Bėga devintasis karo Ukrainoje mėnesis. Kaip šių metų Frankfurto knygų mugėje sakė ukrainiečių rašytojas Serhijus Žadanas: „Karo metas – tai trikdžiai panoramoje, nutrūkusi komunikacija tarp praeities ir dabarties, opiausio ir karčiausio dabarties pojūčio laikai, kai panyrama į supančią erdvę, susitelkiama į tave užpildančią akimirką.“ Anot jo, ukrainiečiai privalės susigrąžinti laiko tęstinumo ir ateities pojūtį.
Kad ir kaip arti vyktų karas, jis mus veikia kitaip nei ukrainiečius. Kol Ukrainos jaunimas slepiasi slėptuvėse, paskaitų metu aidi oro sirenos, dalis jų išėję į frontą ar netekę artimųjų, dauguma mūsų karą regi savo išmaniųjų ekranuose. Taip, kai kurie į pagalbą ukrainiečiams yra įsitraukę betarpiškai: svari dalis savanoriauja, aukoja ar kitaip palaiko Ukrainą, net jei paniškai bijo karo.
Kuomet vasarį prasidėjo seniai apskelbtas karas, jis vis tiek virto dideliu netikėtumu. Akimirką atrodė, jog dabar viskas bus kitaip. Kiekvienas turi perdėlioti savo gyvenimo prioritetus. Regis, tai negalėjo nepaliesti ir jaunimo bei studentų reikalų, jų organizacijų ir savivaldos. Kaip tai turėjo keistis ir ar išvis turėjo, daug sunkiau atsakyti.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Ukrainoje vykstančio karo vaizdiniai pradžioje pasirodė esantys labai arti, bet juk iš tiesų fronto žiaurumai mūsų tiesiogiai neliečia. Tad tam tikra prasme pervargimas nuo informacijos, arba taip dažnai neigiamai linksniuojamas susigyvenimas su karu, ne atitolina nuo realybės, bet prie jos priartina.
Visgi rudens mėnesiais karas savotiškai sugrįžo į mūsų akiratį. Tik šį kartą ne tiesiogiai, o jo sukeltomis globaliomis pasekmėmis. Brangstantys maisto produktai, kylančios energijos ir nuomos kainos, prieinamo gyvenamo būsto trūkumas – staiga tai tapo mūsų visuomenės ir ypač studentijos opiausiais klausimais. Lietuva, žinoma, yra ne vienintelė šalis, kuriai pastaruoju metu smogė infliacija, bet ją išskiria neįtikėtinai aukšti jos skaičiai – vieni aukščiausių Europoje.
Studentų savivaldos ir Vyriausybės reakcija į naujus iššūkius galima pavadinti švelniai tariant dezorganizuota. Staigiai pritrūkus studentiško būsto rugsėjį Švietimo ministerija tik pradėjo skaičiuoti, kiek Lietuvoje esti vietų bendrabučiuose, koks jų užimtumas ir kas juose gyvena. Atrodo, kad Vyriausybė nepadarė jokių išvadų iš pirmųjų pandeminių metų, kuomet kartojosi panašios problemos su studentų socialiniu aprūpinimu krizės akivaizdoje. Didžiausia ir akivaizdžiausia problema: nepaisant to, jog didžioji dalis studentų studijuoja valstybinėse mokyklose, jų finansinė ir socialinė parama ženkliai skiriasi nuo pačios aukštosios mokyklos.
„Ukrainoje vykstančio karo vaizdiniai pradžioje pasirodė esantys labai arti, bet juk iš tiesų fronto žiaurumai mūsų tiesiogiai neliečia. Tad tam tikra prasme pervargimas nuo informacijos, arba taip dažnai neigiamai linksniuojamas susigyvenimas su karu, ne atitolina nuo realybės, bet prie jos priartina.“
Koks yra studentų savivaldos – mūsų atstovybių ir sąjungos – indėlis? Galima tikėtis, kad jos padarė viską, kad Vyriausybė justų tinkamą spaudimą ir studentų socialiniai klausimai taptų prioritetiniais. Žymiai labiau tikėtina, kad savivaldos iniciatyva baigėsi keliais socialinių tinklų įrašais ir vienkartiniais raštais į valstybės institucijas.
Juk jeigu studentų socialinių problemų šaknis būtų ne pasyvi savivalda, o tik į jos balsą nenorinti įsiklausyti Vyriausybė, būtų galima iš studentijos tikėtis bandymų savo problemas spręsti savarankiškai. Pasitelkus truputį vadybos įgūdžių kažką išspausti būtų galima net ir iš ne per geriausiai organizuotos atstovybės. Pavyzdžiui, praėjusių metų pavasarį pateiktas Šauksmo frakcijos siūlymas VDU SA nuo gaunamų įmokų už LSP pradėti kaupti fondą socialinei studentų paramai krizės atvejais. Deja, iš atstovybių ir sąjungos jokių panašių iniciatyvų nesulaukta.
Čia aiškiai matosi silpniausia mūsų nedemokratiškos studentų savivaldos vieta. Studentai tiesiog negali priversti savo atstovų imtis jų interesams reikalingų darbų. Sunku eilinį studentą kažkuo apkaltinti. Juk didžiojoje daugumoje Lietuvos aukštųjų nėra demokratiškų atstovų rinkimų, tad studento galimybės daryti įtaką savo atstovų sprendimams yra labai ribotos.
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
Vietinių ir užsienio krizių plane kiek šešėlyje liko faktas, jog šie metai Lietuvoje buvo paskelbti jaunimo metais. Tik akimirką atrodė, kad negalime išsiversti be skambių manifestų. Skatintina, bet neprivaloma. Jaunimo baruose sunkiausiai įveikiamas priešas dažniau būna abejingumas. Jam sumalti įprastai reikia dvipusių girnų: tinkamų ir saugių sąlygų organizuotis bei realizuoti save, ir veržlių iniciatyvų tarp paties jaunimo. Matyt, lauktasis šalutinis karo efektas ir buvo užslėptas lūkestis, jog po sukrėtimo stipriau atsigręšime į sau rūpimas problemas. Juk, be mūsų pašonėje esančios imperinės agresorės, turime visą tuntą jaunimui aktualių problemų: klimato kaitą, psichologinę sveikatą, įtraukią visuomenę, įvairaus plauko nelygybes.
Ar šis lūkestis buvo pagrįstas ir teisėtas? Viena vertus, minėtos problemos palaukti negali ir tenka įkyriai vienam kitą žadinti. Kita vertus, ar tikslingi mistifikuoti jaunimą ir kasmet tikėtis naujo keturvėjininkų manifesto. Gyvename kiek išskaidytais laikais – tarp jaunimo pilna mažų, naujoviškų ir svarbių iniciatyvų bei kūrybinių bandymų – tik ne visada jas pastebime.
Tokiame kontekste idealizmas ir švelnus romantizmas gal kiek lengviau atleidžiami. Tad tęsiame pradėtus darbus ir įsipareigojimus išleisdami antrąjį Šauksmo numerį: toliau rašome apie mums rūpimus klausimus, apie tokį pasaulį ir mūsų aplinką, dėl kurios norisi kovoti.