/

Tolimas ir artimas

Karo padariniai studentams kelia socialinių sunkumų. Savivalda ir Vyriausybė vėl neatliko namų darbų.

Antrojo studentų žurnalo „Šauksmas“ spaudos darbai. Spaustuvės Hands on Press nuotrauka

Bė­ga de­vin­ta­sis ka­ro Uk­rai­no­je mė­ne­sis. Kaip šių me­tų Frank­fur­to kny­gų mu­gė­je sa­kė uk­rai­nie­čių ra­šy­to­jas Ser­hi­jus Ža­da­nas: „Ka­ro me­tas – tai trik­džiai pa­no­ra­mo­je, nu­trū­ku­si ko­mu­ni­ka­ci­ja tarp pra­ei­ties ir da­bar­ties, opiau­sio ir kar­čiau­sio da­bar­ties po­jū­čio lai­kai, kai pa­ny­ra­ma į su­pan­čią erd­vę, su­si­tel­kia­ma į ta­ve už­pil­dan­čią aki­mir­ką.“ Anot jo, uk­rai­nie­čiai pri­va­lės su­si­grą­žin­ti lai­ko tęs­ti­nu­mo ir at­ei­ties pojūtį. 

Kad ir kaip ar­ti vyk­tų ka­ras, jis mus vei­kia ki­taip nei uk­rai­nie­čius. Kol Uk­rai­nos jau­ni­mas sle­pia­si slėp­tu­vė­se, paskai­tų me­tu ai­di oro si­re­nos, da­lis jų iš­ėję į fron­tą ar ne­te­kę ar­ti­mų­jų, dau­gu­ma mū­sų ka­rą re­gi sa­vo iš­ma­nių­jų ek­ra­nuo­se. Taip, kai ku­rie į pa­gal­bą uk­rai­nie­čiams yra įsi­trau­kę be­tar­piš­kai: sva­ri da­lis sa­va­no­riau­ja, au­ko­ja ar ki­taip pa­lai­ko Uk­rai­ną, net jei pa­niš­kai bi­jo karo.

Kuo­met va­sa­rį pra­si­dė­jo se­niai ap­skelb­tas ka­ras, jis vis tiek vir­to di­de­liu ne­ti­kė­tu­mu. Aki­mir­ką at­ro­dė, jog da­bar vis­kas bus ki­taip. Kiek­vie­nas tu­ri per­dė­lio­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pri­o­ri­te­tus. Re­gis, tai ne­ga­lė­jo ne­pa­lies­ti ir jau­ni­mo bei stu­den­tų rei­ka­lų, jų or­ga­ni­za­ci­jų ir sa­vi­val­dos. Kaip tai tu­rė­jo keis­tis ir ar iš­vis tu­rė­jo, daug sun­kiau atsakyti.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Uk­rai­no­je vyks­tan­čio ka­ro vaiz­di­niai pra­džio­je pa­si­ro­dė esan­tys la­bai ar­ti, bet juk iš tie­sų fron­to žiau­ru­mai mū­sų tie­sio­giai ne­lie­čia. Tad tam tik­ra pras­me per­var­gi­mas nuo in­for­ma­ci­jos, ar­ba ki­taip taip daž­nai nei­gia­mai links­niuo­ja­mas su­si­gy­ve­ni­mas su ka­ru, ne ati­to­li­na nuo rea­ly­bės, bet prie jos priartina.

Vis­gi ru­dens mė­ne­siais ka­ras sa­vo­tiš­kai su­grį­žo į mū­sų aki­ra­tį. Tik šį kar­tą ne tie­sio­giai, o jo su­kel­to­mis glo­ba­lio­mis pa­sek­mė­mis. Brangs­tan­tys mais­to pro­duk­tai, ky­lan­čios ener­gi­jos ir nuo­mos kai­nos, pri­ei­na­mo gy­ve­na­mo būs­to trū­ku­mas – stai­ga tai ta­po mū­sų vi­suo­me­nės ir ypač stu­den­ti­jos opiau­siais klau­si­mais. Lie­tu­va, ži­no­ma, yra ne vie­nin­te­lė ša­lis, ku­rioms pa­sta­ruo­ju me­tu smo­gė inf­lia­ci­ja, bet ją iš­ski­ria ne­įti­kė­ti­nai aukš­ti jos skai­čiai – vie­ni aukš­čiau­sių Europoje.

Stu­den­tų sa­vi­val­dos ir Vy­riau­sy­bės re­ak­ci­ja į nau­jus iš­šū­kius ga­li­ma pa­va­din­ti švel­niai ta­riant de­zor­ga­ni­zuo­ta. Stai­giai pri­trū­kus stu­den­tiš­ko būs­to rug­sė­jį Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja tik pra­dė­jo skai­čiuo­ti, kiek Lie­tu­vo­je es­ti vie­tų bend­ra­bu­čiuo­se, koks jų už­im­tu­mas ir kas juo­se gy­ve­na. At­ro­do, kad Vy­riau­sy­bė ne­pa­da­rė jo­kių iš­va­dų iš pir­mų­jų pa­n­de­mi­nių me­tų, kuo­met kar­to­jo­si pa­na­šios prob­le­mos su stu­den­tų so­cia­li­niu ap­rū­pi­ni­mu kri­zės aki­vaiz­do­je. Di­džiau­sia ir aki­vaiz­džiau­sia: ne­pai­sant to, jog di­džio­ji da­lis stu­den­tų stu­di­juo­ja vals­ty­bi­nė­se mo­kyk­lo­se, jų fi­nan­si­nė ir so­cia­li­nė pa­ra­ma žen­kliai ski­ria­si nuo pa­čios aukštosios.

„Uk­rai­no­je vyks­tan­čio ka­ro vaiz­di­niai pra­džio­je pa­si­ro­dė esan­tys la­bai ar­ti, bet juk iš tie­sų fron­to žiau­ru­mai mū­sų tie­sio­giai ne­lie­čia. Tad tam tik­ra pras­me per­var­gi­mas nuo in­for­ma­ci­jos, ar­ba ki­taip taip daž­nai nei­gia­mai links­niuo­ja­mas su­si­gy­ve­ni­mas su ka­ru, ne ati­to­li­na nuo rea­ly­bės, bet prie jos priartina.“

Koks yra stu­den­tų sa­vi­val­dos – mū­sų at­sto­vy­bių ir są­jun­gos – in­dė­lis? Ga­li­ma ti­kė­tis, kad jos pa­da­rė vis­ką, kad Vy­riau­sy­bė jus­tų tin­ka­mą spau­di­mą ir stu­den­tų so­cia­li­niams klau­si­mai tap­tų pri­o­ri­te­ti­niais. Žy­miai la­biau ti­kė­ti­na, kad sa­vi­val­dos ini­cia­ty­va bai­gė­si ke­liais so­cia­li­nių tink­lų įra­šais ir vien­kar­ti­niais raš­tais į vals­ty­bės institucijas.

Juk jei­gu stu­den­tų so­cia­li­nių prob­le­mų šak­nis bū­tų ne pa­sy­vi sa­vi­val­da, o tik į jos bal­są ne­no­rin­ti įsi­klau­sy­ti Vy­riau­sy­bė, bū­tų ga­li­ma iš stu­den­ti­jos ti­kė­tis ban­dy­mų sa­vo prob­le­mas spręs­ti sa­va­ran­kiš­kai. Pa­si­tel­kus tru­pu­tį va­dy­bos įgū­džių kaž­ką iš­spaus­ti bū­tų ga­li­ma net ir iš ne per ge­riau­siai or­ga­ni­zuo­tos at­sto­vy­bės. Kaip kad ir pa­vyz­džiui pra­ėju­sių me­tų pa­va­sa­rį pa­teik­tas Šauks­mo frak­ci­jos siū­ly­mas VDU SA nuo gau­na­mų įmo­kų už LSP pra­dė­ti kaup­ti fon­dą so­cia­li­nei stu­den­tų pa­ra­mai kri­zės at­ve­jais. De­ja, iš at­sto­vy­bių ir są­jun­gos jo­kių pa­na­šių ini­cia­ty­vų nesulaukta.

Čia aiš­kiai ma­to­si silp­niau­sia mū­sų ne­de­mo­kra­tiš­kos stu­den­tų sa­vi­val­dos vie­ta. Stu­den­tai tie­siog ne­ga­li pri­vers­ti sa­vo at­sto­vų im­tis jų in­te­re­sams rei­ka­lin­gų dar­bų. Sun­ku ei­li­nį stu­den­tą kaž­kuo ap­kal­tin­ti. Juk di­džio­jo­je dau­gu­mo­je Lie­tu­vos aukš­tų­jų nė­ra de­mo­kra­tiš­kų at­sto­vų rin­ki­mų, tad stu­den­to ga­li­my­bės da­ry­ti įta­ką sa­vo at­sto­vų spren­di­mams yra la­bai ribotos.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Vie­ti­nių ir už­sie­nio kri­zių pla­ne kiek še­šė­ly­je li­ko fak­tas, jog šie me­tai Lie­tu­vo­je bu­vo pas­kelb­ti jau­ni­mo me­tais. Tik aki­mir­ką at­ro­dė, kad ne­ga­li­me iš­si­vers­ti be skam­bių ma­ni­fes­tų. Ska­tin­ti­na, bet ne­pri­va­lo­ma. Jau­ni­mo ba­ruo­se sun­kiau­siai įvei­kia­mas prie­šas daž­niau bū­na abe­jin­gu­mas. Jam su­mal­ti įpras­tai rei­kia dvi­pu­sių gir­nų: tin­ka­mų ir sau­gių są­ly­gų or­ga­ni­zuo­tis bei rea­li­zuo­ti sa­ve, ir verž­lių ini­cia­ty­vų tarp pa­čio jau­ni­mo. Ma­tyt, lauk­ta­sis ša­lu­ti­nis ka­ro efek­tas ir bu­vo užs­lėp­tas lū­kes­tis, jog po su­krė­ti­mo stip­riau at­si­grę­ši­me į sau rū­pi­mas prob­le­mas. Juk, be mū­sų pa­šo­nė­je esan­čios im­pe­ri­nės ag­re­so­rės, tu­ri­me vi­są tun­tą jau­ni­mui ak­tu­alių prob­le­mų: kli­ma­to kai­tą, psi­cho­lo­gi­nę svei­ka­tą, įtrau­kią vi­suo­me­nę, įvai­raus plau­ko nelygybes. 

Ar šis lū­kes­tis bu­vo pa­grįs­tas ir tei­sė­tas? Vie­na ver­tus, mi­nė­tos prob­le­mos pa­lauk­ti ne­ga­li ir ten­ka įky­riai vie­nam ki­tą ža­din­ti. Ki­ta ver­tus, ar tiks­lin­gi mis­ti­fi­kuo­ti jau­ni­mą ir kas­met ti­kė­tis nau­jo ke­tur­vė­ji­nin­kų ma­ni­fes­to. Gy­ve­na­me kiek iš­skai­dy­tais lai­kais – tarp jau­ni­mo pil­na ma­žų, nau­jo­viš­kų ir svar­bių ini­cia­ty­vų bei kū­ry­bi­nių ban­dy­mų – tik ne vi­sa­da jas pastebime. 

To­kia­me kon­teks­te idea­liz­mas ir švel­nus ro­man­tiz­mas gal kiek leng­viau at­lei­džia­mi. Tad tę­sia­me pra­dė­tus dar­bus ir įsi­pa­rei­go­ji­mus iš­leis­da­mi ant­rą­jį Šauks­mo nu­me­rį: to­liau ra­šo­me apie mums rū­pi­mus klau­si­mus, apie to­kį pa­sau­lį ir mū­sų ap­lin­ką, dėl ku­rios no­ri­si kovoti.

Taip pat skaityk