Vienišumo triukšmas

Pra­ei­tą rug­sė­jį ėjau su­si­tik­ti su se­na drau­ge – bu­vo­me su­si­ta­rę pa­si­vaikš­čio­ti. Pa­ke­liui iki Vin­gio par­ko jau spė­jom ap­tar­ti, kas nau­jo nu­ti­ko mū­sų ir ki­tų gy­ve­ni­muo­se pa­sta­ruo­ju me­tu. Be­vaikš­čio­jant va­ka­rė­jan­čia­me par­ke žings­nis po žings­nio po­kal­bis ta­po vis ra­mes­nis ir at­vi­res­nis. Pa­ma­žu pa­ju­tau, kad ga­liu pa­sa­ko­ti vis­ką, dėl ko ne­ri­mau­ju ar dėl ko bū­na liūd­na. Šis jaus­mas pa­si­ro­dė man nau­jas. Tą va­ka­rą ei­da­ma net su­si­grau­di­nau, nes su­pra­tau, kad taip se­niai tu­rė­jau lai­ko pa­bū­ti su drau­gu pa­kan­ka­mai il­gai, kad ga­lė­čiau nuo­šir­džiai bū­ti to­kia, ko­kia esu. Su­pra­tau, kad nie­ka­da ne­be­pra­lei­džiu su drau­gais pa­kan­ka­mai lai­ko, kad ne­bė­ra įpras­ta pa­dė­ti vie­ni ki­tiems (dėl to dau­ge­lis pa­slau­gų ta­po ko­mer­cia­li­zuo­tos) ir kad net pa­ti pa­mir­šau, kad drau­gų ga­li­ma pra­šy­ti pa­gal­bos, pa­slau­gos ar pa­ta­ri­mo. Ir kad pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vau ta­pu­si to­kia vei­kiau per­for­ma­ty­via drau­ge – ro­dos, ne­be­mo­kė­jau skir­ti lai­ko nuo­šir­džiam ryšiui.

Ob­jek­ty­viai pa­žiū­rė­jus, ma­no prob­le­mos nė­ra di­de­lės ir ga­li nu­skam­bė­ti kaip ele­men­ta­rus bam­bė­ji­mas. Ant­ra ver­tus, pa­si­tei­si­nu: ma­no prob­le­mos nė­ra iš­skir­ti­nės, tai­gi, jo­mis nau­din­ga pa­si­da­lin­ti, kad ki­tiems su tuo su­si­du­rian­tiems bū­tų leng­viau. O ga­liau­siai, su­pra­tau, kad vi­si pra­ga­ro vel­niai ma­ne tam­po ne­leis­da­mi pra­dė­ti šio teks­to, nes gė­da pri­pa­žin­ti, kad vie­ni­šu­mas man ta­po prob­le­ma. Ne­drą­su pri­si­pa­žin­ti ir dėl to, kad tu­riu daug drau­gų, su ku­riais vis ei­nu su­si­tik­ti į ko­kį ba­rą ar ka­vi­nę; ir vi­sa­da jau­čiau­si so­cia­liu žmo­gu­mi. Kai ėmiau to­ly­džio vie­ni­šiau jaus­tis, ši so­cia­lio­ji ma­no gy­ve­ni­mo da­lis nie­kur ne­din­go, tik vei­kiau ta­po di­des­niu iš­šū­kiu. Lai­kas po stu­di­jų ėmė bėg­ti ki­taip ir ar­ti­miems drau­gams jo nuo­lat trūk­da­vo. Sun­kiau bū­da­vo at­ras­ti bend­rą lais­vą lai­ko tar­pe­lį, o jam at­si­ra­dus jis bu­vo per trum­pas. Grei­tai cat­chu­pi­nus lai­ko ne­be­lik­da­vo ir tek­da­vo sku­bė­ti to­liau. Šie su­si­ti­ki­mai la­biau pa­ne­šė­jo į dar vie­ną įsi­pa­rei­go­ji­mą ka­len­do­riu­je ar at­lik­ti­ną už­duo­tį nei nuo­šir­dų bu­vi­mą kartu.

Bai­gu­si ba­ka­lau­ro stu­di­jas ne­ga­lė­jau at­si­džiaug­ti pa­ga­liau iš­ti­ku­sia laisve. Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad ne­si­mė­ga­vau sa­vo stu­di­jo­mis, tie­siog jau­čiau­si kū­ry­biš­kai iš­se­ku­si. Il­gai­niui su­pra­tau, kad tai tur­būt va­din­ti­na per­de­gi­mu. Vie­nas iš da­ly­kų, tuo me­tu pas­ka­ti­nu­sių pa­da­ry­ti per­trau­ką nuo stu­di­jų, bu­vo nuo­lat per­se­kio­jęs vie­ni­šu­mo jaus­mas. Tiks­liau, tam tik­ras po­jū­tis, kad koks nors at­si­skai­ty­mas, esė, re­fe­ra­tas, ar stam­bia­for­ma­tis se­mi­na­ras gra­si­na at­im­ti lai­ką, ku­rį bū­tų ga­li­ma be są­ži­nės grau­ža­ties pra­leis­ti mez­gant ry­šį su sa­vo ap­lin­ka. Prie stu­di­jų pri­si­dė­jus dar­bui, ta­po dar sun­kiau at­si­kra­ty­ti jaus­mo, kad as­me­ni­nis ar lais­vas ne­su­pla­nuo­tas lai­kas – tai blo­gai iš­nau­do­tas lai­kas, ir kad jį rei­kė­tų už­pil­dy­ti pro­duk­ty­via veikla.

Be­si­va­do­vau­da­ma to­kiu po­žiū­riu, ži­no­ma, ne­ta­pau pro­duk­ty­ves­niu žmo­gu­mi – prie­šin­gai, lai­kas ėmė vis la­biau slys­ti iš ran­kų, da­rė­si sun­kiau pri­si­ruoš­ti įvyk­dy­ti net pa­pras­čiau­sias už­duo­tis ar su­tvar­ky­ti vie­ną ki­tą ne­su­dė­tin­gą rei­ka­lą. Pras­ti lai­ko pla­na­vi­mo įpro­čiai ir (da­bar jau drą­siai sa­ky­čiau) ydin­gas po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą lė­mė, kad svai­gi­nan­čią lais­vę ža­dė­ju­si va­sa­ra po ba­ka­lau­ro at­ne­šė daug ne­ri­mo, liū­de­sio, ne­pa­si­ten­ki­ni­mo sa­vi­mi ir gu­lė­ji­mo ant lovos.

No­rė­da­ma bū­ti nuo­šir­di ir są­ži­nin­ga tu­rė­čiau pri­pa­žin­ti, kad prie su­stip­rė­ju­sio vie­ni­šu­mo jaus­mo pri­si­dė­jo ir lai­kas nuo lai­ko iš­tin­kan­tis ab­so­liu­tus su­lin­di­mas į te­le­fo­no ek­ra­ną. Man ro­dos, kad vie­ni­šu­mas ir so­cia­li­nės me­di­jos – tai it gy­va­tė ry­jan­ti sa­vo uo­de­gą. Pa­sa­ky­ti, ar vie­ni­šu­mas ska­ti­na so­cia­li­nių tink­lų var­to­ji­mą, ar kaip tik, pa­sta­ra­sis su­stip­ri­na izo­lia­ci­jos ir vie­ni­šu­mo jaus­mą, tur­būt taip pat sun­ku, kaip pa­ga­liau iš­si­aiš­kin­ti, kas pir­miau – viš­ta ar kiau­ši­nis. Ži­no­ma, kri­ti­niais at­ve­jais so­cia­li­nių tink­lų tei­kia­ma ga­li­my­bė pa­lai­ky­ti grei­tą ry­šį su ar­ti­mai­siais, ypač esan­čiais to­li, ga­li tap­ti pag­rin­di­niu iš­si­gel­bė­ji­mu iš vie­ni­šu­mo gniauž­tų. Ta­čiau, var­to­ji­mą ska­ti­nan­tis per­for­ma­ty­vu­mas, pa­ra­so­cia­liūs ry­šiai, ar pa­sy­vė­jan­tis bend­ra­vi­mas (bend­rau­ja­ma da­li­nan­tis „tu­ri­niu“, bet ne ak­ty­viai iš­reiš­kiant sa­vo min­tis) bū­din­gi šioms plat­for­moms žen­kliai pri­si­de­da prie jų var­to­to­jų vie­ni­šu­mo. Mies­tuo­se ma­žė­jant va­di­na­mų „tre­čių­jų vie­tų“ – tai yra, erd­vių, ku­rio­se ga­li­ma leis­ti lai­ką ne na­muo­se (pir­mo­ji vie­ta) ar dar­be (ant­ro­ji vie­ta), megz­ti ry­šius, pa­ple­pė­ti su ap­lin­ki­niais, at­ei­ti paskai­ty­ti kny­gos ir ti­kė­tis iš­ger­ti pa­pras­tos ka­vos už nor­ma­lią kai­ną – so­cia­li­niai tink­lai kar­tais tam­pa jų pa­kai­ta­lu. Nors to­kia al­ter­na­ty­va ge­riau ne­gu jo­kios, tik­rų­jų tre­čių­jų vie­tų ny­ki­mas ar trau­ki­ma­sis tam­pa dar vie­nu iš­šū­kiu vie­ni­šėjan­čiai visuomenei.

La­bai daž­nai pa­vy­džiu drau­gams iš to pa­ties pa­va­di­ni­mo se­ria­lo ir į juos pa­na­šioms dvi­de­šimt­me­čių te­le­vi­zi­jos in­kar­na­ci­joms, ku­rios tu­ri be­ga­lę lai­ko ir iš­tek­lių ir kar­tu spręs­ti rim­tas gy­ve­ni­mo prob­le­mas, ir stum­ti lai­ką ka­vi­nė­je, par­ke pri­si­gal­vo­da­mi įvai­rių ne­pro­duk­ty­vių už­si­ėmi­mų. Su­pra­tau, kad be­veik nie­ka­da ne­ma­to­me to­kių vei­kė­jų per­ne­lyg rim­tai už­si­imi­nė­jan­čių sa­vo pro­fe­si­ne veik­la, ku­ri, be abe­jo, yra jų ta­pa­ty­bės da­lis bei juos api­brė­žian­tis bruo­žas. Ki­ta ver­tus, pag­rin­di­nės to­kių si­tco­mų si­tu­aci­jos es­ti su­si­ję su bend­ra­vi­mu, ne­pro­duk­ty­via veik­la, ne­ri­bo­tais lai­ko resursais.

Po ba­ka­lau­ro stu­di­jų dirb­da­ma kul­tū­ri­nė­je įstai­go­je prie­šo­kiais vis iš nau­jo žiū­rė­da­vau „Drau­gus“ ir sva­jo­jau apie to­kį, man tuo­met ro­dės, ne­įvei­kia­mai to­li­mą gy­ve­ni­mą, ku­ria­me ir aš tu­rė­čiau tiek lai­ko ir pi­ni­gų, ir ne­be­bū­čiau to­kia vie­ni­ša. Ga­li­ma bū­tų tei­sin­gai teig­ti, kad jei bū­čiau bent kiek ap­sto­ju­si ob­se­sy­viai žiū­rė­ti „Drau­gus“ ir tą lai­ką pa­sky­ru­si sa­vo tik­riems drau­gams, gal ne­bū­čiau jau­tu­sis to­kia vie­ni­ša ir su­tri­ku­si. Žvelg­da­ma at­gal, su­pran­tu, kad toks el­ge­sys man sėk­min­gai pa­dė­jo ir te­be­pa­de­da pa­bėg­ti nuo gy­ve­ni­mo tie­sio­gi­ne ta žo­džio pras­me. Ma­no po­žiū­ris į su­si­ti­ki­mus su drau­gais il­gai­niui ta­po, sa­ky­ki­me, per­for­ma­ty­vus – rei­kia su­si­kaup­ti ir at­ro­dy­ti links­mai, ne­iš­si­duo­ti, kad esi dep­re­sy­vio­je des­pe­ra­ci­jo­je ir ne­bū­ti našta.

Nai­viai ti­kė­jau­si, kad pra­dė­ju­si dirb­ti kul­tū­ri­nė­je įstai­go­je pil­nu eta­tu jau pa­ga­liau „pa­il­sė­siu“, nes ne­be­rei­kės de­rin­ti dar­bo su stu­di­jo­mis. De­ja, pa­il­sė­ti ne­pa­vy­ko, ir to­dėl ėmiau daug mąs­ty­ti apie dar­bus ir ka­rje­rą – ar iš tie­sų tai taip svar­bu gy­ve­ni­me, kaip bu­vau pra­tu­si gal­vo­ti. Vie­na ver­tus, tu­rė­ti ko­kį nors moks­li­nį laips­nį ar ap­do­va­no­ji­mą yra pres­ti­žo ir so­cia­li­nio sta­tu­so rei­ka­las, ki­ta ver­tus, at­ly­gi­ni­mas už to­kius dar­bus daž­nai es­ti ma­žas ar­ba at­si­per­ka vė­lai. Dau­ge­lis mo­ty­vuo­tų jau­nų dar­buo­to­jų ga­le­ri­jo­se, mu­zie­juo­se ir pa­na­šio­se ins­ti­tu­ci­jo­se Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­po­je pra­de­da sa­vo „ka­rje­rą“ sa­va­no­riau­da­mi ar at­lik­da­mi ne­ap­mo­ka­mas prak­ti­kas, ku­rių me­tu iš­ties pa­de­da at­lik­ti įpras­tai ap­mo­ka­mus dar­bus. Tai­gi, į to­kios „ka­rje­ros“ pra­džią rei­kia in­ves­tuo­ti ne­ma­žai lai­ko ir fi­nan­si­nių są­nau­dų, ku­rios jei at­si­per­ka, tai (per) vė­lai. Ne­re­tai no­rint gau­ti įdo­mes­nių už­duo­čių, rei­kia bū­ti pa­si­ruo­šus skir­ti to­kiems dar­bams sa­vo as­me­ni­nį lais­vą lai­ką. Be to, bai­gus moks­lus grei­tai iš­si­sklai­do sa­va­ran­kiš­ko kri­tiš­ko mąs­ty­mo mig­la, nes ten­ka su­si­tai­ky­ti su įstai­gos va­do­vo pri­me­ta­mo­mis min­ti­mis ir in­te­re­sais. Tuo­met už­klum­pa gy­ve­ni­mo pra­s­mės pa­ieš­kos ir klau­si­mai, ko­kią ver­tę (ar iš­vis) at­lie­ka­mi dar­bai turi.

Pra­ei­tą pa­va­sa­rį tru­pu­tį pa­vė­la­vu­si į ši­tą gy­ve­ni­mo šven­tę ėmiau skai­ty­ti Sal­ly Ro­oney ro­ma­nus ir nu­ste­bau, kad to­kios pro­zaiš­kos ma­no kas­die­ny­bės prob­le­mos ga­li tap­ti li­te­ra­tū­ri­ne me­džia­ga. Ma­ne ypač pa­trau­kė Ro­oney ta­len­tas kur­ti at­mos­fe­rą. Tai – įtai­gus įran­kis, pir­ma, lei­džian­tis kur­ti įti­ki­na­mes­nę pa­sa­ko­ji­mo tekstū­rą, ant­ra, pa­de­dan­tis lė­tin­ti tem­pą ir pil­nai įsi­jaus­ti į ap­ra­šo­mą sce­ną ir, tre­čia, ne­re­tai dėl sa­vo pre­ci­ziš­ku­mo taik­liau nei jaus­mus nu­sa­kan­tys žo­džiai api­bū­di­nan­tis stip­rius vei­kė­jų iš­gy­ve­ni­mus. Ki­taip ta­riant, kuo stip­res­nis ap­ra­šo­mas jaus­mas, tuo daik­tiš­kes­nis jo ap­ra­šy­mas.

Be­skai­ty­da­ma pa­ste­bė­jau, kad jau se­no­kai ne­be­mo­ku bū­ti vi­siš­ko­je vie­nu­mo­je, ne­už­pil­dy­to­je ko­kio nors po­bū­džio „tu­ri­nio“, ant­raip po­jū­čiai pra­de­da ro­dy­tis per­ne­lyg aštrūs. Toks nuo­la­ti­nis fo­ni­nis už­pil­dy­mas pa­de­da nuo to pa­bėg­ti, ta­čiau ver­čia jaus­tis, kad gy­ve­ni­mas slen­ka pro ša­lį. Įsi­jau­ti­mas į lė­tą ir pre­ci­ziš­ką at­mos­fe­rą Ro­oney ro­ma­nuo­se iš­mo­kė ma­ne są­mo­nin­gai iš­bū­ti vie­nat­vė­je, o tai pa­ra­dok­sa­liai pa­dė­jo jaus­tis ma­žiau vienišai.

Ro­oney siu­že­tai, te­mos ir brai­žas ta­po ne­ti­kė­ta ka­tar­siš­ka pa­tir­ti­mi, pa­dė­ju­sia iš­gy­ven­ti sa­vo prob­le­mas ir ka­muo­jan­čius klau­si­mus. Vei­kė­jai ir jų gy­ve­ni­mai taip pat pa­si­ro­dė ge­rai pa­žįs­ta­mi – vi­si įvai­riais bū­dais in­ten­sy­viai iš­gy­ve­na vie­ni­šu­mą, su­si­du­ria su stu­di­jų ar dar­bo kul­tū­ri­nė­je sri­ty­je me­ta­mais fi­nan­si­niais ir emo­ci­niais iš­šū­kiais. Už­si­sk­lęs­ti Ro­oney vei­kė­jus ver­čia įvai­rūs veiks­niai: so­cio­e­ko­no­mi­nė pa­dė­tis bei šei­my­ni­nė pa­tir­tis, tam tik­ras iš­di­du­mas, ne­lei­džian­tis pri­pa­žin­ti prob­le­mų ir kreip­tis pa­gal­bos, o tai su­si­pi­na į rim­tų pa­sek­mių tu­rin­tį ir to­ly­džio kny­go­se di­dė­jan­tį vie­ni­šu­mo ir dep­re­si­jos ka­muo­lį. Tie­sa, au­to­rės kal­bė­ji­mas apie mark­sis­ti­nes idė­jas vei­kiau­siai nė­ra ge­riau­sia pi­ja­ro kam­pa­ni­ja lie­tu­vių skai­ty­to­jams, ta­čiau ro­ma­nuo­se Ro­oney pa­žiū­ros tam­pa fak­to­riu­mi, ap­spren­džian­čiu vei­kė­jų in­ten­sy­viau­sius iš­gy­ve­ni­mus ir gy­ve­ni­mo pa­tir­tį. Au­to­rė su­ge­ba pa­da­ry­ti tai taip įtai­giai ir nuo­šir­džiai, kad sun­ku bū­tų gin­čy­tis. To­kia var­to­ji­mo vi­suo­me­nės kri­ti­ka nė­ra nei per­ne­lyg aki­vaiz­di, nei mo­ra­li­zuo­jan­ti ar kal­ban­ti iš aukš­to (ma­tyt, tai Ro­oney są­ži­nin­gu­mo ir nuo­šir­du­mo nuopelnas).

Ro­oney li­te­ra­tū­ri­nę sėk­mę le­mia ne tik jos sa­vi­tas brai­žas, bet pir­miau­sia prin­ci­pi­nis nuo­šir­du­mas, per­s­mel­kian­tis net ra­šy­bos pa­si­rin­ki­mus (skai­čiu­siems ge­rai pa­žįs­ta­mas au­to­rės pa­si­rin­ki­mas ne­iš­skir­ti dia­lo­go sky­ry­bos žen­klais). O ir jos kū­ry­bos mo­ra­li­nis im­pe­ra­ty­vas at­lie­pia šį au­to­rės prin­ci­pą: sku­ban­čio­je, var­to­jan­čio­je, iš­nau­do­jan­čio­je vi­suo­me­nė­je, to­ly­džio su­s­ve­ti­mė­jan­čiuo­se mies­tuo­se, į pra­ra­ją be­si­ri­tan­čia­me pa­sau­ly­je ra­di­ka­lus nuo­šir­du­mas pag­rin­di­nis bū­das išsigelbėti.

Ta­čiau, nuo­šir­du­mui rei­kia lai­ko ir – pa­ra­dok­sa­liai – ko­ky­biš­kos vie­na­t­vės. O man, be­skai­tant, be­skro­li­nant ir ret­kar­čiais pa­gal­vo­jant te­ko pa­tir­ti, kad kar­tais ge­riau­siai ap­si­gin­ti nuo vie­ni­šu­mo pa­de­da ko­ky­biš­ka ir ty­li vie­na­t­vės pauzė. ■