Dėl dirbančių studentų kenčia visi

Įsto­ju­si į So­cia­li­nės po­li­ti­kos ma­gist­ro stu­di­jas, bai­mi­nau­si, kaip su­dė­tin­ga bus jas su­de­rin­ti su 30 va­lan­dų dar­bo sa­vai­te vie­no­je iš vie­šo­sios po­li­ti­kos ana­li­zės įmo­nių. Ta­čiau per pir­mą­sias rug­sė­jo sa­vai­tes su­pra­tau, kad be­ne vi­si ma­no bend­ra­kur­siai dir­ba pil­nu eta­tu, o kai kas tu­ri net­gi du dar­bus. Pir­mą­jį se­mest­rą paskai­tos vyk­da­vo va­ka­rais ir, daž­niau­siai, nuo­to­liu. Ne­re­tai per Zo­om vyks­tan­čias paskai­tas pa­ti už­mig­da­vau pa­dė­ju­si gal­vą ant sta­lo, o dės­ty­to­jai kar­tais už­duo­da­vo klau­si­mą ka­me­ras iš­si­jun­gu­siai au­di­to­ri­jai ir ne­iš­gir­dę jo­kio at­sa­ky­mo pa­tys į tą klau­si­mą ir at­sa­ky­da­vo. Nors tuo me­tu jau bu­vo re­ko­men­duo­ja­ma už­si­ėmi­mus or­ga­ni­zuo­ti gy­vai uni­ver­si­te­te, nuo­to­li­nio for­ma­to pra­šy­da­vo pa­tys stu­den­tai – tai tie­siog rei­ka­la­vo ma­žiau pa­stan­gų. Be to, kaip sa­kė vie­nas kur­so drau­gas, to­kiu bū­du ga­li da­ly­vau­ti ir dar­bi­nia­me me­e­te, ir paskai­to­je vie­nu metu.

Da­rė­si aki­vaiz­du, kad dar­bas mums truk­do ko­ky­biš­kai stu­di­juo­ti, ta­čiau vei­kiau ti­kė­jo­mės dės­ty­to­jų su­pra­tin­gu­mo ne­gu pa­tys svars­tė­me apie sa­vo dar­bo krū­vio mažinimą.

Ši pa­tir­tis pas­ka­ti­no gi­liau pa­si­do­mė­ti stu­den­tų dar­bo reiš­ki­niu ir be­si­kei­čian­čia stu­den­to ta­pa­ty­be, tad pa­si­rin­kau šią te­mą sa­vo ma­gist­ro dar­bui. Ana­li­zę pra­dė­jau nuo sta­tis­ti­kos, o ji pa­si­ro­dė ga­na įdo­mi. 2018– 2021 me­tais vyk­dy­tas „Eu­ros­tu­dent“ ap­klau­sų ty­ri­mas pa­ro­dė, kad dar­bą su stu­di­jo­mis de­ri­nan­čių stu­den­tų da­lis Eu­ro­po­je sie­kė 80 pro­cen­tų, be to, vis dau­giau stu­den­tų dir­bo di­de­liais krū­viais, tai yra, dau­giau nei 20 va­lan­dų per sa­vai­tę. Ten­den­ci­ja dirb­ti di­des­niais krū­viais bei iš at­ly­gi­ni­mo gau­ti pag­rin­di­nes pa­ja­mas ypač ryš­ki Vi­du­rio ir Ry­tų Europoje.

Lie­tu­vo­je se­mest­ro me­tu tei­gė dir­ban­tys apie pu­sė stu­den­tų – pa­na­šiai kaip ir ki­tur Eu­ro­po­je. Ta­čiau Lie­tu­vos stu­den­tai tai da­rė vi­du­ti­niš­kai il­ges­nes va­lan­das nei dau­gu­ma eu­ro­pie­čių – jie dar­bui sky­rė 33,5 va­lan­dos per sa­vai­tę (pa­ly­gin­ti su 26,4 va­lan­dos Eu­ro­pos vi­dur­kiu). Be to, šio ro­dik­lio me­dia­na Lie­tu­vo­je sie­kė 40 va­lan­dų, o tai reiš­kia, kad bent pu­sė dir­ban­čių stu­den­tų dir­bo pil­nu eta­tu ar­ba dar dau­giau. To­kia aukš­ta me­dia­na vy­rau­ja tik sep­ty­nio­se iš 24 vals­ty­bių, kai, pa­vyz­džiui, Liuk­sem­bur­ge ji sie­kia vos 10 va­lan­dų per sa­vai­tę. Daž­niau nei kas ket­vir­tas Lie­tu­vos stu­den­tas tei­gė ma­tan­tis sa­ve pir­miau kaip dar­buo­to­ją ne­gu kaip stu­den­tą (27 pro­cen­tai pa­ly­gin­ti su 20 pro­cen­tų Eu­ro­pos vidurkiu).

Nei­gia­mas dar­bo po­vei­kis stu­di­jų ko­ky­bei ir as­me­ni­nei stu­den­tų ge­ro­vei ima ryš­kė­ti, kai dir­ba­ma dau­giau nei 20 va­lan­dų per sa­vai­tę. Eu­ros­tu­dent ap­klau­sos re­zul­ta­tai ro­do, kad di­des­niais krū­viais dir­ban­tys stu­den­tai ma­žiau lai­ko ski­ria stu­di­joms, jie pa­ti­ria dau­giau sun­ku­mų de­rin­da­mi at­sa­ko­my­bes, pras­čiau ver­ti­na sa­vo aka­de­mi­nius pa­sie­ki­mus, yra lin­kę bent po­rai se­mest­rų su­stab­dy­ti stu­di­jas bei re­čiau vyks­ta į stu­di­jų mai­nus už­sie­ny­je (daž­nai dėl to, kad bi­jo pra­ras­ti dar­bo vie­tą). Ne vie­nas stu­den­tų dar­bo ty­ri­mas ro­do, kad dar­bas di­des­niais eta­tais ne tik ska­ti­na at­si­sa­ky­ti da­lies mo­ky­mo­si lai­ko, bet ir ki­tų jau­nam žmo­gui ver­tin­gų veik­lų: įsi­trau­ki­mo į uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nę, so­cia­li­za­ci­jos bei poilsio.

Eu­ros­tu­dent ap­klau­so­je net 90 pro­cen­tų ap­klaus­tų Lie­tu­vos stu­den­tų tei­gė esan­tys ne­pa­ten­kin­ti sa­vo sa­vai­ti­niu lai­ko biu­dže­tu. Ta­čiau pa­ra­dok­sa­lu tai, kad dau­gu­ma šių stu­den­tų (51 pro­cen­tas) nu­ro­dė no­rin­tys dau­giau lai­ko skir­ti dar­bui. Jei­gu dar­bas ir taip yra pa­pli­tęs tarp stu­den­tų, ko­dėl tiek daug jų no­rė­tų dirb­ti dau­giau? Ar tik­rai fi­nan­si­nės prie­žas­tys čia yra pag­rin­di­nis veiks­nys, ypač tu­rint ome­ny­je, kad Lie­tu­vos stu­den­tų per­ka­mo­ji ga­lia, anot Eu­ros­tu­dent, yra net­gi di­des­nė už kai ku­rių itin iš­si­vys­čiu­sių Eu­ro­pos ša­lių stu­den­tų? Gal­būt į stu­den­tų dar­bą rei­kė­tų žiū­rė­ti pla­tes­nia­me – aukš­to­jo moks­lo mar­ke­ti­za­ci­jos ir be­si­kei­čian­čios jau­no žmo­gaus ta­pa­ty­bės – kon­teks­te? Gvil­den­ti šiuos klau­si­mus ir pa­da­ry­ti ke­le­tą įdo­mių įžval­gų man pa­dė­jo 21 in­ter­viu su Vil­niaus uni­ver­si­te­to stu­den­tais, dir­ban­čiais 20 ar dau­giau va­lan­dų per sa­vai­tę, bei ke­tu­riais VU dėstytojais.

Pir­miau­sia, stu­den­tai nuo pat pir­mų­jų stu­di­jų me­tų yra ori­en­tuo­ti į dar­bo rin­ką. Tai ne­ke­lia nuo­sta­bos, nes uni­ver­si­te­tams ke­lia­mi už­da­vi­niai bend­ra­dar­biau­ti su vers­lu, di­din­ti stu­di­jų pri­ei­na­mu­mą bei efek­ty­vu­mą, per­duo­ti stu­den­tams ne tik aka­de­mi­nes, bet ir darb­da­vių pa­gei­dau­ja­mas ži­nias bei įgū­džius. To­kie už­da­vi­niai for­muo­ja ir pa­čių stu­den­tų lū­kes­čius stu­di­joms – jei­gu jie ma­no, kad stu­di­jos ne­pa­kan­ka­mai pa­ruo­šia juos dar­bo rin­kai, jie ima ieš­ko­ti al­ter­na­ty­vių bū­dų au­gin­ti sa­vo žmo­giš­ką­jį ka­pi­ta­lą – vie­nas iš jų yra įsi­lie­ji­mas į dar­bo rin­ką te­be­stu­di­juo­jant ir mo­ky­mo­si per­kė­li­mas į konk­re­čias dar­bo­vie­tes. Tai at­si­spin­dė­jo ir stu­den­tų atsakymuose:

„Ne­ži­nau, kiek me­tų rei­kia pra­si­mo­ky­ti uni­ver­si­te­te, kad su­ži­no­tum tiek, kiek dar­be per me­tus iš­moks­ti“, – Ag­nė, 22 me­tai, dir­ba 40 va­lan­dų per sa­vai­tę, so­cia­li­niai mokslai.

Dar­bas tam­pa svar­biu jau­nų žmo­nių ta­pa­ty­bės konst­ra­vi­mo įran­kiu. Stu­den­tai yra tar­si „sa­vęs ent­rep­re­ne­riai“, kaip pa­sa­ky­tų Fou­cault. Jiems rū­pi ne tik aka­de­mi­nė veik­la, bet ir ki­ti pro­jek­tai už au­di­to­ri­jos sie­nų, ku­rie kur­tų „pri­dė­ti­nę ver­tę“ jų Lin­ke­dIn pro­fi­liams (sta­žuo­tės, prak­ti­kos, sa­va­no­rys­tė, dar­bas, spor­tas ir t. t.). Ne­už­tik­rin­tu­mas dėl at­ei­ties, dar­bo vie­tos, spau­di­mas bū­ti lanks­čiam ir mo­bi­liam – vi­sa tai at­si­spin­dė­jo ir ma­no da­ry­tuo­se interviu:

„Nes, vie­na ver­tus, at­ro­do yra ge­rai mo­ky­tis iki dvi­de­šimt še­šių me­tų ma­gist­rą ir ne­dirb­ti, bet ki­ta ver­tus, at­ro­do, kad tu esi ir dar­bo rin­kos įpa­rei­go­tas kaž­ką da­ry­ti ir tą pa­tir­tį kaup­ti. At­si­ran­da bai­mė, kad ki­ti žmo­nės ta­ve ga­li iš­stum­ti ir pa­na­šiai“, – Ur­tė, 26 me­tai, dir­ba 40 va­lan­dų per sa­vai­tę, hu­ma­ni­ta­ri­niai mokslai.

Kai ku­rie kal­bin­ti stu­den­tai jau­tė spau­di­mą au­ko­ti stu­di­jų lai­ką ka­rje­ros var­dan bei bu­vo lin­kę su­tik­ti su darb­da­vių są­ly­go­mis dirb­ti kuo di­des­niu eta­tu. Pa­vyz­džiui, dar­bo po­kal­by­je pa­pra­šęs dirb­ti pu­se eta­to, daž­nai ga­li ne­su­lauk­ti ant­ro skam­bu­čio. Be to, dau­gu­ma darb­da­vių yra lin­kę lanks­čiai žiū­rė­ti į dar­bo lai­ką (čia jau­čia­ma ir pa­n­de­mi­jos įta­ka, kai dar­bo gra­fi­kas ta­po ne­be toks svar­bus), tad nu­ei­ti į pri­va­lo­mus se­mi­na­rus daž­nai yra ne­sun­ku. Ta­čiau lanks­tu­mas ne­bū­ti­nai reiš­kia, kad darb­da­viai su­ma­ži­na dar­bo krū­vius stu­di­juo­jan­tiems darbuotojams:

„Ką pa­ti no­rė­čiau pa­keis­ti, tai su­si­ma­žin­ti eta­tą… Ki­ta ver­tus, net ir su­si­ma­ži­nus eta­tą, aš tie­siog ši­tam dar­be gau­čiau ma­žes­nę al­gą, bet dar­bo ne­bū­tų ma­žiau. Nes vis tiek ra­šys, siųs dar­bus. […] Ta­ri­ma­sis su darb­da­viais ne­la­bai vei­kia“, – Sau­lė, 22 me­tai, dir­ba 20 (ofi­cia­liai 40) va­lan­dų per sa­vai­tę, teisė.

Ati­duo­ti di­džią­ją ener­gi­jos da­lį dar­bui stu­den­tus ska­ti­na ir nu­si­vy­li­mas stu­di­jų ko­ky­be. In­ter­viu me­tu jie ne­re­tai už­si­mi­nė apie per­ne­lyg „sau­są“ stu­di­jų tu­ri­nį ir in­te­lek­tu­ali­nių iš­šū­kių sto­ką (vie­na pe­da­go­gi­kos stu­den­tė skun­dė­si at­si­skai­ty­mui tu­rė­ju­si lanks­ty­ti ori­ga­mį), ne­pa­kan­ka­mai įtrau­kius dės­ty­mo me­to­dus, grįž­ta­mo­jo ry­šio sto­ką, dės­ty­to­jų ne­kom­pe­ten­ci­ją bei aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je vy­rau­jan­tį pa­sy­vu­mą. To­kius skun­dus ga­li­ma sie­ti su aukš­to­jo moks­lo stu­di­jo­se už­fik­suo­tais men­kais Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų fi­nan­si­niais iš­tek­liais, ne­kon­ku­ren­cin­gais aka­de­mi­nio per­so­na­lo at­ly­gi­ni­mais bei sie­kiu pri­trauk­ti kuo dau­giau lė­šų iš stu­den­tų krep­še­lių. Stu­di­jų mar­ke­ti­za­ci­ja ir ma­siš­ku­mas kei­čia stu­den­to-dės­ty­to­jo san­ty­kį į kli­en­to- pa­slau­gų tei­kė­jo san­ty­kį, di­di­na ne­vie­no­dai pa­si­ren­gu­sių ir mo­ty­vuo­tų stu­den­tų skai­čių au­di­to­ri­jo­se ir ska­ti­na aka­de­mi­nių stan­dar­tų že­mė­ji­mą. Tai vei­kia dės­ty­to­jus ir tar­si su­ku­ria „už­bur­to ra­to“ efektą:

„Tas ma­siš­ku­mas stu­den­tų, kai pri­ima daug stu­den­tų, ku­rie ne­at­lie­ka sa­vo pa­rei­gų, ma­ži­na mo­ty­va­ci­ją dės­ty­ti ap­skri­tai. Tu at­ei­ni į tą se­mi­na­rą tam, kad da­lin­tis, ak­ty­viai kaž­ką… Bet tas ne­no­rė­ji­mas pri­im­ti, ne­ge­bė­ji­mas pri­im­ti dėl nuo­var­gio, tas ne­si­do­mė­ji­mas – ta­da mo­ty­va­ci­jos at­si­ran­da di­de­lė sto­ka ir at­si­ran­da iš da­lies ra­tas“, – Dės­ty­to­jas 1, VU TSPMI.

Ga­liau­siai, stu­den­tus dirb­ti įga­li­na ir ad­mi­nist­ra­ci­jos bei dės­ty­to­jų pri­si­tai­ky­mas prie dir­ban­čių stu­den­tų po­rei­kių: ne­pri­va­lo­mas lan­ko­mu­mas, leng­vai pri­ei­na­ma stu­di­jų me­džia­ga (skaid­rės, kons­pek­tai), ma­žas in­di­vi­dua­lių už­duo­čių skai­čius. Kai ku­riems stu­den­tams (ži­no­ma, tai ga­lio­ja tik da­liai stu­di­jų prog­ra­mų) pa­kan­ka įdė­ti mi­ni­ma­lias pa­stan­gas, kad gau­tų ge­rus pa­žy­mius, tad su­de­rin­ti stu­di­jas su dar­bu yra ne­su­dė­tin­ga. Kal­bin­ti dės­ty­to­jai, ži­no­da­mi, kad dau­gu­ma jų stu­den­tų dir­ba, tei­gė, kad ski­ria ma­žai pri­va­lo­mų skai­ti­nių, lei­džia al­ter­na­ty­vius at­si­skai­ty­mo bū­dus ir su­tin­ka or­ga­ni­zuo­ti paskai­tas vakarais:

„Nu, stu­den­tai, sa­ky­čiau, gal jie no­ri gau­ti ma­žiau na­mų dar­bų, ma­žiau skai­ty­ti teks­tų. Nes yra pa­var­gę nuo dar­bo ati­dir­bę pil­ną dar­bo die­ną. Ir nu ta­da aš ir­gi sten­giuo­si tos li­te­ra­tū­ros ir­gi ne­duo­ti daug, sten­giuos ir­gi į tuos po­rei­kius at­si­žvelgt stu­den­to“, – Dės­ty­to­jas 4, VU KF.

To ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie vi­sas stu­di­jų kryp­tis ir pa­ko­pas – kai kur ten­ka ap­si­spręs­ti, ar ren­kie­si dar­bą, ar stu­di­jas. Te­ko gir­dė­ti apie si­tu­aci­jas, kai ma­gist­ran­tams paskai­tos yra or­ga­ni­zuo­ja­mos die­nos me­tu, dėl ko kai ku­rie jau dar­bo rin­ko­je įsi­tvir­ti­nę žmo­nės nu­spren­džia mes­ti stu­di­jas. Kai ku­rio­se stu­di­jų kryp­ty­se, kaip gy­vy­bės moks­lai ar me­di­ci­na, vy­rau­ja kon­ku­ren­ci­ja dėl aukš­tų pa­žy­mių, nes nuo jų di­de­le da­li­mi pri­klau­so to­li­mes­nė aka­de­mi­nė ka­rje­ra. Be to, iš pa­žan­giau­sių stu­den­tų ti­ki­ma­si, kad jie at­li­ki­nės il­gas ir in­ten­sy­vias, ta­čiau ne­ap­mo­ka­mas prak­ti­kas uni­ver­si­te­to la­bo­ra­to­ri­jo­se. Tai ge­ro­kai su­ma­ži­na ga­li­my­bes dirb­ti ir su­ku­ria tam tik­ras ne­ly­gy­bes. Pa­vyz­džiui, to­kios in­ten­sy­vios stu­di­jos tam­pa sun­kiai pri­ei­na­mos že­mes­nė­je eko­no­mi­nė­je pa­dė­ty­je esan­tiems stu­den­tams, ku­rie tu­ri pa­tys (be šei­mos pa­ra­mos) pa­deng­ti sa­vo pra­gy­ve­ni­mo iš­lai­das, taip pat tu­rin­tiems to­kių įsi­pa­rei­go­ji­mų kaip glo­ba. Vie­na gy­vy­bės moks­lų stu­den­tė pasakojo:

„Tai yra sa­va­no­riš­ka prak­ti­ka [uni­ver­si­te­ti­nė­se la­bo­ra­to­ri­jo­se], mes nie­ko ne­pa­si­ra­šom, nie­kas ne­mo­ka mums pi­ni­gų. […] Ei­nam dirb­ti ir sa­vait­ga­liais, ir per Ka­lė­das, Ve­ly­kas. […] Jei­gu no­ri su­ži­bėt la­bo­ra­to­ri­joj, tai dirbt ša­lia, tik­rai ne­ma­nau, kad bū­tų įma­no­ma“, – Pau­li­na, 24 me­tai, dir­ba 40 va­lan­dų per sa­vai­tę, gy­vy­bės mokslai.

Ko­kios prie­mo­nės, anot stu­den­tų ir dės­ty­to­jų, pa­dė­tų spręs­ti dėl stu­di­jų ir dar­bo de­ri­ni­mo ky­lan­čias prob­le­mas? Ga­li­ma iš­skir­ti tris spren­di­mų gru­pes, ku­rios ne vi­sa­da yra su­de­ri­na­mos tar­pu­sa­vy­je. Pir­mo­ji – su­da­ry­ti ge­res­nes są­ly­gas stu­den­tams ne­dirb­ti (ar­ba dirb­ti ma­žiau), kad jie ga­lė­tų teik­ti pir­me­ny­bę moks­lams. Pa­vyz­džiui, kai ku­rie dės­ty­to­jai kri­ti­ka­vo stu­di­jų ma­siš­ku­mą ir tai, kad tik ma­ža da­lis stu­den­tų ga­li pa­si­nau­do­ti so­cia­li­ne pa­ra­ma, o sti­pen­di­jos per ma­žos pa­deng­ti pra­gy­ve­ni­mo iš­lai­das; be to, kri­ti­kuo­ta „sa­va­ran­kiš­ku­mo kul­tū­ra“ ir dar­bo stu­di­jų me­tu nor­ma­li­za­vi­mas. Ant­ro­ji – la­biau įga­lin­ti ir su­do­min­ti stu­den­tus stu­di­jų pro­ce­se, kad jie iš­lik­tų mo­ty­vuo­ti ir ne­tu­rė­tų ieš­ko­ti di­des­nių sa­vi­rea­li­za­ci­jos ga­li­my­bių dar­bo rin­ko­je – pa­vyz­džiui, dieg­ti įtrau­kius dės­ty­mo me­to­dus, į stu­den­tą ori­en­tuo­tas stu­di­jų prog­ra­mas, ana­li­ti­nį mąs­ty­mą ska­ti­nan­tį stu­di­jų tu­ri­nį. Ga­liau­siai, da­lis stu­den­tų ir dės­ty­to­jų siū­lė uni­ver­si­te­tui ge­riau pri­si­tai­ky­ti prie rin­kos ir dir­ban­čių stu­den­tų po­rei­kių, net jei­gu nuo to kai ku­riais at­žvil­giais nu­ken­tė­tų stu­di­jų ko­ky­bė (or­ga­ni­zuo­ti paskai­tas nuo­to­liu, ma­žin­ti at­si­skai­ty­mų skai­čių ir sudėtingumą).

Ieš­kant tin­ka­miau­sių spren­di­mų, ko ge­ro, rei­kė­tų or­ga­ni­zuo­ti bend­ras stu­den­tų, dės­ty­to­jų ir ad­mi­nist­ra­to­rių dis­ku­si­jas kiek­vie­na­me fa­kul­te­te ar net stu­di­jų prog­ra­mo­je. Vis dėl­to vie­ni uni­ver­si­te­tai ne­ga­li iš­spręs­ti šių prob­le­mų – tam rei­ka­lin­gas ir gi­les­nis vi­suo­me­nės su­pra­t­i­mas apie aukš­to­jo moks­lo ver­tę, ir vals­ty­bės būs­to bei pa­ra­mos stu­den­tams po­li­ti­ka, ir gal­būt ki­toks dar­bo san­ty­kių re­gu­lia­vi­mas stu­di­juo­jan­tiems as­me­nims. Ne­bent už švie­ti­mą at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos nu­spręs­tų rink­tis vien tre­čią­jį ke­lią – pri­pa­žin­ti, kad stu­den­tų dar­bas, net ir pil­nu eta­tu, yra ne­iš­ven­gia­mas fak­tas ir tie­siog prisitaikyti. ■

Jus­ti­na Žu­tau­tai­tė, „Dėl dir­ban­čių stu­den­tų ken­čia vi­si“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 19–21.