Proga ištrūkti

Kar­tą per in­for­ma­ti­kos pa­mo­ką gim­na­zi­jo­je, kla­sės kom­piu­te­ry­je, pa­li­kau įjung­tą ne­tik­rą Win­dows ope­ra­ci­nės sis­te­mos at­nau­ji­ni­mo ek­ra­ną. Yra toks tink­la­la­pis – „fa​ke​up​da​te​.net“. Dėl to su­lau­kiau ne­ma­lo­nu­mų, nes, pa­si­ro­do, mo­ky­to­jai il­go­kai ne­su­pra­to, kas ne­ge­rai, ir ma­no juo­ke­lis su­truk­dė bent vie­nam mok­s­lei­viui pa­ra­šy­ti kont­ro­li­nį dar­bą. Tai bu­vo pir­mas kar­tas, kai mė­ly­nas kom­piu­te­rio ek­ra­nas pa­vei­kė ma­no gy­ve­ni­mą ki­taip nei tu­rė­tų. Tuo­met iš šios is­to­ri­jos iš­mo­kau kaž­ko apie at­sa­ko­my­bę už sa­vo veiks­mus ir em­pa­ti­ją mo­ky­to­jams, o da­bar lai­kau ją įkvė­pi­mo šaltiniu.

2021 me­tų ru­de­nį pri­si­mi­niau šį in­ci­den­tą iš nau­jo. Da­ta svar­bi tuo, kad tai bu­vo rug­sė­jo 11-osios įvy­kių dvi­de­šimt­me­tis ir aš lei­dau lai­ką žiū­rė­da­mas do­ku­men­ti­ką šia te­ma. Gal­vo­je ban­džiau at­ga­min­ti prieš dvi­de­šimt me­tų bu­vu­sią die­ną. At­min­ty­je ne­ra­dau jo­kio pri­si­mi­ni­mo. Tarp tre­jų me­tų ma­nęs ir da­bar­ties ply­tė­jo pra­ra­ja. Ma­no žiū­rima do­ku­men­ti­ka taip pat sky­rė­si nuo rea­lių įvy­kių. Ste­bė­jau griū­van­čius dan­go­rai­žius, lyg pro tech­no­lo­gi­nę mig­lą. Plan­še­ti­nio kom­piu­te­rio ek­ra­ne at­kur­ti skait­me­ni­niai vaiz­dai man pa­sa­ko­jo is­to­ri­jas, ta­čiau ne­ga­lė­jau ta­pa­tin­tis su šios tra­ge­di­jos pa­veik­tais žmo­nė­mis. Aš ma­čiau ją vi­sai ki­to­kiu žvilgsniu.

Ek­ra­ne ma­ty­da­mas dvi­de­šim­ties me­tų se­nu­mo įvy­kius ne­jau­čiau bai­mės ir ne­tek­ties skaus­mo. Jau­čiau tam tik­rą pa­sau­lį pa­kei­tu­sio įvy­kio di­dy­bę. Lyg žiū­rint pro lan­gą į ar­tė­jan­čią aud­rą, su puo­de­liu šil­tos ar­ba­tos vir­tu­vė­je. Ga­lė­čiau su­tik­ti su Jacques’u Der­ri­da, ku­ris di­dy­bės jaus­mui api­bū­din­ti pa­si­tel­kia van­de­ny­no vaiz­di­nį. Įvar­di­jęs jį poe­tų van­de­ny­nu, fi­lo­so­fas ra­šo: „[…] skaid­rus „van­dens veid­ro­dis“, ap­ri­bo­tas dan­gaus, kai jis ra­mus, ir „be­dug­nė, gra­si­nan­ti vis­ką pra­ry­ti“, kuo­met van­de­ny­nas pa­ro­do sa­vo pa­vo­jin­gą­ją pu­sę.“ Be­kraš­tė mė­ly­na erd­vė. Bū­tent mė­ly­na spal­va prieš be­veik dve­jus me­tus pa­trau­kė ma­ne ieš­ko­ti mė­ly­no­jo ek­ra­no pra­s­mės. Ma­čiau ją tiek „su­ga­din­ta­me“ mo­kyk­los kom­piu­te­ry­je, tiek gied­ra­me Niu­jor­ko danguje.

„Blue sc­reen of de­ath“ – mė­ly­na­sis mir­ties ek­ra­nas. Tai ter­mi­nas api­bū­di­nan­tis Win­dows ope­ra­ci­nės sis­te­mos kri­ti­nės klai­dos in­di­ka­ci­nį ek­ra­ną, pir­mą kar­tą pa­var­to­tas 1991 me­tais. Pir­mie­ji blue sc­ree­nai bu­vo vi­sai ne mė­ly­ni, o juo­di. Kaž­ku­riuo me­tu blue sc­ree­nas bu­vo ir oran­ži­nis, bet da­bar spal­va ne­tu­ri įta­kos – vi­si Win­dows klai­dų ek­ra­nai va­di­na­mi mė­ly­nais. Mė­ly­na­sis mir­ties ek­ra­nas sim­bo­li­zuo­ja vir­tu­aly­bės mir­tį. Ek­ra­ne at­si­ra­dęs blue sc­ree­nas reiš­kia, kad kom­piu­te­ris su­si­dū­rė su klai­da, ku­rios ne­ga­li iš­spręs­ti, ir jam ten­ka nu­trauk­ti ek­ra­ne švie­čian­čių vir­tu­alių vaiz­dų tėk­mę. Tai nė­ra tik­ra mir­tis. La­biau per­trauka, pau­zė, lyg mir­tis kom­piu­te­ri­niuo­se žai­di­muo­se. Blue sc­ree­nui per­trau­kus vir­tu­aly­bę ten­ka pra­dė­ti iš nau­jo – nuo anks­čiau iš­sau­go­to taško.

Pra­dė­jęs gi­lin­tis į blue sc­ree­no vaiz­di­nį nu­ma­niau ja­me ra­siąs tik­res­nę ek­ra­no for­mą – juk jis įkū­ni­ja įjung­tą ir iš­jung­tą ek­ra­ną vie­nu me­tu. Da­bar­ti­nia­me in­for­ma­ci­nių ko­vų ir post-tru­th, ar­ba po­tie­sos, lai­ko­tar­py­je no­rė­jo­si ge­riau su­pras­ti svar­biau­sio pa­sau­lio pa­ži­ni­mo įran­kio vei­ki­mo prin­ci­pus, tad lei­dau­si į pa­ieš­kas. Per­mąs­tęs po­žiū­rį į vir­tu­alias pa­tir­tis pa­kei­čiau in­ter­ne­to var­to­ji­mo įpro­čius bei iš­si­try­niau iš te­le­fo­no Tik­Tok prog­ra­mė­lę. Lai­kau to­kį pro­ce­są sėk­min­gu ir su džiaugs­mu da­li­nuo­si su ju­mis, ti­kė­da­ma­sis, kad im­si­tės do­mė­tis ek­ra­no te­ma sa­vo gyvenime.

Pra­dė­jęs do­mė­tis ek­ra­ne ro­do­mais vaiz­dais pir­miau­sia ban­džiau ge­riau pa­žin­ti ek­ra­no fi­zi­nę san­da­rą. Ar­džiau ki­ne­sko­pi­nį te­le­vi­zo­rių bei su­ge­du­sį plan­še­ti­nio kom­piu­te­rio ek­ra­ną. Iš­jung­tas ek­ra­nas bu­vo vi­sai ki­toks nei įjung­tas. Ga­lė­jau įver­tin­ti jo pa­vir­šiaus ly­gu­mą, įsi­vaiz­duo­ti, kaip pro skaid­rų iš­ori­nį sluoks­nį pra­si­skver­bia švie­sa. Kar­tais nuo jos akys net ašarojo.

Žiū­rint į vaiz­dą ek­ra­ne sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kas jį ku­ria. At­ro­do, kad ant bliz­gios ek­ra­no plokš­tu­mos ma­to­mas vaiz­das yra gy­vas. Ta­čiau už jos esan­tis me­cha­niz­mas lie­ka pa­slėp­tas. Ek­ra­nas nė­ra skaid­rus, bet sa­vo švy­tė­ji­mu pri­me­na lan­gą. Tik­rai ne kar­tą esu gir­dė­jęs fra­zę: „In­ter­ne­tas – lan­gas į pa­sau­lį!“. Net ma­no ap­ta­ria­ma ope­ra­ci­nė sis­te­ma va­di­na­si „Win­dows“, t. y. „Lan­gai“. Gal žiū­rė­ji­mas į ek­ra­ną kaž­kuo pri­me­na ste­bė­ji­mą pro lan­gą ar žvilgs­nį į ki­tą erdvę.

Iš­jung­tas ek­ra­nas vei­kia vi­sai ki­taip. Ja­me ga­li­me ma­ty­ti sa­vo at­vaiz­dą. Po­pu­lia­rus se­ria­las „Black Mir­ror“ šiam reiš­ki­niui įvar­din­ti už­pa­ten­ta­vo ter­mi­ną – „juo­da­sis veid­ro­dis“. Se­ria­le ro­do­mi dis­to­pi­niai, at­ei­ties tech­no­lo­gi­jų ku­ria­mi koš­ma­rai. (Gal vis­gi nie­kas ne­no­ri ma­ty­ti sa­vęs iš­jung­ta­me te­le­fo­no ek­ra­ne?) Ki­ta juo­do veid­ro­džio reikš­mė su­si­ju­si su bur­tais. Juo­di veid­ro­džiai nau­do­ja­mi sie­kiant iš­bur­ti at­ei­tį, pa­ma­ty­ti vi­zi­jas, kal­bė­tis su mi­ru­siai­siais. Tur­būt ir kom­piu­te­rio ek­ra­ne yra ma­gi­jos. Ban­dy­da­mas sau pa­aiš­kin­ti ek­ra­no reikš­mę su­ly­gi­nau jį ir su lan­gu, ir su veid­ro­džiu. Ga­liau­siai šios me­ta­fo­ros ta­po vie­no­dai svar­bios – šiuo­lai­ki­nis kom­piu­te­rio ek­ra­nas yra ir lan­gas, ir veid­ro­dis. Ir skaid­rus, ir atspindintis.

Per­si­ke­liant iš fi­zi­nio į vir­tu­alų pa­sau­lį ir­gi ga­li­ma pa­ma­ty­ti pa­na­šu­mų. Straips­ny­je apie šiuo­lai­ki­nių me­di­jų di­zai­ną „Win­dows and Mir­rors“ Jay Bol­te­ris ir Dia­ne Gro­ma­la nag­ri­nė­ja Win­dows ope­ra­ci­nės sis­te­mos skaidru­mo klau­si­mą. Jie siū­lo įsi­vaiz­duo­ti kom­piu­te­rio ek­ra­ną kaip lan­gą, pro ku­rį žiū­ri­me į vir­tu­alų pa­sau­lį. Stik­las ga­li bū­ti vi­siš­kai skaid­rus, ta­čiau lie­ka rė­mas, ro­dan­tis, kad tai yra lan­gas. Nors var­to­to­jas są­vei­kau­ja su vaiz­du už lan­go, rė­mas lie­ka svar­bus, nes kaž­ku­riuo me­tu var­to­to­jui teks žiū­rė­ti ne į lan­gą, o į rė­mą. Pa­vyz­džiui, kuo­met rei­kės ati­da­ry­ti lan­gą ir nu­va­ly­ti ne­šva­ru­mus nuo iš­orės, kad vaiz­das iš­lik­tų skaid­rus. Šia­me pa­ly­gi­ni­me lan­go ne­šva­ru­mai – tai kom­piu­te­ri­nės klai­dos. Dėl to kom­piu­te­rio są­sa­ja (iko­nos ir myg­tu­kai, rei­ka­lin­gi val­dy­mui) tu­rė­tų iš­lik­ti ma­to­mi. Straips­nio au­to­riai ra­šo, kad klai­dos me­tu ek­ra­nas iš lan­go pa­virs­ta į var­to­to­jo ir kom­piu­te­rio san­ty­kį at­spin­din­tį veid­ro­dį. Veid­ro­dis tar­si sa­ko: „Aš esu kom­piu­te­rio prog­ra­ma, o tu esi tos prog­ra­mos var­to­to­jas“. Žmo­gus žiū­ri ne­be į iliu­zi­ją, o į iliu­zi­ją val­dan­tį rė­mą. Vir­tu­aly­bės val­dy­mo me­cha­niz­mą. Lan­go vaiz­di­nį no­riu pri­skir­ti įpras­tam vir­tu­alaus pa­sau­lio pa­ty­ri­mui, o veid­ro­džio vaiz­di­nį – mo­men­tams, kuo­met pa­ty­ri­mas įskyla.

„Kom­piu­te­rio ope­ra­ci­nės sis­te­mos iliu­zi­ja mums to­kia svar­bi, kad ne­ma­ža da­lis žmo­nių žiū­rė­da­mi į ją ga­li pra­leis­ti aš­tuo­nias va­lan­das per pa­rą, pen­kias die­nas per sa­vai­tę ir gal net vir­š­va­lan­džius. Bet apie šios iliu­zi­jos rė­mus daug nekalbame.“

Kom­piu­te­rio ope­ra­ci­nės sis­te­mos iliu­zi­ja mums to­kia svar­bi, kad ne­ma­ža da­lis žmo­nių žiū­rė­da­mi į ją ga­li pra­leis­ti aš­tuo­nias va­lan­das per pa­rą, pen­kias die­nas per sa­vai­tę ir gal net vir­š­va­lan­džius. Bet apie šios iliu­zi­jos rė­mus daug ne­kal­ba­me. Tai kas, kad jie ten? Juk žiū­ri­me į tai, kas tarp rė­mų. Pa­na­šios iliu­zi­jos ir jas įga­li­nan­tys me­cha­niz­mai ap­ta­ri­nė­ti jau se­no­vės Graiki­jo­je. Dze­uk­sis ir Pa­ra­si­jus rung­ty­nia­vo dėl ge­riau­sio ta­py­to­jo ti­tu­lo ir Pa­ra­si­jaus per­ga­lę lė­mė to­bu­la užuo­lai­dų, už ku­rių tu­rė­jo bū­ti pa­slėp­tas jo pa­veiks­las, iliu­zi­ja. Dze­uk­sio vy­nuo­gių pa­veiks­las ap­ga­vo tik paukš­čius, užuo­lai­dos ap­ga­vo ir žmo­nes. Jau se­no­vės graikai bu­vo pa­kan­ka­mai iš­si­la­vi­nę, kad ne­bū­tų ap­gau­ti įpras­tų op­ti­nių ap­gau­lių (ne­skai­tant Pla­to­no olos še­šė­lių, ku­rie ir dau­ge­liui šiuo­lai­ki­nių žmo­nių iš­lie­ka opi problema).

Me­no fi­lo­so­fas Art­hu­ras C. Dan­to įver­ti­no Si­ks­to ko­ply­čios lu­bų fre­skų dvi­gu­bą iliu­ziš­ku­mą. Dėl ten iš­ta­py­tų ar­chi­tek­tū­ros de­ta­lių ma­to­mos ne tik iliu­zi­jos pa­veiks­luo­se, bet ir tarp ko­lo­nų nu­ta­py­ti vaiz­dai su­da­ro ant sie­nų pa­ka­bin­tų pa­veiks­lų iliu­zi­ją. Į šią iliu­zi­ją pa­ten­ka ne tik pa­veiks­lai, bet ir ta­ria­mos sie­nos, ir ta­ria­mas pa­ka­bi­ni­mas. Ir šiuo­se is­to­ri­nio me­no pa­vyz­džiuo­se, ir Win­dows ope­ra­ci­nė­je sis­te­mo­je, iliu­zi­jų kū­ri­mas įtrau­kia ste­bi­mo ob­jek­to ap­lin­ką. Pa­sak pir­mo ap­tar­to straips­nio au­to­rių, tai rei­ka­lin­ga ir nau­din­ga. Bet no­rė­da­mas ap­žvelg­ti šį reiš­ki­nį pla­čiau pri­minsiu Je­a­no Baudrillard’o si­mu­lia­k­rų ir si­mu­lia­ci­jų teo­ri­jos pa­vyz­dį apie Disneilendą.

Dirb­ti­nis ir fik­ty­vus Di­sne­i­len­do ma­gi­jos pa­sau­lis su­ku­ria iliu­zi­ją, kad li­ku­si pa­sau­lio rea­ly­bė yra tik­ra. Pa­sak Baudrillard’o, mū­sų rea­ly­bė taip pat už­pil­dy­ta įvai­rių lyg­me­nų si­mu­lia­krais, tad Di­sne­i­len­das mas­kuo­ja nuo rea­ly­bės ati­trū­ku­sius mū­sų gy­ve­ni­mo ele­men­tus. Pa­na­šiai kom­piu­te­ry­je ste­bi­mą vaiz­dą su­pan­tys ne­tik­ri rė­mai tar­si pa­ver­čia jį tik­res­niu. Šių kom­piu­te­rio ek­ra­no iliu­zi­jų ap­sup­ty­je blue sc­ree­nas at­ro­do kaip skaidru­mo ir tik­res­nio pa­sau­lio pa­ty­ri­mo mo­men­tas. Blue sc­ree­nas pa­ro­do kom­piu­te­rio vi­dų taip, kaip siur­rea­lis­tai vaiz­da­vo pa­są­mo­nę. Tai yra žvilgs­nis gi­liau pa­vir­šu­ti­niš­ko ste­bė­ji­mo. Gal kal­bant apie kom­piu­te­rio ek­ra­ną žo­dį ste­bė­ji­mas reik­tų pa­keis­ti į žiū­rė­ji­mas ar­ba spok­so­ji­mas. To­kiu at­ve­ju ga­lė­čiau sa­ky­ti, kad įpras­tai į kom­piu­te­rį aš spok­sau, o blue sc­ree­ną aš stebiu.

De­ja, di­džią­ją da­lį lai­ko į ek­ra­ną spok­so­me. Iliu­zi­jos lie­ka sa­vo vie­to­se ir sėk­min­gai pa­lai­ko ek­ra­no pa­sau­lio me­cha­niz­mą. O kas ga­li gy­ven­ti to­kia­me iliu­zi­jų pa­sau­ly­je? In­ter­ne­to erd­vė­je gims­ta ir vys­to­si daug mi­tų, šiuo­lai­ki­nių le­gen­dų. Kai taip leng­va ma­ni­pu­liuo­ti tie­sa, ta­ria­mai tiks­lią rea­ly­bę rep­re­zen­tuo­jan­čia­me skait­me­ni­nia­me lau­ke ne­iš­ven­gia­mai tirps­ta ri­ba tarp tik­ros ir iš­gal­vo­tos in­for­ma­ci­jos. Ge­ras to pa­vyz­dys yra krip­ti­dai – hi­po­te­ti­niai gy­vū­nai, ku­rių eg­zis­ta­vi­mas nė­ra pa­tvir­tin­tas moks­lo. Nors dau­gu­ma le­gen­dų apie juos gi­mu­sios prieš in­ter­ne­to am­žių, nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos ir po­tie­sos įsi­ga­lė­ji­mas su­tei­kė prie­mo­nes jiems pra­dė­ti nau­ją gy­ve­ni­mą – tap­ti šiuo­lai­ki­niais mi­tais. Šiuo­lai­ki­nių mi­tų sklai­dai, ko ge­ro, di­džiau­sią įta­ką da­ro ga­li­my­bė skait­me­ni­nė­mis prie­mo­nė­mis ap­do­ro­ti vaiz­di­nę me­džia­gą – ta­ria­mus įro­dy­mus – ir ga­li­my­bė grei­tai bei pla­čiai skleis­ti in­for­ma­ci­ją in­ter­ne­to erdvėje.

Prieš skait­me­ni­nį am­žių at­si­ra­dę mi­tai to­liau kei­čia­si šiais lai­kais. In­ter­ne­te ga­li­ma ras­ti pus­la­pius, ku­rių pa­skir­tis yra tvar­kin­gai su­rink­ti krip­ti­dų ap­ra­šy­mus. Fo­ru­muo­se žmo­nės svars­to, ku­rie gy­vū­nai ga­lė­tų bū­ti tik­ri, o ku­rie iš­gal­vo­ti, da­li­na­si pa­sa­ko­ji­mais, apie tai, kaip žmo­nės pa­tys su­ti­ko mi­ti­nes bū­ty­bes. Kar­tais nau­jai at­si­ra­du­si vaiz­di­nė me­džia­ga apie se­niai pa­ste­bė­tus gy­vū­nus at­gai­vi­na dis­ku­si­jas. Nors ga­li­ma stip­riai su­abe­jo­ti dau­gu­mos to­kių bū­ty­bių eg­zis­ta­vi­mu, jos gy­ve­na pil­na­ver­tiš­ką gy­ve­ni­mą in­ter­ne­to erd­vė­je. Joms tik­ru­mo su­tei­kia tai, kad žmo­nės no­ri jo­mis ti­kė­ti. Gi­lin­da­ma­sis į tai skai­čiau apie po­tie­sos teoriją.

Ig­nas Kal­po­kas vei­ka­le „A Po­li­ti­cal The­o­ry of Post-Tru­th“ įro­di­nė­ja, kad po­tie­sos lai­ko­tar­py­je pa­si­da­ro ne­be tiek svar­bu tai, ar pa­sa­ky­ti da­ly­kai yra tie­sa. Svar­bes­nis fak­to­rius yra žiū­ro­vų įsi­trau­ki­mas ir kiek nau­jie­nos juos su­do­mi­na. Bū­ti­nas toks na­ra­ty­vas, ku­ris žiū­ro­vus kuo la­biau įtrauk­tų į nuo rea­ly­bės ati­trū­ku­sią fik­ci­ją. Ga­liau­siai žmo­nės leng­viau pa­ti­ki tei­gi­niais, ku­rie pa­tvir­ti­na jų įsi­ti­ki­ni­mus. Įtai­gus pa­sa­ko­ji­mas skait­me­ni­nė­je erd­vė­je tu­ri daug ga­lios. Pa­sta­rai­siais me­tais plin­ta ži­no­mų ži­nias­klai­dos tink­lų var­dais pri­si­den­gian­tys straips­niai, įtrau­kian­tys skai­to­vą į ap­ga­vys­čių tink­lus. Pa­vyz­džiui, lyg tarp kit­ko pa­mi­nin­tys prog­ra­mė­lę, ku­rią nau­do­jant ga­li­ma pra­tur­tė­ti. Ka­ri­nių konf­lik­tų kon­teks­te lei­džia­me emo­ciš­kai pa­vei­kiems fil­mu­kams kur­ti mū­sų nuo­mo­nę apie įvy­kių tėk­mę. Pa­si­nė­rę į mė­ly­nos švie­sos pa­sau­lį daž­niau ieš­ko­me to, kas su­do­mi­na, nei to, kas ob­jek­ty­viai tikra.

Pa­na­šiais prin­ci­pais ku­ria­si bend­ruo­me­nės, pa­lai­kan­čios ne vi­suo­met pag­rin­dą tu­rin­čias teo­ri­jas. Grįž­tant prie iš­gal­vo­tų bū­ty­bių, žmo­gus, no­rė­da­mas ti­kė­ti, kad tai, ką jis ma­tė nak­tį miš­ke prie sa­vo na­mų, iš tik­rų­jų yra prieš tris šim­tus me­tų pir­mą kar­tą už­fik­suo­tas džer­sio vel­nias, o ne pa­si­kly­dęs stir­niu­kas, in­ter­ne­te su­ras sau pri­im­ti­ną patvirtinimą.

Blue sc­ree­no vaiz­di­nys pa­de­da na­vi­guo­ti tie­sos ir ne­tie­sos, iliu­zi­jų ir jų rė­mų pa­sau­ly­je, va­di­na­ma­me ek­ra­nu. Pri­imant šį bui­tiš­ką įran­kį kaip dau­giau gy­lio ir mis­ti­kos tu­rin­tį reiš­ki­nį ga­li­ma ge­riau įsi­sa­vin­ti ir jo ke­lia­mus klau­si­mus bei prob­le­mas, o jos lie­čia kiek­vie­ną šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio žmo­gų. Pa­bai­gai no­rė­čiau pa­siū­ly­ti kiek­vie­nam pa­si­do­mė­ti LED ek­ra­no san­da­ra. Pa­si­žiū­rė­ti, kiek skir­tin­gų sluoks­nių rei­kia ku­riant to­kią plokš­tu­mą. Ir kiek jų iš tie­sų matome. ■

Al­gis Sp­rin­džiū­nas, „Pro­ga iš­trūk­ti“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 35–37.