Komedijos saulėlydis

Ne­se­niai per­žiū­rė­ju­si „Sau­lė­ly­dį“ (ne gam­tos reiš­ki­nį, o fil­mą) pa­ma­niau, kad tai aukš­čiau­sio ly­gio ko­me­di­ja. Ne vel­tui maž­daug nuo 2018 me­tų šis fil­mas lai­ko­mas vie­nu di­de­liu me­mu, ge­ne­ruo­jan­čiu šo­kių spek­taklius, ana­li­zes, na­mų deko­ra­ci­jas ir, ži­no­ma, ki­tus me­mus. Vis dėl­to, kai fil­mas pa­si­ro­dė 2008 me­tais, aš žiū­rė­jau jį rim­tai. Tai ne­bu­vo ko­me­di­ja. Ža­vė­jau­si nuo­sta­biu ro­man­ti­niu fil­mu, to­bu­lai at­lie­pian­čiu no­rą ma­ty­ti „not li­ke the other girls“ per­so­na­žus ir ta­pa­tin­tis su jo­mis. Kas pa­si­kei­tė per dau­giau nei dešimtmetį?

Per tuos 16 me­tų už­au­gau, dau­giau su­ži­no­jau apie san­ty­kius ir „Sau­lė­ly­dis“ ne­be­at­ro­do nei ro­man­tiš­kas, nei tas, su ku­rio per­so­na­žais no­rė­čiau ta­pa­tin­tis. Da­bar su­pran­tu, kad pag­rin­di­niai fil­me vaiz­duo­ja­mi san­ty­kiai yra tok­siš­ki ir smur­ti­niai. Ne­ma­nau, kad ma­no „Sau­lė­ly­džio“ žiū­rė­ji­mo pa­tir­tis yra uni­ka­li. 2008-ai­siais da­lis žmo­nių ty­čio­jo­si iš fil­mo, nes jis ro­man­ti­za­vo vam­py­rus ir bu­vo per­sunk­tas „mer­gai­tiš­ku­mo“, ki­ti šį fil­mą die­vi­no ir pri­klau­sė te­amJa­cob ar­ba te­amE­dward (ži­no­ma, ne vi­si da­ly­va­vo de­ba­tuo­se apie „Sau­lė­ly­dį“), ta­čiau nė vie­na iš šių gru­pių fil­mo iro­niš­kai nereflektavo.

Da­bar­ti­nį san­ty­kį su fil­mu bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti iro­niš­ku mė­ga­vi­mu­si. Iro­niš­kas mė­ga­vi­ma­sis – tai mė­ga­vi­ma­sis tu­ri­niu ne pa­gal jo su­kū­ri­mo in­ten­ci­jas. Tar­kim, re­ži­sie­rius kū­rė ro­man­ti­nę dra­mą, ta­čiau dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių ją žiū­rint yra brau­kia­mos ne skaus­mo, o juo­ko aša­ros. To­kių pa­vyz­džių pil­na vi­so­je kul­tū­ro­je: dai­na „Juo­da or­chi­dė­ja“, fil­mas „The Ro­om“, Ry­čio Ci­ci­no Ins­tag­ra­mo pro­fi­lis ir t. t.

Be­ne dau­giau­siai moks­li­nių ty­ri­mų su­lau­kęs iro­niš­ko mė­ga­vi­mo­si pa­vyz­dys – ka­rao­kė. Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ji pir­miau­sia iš­pli­to tarp že­mes­nio­sios kla­sės ame­ri­kie­čių, o vė­liau – tarp vi­du­ri­nio­sios. Ko­mu­ni­ka­ci­jos do­cen­tas Ro­bas Drew, at­li­kęs et­no­gra­fi­nius ka­rao­kės ty­ri­mus XX am­žiaus pa­bai­go­je JAV, pa­ste­bė­jo skir­tu­mą, kaip šių dvie­jų de­mo­gra­fi­jų at­sto­vai da­ly­va­vo ka­rao­kė­je: že­mes­nio­ji kla­sė ka­rao­ke mė­ga­vo­si nuo­šir­džiai, tuo tar­pu vi­du­ri­nio­ji – iro­niš­kai. Šiuo at­ve­ju iro­ni­ja pa­dė­jo vi­du­ri­nia­jai kla­sei iš­sau­go­ti sa­vo ta­pa­ty­bę: jie mė­ga­vo­si ka­rao­ke, ta­čiau sa­ve nuo jos ati­to­li­no ir to­liau ver­ti­no ją kaip pras­to sko­nio lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo būdą.

Iro­ni­ja – vie­nas iš gy­ny­bos me­cha­niz­mų, ta­čiau nuo ko gi­na­mės iro­niš­kai žiū­rė­da­mi „Sau­lė­ly­dį“? Na­ta­lie Wynn, ži­no­ma kaip Cont­ra­Points You­tu­be plat­for­mo­je, „Sau­lė­ly­dį“ in­ter­pre­tuo­ja kaip fan­ta­zi­ją: fil­mas ne­at­spin­di ir ne­for­muo­ja tikro­vės. Fan­ta­zi­ja tik pa­ro­do mū­sų po­trau­kius, ku­rių iš­si­pil­dy­mo net ne­no­ri­me. Fan­ta­zuo­ti apie vam­py­rus sma­gu, bet su­tik­ti jų rea­ly­bė­je – ne­no­rė­tu­me. Tę­siant šią in­ter­pre­ta­ci­ją – iro­niš­kas mė­ga­vi­ma­sis tam­pa bū­du vėl iš­stum­ti „Sau­lė­ly­dy­je“ ro­do­mas seksualines/​romantines fan­ta­zi­jas. Mes pa­si­juo­kia­me iš dra­ma­tiš­kų pag­rin­di­nių vei­kė­jų akių kon­tak­tų ir taip nu­stu­mia­me to­lyn į ne­są­mo­nin­gu­mą no­rą su kuo nors tu­rė­ti to­kį pat in­ten­sy­vų akių kontaktą.

Vis dėl­to ne­ma­nau, kad ek­ra­ni­za­ci­ja pa­gal Ste­p­he­nie Me­y­ers kny­gas, gi­mu­sias iš su­sap­nuo­tos ero­ti­nės fan­ta­zi­jos, ir lie­ka tik fan­ta­zi­jos lyg­me­ny­je. Ar tik­rai mes vi­sos ir vi­si į ją žiū­ri­me kaip į fan­ta­zi­ją? Ne­įma­no­ma taip leng­vai at­skir­ti, kas yra tik fik­ci­ja, o kas yra kū­ri­nio for­muo­ja­ma ver­ty­bių sis­te­ma, kū­ri­nio ideo­lo­gi­ja. N. Wynn sa­vo vi­deo esė su­sie­jo „Sau­lė­ly­džio“ pa­sa­ko­ji­mą su anks­tes­nių au­to­rių ro­ma­nų siu­že­tais, ku­riuo­se vei­kia „ne­kal­ta mer­gai­tė“ ir „blo­gas ber­niu­kas“, taip pa­ro­dy­da­ma, kad Ste­p­he­nie Me­y­ers „fan­ta­zi­ja“ nė­ra uni­ka­li, ji so­cia­liai su­konst­ruo­ta. Gal ta­da juo­ki­ma­sis iš „Sau­lė­ly­džio“ tam­pa ko­lek­ty­vi­niu bū­du iš­juok­ti se­nus tok­siš­kais ste­reo­ti­pais pa­rem­tus siu­že­tus? O as­me­ni­nia­me lyg­me­ny­je – per­mąs­ty­ti pa­aug­lys­tė­je ža­vė­ju­sius pa­sa­ko­ji­mus, at­krei­piant dė­me­sį į jų prob­le­mas, ta­čiau ne­mė­gi­nant iš­trint ar pa­neig­ti, kad šis fe­no­me­nas egzistavo?

Sla­vo­jus Ži­že­kas ne­bū­tų toks op­ti­mis­tiš­kas juo­ko at­žvil­giu: „[…] šiuo­lai­ki­nė­se vi­suo­me­nė­se, de­mo­kra­ti­nė­se ar to­ta­li­ta­ri­nė­se, ci­niš­ka dis­tan­ci­ja, juo­kas, iro­ni­ja yra, ga­li­me teig­ti, žai­di­mo da­lis. Val­dan­čio­ji ideo­lo­gi­ja ir ne­tu­ri bū­ti trak­tuo­ja­ma rim­tai ir pa­rai­džiui.“ Ži­že­kas ma­no, kad ne­įma­no­ma iš­veng­ti ideo­lo­gi­jos, jo­je mes da­ly­vau­ja­me ne­pri­klau­so­mai nuo to, ko­kį san­ty­kį, iro­niš­ką ar ne, su ja tu­ri­me. Ideo­lo­gi­ja yra ne ži­nios ar jų sty­gius, o veiks­mai. Tai­gi, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar iro­niš­kai, ar ne­i­ro­niš­kai žiū­ri­me „Sau­lė­ly­dį“, mes vis vie­na da­ly­vau­ja­me to­je pa­čio­je fil­mo sklei­džia­mo­je ideo­lo­gi­jo­je. Mes jo­je da­ly­vau­ja­me per žiū­rė­ji­mo veiks­mą. Ži­že­kas taip ra­šy­da­mas po­le­mi­zuo­ja su Um­ber­to Eco, ku­riam prie­šin­gai – juo­kas tu­ri iš­lais­vi­nan­čios ga­lios. Eco tei­gi­mu, vi­sas fa­na­tiš­ku­mas tam­pa Blo­giu, to­dėl hu­mo­ras, ga­lin­tis pa­siū­ly­ti at­si­ri­bo­ji­mą, yra iš­lais­vi­nan­tis. Se­kant jo min­tį, iro­niš­kas mė­ga­vi­ma­sis „Sau­lė­ly­džiu“ tu­rė­tų iš­lais­vi­nan­čios ga­lios, nes taip bū­tų at­si­ri­bo­ja­ma nuo ofi­cia­laus fil­mo žodyno.

Po „Sau­lė­ly­džio“ me­mi­fi­ka­ci­jos, 2020 me­tais, Ma­y­ers pa­ra­šė dar vie­ną kny­gą, šį kar­tą iš Ed­var­do per­spek­ty­vos, ir pas­kel­bė, kad pla­nuo­ja pa­ra­šy­ti dar dvi. O aš pa­ra­šiau šį teks­tą. Dar kaž­kas sa­vo tu­ale­te tu­ri Ed­var­do nuo­trau­ką. Iro­ni­ja ne­stab­do par­da­vi­mų, tu­ri­nio kū­ri­mo ir vi­so fe­no­me­no kul­ti­va­vi­mo. Eko­no­mi­kai ne­rū­pi, ar mes var­to­ja­me iro­niš­kai, ar ne. Gal­būt ir mes pa­tys ne­be­at­ski­ria­me, ar mums iš tik­rų­jų pa­tin­ka „Sau­lė­ly­dis“, ar ne? Koks mū­sų san­ty­kis su fil­mu: iro­niš­kas, o gal jau me­tai­ro­niš­kas? Keis­ta, ko­dėl mes ne­ga­lim tie­siog mėgautis?

Iro­ni­ja lei­džia mums iš­lai­ky­ti kri­tiš­ką at­stu­mą nuo kū­ri­nio. Mes ga­li­me mė­gau­tis ne­ver­tin­da­mi jo kaip „ge­ro“ ar­ba iš vis at­si­sa­ky­da­mi už­duo­ti ver­ti­na­mą­jį klau­si­mą. Iro­ni­ja lei­džia mums mė­gau­tis kū­ri­niais, ku­rie „ne­tin­ka“ mū­sų so­cia­li­nei gru­pei. Šiuo at­ve­ju ne­ati­tin­ka mū­sų ver­ty­bių ar įsi­vaiz­da­vi­mo, kas yra „ge­ras“ kū­ri­nys. To­dėl da­bar ka­bi­na­me be­ap­si­ve­mian­čio Ed­var­do nuo­trau­ką tu­ale­te, o ne švy­tin­čio Ed­var­do pla­ka­tą virš lovos. ■