Dainuok, Odisėjau, apie kiškio spiras kelio gale

Pir­mo ka­ran­ti­no pra­džio­je eks­per­i­men­ti­nio ki­no plat­for­ma „Re:Voir Vi­deo“ per­lei­do bro­lių Me­kų ir Po­los Cha­pel­le fil­mus apie 1971 me­tų rug­pjū­tį vy­ku­sią ke­lio­nę į so­vie­tų oku­puo­tą Lie­tu­vą. Ši rink­ti­nė pa­si­ro­dė įdo­mi ne tik kaip epo­chos liu­di­ji­mas, bet ir kaip dau­gias­luoks­nis at­min­ties kul­tū­ros pa­vyz­dys. Juk es­mi­niu Adol­fo ir Jo­no Me­kų biog­ra­fi­jos taš­ku lai­ky­ti­na trau­mi­nė Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ir eg­zi­lio pa­tir­tis, ku­rios prob­le­ma­ti­ka itin raiš­kiai at­si­sklei­džia 1971 me­tų ke­lio­nės į Lie­tu­vą pag­rin­du su­kur­tuo­se fil­muo­se. Ka­ran­ti­ni­nis ke­lio­nių ba­das lei­do su­grįž­ti prie ka­dai­se pra­dė­tos ki­no juos­tų apžvalgos.

Sun­ku pa­neig­ti, kad Jo­nas Me­kas (1922–2019) yra vie­nas žy­miau­sių lie­tu­vių kil­mės fil­mų kū­rė­jų. Jo kū­ry­ba ne­at­sie­ja­ma nuo XX am­žiaus ant­ro­sios pu­sės Niu­jor­ko avan­gar­di­nio ki­no sce­nos, to­dėl daž­nai trau­kia ty­rė­jų ir en­tu­zias­tų žvilgs­nius. Šio fil­mi­nin­ko paunks­mė­je at­si­du­ria kar­tu iš na­cių oku­puo­tos Lie­tu­vos emig­ra­vu­sio ir ak­ty­viai šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je su Jo­nu dir­bu­sio jau­niau­sio bro­lio Adol­fo Me­ko (1925–2011) kū­ry­ba. Jo de­biu­ti­nis pil­no met­ro fil­mas  – 1963 me­tų ko­me­di­ja „Ale­liu­ja kal­voms“  – bu­vo pri­sta­ty­tas Ka­nų ki­no fes­ti­va­ly­je ir ta­po ame­ri­kie­tiš­ko ne­pri­klau­so­mo ki­no kla­si­ka. Vis­gi, pro­zai, ne­pri­klau­so­mam ki­nui ir dės­ty­mui gy­ve­ni­mą pa­sky­ru­sio Adol­fo kū­ry­ba Lie­tu­vo­je sun­kiai pri­ei­na­ma  –  prieš pen­ke­rius me­tus iš­leis­ti die­no­raš­čiai ran­da­mi tik Bir­žų bi­b­lio­te­ko­je, ku­riai po Jo­no Me­ko mir­ties per­duo­tas me­ni­nin­ko ar­chy­vas, ki­tos trys au­to­riaus pje­sės mė­to­si vien in­ter­ne­to pla­ty­bė­se. Ta­čiau abie­jų bro­lių dar­bai yra svar­būs Lie­tu­vos kul­tū­ros is­to­ri­jai ir liu­di­ja apie XX am­žiaus ka­takliz­mų su­pur­ty­tą pasaulį.

Tad šia­me teks­te ap­tar­siu fil­mus apie Me­kų grį­ži­mą į so­vie­tų oku­puo­tą Lie­tu­vą, pra­ėjus 27-eriems me­tams nuo pa­si­trau­ki­mo į Va­ka­rus. Komp­lek­tą „Trys ke­lio­nės į Lie­tu­vą“ (2003, 2020) su­da­ro ga­na ge­rai mū­suo­se ži­no­mos Jo­no Me­ko „Re­mi­nis­cen­ci­jos apie ke­lio­nę į Lie­tu­va“ (1972) ir iki šiol re­tai Lie­tu­vos ki­no­ty­ros kon­teks­te fi­gū­ruo­jan­tys Adol­fo Me­ko „Ke­liau­jant na­mo“ (1971) ir jo žmo­nos Po­los Cha­pel­le „Ke­lio­nė į Lie­tu­vą“ (1971). Ap­žval­go­je trum­pai pri­sta­ty­siu fil­mų su­kū­ri­mo kon­teks­tą ir tech­ni­nes de­ta­les, juos­tas ap­tar­siu re­mian­tis avan­gar­di­nio ki­no ir die­no­raš­ti­nio fil­mo (angl. di­a­ry film) spe­ci­fi­ka, lei­džian­čia ana­li­zuo­ti kū­ri­nius kaip at­min­ties pro­duk­tus, ga­liau­siai  – „Trys ke­lio­nės į Lie­tu­vą“ in­ter­pre­tuo­siu kaip žmo­nių be vie­tos var­gą dėl na­mų ir (ne)įmanomą ban­dy­mą su­grįž­ti į pra­ras­tą rojų.

Let’s roll!

Kelionės priešistorė

Ten­ka pa­ste­bė­ti, kad bro­lių Me­kų is­to­ri­jos pil­nos pai­nia­vos, kū­ry­bi­nės biog­ra­fi­jos per­si­py­nę, o gau­sūs šal­ti­niai ir pri­si­mi­ni­mų de­ta­lės daž­nai prieš­ta­rin­gos. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Elž­bie­tos ir Po­vi­lo Me­kų šei­mos jau­nė­liai iš­ke­lia­vo iš gim­tų­jų Se­me­niš­kių į Vie­nos uni­ver­si­te­tą, ta­čiau na­ciams su­stab­džius trau­ki­nį pa­kliu­vo į pri­vers­ti­nio dar­bo sto­vyk­lą Elms­hor­ne. Pa­si­bai­gus ka­rui dar ket­ve­rius me­tus bro­liai pra­lei­do dipu­kų (Dis­pla­ced per­sons, DP) sto­vyk­lo­se ir 1949 me­tais iš­vy­ko Či­ka­gos kryp­ti­mi. Iš­si­lai­pi­nę Niu­jor­ke nu­spren­dė lik­ti šia­me did­mies­ty­je, po ke­lių sa­vai­čių nu­si­pir­ko pir­mą 16 mm „Bo­lex“ ka­me­rą ir pra­dė­jo dau­giau nei pu­sę am­žiaus tru­ku­sią fil­mų odisėją.

Eg­zi­lio pa­tir­tis ypač ryš­ki anks­ty­vuo­siuo­se kū­ry­bi­niuo­se ban­dy­muo­se  – vie­nas iš pir­mų bend­rų Jo­no ir Adol­fo pro­jek­tų „Lost Lost Lost Lost“ tu­rė­jo pa­sa­ko­ti apie pa­bė­gė­lių var­gus am­žiaus vi­du­rio Ame­ri­ko­je. Fil­mas nie­kuo­met ne­bu­vo už­baig­tas ir da­lis me­džia­gos, taip pat as­me­niš­kas Jo­no žvilgs­nis į ka­ro pa­bė­gė­lio kas­die­ny­bę, at­si­sklei­džia vė­les­nia­me Jo­no fil­me „Pra­ras­tas Pra­ras­tas Pra­ras­tas“ (1976). No­ri­si kel­ti hi­po­te­zę, kad šio iko­ni­nio kū­ri­nio at­si­ra­di­mui prie­lai­das su­da­rė 1971 me­tų ke­lio­nė į pra­ras­tą ro­jų  – so­vie­tų oku­puo­tą Lie­tu­vą  – lei­du­si per­mąs­ty­ti ir sim­bo­liš­kai su­su­muo­ti du eg­zi­lio de­šimt­me­čius.¹Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad po ke­lio­nės iš­lei­džia­mas ne tik fil­mas, bet ir pa­ga­mi­na­ma ne­nu­me­ruo­ta ir sa­vi­lai­di­nė po­e­zi­jos kny­ga. Žr. Jo­nas Me­kas, Re­mi­nis­cen­ci­jos, 1972, New York.

Sten­gian­tis ne­už­mig­ti per pir­mą „Re­mi­nis­cen­ci­jų“ per­žiū­rą ki­lo klau­si­mas, kaip, po ga­lais, pa­bė­gė­lis ame­ri­kie­tis su­ge­bė­jo grįž­ti į gim­tą­jį Lie­tu­vos kai­mą ir jį nu­fil­muo­ti so­vie­ti­nės gū­du­mos lai­kais? Kiek pai­no­kas, vie­to­mis per ge­rai skam­ban­tis ir iš­sa­mes­nės ana­li­zės rei­ka­lau­jan­tis, ta­čiau iš­ties ko­miš­kas at­sa­ky­mas apie ke­lio­nės prieš­is­torę ir ap­si­lan­ky­mo Lie­tu­vo­je ap­lin­ky­bes ne­ti­kė­tai at­si­ra­do kar­tu su ki­tais dviem  – Adol­fo ir Po­los  – fil­mais.²„Yu­ri Zhu­kov & Prav­da and a trip to Li­thu­ania“, Re­mi­nis­cen­ces of a Jour­ney to Li­thu­ania: Bo­ok­let, Pa­ris: Re:Voir Vi­deo, 2012. Ka­ran­ti­no dė­ka vėl ne­pri­ei­na­mas. Pa­na­ši is­to­ri­ja pa­sa­ko­ja­ma in­ter­viu su Ra­mū­nu Či­če­liu, žr. Ra­mū­nas Či­če­lis, „Jo­nas Me­kas. Ci­vi­li­za­ci­jos, kul­tū­ros ir me­no me­dis“, ber​nar​di​nai​.lt, 2012 12 22. Anot Jo­no Me­ko, 1966 me­tais į Niu­jor­ką at­vy­kęs įta­kin­gas „Prav­dos“ laik­raš­čio žur­na­lis­tas Ju­ri­jus Alek­sand­ro­vi­čius Žu­ko­vas (1908–1991) no­rė­jo su­si­pa­žin­ti su an­tia­me­ri­kie­tiš­ko­mis nuo­tai­ko­mis pa­gar­sė­ju­siais avan­gar­dis­tais ir ypač  – Al­le­nu Gins­ber­gu, ta­čiau ne­ži­no­jo kaip juos pa­siek­ti. Žu­ko­vą su me­ni­nin­kais su­pa­žin­di­no Jo­nas Me­kas, ku­ris bu­vo iš­lei­dęs ke­le­tą teks­tų apie Nau­ją­jį Ame­ri­kos ki­ną (New Ame­ri­can Ci­ne­ma) lei­di­ny­je „Iskustvo ki­no“. Me­kas mi­ni Niu­jor­ke nu­var­vė­ju­sią deg­ti­nę ir links­my­bes, ku­rios po pen­ke­rių me­tų su­grį­žo kvie­ti­mo į Mask­vą for­ma. 1971 me­tais vyks­tant sep­tin­ta­jam tarp­tau­ti­niam Mask­vos ki­no fes­ti­va­liui kvie­ti­mą at­vyk­ti į So­vie­tų Są­jun­gą ga­vo „Film Cul­tu­re“ lei­di­nio įkū­rė­jas ir ap­žval­gi­nin­kas, t. y. Jo­nas, iš­rū­pi­nęs pa­kvie­ti­mus bro­liui Adol­fui ir jo ita­lų kil­mės žmo­nai Po­lai. Po ar­ba­tė­lės „Prav­dos“ re­dak­ci­jo­je Mask­vo­je ir ko­ne bur­ta­žo­džiu ta­pu­sio fra­zės „su­jun­ki­te ma­ne su Ju­ri­ju­mi Žu­ko­vu“, jiems bu­vo leis­ta ap­si­lan­ky­ti Lie­tu­vo­je ir vi­sų svar­biau­sia  –  gim­tuo­siuo­se Se­me­niš­kiuo­se. Taip pat gau­tas lei­di­mas fil­muo­ti  – kū­rė­jams pa­siū­ly­ta vi­sa įma­no­ma tech­ni­ka, vė­liau au­to­bu­siu­ku (ar net sraig­ta­spar­niu!) se­kio­ju­si ke­liau­nin­kus jų vi­zi­to me­tu.³„Yu­ri Zhu­kov & Prav­da and a trip to Li­thu­ania“, p. ? Ta­čiau dvi rug­pjū­čio sa­vai­tes tru­ku­si ke­lio­nė bu­vo už­fik­suo­ta jų įpras­to­mis ka­me­ro­mis ir su­gu­lė į tris že­miau ap­ta­ria­mus filmus.

Tikriausiai nesat matę visų filmų, tai aiškumo dėlei iškęskite šiuos tris techninius aprašymus

Jo­no Me­ko fil­mą „Re­mi­nis­cen­ci­jos apie ke­lio­nę į Lie­tu­vą“ su­da­ro trys da­lys : 12 mi­nu­čių trun­kan­ti juo­dai bal­ta me­džia­ga iš šeš­to­jo de­šimt­me­čio pa­bė­gė­lių gy­ve­ni­mo JAV, vė­liau ma­to­ma ir fil­me „Lost Lost Lost“; 53 mi­nu­čių truk­mės šim­tas spal­vo­tų Lie­tu­vos aki­mir­kų; li­ku­sias 16 mi­nu­čių ro­do­ma ke­lio­nė į Vo­kie­ti­ją ir Aust­ri­ją. Vaiz­dus vi­suo­met ly­di ly­riš­kas ir daž­nai trūk­čio­jan­tis Jo­no bal­sas. Svar­bu, kad ke­lio­nės į So­vie­tų Ru­si­ją ar Mask­vos vaiz­dų fil­me nė­ra  – iš JAV ke­liau­ja­ma per Vo­kie­ti­ją (ma­to­ma Miun­che­no ge­le­žin­ke­lio sto­tis) tie­siai į Lie­tu­vą. Po­la Cha­pel­le mi­ni, kad po ap­si­lan­ky­mo Lie­tu­vo­je Jo­nas ne­ke­lia­vo kar­tu su jais į Vo­kie­ti­ją  –  fil­me įterp­ti (pa­ren­te­zės da­lis) Elms­hor­no ir „Geb­rüder Ne­unert“ ga­myk­los vaiz­dai yra tik­riau­siai už­fik­suo­ti Adol­fo ka­me­ra.⁴Po­la Cha­pel­le, „Another’s Soul“, 3 Jour­ne­ys to Li­thu­ania: Bo­ok­let, p. 24–28. Jo­nas iš Lie­tu­vos vyks­ta į Vie­ną, kur ap­lan­ko šven­tą­jį Pe­te­rį Ku­bel­ką, Her­man­ną Ni­tchą ir ki­tus. Fil­mo kū­ri­mą už tei­sę iš­leis­ti pre­mje­rą Ham­bur­ge fi­nan­sa­vo (ap­rū­pi­no ka­me­ra, juos­to­mis) va­ka­rų vo­kie­čiai, ta­čiau me­ni­nin­kas apie su­si­ta­ri­mą pa­mir­šo ir fil­mą su­mon­ta­vo per ke­le­tą die­nų „per daug ne­gal­vo­da­mas“.⁵Jo­nas Me­kas pa­tei­kia ke­lias skir­tin­gas šio epi­zo­do ver­si­jas. Daž­niau­sia yra pa­tei­kia­ma 2017 m. (?) in­ter­viu: „So then I fil­med, then I ca­me ba­ck and I put the ma­te­rial un­der the bed and the­re it was. And I had comp­le­te­ly for­gotten that Hans Brecht in Ham­burg, whom I had met so­me months be­fo­re I went the­re wi­th Ken­ne­th An­ger and Ste­ve Wa­skin for so­met­hing had he said, ‘Oh, I he­ar you are going to Li­thu­ania, are you fil­ming?’ I said, ‘No, I don’t know be­cau­se my ca­me­ra bro­ke down’. So I said, ‘Ye­ah, but Hans Brecht said, ‘I will buy you a ca­me­ra and I will pay for the film for the rights to pre­mie­re it in Ham­burg’. So he bought me a new Bo­lex and all the film that I ne­e­ded, but then I for­got about it and I re­cei­ve li­ke De­cem­ber, I don’t know, 10th, I re­cei­ve a te­leg­ram from him sa­ying, ‘Yes, the da­te is set, it’s 23rd De­cem­ber, send us the film’. God! So I had li­ke one we­ek to fi­nish the film and ma­ke a print or so­met­hing and ship then I ma­de the da­te. Rea­l­ly, I ma­de a da­te, but I had then to rea­l­ly fi­gu­re out so­me ve­ry simp­le and straight struc­tu­re how to… and that’s how, sin­ce it was so clo­se to me, so li­ke ve­ry per­so­nal fo­o­ta­ge, I sort of dis­tan­ced my­self by put­ting the num­bers li­ke mat­he­ma­ti­cal­ly num­bers and I just strung it and ve­ry, ve­ry… I did in two or th­ree da­ys, you know, edi­ting so-cal­led pro­cess. Then it was sc­ree­ned and in Ger­ma­ny it was rep­e­at­ed eve­ry ye­ar prac­ti­cal­ly on that day for li­ke 10 ye­ars be­cau­se Ger­man re­fu­ge­es iden­ti­fied them­sel­ves wi­th that film so it was ve­ry suc­cess­ful in Ger­ma­ny.“ Žr. „Jo­nas Me­kas  ‘Re­mi­nis­cen­ces of a Jour­ney to Li­thu­ania’ (103/​135)“, Web of Stories — Li­fe Stories of Re­mar­kab­le Peo­p­le. Hi­hi, o kam nepasitaiko?

Adol­fo Me­ko ir Po­los Cha­pel­le fil­mai, su­kur­ti ar­ti­mai bend­ra­dar­biau­jant, sti­lis­ti­niu ir nuo­tai­kos po­žiū­riu yra ga­na pa­na­šūs. Adol­fo fil­mas „Ke­liau­jant na­mo“ pra­si­de­da jų Niu­jor­ko na­mų vaiz­dais, ka­tėmis ir so­du. Tuo­met skren­da­ma į Ai­ri­ją, vė­liau  –  į Lon­do­ną, kur su­tin­ka­mas Jo­nas, ga­liau­siai ke­liau­ja­ma į Mask­vą. Po 8 mi­nu­čių jau fil­muo­ja­mas Vil­nius, „Tie­sos“ dien­raš­čio re­dak­to­rius Al­ber­tas Lau­rin­čiu­kas, re­ži­sie­rius ir Adol­fo vai­dy­bos mo­ky­to­jas Juo­zas Mil­ti­nis, tuo­met  –  Bir­žai, Se­me­niš­kiai, šei­mos na­riai ir drau­gai. Li­ku­sios 14 mi­nu­čių skir­tos ke­lio­nei trau­ki­niu per Eu­ro­pą :  Da­ni­ją, Vo­kie­ti­ją, kur ap­lan­ko­mas Ham­bur­go prie­mies­čiu ta­pęs Elms­hor­nas, Švei­ca­ri­ją ir Po­los pro­tė­vių kraš­tą  –  Ita­li­ją. At­gal į JAV grįž­ta­ma per Lon­do­ną. Fil­mą už­bai­gia Adol­fo šo­kis jų nu­džiū­vu­sia­me Niu­jor­ko so­de ir fra­zė „HOME AGAIN“. Fil­me daug dė­me­sio ski­ria­ma ka­ti­nė­liams, vaiz­dai de­ri­na­mi su au­ten­tiš­ko­mis Adol­fo die­no­raš­čių iš­trau­ko­mis, epi­zo­dus ly­di ko­miš­kas, daž­niau­siai links­mas ir pro­ziš­kas pa­sa­ko­to­jo bal­sas, pa­brė­žian­tis dra­ma­ti­nius fil­mo pakilimus.

Po­los Cha­pel­le fil­mas „Ke­lio­nė į Lie­tu­vą“, ku­rį abu bro­liai lai­kė ge­riau­siai pa­vy­ku­siu iš tri­jų fil­mų⁶Pip Cho­do­rov pa­sa­ko­ji­mas, 2019 09 27, Vil­nius; An­ne Ma­re­gia­no, Jour­ney to Pa­ris, DV, 2004, 17 min., yra pats il­giau­sias  – trun­ka 102 mi­nu­tes. Ke­lio­nės marš­ru­tas ana­lo­giš­kas Adol­fo fil­mui, at­si­ran­da pa­pil­do­mas frag­men­tas su Kau­no vaiz­dais, žen­kliai il­ges­nė da­lis apie Ita­li­ją. Me­džia­ga pa­si­žy­mi ma­žiau raiš­kiu fo­ku­su, ne­stan­dar­ti­niu iš­lai­ky­mu, grei­tes­ne kad­rų se­ka ir spar­tes­niu ka­me­ros laks­ty­mu po erd­vę. Fil­me be­veik nė­ra na­ra­to­riaus bal­so  – ke­liuo­se epi­zo­duo­se gir­di­mi Adol­fo pri­si­mi­ni­mai, Po­los pa­aiš­ki­ni­mai ar įspū­džiai, ta­čiau fil­me do­mi­nuo­ja mu­zi­ka, su­si­ju­si su fil­muo­ja­mo­mis erd­vė­mis, au­ten­tiš­ki gar­sai (Po­la pa­pil­do­mai įra­ši­nė­jo ke­lio­nės gar­sus). „Ke­lio­nė­je į Lie­tu­vą“ daž­nai pa­ste­bi­mas hu­mo­ras, iro­ni­ja ir ka­ti­nu­kai, ku­rie bu­vo pag­rin­di­nė ir pir­mo­jo Po­los fil­mo te­ma.⁷„Lai­ko port­re­tai. Po­zi­ty­vai. Adol­fas Me­kas, Po­la Chap­pel“, 13:26 min, 2008 10 30. Miau!

Eksperimentai ir dienoraštinis kinas

Vi­si trys ap­ta­ria­mi fil­mai pri­klau­so die­no­raš­ti­nio ki­no (di­a­ry film) žan­rui. Bū­tent šis žan­ras iš­ky­la kaip at­min­ties pro­ce­sams itin ar­ti­mas kū­ry­bos bū­das. Po XX am­žiaus tra­ge­di­jų griu­vus di­die­siems is­to­ri­jos na­ra­ty­vams ki­lo po­rei­kis per­mąs­ty­ti trau­mi­nes ka­ro bei eg­zi­lio pa­tir­tis, to­dėl svar­bus vaid­muo te­ko as­me­ni­niams pa­sa­ko­ji­mams ir at­min­čiai. Tad po­ka­rio JAV for­muo­ja­si al­ter­na­ty­vaus ki­no sce­na, ku­rios vie­na raiš­kos for­mų tam­pa na­mu­di­nio fil­ma­vi­mo (ho­me mo­vies) prin­ci­pais pa­rem­tas die­no­raš­ti­nis ki­nas, iš­po­pu­lia­rė­jęs šeštojo–septintojo de­šimt­me­čio kū­ry­bi­nio spro­gi­mo me­tu ir iš­li­kęs po­pu­lia­rus iki šiol. Tuo­met kaip priešprie­ša ki­ne vieš­pa­tau­jan­čiam ta­ria­mam Ho­li­vu­do to­bu­lu­mui bei jo pro­fe­si­nės ir me­ni­nės raiš­kos nor­moms su­si­for­ma­vo Nau­jo­jo Ame­ri­kos ki­no ju­dė­ji­mas. Ti­kė­ta, kad jis ko­vo­ja už nau­jos, po­ka­rio vi­suo­me­nei rei­ka­lin­gos mo­ra­lės su­kū­ri­mą. ⁸Ch­ri­s­tof Dec­ker, „In­ter­ro­ga­tions of Ci­ne­ma­tic Norms: Avant-Gar­de Film, His­to­ry, and Mne­mo­nic Prac­ti­ces“, Ame­ri­kas­tu­dien , Vol. 43, №1, Me­dia and Cul­tu­ral Me­mo­ry, Hei­del­berg: Uni­ver­si­tät­sver­lag Win­ter, 1998, p. 113. Šiuos sub­jek­ty­vu­mo ir antipro­fe­sio­na­lu­mo sie­kius įkū­ni­ja die­no­raš­ti­nis ki­nas, ku­ris, kaip itin in­ty­mus ki­no žan­ras, pui­kiai tin­ka at­min­ties studijoms.

Rei­kia pa­tiks­lin­ti, kad fil­mi­nis die­no­raš­tis (film di­a­ry) iš es­mės ne­la­bai ski­ria­si nuo įpras­tos ra­šy­ti­nės for­mos  –  pa­pras­to­mis prie­mo­nė­mis fik­suo­ja­ma kas­die­nė ap­lin­ka, kau­pia­mi pri­si­mi­ni­mai yra skir­ti as­me­ni­niam ir in­ty­miam nau­do­ji­mui. Sa­vo ruož­tu die­no­raš­ti­nis fil­mas yra for­muo­ja­mas iš ref­lek­si­jos ir re­da­ga­vi­mo pro­ce­sus per­ėju­sios me­džia­gos, daž­nai sie­kia­ma pa­brėž­ti sub­jek­ty­vu­mą ma­ni­pu­liuo­jant vaiz­dais ir juos­tos me­džia­giš­ku­mu  –  per­den­giant, brai­žant ar už­pa­i­šant ka­d­rus. Juo­se ma­to­mas sub­jek­ty­vus san­ty­kis su is­to­ri­ja, sa­vo pa­ties pri­si­mi­ni­mais ir ta­pa­ty­be, be­veik vi­suo­met pa­sa­ko­ja­ma pir­muo­ju as­me­niu  –  nė­ra sie­kio su­kur­ti ob­jek­ty­vų do­ku­men­ti­nį pasakojimą.

Šis žan­ras daž­nai cha­rak­te­ri­zuo­ja­mas to­kio­mis fra­zė­mis kaip Sta­no Brakhage‘o su­for­mu­luo­ta „ne­iš­auk­lė­tos žiū­ros“ (un­tu­to­red vi­sion) idė­ja,⁹Ibid., p. 114. kaip sie­kis pa­gau­ti da­bar­ty­je be­si­ru­tu­lio­jan­tį veiks­mą ar is­to­ri­jos gi­mi­mą (ac­tion on the run, his­to­ry in the ma­king),¹⁰Ibid., p. 112–115. ta­čiau per­kei­čiant įpras­tas hie­rar­chi­nes sche­mas. Svar­bu pa­ste­bė­ti, kad šios idė­jos su­si­ju­sios su pa­čia fil­ma­vi­mo tech­ni­ka. Fil­mo re­da­ga­vi­mas vyks­ta ne stu­di­jo­je, o ka­me­ro­je  – fil­ma­vi­mo me­tu yra žai­džia­ma tech­ni­niais apa­ra­to pa­ra­met­rais, re­gu­liuo­ja­mas fo­ku­sas ir eks­po­zi­ci­ja, dė­lio­ja­ma kom­po­zi­ci­ja sie­kiant už­fik­suo­ti tuo­met jaus­tą at­mos­fe­rą, kuo au­ten­tiš­kiau pa­gau­ti au­to­riaus iš­gy­ven­tą aki­mir­ką, t. y. už­fik­suo­ti pri­si­mi­ni­mą. Po ap­ta­ria­mo fil­mo duo­ta­me in­ter­viu Jo­nas Me­kas sa­kė: „Kur su­kly­dau re­da­guo­da­mas fil­ma­vi­mo me­tu, kur pra­žiop­so­jau jaus­mą, sce­nos rit­mą, kur ne­pra­si­bro­viau iki jos šer­dies, bent jau pa­gal tą vė­les­nę aki­mir­ką, kuo­met į ją žiū­riu, tuo­met aš jas iš­ker­pu. Aš iš­ker­pu pras­tai pra­šy­tas pa­strai­pas.“¹¹Ge­rald R. Bar­rett, p. 105. Tad fil­mi­nin­ko emo­ci­jas ir duo­tuo­ju mo­men­tu jau­čia­mą at­mos­fe­rą at­lie­pian­tys tech­ni­niai spren­di­mai skir­ti su­kur­ti or­ga­niš­ką rit­mą, ku­ria­me vaiz­dai nyks­ta, dve­ji­na­si, strin­ga ir kei­čia­si lyg žmo­gaus prisiminimai.

Atmintis, erdvėlaikiai ir grožis

Tri­jų „Re­mi­nis­cen­ci­jų“ da­lių tech­ni­nius skir­tu­mus, ypač spal­vi­nius, bū­tų ga­li­ma in­ter­pre­tuo­ti kaip juo­dai bal­tą at­min­ties ir spal­vo­tą da­bar­ties lai­ką, ta­čiau tai  per daug su­pa­pras­ti­nan­ti ir fil­mo es­mės ne­at­sklei­džian­ti min­tis. In­ter­pre­ta­ci­ją pa­siū­lo Po­los fil­me esan­tis epi­zo­das, ku­ria­me per­den­gia­mos ne­spal­vo­tos šei­mos nuo­trau­kos, spal­vo­ta fil­mi­nė da­bar­tis ir gar­si­nis ko­men­ta­ras: „Į spal­vo­tą. Žiū­rėk į spal­vo­tas nuo­trau­kas. […] Ir ant­ka­pis ant gy­vų­jų“. To­kie kad­rų per­den­gi­mai daž­nai in­ter­pre­tuo­ja­mi kaip avan­gar­di­niam ki­nui bū­din­gi struk­tū­ra­vi­mo įran­kiai, ga­lin­tys iš­reikš­ti skir­tin­gų sam­pra­tų vie­na­lai­kiš­ku­mą ir pa­ryš­kin­ti pa­sau­lio ne­li­ni­jiš­ku­mą.¹²Ch­ri­s­tof Dec­ker, p. 119.

Po­los su­kur­ta­me frag­men­te iš­ryš­kė­ja es­mi­nis nuo­trau­kos ir fil­mo skir­tu­mas  –  fo­to­gra­fi­nis kad­ras yra pra­ėju­sios bū­ties įro­dy­mas ir re­lik­tas, ne­ga­lin­tis or­ga­ni­zuo­ti pa­tir­ties ir aso­ci­juo­ti­nas su mir­ti­mi. Sa­vo ruož­tu ki­nas vi­suo­met yra tėk­mė­je ir liu­di­ja gy­ve­ni­mą  – fil­mo pro­jek­ci­ja su­ku­ria esa­ties iliu­zi­ją, ji  yra  bū­tis to, kas ma­te­ria­liai ne(be)egzistuoja, ku­rian­ti am­ži­nai be­si­sklei­džian­čio esa­mo­jo lai­ko įspū­dį.¹³Ro­land Bart­hes, Ca­me­ra Lu­ci­da: Ref­le­c­tions on Pho­to­grap­hy, Lon­don: Vin­ta­ge, 1982, p. 76. Pra­ei­ties sun­kis am­ži­nos fil­mi­nės da­bar­ties vaiz­dą už­g­riū­va tik na­ra­ci­jos dė­ka  –  fil­mo gar­sas įra­šo­mas per­žiū­rint ir mon­tuo­jant kū­ri­nį, t. y. pri­si­me­nant pra­ei­tį, ją ref­lek­tuo­jant ir per­or­ga­ni­zuo­jant. Fil­mų siu­že­tuo­se do­mi­nuo­ja jau­nys­tės Lie­tu­va kaip am­ži­na at­min­ties erd­vė, sa­vo­tiš­kas pra­ras­tas ro­jus, ta­čiau mon­ta­žo eta­pe pa­ti 1971 me­tų ke­lio­nė tam­pa at­min­ties da­li­mi ir yra ref­lek­tuo­ja­ma jau su­grį­žus į Niu­jor­ką. Lai­ko per­si­den­gi­mą pa­ste­bi ir Jo­nas Me­kas fil­mo „Lost Lost Lost“ pa­bai­go­je: „Da­bar­tis ir pra­ei­tis su­si­keis­da­vo vie­to­mis. Ir ka­dan­gi jo­kia vie­ta ne­bu­vo tik­rai jo, jis bu­vo įpra­tęs kaip kem­pi­nė priaug­ti prie kiek­vie­nos vie­tos“. Tą aki­mir­ką lan­ko­ma ir pa­ti­ria­ma vie­ta liu­di­ja pri­si­ri­ši­mą prie da­bar­ties lai­ko. Ana­lo­giš­kai in­ter­pre­tuo­ti­na vaiz­do frag­men­ta­ci­ja ir eski­ziš­ku­mas, tam­pan­tys sti­lis­ti­niais pa­si­šven­ti­mo da­bar­čiai žen­klais.¹⁴Paul Art­hur, „To Free the Ci­ne­ma: Jo­nas Me­kas and the New York Un­der­ground“, Rou­ti­nes of Eman­ci­pa­tion: Al­ter­na­ti­ve Ci­ne­ma in the Ideo­lo­gy and Po­li­tics of the Sixties, Prin­ce­ton: Prin­ce­ton Uni­ver­si­ty Press, 1993, p. 22. Tad lai­ko mat­muo čia komp­li­kuo­tas ir dau­gia­pra­smis, o ja­me iš­ryš­kė­ja ly­ri­nio sub­jek­to pri­si­ri­ši­mas prie aki­mir­kos (da­bar­ties lai­ko), lei­džian­čios ne­ti­kė­tai nu­sp­rūs­ti ir vėl žvilg­te­lė­ti į pra­ras­tą rojų.

Šių au­ten­tiš­kų bū­ties tru­pi­nė­lių gro­žis yra įžvel­gia­mas per pra­ei­ties įspū­džių iš­tre­ni­ruo­tą žiū­rą. Prieš­ka­rio Lie­tu­va tam­pa am­ži­na at­min­ties erd­ve, į ku­rią be per­sto­jo su­grįž­ta­ma per kū­ry­bą. „Re­mi­nis­cen­ci­jų“ pra­džio­je at­sklei­džia­ma, kad ma­žy­tė­se Niu­jor­ko de­ta­lė­se įžvel­gia­mi pra­ras­to pa­sau­lio frag­men­tai, pri­me­nan­tys vai­kys­tės ir jau­nys­tės Lie­tu­vo­je pa­tir­tis. Tą pri­pa­žįs­ta ir pats Me­kas, aiš­kin­da­mas, kad Niu­jor­ką ma­tė to­kį, koks jis nie­kuo­met ne­bu­vo  – am­ži­nai už­vers­tą snie­gu, pil­ną par­kų ir žy­dė­ji­mo.¹⁵„I may not be even fil­ming the real li­fe, I may be just fil­ming my me­mories. I don’t ca­re! I just ha­ve to film. Li­ke, I ha­ve to film snow. I ha­ve to film snow. How mu­ch snow the­re is in New York? But you’ll see a lot of snow in my films. Snow is li­ke the mud of Lour­des. Why do they al­wa­ys, when they paint Pa­ra­dise, show it just full of exo­tic tre­es? No! Pa­ra­dise, my Pa­ra­dise was full of snow! I tell you: Pa­ra­dise was full of soft, whi­te snow, and I used to roll in it and I was so free and hap­py. I was in Pa­ra­dise. I knew… I know when I as a child I was in Pa­ra­dise. I know.“. Iš Chap­ter IV fil­me As I Was Mo­ving Ahe­ad Oc­ca­sio­nal­ly I Saw Brief Glimp­ses of Be­au­ty, 288 min., 2000. Tai, pa­si­sko­li­nant Pierre‘o No­ra žo­džius, yra at­min­tis, ku­ri ne­pra­ei­na ir for­muo­ja kas­die­nę žmo­gaus bū­se­ną, ta­pa­ty­bę.¹⁶Pier­re No­ra, „Pa­sau­li­nė at­min­ties vieš­pa­ti­ja“, eu​ro​zi​ne​.com, 2007 10 08. Ka­ras su­trau­ko na­tū­ra­lią gy­ve­ni­mo tėk­mę ir eg­zi­lio trau­ma at­si­sklei­džia kaip ab­so­liu­tus ch­ro­no­lo­gi­nio lai­ko su­ar­dy­mas, to­dėl ir ap­ta­ria­muo­se fil­muo­se daž­nai ak­cen­tuo­ja­mas pa­tir­ties at­si­kar­to­ji­mas  –  gau­su gam­tos įvaiz­džių, di­de­lis dė­me­sys epi­zo­duo­se apie Lie­tu­vą ski­ria­mas mo­ti­nos fi­gū­rai. Į Lie­tu­vą su­grį­žę vei­kė­jai vis ieš­ko pra­ras­to pa­sau­lio  – tą ro­do žai­di­mai su se­nu plū­gu, šė­lio­nės prie bu­vu­sios mo­kyk­los, mei­lė bul­vi­niams bly­nams, ku­rią Adol­fo fil­me iš­ryš­ki­na 1941 m. rug­sė­jo 22 d. die­no­raš­čio ištrauka.

Ty­rė­jai pa­ste­bi, kad pa­bė­gė­lių ir imig­ran­tų is­to­ri­jų ana­li­zei itin pa­lan­ki Mi­chai­lo Ba­ch­ti­no su­for­mu­luo­ta li­te­ra­tū­ri­nių ch­ro­no­to­pų teo­ri­ja, ka­dan­gi šių žmo­nių pa­tir­tį api­brė­žia ra­di­ka­lus lai­ko ir erd­vės po­ky­tis, pra­ras­to pa­sau­lio idea­li­za­ci­ja ir sie­kis adap­tuo­tis nau­ja­me gy­ve­ni­me.¹⁷Ef­ren Cuevas, „The Im­mig­rant Expe­rien­ce in Jo­nas Mekas’s Di­a­ry Films: A Ch­ro­no­to­pic Ana­ly­sis of Lost, Lost, Lost“, Biog­rap­hy, 2006, vol. 29, no. 1, p. 54. Ba­ch­ti­nas ap­ra­šo cik­li­nį kas­die­ny­bės lai­ką kaip lai­ką, ku­ria­me nė­ra įvy­kių  –  tik veiks­mai, ku­rie kar­to­ja­mi am­ži­nai.¹⁸Ibid., p. 59. Šis cik­liš­ku­mas  – vai­kys­tės veiks­mų at­kar­to­ji­mas, mo­ti­nos ste­bė­ji­mas  –  tei­kia sta­bi­lu­mo vil­tį ir džiaugs­mą, lei­džia pa­bėg­ti iš lai­ko gniauž­tų. Bū­tent kar­to­ji­mas ir įpro­tis yra už­marš­ties są­ly­ga, ka­dan­gi jis tarps­ta pa­žįs­ta­muo­se ir ne­be­ref­lek­tuo­ja­muo­se ges­tuo­se.¹⁹Fran­ces­ca D’Alessandris, „La du­rée dans la du­re­té: Espa­ces de la mémo­i­re et mémo­i­res de l’espace chez Paul Ri­co­e­ur“; Étu­des Ri­co­e­urien­nes, Vol 10, No 1 (2019), p. 68. Tad šie ban­dy­mai at­kur­ti jau­nys­tės įpro­čius, ne­ref­lek­tuo­ti sa­vęs, iš­ky­la kaip sie­kiai iš­si­va­duo­ti iš at­min­ties ka­ra­li­jos. Aso­cia­ci­jos su gam­tos rit­mu, tra­di­ci­jo­mis, kas­die­niais ri­tu­alais, pa­žįs­ta­mo­mis vie­to­mis tam­pa nuo­ro­da į ro­jų  – be­lai­kį ir am­ži­ną, iš­gy­ve­na­mą tik da­bar­ty­je (šios aki­mir­kos erd­vė). Erd­vės da­bar­tiš­ku­mo svar­bą prieš pra­ei­ties ar at­ei­ties lai­ką iš­duo­da ir vie­na pir­mų­jų „Re­mi­nis­cen­ci­jų“ fra­zių, kuo­met vaiz­duo­ja­mas Niu­jor­kas: „Bu­vo aki­mir­ka, kai pa­mir­šau sa­vo na­mus. Tai bu­vo ma­no nau­jų na­mų pra­džia. Ta­riau: „Ei, aš dar­kart pa­bė­gau iš lai­ko gniaužtų!“

Lai­kas ir at­min­tis pa­si­reiš­kia per aki­vaiz­dų trū­ku­mą (mi­ru­sio tė­vo fo­to­gra­fi­ja mo­ti­nos ran­ko­se), lai­ko pa­žen­klin­tą erd­vę (su­au­gęs miš­kas, pa­se­nę šei­mos na­riai) ir am­ži­no kis­mo grės­mę (de­gan­ti Vie­na). Ka­ro trau­mą ir jos ne­pra­ei­na­mu­mą ge­riau­siai iliust­ruo­ja be­ne dra­ma­tiš­kiau­sias fil­mų epi­zo­das, skir­tas Adol­fo my­lė­tai mer­gai­tei  –  žy­dei, žu­vu­siai Ho­lo­kaus­to me­tu. Ke­lias į mo­kyk­lą pri­me­na mer­gi­ną, ku­rios var­do jis ne­be­at­me­na. Fil­mo pa­bai­go­je ke­liau­jant per įsi­my­lė­jė­lių kraš­tą, ne­ti­kė­tai vėl iš­ky­la „ma­no ma­žai be­var­dei mer­gai­te“ skir­tos ro­žės vaiz­das. Ita­li­jo­je ne­nu­ils­ta­mai ieš­ko­ma prieš tris de­šimt­me­čius eg­zis­ta­vu­sių vie­tų ir vei­dų. Pa­vyz­džiui, pri­si­me­na­mi kar­tu sto­vyk­lo­je gy­ve­nę ita­lai: „Iš Mi­la­no vy­ko­me į Ve­ro­ną, Tries­tą, Tu­ri­ną  –  ke­lia­vo­me vi­sur ieš­ko­da­mi tų ita­lų ka­ro be­lais­vių, iš­mo­kiu­sių ma­ne dai­nuo­ti. Ir mes ne­ga­lė­jo­me jų ras­ti. Ne­ri, Do­i­mi, To­mas. Ne­bė­ra? Bet aš dar pri­si­me­nu jus kas va­ka­rą skal­bian­čius pur­vi­nas ko­ji­nes ir dai­nuo­jan­čius gra­žias dai­nas. Ciao!“ Ga­liau­siai ban­dant su­ras­ti gra­žuo­les ita­les iš Adol­fo vai­kys­tės at­viru­kų pri­pa­žįs­ta­ma, kad mū­sų vaiz­duo­tė ir at­min­tis daž­niau­siai ne­ati­tin­ka da­bar­ties. Lai­kas ne­iš­ven­gia­mai pa­žen­kli­na erd­vę, per ket­vir­tį am­žiaus iš­va­go­da­mas mo­ti­nos vei­dą raukš­lė­mis ar už­au­gin­da­mas Se­me­niš­kiuo­se miš­ką. Ta­čiau trem­ti­nio kū­nas, kaip in­te­g­ra­li pri­si­me­na­mos erd­vės da­lis, pri­va­lo su­grįž­ti į pra­ras­tas vie­tas, kad ga­lė­tų sim­bo­liš­kai iš­si­va­duo­ti iš tos pa­tir­ties, įvyk­dy­ti res­ti­tu­ci­ją. Bū­tent to­dėl Jo­no ke­lio­nė­je nė­ra So­vie­tų Ru­si­jos ir fil­mas bai­gia­si nie­kuo­met ne­pa­siek­ta, bet ga­liau­siai ir­gi su­lieps­no­jan­čia, Aust­ri­jos sos­ti­ne Vie­na, bend­ra­vi­mu su aust­rų me­ni­nin­ku Ku­bel­ka, ku­rio ka­ras ne­iš­ro­vė iš sa­vo­jo pasaulio.

Ir vėl namuose

Adol­fas ir Po­la sa­vo fil­mų pa­bai­go­je su­grįž­ta į na­mus  –  į Niu­jor­ką, ir šo­ka. Po­los „Ke­lio­nė į Lie­tu­vą“ yra as­me­niš­kiau­sia iš tri­jų fil­mų, ar­ti­mes­nė fil­muo­to die­no­raš­čio nei die­no­raš­ti­nio fil­mo ka­te­go­ri­jai, links­ma ir mu­zi­ka­li. Juos­ta pri­me­na na­mu­di­nį fil­mą apie ame­ri­kie­čių ban­dy­mus at­ras­ti sa­vo eu­ro­pie­tiš­kas šak­nis, kas JAV gi­mu­sios Po­los at­ve­ju yra adekva­tu. Adol­fo „Ke­liau­jant na­mo“ tu­ri dau­giau žais­mės, ne­pri­klau­so­mam ir dra­mi­niam ki­nui bū­din­gų ele­men­tų nei Jo­no kū­ri­nys. Šis fil­mas yra tar­pi­nis va­rian­tas tarp abie­jų die­no­raš­čių va­rian­tų  –  ch­ro­no­lo­giš­kai at­pa­sa­ko­ja­ma 1971 me­tų ke­lio­nė, bet gau­su gar­si­nio ir ar­chy­vi­nio pa­pil­dy­mo, pa­tir­ties per­mąs­ty­mo, eg­zis­tuo­ja ga­na ryš­kūs ir at­pa­žįs­ta­mi dra­ma­ti­niai taš­kai. Juos­to­je kon­cen­truo­ja­ma­si į as­me­ni­nę pa­tir­tį  – fil­mas ati­da­ro­mas ir už­bai­gia­mas Adol­fo nau­jų­jų na­mų vaiz­dais, ku­rie lei­džia da­ry­ti prie­lai­dą, kad adap­ta­ci­ja eg­zi­ly­je įvy­ko. Tuo tar­pu Jo­no „Re­mi­nis­cen­ci­jos“ pra­si­de­da uni­ver­sa­liais pa­bė­gė­lių vaiz­dais, ne­si­lai­ko fak­ti­nio ke­lio­nės maršru­to, yra itin frag­men­tuo­tos, me­lan­cho­liš­kos ir poe­tiš­kos. Ke­lio­nės po Lie­tu­vą da­lis už­si­bai­gia pa­svars­ty­mais apie mo­te­rų ko­jas, fil­mas  –  šven­tą­ja kul­tū­ra ir de­gan­čia Vie­na. Tai yra įžan­ga į nu­si­ra­mi­ni­mą, ku­ris ma­to­mas pa­čia­me mon­ta­žo veiks­me  –  au­to­rius fil­mą ati­da­ro pa­bė­gė­lių vaiz­dais, at­si­kar­to­jan­čiais po pen­ke­rių me­tų iš­leis­ta­me „Lost Lost Lost“, ku­rio su­kū­ri­mo ap­lin­ky­bės ir ci­tuo­tas pa­bai­gos epi­zo­das iš­duo­da na­mų atkūrimą.

Šiuo­se fil­muo­se gy­ven­ti reiš­kia ju­dė­ti pir­myn, da­bar­ties erd­vė­je kur­ti nau­jus pri­si­mi­ni­mus ir mė­gau­tis be ma­zo­chis­ti­nio sken­di­mo at­ei­ties ar pra­ei­ties lai­ke. Juos­to­se ne­bė­ra mo­der­nis­tams bū­din­go ti­kė­ji­mo ci­vi­li­za­ci­ja  –  juk tie švie­siau­si pa­sau­lio pro­tai lė­mė fil­mo vei­kė­jų iš­vie­ti­ni­mą. To­dėl be­pra­smiš­kos kiš­kio spi­ros Odi­sė­jo ke­lio­nės pa­bai­go­je nė­ra su­vo­kia­mos kaip pa­pil­do­mas skaus­mas ar ne­sėk­mė. Kiš­kio ka­k­u­čiai ir Me­kų die­no­raš­ti­niai fil­mai su­sprog­di­na Ador­no min­tį, kad po­e­zi­jos ra­šy­mas po Au­švi­co yra bar­ba­riš­kas veiks­mas. Tik as­me­niš­kas žvilgs­nis, pri­si­ri­ši­mas prie aki­mir­kos, gam­tos, žais­mės ir na­mu­di­nė es­te­ti­ka iš­pil­do sie­kį kur­ti ne­to­ta­li­zuo­jan­tį me­ną  –  žiū­ro­vas su­vo­kia kū­ri­nį kaip fik­ci­ją dėl jo aki­vaiz­daus sub­jek­ty­vu­mo, bet tuo pat me­tu pa­ti­ria kaip tei­sė­tą pa­sa­ko­to­jo rea­ly­bę ir tie­są. Vaiz­do „mė­gė­jiš­ku­mas“, frag­men­ta­ci­ja, hai­kiš­ku tal­pu­mu ir ly­ri­ka pa­rem­ta kū­ry­ba by­lo­ja, kad bū­tent po­e­zi­ja yra pa­si­prie­ši­ni­mo to­ta­li­za­ci­jai įran­kis  –  is­to­ri­nę tie­są, hie­rar­chi­ją ir jų is­to­ri­nę vie­no­vę kves­tio­nuo­jan­tis kū­ry­bos ak­tas. Tie už­fik­suo­ti au­ten­tiš­kos bū­ties frag­men­tai, aki­mir­kos gro­žis ir po­e­zi­ja tam­pa tik­rai­siais ir ne­be­su­nai­ki­na­mais namais.

Šo­ki­me, šo­ki­me, šokime!

Frag­men­tai pa­im­ti iš „Re:voir“ iš­leis­tų DVD ir in­ter­ne­to pla­ty­bių. Fil­mus įsi­gy­ti ir per­žiū­rė­ti ga­li­ma čia.