/

Laimingi per prievartą

Dažna tema naujų lietuviškų filmų akiratyje – psichikos sveikata. Ką jie pasako apie perdegimo visuomenę ir mūsų laimės suvokimą?

Filmo „Bėgikė“ stopkadras

Kny­go­je „The Bur­nout So­cie­ty“ (2010) fi­lo­so­fas By­ung-Chul Ha­nas pa­sa­ko­ja, kad mes ne­be­gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me vis­kas drau­džia­ma ir pri­žiū­rima, ku­ria­me esa­me pri­vers­ti elg­tis vie­naip ir jo­kiu bū­du ne ki­taip. Prie­šin­gai – mū­sų pa­sau­lis yra ne­be nei­gi­mo (drau­di­mo), o po­zi­ty­vu­mo pa­sau­lis. Tu­ri­me bū­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ant­rep­re­ne­riai, vi­sa­da pa­si­ry­žę pa­da­ry­ti dau­giau, dirb­ti stip­riau ir šok­ti aukš­čiau. To­kia­me pa­sau­ly­je ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti „ne“, ne­ga­li­me sau leis­ti kaž­ko ne­ga­lė­ti, ne­ga­li­me su­sto­ti at­si­kvėp­ti, ne­tu­ri­me lai­ko ženg­ti žings­nio at­gal ir ref­lek­tuo­ti sa­vo po­jū­čius ir ap­lin­ką. Pa­sak Ha­no, ne­iš­ven­gia­mas to­kio pa­sau­lio pa­da­ri­nys yra per­de­gi­mas ir su juo su­si­ję psi­chi­kos svei­ka­tos sutrikimai.

Ste­bė­ti­nai tiks­lias per­de­gi­mo vi­suo­me­nės iliust­ra­ci­jas ga­li­me at­ras­ti dvie­juo­se nau­juo­se lie­tu­viš­kuo­se fil­muo­se: „Man vis­kas ge­rai“ (2021) ir „Bė­gi­kė“ (2022). Abie­jų juos­tų pag­rin­di­nė vei­kė­ja yra šiuo­lai­ki­nia­me Vil­niu­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris, var­du Ma­ri­ja. „Bė­gi­kė­je“ Ma­ri­ja laks­to po vi­są Vil­nių ieš­ko­da­ma sa­vo bi­po­li­nį su­tri­ki­mą tu­rin­čio vai­ki­no, ku­riam pra­si­dė­jo ma­ni­jos fa­zė. O Ma­ri­ja iš „Man vis­kas ge­rai“ yra ka­rje­rą ban­dan­ti iš­sau­go­ti moks­li­nin­kė, nuo ap­lin­ki­nių sle­pian­ti jai pra­si­dė­ju­sias pa­ni­kos atakas.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Ne­ban­dy­siu už­si­im­ti ki­no kri­ti­ka ir ne­ver­tin­siu šių fil­mų vai­dy­bos bei sce­na­ri­jaus ko­ky­bės. Dvie­jų vei­kė­jų Ma­ri­jų pa­sa­ko­ji­mai at­lie­pia psi­chi­kos svei­ka­tos ak­tu­ali­jas, to­dėl jais pa­si­rem­da­mas iš­skir­siu mū­sų psi­chi­kos svei­ka­tą le­mian­čius in­di­vi­dua­lius ir sis­te­mi­nius veiksnius.

Laimė per prievartą 

„Man vis­kas ge­rai“ moks­li­nin­kė Ma­ri­ja dėl pra­si­dė­ju­sių pa­ni­kos prie­puo­lių fil­mo pra­džio­je at­si­du­ria psi­chiat­ri­nė­je li­go­ni­nė­je. Siek­da­ma iš­veng­ti kal­bos apie sa­vo sun­ku­mus su ar­ti­mai­siais ir ko­le­go­mis, vei­kė­ja su­ku­ria is­to­ri­ją ne­va šį lai­ko­tar­pį ji pra­lei­do spon­ta­niš­ko­se ato­sto­go­se Indijoje.

Me­lo ke­lią ji pa­si­ren­ka ne be rei­ka­lo. Kaip ra­šo fi­lo­so­fė Sa­ra Ahmed kny­go­je „The Pro­mi­se of Hap­pi­ness“ (2010), mū­sų vi­suo­me­nė­je tvy­ro spau­di­mas vi­sa­da bū­ti lai­min­giems, o jei to­kiais ne­si­jau­čia­me, ap­lin­ki­niams ar mums pa­tiems ima at­ro­dy­ti, kad kaž­kas su mu­mis ne­ge­rai. Jaus­da­mi liū­de­sį ne­ga­li­me bū­ti to­kie pat pro­duk­ty­vūs ir en­tu­zias­tin­gi, to­dėl ne­iš­pil­do­me pri­me­ta­mo žmo­gaus idealo.

Nuo vai­kys­tės gir­di­me, kad kiek­vie­no žmo­gaus tiks­las yra bū­ti sėk­min­gam. Sėk­mė su­pran­ta­ma kaip ka­rje­ros pa­sie­ki­mai, tur­tas, tra­di­ci­nė šei­ma ir vai­kai. Šie idea­lai rep­ro­dukuo­ja tra­di­ci­nes ly­čių ro­les ir he­te­ro­nor­ma­ty­vu­mą. Taip pat to­kiai lai­mei pa­siek­ti rei­kia itin daug dirb­ti ir kiek įma­no­ma grei­čiau lip­ti ka­rje­ros laip­tais. Ga­liau­siai šie im­pe­ra­ty­vai įtvir­ti­na ka­pi­ta­lis­ti­nes ga­lios sis­te­mas. Ima­me dirb­ti dau­giau, efek­ty­viau ir pro­duk­ty­viau, net jei dėl to ten­ka au­ko­ti sa­vo psi­chi­kos svei­ka­tą. Ne­be­krei­pia­me dė­me­sio į au­gan­čią eko­no­mi­nę ne­ly­gy­bę. Esa­me ska­ti­na­mi vi­sa­da sa­ky­ti „taip“ ir ieš­ko­ti au­gi­mo ga­li­my­bių, net jei pa­sie­kė­me sa­vo ribą.

Ši pa­sau­lė­žiū­ra iš as­mens rei­ka­lau­ja ir nuo­la­ti­nio sa­vęs dis­ci­p­li­na­vi­mo bei prie­žiū­ros, o tai le­mia sa­vi­pla­ką ir kal­tę, kai ne­iš­ven­gia­mai ne­iš­pil­do­me to­kių aukš­tų lū­kes­čių. In­ter­na­li­za­vus šią lo­gi­ką, mū­sų sa­vi­ver­tė tam­pa pri­klau­so­ma nuo to, kiek da­ly­kų nu­vei­kė­me, pa­ga­mi­no­me ar su­kū­rė­me, ir kiek skir­tin­gų veik­lų ga­li­me žong­li­ruo­ti vie­nu me­tu – net jei nė vie­na iš jų ne­ga­li­me mė­gau­tis dėl vi­siš­ko lai­ko ar jė­gų trūkumo. 

Iš­ties, daug kam tra­di­ci­nė šei­ma, vai­kai ir ka­rje­ra at­ne­ša lai­mę ir džiaugs­mą. Ta­čiau to­kia siau­ra sėk­mės sam­pra­ta tu­ri ir ki­tą me­da­lio pu­sę. Ne­ga­lin­tys ar ne­no­rin­tys siek­ti šių tiks­lų žmo­nės prak­tiš­kai pra­ran­da ga­li­my­bę gau­ti ap­lin­ki­nių pri­pa­ži­ni­mą ir pa­lai­ky­mą, to­dėl jiems sun­kiau bū­ti lai­min­giems. Pa­vyz­džiui, tos pa­čios ly­ties po­ros ne­ga­li su­si­tuok­ti, kai ku­rios šei­mos ne­ga­li ar ne­no­ri tu­rė­ti vai­kų, o ki­ti dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­ga­li dirb­ti il­gų va­lan­dų ar siek­ti aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo. Žmo­nės, ku­riems tra­di­ci­niai lai­mės sie­ki­mo ke­liai už­tver­ti, ga­li pa­tir­ti dau­giau so­cia­li­nės at­skir­ties ir psi­chi­kos svei­ka­tos sunkumų.


  • „Grąžinkite pinigus už mokslą“ – švietimo sistemos distopija

    „Grąžinkite pinigus už mokslą“ – švietimo sistemos distopija

    Nau­jas mi­ni se­ria­las, vaiz­duo­jan­tis ab­sur­diš­ką ir dis­to­pi­nę švie­ti­mo sis­te­mą, ne­bū­ti­nai yra nu­to­lęs nuo dabarties. 


Spau­di­mas siek­ti ste­reo­ti­pi­nės lai­mės itin nei­gia­mai vei­kia mar­gi­na­li­zuo­tas gru­pes. Ahmed mi­ni fe­mi­nis­tes džiaugs­mo ga­din­to­jas, ne­pa­ten­kin­tus qu­eer žmo­nes ir me­lan­cho­liš­kus mig­ran­tus (angl. fe­mi­nist kill­jo­ys, un­hap­py qu­eers ir me­lan­cho­ly mig­rants). Fe­mi­nis­tės ga­li bū­ti ap­kal­tin­tos nuo­tai­kos ga­di­ni­mu, kai prie­ši­na­si sek­sis­ti­niams ko­men­ta­rams, qu­eer žmo­nės – kai pri­me­na, kad jų qu­eer ta­pa­ty­bė ne­pri­pa­žįs­ta­ma ir nu­ver­ti­na­ma, o mig­ran­tai – kai įvar­di­ja ra­si­nės di­s­kri­mi­na­ci­jos ap­raiš­kas. Šie žmo­nės jau­čia­si sve­ti­mi, nes vien sa­vo eg­zis­ta­vi­mu vi­suo­me­nei pri­me­na, kad vy­rau­jan­čios nor­mos yra di­s­kri­mi­nuo­jan­čios ir ku­rian­čios at­skir­tį. „Man vis­kas ge­rai“ vei­kė­ja Ma­ri­ja taip pat jau­čia­si sve­ti­ma, kai su­si­du­ria su sek­sis­ti­nė­mis ma­mos rep­li­ko­mis: „Gal tu ge­riau vai­kus gim­dyk, nes moks­li­nin­kės iš ta­vęs ne­bus. Nėr duomenų.“

Šios prie­žas­tys le­mia, kad Ma­ri­ja jau­čia gė­dą dėl ją iš­tin­kan­čių pa­ni­kos prie­puo­lių. Vei­kė­ja vi­so­mis iš­ga­lė­mis ban­do iš­sau­go­ti sėk­min­gos moks­li­nin­kės įvaiz­dį, ku­ris, at­ro­do, iš­syk su­duž­tų į ši­pu­lius, jei apie tai su­ži­no­tų ir taip ja ne­pa­si­ti­kin­tys ar­ti­mie­ji. Ne­pai­sant Ma­ri­jos pa­stan­gų, fil­mo pa­bai­go­je jos bai­mės iš­si­pil­do, kai iš sa­vo bro­lio iš­girs­ta kal­ti­ni­mus: „Tu bro­kas esi. Bro­kas! Vat yra ge­ri daik­tai ir yra bro­kuo­ti daik­tai. Tu bro­kas, su­pran­ti? Brokas!“

Lai­min­go žmo­gaus kau­kę nu­si­ėmu­siam žmo­gui ne­re­tai kli­juo­ja­ma su­ge­du­sio­jo eti­ke­tė. „Ką, vėl kaž­kas ne­ge­rai? Tu ne­mo­ki džiaug­tis gy­ve­ni­mu!“ – to­kią lo­gi­ką įgar­si­na ne­iš­ti­ki­mas Ma­ri­jos part­ne­ris. Ne­ga­lė­ji­mas bū­ti lai­min­gam ta­da yra ne tik emo­ci­nė, bet ir mo­ra­li­nė ne­sėk­mė – „aš jau­čiuo­si blo­gai“ tam­pa „aš esu blo­gas žmo­gus“. Iš to ky­lan­tis kal­tės jaus­mas ga­li ska­tin­ti ne­vil­tį ir ves­ti į depresiją.

„Bė­gi­kė­je“ pa­lie­čia­mos pa­na­šios prob­le­mos, tik ne taip tie­sio­giai. Pag­rin­di­nė fil­mo vei­kė­ja ieš­ko sa­vo vai­ki­no Vy­to, nes jam lai­ku ne­su­teik­ta rei­kia­ma psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba. Tai su­si­ję ir su sis­te­mi­nė­mis prob­le­mo­mis, ir su in­ter­na­li­zuo­tu gė­dos jaus­mu. Ne­pai­sy­da­mas sa­vo im­pul­sy­vaus ir smur­ti­nio el­ge­sio prob­le­mų, Vy­tas at­si­sa­ko sa­vo drau­gės pa­gal­bos. Vai­ki­nas no­ri, kad vi­si jį pa­lik­tų ra­my­bė­je. Anot Ame­ri­kos psi­cho­lo­gų aso­cia­ci­jos, tu­rint bi­po­li­nį su­tri­ki­mą ir ga­vus rei­kia­mą pro­fe­sio­na­lią pa­gal­bą, ga­li­ma su­val­dy­ti ky­lan­čius simp­to­mus ir gy­ven­ti pil­na­ver­tį gy­ve­ni­mą. Ta­čiau dėl psi­chi­kos svei­ka­tos stig­mos ir mas­ku­li­nis­ti­nio ne­mo­kė­ji­mo pri­pa­žin­ti sa­vo pa­žei­džia­mu­mo, pa­gal­bos pa­pra­šy­ti Vy­tas ne­su­ge­ba. Tok­siš­kas mąs­ty­mas su­ku­ria at­mos­fe­rą, ku­rio­je psi­chi­kos svei­ka­tos sun­ku­mai tu­ri bū­ti pa­slėp­ti, už­g­niauž­ti ir ig­no­ruo­ja­mi, o ap­lin­ki­nių ska­ti­ni­mai kreip­tis pa­gal­bos au­to­ma­tiš­kai atmetami.

Sisteminės problemos

„Bė­gi­kė­je“ ma­to­me, kaip mū­sų ap­lin­ko­je įsi­tvir­ti­nu­sios ins­ti­tu­ci­jos ga­li dar la­biau pri­si­dė­ti prie jau eg­zis­tuo­jan­čių psi­chi­kos svei­ka­tos sun­ku­mų. Sa­vo vai­ki­no ban­dan­čiai ieš­ko­ti bė­gi­kei Ma­ri­jai sun­kiai se­ka­si at­si­pra­šy­ti iš dar­bo, nes nė­ra, kas ją pa­va­duo­tų. Vei­kė­ja pa­ti yra pa­ty­ru­si fi­zi­nių su­ža­lo­ji­mų, ta­čiau jai ne­pa­vyks­ta ap­si­lan­ky­ti pas gy­dy­to­ją dėl di­de­lių ei­lių. Vie­na­me in­ter­viu fil­mo re­ži­sie­rius And­rius Bla­že­vi­čius pa­sa­ko­ja, kad Ma­ri­jos „kū­nas ją var­žo ir po tru­pu­tį dings­ta, tirps­ta ran­ka. Ma­ri­ja ne­ga­li jos val­dy­ti, o pas­kui dar pra­de­da šlu­buo­ti. Ji yra vi­siš­kai su­spaus­ta. No­rė­jo­si šiek tiek at­skleis­ti vals­ty­bi­nio apa­ra­to ne­ge­bė­ji­mą.“ Ma­to­me, kad ir dar­bas, ir svei­ka­tos sis­te­ma ga­li truk­dy­ti mums rū­pin­tis tuo, kas iš tie­sų svar­bu. Ban­dy­da­ma pa­dė­ti sa­vo vai­ki­nui, bė­gi­kė at­sklei­džia, ką reiš­kia prie sa­vo kas­die­nių var­gi­nan­čių veik­lų tu­rė­ti ir psi­chi­kos svei­ka­tos sunkumų.

„Man vis­kas ge­rai“ fil­mo stopkadras

Bė­gi­kė Ma­ri­ja ne tik ne­tu­ri lai­ko nė se­kun­dei at­si­kvėp­ti, ta­čiau ir su­lau­kia krū­vos siū­ly­mų, kaip ji tu­rė­tų elg­tis. Šei­ma ir drau­gai ska­ti­na tie­siog pa­si­duo­ti, ne­be­ban­dy­ti pa­dė­ti psi­chi­kos sun­ku­mus pa­ti­rian­čiam ar­ti­ma­jam ir pra­dė­ti rū­pin­tis sa­vi­mi. Kaip mėn­raš­čiui „370“ ra­šo Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tė-Stan­ku­vie­nė, „Vi­si [Ma­ri­jai] siū­lo sa­vą­ją ver­si­ją, kaip ji tu­rė­tų ar ne­tu­rė­tų elg­tis šio­je su­dė­tin­go­je si­tu­aci­jo­je, kaip tu­rė­tų žvelg­ti į sa­vo my­li­mą­jį. Jei ji jų bū­tų pa­klau­siu­si, iš kar­to bū­tų nu­trau­ku­si san­ty­kius su Vy­tu ir ne­be­si­rū­pin­tų, kur jis ir kas jam ga­li nu­tik­ti. Nie­kas iki ga­lo jos ne­su­pran­ta ir net at­stu­mia, tad ji lie­ka vie­na su sa­vi­mi.“ To­kie pri­myg­ti­niai siū­ly­mai pri­me­na anks­čiau ap­tar­tą prie­var­ti­nę lai­mę. Ma­ri­jai pa­sau­lis siū­lo lai­mę, ta­čiau tam, kad ją gau­tų, vei­kė­ja tu­ri pa­au­ko­ti kaž­ką jai svar­baus – sa­vo mylimąjį.

Mi­li­jo­nas da­ly­kų, ku­riuos rei­kia nu­veik­ti, ir mi­li­jo­nas pa­siū­ly­mų, ką da­ry­ti to­liau. To­kią ap­lin­ką By­ung- Chul Ha­nas va­di­na hi­per­s­ti­mu­lia­ci­ja. Prie­šin­gai nei ga­li at­ro­dy­ti iš pir­mo žvilgs­nio, sti­mu­lų ir in­for­ma­ci­jos pri­so­tin­tos ap­lin­kos re­zul­ta­tas yra pa­sy­vu­mas. Kaip tei­gia „Bė­gi­kės“ re­ži­sie­rius, Ma­ri­ja yra tar­si su­pa­ra­ly­žiuo­ta. Hi­per­s­ti­mu­lia­ci­nė­je ap­lin­ko­je ne­tu­ri­me lai­ko nu­spręs­ti, kaip no­ri­me elg­tis, ir pa­žvelg­ti į sa­vo gy­ve­ni­mą iš šo­no. Tam­pa­me au­to­pi­lo­to re­ži­mu vei­kian­čiais ro­bo­tais ir aklai rep­ro­dukuo­ja­me į šią si­tu­aci­ją mus pa­sta­čiu­sias sis­te­mas. Bū­tent tai nu­tin­ka bė­gi­kei. Ne­pai­sy­da­ma vi­sų iš­ori­nių sti­mu­lų ji bė­ga to­liau – iš da­lies dėl rū­pes­čio, mei­lės ir pa­rei­gos, iš da­lies ir dėl to, nes ne­ži­no, kas bus, jei nu­stos bėgti.

Kaip ištrūkti?

Abu fil­mai siū­lo ga­li­mus ap­tar­tų prob­le­mų spren­di­mo bū­dus. „Man vis­kas ge­rai“ pa­ro­do, kaip ga­li­me iš­si­lais­vin­ti in­di­vi­dua­lia­me lyg­me­ny­je, o „Bė­gi­kė“ pa­de­da su­pras­ti, ko­kius struk­tū­ri­nius rei­ka­la­vi­mus tu­rė­tu­me kel­ti svar­bias pa­slau­gas tei­kian­čioms institucijoms.

Fil­mo „Man vis­kas ge­rai“ ap­ogė­ju­je Ma­ri­ja yra ap­im­ta pa­ni­kos ir iš ne­ži­nios, ką da­ry­ti, au­to­mo­bi­liu įle­kia į Ne­rį. Vei­kė­ja iš­si­gel­bė­ja su mi­ni­ma­liais su­žei­di­mais. Kai at­ro­do, kad jau ne­be­tu­ri ką pra­ras­ti, ji ima ne­be­jaus­ti to mil­ži­niš­ko ją slė­gu­sio spau­di­mo. Spau­di­mo bū­ti tuo, kuo ji nė­ra, da­ry­ti tai, ko ji ne­no­ri, ir jaus­tis taip, kaip ji ne­si­jau­čia. Ma­ri­ja ne­be­bi­jo at­ro­dy­ti kvai­lai ir nu­sto­ja bėg­ti nuo sa­vo jaus­mų. To pa­sek­mė – la­bai keis­tas, bet au­ten­tiš­kas bei ka­tar­siš­kas me­no kūrinys.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Ma­ri­ja iš­reiš­kia vi­sus su­si­kau­pu­sius jaus­mus ant sta­lo tėkš­da­ma mais­tą ste­bint ša­lia sė­din­tiems ar­ti­mie­siems. Ma­ri­ja duo­da sau lei­di­mą elg­tis keis­tai, ne­pai­sy­ti pri­mes­tų prie­vo­lių. Šios sce­nos me­tu Ma­ri­ja pa­ga­liau gar­siai ir vie­šai pri­pa­žįs­ta, kad ne, jai ne vis­kas ge­rai! Ta­čiau da­bar tai tik emo­ci­nis, o ne mo­ra­li­nis klau­si­mas. Fil­mas bai­gia­si Ma­ri­jai ir jos gi­mi­nai­tei Anai ra­miai kal­ban­tis prie lan­go, nie­ko ne­vei­kiant, tik bū­nant kartu.

„Man vis­kas ge­rai“ pa­bai­gą pui­kiai pa­pil­do „Bė­gi­kės“ iš­va­dos. Fil­mo pa­bai­go­je ma­to­me ra­miai pa­la­to­je mie­gan­tį Vy­tą, ap­sup­tą svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­čių. Toks vi­siš­kai ei­li­nis vaiz­das su­grau­di­na po vi­są mies­tą jį gau­džiu­sią Ma­ri­ją, nes ge­rai psi­chi­kos svei­ka­tai daž­nai pa­kan­ka pa­pras­tų da­ly­kų: rū­pes­čio, su­pra­tin­gu­mo, sau­gu­mo (fi­zi­nio ir psi­cho­lo­gi­nio) ir po­il­sio. Ta­čiau fil­mo ei­go­je at­skleis­tos prob­le­mos – dar­bo krū­viai, me­di­ci­nos sis­te­mos trū­ku­mai, ne­iš­pil­do­mi ap­lin­ki­nių ir mū­sų pa­čių lū­kes­čiai sau, ne­ga­lė­ji­mas kreip­tis pa­gal­bos ar ap­skri­tai to­kios pa­gal­bos ne­bu­vi­mas – mums truk­do gau­ti šiuos pa­pras­tus, ei­li­nius, bet bū­ti­nus dalykus. ■

Kęs­tu­tis Grumo­das, „Lai­min­gi per prie­var­tą“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 37–40.

Kęstutis Grumodas

Kęstutis Grumodas yra sociologijos magistrantas VU, Šauksmo narys, mėgėjas debatuotojas.

Taip pat skaityk