Gegužę Jogailaičių universiteto bendrabutį, žinomą „Kamionkos“ vardu, užėmę studentai siekė pasipriešinti dviejų pastatų pardavimui, atkreipdami dėmesį į chronišką vietų bendrabučiuose trūkumą ir itin aukštas būsto nuomos kainas. Protesto iniciatorių – Studentų būsto iniciatyvos (Studencka Inicjatywa Mieszkaniowa) ir Darbininkų iniciatyvos (Inicjatywa Pracownicza) Krokuvos jaunimo skyriaus – netenkino universiteto planai už parduotą turtą gautas lėšas investuoti į naujų bendrabučių statybą. Dvi gegužės savaites trukęs protestas neapsiėjo be incidentų. Universiteto administracija, motyvuodama, jog studentų veikla – ne taiki akcija, o svetimo turto užgrobimas, atjungė elektros tiekimą ir pasitelkė policiją bei privačią apsaugą. Agresyvių veiksmų buvo išvengta, bet užėmimo metu vyrojo įtampa: studentai atsisakė palikti pastatą, administracija grasino teisinėmis pasekmėmis, o tarpusavio derybos vis nutrūkdavo. Galiausiai studentų protestas pasiekė tikslus: bendrabutis „Bursa Jagiellońska“ nebus parduodamas, o „Kamionka“ bus rekonstruojama ir pritaikyta gyvenimui.
„Šauksmas“ eina tik tavo paramos dėka. Patiko straipsnis? Paremk mus:
Tai ne pirmoji pastatų užėmimo akcija pastaraisiais metais – pernai metų gruodį studentai nuo privatizacijos sėkmingai apsaugojo Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetui priklausantį bendrabutį „Jowita“. Pažymėtina, jog šiuose protestuose ir užėmimo akcijose dalyvavo įvairių Lenkijos miestų studentai, atvykę paremti savo bendraminčių.
Apie protestus Lenkijoje bei vietos studentų problemas ŠAUKSMAS kalbėjosi su Marceliumi Płoszajumi, Darbininkų iniciatyvos Gdansko jaunimo grupės ir Studentų būsto iniciatyvos nariu. Marcelis sutiko pasidalinti savo mintimis apie Lenkijos studentų patiriamus sunkumus ir studentų organizacijų veiklą šalyje.
ŠAUKSMAS: Jūsų nuomone, su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria studentai Lenkijoje studijų metais?
MARCELIS: Sakyčiau, kad būstas ir maistas šiuo metu yra dvi didžiausios problemos, nes daug žmonių turi ieškoti kambario nuomai privačioje rinkoje, o kainos yra tiesiog siaubingos. Laimei, man pačiam nereikia nuomotis kambario. Gauti bendrabutį labai sunku, o kartais universitetas sako: atsiprašome, jūs negalite gauti kambario, nes gyvenate ganėtinai arti ir galite kasdien keliauti į universitetą ir atgal namo. Ir tai nutinka žmonėms, kurie gyvena kad ir už 300 kilometrų nuo universiteto. Net ir atvykę iš Krokuvos nesugebėjo gauti bendrabučio Gdanske. Todėl kartais vietą gyvenimui reikia susirasti paskutinę akimirką: taip studentai nustumiami į privačią nuomos rinką, dėl ko dar labiau išauga kainos.
„Pernai metų gruodį studentai nuo privatizacijos sėkmingai apsaugojo Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetui priklausantį bendrabutį „Jowita“.
Tokia situacija liūdina, kadangi studentai privalo dirbti, negali susitelkti į studijas. Tai ypač aktualu tiems, kurių šeimos negali išlaikyti studijuojančių vaikų: jie turi daug dirbti, kad turėtų pinigų pragyvenimui ir įgytų norimą išsilavinimą. Kalbant apie maistą, daugelis universitetų, kieman teko matyti, samdo privačias maitinimo įstaigas, kuriose maistas brangus, o porcijos mažos. To tikrai neturėtų būti, nekalbant apie tai, jog kai kur, pavyzdžiui, Gdansko dailės akademijoje, apskritai tėra tik užkandžių automatas. Todėl studentai turi valgyti miesto kavinėse ar apsirūpinti maistu parduotuvėse. Universitete praleidžiant ilgas valandas, turėtų būti kokia nors vieta, kur žmonės galėtų prisėsti ir pavalgyti.
ŠAUKSMAS: Kaip studentai apsirūpina būstu Lenkijos miestuose?
MARCELIS: Įprastai studentams padeda tėvai, tačiau didžioji dalis studentų turi dirbti bent vieną ar du darbus (pažįstu ir turinčių keturis darbus), kad galėtų turėti mašiną ir nuomotis kambarį atskirai sau arba mažą butą su kitais pažįstamais. Studentams prieinamas būstas yra ribotas bei brangus ir tuo naudojasi nuomotojai. Internete pilna įvairiausių pasiūlymų su mažais kambariais ir didžiulėmis kainomis. Vienas pažįstamas gyvena dešimties kvadratinių metrų erdvėje su mažu sanitariniu mazgu – tokius apartamentus vadiname patodeweloperka (žodžių patologinis ir vystytojas (angl. developer) žaismas). Nemanau, kad tokia erdvė yra gyvenama. Įvairūs apsukruoliai dažnai perdaro patalpas ir „pritaiko“ jas studentams. Kita vertus, dalis būsto nuomotojų studentams nenori nieko nuomoti, nes galvoja, jog šie „tik rengia vakarėlius ir gadina visą turtą“. Kai kurie pažįstami gyvena labiau nutolusiose gyvenvietėse ir į universitetą kasdien kursuoja automobiliu ar viešuoju transportu. Neretai studentai tiesiog renkasi universitetą arčiausiai gyvenamosios vietos, nepriklausomai nuo siūlomos studijų kokybės.
ŠAUKSMAS: Bendrabučių užėmimo Krokuvoje akcija buvo plačiai nušviesta Lenkijos žiniasklaidos. Kas paskatino studentus imtis tokių veiksmų?
„Neretai studentai tiesiog renkasi universitetą arčiausiai gyvenamosios vietos, nepriklausomai nuo siūlomos studijų kokybės.“
MARCELIS: Studentai bandė kalbėtis su dekanu, su universiteto administracija, tačiau jie nebuvo priimti, nes nepriklauso studentų atstovybei – tik jai pripažįstama teisė pasisakyti ir išreikšti (ne)pritarimą. Kai iniciatyvos nariai kreipėsi į studentų atstovybę, jie išgirdo nepritarimą jų veiksmams. Beje, studentai iš Krokuvos turi dokumentą, patvirtinantį, kad jie ėjo į studentų atstovybę, kad jie kalbėjosi ir kad studentų atstovybė nepritarė siūlymams. Galimai, jie tiesiog nesutiko, kad „Kamionkos“ bendrabutį išvis verta išsaugoti. Visgi, studentų atstovybė pritarė daliai kitų siūlymų, pavyzdžiui, kad universitetas neturėtų parduoti kito bendrabučio.
Studentai suorganizavo peticiją, kuri surinko daugiau nei 1 600 parašų. Iš pradžių jie protestavo taikiai, o apie patalpų užėmimą buvo galvojama tik blogiausio scenarijaus atveju. Taigi, žmonės neturėtų suprasti neteisingai, jog bendrabučio užėmimas buvo lengvabūdiškas sprendimas. Apie tai buvo daug galvojama ir studentai stengėsi panaudoti visas kitas įmanomas priemones, kadangi žinojo, kad daugeliui tokie veiksmai pasirodys itin radikalūs. Kol buvo likę kitų galimybių, jie nenorėjo to daryti, ir tik kai šios buvo išnaudotos, studentams teliko vienintelė išeitis tiesiog fiziškai užimti patalpas siekiant apsaugoti bendrabutį. Greta to, Studentų būsto iniciatyva konsultavosi su teisininkais, kitais iniciatyvos žmonėmis ir gruodį Poznanėje įvykusio studentų streiko dalyviais. Šie abu atvejai panašūs: ir Poznanėje universiteto administracija su nepriklausoma studentų organizacija kalbėtis nenorėjo, o studentų atstovybė taip pat nepritarė tokiems veiksmams.
ŠAUKSMAS: Naujausio studentų leidinio „Alarm Studencki!“ antraštė skelbia: „Atstovybės tinginiauja, studentai užima“. Kaip pakomentuotumėte studentų atstovybių veiklą Lenkijos universitetuose ir ar jos pajėgios spręsti studentams aktualius klausimus?
„Šauksmas“ – vienintelis Lietuvos jaunimo žurnalas. Prisijunk prie mūsų:
MARCELIS: Didesniuose universitetuose susidūriau su problema, kad žmonės stengiasi patekti į studentų atstovybes ne tam, kad ką nors nuveiktų, o tam, kad padidintų savo karjeros galimybes. Pavyzdžiui, tapimas studentų atstovybės pirmininku gerai atrodo gyvenimo aprašyme. Visgi, jie nenori nieko iš tikrųjų pakeisti. Noriu pabrėžti – ne visuomet: yra puikiai dirbančių ir nuostabių studentų atstovybių su puikiais žmonėmis. Studentų atstovybės gali tarpininkauti sprendžiant opius klausimus ir yra nemažai motyvuotų atstovų, tačiau taip pat pastebiu labai daug karjeristų, kurie dažniausiai pritaria viskam, ką daro universiteto administracija, jie visuomet siekia išvengti konfrontacijos su universiteto žmonėmis. Galima nuspėti, kokie jų tikslai, bet jie nekovoja už studentus ir studentams, iš tokių atstovų nėra jokios naudos. Esu šiek tiek nusivylęs jų požiūriu, nes studentų atstovybės turėtų kovoti už studentus. Įsitraukusiems į kokios nors problemos sprendimą būtų smagu jausti palaikymą ir padrąsinimą (pavyzdžiui, mūsų iniciatyvos veikloje), kad tu kovoji dėl gero reikalo, bet jie dažnai pritaria universitetui. Manau, kad tai nesąžininga.
ŠAUKSMAS: Kaip jūsų organizacija skatina solidarumą tarp Lenkijos universitetų?
MARCELIS: Nors organizacijai priklausau neilgai, bet Studentų būsto iniciatyva kviečia prisijungti pasakodama apie protestus Poznanėje. Šis protestas pasibaigė sėkmingai, ta proga procesas bei išgyvenimai atsidūrė knygoje pavadinimu „Jowita lieka“. Įprastai grupelės skirtinguose miestuose veikia atskirai, bet vykstant dideliems įvykiams stengiamės susiburti. Kai sužinojome apie užėmimą Krokuvoje, mes ir studentai iš kitų miestų nuvykome ten ir solidarizavomės su vietiniais. Kai kurie pasiliko pastate ilgesniam laikui, kadangi tai bendra kova. Galiausiai, protestas mums baigėsi sėkmingai. Pasakojant apie protestus, studentams galima paaiškinti, kodėl svarbu organizuotis. Jei veiksmų imtųsi kas nors individualiai, tokiam žmogui lengva padaryti įtaką ar įbauginti, bet didelėje grupėje mes galėjome vienas kitą paremti ir nuraminti, motyvuoti sakant, jog kartu esame stiprūs. ■
Gytis Nakvosas, „Neturime kur gyventi, todėl protestuojame“, Šauksmas, 2024, nr. 1 (vasara), p. 10–11.