Kairiųjų patriotiškumas

Prieš Seimo rinkimus Lietuvos politinė kairė rizikuoja užleisti patriotiškumo ir valstybės temas kraštutinei dešinei.

Gedimino pilis. Augusto Didžgalvio, Wikimedia Commons nuotrauka

Ka­žin ar daž­nai į akli­gat­vį ve­dan­čios lie­tu­viš­ko­sios ko­vos dėl gat­vių pa­va­di­ni­mų ir pa­mink­lų tik ir lau­kia jau­ni­mo bal­so. Ta­čiau bir­že­lio 21 die­ną, 1941 me­tų bir­že­lio su­ki­li­mo iš­va­ka­rė­se, Na­cio­na­li­nio su­si­vie­ni­ji­mo (NS) ne­tei­sė­tai ant Vil­niaus ape­lia­ci­nio teis­mo rū­mų pa­ka­bin­ta pul­ki­nin­ko Ka­zio Škir­pos at­mi­ni­mo len­ta ver­čia at­si­gręž­ti į vie­ną cent­ro kai­rė­je ga­na re­tai ap­mąs­to­mą te­mą. Kiek ati­džiau se­kan­tys ją, ypač jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jas ir ini­cia­ty­vas, ne­truks pa­ste­bė­ti, kad vals­ty­bi­nių šven­čių, is­to­ri­nių su­kak­čių ir jų sim­bo­lių mi­nė­ji­mai bei pat­rio­ti­nės ma­ni­fes­ta­ci­jos čia nė­ra jau toks daž­nas įvykis.

Gal tai ir nie­ko nuo­sta­baus. De­ši­nia­jai po­li­ti­nei min­čiai tra­di­ci­jos, is­to­ri­nės at­min­ties tęs­ti­nu­mas ar pat­rio­tiš­ku­mas, kad ir kaip su­pras­tas, yra kiek svar­bes­ni. Di­des­nis kri­tiš­ku­mas vals­ty­bei, jos ins­ti­tu­ci­joms ar ne vi­sų is­to­ri­nių įvy­kių ir as­me­ny­bių pa­sau­lė­žiū­ri­nis ar­tu­mas le­mia, kad kai­ry­sis jau­ni­mas bent jau vie­šai sa­vo pat­rio­ti­nius jaus­mus bus lin­kęs reikš­ti re­čiau. Kar­tais tai ga­li bū­ti in­te­lek­tu­ali­nė lai­ky­se­na. Štai JAV lie­tu­vių so­cio­lo­gas Vy­tau­tas Ka­vo­lis (1930–1996) sa­vo anks­ty­vo­jo­je pub­li­cis­ti­ko­je ne kar­tą kri­ti­ka­vo de­gan­čių lau­žų kul­tū­rą ir po­lin­kį į pom­pa­stiš­kas šven­tes, bet ne į dar­bus ir rū­pi­mas prob­le­mas. Ra­di­ka­liau nu­si­tei­kęs de­ši­ny­sis po­li­ti­nis spar­nas, ko ge­ro, sa­ky­tų, jog pat­rio­ti­nių ma­ni­fes­ta­ci­jų sty­gius yra įtar­ti­nas, pa­ro­dan­tis pat­rio­tiš­ku­mo ir vals­ty­bin­gu­mo trū­ku­mą. Vis­gi la­biau no­rė­tų­si kal­bė­ti apie ki­tą pat­rio­tiš­ku­mo sampratą.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Šį kar­tą gin­čą dėl Škir­pos įam­ži­ni­mo su­kė­lė ne es­te­ti­nis ini­cia­ty­vos au­to­rių sko­nis. 1941 me­tų bir­že­lio su­ki­li­mas ir Škir­pos va­do­vau­ja­mo Lie­tu­vos ak­ty­vis­tų fron­to vie­ta ja­me, bend­ra­dar­bia­vi­mas su na­cis­ti­ne Vo­kie­ti­ja ir po šių įvy­kių se­ku­si Lie­tu­vos žy­dų tra­ge­di­ja vis dar ke­lia di­de­les aist­ras. As­me­ni­nės Škir­pos pa­žiū­ros, jo as­mens tra­giz­mas ir pa­si­rin­ki­mai, be­vil­tiš­ka tuo­me­tė Lie­tu­vos geo­po­li­ti­nė pa­dė­tis – tai svar­bios te­mos, ku­rios nu­si­pel­no is­to­ri­kų ty­ri­mų, in­te­lek­tu­alų de­ba­tų ir vi­suo­me­nės gi­li­ni­mo­si. Ta­čiau Škir­pos at­ve­jis nė­ra vie­nas tų, kai links­ta­ma da­bar­ties ver­ti­ni­mus apie is­to­ri­nes as­me­ny­bes per daug supaprastinti.

Šio­je at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo ko­vo­je svar­bus net ne pats an­ti­se­mi­ti­nę re­to­ri­ką įtei­si­nęs Škir­pa. Pri­myg­ti­nai Škir­pą įam­žin­ti sie­kian­čių jė­gų tiks­las – per jo as­me­ny­bę įtvir­tin­ti sa­vo lie­tu­viš­ku­mo ir pat­rio­tiš­ku­mo idė­ją. Jo­je Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mo sie­kia­ma bet ko­kia kai­na ir prie­mo­nė­mis, o prieš lie­tu­vių tau­tos in­te­re­sus nu­blanks­ta vi­si kiti.

NS pro­vo­ka­ci­ja siek­ta pa­ro­dy­ti, kad val­džia ir „sis­te­ma“ esą ei­na prieš Lie­tu­vos pat­rio­tus. Iš anks­to bu­vo aiš­ku, kad sa­vi­val­dy­bė tu­rės nu­ka­bin­ti ne­su­de­rin­tą at­mi­ni­mo len­tą, ne­svar­bu ko­kiam as­me­niui ji bū­tų skir­ta. Dėl jos mies­to is­to­ri­nės at­min­ties ko­mi­si­ja jau bu­vo iš­reiš­ku­si ne­pri­ta­ri­mą ir pa­gal įsta­ty­mą, drau­džian­tį pro­pa­guo­ti to­ta­li­ta­ri­nius bei au­to­ri­ta­ri­nius re­ži­mus ir ideo­lo­gi­jas, krei­pė­si į šiems klau­si­mams nag­ri­nė­ti su­da­ry­tą ko­mi­si­ją. Tad bent jau ofi­cia­lia­ja­me dis­kur­se to­kia pat­rio­tiz­mo sam­pra­ta ne­do­mi­nuo­ja. Bet ar tu­ri­me jai pa­kan­ka­mai alternatyvų?

„NS pro­vo­ka­ci­ja siek­ta pa­ro­dy­ti, kad val­džia ir „sis­te­ma“ esą ei­na prieš Lie­tu­vos pat­rio­tus. Iš anks­to bu­vo aiš­ku, kad sa­vi­val­dy­bė tu­rės nu­ka­bin­ti ne­su­de­rin­tą at­mi­ni­mo len­tą, ne­svar­bu ko­kiam as­me­niui ji bū­tų skirta.“

Ne­re­tai kai­rio­ji po­li­ti­nė min­tis nuo šių te­mų links­ta at­si­ri­bo­ti, o su­rea­guo­ja­ma tik pri­rei­kus ini­cia­ty­vą, kad ir pa­grįs­tai, su­kri­ti­kuo­ti. Tai ak­tu­alu itin įtemp­to­je geo­po­li­ti­nė­je si­tu­aci­jo­je – bent iš bū­ti­ny­bės ne­su­pa­na­šė­ti su sa­vo prie­šu. Tą ro­do tar­pu­ka­rio pa­mo­kos, kai ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je au­gu­si kar­ta bu­vo la­biau lin­ku­si į ra­di­ka­lu­mą ir vis įta­riau žiū­rė­jo į ki­tos tau­ty­bės bend­ra­pi­lie­čius, o au­to­ri­ta­ri­nio re­ži­mo po­bū­dis da­liai jų at­ro­dė net ge­ro­kai per švel­nus. Ra­di­ka­lu­mo, ži­no­ma, ne­trū­ko ir kairėje.

Ste­bint įpras­tą vals­ty­bi­nę šven­tę vis ap­ima keis­tu­mas. Dėl ne­pri­klau­so­my­bės ko­vė­si ir kai­rių­jų pa­žiū­rų pro­tė­viai, jų se­ne­liai taip pat bu­vo tre­mia­mi į Si­bi­rą, tė­vai sto­vė­jo Są­jū­džio mi­tin­guo­se. As­me­ni­niu mas­te­liu jie tiek pat svar­būs ir po­li­ti­nės kai­rės, ir de­ši­nės at­sto­vams. Kaip ir gim­tų­jų mies­tų, vai­kys­tės vie­tų, Lie­tu­vos gam­tos li­ki­mas. Nė­ra taip, kad vie­na po­li­ti­nė jė­ga tu­ri is­to­ri­nės at­min­ties ir vals­ty­bin­gu­mo mo­no­po­lį. Dėl to jam rei­kia al­ter­na­ty­vų – to­kių, ku­rio­se Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bė ne­tap­tų pa­tei­si­ni­mu lie­ti ne­kal­tų žmo­nių krau­ją ir neapykantą.

Ar tai reiš­kia, kad cent­ro kai­rės jau­ni­mas nuo ki­tos Va­sa­rio 16-osios tu­rė­tų reng­ti pat­rio­ti­nes ma­ni­fes­ta­ci­jas su sa­vo vė­lia­vo­mis ir pa­ra­dais? Var­gu. Kaip Ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo die­nos pro­ga Fa­ce­bo­o­ke taik­liai pa­ste­bė­jo ža­lių­jų kan­di­da­tė į EP Emi­li­ja Švo­bai­tė, „di­din­gos vals­ty­bi­nės šven­tės pui­kiai at­sklei­džia, kaip ga­li su­gy­ven­ti skir­tin­gi de­ši­nės ir kai­rės in­te­re­sai“. Vie­niems tai pro­ga pa­si­džiaug­ti lais­va­die­niais, ki­ti gau­na ga­li­my­bę iš­reikš­ti sa­vo pa­si­di­džia­vi­mą ir pat­rio­ti­nius jausmus.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Ta­čiau su­si­grą­žin­ti pat­rio­tiš­ku­mo sam­pra­tą, ar bent jau jos ne­a­p­leis­ti, kai­rie­siems bū­ti­na. Taip pa­ro­dant, kad pat­rio­tiz­mas nė­ra ly­gus su žmo­niš­ku­mu pra­si­len­ku­sių he­ro­jų aukš­ti­ni­mui, mei­lei Lie­tu­vai skam­biais žo­džiais ar jos gy­ny­bai nuo ki­tų tau­ty­bių ir kal­bų. No­rė­tų­si, jog pat­rio­tiš­ku­mas ne­pra­si­lenk­tų su rū­pes­čiu sa­vą­ja ap­lin­ka, žmo­nė­mis ir so­cia­li­ne ge­ro­ve. Su pa­grįs­ta kri­ti­ka sa­vo ins­ti­tu­ci­joms ir no­ru, kad jos bū­tų ge­res­nės. Su vals­ty­bės vi­zi­jų įvai­ro­ve, ku­rios ne­pra­si­lenk­tų su ki­tų lais­vė­mis ir teisėmis.

Gal taip šiuo su­dė­tin­gu me­tu tap­tu­me kiek pa­na­šes­ni į mū­sų gi­ria­mus suo­mius, ku­rie pa­si­ruo­šę tė­vy­nę gin­ti ne vien iš mei­lės sa­vo že­mei bei kal­bai, bet ir iš pa­si­di­džia­vi­mo sa­vo vi­suo­me­nės san­t­var­ka ir so­cia­li­ne gerove. ■

Mar­ty­nas But­kus, „Kai­rių­jų pat­rio­tiš­ku­mas“, Šauks­mas, 2024, nr. 1 (va­sa­ra), p. 3.

Martynas Butkus

Martynas Butkus yra VDU istorijos doktorantas, tiriantis Lietuvos pilietinės visuomenės istoriją, „Šauksmo“ draugijos vadovas ir vienas iš jos žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk

Neskubėk ir būsi jaunas

Lietuvos politinis gyvenimas apimtas stagnacijos: metais neišsprendžiami klausimai, pasikartojantys veidai. Čia netikėtą vaidmenį atlieka ir šalies

Dviguba nesėkmė

Nepaisant vyraujančio pritarimo, antrą kartą nepavyko referendumas dėl dvigubos pilietybės. Kokių ne visada konstituciškų išeičių dabar

Partijų planas D

Prievolės rinkimų komitetams ir idėjų kalvės politinėms partijoms turėjo sustiprinti demokratiją Lietuvoje. Praėjus metams jų poveikis