Kažin ar dažnai į akligatvį vedančios lietuviškosios kovos dėl gatvių pavadinimų ir paminklų tik ir laukia jaunimo balso. Tačiau birželio 21 dieną, 1941 metų birželio sukilimo išvakarėse, Nacionalinio susivienijimo (NS) neteisėtai ant Vilniaus apeliacinio teismo rūmų pakabinta pulkininko Kazio Škirpos atminimo lenta verčia atsigręžti į vieną centro kairėje gana retai apmąstomą temą. Kiek atidžiau sekantys ją, ypač jaunimo organizacijas ir iniciatyvas, netruks pastebėti, kad valstybinių švenčių, istorinių sukakčių ir jų simbolių minėjimai bei patriotinės manifestacijos čia nėra jau toks dažnas įvykis.
Gal tai ir nieko nuostabaus. Dešiniajai politinei minčiai tradicijos, istorinės atminties tęstinumas ar patriotiškumas, kad ir kaip suprastas, yra kiek svarbesni. Didesnis kritiškumas valstybei, jos institucijoms ar ne visų istorinių įvykių ir asmenybių pasaulėžiūrinis artumas lemia, kad kairysis jaunimas bent jau viešai savo patriotinius jausmus bus linkęs reikšti rečiau. Kartais tai gali būti intelektualinė laikysena. Štai JAV lietuvių sociologas Vytautas Kavolis (1930–1996) savo ankstyvojoje publicistikoje ne kartą kritikavo degančių laužų kultūrą ir polinkį į pompastiškas šventes, bet ne į darbus ir rūpimas problemas. Radikaliau nusiteikęs dešinysis politinis sparnas, ko gero, sakytų, jog patriotinių manifestacijų stygius yra įtartinas, parodantis patriotiškumo ir valstybingumo trūkumą. Visgi labiau norėtųsi kalbėti apie kitą patriotiškumo sampratą.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Šį kartą ginčą dėl Škirpos įamžinimo sukėlė ne estetinis iniciatyvos autorių skonis. 1941 metų birželio sukilimas ir Škirpos vadovaujamo Lietuvos aktyvistų fronto vieta jame, bendradarbiavimas su nacistine Vokietija ir po šių įvykių sekusi Lietuvos žydų tragedija vis dar kelia dideles aistras. Asmeninės Škirpos pažiūros, jo asmens tragizmas ir pasirinkimai, beviltiška tuometė Lietuvos geopolitinė padėtis – tai svarbios temos, kurios nusipelno istorikų tyrimų, intelektualų debatų ir visuomenės gilinimosi. Tačiau Škirpos atvejis nėra vienas tų, kai linkstama dabarties vertinimus apie istorines asmenybes per daug supaprastinti.
Šioje atminimo įamžinimo kovoje svarbus net ne pats antisemitinę retoriką įteisinęs Škirpa. Primygtinai Škirpą įamžinti siekiančių jėgų tikslas – per jo asmenybę įtvirtinti savo lietuviškumo ir patriotiškumo idėją. Joje Lietuvos valstybingumo siekiama bet kokia kaina ir priemonėmis, o prieš lietuvių tautos interesus nublanksta visi kiti.
NS provokacija siekta parodyti, kad valdžia ir „sistema“ esą eina prieš Lietuvos patriotus. Iš anksto buvo aišku, kad savivaldybė turės nukabinti nesuderintą atminimo lentą, nesvarbu kokiam asmeniui ji būtų skirta. Dėl jos miesto istorinės atminties komisija jau buvo išreiškusi nepritarimą ir pagal įstatymą, draudžiantį propaguoti totalitarinius bei autoritarinius režimus ir ideologijas, kreipėsi į šiems klausimams nagrinėti sudarytą komisiją. Tad bent jau oficialiajame diskurse tokia patriotizmo samprata nedominuoja. Bet ar turime jai pakankamai alternatyvų?
„NS provokacija siekta parodyti, kad valdžia ir „sistema“ esą eina prieš Lietuvos patriotus. Iš anksto buvo aišku, kad savivaldybė turės nukabinti nesuderintą atminimo lentą, nesvarbu kokiam asmeniui ji būtų skirta.“
Neretai kairioji politinė mintis nuo šių temų linksta atsiriboti, o sureaguojama tik prireikus iniciatyvą, kad ir pagrįstai, sukritikuoti. Tai aktualu itin įtemptoje geopolitinėje situacijoje – bent iš būtinybės nesupanašėti su savo priešu. Tą rodo tarpukario pamokos, kai nepriklausomoje Lietuvoje augusi karta buvo labiau linkusi į radikalumą ir vis įtariau žiūrėjo į kitos tautybės bendrapiliečius, o autoritarinio režimo pobūdis daliai jų atrodė net gerokai per švelnus. Radikalumo, žinoma, netrūko ir kairėje.
Stebint įprastą valstybinę šventę vis apima keistumas. Dėl nepriklausomybės kovėsi ir kairiųjų pažiūrų protėviai, jų seneliai taip pat buvo tremiami į Sibirą, tėvai stovėjo Sąjūdžio mitinguose. Asmeniniu masteliu jie tiek pat svarbūs ir politinės kairės, ir dešinės atstovams. Kaip ir gimtųjų miestų, vaikystės vietų, Lietuvos gamtos likimas. Nėra taip, kad viena politinė jėga turi istorinės atminties ir valstybingumo monopolį. Dėl to jam reikia alternatyvų – tokių, kuriose Lietuvos nepriklausomybė netaptų pateisinimu lieti nekaltų žmonių kraują ir neapykantą.
Ar tai reiškia, kad centro kairės jaunimas nuo kitos Vasario 16-osios turėtų rengti patriotines manifestacijas su savo vėliavomis ir paradais? Vargu. Kaip Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga Facebooke taikliai pastebėjo žaliųjų kandidatė į EP Emilija Švobaitė, „didingos valstybinės šventės puikiai atskleidžia, kaip gali sugyventi skirtingi dešinės ir kairės interesai“. Vieniems tai proga pasidžiaugti laisvadieniais, kiti gauna galimybę išreikšti savo pasididžiavimą ir patriotinius jausmus.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Tačiau susigrąžinti patriotiškumo sampratą, ar bent jau jos neapleisti, kairiesiems būtina. Taip parodant, kad patriotizmas nėra lygus su žmoniškumu prasilenkusių herojų aukštinimui, meilei Lietuvai skambiais žodžiais ar jos gynybai nuo kitų tautybių ir kalbų. Norėtųsi, jog patriotiškumas neprasilenktų su rūpesčiu savąja aplinka, žmonėmis ir socialine gerove. Su pagrįsta kritika savo institucijoms ir noru, kad jos būtų geresnės. Su valstybės vizijų įvairove, kurios neprasilenktų su kitų laisvėmis ir teisėmis.
Gal taip šiuo sudėtingu metu taptume kiek panašesni į mūsų giriamus suomius, kurie pasiruošę tėvynę ginti ne vien iš meilės savo žemei bei kalbai, bet ir iš pasididžiavimo savo visuomenės santvarka ir socialine gerove. ■
Martynas Butkus, „Kairiųjų patriotiškumas“, Šauksmas, 2024, nr. 1 (vasara), p. 3.