/

Nešlovingasis skaitymas

Ilgą laiką autorė manė, kad tikrasis skaitymas – tai skaityti daug ir kritiškai. Bet autentiškas santykis su literatūra gali atrodyti ir kitaip.

VU bibliotekos baltoji salė. Raimondo Malaiškos, Wikimedia Commons nuotrauka

Pa­sa­ky­ti, kad 2023 me­tais bai­giau lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ba­ka­lau­rą, reiš­kia ir pa­si­gir­ti, kad ket­ve­rius me­tus iš­gy­ve­nau eg­zisten­ci­nę kri­zę, nu­sė­tą prob­le­mi­nių klau­si­mų, ku­rie taip pa­tin­ka raš­to dar­bų va­do­vams. Prob­le­mos va­ri­juo­da­vo. Pa­si­tai­ky­da­vo ko­lek­ty­vi­nių klau­si­mų, ka­muo­jan­čių vi­sus li­te­ra­tū­ro­lo­gus kaip stu­di­jų li­ga. Vie­nas iš daž­niau­sių – kaip at­pa­žin­ti ge­rą kny­gą. Bet la­biau­siai it kir­mi­nas grauž­da­vo klau­si­mai, grės­min­gai pri­ar­tė­ję prie ma­no tra­paus ego. Man, kaip ir di­džia­jai da­liai Z kar­tos in­di­vi­dų, la­bai rū­pė­jo AŠ pa­ti. Ar AŠ tin­ka­mai ana­li­zuo­ju li­te­ra­tū­ros kū­ri­nį? Kaip AŠ ga­liu teig­ti, ku­ri kny­ga pras­ta, o ku­ri pui­ki? Ar iš MANĘS bus ge­ra li­te­ra­tū­ros kri­ti­kė, o ar bus pa­ken­čia­ma li­te­ra­tū­ro­lo­gė? Taip jau yra, kad iš vi­sų prob­le­mų ma­no san­ty­kis su skai­ty­mu at­ro­do prob­le­miš­kiau­sias. Tas san­ty­kis – tar­si vai­kiš­ka čiuo­žyk­la: pra­de­di čiuož­ti pa­ky­lė­jęs aukš­čiau, o nu­si­lei­di neš­lo­vin­gai, kar­tais į ba­lą, kar­tais į pur­vy­ną. Kaip ma­lo­nin­ga­sis skai­ty­to­jas ga­li su­pras­ti, šia­me teks­te pa­ki­laus bus ma­žai, nes už­si­im­siu skru­pu­lin­gos fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tės de­mis­ti­fi­ka­ci­ja (taip, šį žo­dį iš­mo­kau studijuodama).

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Tad pra­dė­kim nuo pra­džių, gra­cin­gai pa­ly­pė­ki­me ant pir­mo­jo čiuo­žyk­los laip­te­lio, at­si­ver­ski­me pir­mą­jį kny­gos pus­la­pį. Įsto­ju­si ma­niau, kad li­te­ra­tū­ros lau­ke tik­rai eg­zis­tuo­ja hie­rar­chi­ja. Taip at­ro­dė, kad čio­nais vis­kas pa­pras­ta kaip sta­tis­ti­nė­je Lie­tu­vos mo­kyk­lo­je. Yra lū­ze­riai, ku­rie sto­ja į fi­lo­lo­gi­ją, nors nie­ko ne­skai­to, bet nie­kur ki­tur ne­įs­to­jo, o pa­bai­gę – ne­fi­lo­lo­gi­na ir skai­to dar ma­žiau. Ži­no­ma, yra vi­du­ti­nio­kai, ku­rie bai­gia stu­di­jas, kai ku­rie dir­ba kul­tū­ros sri­ty­je, bet jiems li­te­ra­tū­ros pul­sas nė­ra pri­o­ri­te­tas. Šie žmo­nės lais­va­lai­kiu skai­to kaž­ką pa­na­šaus į „Nor­ma­lūs žmo­nės“, „Ten, kur gie­da vė­žiai“, blo­giau­siu at­ve­ju, Emi­ly Hen­ry ro­ma­niu­kus („Bo­ok Lo­vers“ esu per­skai­čiu­si du kar­tus). Na, ir yra kie­čiau­si, sė­din­tys tiek kla­sės, tiek au­to­bu­so ga­le, ku­riuos in­te­li­gen­tų pa­sau­ly­je va­di­na­me ne ga­lior­ka, o eli­tu, dik­tuo­jan­čiu, kas yra kas.

Ega­li­ta­ri­nio skai­ty­to­jo pra­šau ne­nu­baub­ti ma­nęs, nes pa­na­šiai kal­bė­jo ne vie­nas me­no fi­lo­so­fas. Tai, kad me­nas skai­do žmo­nes į iš­rink­tuo­sius ir į liau­dį, tvir­ti­no Jo­se Or­te­ga y Gas­se­tas. Jam šau­nuo­liai bu­vo tie, ku­rie pa­lai­kė nau­ją­jį mo­der­nų­jį me­ną, nes toks me­nas ke­lia kul­tū­rą ir yra aukš­čiau­sios pra­bos. Ne taip, kaip ro­man­tiz­mo me­nas, ku­ris tie­siog ten­ki­no pras­tuo­me­nės sa­vi­mei­lę, su­teik­da­mas ga­li­my­bę pa­tir­ti aist­rą net žiū­rint į me­ną, ar rea­liz­mo me­no kū­ri­niai, ku­rių vie­nin­te­lis tiks­las – vaiz­duo­ti tikro­vę vals­tie­čių la­bui ir su­teik­ti jiems ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti sa­ve. Na, tik­ra vul­ga­ry­bės viršūnė.

Ak, tie iš­rink­tie­ji. Tie, ku­rie, re­gis, pa­gal kny­gos kva­pą jau ga­li pa­sa­ky­ti, ar ši kny­ga ver­ta jų ra­fi­nuo­to lai­ko. Tie, ku­rie ge­riau skai­tys nei eis su­si­tik­ti su se­niai ma­ty­tais drau­gais. Jie skai­ty­mą api­bū­di­na kaip kaž­ką, ko tu nie­ka­da ne­si pa­ty­ręs ir dėl to esi varg­šas. Tie kny­gų pio­nie­riai, pir­mie­ji at­ran­dan­tys kny­gas, ku­rios vė­liau gau­na pre­mi­jas ir pre­mi­jų pre­mi­jas. Tie, ku­rie su­spė­ja ir per­skai­ty­ti vi­sas lei­dyk­lų nau­jie­nas, ir pra­ėjus 48 va­lan­doms po kny­gos pa­si­ro­dy­mo su­ge­ba su­mes­ti Fa­ce­bo­ok pos­tu­ką apie tas kny­gas ir pa­teik­ti nek­ves­tio­nuo­ti­ną, ori­gi­na­lią, kar­tu ir taik­lią, nuomonę.

„Kaip ma­lo­nin­ga­sis skai­ty­to­jas ga­li su­pras­ti, šia­me teks­te pa­ki­laus bus ma­žai, nes už­si­im­siu skru­pu­lin­gos fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tės de­mis­ti­fi­ka­ci­ja (taip, šį žo­dį iš­mo­kau studijuodama).“

Tik­rai ži­nau, kad ne tik aš ma­niau, kad eg­zis­tuo­ja vi­sa­ži­niai žmo­nės, ku­rie su­spė­ja da­ly­vau­ti vi­suo­se kny­gų pri­sta­ty­muo­se, pui­kiai ži­no, kas de­da­si mū­sų li­te­ra­tū­ros rū­siuo­se bei de­be­sy­se ir, aiš­ku, leng­vai su­ge­ba už­čiuop­ti tą mis­ti­nę dva­sią pa­va­di­ni­mu Li­te­ra­tū­ri­nė Vertė.

Oj, kaip pir­mai­siais stu­di­jų me­tais no­rė­jau bū­ti iš­rink­tą­ja ir sten­giau­si ja tap­ti. Šiukš­tu ne­bū­ti ta mi­nia, ku­ri tik se­ka šiuos li­te­ra­tū­ros inf­luen­ce­rius. Iš­si­gan­dau, kad ma­no iš­rink­tų­jų trau­ki­nys nu­va­žiuos, tad skai­čiau vis­ką, ką gir­dė­jau esant ver­tin­ga. Su­si­da­riau ne­prie­kaiš­tin­gą die­tą: pus­ry­čiams, pie­tums ir va­ka­rie­nei var­to­jau nuo už­sie­nio li­te­ra­tū­ros kla­si­kos iki lie­tu­vių de­biu­tų. Įsi­vaiz­da­vau, kad taip li­te­ra­tai ir gy­ve­na, akis iš­de­gę par­kū­ri­na tarp kny­gų krū­vų. Už­te­ko ke­lių mė­ne­sių, kol ap­si­ri­jau ir pa­ju­tau, kad tik var­to­ju pus­la­pius. Po per­si­val­gy­mo pir­mą kar­tą į gal­vą šo­vė di­le­tan­tiš­kas klau­si­mas: ku­rių ga­lų kaž­kas skai­to vis­ką. Tik­rai ne dėl to, kad to no­ri. Bet tą­kart dar ne­už­si­ko­da­vau nuo vi­sa ko skai­ty­mo. De­ja, stip­riai ir gi­liai įsi­šak­ni­jo tas nai­vus ir, kaip vė­liau su­ži­no­jau, ne­re­alis­tiš­kas li­te­ra­tū­ros eli­to vaiz­di­nys. Tuo me­tu aš bu­vau kaip tas vai­kas, baks­no­jan­tis į te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne šmėkš­čio­jan­čius su­per­he­ro­jus ir pri­myg­ti­nai kar­to­jan­tis: „Aš no­riu bū­ti kaip Jieee!!!“

Tik žvel­giant ret­ro­s­pek­ty­viai su­pran­tu, kad ta­da ne­la­bai bu­vo aiš­ku, ko­kia skai­ty­to­ja no­rė­jo­si bū­ti. Mand­riai sa­kant, sie­kiau tap­ti ken­tau­ru: ma­si­no ir Go­o­d­re­ads plat­for­mo­je se­ka­mi žmo­nės, per­skai­tan­tys po 100 kny­gų per me­tus, bet vei­kė ir ma­nie­rin­gos re­cen­zi­jos, ku­rias per­žvel­gus mąs­ty­da­vau, kad va, čia yra Do­vi­lės Kuz­minskai­tės mi­nė­to­sios trys T: Tik­ro­ji Teks­to Tie­sa. Ma­no­ji stu­den­tiš­ka są­mo­nė vis ieš­ko­jo au­to­ri­te­tų, ti­kė­da­ma, kad yra be­pre­ce­den­čių li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų. Ne­ži­nau, ka­da liūd­niau bu­vo, ar kai su­pra­tau, kad tiek kny­gų ko­ky­biš­kai per­skai­ty­ti ne­pa­vyks, nes skai­tau vis­gi ne de­tek­ty­vus, ar kai per­skai­čius re­cen­zi­jo­je iš­gir­tą kny­gą man ji at­ro­dė vi­du­ti­nė. Ne­duok tu Die­ve, dar pra­si­tar­ti, kad per­skai­ty­ti žo­džiai girgž­dė­jo tarp dan­tų ir ši­tas li­te­ra­tū­ros še­dev­ras tau ne­vei­kė. Tad ir skai­čiau kaip bau­džiau­nin­kas, nu­len­kęs gal­vą prieš vi­sa­da tei­sų­jį po­ną. Ter­mi­nas „ati­du­sis skai­ty­mas“ ga­li reikš­ti ir ki­to tie­sos ieš­ko­ji­mą. Kur­gi tas meis­triš­kas na­ra­ty­vas, nuo­sta­bios imp­li­ci­ti­nės me­ta­fo­ros? Gal ir her­me­tiš­ka for­ma, bet ar įdomi…

„Ne­ži­nau, ka­da liūd­niau bu­vo, ar kai su­pra­tau, kad tiek kny­gų ko­ky­biš­kai per­skai­ty­ti ne­pa­vyks, nes skai­tau vis­gi ne de­tek­ty­vus, ar kai per­skai­čius re­cen­zi­jo­je iš­gir­tą kny­gą man ji at­ro­dė vidutinė.“

Ma­žo­jo žmo­gaus sind­ro­mas pa­ūmė­jo, kai tre­čia­me kur­se te­ko ma­tuo­tis li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko ba­tus ir ra­šy­ti re­cen­zi­ją. Di­de­li tie ba­tai. Di­de­lis ir už­mo­jis „pa­ro­dy­ti žmo­nėms es­te­ti­nes sa­vy­bes taip, kad jie jas pa­ma­ty­tų“, kaip ra­šė Fran­kas Si­bley. O kur dar Gied­rės Ka­zlauskai­tės „Laiš­kas jau­na­jam kri­ti­kui“ ir to­kie gi­liai šir­din smin­gan­tys pa­lie­pi­mai ne­ra­šy­ti re­cen­zi­jos, jei „ne­ga­li įver­tin­ti tos kny­gos ir ne­jau­ti, kad esi įga­li (-us) ge­riau ne­gu tos kny­gos au­to­rius ar­ba bent pa­na­šiai pa­ra­šy­ti sa­ki­nį ar ei­lu­tę“. Iš to­kių laiš­kų tik­rai at­ro­do, kad ne tik ver­tin­da­ma tu­riu jaus­tis ge­res­nė už vie­ną ar ki­tą ra­šy­to­ją, bet ir skai­ty­da­ma. Na, ką gi, ten­ka sliū­kin­ti vi­du­ti­nio­kų ke­liais, jei nie­kas ne­si­klau­pė prieš ta­vą­ją Ta­len­to mįs­lės adap­ta­ci­ją ir ne­šū­ka­lio­jo: „kri­ti­ka iš di­džio­sios K pa­ga­liau at­gi­jo!!!“ O kaip­gi Z kar­tos in­di­vi­das eis ten, kur nie­kas ne­pa­kvie­tė šio sec­re­tum genium?

Ma­nau, kad ma­lo­nin­ga­sis skai­ty­to­jas jau už­tek­ti­nai kar­tu su ma­ni­mi pa­sė­dė­jo ba­lo­je, ku­rio­je vis blaš­kiau­si tarp aukš­čiau­sių rei­ka­la­vi­mų sau kaip skai­ty­to­jai ir neš­lo­vin­gos rea­ly­bės. Ba­ka­lau­ro pir­mo kur­so pa­bai­go­je nu­si­lei­dus čiuo­žyk­la iš aukš­ty­bių bu­vo vis­ko. Nuo kon­ve­je­riš­ko skai­ty­mo iki chi­rur­giš­ko kū­ri­nio iš­da­ri­nė­ji­mo. Nuo skai­ty­mą trik­dan­čio ne­ri­mo iki pa­ni­kos, kad skai­ty­da­ma vie­ną kny­gą ne­skai­tau vi­sų ki­tų, įsi­gi­lin­da­ma į vie­ną pa­sau­lį, ap­lei­džiu ir nie­ko ne­nu­tuo­kiu apie ki­tą. Nuo dvie­jų kny­gų per die­ną iki vi­siš­kos apa­ti­jos li­te­ra­tū­rai. Ar bu­vo kaž­koks ste­buklas, iš­kel­di­nęs ma­ne iš ši­tos klam­pios pur­vy­nės? Tik­rai ne. Ste­buk­lo ne­bu­vo, bet lė­to per­vers­mo būta.

Vi­di­nių stal­čiu­kų struk­tū­ros kai­ta pra­si­dė­jo tre­čiais stu­di­jų me­tais, kai klau­siau kur­so apie es­te­ti­ką ir me­no fi­lo­so­fi­ją. Ima­nu­e­lio Kan­to ne­su­in­te­re­suo­tu­mo teo­ri­ja bu­vo kaip ko­kia pie­no stik­li­nė po per­ne­lyg aštraus mais­to. Aiš­ku, Kan­tas tei­gė, kad žmo­gus, ge­ban­tis at­skir­ti ge­rą me­ną (ir kny­gą), yra at­si­ri­bo­jęs nuo vi­suo­me­nės rei­ka­la­vi­mų ir prag­ma­ti­nių po­rei­kių. Čia vėl esa­ma skai­ty­to­jų skai­dy­mo. Bet kar­tu dės­ty­to­jas jo žo­džiais ma­ne mo­kė, kad no­rint pa­tir­ti me­ną rei­kia iš­lik­ti ne­su­in­te­re­suo­tam, at­si­ri­bo­ti nuo prin­ci­pin­go, no­rin­čio įsi­pa­i­šy­ti į li­te­ra­tū­ri­nę ga­lior­ką AŠ ir leis­tis pa­gau­na­mai me­no. Ma­tyt, ta­da pir­mą kar­tą su­vo­kiau, kaip ki­taip skai­čiau anks­čiau, prieš pra­dė­da­ma žiū­rė­ti į li­te­ra­tū­rą pro fi­lo­lo­gės aki­nius, ir kaip svar­bu leis­tis hip­no­ti­zuo­ja­mai kū­ri­nio. Ži­no­ma, kai ban­dy­da­vau bū­ti li­te­ra­tū­ros kri­ti­ke, toks pa­ty­ri­mas bu­vo ne­įma­no­mas, nes kri­ti­kas vi­sa­da ieš­ko prie­ka­bių, jam rei­kia ver­tin­ti. Bet pui­kiai nau­ja­jai AŠ, pie­nu plau­nant skran­dį po aštraus ap­si­ri­ji­mo, ne­su­in­te­re­suo­tai pa­bū­ti kar­tais pavykdavo.

Vo­kie­čių fi­lo­so­fas Im­ma­nu­elis Kan­tas. 1768 m. Jo­han­no Gott­lie­bo Bec­ke­rio portretas

Vis­gi idė­ja, kad skai­ty­ti REIKIA daug, ne­svar­bu kaip, kar­tais net ne­svar­bu ką, yra la­biau įsi­tvir­ti­nu­si nei ska­ti­ni­mas skai­ty­ti ne­su­in­te­re­suo­tai ar im­tis tik ge­ros li­te­ra­tū­ros. Gir­dė­jau aš ir da­bar­ti­niai vai­kai gir­di iš tė­vų, kad skai­ty­tu­mėm kny­gas. At­si­me­nu, kad anks­ty­vo­je pa­aug­lys­tė­je pa­klau­sus, kam rei­kia skai­ty­ti, įti­ki­na­mo at­sa­ky­mo taip ir ne­ga­vau. Ma­nau, kad ne šiaip sau. Ti­kiu, kad to­kio uni­ver­sa­laus at­sa­ky­mo ir nė­ra. Vai­kus ban­do­ma įti­kin­ti, kad skai­ty­tų, nes daug ži­nos. Nes tai­gi įdo­mu skai­ty­ti. Nes ge­ri vai­kai skai­to, o pro­tin­gi skai­to dar dau­giau. Kar­tais at­ro­do, kad pa­na­šiai gal­vo­ja ir su­au­gę, ypač tie, ku­rie nau­do­ja­si Go­o­d­re­ads plat­for­ma. Dar 2010 me­tais Leo­ni­das Don­skis kvie­tė ri­bo­ti skai­ty­mą, kreip­ti dė­me­sį tik į lai­ko pa­tik­rin­tą kla­si­ką. Bet kas iš to ra­gi­ni­mo. Su­si­ta­rę link­čio­jam, kad kny­gų kas­met iš­lei­džia­ma vis dau­giau, bet vis dar pa­lai­kom don­ki­cho­tiš­ką mi­si­ją su­spė­ti. Ir vai­di­nam, kad su­spė­jam, nes vis dar pa­si­tai­ko aik­čio­ji­mų. Kaip­gi ne­per­skai­tei prieš me­tus iš­ėju­sios kny­gos?! Juk pra­ėjo jau me­tai, o tu stu­di­juo­ji li­te­ra­tū­rą! Ne­re­tai it mo­kyk­loj bi­jom pri­pa­žin­ti, kad iš tik­rų­jų nie­ka­da ne­skai­tėm Wil­lia­mo Thackeray’aus „Tuš­ty­bių mu­gės“ ir ki­tų ge­rai ži­no­mų kla­si­kų ma­sy­vių veikalų.

Vis dar kaip ko­kie ro­man­ti­kai šlo­vi­nam skai­ty­mą, pri­riš­da­mi jį, varg­šą, prie mū­sų vai­kys­tės pa­tir­čių, ku­rias su da­bar­ti­mi sie­ja vos ke­li plo­ny­čiai siū­le­liai. Mar­ce­lis Prous­tas esė „Apie skai­ty­mą“ ra­šo, kad skai­ty­mas vai­kys­tė­je yra ža­vin­gas: „svar­biau­sia, ką skai­ty­mas iš es­mės pa­lie­ka mu­my­se, yra vie­tos ir die­nos, kai tas kny­gas skai­tė­me“. Ir tik­rai. Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no „Al­to­rių še­šė­ly“ per­skai­ty­mas iki šiol ma­no min­ty­se kla­jo­ja kaip idea­li skai­ty­mo pa­tir­tis ir to­kio lai­ko sau­lė­ly­dis. Skai­čiau šį gi­gan­tą ro­ma­ną va­sa­rą prieš dvy­lik­tą kla­sę, kai nie­ko ne­truk­do­ma tu­rė­jau ga­li­my­bę vi­są sa­vai­tę leis­ti lai­ką kar­tu su klie­ri­kė­liu Va­sa­riu. Tuo me­tu ne­si­rū­pi­nau at­si­skai­ty­mais, apie tai, ką reiks ga­min­ti va­ka­rie­nei, gal­vo­ti ir­gi ne­rei­kė­jo, į dar­bą ei­ti taip pat nie­kas ne­spy­rė. Ar rei­kia pri­dur­ti, kad ka­ro ša­li­mais ir­gi ne­bu­vo? Kaip ir Prous­tas mi­nė­to­je esė, taip ir aš šio­je pa­strai­po­je kal­bu vi­sai ne apie kny­gą, ne apie skai­ty­mą iš es­mės, o apie tos skai­ty­mo pa­tir­ties ke­lia­mą jaus­mą, ku­rį lai­kui bė­gant dar la­biau idealizuoju.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Juo­kin­ga kal­bė­ti apie lū­žį, kai bet ku­ris san­ty­kis su bet kuo yra va­ri­juo­jan­tis. Vie­ną die­ną su­ge­bu vi­sai ne­jaus­ti kal­tės dėl to, kad per mė­ne­sį ne­pa­vy­ko iki ga­lo per­skai­ty­ti bent vie­nos kny­gos, ki­tą – vėl abe­jo­ju sa­vi­mi. Bet pro­g­re­suo­ju. Ma­ne guo­džia iš­ties pa­pras­ta Prous­to min­tis: jau mi­nė­to­je esė ra­šy­to­jas tvir­ti­na, kad per­skai­ty­tos au­to­riaus „iš­va­dos“ tam­pa mums, skai­ty­to­jams, „postū­miais“ ei­ti to­liau. Rei­kia su­tik­ti, kad ap­mąs­ty­da­ma skai­ty­tus teks­tus kyš­te­liu gal­vą už jų ri­bų. Bū­tent tik ta­da, kai pa­gūg­li­nu apie kny­go­je iš­ki­lu­sią is­to­ri­nę as­me­ny­bę, kai ban­dau per­pa­sa­ko­ti drau­gei siu­že­tą ar iš­gry­nin­ti pag­rin­di­nę min­tį, kai ra­šau ne­iš­rei­ka­lau­tą re­cen­zi­ją, per­skai­ty­ti da­ly­kai at­ran­da vie­tą ma­no tikro­vė­je ir vi­sa tai tam­pa gy­va. Ir tik ta­da prasminga.

Ten­ka pri­pa­žin­ti ir su­si­tai­ky­ti, kad aš ri­bo­tų ga­ba­ri­tų, stal­čiu­kų, ne­tu­riu ga­li­my­bių tiek vis­ko su­virš­kin­ti. Nors kar­vės tu­ri su­dė­ti­nius skran­džius ir su jais pa­si­ly­gin­ti man iki ga­lo ne­įma­no­ma, bet ly­gin­tis su šiuo gy­vū­nu vis tiek no­ri­si. Žal­mar­gių ra­mu­mas už­bu­ria. Jos strim­gal­viais ne­le­kia nuo vie­no žo­lės lo­pi­nė­lio prie ki­to, o ra­miai rup­š­no­ja vie­ną plo­te­lį, nors pie­vos ap­lin­kui daž­nai be­ri­bės. Gra­žiau­sia, kaip jos ra­miai pa­ke­lia akis, kai pri­si­ar­ti­ni, tar­si joms vi­sai ne­įdo­mu, ką joms ga­li pa­siū­ly­ti. Sten­giuo­si im­ti pa­vyz­dį iš žal­mar­gių: ra­miai di­de­lia­me li­te­ra­tū­ros lau­ke iš­si­rink­ti sa­vo pie­vą ir ap­si­sto­ti ties vie­nu lo­pu ar la­pu, ne­si­blaš­ky­ti, kai pra­ei­vis šūk­te­lė­ja apie ne­to­lie­se esan­čią ža­les­nę, įdo­mes­nę, gra­žes­nę, ver­tin­ges­nę žo­lę. Kaip Gied­rė Ka­zlauskai­tė ska­ti­na ne­ra­šy­ti, taip aš ska­ti­nu kny­gų la­pų nepersivalgyti. ■

Be­ata Sta­ro­du­bo­va, „Neš­lo­vin­ga­sis skai­ty­mas“, Šauks­mas, 2024, nr. 1 (va­sa­ra), p. 36–38.

Beata Starodubova

Beata Starodubova yra VDU literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantė, „Šauksmo“ draugijos narė ir buvusi jos žurnalo redaktorė.

Taip pat skaityk

Komedijos saulėlydis

Aistė Brazdžiūnaitė po 16 metų vėl peržiūrėjo „Saulėlydį“. Ką filmas liudija apie santykius, ideologiją ir mėgavimąsi

Vienišumo triukšmas

Užklupta vienišumo mūsų autorė jį laikė problema. Visgi išeitį galiausiai pasiūlė nuoširdesnis požiūris į jį ir

Proga ištrūkti

Ką senas kompiuterijos gedimas liudija apie vis didėjantį mūsų realybės ir virtualybės persipynimą ir apie galimybes

Laimingi per prievartą

Dažna tema naujų lietuviškų filmų akiratyje – psichikos sveikata. Ką jie pasako apie perdegimo visuomenę ir