Pasakyti, kad 2023 metais baigiau lietuvių filologijos bakalaurą, reiškia ir pasigirti, kad ketverius metus išgyvenau egzistencinę krizę, nusėtą probleminių klausimų, kurie taip patinka rašto darbų vadovams. Problemos varijuodavo. Pasitaikydavo kolektyvinių klausimų, kamuojančių visus literatūrologus kaip studijų liga. Vienas iš dažniausių – kaip atpažinti gerą knygą. Bet labiausiai it kirminas grauždavo klausimai, grėsmingai priartėję prie mano trapaus ego. Man, kaip ir didžiajai daliai Z kartos individų, labai rūpėjo AŠ pati. Ar AŠ tinkamai analizuoju literatūros kūrinį? Kaip AŠ galiu teigti, kuri knyga prasta, o kuri puiki? Ar iš MANĘS bus gera literatūros kritikė, o ar bus pakenčiama literatūrologė? Taip jau yra, kad iš visų problemų mano santykis su skaitymu atrodo problemiškiausias. Tas santykis – tarsi vaikiška čiuožykla: pradedi čiuožti pakylėjęs aukščiau, o nusileidi nešlovingai, kartais į balą, kartais į purvyną. Kaip maloningasis skaitytojas gali suprasti, šiame tekste pakilaus bus mažai, nes užsiimsiu skrupulingos filologijos studentės demistifikacija (taip, šį žodį išmokau studijuodama).
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Tad pradėkim nuo pradžių, gracingai palypėkime ant pirmojo čiuožyklos laiptelio, atsiverskime pirmąjį knygos puslapį. Įstojusi maniau, kad literatūros lauke tikrai egzistuoja hierarchija. Taip atrodė, kad čionais viskas paprasta kaip statistinėje Lietuvos mokykloje. Yra lūzeriai, kurie stoja į filologiją, nors nieko neskaito, bet niekur kitur neįstojo, o pabaigę – nefilologina ir skaito dar mažiau. Žinoma, yra vidutiniokai, kurie baigia studijas, kai kurie dirba kultūros srityje, bet jiems literatūros pulsas nėra prioritetas. Šie žmonės laisvalaikiu skaito kažką panašaus į „Normalūs žmonės“, „Ten, kur gieda vėžiai“, blogiausiu atveju, Emily Henry romaniukus („Book Lovers“ esu perskaičiusi du kartus). Na, ir yra kiečiausi, sėdintys tiek klasės, tiek autobuso gale, kuriuos inteligentų pasaulyje vadiname ne galiorka, o elitu, diktuojančiu, kas yra kas.
Egalitarinio skaitytojo prašau nenubaubti manęs, nes panašiai kalbėjo ne vienas meno filosofas. Tai, kad menas skaido žmones į išrinktuosius ir į liaudį, tvirtino Jose Ortega y Gassetas. Jam šaunuoliai buvo tie, kurie palaikė naująjį modernųjį meną, nes toks menas kelia kultūrą ir yra aukščiausios prabos. Ne taip, kaip romantizmo menas, kuris tiesiog tenkino prastuomenės savimeilę, suteikdamas galimybę patirti aistrą net žiūrint į meną, ar realizmo meno kūriniai, kurių vienintelis tikslas – vaizduoti tikrovę valstiečių labui ir suteikti jiems galimybę pamatyti save. Na, tikra vulgarybės viršūnė.
Ak, tie išrinktieji. Tie, kurie, regis, pagal knygos kvapą jau gali pasakyti, ar ši knyga verta jų rafinuoto laiko. Tie, kurie geriau skaitys nei eis susitikti su seniai matytais draugais. Jie skaitymą apibūdina kaip kažką, ko tu niekada nesi patyręs ir dėl to esi vargšas. Tie knygų pionieriai, pirmieji atrandantys knygas, kurios vėliau gauna premijas ir premijų premijas. Tie, kurie suspėja ir perskaityti visas leidyklų naujienas, ir praėjus 48 valandoms po knygos pasirodymo sugeba sumesti Facebook postuką apie tas knygas ir pateikti nekvestionuotiną, originalią, kartu ir taiklią, nuomonę.
„Kaip maloningasis skaitytojas gali suprasti, šiame tekste pakilaus bus mažai, nes užsiimsiu skrupulingos filologijos studentės demistifikacija (taip, šį žodį išmokau studijuodama).“
Tikrai žinau, kad ne tik aš maniau, kad egzistuoja visažiniai žmonės, kurie suspėja dalyvauti visuose knygų pristatymuose, puikiai žino, kas dedasi mūsų literatūros rūsiuose bei debesyse ir, aišku, lengvai sugeba užčiuopti tą mistinę dvasią pavadinimu Literatūrinė Vertė.
Oj, kaip pirmaisiais studijų metais norėjau būti išrinktąja ir stengiausi ja tapti. Šiukštu nebūti ta minia, kuri tik seka šiuos literatūros influencerius. Išsigandau, kad mano išrinktųjų traukinys nuvažiuos, tad skaičiau viską, ką girdėjau esant vertinga. Susidariau nepriekaištingą dietą: pusryčiams, pietums ir vakarienei vartojau nuo užsienio literatūros klasikos iki lietuvių debiutų. Įsivaizdavau, kad taip literatai ir gyvena, akis išdegę parkūrina tarp knygų krūvų. Užteko kelių mėnesių, kol apsirijau ir pajutau, kad tik vartoju puslapius. Po persivalgymo pirmą kartą į galvą šovė diletantiškas klausimas: kurių galų kažkas skaito viską. Tikrai ne dėl to, kad to nori. Bet tąkart dar neužsikodavau nuo visa ko skaitymo. Deja, stipriai ir giliai įsišaknijo tas naivus ir, kaip vėliau sužinojau, nerealistiškas literatūros elito vaizdinys. Tuo metu aš buvau kaip tas vaikas, baksnojantis į televizoriaus ekrane šmėkščiojančius superherojus ir primygtinai kartojantis: „Aš noriu būti kaip Jieee!!!“
Tik žvelgiant retrospektyviai suprantu, kad tada nelabai buvo aišku, kokia skaitytoja norėjosi būti. Mandriai sakant, siekiau tapti kentauru: masino ir Goodreads platformoje sekami žmonės, perskaitantys po 100 knygų per metus, bet veikė ir manieringos recenzijos, kurias peržvelgus mąstydavau, kad va, čia yra Dovilės Kuzminskaitės minėtosios trys T: Tikroji Teksto Tiesa. Manoji studentiška sąmonė vis ieškojo autoritetų, tikėdama, kad yra beprecedenčių literatūros kritikų. Nežinau, kada liūdniau buvo, ar kai supratau, kad tiek knygų kokybiškai perskaityti nepavyks, nes skaitau visgi ne detektyvus, ar kai perskaičius recenzijoje išgirtą knygą man ji atrodė vidutinė. Neduok tu Dieve, dar prasitarti, kad perskaityti žodžiai girgždėjo tarp dantų ir šitas literatūros šedevras tau neveikė. Tad ir skaičiau kaip baudžiauninkas, nulenkęs galvą prieš visada teisųjį poną. Terminas „atidusis skaitymas“ gali reikšti ir kito tiesos ieškojimą. Kurgi tas meistriškas naratyvas, nuostabios implicitinės metaforos? Gal ir hermetiška forma, bet ar įdomi…
„Nežinau, kada liūdniau buvo, ar kai supratau, kad tiek knygų kokybiškai perskaityti nepavyks, nes skaitau visgi ne detektyvus, ar kai perskaičius recenzijoje išgirtą knygą man ji atrodė vidutinė.“
Mažojo žmogaus sindromas paūmėjo, kai trečiame kurse teko matuotis literatūros kritiko batus ir rašyti recenziją. Dideli tie batai. Didelis ir užmojis „parodyti žmonėms estetines savybes taip, kad jie jas pamatytų“, kaip rašė Frankas Sibley. O kur dar Giedrės Kazlauskaitės „Laiškas jaunajam kritikui“ ir tokie giliai širdin smingantys paliepimai nerašyti recenzijos, jei „negali įvertinti tos knygos ir nejauti, kad esi įgali (-us) geriau negu tos knygos autorius arba bent panašiai parašyti sakinį ar eilutę“. Iš tokių laiškų tikrai atrodo, kad ne tik vertindama turiu jaustis geresnė už vieną ar kitą rašytoją, bet ir skaitydama. Na, ką gi, tenka sliūkinti vidutiniokų keliais, jei niekas nesiklaupė prieš tavąją Talento mįslės adaptaciją ir nešūkaliojo: „kritika iš didžiosios K pagaliau atgijo!!!“ O kaipgi Z kartos individas eis ten, kur niekas nepakvietė šio secretum genium?
Manau, kad maloningasis skaitytojas jau užtektinai kartu su manimi pasėdėjo baloje, kurioje vis blaškiausi tarp aukščiausių reikalavimų sau kaip skaitytojai ir nešlovingos realybės. Bakalauro pirmo kurso pabaigoje nusileidus čiuožykla iš aukštybių buvo visko. Nuo konvejeriško skaitymo iki chirurgiško kūrinio išdarinėjimo. Nuo skaitymą trikdančio nerimo iki panikos, kad skaitydama vieną knygą neskaitau visų kitų, įsigilindama į vieną pasaulį, apleidžiu ir nieko nenutuokiu apie kitą. Nuo dviejų knygų per dieną iki visiškos apatijos literatūrai. Ar buvo kažkoks stebuklas, iškeldinęs mane iš šitos klampios purvynės? Tikrai ne. Stebuklo nebuvo, bet lėto perversmo būta.
Vidinių stalčiukų struktūros kaita prasidėjo trečiais studijų metais, kai klausiau kurso apie estetiką ir meno filosofiją. Imanuelio Kanto nesuinteresuotumo teorija buvo kaip kokia pieno stiklinė po pernelyg aštraus maisto. Aišku, Kantas teigė, kad žmogus, gebantis atskirti gerą meną (ir knygą), yra atsiribojęs nuo visuomenės reikalavimų ir pragmatinių poreikių. Čia vėl esama skaitytojų skaidymo. Bet kartu dėstytojas jo žodžiais mane mokė, kad norint patirti meną reikia išlikti nesuinteresuotam, atsiriboti nuo principingo, norinčio įsipaišyti į literatūrinę galiorką AŠ ir leistis pagaunamai meno. Matyt, tada pirmą kartą suvokiau, kaip kitaip skaičiau anksčiau, prieš pradėdama žiūrėti į literatūrą pro filologės akinius, ir kaip svarbu leistis hipnotizuojamai kūrinio. Žinoma, kai bandydavau būti literatūros kritike, toks patyrimas buvo neįmanomas, nes kritikas visada ieško priekabių, jam reikia vertinti. Bet puikiai naujajai AŠ, pienu plaunant skrandį po aštraus apsirijimo, nesuinteresuotai pabūti kartais pavykdavo.
Visgi idėja, kad skaityti REIKIA daug, nesvarbu kaip, kartais net nesvarbu ką, yra labiau įsitvirtinusi nei skatinimas skaityti nesuinteresuotai ar imtis tik geros literatūros. Girdėjau aš ir dabartiniai vaikai girdi iš tėvų, kad skaitytumėm knygas. Atsimenu, kad ankstyvoje paauglystėje paklausus, kam reikia skaityti, įtikinamo atsakymo taip ir negavau. Manau, kad ne šiaip sau. Tikiu, kad tokio universalaus atsakymo ir nėra. Vaikus bandoma įtikinti, kad skaitytų, nes daug žinos. Nes taigi įdomu skaityti. Nes geri vaikai skaito, o protingi skaito dar daugiau. Kartais atrodo, kad panašiai galvoja ir suaugę, ypač tie, kurie naudojasi Goodreads platforma. Dar 2010 metais Leonidas Donskis kvietė riboti skaitymą, kreipti dėmesį tik į laiko patikrintą klasiką. Bet kas iš to raginimo. Susitarę linkčiojam, kad knygų kasmet išleidžiama vis daugiau, bet vis dar palaikom donkichotišką misiją suspėti. Ir vaidinam, kad suspėjam, nes vis dar pasitaiko aikčiojimų. Kaipgi neperskaitei prieš metus išėjusios knygos?! Juk praėjo jau metai, o tu studijuoji literatūrą! Neretai it mokykloj bijom pripažinti, kad iš tikrųjų niekada neskaitėm Williamo Thackeray’aus „Tuštybių mugės“ ir kitų gerai žinomų klasikų masyvių veikalų.
Vis dar kaip kokie romantikai šlovinam skaitymą, pririšdami jį, vargšą, prie mūsų vaikystės patirčių, kurias su dabartimi sieja vos keli plonyčiai siūleliai. Marcelis Proustas esė „Apie skaitymą“ rašo, kad skaitymas vaikystėje yra žavingas: „svarbiausia, ką skaitymas iš esmės palieka mumyse, yra vietos ir dienos, kai tas knygas skaitėme“. Ir tikrai. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ perskaitymas iki šiol mano mintyse klajoja kaip ideali skaitymo patirtis ir tokio laiko saulėlydis. Skaičiau šį gigantą romaną vasarą prieš dvyliktą klasę, kai nieko netrukdoma turėjau galimybę visą savaitę leisti laiką kartu su klierikėliu Vasariu. Tuo metu nesirūpinau atsiskaitymais, apie tai, ką reiks gaminti vakarienei, galvoti irgi nereikėjo, į darbą eiti taip pat niekas nespyrė. Ar reikia pridurti, kad karo šalimais irgi nebuvo? Kaip ir Proustas minėtoje esė, taip ir aš šioje pastraipoje kalbu visai ne apie knygą, ne apie skaitymą iš esmės, o apie tos skaitymo patirties keliamą jausmą, kurį laikui bėgant dar labiau idealizuoju.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Juokinga kalbėti apie lūžį, kai bet kuris santykis su bet kuo yra varijuojantis. Vieną dieną sugebu visai nejausti kaltės dėl to, kad per mėnesį nepavyko iki galo perskaityti bent vienos knygos, kitą – vėl abejoju savimi. Bet progresuoju. Mane guodžia išties paprasta Prousto mintis: jau minėtoje esė rašytojas tvirtina, kad perskaitytos autoriaus „išvados“ tampa mums, skaitytojams, „postūmiais“ eiti toliau. Reikia sutikti, kad apmąstydama skaitytus tekstus kyšteliu galvą už jų ribų. Būtent tik tada, kai pagūglinu apie knygoje iškilusią istorinę asmenybę, kai bandau perpasakoti draugei siužetą ar išgryninti pagrindinę mintį, kai rašau neišreikalautą recenziją, perskaityti dalykai atranda vietą mano tikrovėje ir visa tai tampa gyva. Ir tik tada prasminga.
Tenka pripažinti ir susitaikyti, kad aš ribotų gabaritų, stalčiukų, neturiu galimybių tiek visko suvirškinti. Nors karvės turi sudėtinius skrandžius ir su jais pasilyginti man iki galo neįmanoma, bet lygintis su šiuo gyvūnu vis tiek norisi. Žalmargių ramumas užburia. Jos strimgalviais nelekia nuo vieno žolės lopinėlio prie kito, o ramiai rupšnoja vieną plotelį, nors pievos aplinkui dažnai beribės. Gražiausia, kaip jos ramiai pakelia akis, kai prisiartini, tarsi joms visai neįdomu, ką joms gali pasiūlyti. Stengiuosi imti pavyzdį iš žalmargių: ramiai dideliame literatūros lauke išsirinkti savo pievą ir apsistoti ties vienu lopu ar lapu, nesiblaškyti, kai praeivis šūktelėja apie netoliese esančią žalesnę, įdomesnę, gražesnę, vertingesnę žolę. Kaip Giedrė Kazlauskaitė skatina nerašyti, taip aš skatinu knygų lapų nepersivalgyti. ■
Beata Starodubova, „Nešlovingasis skaitymas“, Šauksmas, 2024, nr. 1 (vasara), p. 36–38.