Recenzija po 49 metų, arba kaip mes vis dar kopiame į kalną

Ki­no pa­sau­ly­je šven­tė – vyks­ta 26-asis Ka­nų ki­no fes­ti­va­lis. Vis­kas pui­ku, vi­si pa­ten­kin­ti. Or­ga­ni­za­to­riai džiū­gau­ja, ima at­ro­dy­ti, kad šių­me­tis ren­gi­nys ap­si­eis be kont­ro­ver­si­jų. Ir ta­da į fes­ti­va­lio ki­no ek­ra­nus žen­gia Ale­jand­ro Jodorowsky’io „The Ho­ly Mountain“.

„Šven­ta­sis kal­nas“ – ek­lek­tiš­kas, be ga­lo puoš­nus, ta­čiau kar­tu bjau­rių, es­te­tiš­kai šo­ki­ruo­jan­čių sce­nų ir ab­sur­do pil­nas, in­ten­sy­via dvie­jų va­lan­dų pro­vo­ka­ci­ja ta­pęs fil­mas su­ke­lia mil­ži­niš­ką ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ban­gą ki­no, re­li­gi­jos ir po­li­ti­kos pa­sau­ly­je. Pa­si­bai­sė­ję ir pa­si­pik­ti­nę lie­ka ne tik kai ku­rie fes­ti­va­lio da­ly­viai, bet ir fil­mo ne­ma­čiu­sie­ji ir fes­ti­va­ly­je ne­da­ly­va­vu­sie­ji. Vie­niems tai per klai­dą į be­ne svar­biau­sią ki­no šven­tę pa­te­kęs ki­čas, ki­tiems – ab­so­liu­čiai ne­pri­im­ti­na, švent­va­giš­ka ki­no juos­ta, ku­rią rei­kia žūt­būt už­draus­ti. Įvai­rios po­li­ti­nės ir re­li­gi­nės gru­pės ima reng­ti pro­tes­tus prieš pa­sau­li­nes „Šven­to­jo kal­no“ peržiūras.

Ar fil­mas iš­ties yra cha­miz­mo vir­šū­nė? La­biau jau pa­grįs­ta šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės kritika.

Patyčios ar kritika?

Žiū­rint fil­mą ga­li pa­si­ro­dy­ti, kad re­ži­sie­rius ty­čio­ja­si iš įvai­rių re­li­gi­jų, ypač krikš­čio­ny­bės, kul­tū­rų ar tam tik­rų vi­suo­me­nės gru­pių. At­ro­do, eks­centriš­ką ki­ną ku­rian­tis me­ni­nin­kas ste­bi vie­na­me pa­sau­lio puo­de ver­dan­čias kul­tū­ras, ti­kė­ji­mus bei iš jų gi­mu­sius įvai­rius mo­ky­mus ir sa­vo fil­mus už­pil­do vi­su tuo bet kaip su­mai­šy­tu re­li­gi­niu tu­ri­niu. Tur­būt nė­ra „Šven­to­jo kal­no“ sce­nos, ku­rio­je ne­ras­tu­me ži­no­mų bi­bli­nių per­so­na­žų ati­tik­me­nų, al­che­mi­jos, ka­ba­lis­ti­nio mo­ky­mo užuo­mi­nų, dao­iz­mo, isla­mo sim­bo­lių ir dau­ge­lio ki­tų ezo­te­ri­nių, mis­ti­nių mo­ky­mų ar re­li­gi­jų adap­ta­ci­jų. Vis dėl­to to­kios daž­nai gro­te­skiš­kos ar­ba ne kiek­vie­no akiai pri­im­ti­nos sce­nos yra skir­tos vi­sai ne tam tik­roms bend­ruo­me­nėms pa­šiep­ti. Jodorowsky’io kri­ti­kos cent­re – re­li­gi­nės ins­ti­tu­ci­jos ir re­li­gi­jos su­pre­ki­ni­mo bei ap­skri­tai bet ko­kio kul­tū­ri­nio vi­suo­me­nės konst­ruk­to pa­nau­do­ji­mo praktikos.

Žiū­ro­vas ke­lio­nę per (į) „Šven­tą­jį kal­ną“ pra­de­da su vie­nu iš pag­rin­di­nių vei­kė­jų pra­var­de Va­gis (Ho­ra­cio Sa­li­nas), ku­rio iš­vaiz­da ne vel­tui ati­tin­ka Jė­zaus Kri­staus fi­zio­no­mi­ją. Pa­bu­dęs he­ro­jus ke­liau­ja per So­do­mą ir Go­mo­rą pri­me­nan­čią vie­tą. Tai dis­to­pi­nis, stra­to­kra­ti­nis mies­tas, ku­ria­me vie­ną mi­nu­tę vis­ką val­dan­tys ka­rei­viai žy­giuo­ja per gat­ves ne­ši­ni nu­kry­žiuo­tais ėriu­kais, ne­kal­tu­mo ir ty­ru­mo sim­bo­liais, o iš­kart po to, pri­si­deng­da­mi re­li­gi­ja, su­ren­gia vie­šą su­ki­lė­lių eg­ze­ku­ci­ją, prie­var­tau­ja žmones.

Re­ži­sie­rius ne­pa­mirš­ta ir eli­to. Tur­tuo­liai ir įžy­my­bės gar­bi­na sa­vo ka­riuo­me­nę ir ža­vi­si jos šal­ta­krau­jiš­kais veiks­mais. Jie pa­lai­ko šią su­s­ve­ti­mė­ju­sios vi­suo­me­nės tvar­ką ir „tvark­da­rius“, fil­muo­ja než­mo­niš­kus čia pat gat­vė­je vyks­tan­čius veiks­mus, o vė­liau lyg nie­kur nie­ko per­ka sau re­li­gi­nę at­ri­bu­ti­ką, ku­rios įsi­gi­ji­mas, at­ro­dy­tų, pri­lygs­ta nuo­dė­mių iš­pir­ki­mui ir tam­pa sa­vo­tiš­ka in­dul­gen­ci­ja. Įdo­miau­sia tai, jog fil­me vi­si žiau­rūs ir ne­hu­ma­niš­ki veiks­mai ga­liau­siai at­si­du­ria re­li­gi­jos pa­šo­nė­je ir ta­ry­tum jos pa­gal­ba yra tei­si­na­mi. Bū­tent ta­da Jodorowsky’io svies­tas ak­muo pa­sie­kia sa­vo tiks­lą ir nu­si­lei­džia dar­žuo­se tų, ku­rių pa­gal­ba kaž­kie­no nuo­šir­dus ti­kė­ji­mas tam­pa ga­lin­gu įran­kiu ka­ruo­se, po­li­ti­ko­je ir ki­to­se vi­suo­me­nei svar­bio­se sferose.

„Jodorowsky’io kri­ti­kos cent­re – re­li­gi­nės ins­ti­tu­ci­jos ir re­li­gi­jos su­pre­ki­ni­mo bei ap­skri­tai bet ko­kio kul­tū­ri­nio vi­suo­me­nės konst­ruk­to pa­nau­do­ji­mo praktikos.“

Vis tik re­ži­sie­rius ne­ap­si­ri­bo­ja vien šiuo­lai­ki­nės pro­pa­gan­dos kri­ti­ka. Vie­no­je iš sce­nų Va­gis da­ly­vau­ja na­cių sim­bo­li­ka pa­si­puo­šu­sių ar­tistų šou, ku­ria­me ant mi­nia­tiū­ri­nį ac­te­kų mies­tą pri­me­nan­čios sce­nos su­si­kau­na Mek­si­kos in­dė­nų rū­bais ap­reng­ti drie­žai ir kon­kis­ta­do­rų šar­vais bei vie­nuo­lių abi­tais pa­puoš­tos ru­pū­žės. Ga­lų ga­le ant ro­p­lių iš­pi­la­mas krau­jas ir mies­tas su­sprog­di­na­mas. Tai be­ne aiš­kiau­siai re­ži­sie­riaus ži­nu­tę per­duo­dan­ti sce­na. Is­to­ri­ja, re­li­gi­ja, tra­di­ci­jos vi­sais lai­kais bu­vo nau­do­ja­mos kaip prie­dan­ga oku­pa­ci­joms, ko­lo­ni­za­ci­joms ir, de­ja, ne vi­sa­da ge­roms po­li­ti­nėms už­ma­čioms. Sle­pian­tis po jo­mis ne­re­tai su­ku­ria­mos siau­bin­gos, vis­ką griau­nan­čios jė­gos, po ku­rių lie­ka vien griu­vė­siai ir jau ne­be­eg­zis­tuo­jan­čios kultūros.

Žiū­rint iš XXI am­žiaus žmo­gaus per­spek­ty­vos, vaiz­duo­ja­ma dis­to­pi­nė vi­suo­me­nė ga­li bū­ti su­pras­ta kaip bet ko­kio šian­dien eg­zis­tuo­jan­čio ra­di­ka­laus po­li­ti­nio, ideo­lo­gi­nio ar re­li­gi­nio ju­dė­ji­mo iliust­ra­ty­vus pa­vyz­dys. Ru­si­jos po­li­ti­kai ka­rą prieš Uk­rai­ną tei­si­na „de­na­ci­fi­ka­ci­ja“ ir iš­gal­vo­tais is­to­ri­niais ar­gu­men­tais. Len­ki­jos val­dan­čio­ji dau­gu­ma le­ga­laus abor­to ga­li­my­bes iki mi­ni­mu­mo su­ma­ži­nu­sius įsta­ty­mų pa­kei­ti­mus pri­ėmė ra­di­ka­liems po­li­ti­kams iš­nau­do­jant vi­suo­me­nės re­li­gi­nius sen­ti­men­tus ir nau­do­jan­tis vie­tos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios pa­ra­ma. Tra­di­ci­nės šei­mos ideo­lo­gi­ja, ku­rios ver­ty­bės sa­vai­me nė­ra blo­gos, vi­suo­me­nė­je ta­po bū­du pa­tei­sin­ti ki­tų vi­suo­me­nės gru­pių, pa­vyz­džiui, LGBTQ+ bend­ruo­me­nės na­rių, mig­ran­tų, miš­rių šei­mų, diskriminaciją.

Spė­ju, kad bū­tent čia me­ni­nin­kas iš­ėjo už ri­bų, sau­gan­čių jį nuo da­lies vi­suo­me­nės pa­si­pik­ti­ni­mo, ku­ris daž­nai yra ga­na ira­cio­na­lus. Ta­čiau Jodorowsky’is nestabdo.

Jėzus Kristus arba kaip mes suprekinome krikščionybę

Kaip mi­nė­jau, svar­bus yra ir pag­rin­di­nio vei­kė­jo Va­gies pa­na­šu­mas į Jė­zų Kri­stų. Vaiz­du su re­kla­m­juos­te „Kri­stus par­da­vi­mui“ pra­si­de­dan­čio­je sce­no­je he­ro­jus su­si­pa­žįs­ta su re­li­gi­nę at­ri­bu­ti­ką par­da­vi­nė­jan­čiais mies­tie­čiais, per­si­ren­gu­siais ro­mė­nų ka­rių uni­for­mo­mis. Pa­sta­rie­ji pa­ste­bi jo pa­na­šu­mą į Jė­zų iš Na­za­re­to. Ap­svai­gi­nę Va­gį al­ko­ho­liu ir nar­ko­ti­kais jie su­ku­ria mo­li­nį jo tra­fa­re­tą, iš ku­rio ima ga­min­ti kar­to­ni­nes Nu­kry­žiuo­to­jo ko­pi­jas, par­duo­da­mas tiems pa­tiems in­dul­gen­ci­jų trokš­tan­tiems mies­tie­čiams. Pa­bu­dęs Va­gis jau­čia­si pa­si­bjau­rė­jęs Jė­zaus įvaiz­džio ko­mer­cia­li­za­ci­ja ir sa­vo iš­vaiz­dos iš­nau­do­ji­mu. Jis su­nai­ki­na kar­to­ni­nes ko­pi­jas ir su­mu­ša nu­si­kal­tė­lius, be­si­dangs­tan­čius re­li­gi­ja. Jodorowsky’is kri­ti­kuo­ja ko­mer­cia­li­zuo­tą Kri­staus ir ki­tų svar­bių re­li­gi­nių as­me­ny­bių įvaiz­dį, ku­riuo pel­no­ma­si iš ti­kin­čių­jų ir iš­krai­po­ma tik­ro­ji re­li­gi­jos esmė.

„Jodorowsky’is kri­ti­kuo­ja ko­mer­cia­li­zuo­tą Kri­staus ir ki­tų svar­bių re­li­gi­nių as­me­ny­bių įvaiz­dį, ku­riuo pel­no­ma­si iš ti­kin­čių­jų ir iš­krai­po­ma tik­ro­ji re­li­gi­jos esmė.“

Ne­ma­žai vi­suo­me­nės pyk­čio už pa­na­šią ži­nu­tę ne­šan­tį dar­bą su­si­lau­kė ir skulp­to­rius, per­for­man­so bei vi­deo me­ni­nin­kas Dai­nius Liš­ke­vi­čius. 1996 me­tais jis pri­sta­tė nau­jai su­kur­tą insta­lia­ci­ją, pa­va­di­ni­mu „Die­vas – dva­si­nis žmo­gaus at­rak­cio­nas“. Tai ant sie­nos pa­ka­bin­tas žyb­sin­čio­mis Brod­vė­jaus sti­liaus lem­pu­tė­mis pa­puoš­tas kry­žius ir sin­te­ti­nės ža­lios spal­vos Jė­zaus Kri­staus fi­gū­ra, ku­ri be to dar ir su­ka­si. Gan drą­siu kū­ri­niu Lie­tu­vos me­ni­nin­kas, kaip ir Jodorowsky’is, no­rė­jo pa­ro­dy­ti, jog re­li­gi­ja vis daž­niau tam­pa pre­ke, o tik­rą­sias jos ver­ty­bes už­go­žia be­sai­kis ir daž­nai be­pra­smis re­li­gi­nių sim­bo­lių ar as­me­ny­bių var­to­ji­mas. Pa­ma­žu ti­kė­ji­mas virs­ta dva­si­niu at­rak­cio­nu, pra­mo­ga, ku­rio­je vis re­čiau ga­li­ma ras­ti ką nors su­si­ju­sio su es­mi­nė­mis bet ko­kios re­li­gi­jos tie­so­mis ar vertybėmis.

Į vie­nos pag­rin­di­nių krikš­čio­ny­bės as­me­ny­bių ko­mer­cia­li­za­ci­jos kri­ti­ką ga­li­ma pa­žvelg­ti ir ki­tu kam­pu. Jė­zaus kaip pre­kės de­ma­s­ka­vi­mas ga­li bū­ti ir tam tik­rų re­li­gi­nė­se bend­ruo­me­nė­se su­si­for­ma­vu­sių tra­di­ci­jų ar ideo­lo­gi­jų kves­tio­na­vi­mas. Liš­ke­vi­čius ir Jodorovsky’is klau­sia, ar re­li­gi­jos tiks­las ir pa­nau­do­ji­mas yra kons­tan­ta. Tik­riau­siai, ne­be. „Šven­ta­ja­me kal­ne“ re­li­gi­ja yra ta­pu­si kin­ta­muo­ju, pri­klau­san­čiu nuo so­ciu­mo, ku­ria­me vei­kia, po­rei­kių. Vie­nu at­ve­ju tai ga­li bū­ti prie­mo­nė po­li­ti­nėms ideo­lo­gi­joms skleis­ti ar vys­ty­ti vers­lą. Ki­tu at­ve­ju re­li­gin­gu­mu nau­do­ja­si aro­gan­tiš­ki dva­si­niai ved­liai no­rin­tys pa­dė­ti ki­tiems pa­siek­ti nu­švi­ti­mą, ku­ris kaip ir šven­ta­sis kal­nas, de­ja, tė­ra iliu­zi­ja ir po ku­riuo sle­pia­si sa­va­nau­diš­ki tiks­lai, įgy­ven­di­na­mi dėl žmo­nių patiklumo.

Aklas kopimas į kalną

Vis tik „Šven­ta­sis kal­nas“ nė­ra vien su­tirš­tin­tas dis­to­pi­nės vi­suo­me­nės vaiz­da­vi­mas. No­rint iš tie­sų deko­duo­ti fil­mą, rei­kia pa­žvelg­ti ir į vi­so kū­ri­nio me­tu vyks­tan­čią ke­lio­nę, ku­rios ga­lu­ti­nis tiks­las – šven­ta­sis kal­nas. Jau mi­nė­tas Va­gis ir sep­ty­ni pa­sau­lio mag­na­tai su ved­liu Al­che­mi­ku, ku­rį su­vai­di­no pats re­ži­sie­rius, iš­si­ruo­šia į ke­lio­nę, ku­rios me­tu at­si­sa­ko ma­te­ria­li­nių ver­ty­bių, pa­nei­gia se­nus ir su­ku­ria nau­jus so­cia­li­nius su­si­ta­ri­mus, ban­do nu­ga­lė­ti ydas per sa­vi­dis­ci­p­li­nos ug­dy­mą. Ban­dy­mas pa­siek­ti dva­si­nį nu­švi­ti­mą ir ab­so­liu­tus pa­si­ti­kė­ji­mus Al­che­mi­ku ga­liau­siai nu­ve­da ke­liau­to­jus iki šven­to­jo kal­no vir­šū­nės. Ar ten jie pa­sie­kia nir­va­ną, ar tam­pa, kaip pa­tys ti­kė­jo­si, ne­mir­tin­gais? Ne. Pa­sa­kos apie nu­švi­ti­mą ir lie­ka pasakomis.

Ke­lio­nė kaip ir be­pra­s­mė, ta­čiau bū­tent jos be­pra­smiš­ku­mas lei­džia re­ži­sie­riui kves­tio­nuo­ti, ko­dėl ap­skri­tai žmo­gus pa­si­ryž­ta to­kiems žy­giams – juk jų tiks­lai daž­nam at­ro­do pra­si­len­kian­tys su rea­ly­be ir ga­lų ga­le bai­gia­si nie­kuo. Jodorovsky’is at­sa­ky­tų, kad vi­sa tai at­si­tin­ka dėl žmo­gaus pa­tik­lu­mo ir kri­ti­nio mąs­ty­mo sto­kos. Žmo­gus daž­nai yra ne­ra­cio­na­lus, jo nai­vus (pasi)tikėjimas ga­li baig­tis ta­ria­mų šven­tų­jų gar­bi­ni­mu ar­ba ak­lu ti­kė­ji­mu, ve­dan­čiu prie radikalumo.

Ta­čiau net ir tas ne­bū­ti­nai ra­cio­na­lus ko­pi­mas į šven­tą­jį kal­ną, iliu­zi­jų kū­ri­mas, at­ro­do, ir pa­čio re­ži­sie­riaus yra su­vo­kia­mas kaip na­tū­ra­li žmo­gaus gy­ve­ni­mo da­lis, iš ku­rios ver­ta pa­si­juok­ti ir į ku­rią kar­tas nuo kar­to rei­kia pa­žvelg­ti iš šono.