Kūryba, palaikanti viltį

Nuo rug­sė­jo, jau še­šis mė­ne­sius iš ei­lės, kiek­vie­ną anks­ty­vą ry­tą prieš iš­ei­da­ma iš na­mų pri­si­pi­lu du tuos pa­čius plas­ti­ki­nius bu­te­lius karš­to van­dens, dar kar­tą ge­rai iš­plau­nu spe­cia­liai stik­lui va­ly­ti skir­tą me­džia­gą ir su­si­de­du daik­tus. Vos švin­tant drau­ge su sa­vo šu­niu­ku iš­ei­nu pro du­ris į Klai­pė­dos skulp­tū­rų par­ką, ku­ria­me eks­po­nuo­ja­ma ma­no gra­fi­kos dar­bų – stik­li­nių pa­mink­lų – pa­ro­da „At­min­tis“. Ry­tais daž­nai jau­čiuo­si lyg bū­čiau į ka­pi­nes tvar­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­pų ke­liau­jan­ti se­nu­tė. Iš da­lies jaus­mas adekva­tus, nes Skulp­tū­rų par­kas – bu­vu­sios se­no­sios mies­to ka­pi­nės, ku­rias so­vie­tai su­ly­gi­no su že­me ir ant vir­šaus įkū­rė par­ką. Ma­nau, kad kur­da­ma šią eks­po­zi­ci­ją ge­rai ne­įver­ti­nau, kiek jė­gų ir lai­ko pa­rei­ka­laus šie pa­mink­lai, bei į ko­kį įdo­mų, keis­tą, gy­ve­ni­miš­ką ir kar­tais to­kį be­vil­tiš­ką, ki­tų akims ne­pa­sie­kia­mą, per­for­man­są pateksiu. 

Stik­las – be ga­lo tra­pi, skaid­ri ir leng­va me­džia­ga, rei­ka­lau­jan­ti prie­žiū­ros bei dė­me­sio, nes jei jo ne­bus, vos per ke­lias die­nas, gal net va­lan­das, kū­ri­nys ga­li pa­kis­ti ir su­si­bjau­ro­ti, o pla­nuo­tos stik­lo sa­vy­bės, rei­ka­lin­gos at­skleis­ti kū­ri­nio idė­ją, jau ne­be­su­vai­dins rei­kia­mo vaid­mens. Juk pa­ro­dos te­ma – šiuo me­tu vyks­tan­tis ka­ras Uk­rai­no­je, o Skulp­tū­rų par­ke at­si­ra­dę pa­mink­lai yra skir­ti pa­gerb­ti ten žu­vu­sius ir vis dar drą­siai ko­vo­jan­čius ka­rius ir ka­res, nu­ken­tė­ju­sias mo­te­ris, vy­rus ir vaikus.

Gra­fi­kos dar­bai pa­sa­ko­ja apie šian­die­ni­nę Uk­rai­ną, bet dėl stik­lo skaidru­mo ir spau­dos ypa­tu­mų per pie­ši­nius per­si­švie­čia mū­sų že­mė, kal­ban­ti apie Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Ši eks­po­zi­ci­ja kvie­čia su­si­mąs­ty­ti apie gre­ta vyks­tan­tį ka­rą, tai­kos ir gy­ve­ni­mo lai­ki­nu­mą, ska­ti­na ne­su­sto­ti rem­ti Uk­rai­nos. Tad kiek­vie­no stik­li­nio pa­mink­lo „su­pur­vi­ni­mas“, net ir na­tū­ra­lus bei nu­lem­tas gam­tos, vi­du­je man su­ke­lia di­džiu­lę ne­pa­gar­bą is­to­ri­jai, Uk­rai­nai, jos žmo­nėms ir pa­čiai kū­ry­bai. Ne­ga­liu sau leis­ti pa­lik­ti eks­po­zi­ci­jos li­ki­mo va­liai. Tuo pa­čiu vi­sa­da gal­vo­ju apie žmo­gų, ku­ris at­ei­na pa­ma­ty­ti pa­ro­dą. Man tik­rai la­bai svar­bu, kad jis ar ji iš­vys­tų ge­riau­sią jos ver­si­ją. Aiš­ku, ne­įma­no­ma vis­ko su­val­dy­ti, bet šiuo at­ve­ju steng­tis verta. 

Ei­da­ma į par­ką vis mąs­tau apie me­ni­nin­ko pa­šau­ki­mą, bū­vį šia­me pa­sau­ly­je, iš­ti­ki­my­bę sa­vo dar­bams, ti­kė­ji­mą, apie gy­ve­ni­mo ko­miš­ku­mą ir tra­giš­ku­mą. Kar­tais kei­kiuos ir gal­vo­ju, ko­kias ne­są­mo­nes čia da­rau, juk už tai ne­gau­nu jo­kio at­ly­gio. Jei nė­ra jo­kios as­me­ni­nės nau­dos, kam varg­ti, ne­jau­gi tik­rai nė­ra at­sa­kin­go par­ko pri­žiū­rė­to­jo, ku­ris ga­lė­tų nu­veik­ti šiuos dar­bus vie­toj ma­nęs? Tie­są sa­kant, net ma­no šu­niu­kas pra­dė­jo bai­dy­tis par­ko – ne­be­no­ri į jį ei­ti ir lau­kia ma­nęs, kol nu­va­ly­siu pa­mink­lus. Pa­me­nu, pra­džio­je va­ly­da­ma stik­lus jau­čiau gė­dą ir ne­pa­aiš­ki­na­mą ne­pa­to­gu­mą prieš ki­tus. Vė­liau pa­vy­ko pa­leis­ti šį jaus­mą, nu­trauk­ti ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ku­pi­nas min­tis, nu­si­im­ti ka­rū­ną ir są­mo­nin­gai plau­nant dar­bus mąs­ty­ti apie vi­di­nę šva­rą. Tuo me­tu mąs­čiau ir apie Uk­rai­nos žmo­nes, siun­čiau jiems ge­ras min­tis, mal­das ir lin­kė­ji­mus: lais­vės, per­ga­lės, jė­gų, kles­tė­ji­mo, kad pro ka­rius kul­kos pra­švilp­tų jų nek­liu­džiu­sios, kad juos ly­dė­tų sėkmė. 

Kuo­met pa­vyks­ta at­si­ri­bo­ti nuo sa­vęs ir pa­žvelg­ti į vis­ką iš kos­mo­so aukš­ty­bės, gal­vo­ju, koks įdo­mus re­gi­nys. Ei­na žmo­gus pus­tuš­čia­me pa­jū­rio mies­te kiek­vie­ną mie­lą die­ną va­ly­ti stik­li­nių pa­mink­lų. Ne­ša­si iš na­mų van­dens ir sku­du­rė­lius šluos­ty­ti. Kiek­vie­nas pri­klau­pi­mas ir ju­de­sys skir­tas tai­kai. At­ro­do, kad šis veiks­mas tam­pa mal­da pa­čiam gy­ve­ni­mui, kū­ry­bai, gy­vy­bei, kas­die­ny­bei, ra­my­bei, tai­kai, dar­nai: vi­di­nei ir iš­ori­nei. O tuo pat me­tu vyks­ta ka­ras Uk­rai­no­je. Esu gir­dė­ju­si apie gar­baus am­žiaus uk­rai­nie­tę mo­te­rį, ku­ri nuo pat ka­ro pra­džios na­muo­se sa­vo pa­čios ran­ko­mis ir iš­tek­liais ga­mi­na ap­ka­sų žva­kes. Jų, sa­ko, ne­nu­sto­sian­ti ga­min­ti ir au­ko­ti iki pat per­ga­lės. Tai man la­bai gra­žu. Ir aki­mir­kai iš­vys­tu sa­ve jos šviesoje. 

Kar­tais ry­te at­ėju­si prie pa­mink­lų iš­vys­tu krū­vas iš­mė­ty­tų alaus skar­di­nių, bu­te­lių, ma­tyt, po ge­ro nak­ti­nio va­ka­rė­lio. Kar­tais dar­bus ran­du nu­klo­tus paukš­čių iš­ma­to­mis, kar­tais pa­mink­lai pa­ža­liuo­ja nuo su­ki­lu­sių pjau­na­mos žo­lės dul­kių, kar­tais juos iš­pur­vi­na lie­tus, o kar­tais nu­stem­bu, kai kū­ri­nius ne­ti­kė­tai pa­puo­šia šal­na ar rū­kas. Jau­čiu, kad tu­rint aukš­tes­nį tiks­lą da­ro­si vis leng­viau bū­ti. Ne­sun­ku nu­šluo­ti ru­de­ni­nius la­pus ar nu­brauk­ti snie­gą. Kant­ry­bė po tru­pu­tį tam­pa ge­le­ži­ne, kaip ir ma­no šu­niu­ko. Žiū­rė­si­me, kaip bus to­liau, nes pa­ro­dą pra­tę­siau iki pat va­sa­ros pra­džios. Be­je, sy­kį ša­li­mais ra­dau pa­lik­tą de­gan­čią žvakutę.

Ur­tės Ja­sen­kos pa­ro­da „At­min­tis“ Klai­pė­dos skulp­tū­rų par­ke veiks iki 2024 m. ge­gu­žės 31 d.