Urtės Jasenkos proceso poetika

Ur­tė Ja­sen­ka yra me­ni­nin­kė, gy­ve­nan­ti prie jū­ros. Ne­pai­sant to, ar daž­nai nu­ke­liau­ji į Smil­ty­nę ar Meln­ra­gę ir at­gal, jū­ra vi­sa­da iš­lie­ka ša­lia. Kar­tais ji lė­ti­na ir komp­li­kuo­ja grei­tus me­ni­nin­ko (–ės) ban­dy­mus pa­siek­ti me­ni­nį tiks­lą, ap­siaus­da­ma ją ar­bą jį abe­jo­nė­mis, su­si­mąs­ty­mu, o gal­būt at­im­da­ma iš žmo­gaus pas­ku­ti­nius va­lios li­ku­čius. Bet daž­niau jū­ra tam­pa ne tik at­si­kvė­pi­mo vie­ta, bet ir po­kal­bio part­ne­riu. Ri­bą, kai at­si­tren­kia­ma į to, kas di­din­ga, abe­jin­gu­mą, čia ga­li pa­siek­ti dau­giau nei daž­nai, to­dėl jū­ra tam­pa sa­vo­tiš­ka an­ti­te­ze ta­vo tei­gi­niams, taip pa­g­im­dy­da­ma bū­si­mo­jo kū­ri­nio for­mą – ta­vo kū­ri­nys tam­pa ta­vo va­lios ir abe­jin­gos ap­lin­kos sinteze.

Kur­da­ma sa­vo mi­nia­tiū­rų au­di­nį, Ja­sen­ka iš­ven­gia tiek be­vil­tiš­ko­jo, tiek pom­pa­stiš­ko sce­na­ri­jaus. Jos kū­ri­nį su­da­ro 250 mi­nia­tiū­rų, ku­rias, kaip ji pri­si­pa­žįs­ta, ji pir­miau­siai lai­kė eski­zais di­des­niems pro­jek­tams, tam tik­ru di­des­nių dar­bų fo­nu, bet ga­liau­siai jie vir­to at­ski­ru kū­ri­niu „Vie­no pa­veiks­lo istorija“.

Pa­ti me­ni­nin­kė apie sa­vo kū­ri­nio gi­mi­mą pa­sa­ko­ja: „Pa­me­nu, prieš ko­kius ket­ve­rius me­tus ne­pa­vy­ku­sius pie­ši­nius su­si­ner­vi­nu­si su­plė­šy­da­vau ir iš­mes­da­vau. Sy­kį ma­no vy­ras pri­sė­do ša­lia ir švel­niai per­žiū­rė­jęs sku­te­lius pa­sa­kė: „Ši­tas nuo­sta­bus, pa­si­lik­siu.“ Ir iš tik­rų­jų. Il­gą lai­ką jį ne­šio­jo­si su sa­vi­mi pi­ni­gi­nė­je ir prie pro­gos iš­trauk­da­vo man pa­ro­dy­ti, kad jį vis dar sau­go ir brangina.“

Taip ji at­ra­do mi­nia­tiū­rą: „Ne­pa­vy­ku­sius pie­ši­nius ėmiau dė­ti į šo­ną ar­ba są­mo­nin­gai iš­plė­ši­nė­ti ir kaup­ti ja­me pa­tin­kan­čius frag­men­tus kaip me­džia­gą bū­si­miems dar­bams. Taip pat iš­kar­pi­nė­ti li­ku­sius šva­raus po­pie­riaus plo­tus. Juk ga­liu juos pa­nau­do­ti – pieš­ti eski­zus, už­si­ra­ši­nė­ti mintis.“

Ja­sen­kos mi­nia­tiū­ro­se vaiz­duo­ja­mos įvai­rios ant­ro­po­mor­fiš­kos bū­ty­bės. Net tu­rint ome­ny­je be­ga­li­nes sti­li­za­ci­jos ga­li­my­bes, pa­sie­kia­mas iš­la­vin­tai me­ni­nin­kės ran­kai, ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad tai – žmo­gus ir jo gy­ve­ni­mo si­tu­aci­jos. Klau­si­mas „Kaip gy­ven­ti?“ vi­sa­da bu­vo ir bus ker­ti­nė fi­lo­so­fi­nės eti­kos prob­le­ma. Ap­žvel­gus vi­sas mi­nia­tiū­ras tam­pa aiš­ku, kad au­to­rei gy­ve­ni­mas yra pro­ce­sas, kad apie jį ga­li­ma kal­bė­ti kaip apie nuo­sek­lų ko­pi­mą į kal­ną, bet to ne­pa­kan­ka. Me­ni­nin­kė siū­lo žval­gy­tis ap­link ir ver­tin­ti lai­ką: kiek­vie­nas aki­mirks­nis – džiaugs­mas ar nu­si­vy­li­mas, lai­mė ar siel­var­tas, kan­čia ar pa­leng­vė­ji­mas – tam­pa svar­bus. Kū­ry­bos ar gy­ve­ni­mo pro­ce­sas svar­bus tol, kol esa­me į jį pa­ni­rę. Pa­sie­kus tiks­lą at­ei­na tai, kas Bi­bli­jo­je va­di­na­ma ap­mi­ri­mu, kar­diog­ra­mos krei­vė tam­pa tuš­čia ir iš­tįs­ta į ne­bū­tį. Tad gy­ven­ti rei­kia kant­riai, ty­liai, ste­bint ap­lin­ką, bet nuo­lat ap­mąs­tant sa­ve ne tik mies­to ap­lin­kos fo­ne, bet ir žvel­giant į pra­nyks­tan­tį jū­ros horizontą.

Tad vie­toj nu­ga­lė­to žmo­gaus ne­vil­ties ir lai­min­čio­jo iš­di­du­mo mums siū­lo­ma rink­tis kas­die­ny­bę, ku­ri vie­nin­te­lė ne­me­luo­ja. Ver­gą nuo po­no iš­lais­vi­na ne tik dar­bas, ku­ria­me ma­to­ma bū­ti­ny­bė įveik­ti sa­vo prie­šą – lai­ką, bet ir su­vo­ki­mas, kad net ir sun­kiau­sias lai­kas nė­ra pra­ras­tas, jei ja­me at­ran­di švie­sos, ši­lu­mos ir vil­ties, drau­gų ir bend­rys­tės, jei bai­mę pra­lai­mė­ti ar žūt­bū­ti­nį no­rą lai­mė­ti kei­čia ap­si­spren­di­mas gy­ven­ti kas­dien, at­ran­dant nau­jus iš­gy­ve­ni­mus ar – kaip daž­nai, be­veik vi­sa­da nu­tin­ka Ja­sen­kos kū­ry­bo­je – ste­buk­lus. Ste­buklais šiuo­se dar­buo­se ti­ki­ma ne kaip tuo, kas aukš­tyn ko­jom ap­ver­čia si­tu­aci­ją, bet kaip tuo, kas su­tei­kia nau­jų vil­čių, nau­jų per­spek­ty­vų. Tar­si dro­nas, pa­ke­lian­tis mū­sų žvilgs­nį į ra­mų dan­gų virš bliz­gan­čios jūros.

Ur­tės Ja­sen­kos gra­fi­kos mi­nia­tiū­rų pa­ro­da Klai­pė­dos kul­tū­ros fab­ri­ke veiks iki ge­gu­žės 26 dienos.