Armandos Klimavičiūtės slenkstis į skenografijos pasaulį

Ar­man­da Kli­ma­vi­čiū­tė – jau­no­sios kar­tos me­ni­nin­kė, gi­mu­si 1998 me­tais Ši­mo­ny­se (Ku­piš­kio raj.). Nuo 2017 me­tų gy­ve­na Kau­ne ir šiuo me­tu stu­di­juo­ja gra­fi­nį di­zai­ną Kau­no ko­le­gi­jo­je, Me­nų ir ug­dy­mo fa­kul­te­te. Ske­no­gra­fi­ja Ar­man­dos gy­ve­ni­me at­si­ra­do ne­ti­kė­tai – dar 2019 me­tais vi­siš­kai in­tui­ty­viai ji pa­ban­dė na­muo­se nu­ske­nuo­ti ke­le­tą au­ga­lų. Po tre­jų me­tų au­to­rė vėl su­grį­žo prie šios pa­slap­tin­gos, bet vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­čios fo­to­gra­fi­jos ša­kos bei pra­dė­jo kur­ti dar­bų seriją.

Ske­no­gra­fi­ja – fo­to­gra­fi­jos me­no tech­ni­ka, at­si­ra­du­si 1990 me­tais pra­dė­jus nau­do­ti skai­ty­tu­vus (angl. scan­ner) kaip me­ni­nę prie­mo­nę. Ši ga­na nau­ja me­no kryp­tis pa­si­žy­mi tiek vaiz­duo­ja­ma­jam me­nui, tiek gra­fi­kos di­zai­nui, iliust­ra­ci­joms ar re­kla­mai bū­din­go­mis es­te­ti­nė­mis sa­vy­bė­mis. Skait­me­ni­nį fo­to­a­pa­ra­tą šio­je tech­ni­ko­je at­sto­ja di­de­lės raiš­kos skai­ty­tu­vas, ge­ban­tis už­fik­suo­ti ko­ne mik­ro­s­ko­pi­nes ob­jek­tų da­le­les, jų tekstū­ras ir gra­fiš­kus ele­men­tus. Tie­sa, skai­ty­tu­vo tei­kia­mo­mis ga­li­my­bė­mis ši me­ni­nė kryp­tis ne­ap­si­ri­bo­ja. Ne ma­žiau svar­bus ir me­ni­nin­ko min­čių bei idė­jų in­dė­lis. Bū­tent au­to­riaus ge­bė­ji­mas įvai­riai ap­do­ro­ti, ma­ni­pu­liuo­ti ir kon­cep­tu­aliai plė­to­ti ske­nuo­tus vaiz­dus su­tei­kia ske­no­g­ra­moms (ske­nuo­tiems ir kom­piu­te­riu ap­do­ro­tiems vaiz­dams) uni­ka­lu­mo. Šio­je al­ter­na­ty­vio­je fo­to­gra­fi­jos ša­ko­je skai­ty­tu­vas tam­pa me­ni­nin­ko įran­kiu ty­ri­nė­ti, o pats kū­rė­jas pri­ar­tė­ja prie ty­rė­jo, ty­ri­nė­to­jo amplua.

De­biu­ti­nė­je Kli­ma­vi­čiū­tės pa­ro­do­je „Rė­va“ (Erd­vė „Bun­du“, E. Ožeš­kie­nės g. 11, Kau­nas) pri­sta­to­mi 8 dar­bai: 4 spal­vo­tos ir dar tiek pat ne­spal­vo­tų A1 for­ma­to spau­dos vie­ne­tų. Me­ni­nin­kės pa­si­ren­ka­mas skait­me­ni­zuo­ja­mas ob­jek­tas – gė­lės. Iš­ties, au­ga­lai ske­no­gra­fi­jo­je yra pla­čiai nau­do­ja­ma me­džia­ga. Tai uni­ver­sa­lus ir dau­gy­bę aso­cia­ci­jų ke­lian­tis sim­bo­lis. Užuot fik­suo­da­ma to­bu­lą gė­lių gro­žį, au­to­rė at­si­grę­žia į žie­dų tra­pu­mą ir glež­nu­mą. Su­telk­to­se, mi­ni­ma­lis­ti­nė­se kom­po­zi­ci­jo­se esa­me kvie­čia­mi dė­me­sin­gai ty­ri­nė­ti gam­tą iš la­bai ar­ti ir kur­ti in­ty­mų ry­šį su ja. Čia ir sly­pi ske­no­gra­fi­jos gro­žis – ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti pa­sau­lį ki­tu kam­pu, ko ne­ga­li su­teik­ti tra­di­ci­nė fo­to­gra­fi­ja. Tie­sa, pa­sta­ruo­ju me­tu jau­no­ji ske­no­gra­fė tols­ta nuo au­ga­li­nių mo­ty­vų bei dau­giau eks­per­i­men­tuo­ja su įvai­rio­mis bui­tiš­ko­mis tekstūromis.

Int­ri­guo­jan­tis pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas nu­ro­do į re­to­kai nau­do­ja­mą lie­tu­viš­ką žo­dį „rė­va“, reiš­kian­tį upės slenks­tį, sek­lu­mą ak­me­nuo­tu dug­nu. Slink­ties mo­ty­vas Kli­ma­vi­čiū­tės ske­no­g­ra­mo­se iš­gau­na­mas įvai­riai ma­ni­pu­liuo­jant švie­so­tam­sa, ju­di­nant pa­čius ob­jek­tus bei kei­čiant fo­nus ske­na­vi­mo pro­ce­so me­tu. Tai ne tik cha­rak­te­rin­gas vi­zu­a­li­nis efek­tas, bet ir me­ta­fo­ra, nu­sa­kan­ti au­to­rės kū­ry­bos star­tą, bai­mių per­žen­gi­mą ir reikš­min­gą po­ky­tį Lie­tu­vos ske­no­gra­fi­jos me­no kontekste.

Kur­da­ma ske­no­g­ra­mas au­to­rė pri­tai­ko gra­fi­nio di­zai­no stu­di­jo­se įgy­ja­mas ži­nias, kruopš­čiai ap­do­ro­ja vaiz­dus „Pho­to­shop“ prog­ra­ma. Prog­ra­mi­nė įran­ga daž­niau­siai nau­do­ja­ma iš­va­ly­ti vi­zu­a­li­niam triukš­mui – įvai­rioms dul­ke­lėms, taip pat spal­vų ir tekstū­rų fil­t­rams už­dė­ti. Ta­čiau to­kio po­bū­džio in­ter­ven­ci­ja yra mi­ni­ma­li. Kli­ma­vi­čiū­tės ku­ria­mos ske­no­gra­fi­jos es­mė yra vaiz­di­niai ir spal­vi­niai „de­fek­tai“, le­mian­tys šios me­ni­nės tech­ni­kos ža­ve­sį bei ky­lan­čias pra­smin­gas asociacijas.

Nors dar­buo­se ob­jek­tai yra dvi­ma­čiai ir plokš­ti, me­ni­nin­kė su­ge­ba iš­gau­ti gy­lio iliu­zi­ją. Kli­ma­vi­čiū­tė mak­si­ma­liai iš­nau­do­ja ri­bo­to ske­nuo­ja­mo lau­ko plo­tį ir įvai­riai keis­da­ma fo­nus bei ske­nuo­ja­mų ob­jek­tų at­stu­mus su­ku­ria mis­tiš­ką, ne­pa­ži­nią ir smal­su­mą ska­ti­nan­čią erd­vę. Žiū­ro­vas, žvelg­da­mas į au­to­rės dar­bus, ga­li pa­si­jus­ti taip, lyg žiū­rė­tų į „sek­re­tus“ – erd­vė­je su­spaus­tus, lai­ke su­stab­dy­tus, gro­žio lai­ki­nu­mą per­tei­kian­čius reliktus.

Nors pa­sau­ly­je ši eks­per­i­men­ti­nė fo­to­gra­fi­jos ša­ka vis la­biau po­pu­lia­rė­ja dėl jos pri­ei­na­mu­mo, eko­no­miš­ku­mo ir pla­čių kū­ry­bi­nių ga­li­my­bių, Lie­tu­vo­je tai prak­tiš­kai ne­ži­no­ma me­no kryp­tis. Tad Kli­ma­vi­čiū­tė ima­si iš­ties reikš­min­go vaid­mens – ne tik in­di­vi­dua­liai kur­ti, bet ir su­pa­žin­din­ti bei įtrauk­ti vi­suo­me­nę į kū­ry­bi­nį veiks­mą. Me­ni­nin­kė or­ga­ni­zuo­ja ske­no­gra­fi­jos dirb­tu­ves, ska­ti­na da­ly­vių kū­ry­biš­ku­mą per im­pro­vi­zuo­tą ske­no­g­ra­mų kū­ri­mo veiks­mą bei po tru­pu­tį tel­kia ske­no­gra­fi­jos en­tu­zias­tų bendruomenę.

Vis dėl­to, nors ske­no­gra­fi­ja ga­li už­si­im­ti kiek­vie­nas, ta­čiau vi­zu­a­liai tur­tin­gų, įvai­riai niu­an­suo­tų ir kon­cep­tu­aliai pa­grįs­tų ske­no­g­ra­mų kū­ri­mas rei­ka­lau­ja kom­po­zi­ci­jos iš­ma­ny­mo, me­ni­nio po­lė­kio ir tech­ni­nių bei prak­ti­nių įgū­džių. Jau­no­ji me­ni­nin­kė Kli­ma­vi­čiū­tė žen­gia dar tik pir­muo­sius žings­nius ske­no­gra­fi­jo­je, ta­čiau ne­abe­jo­ju, jog tai bus sva­rus in­dė­lis, pra­p­lė­sian­tis uni­ver­sa­lią me­no kal­bą Lie­tu­vos vi­zu­a­li­nia­me me­no lauke.

Ar­man­dos Kli­ma­vi­čiū­tės ske­no­gra­fi­jos pa­ro­da „Rė­va“ erd­vė­je „Bun­du Kau­nas“ (E. Ožeš­kie­nės g. 11) veiks iki rug­sė­jo 9 d.