Studentiška Rusijos opozicijos viltis

Pra­si­dė­jus ka­rui Uk­rai­no­je ne­ma­žai lie­tu­vių vy­lė­si, kad Ru­si­jos vi­suo­me­nė ne­si­taiks­tys su než­mo­niš­ka sa­vo ša­lies ag­re­si­ja. Ti­kė­ta­si iš­vys­ti ma­si­nius pro­tes­tus, pa­si­prie­ši­ni­mą ar val­džios perversmą.

Rea­ly­bė, de­ja, pa­si­ro­dė daug niū­res­nė. Drą­sios, bet daž­niau­siai pa­vie­nės, pro­tes­to ak­ci­jos bu­vo su­stab­dy­tos ir nu­blan­ko bend­ra­me abe­jin­gu­mo ir ka­ro pa­lai­ky­mo fone.

Lie­tu­vos vie­šo­jo­je erd­vė­je op­ti­miz­mo dėl de­mo­kra­ti­nės re­vo­liu­ci­jos Ru­si­jo­je li­ko itin ne­daug. Dau­giau­siai kal­ba­me apie is­to­riš­kai su­si­for­ma­vu­sią ir ne­pa­kei­čia­mą au­to­ri­ta­ri­nę ir im­pe­ri­nę Ru­si­jos vi­suo­me­nės prigimtį.

Nai­vio­mis vil­ti­mis ne­gy­ve­na ir ru­sų opo­zi­cio­nie­riai de­mo­kra­tai. Ta­čiau tarp jų li­ko ne­pra­ra­du­sių ti­kė­ji­mo ir są­ži­nin­gai dir­ban­čių sa­vo dar­bą, idant jų ša­lis pa­ga­liau pasikeistų.

Vie­nas to­kių pa­vyz­džių – „DOXA“ žur­na­lo ko­lek­ty­vas ir ap­link jį be­si­bu­rian­tys ak­ty­vis­tai. Šis stu­den­tų žur­na­las Mask­vos aukš­to­jo­je eko­no­mi­kos mo­kyk­lo­je (MAEM) iš­gar­sė­jo per 2019-ųjų Mask­vos pro­tes­tus, po ku­rių bu­vo tei­sia­mi jo re­dak­to­riai. Da­bar DOXA dau­giau­siai dė­me­sio ski­ria įvy­kiams Ukrainoje.

Apie DOXA veik­lą, opo­zi­ci­jos pa­dė­tį ir jau­ni­mo ak­ty­viz­mą Ru­si­jo­je Šauks­mui pa­sa­ko­jo vie­nas iš žur­na­lo re­dak­to­rių Ni­ki­ta Kučinskis.

Viską pakeitęs teismo procesas

Ni­ki­ta Ku­čin­skis ne­se­niai bai­gė žur­na­lis­ti­ką Mask­vos vals­ty­bi­nia­me ling­vis­ti­kos uni­ver­si­te­te. Prie DOXA žur­na­lo jis pri­si­jun­gė prieš dau­giau kaip dve­jus metus.

DOXA bu­vo MAEM stu­den­tų žur­na­las. Sa­vu lai­ku MAEM bu­vo są­ly­gi­nai lais­vas Ru­si­jos uni­ver­si­te­tas – ja­me bu­vo lei­džia­ma kri­ti­kuo­ti įvai­rius reiš­ki­nius, o DOXA ga­lė­jo kri­ti­kuo­ti uni­ver­si­te­to stu­di­jų prog­ra­mas ir ad­mi­nist­ra­ci­ją. Ir vi­sa tai – ne­pai­sant to, kad žur­na­las vi­są sa­vo fi­nan­sa­vi­mą gau­da­vo iš universiteto.

Vis dėl­to 2019 me­tais rin­ki­mų į Mask­vos dū­mą me­tu žur­na­las pa­ra­šė kri­tiš­ką straips­nį apie Ru­si­jos vals­ty­bi­nio so­cia­li­nio uni­ver­si­te­to rek­to­rių. MAEM ap­kal­ti­no DOXA uni­ver­si­te­to įvaiz­džio ga­di­ni­mu ir at­šau­kė jo uni­ver­si­te­to žur­na­lo sta­tu­są. Nuo ta­da DOXA ne­su­si­ju­si su jo­kiu Ru­si­jos universitetu.

„Nuo tol DOXA pra­dė­jo vys­ty­tis sa­va­ran­kiš­kai. Mes ta­po­me ne­pri­klau­so­mu stu­den­tų žur­na­lu ir mū­sų tu­ri­nys la­bai pra­si­plė­tė. Ėmė­me ra­šy­ti ne tik apie uni­ver­si­te­tus, bet ir ki­to­mis te­mo­mis. Po ka­ro pra­džios Uk­rai­no­je, ži­no­ma, di­de­lį dė­me­sį ski­ria­me ka­rui ir di­džio­ji da­lis mū­sų nau­jie­nų da­bar yra apie tai. Tai sa­vai­me su­pran­ta­ma, nes vi­sos nau­jie­nos apie uni­ver­si­te­tus iš­ėjo į ant­rą pla­ną, nors ir to­liau ra­šo­me apie spau­di­mą stu­den­tams aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se“, – pa­sa­ko­ja Kučinskis.

Aki­vaiz­du, kad ne sank­ci­jos prieš uni­ver­si­te­tus la­biau­siai gąs­di­na Ru­si­jos opo­zi­cio­nie­rius. Kai 2021 me­tais į Ru­si­ją su­grį­žo Alek­sė­jus Na­val­nas, ša­ly­je nu­vil­ni­jo pro­tes­tų ban­ga. Ke­tu­ri žur­na­lo re­dak­to­riai Ar­mi­nas Ara­mia­nas, Ala Gu­tni­ko­va, Na­ta­li­ja Tiš­ke­vič, Vla­di­mi­ras Me­tel­ki­nas vaiz­do įra­še krei­pė­si į pro­tes­tuo­se su­lai­ky­tus ar­ba spau­di­mą pa­ti­rian­čius stu­den­tus ir mo­ki­nius. Krei­pi­me­si re­dak­ci­jos na­riai pa­reiš­kė sa­vo pa­lai­ky­mą ir ska­ti­no gin­ti sa­vo tei­ses. Už įra­šą so­cia­li­niuo­se tink­luo­se jiems bu­vo pa­reikš­ti kal­ti­ni­mai dėl „ne­pil­na­me­čių įtrau­ki­mo į pa­vo­jin­gas veiklas“.

Re­dak­to­riai dau­giau nei me­tus pra­lei­do na­mų areš­te. Pa­sak Ku­čin­skio, tai stip­riai pa­vei­kė žur­na­lą. Ki­ta ver­tus, DOXA ta­po daug pla­čiau ži­no­ma ir Ru­si­jo­je, ir už jos ri­bų. Šių me­tų ba­lan­džio 12 die­ną ke­tu­ri žur­na­lo re­dak­to­riai iš­gir­do teis­mo nuo­spren­dį. Jiems pa­skir­ti dve­ji me­tai pa­tai­sos dar­bų. Prak­ti­ko­je tai reiš­kia, kad nu­teis­tie­ji tu­rės vals­ty­bei ati­duo­ti 20 % pag­rin­di­nio sa­vo dar­bo už­mo­kes­čio. Taip pat jiems už­draus­ta tre­jus me­tus ad­mi­nist­ruo­ti in­ter­ne­to pus­la­pius. DOXA tink­la­raš­ty­je ra­šo­ma, jog nu­teis­ti re­dak­to­riai nu­trau­kė bend­ra­dar­bia­vi­mą su žur­na­lu – jo re­dak­ci­ja ne­ga­li už­tik­rin­ti jų sau­gu­mo Rusijoje.

„Kai vi­sas rei­ka­las pra­si­dė­jo, pir­ma ki­lo pa­ni­ka. Bū­tų keis­ta, jei jos ne­bū­tų bu­vę, nes mū­sų biu­re da­rė kra­tą, at­ėjo da­ry­ti kra­tos į ke­tu­rių bi­čiu­lių ir kai ku­rių re­dak­to­rių tė­vų bu­tus. Po to, ži­no­ma, vi­si li­kę re­dak­to­riai bi­jo­jo, kad prieš juos taip pat ga­li bū­ti iš­kel­ta by­la. Svar­bu bu­vo tai, kad vi­si li­kę re­dak­to­riai ir re­dak­to­rės ta­po liu­di­nin­kais bau­džia­mo­jo­je by­lo­je, jie bu­vo kvie­čia­mi į ap­klau­sas“, – pri­si­me­na Kučinskis.

Spau­di­mo bū­ta stipraus, bet jie su­si­do­ro­ję: „Kaip dir­bo­me, taip ir tę­sia­me dar­bus. Nie­ko pa­na­šaus ne­bu­vo, jog pa­keis­tu­me sa­vo po­zi­ci­ją ar dar­bo me­to­dus. Pa­pras­čiau­siai gau­na­me dau­giau spau­di­mo iš val­džios, bet tai lie­čia ne tik mus, o vi­są žur­na­lis­ti­ką Ru­si­jo­je. Nuo pra­ei­tų me­tų ne tik pas mus bu­vo kra­tos, ki­tuo­se lei­di­niuo­se taip pat.“

Studentų aktyvizmas Rusijoje

Kaip vo­kie­čių sa­vaitraš­čiui „jung​le​.world“ tei­gė ki­ta DOXA re­dak­to­rė Ma­ri­ja Men­ši­ko­va, žur­na­las yra la­biau kai­rių­jų pa­žiū­rų, bet ne vi­si re­dak­ci­jos na­riai sa­ve lai­ko kai­riai­siais. Po­li­ti­nė Ru­si­jos pa­dė­tis ge­ro­kai ap­sun­ki­na sa­vo pa­žiū­rų įvar­di­ji­mą pa­gal įpras­tą po­li­ti­nį spekt­rą. Dėl to DOXA lin­ku­si sa­ky­ti: „Esa­me iš es­mės kri­tiš­ki, bet ne­tu­ri­me vie­nin­gos žur­na­lo pozicijos.“

Ne­nor­ma­li ša­lies vie­šo­ji erd­vė ne­lei­džia su­si­gau­dy­ti, ar kai­rio­sios idė­jos yra po­pu­lia­rios tarp Ru­si­jos stu­den­tų ir jau­ni­mo. Anot Ku­čin­skio, DOXA sa­vo lai­ku bu­vo di­džiau­sias stu­den­tiš­kas žur­na­las, tad ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad idė­jos re­zo­na­vo. Da­bar ra­šant pla­tes­nė­mis te­mo­mis ir ypač apie Uk­rai­ną, au­di­to­ri­ja au­ga vis la­biau, bet po­li­ti­nė pa­sau­lė­žiū­ra ne­vai­di­na to­kio svar­baus vaidmens.

Kaip ir dau­ge­lio ša­lių is­to­ri­jo­se, stu­den­tai Ru­si­jo­je už­ima vie­ną svar­biau­sių vie­tų opo­zi­ci­nia­me ju­dė­ji­me. „Ga­liu pa­si­da­lin­ti tik sub­jek­ty­viais įspū­džiais. Vi­suo­se mi­tin­guo­se ir pro­tes­tuo­se, ku­riuo­se bu­vau, pag­rin­de da­ly­va­vo jau­ni­mas ir di­de­lė da­lis stu­den­tų, tad jų svar­ba aki­vaiz­di. Ži­no­ma, nie­kas stu­den­tų nuo­mo­nės rim­tai ne­pri­ima, ne tik vy­riau­sy­bė ir pre­zi­den­tas – su ja ne­si­skai­to ir uni­ver­si­te­tų val­džia. Tai mū­sų au­to­ri­ta­ri­nės sis­te­mos bruo­žas, ta­čiau tai ne­reiš­kia, jog stu­den­tai ne­at­lie­ka svar­baus vaid­mens. Ma­nau, kad jie at­lie­ka svar­bų vaid­me­nį ne tik to­kiuo­se įvy­kiuo­se kaip ak­ci­jos prieš ka­rą, bet bend­rai uni­ver­si­te­tuo­se yra di­džiau­sias pro­cen­tas ka­ro prie­ši­nin­kų“, – Šauks­mui pa­sa­ko­jo Kučinskis.

Vis dėl­to Ru­si­jos uni­ver­si­te­tuo­se jau ku­rį lai­ką nė­ra to­le­ruo­ja­ma opo­zi­ci­nė veik­la. Aukš­to­sios mo­kyk­los ne­pa­lai­ko jo­kių lais­vų ini­cia­ty­vų, jo­se nė­ra ir ne­pri­klau­so­mos ži­nias­klai­dos. Ti­kė­tis pa­ra­mos iš uni­ver­si­te­to va­do­vy­bės bergž­džias rei­ka­las. Iš­ty­rę 100 ge­riau­sių Ru­si­jos aukš­tų­jų mo­kyk­lų va­do­vų biog­ra­fi­jas DOXA ir ne­pri­klau­so­mas ti­ria­mo­sios žur­na­lis­ti­kos por­ta­las „Pro­ekt“ nu­sta­tė, kad 2020 me­tais 74 % rek­to­rių bu­vo vie­naip ar ki­taip su­si­ję su val­džia, o 47 % – su val­dan­čią­ja „Vie­nin­go­sios Ru­si­jos“ partija.

Kal­bant apie vie­ti­nius stu­den­tų at­sto­vy­bių ati­tik­me­nis, Ku­čin­skio tei­gi­mu, vis­kas pri­klau­so nuo uni­ver­si­te­to. „De­ja, stu­den­tų at­sto­vy­bės daž­niau­siai pa­lai­ko ad­mi­nist­ra­ci­jos po­zi­ci­ją, apie jų pa­lai­ky­mą [lais­voms stu­den­tų ini­cia­ty­voms] ne­ga­li bū­ti nė kal­bos. Ta­čiau kar­tais pa­ski­ros stu­den­tų ta­ry­bos ga­li lai­ky­tis ne­pri­klau­so­mai, pa­vyz­džiui, pa­lai­ky­ti opo­zi­ci­jos pu­sę, ir ta­da ga­li­ma sa­ky­ti, kad jie kaž­kiek pa­de­da stu­den­tams ko­vo­ti su spaudimu.“

Ki­ta ver­tus, kar­tais ne­pri­klau­so­mos ini­cia­ty­vos pa­pras­čiau­siai ig­no­ruo­ja­mos: „Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ma­no uni­ver­si­te­te ši veik­la kaip nors re­zo­na­vo. Dir­bau DOXA ir nie­kas į tai dė­me­sio ne­krei­pė, ne­komp­ro­mi­ta­vo. Kol tai bu­vo stu­den­tų lei­di­nys, Mask­vos aukš­to­jo­je eko­no­mi­kos mo­kyk­lo­je jie tu­rė­jo įtaką.“

Pasipriešinimas karui

Pra­si­dė­jus ka­rui opo­zi­ci­ja bu­vo dar la­biau su­pan­čio­ta. Ku­čin­skis pa­ste­bi, kad pir­miau­sia pra­dė­ta tai­ky­ti se­nus rep­re­si­nius įsta­ty­mus, o vė­liau pri­im­ti ir nau­ji. „Pats ryš­kiau­sias pa­vyz­dys – da­bar dis­ku­tuo­ja­mas įsta­ty­mas dėl Ru­si­jos ka­riuo­me­nės di­s­kre­di­ta­ci­jos. Jį įra­šė į Bau­džia­mą­jį ir į Ad­mi­nist­ra­ci­nį ko­dek­sus. Pa­gal Ad­mi­nist­ra­ci­nį jums ga­li iš­ra­šy­ti bau­dą, o jei­gu du kar­tus pa­žei­dė­te ad­mi­nist­ra­ci­nį straips­nį, tar­ki­me, du kar­tus pa­sakė­te ne spe­cia­lio­ji ope­ra­ci­ja, kaip va­di­na­ma ofi­cia­liai, bet tei­gė­te, jog tai ka­ras, tai jus pa­trau­kia bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn, pro­ce­sas ke­lia­si į teis­mą ir ga­li­te rea­liai at­si­dur­ti už grotų.“

Pa­gal to­kį įsta­ty­mą bu­vo nu­teis­tas vie­no Mask­vos ra­jo­no ta­ry­bos de­pu­ta­tas Alek­sė­jus Go­ri­no­vas. Jam pa­skir­ti 7 me­tai įka­li­ni­mo už pa­si­sa­ky­mus prieš ta­ry­bos pa­siū­ly­mą ka­ro Uk­rai­no­je aki­vaiz­do­je su­reng­ti vai­kų pie­ši­nių kon­kur­są ir šo­kių fes­ti­va­lį. Go­ri­no­vas tei­gė, kad vi­sos Ru­si­jos pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės pa­stan­gos tu­ri bū­ti skir­tos ka­ro su­stab­dy­mui ir ka­rių ati­trau­ki­mui iš Ukrainos.

Ku­čin­skio tei­gi­mu, tai vi­siš­kai ab­sur­diš­ki da­ly­kai ir to­kie nuo­spren­džiai pa­si­rink­ti są­mo­nin­gai: „Tai ma­ni­pu­lia­ci­ja, idant nie­kas ne­ži­no­tų, kas jų lau­kia. Vi­si pa­na­šūs įsta­ty­mai vei­kia pa­si­rink­ti­nai ir, ži­no­ma, la­bai stip­riai vei­kia opoziciją.“

DOXA re­dak­to­rius pa­sa­ko­ja, jog žur­na­lui svar­bu pub­li­kuo­ti Mask­vo­je, Sankt Pe­ter­bur­ge ir vi­so­je Ru­si­jo­je pa­lik­tų an­ti­ka­ri­nių gra­fi­čių nuo­trau­kas. Ap­skri­tai tai vie­na iš svar­biau­sių pa­si­prie­ši­ni­mo for­mų, ku­rias ga­li­ma iš­vys­ti gat­vė­je. „Bend­rai Ru­si­jo­je už­si­im­ti po­li­ti­ka ne­įma­no­ma, bet ne­pai­sant to at­si­ran­da pa­vie­nių sa­vi­val­dy­bių na­rių, ku­rie pa­si­sa­ko prieš ka­rą, jų taip pat yra re­gio­ni­niuo­se par­la­men­tuo­se, ta­čiau jų la­bai ma­žai“, – konsta­tuo­ja Kučinskis.

Štai ne kar­tą Ru­si­jos tar­ny­bų blo­kuo­ta DOXA sa­vo tink­la­py­je pub­li­kuo­ja teks­tus apie pa­si­prie­ši­ni­mo ka­rui bū­dus. Daug jų skir­ti ne­tu­rin­tiems ga­li­my­bės ar ne­drįs­tan­tiems pro­tes­tuo­ti gat­vė­je. Tai ga­li bū­ti mo­bi­li­za­ci­jos ven­gi­mas – jog ne­tap­tum po­ten­cia­liu žu­di­ku. Žur­na­las da­li­na­si įvai­rių Ru­si­jos ak­ty­vis­tų pa­tir­ti­mi, kaip ge­riau pa­skleis­ti an­ti­ka­ri­nę ži­nią, kaip pa­dė­ti su­lai­ky­tiems pro­tes­tuo­to­jams. Per­duo­da­ma ir Bal­ta­ru­si­jos ak­ty­vis­tų pa­tir­tis. Jų iš­puo­liai prieš svar­bią inf­rastruk­tū­rą, pa­vyz­džiui, truk­dy­mas ka­ri­nei tech­ni­kai ju­dė­ti ge­le­žin­ke­liais, ki­ber­ne­ti­nės ata­kos ir pa­ta­ri­mai, kaip rink­ti hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­gal­bą ar per­kel­ti lais­vą ži­nias­klai­dą į užsienį.

Da­bar­ti­nė­mis są­ly­go­mis tie­siog nė­ra ga­li­my­bės su­reng­ti di­de­lio mi­tin­go. „Tai pa­pras­čiau­siai ne­įma­no­ma, nes nė­ra kam or­ga­ni­zuo­ti, žmo­nėms bu­vo sun­ku su­si­or­ga­ni­zuo­ti dar iki ka­ro pra­džios. Jei į Di­dį­jį pro­s­pek­tą iš­ei­da­vo 60 tūkst. žmo­nių ir vis tiek juos ak­ty­viai su­lai­ky­da­vo, tai da­bar žmo­nes su­lai­ko ne tik ak­ci­jos me­tu, bet ir po jos – vis­kas ta­po la­bai pa­vo­jin­ga“, – pa­dė­tį api­bū­di­na Kučinskis.

Anot jo, tarp stu­den­tų pro­tes­tas tam­pa ano­ni­miš­kas: „Kur nors pa­lik­ti įra­šą, su kuo nors pa­si­kal­bė­ti apie Uk­rai­ną. Tik­riau­siai tai svar­biau­sia, ką da­bar kiek­vie­nas ga­li pa­da­ry­ti. Yra rim­tes­nių da­ly­kų, bet tai kiek­vie­no ap­si­spren­di­mas, kiek jis ga­li ri­zi­kuo­ti, kiek pa­si­ren­gęs im­tis ra­di­ka­les­nių priemonių.“

Pa­klaus­tas apie par­ti­za­ni­nio ju­dė­ji­mo užuo­maz­gas, Ku­čin­skis at­sa­ko, jog pa­si­tai­ko ra­di­ka­les­nių pa­si­prie­ši­ni­mo pa­vy­džių kaip „Su­stab­dyk va­go­nus“, ta­čiau dau­giau or­ga­ni­zuo­tų veiks­mų iš­skir­ti sun­ku. Pa­sta­ro­ji ak­ci­ja ke­lia tiks­lą nu­vers­ti trau­ki­nių va­go­nus nuo bė­gių ir trik­dy­ti ka­riuo­me­nės lo­gis­ti­ką. Bal­ta­ru­si­jo­je tai jau ap­sun­ki­no Ru­si­jos ka­riuo­me­nės tie­ki­mą į Uk­rai­ną. Dau­gu­ma ki­tų ra­di­ka­les­nių veiks­mų pag­rin­de pa­vie­niai: „Ant­ro­ji pro­tes­to for­ma – ka­ri­nių ko­mi­sa­ria­tų pa­de­gi­nė­ji­mas. Nuo ka­ro pra­džios už­si­de­gė jau 15, ta­čiau ma­nau, kad čia bū­ta ne or­ga­ni­zuo­to ju­dė­ji­mo, bet in­di­vi­dua­lių veiks­mų, žmo­nių ne­no­rin­čių karo.“

Kaip neprarasti vilties

Ku­čin­skio ma­ny­mu, po ka­ro pra­džios da­ry­to­mis ap­klau­so­mis pa­ti­kė­ti sun­ku. Vy­riau­sy­bė nie­kuo­met ne­ži­no­jo tik­ros vi­suo­me­nės nuo­mo­nės. Ne­pri­klau­so­mos ap­klau­sos taip pat ne­tiks­lios, nes už pa­sa­ky­mą „Ka­rui ne“ ga­li pa­so­din­ti. „Aki­vaiz­du, kad ka­ro pa­lai­ky­to­jų dau­giau dėl pa­pras­tos prie­žas­ties – pro­pa­gan­da vei­kia itin ak­ty­viai ir žmo­nės jo­je gy­ve­na ne vie­ne­rius me­tus. Vi­sų svar­biau­sia, jog no­rint bū­ti ka­ro pa­lai­ky­to­ju, tau nie­ko ne­rei­kia da­ry­ti. Iš es­mės tu ga­li ty­lė­ti ir jau bū­si ka­ro rė­mė­jas. Ta­čiau kad bū­tum prieš ka­rą – tau rei­kia pa­si­sa­ky­ti. Dėl to prie­ši­nin­kų yra ma­žiau, ta­čiau jei jie pa­si­ruo­šę gin­ti sa­vo po­zi­ci­ją, jų pro­tes­tas ga­li bū­ti reikš­min­ges­nis nei dau­gu­mos ty­la“, – pa­brė­žia Kučinskis.

Lie­tu­vo­je ir Uk­rai­no­je ga­li­ma iš­girs­ti nuo­gąs­ta­vi­mų, jog at­ėjus į val­džią opo­zi­ci­jai, Ru­si­jos im­pe­ri­nė kryp­tis ir po­žiū­ris į Uk­rai­ną ne­bū­ti­nai stip­riai pa­si­keis­tų. Ku­čin­skis sa­ko, jog nuo ka­ro pra­džios im­pe­ria­liz­mo te­ma ta­po itin svar­bia, daug kam pa­si­da­rė aiš­ki dau­ge­lį me­tų ves­ta Pu­ti­no po­li­ti­ka ir kad Uk­rai­na yra tik jos kul­mi­na­ci­ja. „Be abe­jo­nės, da­lis opo­zi­ci­jos, ku­ri bu­vo prieš Pu­ti­ną, yra už ka­rą, ta­čiau ne­ži­nau, kiek juos ga­li­ma va­din­ti opo­zi­ci­ja, jei jie pa­si­sa­ko už ka­rą“, – pri­du­ria pašnekovas.

Kal­ban­tis apie ka­rą Uk­rai­no­je ir Ru­si­jos opo­zi­ci­ją ga­liau­siai ky­la klau­si­mas, kaip ne­pra­ras­ti vil­ties, kad ta­vo dar­bai svar­būs ir ga­li ką nors pa­keis­ti. Ku­čin­skio at­sa­ky­mas ga­na pa­pras­tas ir tar­si ne­pa­lie­kan­tis ki­to pa­si­rin­ki­mo: „Stu­di­ja­vau žur­na­lis­ti­ką ir per­ėmiau žur­na­lis­to idea­lus, jog in­for­ma­ci­ja vi­sa­da svar­bi ir žmo­nėms rei­kia pri­ei­gos prie tiks­lios in­for­ma­ci­jos. Ma­čiau, kaip ma­no tė­vai, kai jie at­si­trau­kė nuo te­le­vi­zo­riaus, kur vi­są­laik trans­liuo­ja pro­pa­gan­dą, po tru­pu­tį per­ėjo prie ma­no re­ko­men­duo­tų lei­di­nių ir jų nuo­mo­nė ėmė keis­tis. Vis dar ti­kiu, kad to­kia trans­for­ma­ci­ja ga­li įvyk­ti ne tik su ma­no tė­vais, bet ir su ki­tais žmo­nė­mis. Itin svar­bu tęs­ti dar­bą ir kuo di­des­nis spau­di­mas žur­na­lui, tuo ar­čiau fi­na­las ir lo­giš­ka au­to­ri­ta­ro pa­bai­ga. Nes kuo dau­giau vi­sa tai mus smau­gia, tuo be­jė­giš­kes­nis jis jau­čia­si. Man re­gis, to­kio­mis są­ly­go­mis ži­nias­klai­dos dar­bą tęs­ti ypač svar­bu. Tai ir įkve­pia, nes ma­tau, kaip tai svar­bu ir kad tai ar­ti­na dik­ta­tū­ros pabaigą.“

Kaip tei­gia Ni­ki­ta, vil­tis da­bar la­bai blan­ki, o at­ei­tis sken­di miglo­je. Ne­pai­sant to, yra „dau­gy­bė is­to­ri­nių pa­vyz­džių, kai nie­kas ne­prog­no­za­vo pra­švie­sė­ji­mo. Kaip kad su Ber­ly­no sie­na – bet ji su­griu­vo. Ru­si­jo­je taip pat ga­li su­griū­ti. Ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip vil­tis ir tęs­ti dar­bą, jog tai ga­liau­siai įvyktų.“