/

Į save per svetur

Asmeninė istorija, kaip palikus savąją aplinką galima geriau pažinti save ir savo šalį.

Urtės Jasenkos iliustracija

Ais­tę Vi­duo­ly­tę pa­žįs­tu jau be­ne dvy­li­ka me­tų. Mes mo­kė­mės vie­no­je kla­sė­je ir net­gi da­li­no­mės vie­nu suo­lu. Sep­ty­nio­li­kos Ais­tė iš­vy­ko į Hon­kon­gą, kur mo­kė­si Li Po Chun ko­le­dže. Vė­liau per­si­kė­lė į Lon­do­ną. Ten šį ru­de­nį pra­dė­jo dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas Lon­do­no uni­ver­si­te­ti­nia­me ko­le­dže (UCL). Pag­rin­di­nė Ais­tės dar­bo vie­ta – Fran­cis Crick ins­ti­tu­tas, šiuo me­tu di­džiau­sia bio­me­di­ci­nos la­bo­ra­to­ri­ja Eu­ro­po­je, ku­rio­je Ais­tė ket­ve­rius me­tus gi­lin­sis į psi­cho­zes su­ke­lian­čius ne­u­ro­lo­gi­nius ir imu­no­lo­gi­nius pro­ce­sus. Jau po­kal­bio pra­džio­je su­pra­tau, kad stu­di­jos už­sie­ny­je te­bus kon­teks­tas – svar­bus, bet to­li gra­žu ne toks įdo­mus kaip tai, ką man ruo­šė­si pa­pa­sa­ko­ti Aistė.

Vos mums pra­dė­jus kal­bė­tis Ais­tė pa­mi­ni, jog po dok­to­ran­tū­ros stu­di­jų už­sie­ny­je bus iš­gy­ve­nu­si 11 me­tų. Pa­klau­sus, koks jaus­mas ap­ima apie tai pa­gal­vo­jus, Ais­tės at­sa­ky­mas trum­pas: keis­tas. „Man at­ro­do, kad pra­ėjus vie­nuo­li­kai me­tų bū­siu dau­giau už­au­gus ir pra­gy­ve­nus už­sie­ny ne­gu Lie­tu­voj. Aš subren­dau, už­au­gau kaip žmo­gus už­sie­ny, dėl to kar­tais ne­aso­ci­juo­ju sa­vęs su Lie­tu­va.“ Mo­kyk­los bai­gi­mas Hon­kon­ge, pa­aug­lys­tės pa­bai­ga ir tap­s­mas jau­nu su­au­gu­siu žmo­gu­mi Lon­do­ne – vi­sa tai to­li­na nuo Lie­tu­vos. „Ma­no šak­nys at­ro­do to­kios plo­ny­tės, ma­žos ir iš­si­ke­ro­ju­sios po vi­są pa­sau­lį, kad ne­si­jau­ti kaž­kur gi­liai įsi­šak­ni­jęs. Nė­ra taip, kad ku­ri nors vie­ta ta­ve trauk­tų. No­rė­tų­si grįž­ti, bet tuo pa­čiu ne­be­ži­nai, kur bus ta­vo vie­ta po vie­nuo­li­kos me­tų, ne­be­ži­nai, kaip in­te­gruo­tis at­gal į vi­suo­me­nę, ku­ri, kaip ir tu, per tuos vie­nuo­li­ka me­tų pasikeitė.“

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Da­bar į Lie­tu­vą trau­kia šei­ma, gam­ta – Ais­tės žo­džiais pa­pras­ti, bet svar­būs as­pek­tai, ku­rių vis dėl­to ne­pa­kan­ka no­rint grįž­ti vi­sam lai­kui. „Gal­būt bė­gant lai­kui pra­ran­du vis dau­giau kal­bos. O ban­dy­da­mas iš­reikš­ti sa­ve ir for­muo­da­mas sa­vo iden­ti­te­tą da­rai tai per kal­bą: kuo dau­giau mo­kai­si nau­jo žo­dy­no, tuo la­biau ap­link jį for­muo­ji sa­vo ta­pa­tu­mą.“ Kai ne­be­ga­li sa­va kal­ba pa­aiš­kin­ti, kas esi, tam­pa la­bai su­dė­tin­ga ki­tiems pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve. „Pa­sa­kau, kad esu ne­u­ro­moks­lų stu­den­tė, ir tuo rea­liai vis­kas pa­si­bai­gia.“ Kai ly­di jaus­mas, jog čia ne­ga­li lais­vai sa­vęs reikš­ti, nes ne­si­jau­ti sau­giai, imi at­sie­ti sa­vo jaus­mus, jų raiš­ką nuo lie­tu­vių kal­bos. „Aš la­bai daug at­ra­dau sa­vęs LGBTQ+ pras­me, tad man at­ro­do, kad ir reng­tis, ir sa­vęs reikš­ti taip lais­vai ne­ga­liu Lie­tu­voj. Aš tie­siog ne­si­jau­čiu pa­kan­ka­mai sau­giai. […] At­ro­do, kad [ang­liš­kai yra leng­viau reikš­ti] ir sa­vo ma­žas trau­mas ir da­ly­kus, ku­riuos sun­ku ar­ba ne­si­no­ri pri­pa­žin­ti Lie­tu­vo­je dėl tam tik­rų di­s­kri­mi­na­ci­jos as­pek­tų. Ar­ba non-bi­na­ry da­ly­kų net ne­la­bai yra kaip kal­biš­kai išreikšti.“

Šian­dien Ais­tė iden­ti­fi­kuo­ja sa­ve kaip asek­su­a­lų žmo­gų ir ne­pri­ski­ria sa­vęs nė vie­nai iš ly­čių. „Esu tarp non-bi­na­ry ir gen­der fluid; gen­der fluid gal net la­biau pri­im­ti­nas api­bū­di­ni­mas, nes ga­liu sa­ve iš­reikšt tiek mo­te­riš­kai, tiek vy­riš­kai, bet vi­są lai­ką at­ro­do, kad ne­no­riu pri­siš­liet nei prie to, nei prie to.“

Sa­vęs pa­ži­ni­mo pro­ce­sas bu­vo ir il­gas, ir su­dė­tin­gas. „Su­vo­ki­mas, kad kaž­kas yra ne taip, at­ėjo ga­na anks­ti, kai mo­kiau­si KTU gim­na­zi­jo­je. Vi­są lai­ką no­rė­jo­si iš­lįs­ti iš to nu­ma­no­mo pa­aug­lio įvaiz­džio – bu­vau ve­ga­nė, da­riau daug vi­so­kių da­ly­kų, ku­rie sky­rė­si nuo to, kaip tuo me­tu gy­ve­no pa­aug­liai. Pir­mą kar­tą pa­gal­vo­jau, kad esu bi prieš pat pat iš­va­žiuo­jant į Hon­kon­gą. Ten pra­dė­jau mąs­tyt apie tai pla­čiau, pir­mą kar­tą su­ti­kau ne­he­te­ro­sek­su­a­lių žmonių.“

Bręs­tant Lie­tu­vo­je, kur tuo me­tu LGBTQ+ žmo­nės bu­vo „tie žmo­nės, į ku­riuos mė­to kiau­ši­nius“, bu­vo ne­įma­no­ma įsi­vaiz­duo­ti, kad bū­da­mas vie­nu iš jų ga­li bū­ti pri­im­tas. Ap­lin­ki­nių re­ak­ci­ja pa­si­ry­žus pra­bil­ti apie sa­vo nuo­jau­tas bu­vo la­bai ne­ga­ty­vi. Po to se­kė abe­jo­nės, ne­be­ži­no­ji­mas, kaip apie tai pa­pa­sa­ko­ti ki­tiems. „Kol kaž­kas iš ma­no drau­gų pri­si­pa­ži­no man, kad jie taip pat yra LGBTQ+. Ir pa­ma­čiau, kaip aš tai pri­imu, kaip man yra dzin, kad taip tu­rė­tų rea­guo­ti ir ki­ti žmonės.“

KTU gim­na­zi­ja. KTU nuotrauka

At­vy­kus į Lon­do­ną ki­lo nau­ji glu­mi­nan­tys klau­si­mai, bet kar­tu jie lei­do gi­liau pa­žin­ti sa­ve. „Il­gą lai­ką iden­ti­fi­ka­vau­si kaip bi­sek­su­alus žmo­gus, bet ne­at­ro­dė, kad sa­ve su­vo­kiu iki ga­lo. San­ty­kiai man la­bai ne­pa­ti­ko, ne­su­pra­tau sa­vo jaus­mų.“ Ka­ran­ti­no me­tu ji pra­dė­jo skai­ty­ti An­ge­los Chen kny­gą „Ace: What Asexu­a­li­ty Re­veals About De­si­re, So­cie­ty, and the Me­aning of Sex“. Jo­je pla­čiau ap­mąs­to­mas vi­suo­me­nės su­vo­ki­mas apie sek­są, apie fe­mi­niz­mą, ly­čių ro­les. Kny­ga Ais­tei pa­dė­jo su­pras­ti mū­sų sek­su­a­li­nio ir ro­man­ti­nio gy­ve­ni­mo rėmus.

Lei­džiant ka­ran­ti­ną Lie­tu­vo­je Ais­tei ėmė kil­ti su ly­tiš­ku­mu ir ly­ties ta­pa­ty­be su­si­ję klau­si­mai. „Sa­ky­kim, ki­ti žmo­nės, ma­no drau­gai, ju­to la­bai di­de­lę dis­fo­ri­ją, di­de­lį sa­vo ly­ties ta­pa­ty­bės ne­su­ta­p­imą su jiems pri­skir­ta ly­ti­mi, kas man yra pa­žįs­ta­ma, bet no­ro pa­si­keist ly­tį man nie­ka­da nebuvo.“

Pa­ma­žu Ais­tė at­ra­do ne­bi­na­riš­ką sa­vo ta­pa­ty­bės da­lį. „Sun­ku, nes grįž­tu į Lie­tu­vą ir tu­riu nau­dot „ji“, prie ko pri­siš­lie­ja ir la­bai daug mo­te­riš­kų da­ly­kų. Jei tiek aš, tiek ki­tas žmo­gus ži­no, koks iš tik­rų­jų yra ma­no iden­ti­te­tas, tai nė­ra tra­giš­ka, bet aš vis tiek dau­giau va­di­nu sa­ve žmo­gu­mi.“ Kal­ba ap­ri­bo­ja ir aš su Ais­te vėl grįž­tu prie jos są­ly­go­ja­mos at­skir­ties: sa­ve reikš­ti ki­ta kal­ba tam­pa leng­viau nei gim­tą­ja. To prie­žas­tys – ne vien ang­lų kal­bos sa­vo ly­tiš­ku­mo bi­na­riš­kai ne­api­brė­žian­tiems žmo­nėms siū­lo­mi įvar­džiai they/​them, o ir kas­die­nia­me bend­ra­vi­me įsi­tvir­ti­nęs toks šių įvar­džių vartojimas.

At­ras­ti sa­ve iš nau­jo reiš­kia ir pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve nau­jai. Nei ne­bi­na­riš­ku­mas, nei asek­su­alu­mas nė­ra kas­die­niai, dau­gu­mai pa­žįs­ta­mi api­bū­di­ni­mai. Ais­tė sa­ko, kad Lie­tu­vo­je pa­sa­ko­jant apie ne­bi­na­riš­ku­mą daž­nas kaip iš­ei­tį pa­siū­lo pa­si­keis­ti ly­tį. Kal­bant apie asek­su­alu­mą, „vi­są lai­ką gir­di, kad tai ne­są­mo­nė, kad ne­su­ti­kai tam tik­ro sa­vo žmo­gaus“. Gy­ven­ti su aro­man­ti­ciz­mu ir asek­su­alu­mu yra la­bai sun­ku vien dėl eg­zis­tuo­jan­čių, nors ir ne taip aiš­kiai su­vo­kia­mų ar in­ten­sy­viai ref­lek­tuo­ja­mų, įsi­ti­ki­ni­mų apie ro­man­ti­nį bei sek­su­a­li­nį gy­ve­ni­mą. „Tai yra vi­siš­kai ki­toks ne­pri­pa­ži­ni­mo at­spal­vis, ne­gu jei pa­si­sa­ky­tum esąs gė­jus ar les­bie­tė. Be to, asek­su­a­lūs žmo­nės dar ne­la­bai pri­pa­žin­ti kaip LGBTQ+ da­lis, tad iš­ei­na, kad tu ne tik ne­pri­pa­žin­tas vi­suo­me­nės, bet dar ne­pri­pa­žin­tas ir tarp sa­vų žmo­nių. Dėl to yra dar sun­kiau kur­ti šei­mą, su­ras­ti žmo­gų, net pa­aiš­kin­ti šiuos da­ly­kus ki­tam žmo­gui yra dar sudėtingiau.“

„At­ras­ti sa­ve iš nau­jo reiš­kia ir pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve nau­jai. Nei ne­bi­na­riš­ku­mas, nei asek­su­alu­mas nė­ra kas­die­niai, dau­gu­mai pa­žįs­ta­mi api­bū­di­ni­mai. Ais­tė sa­ko, kad Lie­tu­vo­je pa­sa­ko­jant apie ne­bi­na­riš­ku­mą daž­nas kaip iš­ei­tį pa­siū­lo pa­si­keis­ti lytį.“

Lie­tu­vo­je tei­si­nio ke­lio LGBTQ+ žmo­nėms su­kur­ti šei­mą nė­ra. Bet prob­le­mos šak­nis Ais­tė ma­to daug gi­liau: ji pra­si­de­da su­vo­ki­me, kas yra ir kas ga­li bū­ti šei­ma. „Šei­mos su­vo­ki­mas Lie­tu­vo­je yra są­ly­gi­nai pa­pras­tas. Ir jis ne­ap­ima ne tik tos pa­čios ly­ties žmo­nių, bet ir sa­ky­kim po­li-šei­mų, ku­rios man kaip asek­su­a­liam žmo­gui yra la­bai įdo­mios ir ku­rio­se yra dau­giau nei du su­au­gę as­me­nys.“ Dar dau­giau – he­te­ro­nor­ma­ty­vios šei­mos ne­si­ren­gian­tis kur­ti žmo­gus lie­ka ne tik ne­su­pras­tas, bet ir at­stum­tas. Ir nors su ap­lin­ki­nių klau­si­mais, lū­kes­čiais, prie­kaiš­tais ar at­stū­mi­mu su­si­do­ro­ti yra sun­ku, Ais­tė sa­ko, jog di­džiuo­ja­si tuo, kad ne­ap­si­me­ti­nė­ja. „I’m a sing­le, LGBTQ+ PhD Stu­dent! Gal­būt ma­nęs ir ne­iš­girs nė vie­nas pen­kio­lik­me­tis lie­tu­vis, bet iš ki­tos pu­sės man at­ro­do vien tai, kad gy­ve­ni sa­vo tie­sa, jau yra pa­ro­dy­mas, kad yra ki­tų ke­lių. Nu vis tiek no­ri­si krėst šposus!“

Pa­prieš­ta­rau­ju Ais­tei: la­bai ga­li bū­ti, kad koks nors pen­kio­lik­me­tis lie­tu­vis ją iš­girs. Ma­no kom­piu­te­rio ek­ra­ne su­bo­luo­ja šyp­se­na, o man knie­ti pa­klaus­ti, kur sa­vo ke­lio­nė­je Ais­tė yra da­bar. Ar jau­čia, kad vis­kas iš­si­aiš­kin­ta? Ar šis pro­ce­sas vis dėl­to nie­ka­da nesibaigia?

„Mes la­bai links­tam sa­ve api­brėž­ti, už­dėt sau eti­ke­tę ir sa­ky­ti „aš esu toks“. Bet man at­ro­do, kad tie da­ly­kai pa­sto­viai kei­čia­si.“ Ais­tė pa­ste­bi, kad pre­ci­ziš­kai api­brėž­da­mas sa­ve, ne­no­ro­mis į dė­žu­tes su­dė­lio­ji ir ta­ve su­pan­čiuo­sius. „Pa­vyz­džiui, pa­sa­ky­mas „man pa­tin­ka vy­rai“ yra są­ly­go­tas to, kad tas ki­tas žmo­gus ma­to sa­ve kaip vy­rą. O jei tas žmo­gus su­vo­kia sa­ve, pa­vyz­džiui, kaip non-bi­na­ry ar trans? Tu vėl už­de­di eti­ke­tę ne tik sau, bet ir ki­tam žmo­gui.“ Vie­nin­te­lis prie­š­nuo­dis to­kiam pa­sau­lio ka­ta­lo­ga­vi­mui – su­si­ti­ki­mas, bend­ra­vi­mas su ki­tu, ne­tel­pan­čiu į jo­kias dė­žu­tes, ku­ris kei­čia ir mus pa­čius. Po­žiū­ris, jog nie­kad ne­sa­me baig­ti­niai, jog kiek­vie­nas su­si­kur­tas ar pri­si­im­tas iden­ti­te­tas ga­li kis­ti ir yra ne­pa­sto­vus, iš­lais­vi­na ir dėl to yra svar­bus bei rei­ka­lin­gas ir at­ski­ram žmo­gui, ir visuomenei.

Bet ko­kie di­de­li po­ky­čiai gy­ve­ni­me, net ir pla­nuo­ti bei lau­kia­mi, ke­lia ne tik po­zi­ty­vius jaus­mus, bet ir ne­ri­mą, ne­ži­no­my­bės ir pa­si­me­ti­mo jaus­mus. Kai po­ky­čiai vyks­ta žmo­gaus vi­du­je, ap­ima es­mi­nius iden­ti­te­to, sa­vęs su­vo­ki­mo, sa­vi­vaiz­džio as­pek­tus, vyks­ta tik­ra re­vo­liu­ci­ja: griū­tis to, ko bū­ta lig­šiol, yra nai­ki­nan­ti tar­si že­mės dre­bė­ji­mas; in­ten­sy­vūs jaus­mai, eg­zisten­ci­nis ne­ri­mas ne­be­ži­nant, kas aš esu, pa­lie­ka ko­ne dy­ky­nę. Vis dėl­to jo­je at­si­ran­da vie­tos kū­ry­bai ir gy­vy­bei. „Man at­ro­do, kad vi­sa­da bu­vęs vi­di­nis konf­lik­tas su­ma­žė­jo iki leng­vai pa­ke­lia­mo ly­gio, ir nors ky­la klau­si­mų, kas aš esu, bet jau ga­liu pra­dėt mąs­tyt apie žy­miai pla­tes­nius da­ly­kus. Apie pa­sau­lio prob­le­mas, sa­vo po­li­ti­nes pa­žiū­ras – apie da­ly­kus, ku­rie ma­ne ir­gi iden­ti­fi­kuo­ja, bet tai ne tai, be ko aš ne­ži­no­čiau, kas esu. Kai vi­di­niai konf­lik­tai lie­čia ker­ti­nius ta­vo as­me­ny­bės as­pek­tus, tai la­bai žlug­do; tu iš­eik­vo­ji jiems daug ener­gi­jos, ku­rią ga­lė­tum pa­nau­do­ti vi­sai ki­tiems dalykams.“

Ro­mas Za­ba­raus­kas ir Ar­ca­na Fe­mi­na, „Lie­tu­va at­si­sklei­džia: 99 LGBT+ is­to­ri­jos“, 2018, Vil­nius: Naratyvas

Juos iš­spren­dus, ap­ima pa­leng­vė­ji­mas. Ta­čiau ima ras­tis konf­lik­tai su vi­suo­me­ne. „Pa­si­da­ro sun­ku kiek­vie­ną kar­tą pra­šy­ti, sa­ky­ti, pri­min­ti, ypač jei­gu ne­ma­tei žmo­nių il­gą lai­ką.“ Iš vie­nos pu­sės da­lin­tis yra la­bai džiu­gu, sa­ko Ais­tė. Iš ki­tos, pa­kar­to­ti­nis su­dė­tin­gų pa­tir­čių iš­gy­ve­ni­mas – iš pra­džių vie­nu­mo­je su sa­vi­mi, po to – pri­si­me­nant ir pa­sa­ko­jant jas ki­tam, tam­pa sa­vo­tiš­ku per­for­man­su, kas kar­tą su­si­lau­kian­čiu skir­tin­gų ap­lin­ki­nių re­ak­ci­jų, ku­rių iš anks­to ne­nu­ma­ty­si. „Tu­rė­jau daug po­zi­ty­vių pa­tir­čių, bet ir drau­gys­čių, ku­rios bai­gė­si. Taip įsi­sa­vi­ni su­vo­ki­mą, kad ne vi­si žmo­nės ta­ve pri­ims dėl to, kas tu esi. Ta­da at­ro­do, kad štai – vis­kas, dėl ko aš ne­no­rė­jau iš­eit į pa­sau­lį, pa­si­tei­si­no. To ne­lin­kė­čiau niekam.“

Vis dėl­to Ais­tė iš­kart pri­du­ria, kad vėž­lio grei­čiu Lie­tu­vo­je ki­to­niš­ku­mas tam­pa įdo­miu ir net­gi sma­giu. „Net ir Ro­mo Za­ba­raus­ko iš­leis­ta kny­ga „Lie­tu­va at­si­sklei­džia: 99 LGBT+ is­to­ri­jos“ – vien tai jau bu­vo fai­nas pri­pa­ži­ni­mas, kad štai, mes esam, jūs ne­ga­lit mū­sų iš­trint iš is­to­ri­jos.“ Bet koks iš­reiš­kia­mas pa­lai­ky­mas ir kiek­vie­nas at­vi­rai sa­vo iš­gy­ve­ni­mais be­si­da­li­jan­tis LGBTQ+ žmo­gus yra la­bai svar­bus. „Žmo­nės, ku­rie gy­ve­na to­mis rea­li­jo­mis ir jas su­vo­kia, tu­ri gal­būt net ir pa­rei­gą šviest ki­tus. Nie­kas ne­pa­si­keis sa­kant „ne­ken­čiu Lie­tu­vos, nes čia ma­nęs ne­pri­pa­žįs­ta.“ Ne­apy­kan­tos ra­tas tu­ri bū­ti su­lau­žy­tas: „rei­kia re­vo­liu­ci­jų, rei­kia spau­di­mo, bet aš ma­nau, kad ne ne­apy­kan­ta at­eis po­ky­čiai, o da­li­ni­mu­si ir švietimu.“

Šiuo po­kal­bio mo­men­tu aš ne­ga­liu ne­per­trauk­ti Ais­tės, nes ma­ne ste­bi­na, ža­vi ir kiek glu­mi­na pas­ku­ti­niai žo­džiai. Man at­ro­do, kad Ais­tė tu­ri ga­ly­bę prie­žas­čių jaus­ti frust­ra­ci­ją, pyk­tį ir ne­apy­kan­tą. Kiek­vie­nas šių jaus­mų bū­tų adekva­ti re­ak­ci­ja į abe­jin­gu­mą, pa­nie­ką ir ne­apy­kan­tą, ku­rių Lie­tu­vo­je su­lau­kia LGBTQ+ žmo­nės. „Man at­ro­do, kad taip pa­si­reiš­kia emig­ran­to da­lios dua­liz­mas: tu vi­są lai­ką idea­li­zuo­ji na­mus. Iš­gy­ve­nau tai ypa­tin­gai Hon­kon­ge, nes iš­va­žia­vau la­bai jau­na ir pa­si­ilg­da­vau na­mų, ku­rie lie­ka ma­no šir­dy – ta lie­tu­viš­ka nostal­gi­ja, toks liū­de­sys, klau­sy­mas Ker­na­gio dai­nų ir ver­ki­mas, kaip aš no­riu į Lie­tu­vą ir į Su­val­ki­jos so­de­lį.“ Pa­si­kei­ti­mai, ku­rie pas­ku­ti­niais me­tais įvy­ko vi­suo­me­nė­je, taip pat tei­kia džiaugs­mo ir kei­čia san­ty­kį su gim­tą­ja ša­li­mi. „Ma­no gim­ta­jam mies­te bu­vo Pri­de. Aš anks­čiau net ne­bū­čiau pa­gal­vo­jus, kad to­kie da­ly­kai Kau­ne ga­li bū­ti. Kau­nas – toks kon­ser­va­ty­vus, toks pro­vin­ci­nis mies­tas, ma­ro­zų pil­na. To­dėl man tai ke­lia la­bai di­de­lį džiaugs­mą ir pasigėrėjimą.“

Ga­li­my­bę grįž­ti į Lie­tu­vą, stu­di­juo­ti tai, kas pa­tin­ka, kal­bė­ti apie sa­vo ta­pa­ty­bę, leis­tis į jos pa­ieš­kas, taip pat – pro­gos plės­ti sa­vo aki­ra­tį – da­ly­kų, už ku­riuos Ais­tė jau­čia dė­kin­gu­mą, są­ra­šas il­gas. „Aš pir­mus dve­jus me­tus gy­ve­nau di­de­liam bur­bu­le, kur nie­kas į ma­ne ne­žiū­rė­jo krei­vai ir kur la­bai daug su­ži­no­jau, ga­lė­jau dis­ku­tuo­ti ir da­lin­tis įžval­gom. O tai pra­ple­čia aki­ra­tį tiek, kad, ma­nau, jau net ne­be­ga­li­ma grįž­ti atgal.“

Prisijunk prie mūsų komandos:

Di­džiau­sia lai­mė – ga­li­my­bė at­vi­rai mąs­ty­ti bei ži­no­ti, kas esi. Be­ruoš­da­ma šį in­ter­viu su­pran­tu, kad šiek tiek pri­ar­tė­jau prie at­sa­ky­mo į ma­ne il­gai ka­muo­jan­tį klau­si­mą, ar šian­dien toks daž­nas ra­gi­ni­mas, kvie­ti­mas bū­ti lai­min­gu bei įsi­ti­ki­ni­mas, jog kiek­vie­nas esa­me sa­vo lai­mės kal­viu, nė­ra per­ne­lyg nai­vus ir su­pa­pras­tin­tas. Ieš­ko­ti ir at­ras­ti sa­ve, bū­ti sa­vi­mi bei ne­si­slėp­ti, drą­siai įgy­ven­din­ti sa­vo no­rus ir sva­jo­nes – stan­dar­ti­niai lai­min­go gy­ve­ni­mo kom­po­nen­tai, ku­rie vis dėl­to yra var­giai įma­no­mi be pa­lai­kan­čios šei­mos, drau­gų, ga­li­my­bės pa­žin­ti ki­to­kius žmo­nes ir taip su­pras­ti sa­ve, at­vi­ros vi­suo­me­nės, ku­rio­je ne­rei­kia ap­si­me­ti­nė­ti ir ga­li­ma jaus­tis saugiai.

Ais­tė ir aš su­ta­ria­me, kad LGBTQ+ tei­sių te­ma Lie­tu­vo­je yra ypa­tin­gai inst­ru­men­ta­li­zuo­ja­ma, kad eg­zis­tuo­ja daug di­s­kri­mi­na­ci­jos ir su­si­prie­ši­ni­mo tarp skir­tin­gų vi­suo­me­nės gru­pių, kad žmo­gaus tei­sių prob­le­mas rei­kė­tų spręs­ti kar­tu su dar­buo­to­jų tei­sių klau­si­mais. Ta­čiau man pa­klau­sus, ko­kių pa­si­kei­ti­mų Lie­tu­vo­je no­rė­tų, Ais­tė at­sa­ko, kad la­bai svar­bu yra ir to­liau ug­dy­ti to­le­ran­ci­ją bei pa­gar­bą ki­tam. „Ne­bū­ti­na net su­pras­ti, svar­biau yra pri­im­ti žmo­nes, kad ir ko­kie jie be­bū­tų. Ga­li su jais ne­bend­raut, ga­li ką no­ri da­ryt, bet pri­imk. Aš ne­su iš tų ko­vo­to­jų, kur „vis­kas man, dau­giau tei­sių man“ (nors tai nė­ra tei­sy­bė, mes ne­at­im­sim tei­sių iš pa­pras­tų žmo­nių). Man svar­biau, kad į ma­ne žiū­rė­tų kaip į žmo­gų. Kai su­pran­ti, kad ki­tas yra toks pats žmo­gus kaip tu, tu taip pat na­tū­ra­liai su­pran­ti, kad jis tu­ri tu­rė­ti to­kias pa­čias tei­ses kaip tu. Vis­kas yra la­bai pa­pras­ta. Bet iš tie­sų nie­kas nė­ra paprasta.“

Miglė Pui­ky­tė, „Į sa­ve per sve­tur“, Šauks­mas, 2022, nr. 2 (ru­duo), p. 24–26.

Miglė Puikytė

Miglė Puikytė studijuoja psichologijos bakalaurą Chemnico technikos universitete Vokietijoje, viena iš „Šauksmo“ steigėjų.

Taip pat skaityk

Tolimas ir artimas

Karo padariniai studentams kelia socialinių sunkumų. Savivalda ir Vyriausybė vėl neatliko namų darbų.