Į save per svetur

Ais­tę Vi­duo­ly­tę pa­žįs­tu jau be­ne dvy­li­ka me­tų. Mes mo­kė­mės vie­no­je kla­sė­je ir net­gi da­li­no­mės vie­nu suo­lu. Sep­ty­nio­li­kos Ais­tė iš­vy­ko į Hon­kon­gą, kur mo­kė­si Li Po Chun ko­le­dže. Vė­liau per­si­kė­lė į Lon­do­ną. Ten šį ru­de­nį pra­dė­jo dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas Lon­do­no uni­ver­si­te­ti­nia­me ko­le­dže (UCL). Pag­rin­di­nė Ais­tės dar­bo vie­ta – Fran­cis Crick ins­ti­tu­tas, šiuo me­tu di­džiau­sia bio­me­di­ci­nos la­bo­ra­to­ri­ja Eu­ro­po­je, ku­rio­je Ais­tė ket­ve­rius me­tus gi­lin­sis į psi­cho­zes su­ke­lian­čius ne­u­ro­lo­gi­nius ir imu­no­lo­gi­nius pro­ce­sus. Jau po­kal­bio pra­džio­je su­pra­tau, kad stu­di­jos už­sie­ny­je te­bus kon­teks­tas – svar­bus, bet to­li gra­žu ne toks įdo­mus kaip tai, ką man ruo­šė­si pa­pa­sa­ko­ti Aistė.

Vos mums pra­dė­jus kal­bė­tis Ais­tė pa­mi­ni, jog po dok­to­ran­tū­ros stu­di­jų už­sie­ny­je bus iš­gy­ve­nu­si 11 me­tų. Pa­klau­sus, koks jaus­mas ap­ima apie tai pa­gal­vo­jus, Ais­tės at­sa­ky­mas trum­pas: keis­tas. „Man at­ro­do, kad pra­ėjus vie­nuo­li­kai me­tų bū­siu dau­giau už­au­gus ir pra­gy­ve­nus už­sie­ny ne­gu Lie­tu­voj. Aš subren­dau, už­au­gau kaip žmo­gus už­sie­ny, dėl to kar­tais ne­aso­ci­juo­ju sa­vęs su Lie­tu­va.“ Mo­kyk­los bai­gi­mas Hon­kon­ge, pa­aug­lys­tės pa­bai­ga ir tap­s­mas jau­nu su­au­gu­siu žmo­gu­mi Lon­do­ne – vi­sa tai to­li­na nuo Lie­tu­vos. „Ma­no šak­nys at­ro­do to­kios plo­ny­tės, ma­žos ir iš­si­ke­ro­ju­sios po vi­są pa­sau­lį, kad ne­si­jau­ti kaž­kur gi­liai įsi­šak­ni­jęs. Nė­ra taip, kad ku­ri nors vie­ta ta­ve trauk­tų. No­rė­tų­si grįž­ti, bet tuo pa­čiu ne­be­ži­nai, kur bus ta­vo vie­ta po vie­nuo­li­kos me­tų, ne­be­ži­nai, kaip in­te­gruo­tis at­gal į vi­suo­me­nę, ku­ri, kaip ir tu, per tuos vie­nuo­li­ka me­tų pasikeitė.“

Da­bar į Lie­tu­vą trau­kia šei­ma, gam­ta – Ais­tės žo­džiais pa­pras­ti, bet svar­būs as­pek­tai, ku­rių vis dėl­to ne­pa­kan­ka no­rint grįž­ti vi­sam lai­kui. „Gal­būt bė­gant lai­kui pra­ran­du vis dau­giau kal­bos. O ban­dy­da­mas iš­reikš­ti sa­ve ir for­muo­da­mas sa­vo iden­ti­te­tą da­rai tai per kal­bą: kuo dau­giau mo­kai­si nau­jo žo­dy­no, tuo la­biau ap­link jį for­muo­ji sa­vo ta­pa­tu­mą.“ Kai ne­be­ga­li sa­va kal­ba pa­aiš­kin­ti, kas esi, tam­pa la­bai su­dė­tin­ga ki­tiems pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve. „Pa­sa­kau, kad esu ne­u­ro­moks­lų stu­den­tė, ir tuo rea­liai vis­kas pa­si­bai­gia.“ Kai ly­di jaus­mas, jog čia ne­ga­li lais­vai sa­vęs reikš­ti, nes ne­si­jau­ti sau­giai, imi at­sie­ti sa­vo jaus­mus, jų raiš­ką nuo lie­tu­vių kal­bos. „Aš la­bai daug at­ra­dau sa­vęs LGBTQ+ pras­me, tad man at­ro­do, kad ir reng­tis, ir sa­vęs reikš­ti taip lais­vai ne­ga­liu Lie­tu­voj. Aš tie­siog ne­si­jau­čiu pa­kan­ka­mai sau­giai. […] At­ro­do, kad [ang­liš­kai yra leng­viau reikš­ti] ir sa­vo ma­žas trau­mas ir da­ly­kus, ku­riuos sun­ku ar­ba ne­si­no­ri pri­pa­žin­ti Lie­tu­vo­je dėl tam tik­rų di­s­kri­mi­na­ci­jos as­pek­tų. Ar­ba non-bi­na­ry da­ly­kų net ne­la­bai yra kaip kal­biš­kai išreikšti.“

Šian­dien Ais­tė iden­ti­fi­kuo­ja sa­ve kaip asek­su­a­lų žmo­gų ir ne­pri­ski­ria sa­vęs nė vie­nai iš ly­čių. „Esu tarp non-bi­na­ry ir gen­der fluid; gen­der fluid gal net la­biau pri­im­ti­nas api­bū­di­ni­mas, nes ga­liu sa­ve iš­reikšt tiek mo­te­riš­kai, tiek vy­riš­kai, bet vi­są lai­ką at­ro­do, kad ne­no­riu pri­siš­liet nei prie to, nei prie to.“

Sa­vęs pa­ži­ni­mo pro­ce­sas bu­vo ir il­gas, ir su­dė­tin­gas. „Su­vo­ki­mas, kad kaž­kas yra ne taip, at­ėjo ga­na anks­ti, kai mo­kiau­si KTU gim­na­zi­jo­je. Vi­są lai­ką no­rė­jo­si iš­lįs­ti iš to nu­ma­no­mo pa­aug­lio įvaiz­džio – bu­vau ve­ga­nė, da­riau daug vi­so­kių da­ly­kų, ku­rie sky­rė­si nuo to, kaip tuo me­tu gy­ve­no pa­aug­liai. Pir­mą kar­tą pa­gal­vo­jau, kad esu bi prieš pat pat iš­va­žiuo­jant į Hon­kon­gą. Ten pra­dė­jau mąs­tyt apie tai pla­čiau, pir­mą kar­tą su­ti­kau ne­he­te­ro­sek­su­a­lių žmonių.“

Bręs­tant Lie­tu­vo­je, kur tuo me­tu LGBTQ+ žmo­nės bu­vo „tie žmo­nės, į ku­riuos mė­to kiau­ši­nius“, bu­vo ne­įma­no­ma įsi­vaiz­duo­ti, kad bū­da­mas vie­nu iš jų ga­li bū­ti pri­im­tas. Ap­lin­ki­nių re­ak­ci­ja pa­si­ry­žus pra­bil­ti apie sa­vo nuo­jau­tas bu­vo la­bai ne­ga­ty­vi. Po to se­kė abe­jo­nės, ne­be­ži­no­ji­mas, kaip apie tai pa­pa­sa­ko­ti ki­tiems. „Kol kaž­kas iš ma­no drau­gų pri­si­pa­ži­no man, kad jie taip pat yra LGBTQ+. Ir pa­ma­čiau, kaip aš tai pri­imu, kaip man yra dzin, kad taip tu­rė­tų rea­guo­ti ir ki­ti žmonės.“

At­vy­kus į Lon­do­ną ki­lo nau­ji glu­mi­nan­tys klau­si­mai, bet kar­tu jie lei­do gi­liau pa­žin­ti sa­ve. „Il­gą lai­ką iden­ti­fi­ka­vau­si kaip bi­sek­su­alus žmo­gus, bet ne­at­ro­dė, kad sa­ve su­vo­kiu iki ga­lo. San­ty­kiai man la­bai ne­pa­ti­ko, ne­su­pra­tau sa­vo jaus­mų.“ Ka­ran­ti­no me­tu ji pra­dė­jo skai­ty­ti An­ge­los Chen kny­gą „Ace: What Asexu­a­li­ty Re­veals About De­si­re, So­cie­ty, and the Me­aning of Sex“. Jo­je pla­čiau ap­mąs­to­mas vi­suo­me­nės su­vo­ki­mas apie sek­są, apie fe­mi­niz­mą, ly­čių ro­les. Kny­ga Ais­tei pa­dė­jo su­pras­ti mū­sų sek­su­a­li­nio ir ro­man­ti­nio gy­ve­ni­mo rėmus.

Lei­džiant ka­ran­ti­ną Lie­tu­vo­je Ais­tei ėmė kil­ti su ly­tiš­ku­mu ir ly­ties ta­pa­ty­be su­si­ję klau­si­mai. „Sa­ky­kim, ki­ti žmo­nės, ma­no drau­gai, ju­to la­bai di­de­lę dis­fo­ri­ją, di­de­lį sa­vo ly­ties ta­pa­ty­bės ne­su­ta­p­imą su jiems pri­skir­ta ly­ti­mi, kas man yra pa­žįs­ta­ma, bet no­ro pa­si­keist ly­tį man nie­ka­da nebuvo.“

Pa­ma­žu Ais­tė at­ra­do ne­bi­na­riš­ką sa­vo ta­pa­ty­bės da­lį. „Sun­ku, nes grįž­tu į Lie­tu­vą ir tu­riu nau­dot „ji“, prie ko pri­siš­lie­ja ir la­bai daug mo­te­riš­kų da­ly­kų. Jei tiek aš, tiek ki­tas žmo­gus ži­no, koks iš tik­rų­jų yra ma­no iden­ti­te­tas, tai nė­ra tra­giš­ka, bet aš vis tiek dau­giau va­di­nu sa­ve žmo­gu­mi.“ Kal­ba ap­ri­bo­ja ir aš su Ais­te vėl grįž­tu prie jos są­ly­go­ja­mos at­skir­ties: sa­ve reikš­ti ki­ta kal­ba tam­pa leng­viau nei gim­tą­ja. To prie­žas­tys – ne vien ang­lų kal­bos sa­vo ly­tiš­ku­mo bi­na­riš­kai ne­api­brė­žian­tiems žmo­nėms siū­lo­mi įvar­džiai they/​them, o ir kas­die­nia­me bend­ra­vi­me įsi­tvir­ti­nęs toks šių įvar­džių vartojimas.

At­ras­ti sa­ve iš nau­jo reiš­kia ir pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve nau­jai. Nei ne­bi­na­riš­ku­mas, nei asek­su­alu­mas nė­ra kas­die­niai, dau­gu­mai pa­žįs­ta­mi api­bū­di­ni­mai. Ais­tė sa­ko, kad Lie­tu­vo­je pa­sa­ko­jant apie ne­bi­na­riš­ku­mą daž­nas kaip iš­ei­tį pa­siū­lo pa­si­keis­ti ly­tį. Kal­bant apie asek­su­alu­mą, „vi­są lai­ką gir­di, kad tai ne­są­mo­nė, kad ne­su­ti­kai tam tik­ro sa­vo žmo­gaus“. Gy­ven­ti su aro­man­ti­ciz­mu ir asek­su­alu­mu yra la­bai sun­ku vien dėl eg­zis­tuo­jan­čių, nors ir ne taip aiš­kiai su­vo­kia­mų ar in­ten­sy­viai ref­lek­tuo­ja­mų, įsi­ti­ki­ni­mų apie ro­man­ti­nį bei sek­su­a­li­nį gy­ve­ni­mą. „Tai yra vi­siš­kai ki­toks ne­pri­pa­ži­ni­mo at­spal­vis, ne­gu jei pa­si­sa­ky­tum esąs gė­jus ar les­bie­tė. Be to, asek­su­a­lūs žmo­nės dar ne­la­bai pri­pa­žin­ti kaip LGBTQ+ da­lis, tad iš­ei­na, kad tu ne tik ne­pri­pa­žin­tas vi­suo­me­nės, bet dar ne­pri­pa­žin­tas ir tarp sa­vų žmo­nių. Dėl to yra dar sun­kiau kur­ti šei­mą, su­ras­ti žmo­gų, net pa­aiš­kin­ti šiuos da­ly­kus ki­tam žmo­gui yra dar sudėtingiau.“

„At­ras­ti sa­ve iš nau­jo reiš­kia ir pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve nau­jai. Nei ne­bi­na­riš­ku­mas, nei asek­su­alu­mas nė­ra kas­die­niai, dau­gu­mai pa­žįs­ta­mi api­bū­di­ni­mai. Ais­tė sa­ko, kad Lie­tu­vo­je pa­sa­ko­jant apie ne­bi­na­riš­ku­mą daž­nas kaip iš­ei­tį pa­siū­lo pa­si­keis­ti lytį.“

Lie­tu­vo­je tei­si­nio ke­lio LGBTQ+ žmo­nėms su­kur­ti šei­mą nė­ra. Bet prob­le­mos šak­nis Ais­tė ma­to daug gi­liau: ji pra­si­de­da su­vo­ki­me, kas yra ir kas ga­li bū­ti šei­ma. „Šei­mos su­vo­ki­mas Lie­tu­vo­je yra są­ly­gi­nai pa­pras­tas. Ir jis ne­ap­ima ne tik tos pa­čios ly­ties žmo­nių, bet ir sa­ky­kim po­li-šei­mų, ku­rios man kaip asek­su­a­liam žmo­gui yra la­bai įdo­mios ir ku­rio­se yra dau­giau nei du su­au­gę as­me­nys.“ Dar dau­giau – he­te­ro­nor­ma­ty­vios šei­mos ne­si­ren­gian­tis kur­ti žmo­gus lie­ka ne tik ne­su­pras­tas, bet ir at­stum­tas. Ir nors su ap­lin­ki­nių klau­si­mais, lū­kes­čiais, prie­kaiš­tais ar at­stū­mi­mu su­si­do­ro­ti yra sun­ku, Ais­tė sa­ko, jog di­džiuo­ja­si tuo, kad ne­ap­si­me­ti­nė­ja. „I’m a sing­le, LGBTQ+ PhD Stu­dent! Gal­būt ma­nęs ir ne­iš­girs nė vie­nas pen­kio­lik­me­tis lie­tu­vis, bet iš ki­tos pu­sės man at­ro­do vien tai, kad gy­ve­ni sa­vo tie­sa, jau yra pa­ro­dy­mas, kad yra ki­tų ke­lių. Nu vis tiek no­ri­si krėst šposus!“

Pa­prieš­ta­rau­ju Ais­tei: la­bai ga­li bū­ti, kad koks nors pen­kio­lik­me­tis lie­tu­vis ją iš­girs. Ma­no kom­piu­te­rio ek­ra­ne su­bo­luo­ja šyp­se­na, o man knie­ti pa­klaus­ti, kur sa­vo ke­lio­nė­je Ais­tė yra da­bar. Ar jau­čia, kad vis­kas iš­si­aiš­kin­ta? Ar šis pro­ce­sas vis dėl­to nie­ka­da nesibaigia?

„Mes la­bai links­tam sa­ve api­brėž­ti, už­dėt sau eti­ke­tę ir sa­ky­ti „aš esu toks“. Bet man at­ro­do, kad tie da­ly­kai pa­sto­viai kei­čia­si.“ Ais­tė pa­ste­bi, kad pre­ci­ziš­kai api­brėž­da­mas sa­ve, ne­no­ro­mis į dė­žu­tes su­dė­lio­ji ir ta­ve su­pan­čiuo­sius. „Pa­vyz­džiui, pa­sa­ky­mas „man pa­tin­ka vy­rai“ yra są­ly­go­tas to, kad tas ki­tas žmo­gus ma­to sa­ve kaip vy­rą. O jei tas žmo­gus su­vo­kia sa­ve, pa­vyz­džiui, kaip non-bi­na­ry ar trans? Tu vėl už­de­di eti­ke­tę ne tik sau, bet ir ki­tam žmo­gui.“ Vie­nin­te­lis prie­š­nuo­dis to­kiam pa­sau­lio ka­ta­lo­ga­vi­mui – su­si­ti­ki­mas, bend­ra­vi­mas su ki­tu, ne­tel­pan­čiu į jo­kias dė­žu­tes, ku­ris kei­čia ir mus pa­čius. Po­žiū­ris, jog nie­kad ne­sa­me baig­ti­niai, jog kiek­vie­nas su­si­kur­tas ar pri­si­im­tas iden­ti­te­tas ga­li kis­ti ir yra ne­pa­sto­vus, iš­lais­vi­na ir dėl to yra svar­bus bei rei­ka­lin­gas ir at­ski­ram žmo­gui, ir visuomenei.

Bet ko­kie di­de­li po­ky­čiai gy­ve­ni­me, net ir pla­nuo­ti bei lau­kia­mi, ke­lia ne tik po­zi­ty­vius jaus­mus, bet ir ne­ri­mą, ne­ži­no­my­bės ir pa­si­me­ti­mo jaus­mus. Kai po­ky­čiai vyks­ta žmo­gaus vi­du­je, ap­ima es­mi­nius iden­ti­te­to, sa­vęs su­vo­ki­mo, sa­vi­vaiz­džio as­pek­tus, vyks­ta tik­ra re­vo­liu­ci­ja: griū­tis to, ko bū­ta lig­šiol, yra nai­ki­nan­ti tar­si že­mės dre­bė­ji­mas; in­ten­sy­vūs jaus­mai, eg­zisten­ci­nis ne­ri­mas ne­be­ži­nant, kas aš esu, pa­lie­ka ko­ne dy­ky­nę. Vis dėl­to jo­je at­si­ran­da vie­tos kū­ry­bai ir gy­vy­bei. „Man at­ro­do, kad vi­sa­da bu­vęs vi­di­nis konf­lik­tas su­ma­žė­jo iki leng­vai pa­ke­lia­mo ly­gio, ir nors ky­la klau­si­mų, kas aš esu, bet jau ga­liu pra­dėt mąs­tyt apie žy­miai pla­tes­nius da­ly­kus. Apie pa­sau­lio prob­le­mas, sa­vo po­li­ti­nes pa­žiū­ras – apie da­ly­kus, ku­rie ma­ne ir­gi iden­ti­fi­kuo­ja, bet tai ne tai, be ko aš ne­ži­no­čiau, kas esu. Kai vi­di­niai konf­lik­tai lie­čia ker­ti­nius ta­vo as­me­ny­bės as­pek­tus, tai la­bai žlug­do; tu iš­eik­vo­ji jiems daug ener­gi­jos, ku­rią ga­lė­tum pa­nau­do­ti vi­sai ki­tiems dalykams.“

Juos iš­spren­dus, ap­ima pa­leng­vė­ji­mas. Ta­čiau ima ras­tis konf­lik­tai su vi­suo­me­ne. „Pa­si­da­ro sun­ku kiek­vie­ną kar­tą pra­šy­ti, sa­ky­ti, pri­min­ti, ypač jei­gu ne­ma­tei žmo­nių il­gą lai­ką.“ Iš vie­nos pu­sės da­lin­tis yra la­bai džiu­gu, sa­ko Ais­tė. Iš ki­tos, pa­kar­to­ti­nis su­dė­tin­gų pa­tir­čių iš­gy­ve­ni­mas – iš pra­džių vie­nu­mo­je su sa­vi­mi, po to – pri­si­me­nant ir pa­sa­ko­jant jas ki­tam, tam­pa sa­vo­tiš­ku per­for­man­su, kas kar­tą su­si­lau­kian­čiu skir­tin­gų ap­lin­ki­nių re­ak­ci­jų, ku­rių iš anks­to ne­nu­ma­ty­si. „Tu­rė­jau daug po­zi­ty­vių pa­tir­čių, bet ir drau­gys­čių, ku­rios bai­gė­si. Taip įsi­sa­vi­ni su­vo­ki­mą, kad ne vi­si žmo­nės ta­ve pri­ims dėl to, kas tu esi. Ta­da at­ro­do, kad štai – vis­kas, dėl ko aš ne­no­rė­jau iš­eit į pa­sau­lį, pa­si­tei­si­no. To ne­lin­kė­čiau niekam.“

Vis dėl­to Ais­tė iš­kart pri­du­ria, kad vėž­lio grei­čiu Lie­tu­vo­je ki­to­niš­ku­mas tam­pa įdo­miu ir net­gi sma­giu. „Net ir Ro­mo Za­ba­raus­ko iš­leis­ta kny­ga „Lie­tu­va at­si­sklei­džia: 99 LGBT+ is­to­ri­jos“ – vien tai jau bu­vo fai­nas pri­pa­ži­ni­mas, kad štai, mes esam, jūs ne­ga­lit mū­sų iš­trint iš is­to­ri­jos.“ Bet koks iš­reiš­kia­mas pa­lai­ky­mas ir kiek­vie­nas at­vi­rai sa­vo iš­gy­ve­ni­mais be­si­da­li­jan­tis LGBTQ+ žmo­gus yra la­bai svar­bus. „Žmo­nės, ku­rie gy­ve­na to­mis rea­li­jo­mis ir jas su­vo­kia, tu­ri gal­būt net ir pa­rei­gą šviest ki­tus. Nie­kas ne­pa­si­keis sa­kant „ne­ken­čiu Lie­tu­vos, nes čia ma­nęs ne­pri­pa­žįs­ta.“ Ne­apy­kan­tos ra­tas tu­ri bū­ti su­lau­žy­tas: „rei­kia re­vo­liu­ci­jų, rei­kia spau­di­mo, bet aš ma­nau, kad ne ne­apy­kan­ta at­eis po­ky­čiai, o da­li­ni­mu­si ir švietimu.“

Šiuo po­kal­bio mo­men­tu aš ne­ga­liu ne­per­trauk­ti Ais­tės, nes ma­ne ste­bi­na, ža­vi ir kiek glu­mi­na pas­ku­ti­niai žo­džiai. Man at­ro­do, kad Ais­tė tu­ri ga­ly­bę prie­žas­čių jaus­ti frust­ra­ci­ją, pyk­tį ir ne­apy­kan­tą. Kiek­vie­nas šių jaus­mų bū­tų adekva­ti re­ak­ci­ja į abe­jin­gu­mą, pa­nie­ką ir ne­apy­kan­tą, ku­rių Lie­tu­vo­je su­lau­kia LGBTQ+ žmo­nės. „Man at­ro­do, kad taip pa­si­reiš­kia emig­ran­to da­lios dua­liz­mas: tu vi­są lai­ką idea­li­zuo­ji na­mus. Iš­gy­ve­nau tai ypa­tin­gai Hon­kon­ge, nes iš­va­žia­vau la­bai jau­na ir pa­si­ilg­da­vau na­mų, ku­rie lie­ka ma­no šir­dy – ta lie­tu­viš­ka nostal­gi­ja, toks liū­de­sys, klau­sy­mas Ker­na­gio dai­nų ir ver­ki­mas, kaip aš no­riu į Lie­tu­vą ir į Su­val­ki­jos so­de­lį.“ Pa­si­kei­ti­mai, ku­rie pas­ku­ti­niais me­tais įvy­ko vi­suo­me­nė­je, taip pat tei­kia džiaugs­mo ir kei­čia san­ty­kį su gim­tą­ja ša­li­mi. „Ma­no gim­ta­jam mies­te bu­vo Pri­de. Aš anks­čiau net ne­bū­čiau pa­gal­vo­jus, kad to­kie da­ly­kai Kau­ne ga­li bū­ti. Kau­nas – toks kon­ser­va­ty­vus, toks pro­vin­ci­nis mies­tas, ma­ro­zų pil­na. To­dėl man tai ke­lia la­bai di­de­lį džiaugs­mą ir pasigėrėjimą.“

Ga­li­my­bę grįž­ti į Lie­tu­vą, stu­di­juo­ti tai, kas pa­tin­ka, kal­bė­ti apie sa­vo ta­pa­ty­bę, leis­tis į jos pa­ieš­kas, taip pat – pro­gos plės­ti sa­vo aki­ra­tį – da­ly­kų, už ku­riuos Ais­tė jau­čia dė­kin­gu­mą, są­ra­šas il­gas. „Aš pir­mus dve­jus me­tus gy­ve­nau di­de­liam bur­bu­le, kur nie­kas į ma­ne ne­žiū­rė­jo krei­vai ir kur la­bai daug su­ži­no­jau, ga­lė­jau dis­ku­tuo­ti ir da­lin­tis įžval­gom. O tai pra­ple­čia aki­ra­tį tiek, kad, ma­nau, jau net ne­be­ga­li­ma grįž­ti atgal.“

Di­džiau­sia lai­mė – ga­li­my­bė at­vi­rai mąs­ty­ti bei ži­no­ti, kas esi. Be­ruoš­da­ma šį in­ter­viu su­pran­tu, kad šiek tiek pri­ar­tė­jau prie at­sa­ky­mo į ma­ne il­gai ka­muo­jan­tį klau­si­mą, ar šian­dien toks daž­nas ra­gi­ni­mas, kvie­ti­mas bū­ti lai­min­gu bei įsi­ti­ki­ni­mas, jog kiek­vie­nas esa­me sa­vo lai­mės kal­viu, nė­ra per­ne­lyg nai­vus ir su­pa­pras­tin­tas. Ieš­ko­ti ir at­ras­ti sa­ve, bū­ti sa­vi­mi bei ne­si­slėp­ti, drą­siai įgy­ven­din­ti sa­vo no­rus ir sva­jo­nes – stan­dar­ti­niai lai­min­go gy­ve­ni­mo kom­po­nen­tai, ku­rie vis dėl­to yra var­giai įma­no­mi be pa­lai­kan­čios šei­mos, drau­gų, ga­li­my­bės pa­žin­ti ki­to­kius žmo­nes ir taip su­pras­ti sa­ve, at­vi­ros vi­suo­me­nės, ku­rio­je ne­rei­kia ap­si­me­ti­nė­ti ir ga­li­ma jaus­tis saugiai.

Ais­tė ir aš su­ta­ria­me, kad LGBTQ+ tei­sių te­ma Lie­tu­vo­je yra ypa­tin­gai inst­ru­men­ta­li­zuo­ja­ma, kad eg­zis­tuo­ja daug di­s­kri­mi­na­ci­jos ir su­si­prie­ši­ni­mo tarp skir­tin­gų vi­suo­me­nės gru­pių, kad žmo­gaus tei­sių prob­le­mas rei­kė­tų spręs­ti kar­tu su dar­buo­to­jų tei­sių klau­si­mais. Ta­čiau man pa­klau­sus, ko­kių pa­si­kei­ti­mų Lie­tu­vo­je no­rė­tų, Ais­tė at­sa­ko, kad la­bai svar­bu yra ir to­liau ug­dy­ti to­le­ran­ci­ją bei pa­gar­bą ki­tam. „Ne­bū­ti­na net su­pras­ti, svar­biau yra pri­im­ti žmo­nes, kad ir ko­kie jie be­bū­tų. Ga­li su jais ne­bend­raut, ga­li ką no­ri da­ryt, bet pri­imk. Aš ne­su iš tų ko­vo­to­jų, kur „vis­kas man, dau­giau tei­sių man“ (nors tai nė­ra tei­sy­bė, mes ne­at­im­sim tei­sių iš pa­pras­tų žmo­nių). Man svar­biau, kad į ma­ne žiū­rė­tų kaip į žmo­gų. Kai su­pran­ti, kad ki­tas yra toks pats žmo­gus kaip tu, tu taip pat na­tū­ra­liai su­pran­ti, kad jis tu­ri tu­rė­ti to­kias pa­čias tei­ses kaip tu. Vis­kas yra la­bai pa­pras­ta. Bet iš tie­sų nie­kas nė­ra paprasta.“

Miglė Pui­ky­tė, „Į sa­ve per sve­tur“, Šauks­mas, 2022, nr. 2 (ru­duo), p. 24–26.