/

Seminarai, paskaitos ir oro pavojus

Vieniems Ukrainos studentams išėjus kariauti ir savanoriauti, kitiems paskaitos yra vienintelis įprasto gyvenimo priminimas.

Charkivo V. N. Karazino nacionalinis universitetas po Rusijos kariuomenės išpuolio, 2022 m. kovo 2 d.

Pra­si­dė­jus Ru­si­jos ka­riuo­me­nės in­va­zi­jai Uk­rai­nos uni­ver­si­te­tai ir mo­kyk­los pri­va­lė­jo ne­del­siant nu­trauk­ti už­si­ėmi­mus. Pa­gal Uk­rai­nos Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos duo­me­nis per pas­ku­ti­nius ke­tu­ris mė­ne­sius dau­giau nei 100 mo­ky­mo įstai­gų bu­vo pri­vers­tos iš­si­kel­ti iš sa­vo veik­los vie­tų, apie 200 bu­vo su­griau­tos, dar 1 800 – ap­ga­din­tos. Už­si­ėmi­mai at­si­nau­ji­no po mė­ne­sio, ta­čiau tik nuo­to­li­niu bū­du. DOXA pa­si­kal­bė­jo su Uk­rai­nos stu­den­tais apie tai, kaip jie pa­si­ti­ko va­sa­rio 24-osios ry­tą, kaip įpra­to mo­ky­tis ka­ro me­tu ir ką jie da­ro, kad jis pasibaigtų.

Kirilas Samozdra, 20 metų antro kurso studentas Kijevo Mohylos akademijoje

Tą die­ną – va­sa­rio 24-ąją – nuo pat ry­to no­rė­jau pra­dė­ti in­ten­sy­viai ruoš­tis kont­ro­li­niui, pla­na­vau spręs­ti te­stus pri­ėmi­mui į dar­bą, bet at­si­bu­dęs de­vin­tą jau ne­be­gal­vo­jau apie mo­ky­mą­si, stai­giai pra­dė­jau pirk­ti bū­ti­niau­sius pro­duk­tus ir gal­vo­ti apie tai, kur bėg­ti esant oro pavojui.

Uni­ver­si­te­te mo­ky­mas ta­po la­biau pri­klau­so­mas nuo si­tu­aci­jos, ku­rio­je vi­si at­si­dū­rė­me. Už­si­ėmi­mai at­si­nau­ji­no tik asin­ch­ro­ni­niu for­ma­tu – at­šauk­tas pri­va­lo­mas paskai­tų ir se­mi­na­rų lan­ky­mas, bu­vo nu­kel­ti vi­si ter­mi­nai. Kai ku­rios tech­ni­nės įran­gos ir spe­cia­lių prog­ra­mų rei­ka­la­vu­sios veik­los bu­vo su­stab­dy­tos, nes stu­den­tai ir stu­den­tės ne­bu­vo sau­gūs ar­ba ne­tu­rė­jo ne­šio­ja­mų kom­piu­te­rių. Ne­pai­sant to, dau­gu­ma mū­sų stu­den­tų to­liau mo­ko­si, kiek tai yra įma­no­ma. Iš­ėju­siems į te­ri­to­ri­nę gy­ny­bą ar ka­riuo­me­nę lei­džia­ma ne­kreip­ti dė­me­sio į stu­di­jas. Vis­kas, kas su­si­ję su, pa­vyz­džiui, aka­de­mi­nė­mis ato­sto­go­mis ir per­lai­ky­mais, spren­džia­ma kiek įma­no­ma stu­den­to, o ne biu­ro­kra­ti­jos nau­dai. In­di­vi­dualus spren­di­mas ran­da­mas kiek­vie­nam iš mūsų.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Di­džio­ji dau­gu­ma ma­no bend­ra­kur­sių yra įsi­trau­kę į sa­va­no­rys­tę. Dėl jų am­žiaus, ži­no­ma, dau­gu­ma stu­den­tų to­liau mo­ko­si, ta­čiau kai ku­rie uni­ver­si­te­tą bai­gę ma­no pa­žįs­ta­mi iš­ėjo gin­ti šalies.

Man „pa­si­se­kė“, nes per­gy­ve­nau kaž­ką pa­na­šaus 2014 me­tais – kuo­met už ta­vo lan­go spro­gi­mai, ko­men­dan­to va­lan­da, ap­link už­si­da­ro par­duo­tu­vės ir tau įpras­tos vie­tos, kai vis­kas brangs­ta. Dėl šios prie­žas­ties šian­dien man tai leng­viau pa­kel­ti. Aš pri­pra­tau, jog da­bar nuo­la­tos rei­kės gal­vo­ti apie tai, kaip ga­li­ma pa­siek­ti per­ga­lę ir kad dau­giau žmo­nių pa­lai­ky­tų ka­ro pa­bai­gą ir ko nors dėl jos imtųsi. 

Katerina Telpis, 19 metų antro kurso studentė Kijevo Mohylos akademijoje

Už­si­ėmi­mų me­tu įpras­tai ne­dis­ku­tuo­ja­me apie ka­rą. Po paskai­tų ga­li­me vie­nas ki­to pa­klaus­ti, ar vis­kas ge­rai ir ar vi­si yra sau­gūs. Ta­čiau tai vis­kas. Ka­ras da­ro įta­ką ne paskai­tų tu­ri­niui, o truk­mei ir daž­nu­mui. Bom­bar­da­vi­mų me­tu paskai­tą ten­ka ati­dė­ti ir kel­tis į slėptuvę.

Va­sa­rio 23-io­sios nak­tį prieš už­mig­da­ma grau­žiau­si, kad ne­pa­kan­ka­mai pa­si­ruo­šiau bū­si­mai paskai­tai ir sva­jo­jau, kad ją ati­dė­tų. Pra­bu­du­si šeš­tą ry­te nuo su­maiš­ties tė­vų kam­ba­ry­je grei­tai su­pra­tau, kad neo­ve­be­riz­mo ži­nios šian­dien man ne­pa­si­tar­naus… Ir ry­toj taip pat.

Vi­si už­si­ėmi­mai bu­vo at­šauk­ti tą pa­čią die­ną ir vi­sa aka­de­mi­ja iš­kart pra­dė­jo gy­ven­ti ka­ro rit­mu. Stu­den­tų gy­ve­ni­mą nu­švie­čian­tys so­cia­li­niai tink­lai pra­dė­jo tal­pin­ti ka­ri­nę ko­re­s­pon­den­ci­ją, o pu­siau ko­mer­ci­nės or­ga­ni­za­ci­jos ta­po sa­va­no­riš­ko­mis. Pa­vyz­džiui, tu ga­li su­mo­kė­ti už po ka­ro vyk­sian­čią fo­to­se­si­ją, ta­čiau pi­ni­gai už ją bus pa­skir­ti labdarai.

„Pra­bu­du­si šeš­tą ry­te nuo su­maiš­ties tė­vų kam­ba­ry­je grei­tai su­pra­tau, kad neo­ve­be­riz­mo ži­nios šian­dien man ne­pa­si­tar­naus… Ir ry­toj taip pat.“

Kuo­met po mė­ne­sio at­si­nau­ji­no už­si­ėmi­mai, bu­vau be ga­lo lai­min­ga dėl su­grį­žu­sių paskai­tų ir bu­vau pa­si­ruo­šu­si sė­dė­ti kad ir tri­jų va­lan­dų paskai­to­se – pir­mo­sio­mis su­grį­žu­sių stu­di­jų die­no­mis aš vis dar bu­vau Uk­rai­no­je ir paskai­tos bu­vo ma­no atokvė­pis, lan­gas į įpras­tą gy­ve­ni­mą. Nuo pat ka­ro pra­džios bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad nė už ką ne­pa­lik­siu Uk­rai­nos, ta­čiau po ku­rio lai­ko su­pra­tau sa­vo iš­tek­lių ri­bo­tu­mą ir nu­spren­džiau, jog nu­si­ženg­siu prin­ci­pams dėl sa­vo at­ei­ties ir pro­duk­ty­ves­nės pa­gal­bos – dėl to iš­vy­kau mo­ky­tis į Pran­cū­zi­ją. Tai su­kė­lė de­šim­tis pa­sek­mių. Iš po­zi­ty­vių: per­si­kė­lu­si ga­lė­jau dau­giau sa­va­no­riau­ti, nu­pirk­ti ko­kių nors pro­duk­tų ir nu­siųs­ti juos na­mo, nu­sto­jau jaus­ti dėl ne­veiks­nu­mo ki­lu­sią kal­tę, ku­ri ma­ne žu­dan­čiai ėdė pir­mą­jį mė­ne­sį, kol dar bu­vau Uk­rai­no­je ir ne­vy­ko stu­di­jos. Su lai­ku stip­riai kei­čia­si ir įpro­čiai. Jei ka­ro pra­džio­je aš pra­dė­da­vau ir pa­baig­da­vau die­ną ži­nių ap­žval­go­mis, tai da­bar jas tik­ri­nu tik tris ke­tu­ris kar­tus per dieną.

Maksimas Marčukas, 22 metų pirmo magistrantūros kurso studentas Žitomirsko valstybiniame Ivano Franko universitete

24 die­ną, bū­tent penk­tą va­lan­dą ry­te, iš­gir­dau spro­gi­mus ir pra­dė­jau tik­rin­ti in­ter­ne­tą, ir kuo­met per­skai­čiau, kad Ru­si­ja įsi­ver­žė į Uk­rai­ną, ma­no kū­nas su­vir­pė­jo. Ne­su­pra­tau, ką jau­čiu – lyg tai baig­mę, lyg tai paniką.

Daug ma­no bend­ra­kur­sių iš­ėjo ka­riau­ti, ma­no ge­riau­sias drau­gas pa­si­ra­šė kont­rak­tą. La­bai daug ma­no drau­gų iš­ėjo ka­riau­ti už Uk­rai­ną, nes jie yra pa­si­ry­žę gin­ti mū­sų tė­vy­nę. Tarp dės­ty­to­jų taip pat yra ke­le­tas žmo­nių, iš­ėju­sių į ka­rą. Kai ku­rie iš li­ku­sių dės­ty­to­jų da­bar dir­ba mies­to ad­mi­nist­ra­ci­jo­je ver­tė­jais – pa­de­da ko­mu­ni­kuo­ti su už­sie­nio lei­di­niais, žur­na­lis­tais. Pas­ku­ti­nią­sias tris sa­vai­tes aš ren­ku bū­ti­nus daik­tus sa­vo drau­gams fron­te ir štai ne­se­niai iš­siun­čiau siun­ti­nį. Ka­dan­gi ieš­ko­jau įvai­rių bū­ti­nų daik­tų, bė­gio­jau po mies­tą, pra­lei­dau paskai­tas ir ne­ži­nau, ką iš vis da­ry­siu su studijomis.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Oro pa­vo­jaus me­tu paskai­tos su­sto­ja. Tuo­met mes sle­pia­mės bun­ke­riuo­se, nes nie­kas nie­kuo­met ne­ži­no, kur ir kas smogs ir sprogs. Oro pa­vo­jus su­ke­lia siau­bin­gą dis­kom­for­tą stu­di­joms, dar­bui ar­ba net as­me­ni­niam gyvenimui.

Kuo­met tie­siog pri­si­jun­gi prie paskai­tos ir ma­tai vi­sus bend­ra­kur­sius, dės­ty­to­jus, vi­sa tai kaž­kaip at­ro­do tar­si įpras­ta. Kai bu­vo ko­vi­das, mes ra­miai pri­ėmė­me nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si ir da­bar ga­li jus­ti nostal­gi­ją lai­kui, ka­da vis­kas bu­vo pa­kan­ka­mai ge­rai. Tuo pa­čiu jau­ti, kad ta­vo vi­du­je kaž­kas ne taip: kaž­kas sle­gia, grau­žia, nuo­la­tos jus­ti bai­mė, is­te­ri­ja, pa­ni­ka – ne­ran­du žo­džių tai iš­reikš­ti. Tu su­pran­ti, kad kaž­kur yra kab­liu­kas ir su­vo­ki, koks jis, kai įsi­jun­gia oro pa­vo­jus ir prie si­re­nų gaus­mo ta­vo vi­du­je per­si­mai­no vis­kas. Iš pra­džių ke­le­tą se­kun­džių ne­su­pran­ti, ką da­ry­ti: slėp­tis, lauk­ti, iš­ei­ti į gat­vę, lik­ti ko­ri­do­riu­je. Tuo mo­men­tu pa­pras­čiau­siai esi gi­lio­je frust­ra­ci­jo­je. Bet, kaip sa­ko­ma, vis­kas at­ei­na su pa­tir­ti­mi. Kuo­met vie­na iš nai­kin­tu­vo pa­leis­tų ra­ke­tų nu­kri­to prie ma­no na­mo, su­pra­tau, kad tie­siog sė­dė­ti ir lauk­ti – vi­sai ne iš­ei­tis, bū­ti­na tą pa­čią mi­nu­tę leis­tis že­myn ir slėp­tis. Da­bar per si­re­nų gaus­mą aš ir ma­no šei­ma ima­me bū­ti­niau­sius daik­tus, ku­rie sto­vi ko­ri­do­riaus kam­pe, ir lei­džia­mės į slėp­tu­vę. Taip ten­ka gyventi.

Achill, „Засыпая ночью 23 февраля, я корила себя за то, что не подготовилась к паре, и мечтала, чтобы её перенесли“, DOXA, 2022 06 22. Iš ru­sų kal­bos ver­tė Mar­ty­nas Butkus

Taip pat skaityk

Studentai kovoje su klimato krize

Dabartiniai studentai turės išgyventi klimato krizės padarinius. Jų bendri veiksmai galėtų užtikrinti, jog universitetai taptų pavyzdžiu,