Seminarai, paskaitos ir oro pavojus

Pra­si­dė­jus Ru­si­jos ka­riuo­me­nės in­va­zi­jai Uk­rai­nos uni­ver­si­te­tai ir mo­kyk­los pri­va­lė­jo ne­del­siant nu­trauk­ti už­si­ėmi­mus. Pa­gal Uk­rai­nos Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos duo­me­nis per pas­ku­ti­nius ke­tu­ris mė­ne­sius dau­giau nei 100 mo­ky­mo įstai­gų bu­vo pri­vers­tos iš­si­kel­ti iš sa­vo veik­los vie­tų, apie 200 bu­vo su­griau­tos, dar 1 800 – ap­ga­din­tos. Už­si­ėmi­mai at­si­nau­ji­no po mė­ne­sio, ta­čiau tik nuo­to­li­niu bū­du. DOXA pa­si­kal­bė­jo su Uk­rai­nos stu­den­tais apie tai, kaip jie pa­si­ti­ko va­sa­rio 24-osios ry­tą, kaip įpra­to mo­ky­tis ka­ro me­tu ir ką jie da­ro, kad jis pasibaigtų.

Kirilas Samozdra, 20 metų antro kurso studentas Kijevo Mohylos akademijoje

Tą die­ną – va­sa­rio 24-ąją – nuo pat ry­to no­rė­jau pra­dė­ti in­ten­sy­viai ruoš­tis kont­ro­li­niui, pla­na­vau spręs­ti te­stus pri­ėmi­mui į dar­bą, bet at­si­bu­dęs de­vin­tą jau ne­be­gal­vo­jau apie mo­ky­mą­si, stai­giai pra­dė­jau pirk­ti bū­ti­niau­sius pro­duk­tus ir gal­vo­ti apie tai, kur bėg­ti esant oro pavojui.

Uni­ver­si­te­te mo­ky­mas ta­po la­biau pri­klau­so­mas nuo si­tu­aci­jos, ku­rio­je vi­si at­si­dū­rė­me. Už­si­ėmi­mai at­si­nau­ji­no tik asin­ch­ro­ni­niu for­ma­tu – at­šauk­tas pri­va­lo­mas paskai­tų ir se­mi­na­rų lan­ky­mas, bu­vo nu­kel­ti vi­si ter­mi­nai. Kai ku­rios tech­ni­nės įran­gos ir spe­cia­lių prog­ra­mų rei­ka­la­vu­sios veik­los bu­vo su­stab­dy­tos, nes stu­den­tai ir stu­den­tės ne­bu­vo sau­gūs ar­ba ne­tu­rė­jo ne­šio­ja­mų kom­piu­te­rių. Ne­pai­sant to, dau­gu­ma mū­sų stu­den­tų to­liau mo­ko­si, kiek tai yra įma­no­ma. Iš­ėju­siems į te­ri­to­ri­nę gy­ny­bą ar ka­riuo­me­nę lei­džia­ma ne­kreip­ti dė­me­sio į stu­di­jas. Vis­kas, kas su­si­ję su, pa­vyz­džiui, aka­de­mi­nė­mis ato­sto­go­mis ir per­lai­ky­mais, spren­džia­ma kiek įma­no­ma stu­den­to, o ne biu­ro­kra­ti­jos nau­dai. In­di­vi­dualus spren­di­mas ran­da­mas kiek­vie­nam iš mūsų.

Di­džio­ji dau­gu­ma ma­no bend­ra­kur­sių yra įsi­trau­kę į sa­va­no­rys­tę. Dėl jų am­žiaus, ži­no­ma, dau­gu­ma stu­den­tų to­liau mo­ko­si, ta­čiau kai ku­rie uni­ver­si­te­tą bai­gę ma­no pa­žįs­ta­mi iš­ėjo gin­ti šalies.

Man „pa­si­se­kė“, nes per­gy­ve­nau kaž­ką pa­na­šaus 2014 me­tais – kuo­met už ta­vo lan­go spro­gi­mai, ko­men­dan­to va­lan­da, ap­link už­si­da­ro par­duo­tu­vės ir tau įpras­tos vie­tos, kai vis­kas brangs­ta. Dėl šios prie­žas­ties šian­dien man tai leng­viau pa­kel­ti. Aš pri­pra­tau, jog da­bar nuo­la­tos rei­kės gal­vo­ti apie tai, kaip ga­li­ma pa­siek­ti per­ga­lę ir kad dau­giau žmo­nių pa­lai­ky­tų ka­ro pa­bai­gą ir ko nors dėl jos imtųsi. 

Katerina Telpis, 19 metų antro kurso studentė Kijevo Mohylos akademijoje

Už­si­ėmi­mų me­tu įpras­tai ne­dis­ku­tuo­ja­me apie ka­rą. Po paskai­tų ga­li­me vie­nas ki­to pa­klaus­ti, ar vis­kas ge­rai ir ar vi­si yra sau­gūs. Ta­čiau tai vis­kas. Ka­ras da­ro įta­ką ne paskai­tų tu­ri­niui, o truk­mei ir daž­nu­mui. Bom­bar­da­vi­mų me­tu paskai­tą ten­ka ati­dė­ti ir kel­tis į slėptuvę.

Va­sa­rio 23-io­sios nak­tį prieš už­mig­da­ma grau­žiau­si, kad ne­pa­kan­ka­mai pa­si­ruo­šiau bū­si­mai paskai­tai ir sva­jo­jau, kad ją ati­dė­tų. Pra­bu­du­si šeš­tą ry­te nuo su­maiš­ties tė­vų kam­ba­ry­je grei­tai su­pra­tau, kad neo­ve­be­riz­mo ži­nios šian­dien man ne­pa­si­tar­naus… Ir ry­toj taip pat.

Vi­si už­si­ėmi­mai bu­vo at­šauk­ti tą pa­čią die­ną ir vi­sa aka­de­mi­ja iš­kart pra­dė­jo gy­ven­ti ka­ro rit­mu. Stu­den­tų gy­ve­ni­mą nu­švie­čian­tys so­cia­li­niai tink­lai pra­dė­jo tal­pin­ti ka­ri­nę ko­re­s­pon­den­ci­ją, o pu­siau ko­mer­ci­nės or­ga­ni­za­ci­jos ta­po sa­va­no­riš­ko­mis. Pa­vyz­džiui, tu ga­li su­mo­kė­ti už po ka­ro vyk­sian­čią fo­to­se­si­ją, ta­čiau pi­ni­gai už ją bus pa­skir­ti labdarai.

„Pra­bu­du­si šeš­tą ry­te nuo su­maiš­ties tė­vų kam­ba­ry­je grei­tai su­pra­tau, kad neo­ve­be­riz­mo ži­nios šian­dien man ne­pa­si­tar­naus… Ir ry­toj taip pat.“

Kuo­met po mė­ne­sio at­si­nau­ji­no už­si­ėmi­mai, bu­vau be ga­lo lai­min­ga dėl su­grį­žu­sių paskai­tų ir bu­vau pa­si­ruo­šu­si sė­dė­ti kad ir tri­jų va­lan­dų paskai­to­se – pir­mo­sio­mis su­grį­žu­sių stu­di­jų die­no­mis aš vis dar bu­vau Uk­rai­no­je ir paskai­tos bu­vo ma­no atokvė­pis, lan­gas į įpras­tą gy­ve­ni­mą. Nuo pat ka­ro pra­džios bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad nė už ką ne­pa­lik­siu Uk­rai­nos, ta­čiau po ku­rio lai­ko su­pra­tau sa­vo iš­tek­lių ri­bo­tu­mą ir nu­spren­džiau, jog nu­si­ženg­siu prin­ci­pams dėl sa­vo at­ei­ties ir pro­duk­ty­ves­nės pa­gal­bos – dėl to iš­vy­kau mo­ky­tis į Pran­cū­zi­ją. Tai su­kė­lė de­šim­tis pa­sek­mių. Iš po­zi­ty­vių: per­si­kė­lu­si ga­lė­jau dau­giau sa­va­no­riau­ti, nu­pirk­ti ko­kių nors pro­duk­tų ir nu­siųs­ti juos na­mo, nu­sto­jau jaus­ti dėl ne­veiks­nu­mo ki­lu­sią kal­tę, ku­ri ma­ne žu­dan­čiai ėdė pir­mą­jį mė­ne­sį, kol dar bu­vau Uk­rai­no­je ir ne­vy­ko stu­di­jos. Su lai­ku stip­riai kei­čia­si ir įpro­čiai. Jei ka­ro pra­džio­je aš pra­dė­da­vau ir pa­baig­da­vau die­ną ži­nių ap­žval­go­mis, tai da­bar jas tik­ri­nu tik tris ke­tu­ris kar­tus per dieną.

Maksimas Marčukas, 22 metų pirmo magistrantūros kurso studentas Žitomirsko valstybiniame Ivano Franko universitete

24 die­ną, bū­tent penk­tą va­lan­dą ry­te, iš­gir­dau spro­gi­mus ir pra­dė­jau tik­rin­ti in­ter­ne­tą, ir kuo­met per­skai­čiau, kad Ru­si­ja įsi­ver­žė į Uk­rai­ną, ma­no kū­nas su­vir­pė­jo. Ne­su­pra­tau, ką jau­čiu – lyg tai baig­mę, lyg tai paniką.

Daug ma­no bend­ra­kur­sių iš­ėjo ka­riau­ti, ma­no ge­riau­sias drau­gas pa­si­ra­šė kont­rak­tą. La­bai daug ma­no drau­gų iš­ėjo ka­riau­ti už Uk­rai­ną, nes jie yra pa­si­ry­žę gin­ti mū­sų tė­vy­nę. Tarp dės­ty­to­jų taip pat yra ke­le­tas žmo­nių, iš­ėju­sių į ka­rą. Kai ku­rie iš li­ku­sių dės­ty­to­jų da­bar dir­ba mies­to ad­mi­nist­ra­ci­jo­je ver­tė­jais – pa­de­da ko­mu­ni­kuo­ti su už­sie­nio lei­di­niais, žur­na­lis­tais. Pas­ku­ti­nią­sias tris sa­vai­tes aš ren­ku bū­ti­nus daik­tus sa­vo drau­gams fron­te ir štai ne­se­niai iš­siun­čiau siun­ti­nį. Ka­dan­gi ieš­ko­jau įvai­rių bū­ti­nų daik­tų, bė­gio­jau po mies­tą, pra­lei­dau paskai­tas ir ne­ži­nau, ką iš vis da­ry­siu su studijomis.

Oro pa­vo­jaus me­tu paskai­tos su­sto­ja. Tuo­met mes sle­pia­mės bun­ke­riuo­se, nes nie­kas nie­kuo­met ne­ži­no, kur ir kas smogs ir sprogs. Oro pa­vo­jus su­ke­lia siau­bin­gą dis­kom­for­tą stu­di­joms, dar­bui ar­ba net as­me­ni­niam gyvenimui.

Kuo­met tie­siog pri­si­jun­gi prie paskai­tos ir ma­tai vi­sus bend­ra­kur­sius, dės­ty­to­jus, vi­sa tai kaž­kaip at­ro­do tar­si įpras­ta. Kai bu­vo ko­vi­das, mes ra­miai pri­ėmė­me nuo­to­li­nį mo­ky­mą­si ir da­bar ga­li jus­ti nostal­gi­ją lai­kui, ka­da vis­kas bu­vo pa­kan­ka­mai ge­rai. Tuo pa­čiu jau­ti, kad ta­vo vi­du­je kaž­kas ne taip: kaž­kas sle­gia, grau­žia, nuo­la­tos jus­ti bai­mė, is­te­ri­ja, pa­ni­ka – ne­ran­du žo­džių tai iš­reikš­ti. Tu su­pran­ti, kad kaž­kur yra kab­liu­kas ir su­vo­ki, koks jis, kai įsi­jun­gia oro pa­vo­jus ir prie si­re­nų gaus­mo ta­vo vi­du­je per­si­mai­no vis­kas. Iš pra­džių ke­le­tą se­kun­džių ne­su­pran­ti, ką da­ry­ti: slėp­tis, lauk­ti, iš­ei­ti į gat­vę, lik­ti ko­ri­do­riu­je. Tuo mo­men­tu pa­pras­čiau­siai esi gi­lio­je frust­ra­ci­jo­je. Bet, kaip sa­ko­ma, vis­kas at­ei­na su pa­tir­ti­mi. Kuo­met vie­na iš nai­kin­tu­vo pa­leis­tų ra­ke­tų nu­kri­to prie ma­no na­mo, su­pra­tau, kad tie­siog sė­dė­ti ir lauk­ti – vi­sai ne iš­ei­tis, bū­ti­na tą pa­čią mi­nu­tę leis­tis že­myn ir slėp­tis. Da­bar per si­re­nų gaus­mą aš ir ma­no šei­ma ima­me bū­ti­niau­sius daik­tus, ku­rie sto­vi ko­ri­do­riaus kam­pe, ir lei­džia­mės į slėp­tu­vę. Taip ten­ka gyventi.

Achill, „Засыпая ночью 23 февраля, я корила себя за то, что не подготовилась к паре, и мечтала, чтобы её перенесли“, DOXA, 2022 06 22. Iš ru­sų kal­bos ver­tė Mar­ty­nas Butkus