/

Gelbstint eilinį studentą – kaip planuoti savo laiką

Laiko planavimas iš pažiūros atrodo elementarus ir nuobodus užsiėmimas, tačiau studijų metu jis gali tapti nepamainomu.

Salvadoras Dali „Atminties atkaklumas“, 1931.

Tik įsto­jęs į uni­ver­si­te­tą, at­ro­do, ži­no­jau, kaip pla­nuo­ti lai­ką. At­ėjo pir­mų­jų at­si­skai­ty­mų me­tas ir iš vie­no jų ga­vau ket­ver­tą. Uni­ver­si­te­te tai ne­pa­ten­ki­na­mas ba­las. Ne­tru­kus ka­ted­ros re­fe­ren­tė at­siun­tė ži­nu­tę su aiš­kia pag­rin­di­ne min­ti­mi – pa­si­tempk. Jas gau­na vi­si pa­te­kę į nei­gia­mų ba­lų zo­ną. Nu­mo­jau į ne­sėk­mę ran­ka, nors tai bu­vo sig­na­las, kad kaž­ką da­rau ne taip. Į per­spė­ji­mus rei­kė­tų rea­guo­ti ki­taip. Tik po kiek lai­ko per­s­vars­ty­da­mas ket­ver­to is­to­ri­ją su­pra­tau, kad pag­rin­di­nė ma­no klai­da bu­vo ne­pla­nuo­ti lai­ko. Ne­tu­rė­jau pri­o­ri­te­tų, ku­rie ma­ne su­sty­guo­tų, ne­tu­rė­jau minkš­to pla­no, ku­rio ga­lė­čiau lai­ky­tis. Ma­ne var­gi­no jau­du­lys ir ne­ži­no­jau, kur sly­pi problema.

Kai su­si­kū­riau lai­ko pla­na­vi­mo sis­te­mą, gy­ve­ni­mas pa­si­da­rė leng­ves­nis ir pa­vyks­ta pa­da­ry­ti dau­giau. Bet iki to se­kė ga­na il­gas ke­lias. Ži­nau, kad to­kios bė­dos ka­muo­ja to­li gra­žu ne ma­ne vie­ną. No­riu pa­si­da­lin­ti sa­vo ži­nio­mis su ki­tais, dar tik į aka­de­mi­nę are­ną žen­gian­čiais, stu­den­tais ir pa­dė­ti grei­čiau įveik­ti pir­mi­nes stu­di­ja­vi­mo kančias.

Pra­ei­tą ru­de­nį Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te psi­cho­lo­gi­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rė Kri­s­ti­na Žar­dec­kai­tė-Ma­tu­lai­tie­nė ve­dė vie­šą paskai­tą apie lai­ko pla­na­vi­mą, at­vė­ru­sią man vi­sai nau­ją su­pra­t­imą. Ki­tas įdo­mus drau­gų pa­siū­ly­tas šal­ti­nis – ita­lų se­mio­ti­ko ir ra­šy­to­jo Um­ber­to Eco kny­ga „How to Wri­te a The­sis?“ Jos dė­ka su­pra­tau mąs­ty­mo apie pro­ce­sus ir už­duo­čių iš­skai­dy­mo į ma­žas da­lis nau­dą. Man taip pat pa­dė­jo Va­šing­to­no Pier­ce ko­le­džo psi­cho­lo­gi­jos dės­ty­to­jo Mar­ty Lob­del­lo paskai­ta „Stu­dy Less, Stu­dy Smart“. Iš jos aš per­ėmiau pomo­do­ro me­to­di­ką. Jie pa­dė­jo man su­si­kur­ti sa­vo sis­te­mą, apie ku­rią pa­pa­sa­ko­siu toliau.

Prioritetai

Pri­o­ri­te­tus ga­li­ma iš­si­kel­ti bet ku­riam lai­kui. No­rint su­pras­ti sa­vo pri­o­ri­te­tus, rei­kia at­si­sės­ti ir pa­gal­vo­ti, ką tu­ri­me pa­da­ry­ti šian­dien, ry­toj, šią sa­vai­tę, per mė­ne­sį ir per me­tus. Ta­čiau svar­biau­sia kel­ti klau­si­mą, ko­kią pras­mę tu­ri ma­no pri­o­ri­te­tai. Pa­vyz­džiui, mums, stu­den­tams, tu­rė­tų bū­ti svar­bios stu­di­jos. Bū­ti­na sa­vęs pa­klaus­ti, ko­dėl aš stu­di­juo­ju. Tuo­met leng­viau at­sa­ky­ti, ko sie­kiu iš sa­vo stu­di­jų. Jei­gu sie­kiu tik pa­baig­ti, tai ti­kė­ti­na – tai­ky­siu į že­mus ba­lus. Psi­cho­lo­gė Žar­dec­kai­tė-Ma­tu­lai­tie­nė pa­ta­ria: ne­svar­bu, kad no­ri­me tik iš­lai­ky­ti eg­za­mi­ną ir sie­kia­me pen­ke­to – sie­kiant pen­ke­to, ge­riau siek­ti bent sep­ty­ne­to. Jei sie­kia­me ge­riau­sių ba­lų, ti­kė­ti­na, kad stu­di­jos taps pag­rin­di­niu pri­o­ri­te­tu. To­kiu at­ve­ju stu­di­joms tu­rė­si­me skir­ti dau­giau­sia laiko.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Jei stu­di­jų me­tu ten­ka ir mo­ky­tis, ir dirb­ti, rei­kia ge­rai pa­gal­vo­ti, ko­dėl aš dir­bu. Jei dir­bu tik tam, kad ga­lė­čiau pa­deng­ti sa­vo pra­gy­ve­ni­mo iš­lai­das stu­di­juo­jant, ver­ta ap­mąs­ty­ti al­ter­na­ty­vas, to­kias kaip pas­ko­los, tė­vų ir ar­ti­mų­jų pa­ra­ma, gal­būt ver­ta at­si­sa­ky­ti kaž­ko­kių iš­lai­dų. Gal­būt įma­no­ma už­si­dirb­ti per va­sa­rą. Jei­gu vi­sos al­ter­na­ty­vos nė­ra tin­ka­mos ir dar­bas yra vie­nin­te­lis fi­nan­si­nis rams­tis, lai­ko pla­na­vi­mas tam­pa itin svar­biu įran­kiu no­rint iš­la­vi­ruo­ti tarp tikslų.

Pats nau­do­ju to­kią pri­o­ri­te­tų sis­te­mą: me­tai (pag­rin­di­niai ir di­des­ni pri­o­ri­te­tai) ➜ pus­me­čiai (ar­ba moks­lo me­tų se­mestrai) ➜ mė­ne­siai (at­si­skai­ty­mų da­tos ir konk­re­tes­ni dar­bai) ➜ sa­vai­tė (vi­siš­kai konk­re­tūs dar­bai, ku­rie sie­ja­si su me­ti­niais prioritetais).

Pra­de­dant pla­nuo­ti lai­ką, rei­kia su­si­ra­šy­ti vi­sus dar­bus į vie­ną vie­tą. Ži­nant vi­sus dar­bus, rei­kia iš­si­aiš­kin­ti, ko iš ma­nęs rei­ka­lau­ja­ma. Dės­ty­to­jai daž­nai pa­tei­kia rei­ka­la­vi­mus pir­mo­sios paskai­tos me­tu. Kai ži­no­me vi­sų dar­bų rei­ka­la­vi­mus, ga­li­me ge­riau skirs­ty­ti lai­ką. Lai­ko skirs­ty­mui pa­de­da mąs­ty­mas apie pro­ce­sus. Taip vie­nas di­des­nis dar­bas iš­skai­do­mas į ma­žes­nes da­lis. Tos ma­žes­nės da­lys api­bū­di­na­mos kaip procesai.

Procesai

Štai no­rint su­si­pla­nuo­ti ba­ka­lau­ro dar­bo ty­ri­mą bū­ti­na iš­skir­ti abst­rak­čius pro­ce­sus, ku­rie seks vi­są ba­ka­lau­ro dar­bo ren­gi­mo lai­ką. Api­bū­din­da­mas pro­ce­są ke­liu to­kius klau­si­mus: ką aš da­ry­siu, ką tai reiš­kia, koks to re­zul­ta­tas? Pro­ce­sus ge­riau­sia smul­kin­ti į ma­žes­nes da­lis. Pa­vyz­džiui, ra­šy­mo pro­ce­sas su­si­de­da iš ra­šy­mo ir re­da­ga­vi­mo veiks­mų. At­sky­rus pro­ce­sus, de­ta­liau pla­nuo­ja­mas laikas.

Moks­li­niai dar­bai daž­niau­siai su­si­de­da iš to­kių procesų:

  • Skai­ty­mas ar­ba moks­li­nio dis­kur­so ana­li­zė pa­si­rink­ta tema;
  • Ty­ri­mo di­zai­nas ir ty­ri­mo metodai;
  • Ty­ri­mas, duo­me­nų rin­ki­mas ar­ba ki­to­kia veik­la su­si­ju­si su me­to­dų taikymu;
  • Duo­me­nų analizė;
  • Ra­šy­mas;
  • Re­da­ga­vi­mas;
  • Ty­ri­mo pristatymas.

Šie pro­ce­sai ga­li va­ri­juo­ti, ta­čiau prieš ra­šant dar­bą pra­var­tu kiek­vie­ną jų nuo­sek­liai ap­gal­vo­ti. Iš pra­džių pro­ce­sai yra la­bai abst­rak­tūs ir tik dar­bo ei­go­je konk­re­ti­na­mi. Lai­ko pla­na­vi­mas tu­ri bū­ti nuo­sek­lus ir re­gu­lia­rus tam, kad dar­bo pro­ce­sas bū­tų efek­ty­vus. Lai­ką pla­nuo­ju kas­dien. Iš anks­to su­dė­lio­ti pri­o­ri­te­tai pa­de­da su­si­pla­nuo­ti die­ną. Aiš­kiai pa­si­žy­miu ko­liokviu­mų ir eg­za­mi­nų da­tas. Tuo konk­re­čiu lai­ku jie yra svarbiausi.

Di­des­nių pro­jek­tų pla­na­vi­mui ir dar­bui su ko­man­da tin­ka Trel­lo prog­ra­ma. Jo­je su­si­da­rau tris blo­kus: dar­bai, da­ro­mi dar­bai ir pa­da­ry­ti dar­bai. Dar­bų blo­ke aiš­kiai su­si­dė­lio­ju aukš­čiau įvar­din­tus pro­ce­sus. Pir­ma, iš­ski­riu šal­ti­nių rin­ki­mą, o jį smul­ki­nu į šal­ti­nių pa­ieš­ką ir jų skai­ty­mą. Skai­ty­da­mas ren­ku rei­kia­mas ci­ta­tas į Excel do­ku­men­tą; taip pat pa­si­tai­kan­čius nau­jus šal­ti­nius, ku­riuos ver­tė­tų rasti.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Kuo­met tu­riu pri­si­rin­kęs teo­ri­nės me­džia­gos, pla­nuo­ju sa­vo ty­ri­mo di­zai­ną. Tam rei­kia ži­no­ti dar­bo tiks­lą ir ko­kią me­to­do­lo­gi­ją nau­do­siu. To­dėl pa­ra­šau trum­pą įva­dą, ku­rį dar­bo ga­le pa­tai­sy­siu. Sa­vo ba­ka­lau­ri­niam dar­bui pa­si­rin­kau grin­džia­mo­sios teo­ri­jos konst­ruk­ty­vis­ti­nę me­to­do­lo­gi­ją ir ty­ri­me nau­do­siu in­ter­viu me­to­dą. Tai iš­si­aiš­ki­nus, iš­ky­la nau­ji pro­ce­sai, ku­riuos ga­liu formuluoti.

Abst­rak­čiau­sias pro­ce­si­nis vie­ne­tas yra duo­me­nų rin­ki­mas, ta­čiau net jį ge­riau iš­skai­dy­ti. Ren­kant duo­me­nis aš kon­tak­tuo­siu su in­for­man­tais, tu­rė­siu kaž­kur vyk­ti, da­ry­siu in­ter­viu, tran­skri­buo­siu, ref­lek­tuo­siu ir ana­li­zuo­siu duo­me­nis. Įvar­di­ju vi­sus šiuos pro­ce­sus taip: ko­mu­ni­ka­ci­ja, in­ter­viu, tran­skri­ba­vi­mas, ref­lek­ta­vi­mas ir ana­li­zė. Po šių pro­ce­sų, tu­rė­siu pa­ruoš­ti tvar­kin­gą ba­ka­lau­ro dar­bą pa­gal aiš­kius rei­ka­la­vi­mus. Ra­šy­mo pro­ce­są skai­dau pa­gal dar­bo da­lis, kiek­vie­ną jų konk­re­ti­zuo­ju. Dar­bo gy­ni­mo da­ta yra ži­no­ma, tad ne­sun­ku pla­nuo­ti lai­ką pasiruošimui.

Toks mąs­ty­mas pri­tai­ko­mas ne vien in­di­vi­dua­liuo­se moks­lo dar­buo­se. At­lie­kant ko­man­di­nį dar­bą jį pri­tai­ky­ti kiek sun­kiau – daž­nai iš­ky­la pa­si­ti­kė­ji­mo ki­tais prob­le­ma. Pro­ce­si­nis pla­na­vi­mas nau­do­jant Trel­lo pa­de­da pa­si­ti­kė­ji­mą su­grą­žin­ti, nes vi­si ga­li ma­ty­ti vie­nas ki­to at­sa­ko­my­bes. Siū­lau iš­ban­dy­ti to­kį pla­na­vi­mą su ko­kiu nors na­mų dar­bo projektu.

Taip ir ne

Žar­dec­kai­tės-Ma­tu­lai­tie­nės paskai­to­je iš­gir­dau ma­ne pa­vei­ku­sį žo­dį įsi­pa­rei­go­ji­mas. Vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas yra įsi­pa­rei­go­ji­mų tink­las. No­rint bū­ti žmo­gu­mi ne­už­ten­ka vie­no įsi­pa­rei­go­ji­mo. Ne­ga­li­me juk tik ra­šy­ti ba­ka­lau­ri­nį. Daž­nai įsi­pa­rei­go­ja­me to pil­nai ne­su­vok­da­mi ir po to at­si­du­ria­me po­zi­ci­jo­je, kai ne­spė­ja­me vis­ko pa­da­ry­ti. To­dėl įsi­pa­rei­go­ji­mus rei­kia val­dy­ti kar­tu su sa­vo lai­ku. Tu­rė­da­mi pla­ną ga­li­me skir­ti lai­ko ko­kiam nors ki­tam įsi­pa­rei­go­ji­mui. Kiek­vie­nas iš mū­sų tu­ri­me ly­giai tiek pat lai­ko pa­ro­je – 24 va­lan­das mi­nus 7–8 va­lan­dos mie­go. Ne­ga­li­me pri­si­im­ti vi­sų įsi­pa­rei­go­ji­mų. Kai įsi­pa­rei­go­ji­mai vi­sai ne­ati­tin­ka mū­sų pri­o­ri­te­tų, sa­ky­ki­me ne. Ven­ki­te grei­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų. Ati­džiau se­ki­te sa­ve, kai pri­ima­te įsi­pa­rei­go­ji­mus ir ne­si­jau­s­ki­te kal­ti, kad pa­sa­ko­te ne.

„Kaip tai­syk­lę tu­ri­me su­vok­ti tai, jog blo­gas pla­nas tas, ku­ris ne­ga­li bū­ti koreguojamas.“ 

Spon­ta­niš­ku­mas yra sma­gu, jis su­drums­čia kas­die­nos ru­ti­ną, jam rei­kia pa­lik­ti lai­ko. Gin­čy­čiau­si su tais, ku­rie ne­pla­nuo­ja sa­vo lai­ko ir tei­gia, kad vis­ką pa­lie­ka sa­vi­ei­gai, nes jiems taip sma­giau gy­ven­ti. Ma­no nuo­mo­ne, tik pla­nuo­jant lai­ką at­si­ran­da tik­ra­sis spon­ta­niš­ku­mas, nes tuo­met į spon­ta­niš­ku­mą ga­li­ma rea­guo­ti. Kaip tai­syk­lę tu­ri­me su­vok­ti tai, jog blo­gas pla­nas tas, ku­ris ne­ga­li bū­ti ko­re­guo­ja­mas. Pla­nas tu­rė­tų bū­ti minkš­tas. Ne­spė­jai šian­dien, ži­nai, ką da­ry­si ry­toj. Gal­būt kar­tais teks ką nors pa­au­ko­ti, to­dėl vi­sa­da tu­ri­me ži­no­ti, ko­kie yra mū­sų pri­o­ri­te­tai ­tuo­met ne­si­jau­si­me kal­ti, jog da­ro­me ne tai, ką reikėtų.

Refleksija

Kas man pa­dė­jo pa­ga­liau su­pras­ti sa­vo klai­das po ket­ver­to is­to­ri­jos? Pra­dė­jau ra­šy­ti die­no­raš­tį, ku­ria­me įver­ti­nu sa­vo lai­ko pla­na­vi­mą: kas pa­si­se­kė, o kas ne; ku­riam dar­bui at­lik­ti rei­kia dau­giau lai­ko, o ku­rį ge­riau nu­dirb­ti ry­te. To­kios int­ro­s­pek­ci­jos man pa­dė­jo į sa­vo lai­ko pla­na­vi­mą žiū­rė­ti minkš­čiau ir ge­riau iš­mok­ti skirs­ty­ti lai­ką. Die­no­raš­tis yra kaip įran­kis, pa­pa­sa­ko­jan­tis mums apie sa­ve ir ki­tus. Die­no­raš­ty­je ref­lek­tuo­ju emo­ci­jas, si­tu­aci­jas ir ki­tas ne­gan­das. Kar­tais trum­pai ap­ra­šau skai­ty­tas kny­gas. Kas­dien ne­pa­vyks­ta ra­šy­ti, bet kai tu­riu kaž­ko­kią min­tį gal­vo­je, vi­sa­da už­si­ra­šau vie­ną ar­ba du žo­džius, pa­gal­vo­ju, kad tai tu­rė­čiau iš­plė­to­ti die­no­raš­ty­je. Die­no­raš­tis ga­li tap­ti įpro­čiu pa­baig­ti die­ną – pa­ra­šy­siu 25 mi­nu­tes ir ei­siu mie­go­ti. Man vi­sad ky­la klau­si­mas, ar tą die­no­raš­tį rei­kia skai­ty­ti ir kam aš iš­vis ra­šau, jei ne­skai­ty­siu. Ne­rei­kia sa­vęs prie­var­tau­ti ir bū­ti­nai skai­ty­ti tai, ką pa­ra­š­ei va­kar. Ga­li­ma tam skir­ti lai­ko kar­tą per mėnesį.

Dar keletas patarimų

Per psi­cho­lo­gės paskai­tą ir ki­tur esu gir­dė­jęs – ra­šy­ti ge­riau ry­te. Ne vi­siems tai tin­ka – vis­kas pri­klau­so nuo ap­lin­kos, ku­rio­je ra­šo­ma. Kar­tais mums rei­kia dau­giau ra­my­bės ir ta ra­my­bė at­ei­na pir­mą va­lan­dą nak­ties. Pats ra­šy­mą pla­nuo­ju pri­mo­je die­nos pu­sė­je ir sėk­min­gai ra­šau. Ki­tas pa­ta­ri­mas – keis­ti dar­bo vie­tą. Pa­ste­bė­ti­na, jog kar­tais ap­lin­kos pa­kei­ti­mas pa­de­da, dings­ta ne­ri­mas, leng­viau su­si­kon­cen­truo­ti. Kar­tais ne­ga­li­me dirb­ti dėl ne­tvar­kin­gos sa­vo dar­bo vie­tos. Kaip stu­den­tai tu­ri­me ke­le­tą tvar­kin­gų erd­vių, ku­rio­mis ga­li­me nau­do­tis lais­vai. Tai uni­ver­si­te­to ir vie­šo­sios bi­b­lio­te­kos, ka­vi­nės, drau­gų na­mai ar net vie­šas par­kas esant ge­ram orui.

Psi­cho­lo­gai ir psi­chiat­rai pa­ste­bi, jog šiuo­lai­ki­niams žmo­nėms da­ro­si sun­ku iš­lai­ky­ti sa­vo dė­me­sį. Tarp JAV jau­ni­mo ypač pa­pli­tu­si ADHD dia­g­no­zė – to­kie as­me­nys ne­ga­li il­gai da­ry­ti vie­no dar­bo. Net ir ne­tu­rint ADHD ga­li bū­ti sun­ku su­si­kaup­ti, ga­li bau­gin­ti dar­bo ap­im­tis, kan­kin­ti ne­ri­mas, o nuo dar­bų kie­kio už­si­blo­kuo­ti sme­ge­nys. Pa­ti­kė­kit, ži­nau, ką reiš­kia ne­ri­mo prie­puo­liai pas­ku­ti­nę die­ną prieš at­si­skai­ty­mą, kai rei­kia daug pa­da­ry­ti, bet esi kaip už­blo­kuo­tas. Su­si­tvar­ky­ti su tuo pa­de­da pomo­do­rai.

TAIP PAT SKAITYK


  • Prokrastinatoriai nėra tinginiai

    Dar­bus ati­dė­lio­ja ne tik dir­ban­tys, bet ir stu­den­tai. Anot kny­gos „Pro­kras­ti­na­ci­jos me­nas“, dėl to grauž­tis neverta.


  • Kelios pastabos apie lietuvišką slemą

    Su­si­ža­vė­ji­mas – to­kį pir­mą įspū­dį su­ke­lia kau­nie­tiš­kas sle­mas. Bet ko­dėl po kiek lai­ko jis su­ke­lia nuobodulį? 

1980 me­tais šią dar­bo veik­los or­ga­ni­za­vi­mo tech­ni­ką ap­ra­šė Fran­ces­co Ci­ril­lo. Bū­da­mas stu­den­tu jis nau­do­jo vir­tu­vi­nį į po­mi­do­rą pa­na­šų laik­ma­tį. Jam tai pa­dė­jo ge­riau su­si­kaup­ti ir pa­da­ry­ti dar­bus. Vie­nas pomo­do­ras trun­ka apie 25 mi­nu­tes, tre­ni­ruo­jant dė­me­sį, lai­ką ga­li­ma pa­kel­ti iki 30–40 mi­nu­čių. Tarp pomo­do­rų da­ro­ma 3–10 mi­nu­čių per­trauka. Po ke­tu­rių pomo­do­rų, t. y. po maž­daug 2 va­lan­dų da­ro­ma il­ges­nė 15–30 mi­nu­čių per­trauka. Per per­trau­kas ga­li­ma at­si­sto­ti pa­si­vaikš­čio­ti, at­sa­ky­ti į ži­nu­tes, pri­si­pil­ti van­dens į bu­te­liu­ką, ap­si­lan­ky­ti tu­ale­te ar pa­si­kal­bė­ti su ko­le­ga. Per il­ges­nes per­trau­kas bū­ti­na at­si­sto­ti iš vie­tos ir pa­ju­dė­ti. Per vie­ną per­trau­kė­lę, klai­džio­jant tarp uni­ver­si­te­to bi­b­lio­te­kos len­ty­nų, ra­dau man rei­ka­lin­gos moks­li­nės me­džia­gos, tad per­trau­kė­lės ga­li bū­ti la­bai rezultatyvios.

Jei no­ri­te dar la­biau pa­ge­rin­ti sa­vo dė­me­sin­gu­mą ir kon­cent­ra­ci­ją, įterp­ki­te į sa­vo die­ną kny­gų skai­ty­mą. Įvai­rūs moks­li­nin­kai pa­ste­bi, kad skai­ty­mas la­vi­na at­min­tį bei ge­ri­na dė­me­sio su­tel­ki­mo ge­bė­ji­mą. Vi­sus šiuos pa­ta­ri­mus nau­do­jant iš­si­lais­vi­na­ma iš psi­cho­lo­gi­nio blo­ko pan­čių. Rei­kia tik sau pa­sa­ky­ti: pa­rei­siu iš na­mų į bi­b­lio­te­ką ir paskai­ty­siu tas 25 minutes.

Kiek­vie­nas žmo­gus skir­tin­gas. Mes tu­ri­me pa­lai­ky­ti so­cia­li­nius san­ty­kius, kaip stu­den­tai no­ri­me ei­ti į va­ka­rė­lius ir klu­bus. Ga­li­me da­ry­ti vis­ką, tik rei­kia skir­ti tam lai­ko. Tu­ri­me su­pras­ti, kad lai­ko pla­na­vi­mas pra­džio­je ga­li pa­si­ro­dy­ti su­dė­tin­gas ir nuo­bo­dus, ne­ne­šan­tis nau­dos, ta­čiau vi­sa­da rei­kia at­min­ti, kad bė­ga­me ma­ra­to­ną. Lai­ko pla­na­vi­mo nau­da pa­si­ro­do tik il­go­je per­spek­ty­vo­je, įgū­džiai yra iš­moks­ta­mi, ga­li­me da­ry­ti klai­dų, jas rei­kia ana­li­zuo­ti ir keis­ti sa­vo elg­se­ną. Vi­siš­kai ne­svar­bu, jog ne­tap­si­me mi­li­jo­nie­riais ar gy­ve­ni­mo bū­do gu­ru. Pla­nuo­da­mi lai­ką ga­li­me pa­siek­ti pa­čių įvai­riau­sių tikslų.

Benas Baranovskis

Benas Baranovkis yra VDU sociologijos ir antropologijos bakalaurantas, Šauksmo narys, slemeris, antrą kadenciją eina VDU studentų parlamento nario pareigas.

Taip pat skaityk

Studentai kovoje su klimato krize

Dabartiniai studentai turės išgyventi klimato krizės padarinius. Jų bendri veiksmai galėtų užtikrinti, jog universitetai taptų pavyzdžiu,