Gelbstint eilinį studentą – kaip planuoti savo laiką

Tik įsto­jęs į uni­ver­si­te­tą, at­ro­do, ži­no­jau, kaip pla­nuo­ti lai­ką. At­ėjo pir­mų­jų at­si­skai­ty­mų me­tas ir iš vie­no jų ga­vau ket­ver­tą. Uni­ver­si­te­te tai ne­pa­ten­ki­na­mas ba­las. Ne­tru­kus ka­ted­ros re­fe­ren­tė at­siun­tė ži­nu­tę su aiš­kia pag­rin­di­ne min­ti­mi – pa­si­tempk. Jas gau­na vi­si pa­te­kę į nei­gia­mų ba­lų zo­ną. Nu­mo­jau į ne­sėk­mę ran­ka, nors tai bu­vo sig­na­las, kad kaž­ką da­rau ne taip. Į per­spė­ji­mus rei­kė­tų rea­guo­ti ki­taip. Tik po kiek lai­ko per­s­vars­ty­da­mas ket­ver­to is­to­ri­ją su­pra­tau, kad pag­rin­di­nė ma­no klai­da bu­vo ne­pla­nuo­ti lai­ko. Ne­tu­rė­jau pri­o­ri­te­tų, ku­rie ma­ne su­sty­guo­tų, ne­tu­rė­jau minkš­to pla­no, ku­rio ga­lė­čiau lai­ky­tis. Ma­ne var­gi­no jau­du­lys ir ne­ži­no­jau, kur sly­pi problema.

Kai su­si­kū­riau lai­ko pla­na­vi­mo sis­te­mą, gy­ve­ni­mas pa­si­da­rė leng­ves­nis ir pa­vyks­ta pa­da­ry­ti dau­giau. Bet iki to se­kė ga­na il­gas ke­lias. Ži­nau, kad to­kios bė­dos ka­muo­ja to­li gra­žu ne ma­ne vie­ną. No­riu pa­si­da­lin­ti sa­vo ži­nio­mis su ki­tais, dar tik į aka­de­mi­nę are­ną žen­gian­čiais, stu­den­tais ir pa­dė­ti grei­čiau įveik­ti pir­mi­nes stu­di­ja­vi­mo kančias.

Pra­ei­tą ru­de­nį Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te psi­cho­lo­gi­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rė Kri­s­ti­na Žar­dec­kai­tė-Ma­tu­lai­tie­nė ve­dė vie­šą paskai­tą apie lai­ko pla­na­vi­mą, at­vė­ru­sią man vi­sai nau­ją su­pra­t­imą. Ki­tas įdo­mus drau­gų pa­siū­ly­tas šal­ti­nis – ita­lų se­mio­ti­ko ir ra­šy­to­jo Um­ber­to Eco kny­ga „How to Wri­te a The­sis?“ Jos dė­ka su­pra­tau mąs­ty­mo apie pro­ce­sus ir už­duo­čių iš­skai­dy­mo į ma­žas da­lis nau­dą. Man taip pat pa­dė­jo Va­šing­to­no Pier­ce ko­le­džo psi­cho­lo­gi­jos dės­ty­to­jo Mar­ty Lob­del­lo paskai­ta „Stu­dy Less, Stu­dy Smart“. Iš jos aš per­ėmiau pomo­do­ro me­to­di­ką. Jie pa­dė­jo man su­si­kur­ti sa­vo sis­te­mą, apie ku­rią pa­pa­sa­ko­siu toliau.

Prioritetai

Pri­o­ri­te­tus ga­li­ma iš­si­kel­ti bet ku­riam lai­kui. No­rint su­pras­ti sa­vo pri­o­ri­te­tus, rei­kia at­si­sės­ti ir pa­gal­vo­ti, ką tu­ri­me pa­da­ry­ti šian­dien, ry­toj, šią sa­vai­tę, per mė­ne­sį ir per me­tus. Ta­čiau svar­biau­sia kel­ti klau­si­mą, ko­kią pras­mę tu­ri ma­no pri­o­ri­te­tai. Pa­vyz­džiui, mums, stu­den­tams, tu­rė­tų bū­ti svar­bios stu­di­jos. Bū­ti­na sa­vęs pa­klaus­ti, ko­dėl aš stu­di­juo­ju. Tuo­met leng­viau at­sa­ky­ti, ko sie­kiu iš sa­vo stu­di­jų. Jei­gu sie­kiu tik pa­baig­ti, tai ti­kė­ti­na – tai­ky­siu į že­mus ba­lus. Psi­cho­lo­gė Žar­dec­kai­tė-Ma­tu­lai­tie­nė pa­ta­ria: ne­svar­bu, kad no­ri­me tik iš­lai­ky­ti eg­za­mi­ną ir sie­kia­me pen­ke­to – sie­kiant pen­ke­to, ge­riau siek­ti bent sep­ty­ne­to. Jei sie­kia­me ge­riau­sių ba­lų, ti­kė­ti­na, kad stu­di­jos taps pag­rin­di­niu pri­o­ri­te­tu. To­kiu at­ve­ju stu­di­joms tu­rė­si­me skir­ti dau­giau­sia laiko.

Jei stu­di­jų me­tu ten­ka ir mo­ky­tis, ir dirb­ti, rei­kia ge­rai pa­gal­vo­ti, ko­dėl aš dir­bu. Jei dir­bu tik tam, kad ga­lė­čiau pa­deng­ti sa­vo pra­gy­ve­ni­mo iš­lai­das stu­di­juo­jant, ver­ta ap­mąs­ty­ti al­ter­na­ty­vas, to­kias kaip pas­ko­los, tė­vų ir ar­ti­mų­jų pa­ra­ma, gal­būt ver­ta at­si­sa­ky­ti kaž­ko­kių iš­lai­dų. Gal­būt įma­no­ma už­si­dirb­ti per va­sa­rą. Jei­gu vi­sos al­ter­na­ty­vos nė­ra tin­ka­mos ir dar­bas yra vie­nin­te­lis fi­nan­si­nis rams­tis, lai­ko pla­na­vi­mas tam­pa itin svar­biu įran­kiu no­rint iš­la­vi­ruo­ti tarp tikslų.

Pats nau­do­ju to­kią pri­o­ri­te­tų sis­te­mą: me­tai (pag­rin­di­niai ir di­des­ni pri­o­ri­te­tai) ➜ pus­me­čiai (ar­ba moks­lo me­tų se­mestrai) ➜ mė­ne­siai (at­si­skai­ty­mų da­tos ir konk­re­tes­ni dar­bai) ➜ sa­vai­tė (vi­siš­kai konk­re­tūs dar­bai, ku­rie sie­ja­si su me­ti­niais prioritetais).

Pra­de­dant pla­nuo­ti lai­ką, rei­kia su­si­ra­šy­ti vi­sus dar­bus į vie­ną vie­tą. Ži­nant vi­sus dar­bus, rei­kia iš­si­aiš­kin­ti, ko iš ma­nęs rei­ka­lau­ja­ma. Dės­ty­to­jai daž­nai pa­tei­kia rei­ka­la­vi­mus pir­mo­sios paskai­tos me­tu. Kai ži­no­me vi­sų dar­bų rei­ka­la­vi­mus, ga­li­me ge­riau skirs­ty­ti lai­ką. Lai­ko skirs­ty­mui pa­de­da mąs­ty­mas apie pro­ce­sus. Taip vie­nas di­des­nis dar­bas iš­skai­do­mas į ma­žes­nes da­lis. Tos ma­žes­nės da­lys api­bū­di­na­mos kaip procesai.

Procesai

Štai no­rint su­si­pla­nuo­ti ba­ka­lau­ro dar­bo ty­ri­mą bū­ti­na iš­skir­ti abst­rak­čius pro­ce­sus, ku­rie seks vi­są ba­ka­lau­ro dar­bo ren­gi­mo lai­ką. Api­bū­din­da­mas pro­ce­są ke­liu to­kius klau­si­mus: ką aš da­ry­siu, ką tai reiš­kia, koks to re­zul­ta­tas? Pro­ce­sus ge­riau­sia smul­kin­ti į ma­žes­nes da­lis. Pa­vyz­džiui, ra­šy­mo pro­ce­sas su­si­de­da iš ra­šy­mo ir re­da­ga­vi­mo veiks­mų. At­sky­rus pro­ce­sus, de­ta­liau pla­nuo­ja­mas laikas.

Moks­li­niai dar­bai daž­niau­siai su­si­de­da iš to­kių procesų:

• Skai­ty­mas ar­ba moks­li­nio dis­kur­so ana­li­zė pa­si­rink­ta tema;
• Ty­ri­mo di­zai­nas ir ty­ri­mo metodai;
• Ty­ri­mas, duo­me­nų rin­ki­mas ar­ba ki­to­kia veik­la su­si­ju­si su me­to­dų taikymu;
• Duo­me­nų analizė;
• Ra­šy­mas;
• Re­da­ga­vi­mas;
• Ty­ri­mo pristatymas.

Šie pro­ce­sai ga­li va­ri­juo­ti, ta­čiau prieš ra­šant dar­bą pra­var­tu kiek­vie­ną jų nuo­sek­liai ap­gal­vo­ti. Iš pra­džių pro­ce­sai yra la­bai abst­rak­tūs ir tik dar­bo ei­go­je konk­re­ti­na­mi. Lai­ko pla­na­vi­mas tu­ri bū­ti nuo­sek­lus ir re­gu­lia­rus tam, kad dar­bo pro­ce­sas bū­tų efek­ty­vus. Lai­ką pla­nuo­ju kas­dien. Iš anks­to su­dė­lio­ti pri­o­ri­te­tai pa­de­da su­si­pla­nuo­ti die­ną. Aiš­kiai pa­si­žy­miu ko­liokviu­mų ir eg­za­mi­nų da­tas. Tuo konk­re­čiu lai­ku jie yra svarbiausi.

Di­des­nių pro­jek­tų pla­na­vi­mui ir dar­bui su ko­man­da tin­ka Trel­lo prog­ra­ma. Jo­je su­si­da­rau tris blo­kus: dar­bai, da­ro­mi dar­bai ir pa­da­ry­ti dar­bai. Dar­bų blo­ke aiš­kiai su­si­dė­lio­ju aukš­čiau įvar­din­tus pro­ce­sus. Pir­ma, iš­ski­riu šal­ti­nių rin­ki­mą, o jį smul­ki­nu į šal­ti­nių pa­ieš­ką ir jų skai­ty­mą. Skai­ty­da­mas ren­ku rei­kia­mas ci­ta­tas į Excel do­ku­men­tą; taip pat pa­si­tai­kan­čius nau­jus šal­ti­nius, ku­riuos ver­tė­tų rasti.

Kuo­met tu­riu pri­si­rin­kęs teo­ri­nės me­džia­gos, pla­nuo­ju sa­vo ty­ri­mo di­zai­ną. Tam rei­kia ži­no­ti dar­bo tiks­lą ir ko­kią me­to­do­lo­gi­ją nau­do­siu. To­dėl pa­ra­šau trum­pą įva­dą, ku­rį dar­bo ga­le pa­tai­sy­siu. Sa­vo ba­ka­lau­ri­niam dar­bui pa­si­rin­kau grin­džia­mo­sios teo­ri­jos konst­ruk­ty­vis­ti­nę me­to­do­lo­gi­ją ir ty­ri­me nau­do­siu in­ter­viu me­to­dą. Tai iš­si­aiš­ki­nus, iš­ky­la nau­ji pro­ce­sai, ku­riuos ga­liu formuluoti.

Abst­rak­čiau­sias pro­ce­si­nis vie­ne­tas yra duo­me­nų rin­ki­mas, ta­čiau net jį ge­riau iš­skai­dy­ti. Ren­kant duo­me­nis aš kon­tak­tuo­siu su in­for­man­tais, tu­rė­siu kaž­kur vyk­ti, da­ry­siu in­ter­viu, tran­skri­buo­siu, ref­lek­tuo­siu ir ana­li­zuo­siu duo­me­nis. Įvar­di­ju vi­sus šiuos pro­ce­sus taip: ko­mu­ni­ka­ci­ja, in­ter­viu, tran­skri­ba­vi­mas, ref­lek­ta­vi­mas ir ana­li­zė. Po šių pro­ce­sų, tu­rė­siu pa­ruoš­ti tvar­kin­gą ba­ka­lau­ro dar­bą pa­gal aiš­kius rei­ka­la­vi­mus. Ra­šy­mo pro­ce­są skai­dau pa­gal dar­bo da­lis, kiek­vie­ną jų konk­re­ti­zuo­ju. Dar­bo gy­ni­mo da­ta yra ži­no­ma, tad ne­sun­ku pla­nuo­ti lai­ką pasiruošimui.

Toks mąs­ty­mas pri­tai­ko­mas ne vien in­di­vi­dua­liuo­se moks­lo dar­buo­se. At­lie­kant ko­man­di­nį dar­bą jį pri­tai­ky­ti kiek sun­kiau – daž­nai iš­ky­la pa­si­ti­kė­ji­mo ki­tais prob­le­ma. Pro­ce­si­nis pla­na­vi­mas nau­do­jant Trel­lo pa­de­da pa­si­ti­kė­ji­mą su­grą­žin­ti, nes vi­si ga­li ma­ty­ti vie­nas ki­to at­sa­ko­my­bes. Siū­lau iš­ban­dy­ti to­kį pla­na­vi­mą su ko­kiu nors na­mų dar­bo projektu.

Taip ir ne

Žar­dec­kai­tės-Ma­tu­lai­tie­nės paskai­to­je iš­gir­dau ma­ne pa­vei­ku­sį žo­dį įsi­pa­rei­go­ji­mas. Vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas yra įsi­pa­rei­go­ji­mų tink­las. No­rint bū­ti žmo­gu­mi ne­už­ten­ka vie­no įsi­pa­rei­go­ji­mo. Ne­ga­li­me juk tik ra­šy­ti ba­ka­lau­ri­nį. Daž­nai įsi­pa­rei­go­ja­me to pil­nai ne­su­vok­da­mi ir po to at­si­du­ria­me po­zi­ci­jo­je, kai ne­spė­ja­me vis­ko pa­da­ry­ti. To­dėl įsi­pa­rei­go­ji­mus rei­kia val­dy­ti kar­tu su sa­vo lai­ku. Tu­rė­da­mi pla­ną ga­li­me skir­ti lai­ko ko­kiam nors ki­tam įsi­pa­rei­go­ji­mui. Kiek­vie­nas iš mū­sų tu­ri­me ly­giai tiek pat lai­ko pa­ro­je – 24 va­lan­das mi­nus 7–8 va­lan­dos mie­go. Ne­ga­li­me pri­si­im­ti vi­sų įsi­pa­rei­go­ji­mų. Kai įsi­pa­rei­go­ji­mai vi­sai ne­ati­tin­ka mū­sų pri­o­ri­te­tų, sa­ky­ki­me ne. Ven­ki­te grei­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų. Ati­džiau se­ki­te sa­ve, kai pri­ima­te įsi­pa­rei­go­ji­mus ir ne­si­jau­s­ki­te kal­ti, kad pa­sa­ko­te ne.

„Kaip tai­syk­lę tu­ri­me su­vok­ti tai, jog blo­gas pla­nas tas, ku­ris ne­ga­li bū­ti koreguojamas.“ 

Spon­ta­niš­ku­mas yra sma­gu, jis su­drums­čia kas­die­nos ru­ti­ną, jam rei­kia pa­lik­ti lai­ko. Gin­čy­čiau­si su tais, ku­rie ne­pla­nuo­ja sa­vo lai­ko ir tei­gia, kad vis­ką pa­lie­ka sa­vi­ei­gai, nes jiems taip sma­giau gy­ven­ti. Ma­no nuo­mo­ne, tik pla­nuo­jant lai­ką at­si­ran­da tik­ra­sis spon­ta­niš­ku­mas, nes tuo­met į spon­ta­niš­ku­mą ga­li­ma rea­guo­ti. Kaip tai­syk­lę tu­ri­me su­vok­ti tai, jog blo­gas pla­nas tas, ku­ris ne­ga­li bū­ti ko­re­guo­ja­mas. Pla­nas tu­rė­tų bū­ti minkš­tas. Ne­spė­jai šian­dien, ži­nai, ką da­ry­si ry­toj. Gal­būt kar­tais teks ką nors pa­au­ko­ti, to­dėl vi­sa­da tu­ri­me ži­no­ti, ko­kie yra mū­sų pri­o­ri­te­tai ­tuo­met ne­si­jau­si­me kal­ti, jog da­ro­me ne tai, ką reikėtų.

Refleksija

Kas man pa­dė­jo pa­ga­liau su­pras­ti sa­vo klai­das po ket­ver­to is­to­ri­jos? Pra­dė­jau ra­šy­ti die­no­raš­tį, ku­ria­me įver­ti­nu sa­vo lai­ko pla­na­vi­mą: kas pa­si­se­kė, o kas ne; ku­riam dar­bui at­lik­ti rei­kia dau­giau lai­ko, o ku­rį ge­riau nu­dirb­ti ry­te. To­kios int­ro­s­pek­ci­jos man pa­dė­jo į sa­vo lai­ko pla­na­vi­mą žiū­rė­ti minkš­čiau ir ge­riau iš­mok­ti skirs­ty­ti lai­ką. Die­no­raš­tis yra kaip įran­kis, pa­pa­sa­ko­jan­tis mums apie sa­ve ir ki­tus. Die­no­raš­ty­je ref­lek­tuo­ju emo­ci­jas, si­tu­aci­jas ir ki­tas ne­gan­das. Kar­tais trum­pai ap­ra­šau skai­ty­tas kny­gas. Kas­dien ne­pa­vyks­ta ra­šy­ti, bet kai tu­riu kaž­ko­kią min­tį gal­vo­je, vi­sa­da už­si­ra­šau vie­ną ar­ba du žo­džius, pa­gal­vo­ju, kad tai tu­rė­čiau iš­plė­to­ti die­no­raš­ty­je. Die­no­raš­tis ga­li tap­ti įpro­čiu pa­baig­ti die­ną – pa­ra­šy­siu 25 mi­nu­tes ir ei­siu mie­go­ti. Man vi­sad ky­la klau­si­mas, ar tą die­no­raš­tį rei­kia skai­ty­ti ir kam aš iš­vis ra­šau, jei ne­skai­ty­siu. Ne­rei­kia sa­vęs prie­var­tau­ti ir bū­ti­nai skai­ty­ti tai, ką pa­ra­š­ei va­kar. Ga­li­ma tam skir­ti lai­ko kar­tą per mėnesį.

Dar keletas patarimų

Per psi­cho­lo­gės paskai­tą ir ki­tur esu gir­dė­jęs – ra­šy­ti ge­riau ry­te. Ne vi­siems tai tin­ka – vis­kas pri­klau­so nuo ap­lin­kos, ku­rio­je ra­šo­ma. Kar­tais mums rei­kia dau­giau ra­my­bės ir ta ra­my­bė at­ei­na pir­mą va­lan­dą nak­ties. Pats ra­šy­mą pla­nuo­ju pri­mo­je die­nos pu­sė­je ir sėk­min­gai ra­šau. Ki­tas pa­ta­ri­mas – keis­ti dar­bo vie­tą. Pa­ste­bė­ti­na, jog kar­tais ap­lin­kos pa­kei­ti­mas pa­de­da, dings­ta ne­ri­mas, leng­viau su­si­kon­cen­truo­ti. Kar­tais ne­ga­li­me dirb­ti dėl ne­tvar­kin­gos sa­vo dar­bo vie­tos. Kaip stu­den­tai tu­ri­me ke­le­tą tvar­kin­gų erd­vių, ku­rio­mis ga­li­me nau­do­tis lais­vai. Tai uni­ver­si­te­to ir vie­šo­sios bi­b­lio­te­kos, ka­vi­nės, drau­gų na­mai ar net vie­šas par­kas esant ge­ram orui.

Psi­cho­lo­gai ir psi­chiat­rai pa­ste­bi, jog šiuo­lai­ki­niams žmo­nėms da­ro­si sun­ku iš­lai­ky­ti sa­vo dė­me­sį. Tarp JAV jau­ni­mo ypač pa­pli­tu­si ADHD dia­g­no­zė – to­kie as­me­nys ne­ga­li il­gai da­ry­ti vie­no dar­bo. Net ir ne­tu­rint ADHD ga­li bū­ti sun­ku su­si­kaup­ti, ga­li bau­gin­ti dar­bo ap­im­tis, kan­kin­ti ne­ri­mas, o nuo dar­bų kie­kio už­si­blo­kuo­ti sme­ge­nys. Pa­ti­kė­kit, ži­nau, ką reiš­kia ne­ri­mo prie­puo­liai pas­ku­ti­nę die­ną prieš at­si­skai­ty­mą, kai rei­kia daug pa­da­ry­ti, bet esi kaip už­blo­kuo­tas. Su­si­tvar­ky­ti su tuo pa­de­da pomo­do­rai.

TAIP PAT SKAITYK

1980 me­tais šią dar­bo veik­los or­ga­ni­za­vi­mo tech­ni­ką ap­ra­šė Fran­ces­co Ci­ril­lo. Bū­da­mas stu­den­tu jis nau­do­jo vir­tu­vi­nį į po­mi­do­rą pa­na­šų laik­ma­tį. Jam tai pa­dė­jo ge­riau su­si­kaup­ti ir pa­da­ry­ti dar­bus. Vie­nas pomo­do­ras trun­ka apie 25 mi­nu­tes, tre­ni­ruo­jant dė­me­sį, lai­ką ga­li­ma pa­kel­ti iki 30–40 mi­nu­čių. Tarp pomo­do­rų da­ro­ma 3–10 mi­nu­čių per­trauka. Po ke­tu­rių pomo­do­rų, t. y. po maž­daug 2 va­lan­dų da­ro­ma il­ges­nė 15–30 mi­nu­čių per­trauka. Per per­trau­kas ga­li­ma at­si­sto­ti pa­si­vaikš­čio­ti, at­sa­ky­ti į ži­nu­tes, pri­si­pil­ti van­dens į bu­te­liu­ką, ap­si­lan­ky­ti tu­ale­te ar pa­si­kal­bė­ti su ko­le­ga. Per il­ges­nes per­trau­kas bū­ti­na at­si­sto­ti iš vie­tos ir pa­ju­dė­ti. Per vie­ną per­trau­kė­lę, klai­džio­jant tarp uni­ver­si­te­to bi­b­lio­te­kos len­ty­nų, ra­dau man rei­ka­lin­gos moks­li­nės me­džia­gos, tad per­trau­kė­lės ga­li bū­ti la­bai rezultatyvios.

Jei no­ri­te dar la­biau pa­ge­rin­ti sa­vo dė­me­sin­gu­mą ir kon­cent­ra­ci­ją, įterp­ki­te į sa­vo die­ną kny­gų skai­ty­mą. Įvai­rūs moks­li­nin­kai pa­ste­bi, kad skai­ty­mas la­vi­na at­min­tį bei ge­ri­na dė­me­sio su­tel­ki­mo ge­bė­ji­mą. Vi­sus šiuos pa­ta­ri­mus nau­do­jant iš­si­lais­vi­na­ma iš psi­cho­lo­gi­nio blo­ko pan­čių. Rei­kia tik sau pa­sa­ky­ti: pa­rei­siu iš na­mų į bi­b­lio­te­ką ir paskai­ty­siu tas 25 minutes.

Kiek­vie­nas žmo­gus skir­tin­gas. Mes tu­ri­me pa­lai­ky­ti so­cia­li­nius san­ty­kius, kaip stu­den­tai no­ri­me ei­ti į va­ka­rė­lius ir klu­bus. Ga­li­me da­ry­ti vis­ką, tik rei­kia skir­ti tam lai­ko. Tu­ri­me su­pras­ti, kad lai­ko pla­na­vi­mas pra­džio­je ga­li pa­si­ro­dy­ti su­dė­tin­gas ir nuo­bo­dus, ne­ne­šan­tis nau­dos, ta­čiau vi­sa­da rei­kia at­min­ti, kad bė­ga­me ma­ra­to­ną. Lai­ko pla­na­vi­mo nau­da pa­si­ro­do tik il­go­je per­spek­ty­vo­je, įgū­džiai yra iš­moks­ta­mi, ga­li­me da­ry­ti klai­dų, jas rei­kia ana­li­zuo­ti ir keis­ti sa­vo elg­se­ną. Vi­siš­kai ne­svar­bu, jog ne­tap­si­me mi­li­jo­nie­riais ar gy­ve­ni­mo bū­do gu­ru. Pla­nuo­da­mi lai­ką ga­li­me pa­siek­ti pa­čių įvai­riau­sių tikslų.