Studijuodamas universitete ne vieną rašto darbą esu pradėjęs rašyti vėliau nei tai buvo racionalu. Rašymo pradžią nukėlinėdavau skaitydamas knygas, be kurių šiaip būčiau laisvai išsivertęs. Tik tokiu būdu galėjau nuraminti savo sąžinę ir įtikinti save, kad neleidžiu laiko vėjais. Gerai pagalvojus, jei ne šis mano polinkis atidėlioti, per studijas būčiau perskaitęs gerokai mažiau akademinės lektūros, kuri dar ir gelbėjo mano kailį kitose paskaitose ir darbuose.
Yra ir kitas daugeliui iš mūsų artimas šio fenomeno pavyzdys. Įprastai plauti indus ar siurbti kambarius ne itin mėgstame. Tačiau kuomet mums reikia nudirbti itin svarbų darbą, namų ruoša netikėtai tampa širdį gaivinančia veikla. Tai eilinė prokrastinacija.
Didžioji paslaptis ta, kad vieni prokrastinuodami nuveikia puikių ir naudingų dalykų, o kiti – tik dar labiau grimzta į nevilties liūną. Būtent apie tai rašo amerikiečių filosofas John Perry neseniai leidyklos „Hubris“ išleistoje knygoje „Prokrastinacijos menas“ (iš anglų kalbos vertė Jonas Dagys).
Produktyvi prokrastinacija
Manyčiau, vienas esminių prokrastinatorius gaubiančių stereotipų, kuriuos bando sugriauti filosofas, yra jų tapatinamas su paprasčiausiais tinginiais. Iš tikrųjų gali būti priešingai – prokrastinatoriai atidėliodami savo įsipareigojimus daug padaro visuomenės labui.
Jie taip pat nebūtinai yra arogantiški ir kitų jausmams abejingi pasipūtėliai. Prokrastinatoriai dažniausiai jaučia kaltę dėl neatliktų darbų ir išgyvena, jei dėl jų gali nukentėti kiti. Tiesiog jie funkcionuoja kitaip nei likusi visuomenės dalis. Anot Perry, „prokrastinatorius yra motyvuotas imtis sudėtingų, savalaikių ir svarbių užduočių, jei tai leidžia jam nedaryti ko nors svarbesnio“.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Deja, viskas nėra taip paprasta ir produktyvi prokrastinacija reikalauja tam tikrų sąlygų. Perry formuluoja struktūrinės prokrastinacijos sąvoką. Ji reiškia tokį savo darbo planavimą, kuris efektyviai išnaudoja aplinkybę, jog norisi atidėlioti svarbesnius darbus.
Filosofas pateikia tokį pavyzdį. Dauguma mūsų turime darbų sąrašus, kuriuose darbai išrikiuoti pagal svarbą: viršuje – svarbiausi ir neatidėliotini, o apačioje – dėmesio vertos, bet ne tokios svarbios užduotys. Perry teigia, kad „užsiimti jomis reiškia – nedaryti to, kas šiame sąraše įrašyta aukščiau“. Tokiu būdu prokrastinatoriai gali stebėtinai daug nuveikti ir net garsėti darbštumu tarp savo kolegų.
Štai ir ši knyga atsirado būtent tokiu pačiu principu – autorius vis nenorėjo imtis jam priskirtų akademinių darbų ir kad tai atidėliotų rašė tekstus apie prokrastinaciją.
Didžiausias prokrastinatorių tykantis pavojus – bijoti dėl savo darbų atidėliojimo prisiimti naujus įsipareigojimus. Jei jūsų darbų sąraše bus tik keletas pačių svarbiausių užduočių, neturėsite darbų, kuriais galėtumėte atidėlioti svarbiausius, ir todėl greičiausiai nedarysite nieko.
TAIP PAT SKAITYK
-
Dainuok, Odisėjau, apie kiškio spiras kelio gale
Jonas Mekas yra vienas žymiausių lietuvių kilmės filmų kūrėjų. Tačiau ne mažiau svarbesnė ir jo paunksmėj likusio jaunesniojo brolio Adolfo kūryba.
Žinoma, prokrastinacijos menui būtini rafinuoti saviapgaulės įgūdžiai. Šio fenomeno paradoksas, pasak Perry, yra tai, kad ilguoju laikotarpiu tie itin svarbūs ir savo terminais grasinantys darbai pasirodo nesą tokie mirtingai reikšmingi, o ir jų terminai būna tįsūs laike. Kol iki jų prisikasite, papildomai jau būsite nudirbę visą aibę šaunių darbų.
Ar studentai gali būti geri prokrastinatoriai?
Perry yra žinomas amerikiečių filosofas, dabar jau Stanfordo universiteto profesorius emeritas. Sakysite, bepigu jam būti prokrastinatoriumi, kuomet jis turi autoritetą universitete, o jam vėluojant su straipsnių ar kitų akademinių darbų terminais jų vis tiek yra laukiama, nes jie tiesiog geri. Studento, vėluojančio parašyti baigiamąjį darbą, greičiausiai niekas nepasigailės.
Tai iš dalies tiesa – studentai turi mažesnę laisvę užvilkinti savuosius darbus. Tačiau prokrastinacijos menas yra nepaprastai lankstus. Į savo darbų sąrašo priekį jūs nebūtinai turite įrašyti kursinio darbo ar referato rašymą. Nuoširdžiai save įtikinkite, jog norite išmokti kinų kalbą. Jei jums pasiseks, rašydami kursinį gerai pasislėpsite nuo kinų kalbos mokymosi sunkenybės.
Studentams vertėtų atkreipti dėmesį ir į kitą su prokrastinavimu susijusią problemą – perfekcionizmą. Nuo rašto darbų rašymo laiku ne vieną studentą atbaido noras jį parašyti tobulai. Gali norėtis kiekviename studentiškame darbe teigti ką nors naujo, perskaityti beveik visą lektūrą apie aprašomąjį objektą, o tai juk nepaprastai sunki užduotis, verčianti ją atidėlioti iki tol, kol padoriai ją atlikti būna per vėlu.
Perry savo knygoje pateikia perfekcionizmo pavyzdį – jo norą tobulai parašyti mokslinę rekomendaciją. Jo išvada buvo ta, kad ji nebūtinai turi būti tobula, užtektų ir vidutiniškai geros ir išsamios. Panašiai yra ir su studentiškais darbais, kurių ne visi yra patys svarbiausi ir ne visiems galima skirti vienodai dėmesio – užtektų užduotį atlikti sąžiningai ir pakankamai gerai.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Jei minėtuose epizoduose atpažinote savo bruožų ir graužiate save dėl nesibaigiančios prokrastinacijos, save išganyti galėsite perskaitę visą Perry knygą. „Prokrastinacijos mene“ rasite ir daugiau puikių patarimų, kaip produktyviai pasikinkyti savo prokrastinaciją.
Pavyzdžiui, pagrindinė kasdieninio darbų sąrašo funkcija yra suteikti prokrastinatoriui jausmą, patiriamą žymint atliktus darbus. Juk nepaprastai svarbu žinoti, kaip sudaryti sąrašą, jog tų gerų jausmų būtų keleriopai daugiau. O ar kada pagalvojote, kad į darbų sąrašą galima įrašyti tai, ko vertėtų nedaryti? Be abejo, esate savęs paklausę ir kaip nutraukti nevalingą naršymą internete.
Reziumuojant „Prokrastinacijos meną“ – tai nedidelės apimties knyga ir ji tobulai tiks, jei norėsite atidėti kokį nors itin reikšmingą darbą. Tik svarbu skaitant per daug rimtai į save nežiūrėti. Perry tai pavyksta puikiai. Galbūt ir jums pavyks Naujųjų metų išvakarėse atrasti vidinę ramybę.
John Perry, Prokrastinacijos menas, iš anglų kalbos vertė Jonas Dagys, Vilnius: Hubris, 2021, 144 p., 11,45 Eur.
