/

Prokrastinatoriai nėra tinginiai

Darbus atidėlioja ne tik dirbantys, bet ir studentai. Anot knygos „Prokrastinacijos menas“, dėl to graužtis neverta.

Įprastai prokrastinatoriaus darbo stalas atrodo taip. Getty nuotrauka

Stu­di­juo­da­mas uni­ver­si­te­te ne vie­ną raš­to dar­bą esu pra­dė­jęs ra­šy­ti vė­liau nei tai bu­vo ra­cio­na­lu. Ra­šy­mo pra­džią nu­kė­li­nė­da­vau skai­ty­da­mas kny­gas, be ku­rių šiaip bū­čiau lais­vai iš­si­ver­tęs. Tik to­kiu bū­du ga­lė­jau nu­ra­min­ti sa­vo są­ži­nę ir įti­kin­ti sa­ve, kad ne­lei­džiu lai­ko vė­jais. Ge­rai pa­gal­vo­jus, jei ne šis ma­no po­lin­kis ati­dė­lio­ti, per stu­di­jas bū­čiau per­skai­tęs ge­ro­kai ma­žiau aka­de­mi­nės lek­tū­ros, ku­ri dar ir gel­bė­jo ma­no kai­lį ki­to­se paskai­to­se ir darbuose.

Yra ir ki­tas dau­ge­liui iš mū­sų ar­ti­mas šio fe­no­me­no pa­vyz­dys. Įpras­tai plau­ti in­dus ar siurb­ti kam­ba­rius ne itin mėgs­ta­me. Ta­čiau kuo­met mums rei­kia nu­dirb­ti itin svar­bų dar­bą, na­mų ruo­ša ne­ti­kė­tai tam­pa šir­dį gai­vi­nan­čia veik­la. Tai ei­li­nė prokrastinacija.

Di­džio­ji pa­slap­tis ta, kad vie­ni pro­kras­ti­nuo­da­mi nu­vei­kia pui­kių ir nau­din­gų da­ly­kų, o ki­ti – tik dar la­biau grimz­ta į ne­vil­ties liū­ną. Bū­tent apie tai ra­šo ame­ri­kie­čių fi­lo­so­fas John Per­ry ne­se­niai lei­dyk­los „Hub­ris“ iš­leis­to­je kny­go­je „Pro­kras­ti­na­ci­jos me­nas“ (iš ang­lų kal­bos ver­tė Jo­nas Dagys).

Produktyvi prokrastinacija

Ma­ny­čiau, vie­nas es­mi­nių pro­kras­ti­na­to­rius gau­bian­čių ste­reo­ti­pų, ku­riuos ban­do su­griau­ti fi­lo­so­fas, yra jų ta­pa­ti­na­mas su pa­pras­čiau­siais tin­gi­niais. Iš tik­rų­jų ga­li bū­ti prie­šin­gai – pro­kras­ti­na­to­riai ati­dė­lio­da­mi sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus daug pa­da­ro vi­suo­me­nės labui.

Jie taip pat ne­bū­ti­nai yra aro­gan­tiš­ki ir ki­tų jaus­mams abe­jin­gi pa­si­pū­tė­liai. Pro­kras­ti­na­to­riai daž­niau­siai jau­čia kal­tę dėl ne­at­lik­tų dar­bų ir iš­gy­ve­na, jei dėl jų ga­li nu­ken­tė­ti ki­ti. Tie­siog jie funk­cio­nuo­ja ki­taip nei li­ku­si vi­suo­me­nės da­lis. Anot Per­ry, „pro­kras­ti­na­to­rius yra mo­ty­vuo­tas im­tis su­dė­tin­gų, sa­va­lai­kių ir svar­bių už­duo­čių, jei tai lei­džia jam ne­da­ry­ti ko nors svarbesnio“.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

De­ja, vis­kas nė­ra taip pa­pras­ta ir pro­duk­ty­vi pro­kras­ti­na­ci­ja rei­ka­lau­ja tam tik­rų są­ly­gų. Per­ry for­mu­luo­ja struk­tū­ri­nės pro­kras­ti­na­ci­jos są­vo­ką. Ji reiš­kia to­kį sa­vo dar­bo pla­na­vi­mą, ku­ris efek­ty­viai iš­nau­do­ja ap­lin­ky­bę, jog no­ri­si ati­dė­lio­ti svar­bes­nius darbus.

Fi­lo­so­fas pa­tei­kia to­kį pa­vyz­dį. Dau­gu­ma mū­sų tu­ri­me dar­bų są­ra­šus, ku­riuo­se dar­bai iš­ri­kiuo­ti pa­gal svar­bą: vir­šu­je – svar­biau­si ir ne­ati­dė­lio­ti­ni, o apa­čio­je – dė­me­sio ver­tos, bet ne to­kios svar­bios už­duo­tys. Per­ry tei­gia, kad „už­si­im­ti jo­mis reiš­kia – ne­da­ry­ti to, kas šia­me są­ra­še įra­šy­ta aukš­čiau“. To­kiu bū­du pro­kras­ti­na­to­riai ga­li ste­bė­ti­nai daug nu­veik­ti ir net gar­sė­ti darbš­tu­mu tarp sa­vo kolegų.

Štai ir ši kny­ga at­si­ra­do bū­tent to­kiu pa­čiu prin­ci­pu – au­to­rius vis ne­no­rė­jo im­tis jam pri­skir­tų aka­de­mi­nių dar­bų ir kad tai ati­dė­lio­tų ra­šė teks­tus apie prokrastinaciją.

Di­džiau­sias pro­kras­ti­na­to­rių ty­kan­tis pa­vo­jus – bi­jo­ti dėl sa­vo dar­bų ati­dė­lio­ji­mo pri­si­im­ti nau­jus įsi­pa­rei­go­ji­mus. Jei jū­sų dar­bų są­ra­še bus tik ke­le­tas pa­čių svar­biau­sių už­duo­čių, ne­tu­rė­si­te dar­bų, ku­riais ga­lė­tu­mė­te ati­dė­lio­ti svar­biau­sius, ir to­dėl grei­čiau­siai ne­da­ry­si­te nieko.

TAIP PAT SKAITYK


  • Dainuok, Odisėjau, apie kiškio spiras kelio gale

    Jo­nas Me­kas yra vie­nas žy­miau­sių lie­tu­vių kil­mės fil­mų kū­rė­jų. Ta­čiau ne ma­žiau svar­bes­nė ir jo paunks­mėj li­ku­sio jau­nes­nio­jo bro­lio Adol­fo kūryba.


Ži­no­ma, pro­kras­ti­na­ci­jos me­nui bū­ti­ni ra­fi­nuo­ti sa­viapgau­lės įgū­džiai. Šio fe­no­me­no pa­ra­dok­sas, pa­sak Per­ry, yra tai, kad il­guo­ju lai­ko­tar­piu tie itin svar­būs ir sa­vo ter­mi­nais gra­si­nan­tys dar­bai pa­si­ro­do ne­są to­kie mir­tin­gai reikš­min­gi, o ir jų ter­mi­nai bū­na tį­sūs lai­ke. Kol iki jų pri­si­ka­si­te, pa­pil­do­mai jau bū­si­te nu­dir­bę vi­są ai­bę šau­nių darbų.

Ar studentai gali būti geri prokrastinatoriai?

Per­ry yra ži­no­mas ame­ri­kie­čių fi­lo­so­fas, da­bar jau Stan­for­do uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius eme­ri­tas. Sa­ky­si­te, be­pi­gu jam bū­ti pro­kras­ti­na­to­riu­mi, kuo­met jis tu­ri au­to­ri­te­tą uni­ver­si­te­te, o jam vė­luo­jant su straips­nių ar ki­tų aka­de­mi­nių dar­bų ter­mi­nais jų vis tiek yra lau­kia­ma, nes jie tie­siog ge­ri. Stu­den­to, vė­luo­jan­čio pa­ra­šy­ti bai­gia­mą­jį dar­bą, grei­čiau­siai nie­kas nepasigailės.

Tai iš da­lies tie­sa – stu­den­tai tu­ri ma­žes­nę lais­vę užvil­kin­ti sa­vuo­sius dar­bus. Ta­čiau pro­kras­ti­na­ci­jos me­nas yra ne­pa­pras­tai lanks­tus. Į sa­vo dar­bų są­ra­šo prie­kį jūs ne­bū­ti­nai tu­ri­te įra­šy­ti kur­si­nio dar­bo ar re­fe­ra­to ra­šy­mą. Nuo­šir­džiai sa­ve įti­kin­ki­te, jog no­ri­te iš­mok­ti ki­nų kal­bą. Jei jums pa­si­seks, ra­šy­da­mi kur­si­nį ge­rai pa­si­slėp­si­te nuo ki­nų kal­bos mo­ky­mo­si sunkenybės.

Stu­den­tams ver­tė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į ki­tą su pro­kras­ti­na­vi­mu su­si­ju­sią prob­le­mą – per­fek­cio­niz­mą. Nuo raš­to dar­bų ra­šy­mo lai­ku ne vie­ną stu­den­tą at­bai­do no­ras jį pa­ra­šy­ti to­bu­lai. Ga­li no­rė­tis kiek­vie­na­me stu­den­tiš­ka­me dar­be teig­ti ką nors nau­jo, per­skai­ty­ti be­veik vi­są lek­tū­rą apie ap­ra­šo­mą­jį ob­jek­tą, o tai juk ne­pa­pras­tai sun­ki už­duo­tis, ver­čian­ti ją ati­dė­lio­ti iki tol, kol pa­do­riai ją at­lik­ti bū­na per vėlu.

Per­ry sa­vo kny­go­je pa­tei­kia per­fek­cio­niz­mo pa­vyz­dį – jo no­rą to­bu­lai pa­ra­šy­ti moks­li­nę re­ko­men­da­ci­ją. Jo iš­va­da bu­vo ta, kad ji ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti to­bu­la, už­tek­tų ir vi­du­ti­niš­kai ge­ros ir iš­sa­mios. Pa­na­šiai yra ir su stu­den­tiš­kais dar­bais, ku­rių ne vi­si yra pa­tys svar­biau­si ir ne vi­siems ga­li­ma skir­ti vie­no­dai dė­me­sio – už­tek­tų už­duo­tį at­lik­ti są­ži­nin­gai ir pa­kan­ka­mai gerai.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Jei mi­nė­tuo­se epi­zo­duo­se at­pa­ži­no­te sa­vo bruo­žų ir grau­žia­te sa­ve dėl ne­si­bai­gian­čios pro­kras­ti­na­ci­jos, sa­ve iš­ga­ny­ti ga­lė­si­te per­skai­tę vi­są Per­ry kny­gą. „Pro­kras­ti­na­ci­jos me­ne“ ra­si­te ir dau­giau pui­kių pa­ta­ri­mų, kaip pro­duk­ty­viai pa­si­kin­ky­ti sa­vo prokrastinaciją.

Pa­vyz­džiui, pag­rin­di­nė kas­die­ni­nio dar­bų są­ra­šo funk­ci­ja yra su­teik­ti pro­kras­ti­na­to­riui jaus­mą, pa­ti­ria­mą žy­mint at­lik­tus dar­bus. Juk ne­pa­pras­tai svar­bu ži­no­ti, kaip su­da­ry­ti są­ra­šą, jog tų ge­rų jaus­mų bū­tų ke­le­rio­pai dau­giau. O ar ka­da pa­gal­vo­jo­te, kad į dar­bų są­ra­šą ga­li­ma įra­šy­ti tai, ko ver­tė­tų ne­da­ry­ti? Be abe­jo, esa­te sa­vęs pa­klau­sę ir kaip nu­trauk­ti ne­va­lin­gą nar­šy­mą internete.

Re­ziu­muo­jant „Pro­kras­ti­na­ci­jos me­ną“ – tai ne­di­de­lės ap­im­ties kny­ga ir ji to­bu­lai tiks, jei no­rė­si­te ati­dė­ti ko­kį nors itin reikš­min­gą dar­bą. Tik svar­bu skai­tant per daug rim­tai į sa­ve ne­žiū­rė­ti. Per­ry tai pa­vyks­ta pui­kiai. Gal­būt ir jums pa­vyks Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se at­ras­ti vi­di­nę ramybę.


John Per­ry, Pro­kras­ti­na­ci­jos me­nas, iš ang­lų kal­bos ver­tė Jo­nas Da­gys, Vil­nius: Hub­ris, 2021, 144 p., 11,45 Eur.

Martynas Butkus

Martynas Butkus yra VDU istorijos doktorantas. Trečią kadenciją iš eilės eina VDU studentų parlamento nario pareigas, yra Šauksmo draugijos VDU iždininkas ir vienas iš jos žurnalo redaktorių.

Taip pat skaityk