Praėjusiuose VU SA parlamento rinkimuose balsavo rekordiškai mažai studentų – 1,54 procento. Oficialiai SA nariai į priekaištus dėl rinkimų jums atsakytų: visi universiteto studentai turi teisę balsuoti ir patys kandidatuoti parlamento rinkimuose, o tai padaryti – jų asmeninė atsakomybė.
Prieš metus VU studentų parlamentas atmetė šauksmininkų pasiūlymą dėl visuotinių parlamento rinkimų. Užsiėmusi apklausomis ir kompetencijų kėlimu SA problemos net nepripažino. Parlamentą sudaro beveik vien pačios atstovybės nariai, tad galbūt jiems tiesiog nesinori prarasti palankios rinkimų sistemos? Ankstesniuose tekstuose jau rašėme apie kitų Lietuvos universitetų rinkimų sistemas ir tai, kokia nepatraukli VU rinkimų sistema atrodo kitų Europos universitetų atstovybių nariams.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Jei Europoje studentų aktyvumas siekia trisdešimt procentų ir jei balsuoti išties galima, kodėl VU studentai tokie neaktyvūs? Pažvelkime į 2021 metų pavasarį vykusius VU SA parlamento rinkimus – nuo susipažinimo su kandidatais iki balsavimo. Nebijokite pasileisti į šią ilgą procedūrinę kelionę ir patys atsakykite, ar dėl menko rinkimų aktyvumo kalti patys studentai.
Kandidatą rink aklai – reklama nereikalinga
Rinkimai įprastai prasideda ne ėjimu prie balsadėžės, o kandidatų įvertinimu. Apgalvotam sprendimui reikia nemažai laiko, tačiau rinkėjai pirmą kartą apie kandidatus sužino ataskaitinės-rinkiminės konferencijos metu. Tiesa, kai kurie fakultetai savo konferencijos renginio aprašyme pasidalina SA svetainėje patalpintais dalyvių aprašais. Bėda ta, kad šiais metais vienintelis Matematikos ir informatikos fakultetas (MIF) pasidalino tokia informacija – likusių 14 fakultetų rinkėjai į konferenciją pateko apie kandidatus nežinodami nieko. Tai reikėtų interpretuoti kaip sisteminį parlamentaro pareigų nuvertinimą, nes visų fakultetinių atstovybių kandidatų į pirmininkus (vieno į vieną vietą) prisistatymai yra pateikiami.
Galbūt rinkimų organizatoriai mąsto: jeigu iš anksto žinoma, kad išsikels tik du kandidatai, kam rinkėjams kandidatų aprašymai? Žinoma, niekas nedraudžia savęs reklamuoti, bet renginio apraše patalpinta informacija pasiekia retą studentą. Priešrinkiminis laikotarpis VU atrodo itin nykiai lyginant su kitais Europos universitetais, kuriuose vietinės SA organizuoja rinkėjams prieinamus debatus, siunčia laiškus į studijų paštus, reguliariai ir neselektyviai dalinasi informacija socialinėse medijose ir savo interneto svetainėje.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Įsivaizduokite Seimo rinkimus, kur ateidami balsuoti nieko nežinote apie kandidatą. Nieko. Galbūt pasisekė – kandidatas jūsų mokyklos laikų draugas ir jis paprašė prabalsuoti. Visiems kitiems tenka balsuoti aklai. Padėtį iš esmės keistų, jei rinkimuose dalyvautų skirtingi studentų sąrašai su aiškiomis politinėmis programomis. Vis dėlto dabartinėje sistemoje atrastume tik vieną – studentų atstovybės narių – partiją. Apie tai, kokią stagnaciją sukelia vienpartinės sistemos kalbėti net neverta. Dėl to nieko keisto, jog dažniausiai nauji kandidatai į parlamentą pateikia ne opių visai studentijai problemų sprendimo būdus, bet naujosios vadybos receptus vidinėms SA problemoms: gerinsime komunikaciją, viešinsime savo darbus, bus daugiau mokymų mūsų nariams, optimizuosime kaštus ir visų klišių lyderis – gerinsime studentų atstovavimą.
Registracija – nereikalinga praktika
Norint patekti į renginį reikia užsiregistruoti – tai praktika, kurios nenaudoja nei VDU, nei kiti trisdešimt apklaustų Europos universitetų. Kaip atrodo registracija VU rinkimuose? Konkrečiu laiko tarpu per Facebook (arba VU SA svetainę) reikia rasti nuorodą į Google Forms apklausą, joje suvesti informaciją, tuomet gauti laišką į studijų paštą, kuriame pateikiamas prisijungimas prie MS Teams platformoje vykstančios konferencijos, o jos metu pranešamas penkių minučių balsavimo periodas IBalsas svetainėje.
Savo ruožtu VDU studentui užtenka per 48 valandas patogiu laiku prisijungti prie IBalso, kurio nuorodą automatiškai be registracijos gauna visi universiteto studentai.
Nori sužinoti apie kandidatą? Lauk tris valandas
Nors registracija grobia studentų laiką, galima girdėti SA narių pateisinimą: per kelias minutes užsiregistravus galima toliau tęsti studijas ar darbą – norint balsuoti už parlamentarą nebūtina sėdėti visoje konferencijoje, nes yra paskelbtas kruopščiai suplanuotas tvarkaraštis.
Problema ta, kad tik keturių iš keturiolikos fakultetų parlamentarų prisistatymai vyko nurodytu laiku. Devyniuose fakultetuose parlamentarų prisistatymai ženkliai vėlavo: nuo penkiolikos minučių iki valandos (MF). Pagal tvarkaraštį didžioji dalis prisistatymų turi trukti 10–15 minučių, nors išties trunka 20–25. Tebūnie, žmogiška paklaida. Tačiau abiejose konferencijose, kuriose dalyvavo trys kandidatai, o ne minimalus kandidatų skaičius, prisistatymai ir debatai truko virš 40 minučių.
Tai parodo tris dalykus. Pirma, rinkėjams įdomios kandidatų idėjos ir jų siūlomi pokyčiai. Jie klausia, nori išgirsti diskusiją. Kai rinkėjams suteikiama galimybė rinktis, jie nori rinktis. Antra, renginio organizatoriai mano, kad kandidatų idėjas galima pristatyti ir išsakyti vidutiniškai per mažiau nei dvylika minučių. Trečia, jei nori pirmą ir vienintelį kartą susipažinti su kandidatu, turi dalyvauti visoje konferencijoje, nes tvarkaraščio informacija klaidinga. Tas pats galioja ir balsavimo laikui – nė vienas šių metų balsavimas neprasidėjo nurodytu laiku. CHGF ir TSPMI balsavimas vėlavo virš valandos, tuo tarpu MIF prasidėjo penkiolika minučių anksčiau. Vidutinio balsavimo pradžia vėlavo 36 minutes ir tai atbaido nuo rinkimų dirbančius ar intensyviai studijuojančius studentus.
Vėl įsivaizduokime Seimo rinkimus – net ir įveikus painią registracijos sistemą, turėtumėte dalyvauti su rinkimais nesusijusioje trijų valandų konferencijoje. Ar pasiryžtumėt?
Šešios minutės CV
Keliolikai nuožmių studentų, iškentusių virš trijų valandų leidžiama susipažinti su kandidatais. Vidutiniam kandidatui skiriama 6 minutės prisistatyti ir atsakyti į klausimus. Kaip per kelias minutes potencialus atstovas sugeba perteikti savo idėjas?
Sunkiai. Galbūt dėl to nemaža dalis kandidatų save pristato tik CV atpasakojimu? Bent trečdalis išrinktų kandidatų save pristatė padiktuodami anksčiau užimtas pozicijas SA. Nors pareigos Etikos komisijoje prasmingos, tai savaime neleidžia spręsti apie kandidato galimybes atstovauti studentams.
Deja, tai niūrios sistemos simptomas. Pavyzdžiui, Kauno fakulteto konferencijos pirmininkas Klaudijus Melys (dvi kadencijas ėjęs VU SA prezidento pareigas), išgirdęs konferencijoje nedalyvaujančios kandidatės buvusių SA pareigų pristatymą, teigė: „atrodo, stiprios kandidatės į parlamentą“. Kitais žodžiais, stiprus kandidatas nėra tas, kuriam rūpi studentų problemos ar kuris turi stiprių idėjų, o tas, kurio ilgas CV.
Neduokdie prasideda diskusija
Po prisistatymo rinkėjai gali užduoti klausimus, tačiau patys kandidatai negali replikuoti vienas kitam. Užsiėmimas tokia įžūlia praktika – diskusija – organizatorių uoliai nutildomas. Filosofijos fakulteto rinkimuose skambėjo grėsmingas kaltinimas: „prasideda diskusija“.
Nevykusioje rinkimų sistemoje laiko trūkumas tikrai aktualus, nors esant poreikiui moderatorius prailgina debatus dvidešimčia minučių. Tokia debatų forma prieštarauja bet kokiai idėjų kovai ir galimybei net ir paviršutiniškai susipažinti su studentų atstovais. Nukenčia ir rinkėjas, ir kandidatas. Tačiau atstovybininkų „partija“ gali džiaugtis palaikoma tvarka: tokioje diskusijoje kardinaliai permąstyti SA veiklas ir darbus studentijos naudai nėra įmanoma, o leidžiami smulkūs asmeniniai prisistatymai nekeičia nusistovėjusio status quo.
Nebūtinai Seimo rinkimų debatai yra siekiamybė, bet būtų keista, jei juose paskutinis kandidatas interpretuotų pirmuosius kaip nori, o jie negalėtų jo pataisyti. Arba paskutinis pasakytų visišką nesamonę, o prieš jį kalbėję tylėtų, nes būtų apkaltinti „diskusija“.
Kandidatą išrinko niekas
Šiais metais VU SA rinkimuose 42 parlamentarai išrinkti be jokios konkurencijos. Įstatai nenurodo minimalaus balsų skaičiaus, kurį turi surinkti išsikėlęs – tiesiog turėk daugiau už kitus. Jeigu į dvi vietas kandidatuoja du kandidatai – užtenka vieno balso.
Pandemija, lėmusį internetinį balsavimą, priverčia atlikti bent parodomuosius balsavimus. Anksčiau tai nebuvo būtina: kad taptum „išrinktu“ visų universiteto studentų atstovu, pakako bendro (keliolikos SA narių) nutarimo. Trumpai tariant, kandidatų ir studentų atstovų vietų skaičiaus santykis panašus kaip rinkimuose į 1940-ųjų Liaudies Seimą ar kituose sovietiniuose rinkimuose – vienas partijos paskirtas kandidatas į vieną renkamą vietą.
Devyni parlamentarai išrinkti laužant SA taisykles. Filologijos, Filosofijos ir Teisės fakultetų konferencijose nesusidarė kvorumas. Konferenciją tokiu atveju reikia pakartoti vėliau, bent po dviejų savaičių. Tačiau organizatoriams tai nė motais – pakartotinės konferencijos buvo surengtos po kelių minučių. Balsuoti gali tie, kurie iš anksto žino, kada ir kurios taisyklės bus laužomos.
Balsuoti negali visi
VU SA rinkimuose negali balsuoti visi. Nesvarbu, ką nurodo organizacijos dokumentai – jų vis tiek įžūliai nesilaikoma. Empiriniai duomenys, kitų universitetų SA atstovai ir sveikas protas sako: studentai balsuoja, jeigu jiems leidžiama balsuoti. VU reikia visuotinių studentų rinkimų. Apie rinkimus į Liaudies Seimą ir visą sovietinės „demokratijos“ tradiciją užsiminta ne veltui. Iš atstovybės narių pasiteisinimų peršasi viena išvada – dabartinė rinkimų sistema SA organizacijai yra patogi, leidžia išvengti realios konkurencijos ir privilegijuoti vienos ir teisingos „partijos“ narius.
Nėra poreikio atšaukti simbolinę vertę turinčias ir tradicija tapusias konferencijas. Elektroniniai rinkimai į parlamentą gali vykti ne jos metu, be išankstinės registracijos ir bent keletą dienų, o dar geriau – savaitę. Lapkritį teiktas šauksmininkų pasiūlymas niekur nedingo ir niekas netrukdo naujam VU SA parlamentui imtis jo svarstymo.
