Kita Erasmus vakarėlių pusė

Vie­na ne­įp­ras­tai šil­ta vė­ly­vo pa­va­sa­rio po­pie­tė Ber­ly­no Hum­bold­tų uni­ver­si­te­te. Eu­ro­pos is­to­ri­jos se­mi­na­ro stu­den­tai, ieš­ko­da­mi grei­čiau­sio maršru­to vie­no iš ke­lių mies­tą su­pan­čių eže­rų link, slan­kio­ja sa­vo te­le­fo­nuo­se ir kom­piu­te­riuo­se. Dės­ty­to­jos klau­si­mą se­mi­na­ro te­ma pa­ly­di griau­din­ti ty­la. Ir ką gi ga­li pa­sa­ky­ti jau­nuo­liai apie tai, kaip tu­rė­tų bū­ti ra­šo­ma 27 vals­ty­bes ir 450 mi­li­jo­nų žmo­nių vie­ni­jan­čio, sa­vo su­dė­tin­gu val­dy­mu pa­gar­sė­ju­sio po­li­ti­nio da­ri­nio is­to­ri­ja? Kai ne­jau­ku­mas pa­sie­kia ri­bą, iš ka­bi­ne­to kam­pu­čio pa­si­girs­ta ra­miai už­tik­rin­tas at­sa­ky­mas: „Bet prieš tęs­da­mas tu­riu dekla­ruo­ti sa­vo in­te­re­sus. Esu bu­vęs Eu­ro­pos tar­nau­to­jas, iš­dir­bęs ES ins­ti­tu­ci­jo­se be­veik 30 me­tų.“ Tur­būt nė ne­rei­kia sa­ky­ti, kad se­mi­na­ras atgija.

Da­vi­das Hug­he­sas sa­vo ka­rje­rą Eu­ro­pos Bend­ri­jo­se (Eu­ro­pos Są­jun­gos pirm­ta­kė­je) pra­dė­jo Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę dar val­dant kon­ser­va­to­rių pre­mje­rei Mar­ga­ret That­cher, o pa­bai­gė – su JK iš­sto­ji­mu. Per tą lai­ką jis pa­ma­tė, kaip vie­nin­te­lį kar­tą is­to­ri­jo­je dėl ki­lu­sio korup­ci­jos skan­da­lo at­si­sta­ty­di­no Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja, ste­bė­jo Bend­ri­jos plėt­rą – taip pat ir Lie­tu­vos pri­si­jun­gi­mą 2004 me­tais. Bet svar­biau­sia – per Hug­he­so lai­ką Briu­se­ly­je Era­smus mai­nų prog­ra­ma iš ma­žo pi­lo­ti­nio pro­jek­to pa­vir­to kiek­vie­nam Eu­ro­pos stu­den­tui ge­rai pa­žįs­ta­ma ir iš­ban­dy­ta programa.

Šian­dien JK ir ES san­ty­kiai, nors ir nor­ma­li­za­vę­si, vis dar ge­ro­kai su­krės­ti bri­tų spren­di­mo iš­sto­ti iš Są­jun­gos. Nei­gia­mų ver­ti­ni­mų nuo pat Brexi­to su­lau­kia ir bri­tų na­rys­tė pra­ei­ty­je – juos ga­li­ma iš­girs­ti ne tik iš iš­sto­ji­mo rė­mė­jų, bet ir iš eu­ro­pie­čių. Ta­čiau JK ir ES san­ty­kiai per 50 me­tų bend­rą is­to­ri­ją bu­vo ma­žų ma­žiau­siai nevienareikmiški.

Mi­nė­ti­na an­tie­u­ro­pie­tiš­ko­mis pa­žiū­ro­mis šian­dien gar­si bri­tų kon­ser­va­to­rių mi­nist­rė Mar­ga­ret That­cher. 1975 me­tais JK ren­gė re­fe­ren­du­mą dėl na­rys­tės Eu­ro­pos eko­no­mi­nė­je bend­ri­jo­je. Tai bu­vo ga­li­ma pa­va­din­ti gy­ven­to­jų ap­klau­sa dėl na­rys­tės pa­tvir­ti­ni­mo ir pra­tę­si­mo po fak­to, nes JK prie Eu­ro­pos Bend­ri­jų pri­si­jun­gė dve­jais me­tais anks­čiau. Tuo­met bū­si­mo­ji kon­ser­va­to­rių pir­mi­nin­kė That­cher at­kak­liai pa­lai­kė na­rys­tę Eu­ro­pos Bendrijose.

Sa­vo­tiš­kas That­cher an­ga­žuo­tu­mas Eu­ro­pos rei­ka­lams vėl at­gi­mė de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je. Po dvie­jų de­šimt­me­čių na­rys­tės Eu­ro­pos Bend­ri­jo­se bri­tų po­li­ti­nis eli­tas su­si­g­rie­bė, kad ne­pai­sant eko­no­mi­nio ir po­li­ti­nio ša­lies svo­rio, Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė ne­ga­li pa­si­gir­ti di­de­le įta­ka Eu­ro­pos ins­ti­tu­ci­jo­se. That­cher vy­riau­sy­bė ėmė­si konk­re­čių veiks­mų ir pa­lei­do Eu­ro­pe­an Fast Stre­am prog­ra­mą, skir­tą pa­reng­ti bri­tų vals­ty­bės tar­nau­to­jus ka­rje­rai žemyne.

Bū­tent šio­je prog­ra­mo­je Hug­he­sas įgi­jo rei­kia­mų kal­bos ži­nių ir su­si­pa­ži­no su Bend­ri­jų ins­ti­tu­ci­jo­mis. Pa­si­nau­do­da­mas ja at­li­ko prak­ti­ką Briu­se­ly­je ir 1994-ai­siais iš­lai­kė Con­cor­de eg­za­mi­ną. Iš kar­to po to – puo­lė į dar­bą EK trans­por­to priežiūroje.

Anot Hug­he­so, „ne­pai­sant jų įvaiz­džio, Eu­ro­pos ins­ti­tu­ci­jos yra ne­įti­kė­ti­nai lanks­čios“. Tai liu­di­ja ir jo gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mas. Ant­rą de­šim­to de­šimt­me­čio pu­sę jis pra­lei­do de­rėda­ma­sis dėl van­dens trans­por­to re­gu­lia­vi­mo Du­no­ju­je. Tūks­tant­me­čių san­dū­ro­je jis per­ėjo į Eu­ro­pos švie­ti­mo ir kul­tū­ros ge­ne­ra­li­nį di­rek­to­ra­tą, kur dar prieš in­ter­ne­to epo­chą ren­gė Eu­ro­pos te­le­vi­zi­jas nuo pi­gių ame­ri­kie­tiš­kų se­ria­lų ap­sau­go­ti tu­rė­sian­čius tei­sės ak­tus ir dė­jo pag­rin­dus šian­die­ni­nei Eu­ro­pos ki­no ir te­le­vi­zi­jos in­dust­ri­jos pa­ra­mos sistemai.

Nau­jo am­žiaus pra­džia reiš­kė ir nau­jus ka­rje­ros ke­lius – tuo­met Hug­he­sas pra­dė­jo dirb­ti Eu­ro­pos ko­mi­sa­rų kabinetuose.

Ka­dan­gi Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja pri­ima nu­ta­ri­mus ko­le­gia­liai, tai reiš­kia, kad kiek­vie­nas spren­di­mas tu­ri bū­ti pa­sver­tas ir pa­tik­rin­tas kiek­vie­no ko­mi­sa­ro. Tai­gi, ne­pai­sant to, kad Lie­tu­vos de­le­guo­tas ko­mi­sa­ras Vir­gi­ni­jus Sin­ke­vi­čius yra at­sa­kin­gas už ap­lin­ko­sau­gą, van­de­ny­nus ir žve­jy­bą, sa­vo ka­bi­ne­te jam rei­ka­lin­gi vi­sas ki­tas Ko­mi­si­jos ju­ris­dik­ci­jos sri­tis iš­ma­nan­tys dar­buo­to­jai. Am­žiaus pra­džio­je įsi­ga­lio­jo nau­ja tvar­ka, pa­gal ku­rią bent pu­sė kiek­vie­no ko­mi­sa­ro ka­bi­ne­to na­rių tu­rė­jo bū­ti ne tos pa­čios pi­lie­ty­bės kaip ko­mi­sa­ras. Į bend­rą skai­čių pa­te­ko ir ka­bi­ne­tų va­do­vai bei jų pavaduotojai.

Tad Hug­he­sas 2002 me­tais pra­dė­jo dirb­ti Vi­via­ne Re­ding ka­bi­ne­te. 1999–2004 me­tais liuk­sem­bur­gie­tė bu­vo at­sa­kin­ga už Eu­ro­pos kul­tū­rą ir švie­ti­mą. Per tą pa­čią ka­den­ci­ją Hug­he­sas dar pa­dir­bė­jo pas Ne­i­lą Kin­noc­ką – Ko­mi­si­jos vi­ce­pir­mi­nin­ką iš jo gim­to­jo Vel­so. 1999 me­tais po skan­da­lo dėl ne­ska­id­rių fi­nan­sų at­si­sta­ty­di­nus vi­sai Jacques’o San­te­ro Ko­mi­si­jai, Kin­noc­kas – bu­vęs Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės lei­bo­ris­tų va­do­vas – bu­vo pa­skir­tas im­tis Ko­mi­si­jos re­for­mos, ku­ri, anot Hug­he­so, bu­vo „skaus­min­ga, bet rei­ka­lin­ga“. Ki­to­je Ko­mi­si­jos ka­den­ci­jo­je Hug­he­sas grį­žo į švie­ti­mo sri­tį ko­mi­sa­ro iš Slo­va­ki­jos Já­no Fi­geľio ka­bi­ne­te. Ga­liau­siai 2007 me­tais Hug­he­sas ta­po ly­gi­na­mą­sias Eu­ro­pos švie­ti­mo ir moks­lo stu­di­jas ren­gian­čio Eury­di­ce tink­lo vadovu.

Pra­lei­dęs be­veik po­rą de­šimt­me­čių kon­ti­nen­ti­nė­je Eu­ro­po­je 2012-ųjų lie­pą Hug­he­sas grį­žo į gim­tą­jį Vel­są. Čia jam bu­vo pa­ti­kė­ta va­do­vau­ti Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos biu­rui. Ja­me dir­bo iki pat 2020-ųjų sau­sio, kuo­met Jung­ti­nei Ka­ra­lys­tei ga­liau­siai pa­li­kus Eu­ro­pos Są­jun­gą biu­ras bu­vo uždarytas.

Di­džią­ją lai­ko da­lį tė­vy­nė­je jam te­ko pra­leis­ti tvar­kant Brexi­to rei­ka­lus. Ga­liau­siai ir Vel­sas re­fe­ren­du­me bal­sa­vo už išstojimą.

Vel­sas bu­vo ge­ro­kai pa­si­kei­tęs nuo Hug­he­so jau­nys­tės lai­kų. „Vel­sas bu­vo Bri­tų im­pe­ri­jos ang­lies ir plie­no šir­dis“ ir stip­riai nu­ken­tė­jo nuo dein­dust­ria­li­za­ci­jos ir tau­py­mo prie­mo­nių, pra­si­dė­ju­sių pra­ėju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Hug­he­so jau­nys­tė­je, sep­tin­ta­ja­me ir aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­čiuo­se, nuo­smu­kis bu­vo tik be­pra­si­de­dąs ir vos pa­ste­bi­mas. Pra­mo­nės ap­im­tys ma­žo, bet ne­bu­vo vi­sai nu­ny­ku­sios, pag­rin­di­nė­se mies­te­lių gat­vė­se vis dar bu­vo ga­li­ma ap­si­pirk­ti. Iki 2007 me­tų si­tu­aci­ja pa­si­kei­tė iš es­mės – „Ji pa­si­da­rė beviltiška“.

Pa­vyz­džiui, dėl sa­vo pra­mo­ni­nės pra­ei­ties Vel­se esan­tis Mert­hyr Tyd­fi­lio mies­tas XIX am­žiu­je bu­vo ži­no­mas kaip „pa­sau­lio ge­le­žies sos­ti­nė“. 1804 me­tais čia įvy­ko pir­mo­ji is­to­ri­jo­je ke­lio­nė ge­le­žin­ke­liu. 1851 me­tų Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Mert­hyr Tyd­fi­lis bu­vo di­džiau­sias mies­tas Vel­se, ku­ris ta­po pir­mą­ja pa­sau­ly­je in­dust­ria­li­zuo­ta ša­li­mi – čia pra­mo­nė­je dir­bo dau­giau žmo­nių nei že­mės ūky­je. 1870 me­tais ge­le­žies ap­dir­bi­mo pra­mo­nę į Uk­rai­ną per­kė­lęs mies­tie­tis Joh­nas Hug­he­sas jo­je įkū­rė mies­tą pa­va­di­ni­mu Hug­he­sov­ka (ukr. Юзівка), vė­liau per­va­din­tą ir šian­dien ži­no­mą Do­nec­ko vardu.

Sa­vo ruož­tu šio am­žiaus ant­ra­ja­me de­šimt­me­ty­je Mert­hyr Tyd­fi­lis už­ka­ria­vo Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės laik­raš­čių ant­raš­tes ki­to­kio po­bū­džio re­kor­dais. Čia gy­ve­no dau­giau­siai an­ti­dep­re­san­tus var­to­jan­čių žmo­nių tūks­tan­čiui gyventojų.

1982 me­tais Hug­he­sas pa­li­ko Vel­są ir iš­ke­lia­vo stu­di­juo­ti į Ang­li­ją. Tuo me­tu, dar prieš pra­si­de­dant Era­smus prog­ra­mai, Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tai mai­nus vyk­dy­da­vo dvi­ša­lė­mis su­tar­ti­mis. Kad ba­ka­lau­ro stu­di­jų me­tu už­si­megz­tų pir­mie­ji ry­šiai su kon­ti­nen­ti­ne Eu­ro­pa, Hug­he­sui net ne­rei­kė­jo pa­lik­ti sa­vo ša­lies. Jo uni­ver­si­te­tą lan­kė pran­cū­zų, vo­kie­čių ir olan­dų stu­den­tai – su kai ku­riais jis li­ko ge­riau­siais drau­gais iki šian­die­nos. „Stu­den­tai iš že­my­no tuo me­tu man pa­si­ro­dė la­biau subren­dę ir rim­tes­ni“, – pri­si­me­na Hug­he­sas. Nau­jos pa­žin­tys nu­lė­mė Hug­he­so kur­są į Eu­ro­pą. Pa­bai­gęs is­to­ri­jos ir po­li­ti­kos ba­ka­lau­rą jis ėmė­si Eu­ro­pos li­te­ra­tū­ros ir kal­bų ma­gist­ro, pa­dė­sian­čio pag­rin­dus bū­si­mai ka­rje­rai Briuselyje.

Tarp jau­nų­jų Eu­ro­pos pi­lie­čių Era­smus prog­ra­ma tu­ri ga­na ro­man­tiš­ką rep­u­ta­ci­ją – lais­vės se­mestrai pra­leis­ti ki­ta­me že­my­no kam­pe­ly­je. Kai ku­rių stu­den­tų folk­lo­re šie mai­nai reiš­kia žie­mos se­mest­rą sau­lė­to­je ap­lin­ko­je ar­ba pa­pras­čiau­sias pra­mo­gas, ki­tiems – ga­li­my­bę stu­di­juo­ti ki­to­kio­je aukš­to­jo moks­lo ap­lin­ko­je ir pa­to­bu­lin­ti už­sie­nio kal­bos įgū­džius. Ne vie­no­je Eu­ro­pos kal­bo­je pats prog­ra­mos pa­va­di­ni­mas ta­pęs bend­ri­niu žo­džiu įvar­dy­ti bet ko­kiems stu­den­tų mai­nams. Kul­ti­nis 2002 me­tų pran­cū­zų-is­pa­nų fil­mas „L’Auberge espa­g­no­le“, Lie­tu­vo­je ži­no­mas „Eu­ro­pu­din­go“ var­du, apie stu­den­tau­jan­čius era­smu­si­nin­kus Bar­se­lo­no­je dėl sa­vo pa­si­se­ki­mo ta­po pil­na­ver­te fil­mų tri­lo­gi­ja. 2005 me­tais vo­kie­čių po­li­to­lo­gas Ste­fa­nas Wolf­fas tei­gė, kad „po 15, 20 ar 25 me­tų Eu­ro­pos ly­de­riai bus vi­sai ki­taip so­cia­li­zuo­ti nei da­bar­ti­nė va­do­vų kar­ta“, pa­krikš­ty­da­mas juos „Era­smus kar­tos“ var­du. Net Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja 2018 me­tais ne­pra­lei­do pro­gos įšok­ti į Era­smus po­pu­lia­ru­mo trau­ki­nį ir spau­do­je iš­pla­ti­no ži­nią, kad nuo prog­ra­mos pra­džios per mai­nus su­si­pa­ži­nu­sios po­ros su­si­lau­kė virš mi­li­jo­no vaikų.

Hug­he­sui šis hype’as ge­rai pa­žįs­ta­mas, jis net­gi juo dalinasi.

Anot jo, vyks­tant Brexi­to re­fe­ren­du­mo kam­pa­ni­jai Era­smus ne­re­tai su­lauk­da­vo ne­pa­grįs­tos bri­tų kri­ti­kos. Ne­re­tai vie­šo­jo­je erd­vė­je bū­da­vo iš­krei­pia­mi Era­smus tiks­lai – esą tai bū­das pa­si­tu­rin­tiems stu­den­tams gau­ti pi­ni­gų stu­di­joms už­sie­ny­je. Net ir da­li­nai nor­ma­li­za­vus ES ir JK san­ty­kius po Brexi­to, bri­tai nu­spren­dė ne­grįž­ti į Era­smus ša­lių part­ne­rių gre­tas ir šiai die­nai tu­ri nuo­sa­vą stu­den­tų mai­nų agen­tū­rą. Ta­čiau Hug­he­sas nuo­sai­kiai ver­ti­na už po­pu­lia­rio­sios kul­tū­ros ri­bų sie­kian­čią mai­nų prog­ra­mos įta­ką. „Jei­gu pa­im­tu­me pro­fe­si­nio iš­si­la­vi­ni­mo sie­kian­čią kir­pė­ją iš Kar­di­fo, tai bū­tų Era­smus prog­ra­mos tiks­li­nė pub­li­ka. Vis­gi rea­ly­bė­je jau vien kal­bos klau­si­mas su­ke­lia ne­ma­žą iššūkį.“

Pa­kan­ka­mai ne­di­de­lės ap­im­ties Era­smus prog­ra­ma pra­si­dė­jo 1987 me­tais ir bu­vo skir­ta tik stu­den­tų mai­nams. Am­žių san­dū­ro­je Eu­ro­pos Bend­ri­jos nu­spren­dė Era­smus prog­ra­mą pa­nau­do­ti kaip fi­nan­si­nį inst­ru­men­tą pas­ka­tin­ti ša­lių in­te­g­ra­ci­ją į be­pra­si­de­dan­tį Bo­lo­ni­jos procesą.

Pa­ties Bo­lo­ni­jos pro­ce­so tiks­las bu­vo kur kas prag­ma­tiš­kes­nis nei kul­tū­ri­nio dia­lo­go ska­ti­ni­mas. Aukš­to­jo moks­lo stan­dar­tų su­vie­no­di­ni­mas tu­rė­jo pas­ka­tin­ti Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tų ir bend­ro­sios rin­kos kon­ku­ren­cin­gu­mą. De­šim­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je ypač iš­ryš­kė­jo Se­no­jo že­my­no uni­ver­si­te­tų at­si­li­ki­mas nuo JAV aukš­tų­jų mo­kyk­lų. Bend­ra eu­ro­pie­tiš­ka aukš­to­jo moks­lo erd­vė tu­rė­jo su­ma­žin­ti vi­sų da­ly­vau­jan­čių vals­ty­bių pa­ti­ria­mus kaš­tus ir už­tik­rin­ti mo­ky­mo ir moks­lo modernizaciją.

Si­tu­aci­ja Eu­ro­po­je bu­vo to­kia pras­ta, kad Bo­lo­ni­jos pro­ce­sas – ki­taip nei Era­smus – bu­vo že­my­no vals­ty­bių ini­cia­ty­va (dau­gu­ma jų net ne­pri­klau­sė tuo­me­ti­nei Eu­ro­pos Bend­ri­jai). Juo­lab kad stei­gia­mie­ji pa­sta­ro­sios su­si­ta­ri­mai kul­tū­rą ir švie­ti­mą pa­li­ko dau­giau­siai vals­ty­bių na­rių kom­pe­ten­ci­jai. Dėl to Era­smus prog­ra­mos pa­ra­ma Bo­lo­ni­jos pro­ce­sui bu­vo įfor­min­ta kaip kon­ku­ren­cin­gos rin­kos pa­lai­ky­mas – taip ne­per­žen­giant Eu­ro­pos su­tar­ty­se nu­brėž­tų kom­pe­ten­ci­jų ribų.

Prog­ra­ma pa­si­tei­si­no. Hug­he­sas pri­si­me­na 2008 me­tais Briu­se­ly­je vy­ku­sį su­si­ti­ki­mą dėl Bo­lo­ni­jos pro­ce­so pa­žan­gos. Tuo me­tu da­ly­vau­jan­čių vals­ty­bių skai­čius per ke­le­rius me­tus bu­vo iš­au­gęs nuo 4 iki 46. Ta­čiau di­džiau­sias sėk­mės žen­klas vis­gi bu­vo ma­to­mas pa­čia­me su­si­ti­ki­me – žūt­būt da­ly­vau­ti įsi­pra­šė ner­vin­gai Eu­ro­pos aukš­to­jo moks­lo pa­žan­gą ste­bin­tys JAV ad­mi­nist­ra­ci­jos atstovai.

Čia Hug­he­sas apie Era­smus pra­de­da kal­bė­ti Eu­ro­pos tar­nau­to­jams ne­bū­din­gu to­nu. Ne­pai­sant to, kad Era­smus ir Bo­lo­ni­jos pro­jek­tai yra vi­sų pir­ma skir­ti ska­tin­ti eko­no­mi­nį kon­ku­ren­cin­gu­mą, tai ne­kei­čia fak­to, kad ši mai­nų prog­ra­ma dau­ge­liui jau­nų eu­ro­pie­čių reiš­kia pir­muo­sius ban­dy­mus su­si­pras­ti tarp skir­tin­gų vals­ty­bių, kal­bų ir pasaulėžiūrų.

Eu­ro­pos is­to­ri­jos se­mi­na­rui ei­nant į pa­bai­gą kal­ba su­ka­si apie ke­lių Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tų kar­tu pa­reng­tą va­do­vė­lį vie­nin­gam Eu­ro­pos is­to­ri­jos kur­sui ir skir­tą stu­den­tams že­my­ne bei sve­tur. Po il­gos kri­tiš­kų stu­den­tų klau­si­mų vir­ti­nės dėl va­do­vė­lio tu­ri­nio ir for­mos vėl at­si­šau­kia Hug­he­sas: „Ži­no­ma, tai ne idea­lus va­rian­tas, bet no­rė­čiau pa­si­džiaug­ti, kad jiems pa­si­se­kė tai įgy­ven­din­ti. Ži­nau, kaip yra ne­įti­kė­ti­nai sun­ku ras­ti su­ta­ri­mą tarp eu­ro­pie­čių švie­ti­mo klausimu.“ ■

Do­mas Lavru­kai­tis, „Ki­ta Era­smus va­ka­rė­lių pu­sė“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 6–8.