ŠAUKSMAS: Umberto, sveikinimai tapus naujuoju LiJOT prezidentu. Kokius darbų prioritetus išskirtum savajai kadencijai?
MASI: Pagrindinis mano prioritetas yra užtikrinti sąlygas ir mechanizmus, kurie garantuotų aktyvesnį jaunimo įsitraukimą į pilietinius ir politinius procesus. Jauni žmonės tikrai galėtų aktyviau balsuoti rinkimuose ir bendrai matome menką jaunimo įsitraukimą į skirtingas bendruomenes. Tai didelė problema, nes jauni žmonės ir visuomenė lieka vis labiau atitolę vieni nuo kitų. Tuomet nėra galimybių bendradarbiauti.
Kandidatuodamas į šias pareigas išskyriau savo programoje šešias kryptis: jaunimo teisių užtikrinimas ir įgalinimas; regioninė jaunimo politika; solidarumas tarp kartų; aplinka, kurioje gera gyventi; jaunimo informavimas ir konsultavimas; ir organizacijos vidaus tvarka ir valdysena. Aplinka, kurioje gera gyventi, apima tiek klimato krizės padarinių pažabojimą mūsų valstybėje ir ką jaunimas gali dėl to padaryti, tiek tai, kaip jaunas žmogus jaučiasi viduje, kokia išorinė aplinka jį supa. Rengdamas programą siekiau dermės tarp vidinio ir išorinio jauno žmogaus pasaulio ir tarp skirtingų jo bendruomenių. Tai yra, kad jaunas žmogus savo mieste ir bendruomenėje galėtų jaustis komfortabiliai, turėtų galimybes sėkmingai veikti ir kurti.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Siekiant užtikrinti aktyvesnį jaunimo įsitraukimą į politinius ir visuomeninius procesus mokyklose turėtų būti daugiau kalbama apie jaunimo nevyriausybines organizacijas kaip apie erdvę ugdyti save. Dabar jauno žmogaus kelias į jas yra labai atsitiktinis. Aš nemanau, kad visi turėtų jose dalyvauti, tačiau šiuo metu jaunimo nevyriausybinės organizacijos nėra gerai žinomos pačiam jaunimui, ypač mažiau aktyviam.
ŠAUKSMAS: Jaunimo organizacijų žinomumas yra svarbu, tačiau pati LiJOT draugijų suorganizuoti negalės. Ar įsivaizduojate, kaip padėti jau veikiančioms jaunimo draugijoms? Ar matote problemų savivaldybių veikloje?
MASI: LiJOT, nors ir vienija 63 jaunimo bei su jaunimu dirbančias nevyriausybines organizacijas, savivaldybių jaunimo organizacijų tarybas, tačiau padėtis 60 savivaldybių skiriasi. Vienas paprastas pavyzdys – organizacinėje veikloje trūksta, atrodo, net tokių paprastų dalykų kaip patalpos. Skirtingose savivaldybėse yra labai skirtingos sąlygos jauniems žmonėms aktyviai veikti. Aš įsivaizduoju LiJOT kaip organizaciją, užtikrinančią, kad jaunimo draugijos skirtingose savivaldybėse savo veiklai turėtų visas įmanomas sąlygas ir jos būtų kuo tolygesnės.
Be jokios abejonės, dramblys kambaryje yra jauno žmogaus sudominimas apskritai. Negaliu sakyti, kad vienas sprendimas staiga į jaunimo politiką pritrauks daug jaunų žmonių. Bet esu linkęs manyti, kad didesnis kontaktas ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis, kurie dar nėra niekur dalyvavę, gali sudominti labiau nei vien inovatyvaus pristatymo vaikymasis ar galvojimas apie savęs pateikimą viešojoje erdvėje. Tarp šių priemonių reikia dermės.
ŠAUKSMAS: Jau antrasis iš eilės LiJOT prezidentas ateina iš Lietuvos liberalaus jaunimo. Ar tarp jaunimo dauguma yra mąstančių liberaliai? Kokią svarbą LiJOT viduje turi pasaulėžiūrinės diskusijos?
MASI: Yra buvę LiJOT vadovų iš skirtingų organizacijų: Lietuvos skautijos, Lietuvos moksleivių sąjungos ir iš politinių jaunimo organizacijų. Koks jis bebūtų, vadovo vertybinis pagrindas yra fundamentaliai svarbus. Jį turi ir kiekviena organizacija, ypač tokios kaip skautai, ateitininkai ar politinės jaunimo organizacijos. Tos vertybės ir principai, kaip ir organizacijų funkcijos, gali skirtis ir su tuo viskas yra gerai. Sakyčiau, bendrai paėmus Lietuvos jaunimas yra socialiai progresyvesnis, bet nežinau, ar tikrai liberalus politinės ideologijos aspektu – tą reikėtų tirti.
Žinoma, džiaugiuosi, kad mano motininė organizacija išaugina lyderius, bet taip jau sutapo, kad iš šios organizacijos buvo kandidatuoti norinčių žmonių. Per kampaniją juokėmės ir sakiau, kad man nelabai smagu kandidatuoti vienam, nes nėra su kuo diskutuoti apie organizacijos viziją. Kai esi vienas iš vieno, tuo pat metu esi ir geriausias, ir blogiausias pasirinkimas. Mano patirtis politinėje jaunimo organizacijoje įgalina matyti politinius procesus, žinau, kaip veikia įstatymų priėmimo procedūros. Žiūrėsime, ar bus trečias ir ketvirtas vadovas iš Lietuvos liberalaus jaunimo. Tuomet sunerimčiau, nes LiJOT narių įvairovę reikia atspindėti ir praktiškai. Atstovaujant LiJOT narėms nėra vadovaujamasi asmeninėmis ar organizacijos, iš kurios žmogus atėjo, pažiūromis. Jauni žmonės nėra monolitinė grupė – yra įvairūs lūkesčiai ir poreikiai, kuriuos reikia atspindėti kaip įmanoma geriau.
ŠAUKSMAS: Ar LiJOT prezidentas gali turėti tvirtą poziciją viešojoje erdvėje, ar visgi tenka derintis prie visų organizacijos narių interesų? Dėl kokių temų vyrauja bendras narių sutarimas, o dėl kurių tenka laikytis nuosaikios pozicijos?
MASI: Prezidentas prezidentui nelygus. Aš remiuosi dviem dalykais. Tai organizacijoje priimtais dokumentais, nes į juos galiu referuoti savo viešuose pasisakymuose. Kita vertus, suprantu, kad jauni žmonės yra įvairūs. Jie turi skirtingus poreikius ir reikia užtikrinti jų visų galimybes ugdytis ir klestėti. Būna nesutarimų, bet yra mechanizmai, kaip nesutarimus galima išspręsti. Galiausiai asamblėjoje balsuojama dėl visų dokumentų.
Manau, kad reikia prabrėžti vieną opią mūsų visuomenės problemą. Jei organizacijoje dėl ko nors nesutariame, tai neturėtų sąlygoti priešiškumo. Mūsų politikoje ir viešojoje erdvėje itin justi „sirgalizavimas“ – kai tampi tik vienos ar kitos stovyklos palaikytoju. Bet juk yra niuansai. Yra buvę visokių atvejų dėl nuomonių išsiskyrimų, bet įprastai juos sprendžiame diskusijomis. Svarbiausia, kad būtų intencija padėti jaunam žmogui ir supratimas, kad yra skirtingos prieigos, kaip tą padaryti.
ŠAUKSMAS: Kaip LiJOT galėtų sustiprinti ryšį su nevyriausybinėms jaunimo organizacijoms nepriklausančiu jaunimu? Kaip jai įgauti didesnį atstovavimo legitimumą?
MASI: Patiriamas ar esamas atstovavimo ir ryšio su tave atstovaujančiomis struktūromis deficitas juntamas visoje visuomenėje. Ne kartą esu girdėjęs svarstymų, kaip tą spręsti. Bėda, kad problema yra milžiniška. Galvok jauno žmogaus įtraukimo metodų, renginių, idėjų kiek tik nori, bet reikia sisteminių pokyčių. Jeigu žmogus neturėjo praktikos anksčiau, jam bus sunkiau įsitraukti ir į universiteto savivaldą, ir į darbo aplinką. Manęs nestebina nedidelis jaunimo balsavimo aktyvumas, nes mes to elementariai nepraktikuojame. Viskas veda į pilietiškumo ugdymą – jei nuo mažumės nedalyvausi veiklose, kurios ugdo tavo praktinius gebėjimus įsitraukti, diskutuoti, matyti problemas ir jas spręsti, tai ir kitur nenorėsi to daryti, nes nebūsi įpratęs.
ŠAUKSMAS: Šiuo metu vienas iš jaunimui aktualiausių klausimų – būsima privalomosios pradinės karo tarnybos reforma. Kiek į šauktinių reformos projekto derinimą įsitraukusi LiJOT? Kokios pozicijos ji laikosi?
MASI: Šiuo metu projekto derinimas yra pasibaigęs ir toliau diskusijos persikels į atitinkamus Seimo komitetus. Įsitraukėme aktyviai, nes krašto gynyba yra aktuali visoms grupėms, bet ypač jaunam žmogui, kuris vėliau tampa studentu. Balandžio mėnesį priėmėme poziciją visuotinio šaukimo atžvilgiu – palaikome visuotinės karo tarnybos principą. Visuotinė privalomoji karo tarnyba, idealiu atveju, turėtų įtraukti ir merginas. Šiuo metu diskutuojama, kad šauktinių tarnyba galėtų sutrumpėti iki šešių mėnesių. Čia susiduria skirtingos perspektyvos dėl to, ką gerai turėtų daryti karys. Vieni teigia, kad trumpesnė tarnyba užtikrintų didesnį skaičių ginklą valdyti gebančių žmonių. Kitų nuomone, kario paruošimui reikia daugiau laiko.
Daugiausiai diskutuota dėl studentų šaukimo. Pagal priimtą rezoliuciją, LiJOT neigiamai vertina aukštosiose ir profesinio mokymo įstaigose studijuojančių studentų šaukimą atlikti privalomąją karo tarnybą. Dabar siūloma, kad šaukimą gavęs studentas galėtų pasirinkti, ar norėtų eiti į Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, ar į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, ar imti akademines atostogas ir atitarnauti nustatytą laikotarpį. LiJOT manymu, šis principas būtų ydingas, nes sutrikdytų akademinį procesą ir sudarytų nelygias sąlygas vyrams ir moterims užbaigti studijas.
Esu įsitikinęs, kad jei nematytumėme didėjančios grėsmės valstybės išlikimui, tai gal šitų sprendimų nereikėtų. Nors suprantu dalį skepticizmo dėl studentų šaukimo ir priverstinio pasirinkimo, mano manymu, turime įsipareigoti rūpintis savąja bendruomene. Tik tokiu būdu galėsime ir toliau užsiimti mums svarbiais dalykais. Esminis klausimas, kaip užtikrinti, kad pašaukti jauni žmonės galėtų sėkmingai atlikti tarnybą, bet kartu tai per daug nekeistų jų gyvenimo trajektorijos.
Per nepriklausomybės laikotarpį kariuomenė, man atrodo, užsitarnavo pakankamai gerą reputaciją, todėl klausant diskusijų apie šauktinius stebina tie nuogąstavimai dėl patyčių, baisių fizinių krūvių ir bausmių kariuomenėje. Tuomet rūpestis bendruomene pasimiršta.
ŠAUKSMAS: Kaip galėtų atrodyti socialiai teisinga šauktinių reforma?
MASI: Norėčiau, kad šauktumėme žmones iš karto po mokyklos. Čia mano, kaip civilio, įsivaizdavimas. Kalbant apie lygybę, tai pabaigus 12 klasių arba pasiekus atitinkamą amžių, jeigu einame tarnauti, tai visi. Aišku, gali būti išimtys dėl fizinės ar psichikos sveikatos, taip pat dėl įsitikinimų. Bet šioje vietoje visuotinumas yra kertinis, nes jeigu atsiras išimtys, visuomet atrodys neteisinga, kad kažkas nedalyvauja ar išvengia to, kas kitiems privaloma.
Praėjusiame Pilietinės galios indekse buvo pastebėta, kad prastesnėje socioekonominėje situacijoje esantys žmonės yra rečiau pasiryžę ginti savo tėvynę. Tai pavojaus signalas, kuris susijęs su anksčiau aptartu jausmu, kad tau neatstovauja, kad nesijauti prie savo bendruomenės prisirišęs. Šalies gynyba gali skambėti labai tolimai bei patriotiškai ir nebūtinai per tai žmonės konstruoja savo tapatybę, tačiau valstybė susideda iš mažų bendruomenių ir galima įsipareigoti joms. Svarbu šiuos klausimus kuo geriau apšlifuoti ir nepaskubėti. Jeigu bus didelės skirtys pagal profesijas ir užsiėmimus, tai gali sukelti problemų.
ŠAUKSMAS: Kokie galėtų būti alternatyvūs tarnybos būdai kariniame rengime nenorintiems dalyvauti jaunuoliams, pavyzdžiui, dėl pacifistinių ar religinių priežasčių?
MASI: Alternatyvi tarnyba yra būdas atlikti privalomąją karo tarnybą asmenims, kurie dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų atsisako arba negali tarnauti. Visgi čia prasideda sunkumai apibrėžimuose ir įrodymo procese. Iš esmės alternatyvi tarnyba yra atliekama kokioje nors su karo pramone nesusijusioje organizacijoje ar institucijoje. LiJOT priimtoje rezoliucijoje minima, kad šiuo metu trūksta ir informacijos, ir infrastruktūros atlikti alternatyvią tarnybą. Berods, dabar pateikiamų prašymų skaičius nėra didelis. Jei tikrai esi pacifistas arba tavo religiniai įsitikinimai neleidžia imtis ginklo, yra būdų, kaip galima kitaip prisidėti prie savo bendruomenės. Siekėme, kad alternatyvią tarnybą atliekantys piliečiai taip pat būtų supažindinami su pagrindiniais krašto apsaugos sistemos principais – žinotų savo vietą valstybės gynyboje karo metu. Geras pavyzdys yra Suomija, tam turinti atskirą puslapį.
Tačiau yra žmonių, kurie neturi fizinių galimybių ar dėl kitų priežasčių negali atlikti tarnybos kariuomenėje. Tai kita problemos atšaka. Galbūt galėtume rasti būdų, kaip juos įtraukti, nes kiekvieno žmogaus indėlis gali būti naudingas.
ŠAUKSMAS: Šiuo metu labiausiai matoma vieša LiJOT iniciatyva – balsavimo nuo 16 metų savivaldos rinkimuose kampanija. Ką tikitės pasiekti ir kokie jūsų pagrindiniai motyvai savivaldos rinkimuose leisti balsuoti nuo 16 metų?
MASI: Norime užtikrinti, kad piliečiai ugdytųsi įprotį balsuoti nuo ankstyvesnio laiko. Tyrimai rodo, kad kuo anksčiau žmogus pradeda balsuoti, tuo didesnė tikimybė, kad jis ir toliau gyvenime balsuos. Kita vertus, 18–19 metų jaunas žmogus išvažiuoja iš savo gimtosios savivaldybės ir nutolsta nuo jos gyvenimo. Net ir prisiregistravęs naujame mieste ar užsienyje jis patirs sunkumų balsuojant nepažįstamoje aplinkoje. Jei jaunuolis galėtų balsuoti nuo 16 metų, jis būtų labiau suinteresuotas domėtis ir balsuoti, nes galėtų daryti tiesioginę įtaką už savo kasdienės aplinkos formavimą atsakingai institucijai. Ar tai būtų sporto aikštynų steigimas, ar kultūrinė veikla. Ne Seimas nuspręs statyti ar ne riedlenčių parką. Kartu tai susiję su poreikiu stiprinti pilietiškumo ugdymą. Galiausiai jaunimas nėra pakankamai reprezentuojamas. Kuo daugiau bus balso teisę turinčių žmonių, kuriems bus aktualūs svarstomi klausimai, tuo daugiau apie tą klausimą bus kalbama viešai. Jei tokių žmonių mažai, sunku tikėtis didelio dėmesio jų atžvilgiu.
ŠAUKSMAS: Ar būtų galima teigti, kad kokie nors šios amžiaus grupės interesai ar problemos savivaldoje yra ignoruojami?
MASI: Šioje vietoje mums gali padėti skaičiai. Savivaldybių rinkimuose balsavo tik trečdalis (31 procentas) jaunų žmonių. Mes iš esmės nežinome savo institucijų: ką jos daro ir kiek gali. Patenkame į užburtą ratą. Kandidatai rinkimuose nenori ar nebando apeliuoti į jaunesnę grupę, o jaunesnės grupės nesidomi politika, nes nežino, ką savivaldybės veikia, niekas jiems to deramai nepapasakoja. Vėl susiduriame su pilietiškumo pamokomis. Turime per didelius skirtumus tarp mokyklų ir atskirų pilietiškumo mokytojų. Galima turėti ir pačią puikiausią patirtį, ir iš pilietiškumo pamokos išsinešti tik tai, kad yra svarbu mokėti tris Konstitucijos punktus, nes jie bus istorijos egzamine. Čia yra pagrindinė bėda.
ŠAUKSMAS: Jeigu Lietuvos jaunimas dabar gana pasyviai balsuoja rinkimuose, ką galėtų pakeisti balsavimas nuo 16 metų? Kokie yra pagrindiniai jūsų oponentų argumentai?
MASI: Įprastai balsavimo nuo 16 metų savivaldos rinkimuose oponentai teigia, kad jauni žmonės yra per mažai patyrę, kad galėtų priimti sprendimus. Taip pat sakoma, kad jie yra neatsakingi ir kažkas galėtų jiems padaryti įtaką. Bet žmogus gali priimti gerus sprendimus būdamas ir 16, ir 60 metų. Ir atitinkamai blogus sprendimus. Patirtis nėra esminis faktorius, nulemiantis gebėjimą spręsti teisingai. Nesukursime reikiamų sąlygų, kad jaunimas gebėtų priimti gerus sprendimus, pasakydami, kad jis yra nesubrendęs. Tuomet nebus nei pilietiškumo ugdymo, nei įpročių domėtis ir eiti balsuoti formavimosi. Man labiausiai norėtųsi, kad ta diskusija būtų kuo labiau sąžininga. Mes žinome galimus sunkumus ir kokios gali būti tokios iniciatyvos nesėkmės prielaidos, tačiau yra tokių pavyzdžių kaip Estija. Ten jaunimas savivaldos rinkimuose gali balsuoti nuo 16 metų ir 16–17 metų grupė balsavo aktyviau negu 18–34 metų. Kita vertus, be pilietiškumo ugdymo žmonės bijo balsuoti. Kai kurie sako, kad nežino, ar norėtų tą daryti, nes jų pilietiškumo ugdymo pamokose niekas nepasakojo apie Seimą, savivaldybių tarybas ar Prezidentą.
ŠAUKSMAS: Kokią dalį savo organizacinių išteklių LiJOT turės nukreipti į šią kampaniją? Ar tai neužgoš kitų problemų?
MASI: Viskas priklauso nuo to, kaip sudėlioji dalykus. Galimybes vertiname realistiškai – 300 tūkstančių parašų yra labai daug. Čia yra kartelė maždaug nuo 10 procentų visų gyventojų. Mes nuėjome į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir pasakėme: „Norime pakeisti Konstituciją.“ Esame pakeitę Konstituciją vieną kartą – jaunimo nevyriausybinių organizacijų iniciatyva buvo priimta pataisa, leidžianti asmenims nuo 21 metų kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Seimą. Dabar bandysime tą padaryti kitaip. Tai irgi dalyvavimo ir demokratijos pratimas. Daug skirtingų grupių renka parašus ir gerai, kad yra tokie mechanizmai. Mano žiniomis, jaunimas ar jaunimo organizacijos nėra per Vyriausiąją rinkimų komisiją rinkę parašų, nors peticijų ir raštų yra buvę. Toks mūsų ėjimas – bandyti apie jaunimo padėtį ir įsitraukimą į visuomenę kalbėti plačiai.
Nemanau, kad tai užgoš kitas jaunimo problemas, nes turime didelę komandą su skirtingose srityse dirbančiais specialistais. Šis klausimas padengia gerokai daugiau nei patį balsavimą ar pokytį rinkiminėje tvarkoje. Svarbiausias mūsų visuomenės klausimas, ką turėtume daryti kitaip, kad geriau gebėtume spręsti kylančias problemas ir kurti geresnes sąlygas visiems gyventojams: karjeroje, šeimoje ir kitur. Manau, kad tai klausimas, jungiantis visus jaunimo politikos veikėjus – ką darome ir darysime, kad jauni žmonės ne tik turėtų savo balsą, bet kad jis būtų išgirstas.
Balsavimo iniciatyva nuo 16 metų – sunkus uždavinys. Pažiūrėjus istoriškai į parašų rinkimą, tai procentaliai tokios iniciatyvos pasiseka rečiau nei būna sėkmingos. Ir kartais net pamirštama, kad net jeigu surinktumėme parašus, tai yra tik pasiūlymas, kurį Lietuvos Respublikos Seimas turėtų svarstyti.
ŠAUKSMAS: Kokie klausimai ir problemos jaunimą labiausiai verčia domėtis ir įsitraukti į politiką? Ar jie turi potencialo mobilizuoti jaunimą aktyviau reikštis viešojoje erdvėje, nes kad įsitrauktų, jiems tai turi rūpėti?
MASI: Teisinga aksioma – kad įsitrauktum, turi rūpėti. Galėtų būti geras šūkis. Paskutinėje asamblėjoje be naujos strategijos priėmėme rezoliuciją dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio 4 straipsnio antros dalies 16 punkto pašalinimo. Deja, lapkričio 7 dieną Seime balsuojant pasiūlymas vienu balsu buvo atmestas net grąžinti šią iniciatyvą tobulinti. Jau kurį laiką LGBTQ+ bendruomenės klausimai yra itin aktualūs. Asamblėjos metu buvo priimta rezoliucija dėl pilietinio pasipriešinimo ugdymo. Esminis klausimas tas, kad jei dabar turime bėdų su pilietiškumo ugdymu, tai kaip užtikrinsime kokybišką pilietinio pasipriešinimo ugdymą.
Prieš porą metų turėjome visą paketą dėl narkotikų politikos reformos: prevencijos, ankstyvosios intervencijos, reabilitacijos ir dekriminalizavimo. Turime vis dar galiojančias rezoliucijas dėl psichikos sveikatos ir pilietinės erdvės mažėjimo. Psichikos sveikata ir klimato krizė jauniems žmonėms bus vis aktualesnės ir nežinau, ar spėjame paruošti jaunimą užtektinai rūpintis savo fizine aplinka.
Dabar iš aktualiausių temų, nebūtinai susijusių su mūsų dokumentais, buvo gyvenimo įgūdžių programa mokyklose, elektroninės cigaretės ir narkotikų plitimas mokyklose. Yra ir jaunimo politikos geekų klausimai, pavyzdžiui, dėl jaunimo nevyriausybinių organizacijų finansavimo.
ŠAUKSMAS: Lietuvos politikai neretai priskiriamas gana menkas ideologinis diferencijavimas. Kokio politinio švietimo šiuo metu labiausiai trūksta Lietuvos ugdymo įstaigose ir kaip tai bando atliepti LiJOT? Kiek svarbus būtų politinių diskusijų ir politinių jaunimo organizacijų įsileidimas į studentų atstovybes, mokyklų savivaldas?
Prisijunk prie mūsų komandos:
MASI: Kažkuriuo metu esame padarę klaidą. Čia akivaizdžios ir istorinės okupacijos priežastys, kurios lemia, kaip ilgą laiką okupuotose valstybėse suprantamas pilietiškumas. Juk ten pilietinė erdvė ilgą laiką buvo neegzistuojanti arba uzurpuota. Dėl to, manau, susiformavo manymas, kad būti politišku, reiškia būti partiniu. Labai dažnai padaroma ši klaidinga prielaida. Dėl to kai kurios mokyklos bijo pasikviesti politikus, nes mano, ir kai kada pagrįstai, kad atėję politikai bandys daryti įtaką ir bandys parodyti, kad jų partija yra geriausia. Sakyčiau, taip, ir gerai. Atverkime savo mokyklas, kad jose galėtų suskambėti skirtingos idėjos. Tik turime didelį iššūkį – kaip užtikrinti nuoseklų ir tolygų idėjinį atstovavimą ir visus piliečius liečiančių politinių diskusijų įbalsinimą.
Nešališkumas, suprastas kaip nepartiškumas, trukdo judėti į priekį politinėse diskusijose ir bendrai pilietinėje visuomenėje. Jeigu įsivaizduojame, kad buvimas neutraliu yra tolygus nekalbėjimui apie politiką, tai turime problemą su sąvokomis. Galbūt dėl mūsų istorinės patirties politika vis dar griežtai siejama su partija blogąja prasme ir būtent ta viena vienintele. Žinoma, didelis nepasitikėjimas yra ir politinių partijų atsakomybė.
Manau, kad mums reikia naujai išsiaiškinti, kaip mes mokyklose žiūrime į politiką. Mano spėjimas būtų, kad jose politiškumas yra suplaktas su partiškumu ir tuomet rūpestis savo bendruomene ar noras kalbėti apie politiką gali būti traktuojamas kaip politinė agitacija. Matau analogiją su literatūros pamokomis. Dažnai mano bičiuliai ir kolegės pasakoja, kad net ir parašius pagrįstą kūrinio interpretaciją, ne visi vertintojai tau skirs gerą balą, nes nebus pataikoma į jų susikurtą trafaretą. Tokie dalykai mums trukdo įsitraukti į viešus reikalus, nes bijome suklysti ir neatitikti kažkokios vienos tiesos. Turime daugiau praktikuotis ir mankštintis demokratiniuose procesuose. Kaip yra sakę garbūs filosofai, demokratija yra daugiau nei kryžiuko padėjimas balsuojant. ■
Martynas Butkus, „Demokratijos įgūdžiai turi formuotis dar mokykloje“, Šauksmas, 2023 nr. 2 (ruduo), p. 9–13.