Tai nebus tekstas apie Izraelio ir Hamas karą, nedėstysiu ir taip vadinamo Artimųjų Rytų konflikto istorijos. Tačiau tai, ką parašysiu, labai stipriai motyvuota įvykių Izraelyje ir Gazoje po 2023 metų spalio 7‑osios, o jei tiksliau – apie tai vykstančių diskusijų socialiniuose tinkluose, akademiniuose ratuose ir tarp kairiųjų. Šios diskusijos privertė mane permąstyti savo santykį su kairumu, kuris visuomet buvo svarbi mano politinės tapatybės dalis.
Kuomet spalio 7‑ąją pasirodė pirmosios naujienos apie į Izraelį skriejančias raketas ir smurto protrūkį šalia sienos su Gaza, nekreipiau pernelyg didelio dėmesio. Tik prieš keletą savaičių, be didesnio tarptautinio dėmesio, Kalnų Karabache-Arcache praktiškai įvyko vietos armėnų etninis valymas. Tik prieš dvi dienas per vieną iš mirtiniausių Rusijos oro atakų nuo pat konflikto pradžios Hrozos kaime, Charkivo srityje, buvo nužudyta keliasdešimt ukrainiečių. Todėl pamačiusi pirmąsias naujienas iš Izraelio ne tik mintyse turėjau ką tik įvykusius žiaurumus kituose konfliktuose, bet ir pagalvojau, kad tai bus „tik“ dar viena iš beveik reguliarių Hamas, „Islamo džihado“ ar bet kurio kito Izraelį norinčio sunaikinti kaimyno (o jų pakankamai daug) atakų. Tokia ataka, kuri, nepaisant jos žiaurumo, Izraeliui yra pažįstama, ir jis turi prieš ją išvystytas saugumo struktūras. Ciniška, ar ne?
Prisijunk prie mūsų komandos:
Ateinančiomis valandomis ir dienomis vis plaukė žinios apie festivalyje nužudytas ir išprievartautas jaunas reiveres, apie įkaitais paimtus senukus ir kūdikius, apie iki pamatų sudegintus kibucus – trumpai tariant, apie pačias žiauriausias žudynes nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo. Tačiau žiniasklaidos priemonėse ir mano socialinių tinklų naujienų sraute ėmė sklisti informacija ne tik apie islamistinės organizacijos, arba teroristų, įvykdytą ataką. Instagrame pasirodė laisvės kovų pradžią švenčiančios pastelinių spalvų nuotraukos, įrašai, besišaipantys iš postkolonializmo teoretikų dėl manymo, kad dekolonizacija įvyks tik akademiniuose debatuose, prievartavimus, žudynes ir įkaitų pagrobimus kaip „deramą atsaką į okupaciją“ kontekstualizuojančios istorijos.
Ir šiuo turiniu dalinosi ne radikalios dešinės ekstremistai ar autoritariniai islamistai – tai buvo niekada politika perdėm nesidomėję mokyklos draugai, bendrakursiai iš politinės teorijos seminarų ir kolegos iš kairiųjų organizacijų, su kuriais diskutavau apie socialinę nelygybę ir struktūrinį rasizmą. Aš nesu naivi – žinau, kad taip vadinamas Artimųjų Rytų konfliktas yra viena kontroversiškiausių temų tarp kairiųjų jau daugelį metų. Šia tema esu vedusi ne vieną diskusiją, bedžiau pirštu į antisemitizmą kairiajame diskurse ir stebėjausi manichėjišku tankių aklumu. Tačiau po spalio 7‑osios per akademinius, kairiuosius ar apskritai politiškus millennialsų bei Z kartos ratelius nuvilnijusi brutali antisemitizmo banga viršijo viską, ką galėjau įsivaizduoti (net ir turint mintyje prieš dvejus metus Vakarų kairėje vykusius debatus, apie tai, kodėl Rusija kare yra blogiukas).
„Sharansky’is įvardijo tris galimo antisemitizmo požymius: 1) dvigubi standartai, 2) delegitimizacija ir 3) demonizavimas. Greitai užmetusi akį į anksčiau minėtus teiginius, prie visų trijų antisemitizmo požymių galėčiau uždėti varnelę.“
Taip, perskaitėte teisingai. Pavadinau tai ne Izraelio kritika (tam vokiečių kalboje yra skirtas net specialus žodis – „Israelkritik“), ne antisionizmu, bet antisemitizmu. Kodėl? Išbandykime Natano Sharansky’io sukurtą 3D testą. Jis nagrinėja ribą tarp kritikos Izraelio politikai, kurią pagrįstai gali kritikuoti kiekvienas kaip ir bet kurią kitą vyriausybę ar politinę sistemą pasaulyje, ir po antiizraelietiškumo etikete paslėpto antisemitizmo. Sharansky’is įvardijo tris galimo antisemitizmo požymius: 1) dvigubi standartai, 2) delegitimizacija ir 3) demonizavimas. Greitai užmetusi akį į anksčiau minėtus teiginius, prie visų trijų antisemitizmo požymių galėčiau uždėti varnelę. Hamas teroristai nužudę virš 1 200 izraeliečių yra laisvės kovotojai, o išpuolius atremianti Izraelio kariuomenė yra genocidą vykdantys okupantai? Pirmasis požymis! Šūkiai „Nuo (Jordano) upės iki (Viduržemio) jūros – Palestina bus laisva“ taip paneigiant Izraelio teisę egzistuoti? Antrasis požymis! Kaltinimai daugiatautei Izraelio valstybei neva vykdant apartheidą, kuomet daugiau nei 20 procentų jos piliečių yra arabų kilmės ir apie pusė Izraelio žydų yra kilę iš Artimųjų Rytų, Afrikos ar Centrinės Azijos? Trečiasis požymis!
Tai paprasčiausio feminisčių solidarumo su prievartavimų Izraelyje aukomis ir žmogaus teisių aktyvistų solidarumo su įkaitais iš Izraelio trūkumas, tai didžiulis kairiųjų aktyvistų skelbiamo ir tik prastai tokiomis sąvokomis kaip antisionizmas ir Izraelio kritika pridengto antisemitizmo mastas privertė mane dar kartą apsvarstyti, ką reiškia būti kairiąja, ir ar vis dar noriu priklausyti šiai grupei. To savęs klausiu ne tik aš, bet ir Izraelio kairieji aktyvistai, paskutiniais mėnesiais protestavę prieš dešiniąją Benjamino Netanyahu vyriausybę, ir žydai, kurių daugelis net nėra Izraelio piliečiai ir kurie gyvendami diasporoje nebesijaučia esantys saugūs. Jie nebesijaučia saugūs Berlyno sinagogoje, nes į ją mėtomi Molotovo kokteiliai. Jie nebesijaučia saugūs universitetų aktyvistų grupėse, nes jų draugai palaiko antisemitines teroristines organizacijas. Jie nebesijaučia saugūs Paryžiuje, nes ant jų namų ir mokyklų yra piešiamos Dovydo žvaigždės. Jie nebesijaučia saugūs Varšuvoje, nes ten vykstančiose protestuose vaizduojama į šiukšlių dėžę išmesta Dovydo žvaigždė.
Ir kodėl Izraelio kairieji, pasaulio žydai, kurdai, alevitai ar islamizmo aukomis tapę sekuliarūs arabai vis dar turėtų tikėti globalia kaire, jei ji nepripažįsta jiems kylančių grėsmių? Manau, nepaisant visko, vis dar esu optimistė, nes tikiu, kad kairiųjų judėjimui gali pasisekti, bet jam būtina pripažinti keletą dalykų.
Pirma, kairieji turi suvokti, kad globalios jėgos struktūros pasislinko ir pasaulis nebėra padalintas į Šaltojo karo stovyklas. Taip, JAV buvo „blogiukai“ daugelyje tarptautinių konfliktų. Vis dėlto, tai automatiškai nepateisina jų oponentų. Pastaruosius keletą metų diskusijose apie tai, kodėl Rusija ir atitinkamai Sovietų Sąjunga nėra ir niekada nebuvo nei socialistinė utopija, nei kovotoja su imperializmu, Vakarų kairė per tai perėjo. Turime iškęsti kognityvinį disonansą – dekolonizacija ir Vakarų imperializmo tąsos griūtis yra būtinos globaliai lygybei, tačiau ne visi į antikolonializmą ar antiimperializmą pretenduojantys veikėjai yra progresyvūs ir kovoja už solidarią visuomenę. Nors kapitalistinėje visuomenėje egzistuojančių postkolonialinių jėgos struktūrų ir struktūrinės nelygybės bei diskriminacijos kritika yra kaip niekad reikalinga, tuo pat metu turime ginti savo (nors ir netobulą) demokratiją. Ji suvienija mus kovoje prieš sąjungą iš išskaičiavimo tarp dešiniųjų radikalų Vakaruose, ekspansyvių autoritarinių valstybių pagal Putino Rusijos modelį ir teokratinio Islamo. Juos vienija toks pat tikslas – sugriauti „dekadentišką“ ir „amoralų“ Vakarų pasaulį, tai yra visuomenes, kurios bent jau siekia užtikrinti visuotines teises ir lygybę, nors šiuo metu tai ir vyksta neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis. Grįžtant prie pagrindinės temos, tai reiškia pripažinti, kad Hamas, „Islamo džihadas“, „Hezbollah“ ar jas remianti Irano teokratija jokiu būdu nėra už visuotinę lygybę kovojantys antikolonialistiniai veikėjai, bet teroristinės organizacijos, norinčios sugriauti visas galimybes užgimti solidarioms, lygioms ir laisvoms visuomenėms.
Antra, tarptautinė kairė turi suprasti, kaip po civilizacinio Holokausto lūžio veikia antisemitizmas, ir savo kritikoje vėl atsižvelgti į antisemitizmą. Antisemitizmas neįsipaišo į dabartinį priespaudos ir intersekcionalumo supratimą, jis taip pat negali būti sulygintas su kitomis diskriminacijos formomis. Rasizmo ir antisemitizmo ideologijų sutapatinimas redukuoja jas abi. Savo politine forma antisemitizmo ideologija yra visiškai atitrūkusi nuo bet kokios apčiuopiamos realybės ir yra pritaikoma bet kur. Žydai turėtų būti gobšiais kapitalistais arba raudonaisiais komunistais, jie tariamai kontroliuoja pasaulio finansus ar tarptautinę migraciją, idant sunaikintų „baltuosius Vakarus“. Išskirtinis visų šių pasaulėžiūrų bruožas – jei rasizmas kitą vaizduoja kaip pavaldų ar esantį žemesnėje pozicijoje, tai antisemitizmo ideologijoje žydai įsivaizduojami kaip akivaizdžiai galingi bei kontroliuojantys ir dėl to kelia daug didesnę grėsmę. Kad suprastume šią skirtį – antisemitizmas yra daugiau nei žydų diskriminacija. Kaip yra sakęs Theodoras W. Adorno, tai „gandas apie žydus“, tai formą keičiantis idėjų rinkinys, kurį galima pritaikyti bet kokiai ideologijai. Viena vertus, jis yra atitrūkęs nuo materialios realybės, bet, kita vertus, turi labai konkrečią įtaką ir bet kuriuo metu gali išvirsti į smurtą prieš tikrus ir gyvus žydus ar su žydiškumu besitapatinančius žmones. Dar daugiau, vos keletas antisemitų slampinėja paišydami svastikas ir sakydami „nekenčiu žydų“ (bent jau ne seni geri jūsų mokyklos dešinieji antisemitai, nes galbūt jums teko skaityti Hamas chartiją?). Ne, dabar antisemitizmas reiškiasi kitomis formomis – ar tai slėptųsi po Izraelio kritika, ar, kaip įrodinėjau anksčiau, po antisionizmo etikete.
„Išskirtinis visų šių pasaulėžiūrų bruožas – jei rasizmas kitą vaizduoja kaip pavaldų ar esantį žemesnėje pozicijoje, tai antisemitizmo ideologijoje žydai įsivaizduojami kaip akivaizdžiai galingi bei kontroliuojantys ir dėl to kelia daug didesnę grėsmę.“
Ypač buvusiose socialistinėse ar sovietmetį išgyvenusiose šalyse antisionizmo sąvoka turėtų versti suklusti. Pakeisdamos antisemitizmą į antisionizmą Sovietų Sąjunga ir Varšuvos pakto šalys galėjo išlaikyti savo antifašistinį naratyvą tuo pat metu neleidžiant žydų tautybės piliečiams puoselėti savo kolektyvinio identiteto. Su šiuo antisionizmo šūkiu tie nedaugelis Holokaustą išgyvenusių ir į Lenkiją sugrįžusių žydų 1968-aisiais socialistinės vyriausybės buvo išmesti iš šalies. Jie buvo apkaltinti slaptu lojalumu Izraelio valstybei, net jei dauguma jų buvo Lenkijos žydai komunistai, tarpukariu politiškai kovoję prieš sionizmą. Šis pokytis iš antisemitizmo į antisionizmą Sovietų Sąjungos ir socialistinių šalių diskurse persidavė kairiesiems visame pasaulyje ir tapo būdu išvengti kaltinimų antisemitizmu. Galų gale, tai visuomet žydai, į kuriuos yra taikomasi.
Pripažinti globalių jėgos struktūrų dviprasmiškumą, atlaikyti vakarietiško kapitalizmo nelygybės kritikos ir kovos už liberalios demokratijos pasiekimus dialektiką, atpažinti antisemitinės ideologijos subtilybes šiuolaikiniame pasaulyje ir gebėti parodyti empatiją bei žmogiškumą Izraeliui ir žydams – tai mano sąlygos kairiajam judėjimui, kuris būtų vertas savo vardo ir kurio dalimi mielai sutikčiau būti. Visuotinis, progresyvus, nedogmatiškas judėjimas, kovojantis už išsilaisvinimą nuo visų represyvių ideologijų.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Kadangi visiškai ignoruoti Artimųjų Rytų konflikto neišeina ir nujaučiu kitos pusės argumentus, pridursiu dar keletą dalykų. Antisemitizmo ir Izraelio vyriausybės bei jos karinių veiksmų kritikos susipynimas yra labai sudėtingas klausimas. Pasikartosiu, viskas, kas susiję su demokratiškai išrinktos vyriausybės kritika yra legitimu: galima ją vadinti dešiniaisiais radikalais ir kvailiais – tokia pozicija gana populiari tarp pačių izraeliečių. Legitimu kritikuoti nausėdijų politiką, nes ji nepadeda taikai ir pažeidžia tarptautinius susitarimus. Galima palaikyti ir dviejų valstybių sprendimą. Apie šiuos politinius klausimus karštai diskutuojama pačiame Izraelyje ir žmonės turi skirtingas nuomones. Mano nuomone, problemos prasideda tuomet, kai išteisiname palestiniečių veikėjus, tokius kaip Hamas, Palestinos išsivadavimo organizacija ar Palestinos autonomija, nors jie patys ne kartą atmetė taikos susitarimus ir skelbė intifadas. Ir tai yra rinktos institucijos, net jei daugelį metų Vakarų krante ir Gazoje nebuvo demokratinių rinkimų. Man sunku suvokti šį palestiniečių infantilizavimą nematant, kad jie taip pat turi politinį veiksnumą. Kuomet Izraelio veiksmai nepagrįstai vadinami apartheidu, genocidu ar kolonializmu, tai rodo istorinio konteksto nesupratimą ir norą viską patalpinti į kovos tarp gėrio ir blogio schemą.
Laura Clarissa Loew, „Pasiklydę politinėje kairėje“, Šauksmas, 2023 nr. 2 (ruduo), p. 14–18.
