Neseniai vykusioje diskusijoje apie Izraelio vykdomą smurtą prieš palestiniečius Gazoje po spalio 7‑osios išreiškiau tokią mintį: žmonės turėtų mokytis pažvelgti į dalykus iš kito(s) perspektyvos. Treniruoti tai kaip raumenį. Ir kaip savo straipsnyje, reaguojančiame į šiuos įvykius, pastebi filosofė Judith Butler, kalba eina ne apie empatiją. Pastaroji įprastai reikalauja susitapatinimo. Užduotis šiuo atveju yra sugebėti įvardinti skausmą ir nusikaltimus, patiriamus žmonių, su kuriais nesitapatiname, kurių nepažįstame, nesuprantame ir niekada nebuvome paprašyti to padaryti – atvirkščiai, buvome be paliovos jais gąsdinami.
Dominuojančiame naratyve apie spalio 7‑osios Hamas ataką ir Izraelio pradėtą karinę kampaniją palestiniečių apgyventoje Gazoje Izraelio žudomi palestiniečiai yra prilyginami gyvuliams, kurie siekia išnaikinti žydus – ar bent jau amoralioms, iracionalioms žmogystoms, kurios tam pritartų. Tokiais pasakojimais ne tik eliminuojama empatijos palestiniečiams galimybė, bet įgalinamas ir palestiniečių genocidas, apie kurį lapkričio 11-osios komentare The Guardian įspėjo žydas, filosofas, fašizmo tyrėjas Jasonas Stanley. Užkirsti kelią potencialiam palestiniečių genocidui ragina ir nepriklausomi Jungtinių Tautų ekspertai.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Genocido intencija aiški iš Izraelio politikų ir aukštų pareigūnų pasisakymų, nužmoginančių ir kviečiančių „pribaigti“ palestiniečius, bei strateginių posėdžių, kuriuose svarstomos tokios galimybės. Genocido grėsmė tampa labai realia, kai Izraelio kariuomenė naudoja itin galingus ginklus vienoje tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje. Izraelio karinės kampanijos kaina – palestiniečių civilių gyvybių skaičius – kone beprecedentė: net konservatyviais The New York Times žurnalistų skaičiavimais, per nepilnus du karinių veiksmų mėnesius nužudyta 10 tūkstančių moterų ir vaikų. Tačiau susprogdintų pastatų liekanomis tebeužverstų kūnų ir visų palestiniečių vyrų gyvybių šie skaičiai neatspindi. Žūčių kasdien daugėja. JT skaičiavimais, Izraelio karinė kampanija kas dešimt minučių kainuoja palestiniečio vaiko gyvybę ir dviejų vaikų sužalojimą, o gal net suluošinimą visam gyvenimui.
Visiškam Gazos palestiniečių išvalymui sąlygos itin palankios: dėl Izraelio vykdomos blokados ir išorės kontrolės, be galo sunku ištrūkti iš Gazos. Joje elementariai sunku išgyventi: nemirti iš bado ar antisanitarinių sąlygų, net per stebuklą išvengus Izraelio bombardavimo ir kitų karo veiksmų. Šiuo metu karas visu pajėgumu vyksta ir Gazos pietuose, į kuriuos Izraelis dar neseniai ragino evakuotis šiaurės Gazos gyventojus. Karo metu jau sugriauta daugiau nei pusė Gazos infrastruktūros, iš namų teko trauktis beveik dviem milijonams žmonių – tai yra daugeliui Gazos gyventojų. Izraeliui atnaujinus karo veiksmus ir agresyviai plečiant karinę kampaniją į pietus, kelių dienų humanitarinė pertrauka atrodo kaip dar vienas žiaurus nusikaltimas prieš palestiniečius: įleidome kelis sunkvežimius pagalbos, išleidome iš nelaisvės kelis palestiniečius vaikus, kuriuos laikėme uždarę be jokių kaltinimų ar teismo sprendimų, bet dabar toliau jus skersime ir tą darysime dar nuožmiau (tekstas rašytas gruodžio 6 dieną).
Daugumos Vakarų valstybių remiamas oficialus Izraelio tikslas šia karine kampanija sunaikinti Hamas genocidą padaro „racionaliu“, gal net „vieninteliu“ ir „galutiniu“ sprendimu. Ne tik dėl to, kad Hamas karinė infrastruktūra tikrai ar tariamai (nes patikimos žiniasklaidos priemonės ir nešališki stebėtojai nėra įleidžiami patvirtinti ir ištyrinėti Izraelio skelbiamų „atradimų“ Gazoje) slepiasi po civilinės paskirties pastatais, tokiais kaip ligoninės. Norint išnaikinti Hamas kaip politinę ir socialinę galią, kaip idėją, kaip iš priespaudos, neteisybės, nepritekliaus bei smurto kylančią agresiją ir radikalizaciją, iš tiesų neužteks sunaikinti Hamas tunelių, šiuo metu turimos amunicijos ar Gazoje pasilikusių karių. Pažvelkime į klykiančią siaubo, panikos ir nevilties apimtą mergaitę, kuri dėl Izraelio karinės atakos prarado tėvus, brolius ir seseris – ar ji netaps motina, kuri laimins savo sūnus kovai su Izraeliu? Pažvelkime į tėvus, kurie, atrodo, akyse miršta iš skausmo palinkę virš savo vaikų lavonų – ar pakilę ant kojų, jei pajėgs, jie ras paskutinę oraus gyvenimo ir mirties viltį kur nors kitur nei kovoje prieš jų gyvenimo sugriovėją? Juk žinome, kad taip bus, nes metai iš metų Izraelio okupaciją, priespaudą ir smurtą patiriantys palestiniečiai ir yra Hamas ar bent jau gręžiasi palaikyti Hamas kaip vienintelės jėgos, dar primenančios pasauliui apie palestiniečių egzistavimą, kančias ir siekius.
Net jei kokiu nors būdu Izraelis pasiektų ir sunaikintų aukščiausius Hamas vadus, kurių tikrai nėra Gazoje, ir nužudytų kiekvieną organizacijos narį, Hamas greičiausiai atgimtų kita forma. Panašiai jau yra nutikę. Kuomet Izraelis įsiveržė į Libaną ir okupavo jo pietinę dalį siekdamas iš ten išstumti Palestinos išsivadavimo organizaciją, šis pasiekimas greitai buvo užgožtas daug reikšmingesnio, nors ir nenumatyto ir Izraelio tikslams priešingo okupacijos rezultato – Izraelio kaimynystėje susikūrė šiuo metu didžiausia pasaulyje nepriklausoma kariuomenė Hezbollah. Jei manome, kad anksčiau nesuveikusio karinio „sprendimo“ ėmęsis Izraelis vis tik pasimokė iš savo istorijos, turbūt tikėtinas ateities scenarijus, kuriame Izraelis „turės“ sunaikinti ar išvaryti visą Gazos populiaciją, o gal ir visų okupuotų palestiniečių teritorijų gyventojus ar net visus palestiniečius Izraelyje ir aplink. Juk jau dabar girdime: ko jie neišsikelia į arabų valstybes? Tiksliau, kodėl jie tiesiog neišnyksta, nepalieka mūsų ramybėje?
„Pažvelkime į tėvus, kurie, atrodo, akyse miršta iš skausmo palinkę virš savo vaikų lavonų – ar pakilę ant kojų, jei pajėgs, jie ras paskutinę oraus gyvenimo ir mirties viltį kur nors kitur nei kovoje prieš jų gyvenimo sugriovėją?“
Ne kartą skaičiau lietuvių komentarus, skambančius maždaug taip: „Aš žydams duočiau dar daugiau nei Izraelį, nes jie ir taip per istoriją prisikentėjo.“ (Paprastai ši mintis išsakoma didžiuojantis savo progresyvumu ir neva didele parama žydams. Neretai po ja slepiasi kaltė už paties ar pačios prosenelių prisidėjimą ar susitaikymą su žydų žudynėmis ir engimu, gal giminėje ir visuomenėje tebegyvą antisemitizmą – problemas, apie kurias daug nepatogiau kalbėti, nes teks kažką daryti pačiam.) Mane šokiruoja tokią idėją įgalinantis iš Vakarų perimtas kolonialistinis žvilgsnis į pasaulį. Deja, jis lieka ne tik nekvestionuojamas, bet net nesuvoktas ir nepastebėtas. Belieka klausti per grubias paraleles: jei žydų nacionalinius namus dėl kokių nors priežasčių būtų buvę nuspręsta įsteigti Vilniuje ar Berlyne, ar būtume sutikę? Tikriausiai ne, nors tai bent jau turėtų logikos šiame Europos kaltės už Holokaustą atpirkimo kelyje. O štai į Palestiną Europos žydai „bėgo“ nuo Holokausto. Akimirkai sustokime ir pasvarstykime, kaip europiečių švaistomi kaltinimai antisemitizmu dėl to, kad palestiniečiai neatiduoda savo žemių žydams, atrodo iš Palestinoje karta iš kartos nepertraukiamai gyvenusių arabų perspektyvos? Kaip iš palestiniečių perspektyvos turėtų atrodyti naujakurių valstybės įkūrimas jų žemėse be jų pritarimo, tiksliau, su jų garsiu nepritarimu? O ką jau kalbėti apie palestiniečių nužeminimą iki antros klasės piliečių jų pačių tėvynėje ir išvarymą iš savo namų, žemių, kaimų bei miestų, kuris tęsiasi iki pat šiandien.
Labai norėčiau šiuos klausimus užduoti Linui Linkevičiui, kuris ne vienoje laidoje pradėjo pasakoti istoriją nuo 1948 metų, kuomet naujai susikūręs Izraelis buvo užpultas arabų valstybių tarsi iš niekur ir dėl nieko kito, išskyrus baisų antisemitizmą. Taip galvoti įmanoma tik nė sykio nepažvelgus į šią istoriją iš palestiniečio perspektyvos. Priminsiu, kad modernioje istorijoje, kuomet pasaulio tvarka, ypač už Europos ribų, imta suvokti per nacionalinių valstybių ir tautų rėmus (priešingai nei senovės laikais), žydų ten gyveno mažuma. Štai 1947 metais JT bandant padalinti buvusį Palestinos mandatą į žydų ir arabų valstybes būta iššūkių nubrėžti sienas taip, kad net su visais naujai atsikėlusiais, nuo Europoje išgyvento Holokausto pabėgusiais, žydais naujai įkuriamoje žydų valstybėje žydai sudarytų bent pusę gyventojų. (Užtat šiandien internete platinamas faktas apie 20 procentų Izraelio gyventojų sudarančius arabus man visiškai nieko gero nepasako apie arabų padėtį Izraelyje.)
Priminsiu, sionizmo ideologija, arba idėjos įkurti žydų nacionalinius namus būtent Palestinoje, kilo iš žydų patiriamo smurto, persekiojimo ir genocido Europoje bei likusio Vakarų pasaulio abejingumo. Priminsiu, kad Palestinos mandato teritorija Pirmojo Pasaulinio karo metu buvo pažadėta tiek žydams, tiek arabams. Tai nereiškia, kad žydai ten negyveno, neturėjo būti gerbiami kaip mažuma, kad negalėjo ten keltis ar kad Izraelis negali egzistuoti – klausimas yra kokiomis sąlygomis, su kuo ir kaip susitarus? Emancipaciniai projektai nėra savaime suteikiantys laisvę visiems. Izraelio valstybės projektas praktiškai buvo įgyvendintas paaukojus Palestinos arabų teises ir gyvenimus, net jei jis ir emancipacinis daliai žydų. Tiesa, Izraelis šiuo metu turbūt yra pavojingiausia vieta žydams gyventi – ir mano nuomone, tai nuoseklus rezultatas, kuomet kažkieno laisvė statoma ant kito engimo ir neigimo.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Net ir norint suvokti Palestinos arabų perspektyvą, sunku tą padaryti dėl į Vakarus bei Lietuvą sukoncentruotos ir vien iš šios perspektyvos mokyklose, universitetuose ir viešajame diskurse pasakojamos istorijos ir nagrinėjamos politikos. Apie europietiškos kilmės Holokaustą ir antisemitizmą galbūt kažką paviršutiniškai ir išmokome, tačiau apie europiečių ir kitų Vakarų valstybių vykdytą kolonializmą, smurtą, priespaudą, perversmus ir kišimąsi siekiant pakirsti demokratines struktūras Viduriniuose Rytuose ir kitur už Europos – ką jau ten, savo kiemo – ribų mes negirdėjome. Kaip ir negirdėjome apie tų tautų pavasarius ir žiemas. Negirdėjome net apie Nakbą – didžiąją katastrofą, palestiniečių gedulingai minimą Izraeliui švenčiant savo nepriklausomybės dieną. Per 1948 metais kilusį karą tarp Izraelio ir arabų iš savo žemių išstumti, išžudyti (taip pat ir Izraelio karinių pajėgų ir žydų sionistų grupuočių rankomis, ką Izraelis daug metų slėpė ir cenzūravo) ar iš baimės dėl savo gyvybės pabėgę milijonai palestiniečių iki šiol negali sugrįžti namo, nors tai laikoma fundamentalia žmogaus teise. Jau 75 metus šie pabėgėliai bei jų palikuonys gyvena priverstiniame egzode, nemaža dalis – vis dar pabėgėlių stovyklose, stokodami ne tik pilietinių, bet ir pačių fundamentaliausių žmogaus teisių ir galimybių.
Negirdėjome arba nenorėjome girdėti apie okupuotose palestiniečių teritorijose Izraelio vykdomą sisteminę priespaudą, apie kalėjiman už neįrodytus smulkius nusikaltimus metamus palestiniečių vaikus ir paauglius. Negirdėjome ir apie palestiniečių išbandytus būdus taikiai reikalauti savo valstybės ir fundamentalių teisių, teisėtus minimalius reikalavimus, kurių Izraelis nepriėmė. Negirdėjome arba nenorėjome girdėti ir galėjome sau tą leisti, nes palestiniečiai buvo užtildyti, o gal neįdomūs. Tačiau kai neturime prieigos prie šių istorijos dėlionės dalių, lengva įsivaizduoti, kad Izraelio žydai, beveik pažodžiui cituojant Liną Linkevičių, tai vieninteliai mus primenantys žmonės Viduriniuose Rytuose: demokratiškai besitvarkantys, „turtingi“, taigi „nusipelnę gyventi ramiai“, ir tik per klaidą turintys nuolatos gintis. O štai arabai ir šiaip rudi žmonės yra tiesiog įgimtai agresyvūs, nepatikimi, nedarbštūs, kvaili, iš esmės blogi, neišsivystę, nemokantys organizuotis, besirenkantys teokratinę valdžią ir puolantys be racionalios ar moraliai vertingos priežasties.
Esame įpratę pasirinkti stovyklas, ypač karų ir saugumo klausimais, tačiau jas renkamės ne vedini faktų, nešališkų, patikimų, kokybiškų šaltinių analizės, įsiklausymo į skirtingas pozicijas ir kritinio mąstymo, bet per skirtį „mes-jie“. Galima suprasti, kodėl taip sprendžiama Lietuvos užsienio politika, bet mane visiškai nokautuoja vietos žurnalistų, viešųjų intelektualų, akademikų puolimas ginti ir kaip užsakytiems viešųjų ryšių specialistams platinti valstybės ar net valdžios poziciją. Staiga dingsta nešališkumas, kritiškumas, informacinių šaltinių patikra – eteryje ima dominuoti moraliniai vertinimai ir klasikiniai skirstymaisi į „Rytus“ ir „Vakarus“. Izraelio atveju viskas paprasta: esi už Izraelį – esi už Vakarus, taigi ir Lietuvos nepriklausomybę, esi už Palestiną, ar, tiksliau, bent akimirkai suabejojai besąlyginiu palaikymu Izraeliui – eini prieš Lietuvos interesus, Vakarų galią ir vertybes, taigi su Rusija. Informacijos patikimumas matuojamas palankumu pasirinktai pusei. Kaip jau būta ir su Ukraina, jei „Amnesty International“, JT pranešėjai ar kita patikima, nešališka tarptautinė organizacija rašo apie mūsų palaikomos pusės teisių pažeidimus – puiku, valio, platinam, bet jei tik parašo apie mūsų palaikomos pusės vykdomus pažeidimus, o gal mūsų „priešo“ ar „draugo draugo priešo“ teisių pažeidimus – skambinam varpais apie parsidavusius darbuotojus, propagandą ir idiotizmą. Net ir auditorija, panašu, apdovanoja ne už informacijos ar analizės kokybę, bet užimamą barikadų pusę.
Tai mums leidžia atvirai neigti patikimų tarptautinių organizacijų – „Amnesty International“, „Human Rights Watch“, „B’Tselem“ – išvadas apie Izraelio vykdomą apartheidinę politiką, kai palestiniečiams ir žydams Izraelio okupuotose Palestinos teritorijose ar net visoje šalyje sistemiškai taikomos teisės ir skirtingos taisyklės bei sistemos, užtikrinančios žydų dominavimą palestiniečių atžvilgiu. Tai leidžia tikėti kiekvienu Izraelio kariuomenės pareiškimu, nepaisant nešališko informacijos patvirtinimo nebuvimo, laikyti visas klaidinančias naujienas apie vieną pusę tiesa, o apie kitą pusę – propaganda ir piktybiniu melu. Tikroji potiesos epocha man prasidėjo būtent su šiuo karu, kai pamačiau neva intelektualius, kritiškai mąstyti turinčius žmones, kurių darbo dalis yra tikrinti faktus ir atpažinti propagandą, kasdien ir nuolatos pumpuojančius vienpusišką „informaciją“ ir atrandančius vis naujų argumentų savo atstovaujamos pusės nusikaltimams pateisinti. Nors nusikaltimai sunkėjo, o argumentai vis labiau skydo, faktus keičiant melagienomis ir iškraipymais, kurie patys savaime man kartais atrodė kaip nusikaltimas.
Ir vis tik grįžtu prie esminio trukdžio gilintis, suvokti ir išlikti ištikimiems žmogiškumui: nesitapatinimo, nepažinimo ir latentinio rasizmo bei islamofobijos. Juk, man artimo žmogaus žodžiais, „šitų tai mums tikrai negaila“. Metų metus žiniasklaidoje ir kitur reprodukuoti diskursai apie musulmonus ir arabus kaip teroristus, teokratijos mylėtojus ar geriausiu atveju iki demokratinių formų neišsivysčiusius tamsuolius ir skurdžius, rudus migrantus, grėsmę Vakarų bei Europos saugumui, kultūrai, gyventojų gerovei ir baltai rasei padarė savo darbą. Padarė taip, kad gerbiamas ir populiarus politikos komentatorius Rimvydas Valatka lapkričio 5‑osios komentare „Delfi“ nevaržomai sulygino palestiniečius su naciais (kodėl ne vokiečiais?) ir atkartojo „Didžiojo pakeitimo“ (angl. The Great Replacement) sąmokslo teorijos versiją neva „[arabų] diktatūroms pavyko per trumpą laiką iš arabų kraštų į Vakarus perkelti milijonus žmonių, kurių dauguma neslepia priešiškumo Vakarų vertybėms“ ir siekia „primesti savo taisykles“, o protestuotojus dėl ugnies nutraukimo Gazoje pavadino „teroristų baze“, kuri „atėjus dienai X eis mušti moterų be hidžabų ir žudyti gėjų“. (Tarp kitko, ši dalis privertė prunkštelėti, nes būdama propalestinietiškų protestų dalyve patenku į šią teroristų bazę, kaip patenka ir mano įvairaus amžiaus, tautybių ir tikėjimų draugai, kuriuos visus vienija vienintelis bruožas – neabejingumas socialiniam teisingumui.) Ir šis straipsnis yra plačiai skaitomas Facebooke, laikinamas mūsų intelektualų, įskaitant Laisvės partijos kandidatą į prezidentus su šūkiu „Teisingas visiems“.
Ironiška, kad egzistencine ir kultūrine grėsme baltųjų Vakarų europiečių rasei, kuria Valatka bei daugelis mūsų – sąmoningai ar ne – šiandien laiko arabus, kaltinti patys žydai – tiek Hitlerio ir nacių, tiek nereto balto šiuolaikinės radikalios dešinės teroristo. Ironiška, kad nepaisant deklaruojamo susirūpinimo antisemitizmu, nekalbame apie pastarąjį terorizmą, nors nuo jo žydai yra tiesiogiai nukentėję būtent dėl savo rasės ir juos demonizuojančių išgalvotų pasakojimų. Kai apie tai kalbame, suvokiame įvykių išskirtinumą ir jokiu būdu nekaltiname dėl jų visos baltųjų rasės ar kurios kitos tautos, pavyzdžiui, amerikiečių. Išgirdę apie radikalius islamistus elgiamės priešingai – juos sutapatiname su mažai ką bendro turinčiais milijonais po pasaulį išsibarsčiusių, skirtingas mokyklas sekančių ir kultūrines tradicijas puoselėjančių musulmonų.
Ironiška, kad neseniai segregacijoje gyveno, grėsmę savo kultūra bei religija tariamai kėlė ir už tai turėjo atsakyti… žydai Europoje. Ironiška, kad nepageidaujami, svetimi, bėdas nešiojantys pabėgėliai dar neseniai buvo europiečiai žydai. Ironiška ar visgi siaubinga, kad pasaulis taip ir neišmoko Holokausto pamokų? Daug žydų pasaulyje, pavyzdžiui, organizacija „Jewish for Peace“, kartoja: „Daugiau niekada“ yra šiandien ir tai yra apie palestiniečius, Izraelio apsuptus ir skerdžiamus didžiausiame pasaulio kalėjime po atviru dangumi. Nepaisant to, mūsų intelektualai ir politikai „Daugiau niekada“ tesugeba pritaikyti Izraelio žydams. Ar tai paviršutiniškas mąstymas, rasizmas, propaganda, racionali politika? O gal emocijos ir traumos?
Migrantų ir visų „kitokių“ baimės bei demonizavimas labiausiai veikia tuos, kurie su jais nėra susidūrę. Mes, kurie esame susidūrę – ne pamatę nuotraukoje, prasilenkę gatvėje ar įdarbinę savo valytoja, bet susipažinę, susidraugavę, gyvenę šalia, kartu dirbę ar mokęsi – žinome, kokie tie žmonės skirtingi, įdomūs, geri ir blogi – tokie pat kaip mes. Mes, kurie esame bendravę – ne laikydamiesi atstumo ir filtruodami informaciją per stereotipų, hierarchijos ir baimių sietą, bet atvirai ir nuoširdžiai įsigilinę, pabuvę tų žmonių kailyje ar bent nuoširdžiai pasidomėję, ką reiškia jame būti – tuose žmonėse atpažįstame ne medijų sukurtus baubus, bet reikšmes ir prasmes, svarbias jiems. Pradedant nuo pačių bendražmogiškiausių: meilės, prisirišimo, skausmo, siaubo, baimės, pažeminimo, neteisybės, priespaudos, orumo ir pasipriešinimo smurtui.
„Migrantų ir visų „kitokių“ baimės bei demonizavimas labiausiai veikia tuos, kurie su jais nėra susidūrę.“
Kai pirmąkart ėjau į propalestinietišką protestą, man buvo baisu. Buvo baisu matyti jaunus arabus, užsilipusius ant pastatų ir mosuojančius Palestinos vėliavomis. Siaubas užgniaužė kvapą braunantis pro jaunus vyrus ir moteris, prisidengusius galvas juodai baltai languotomis skarelėmis. Mano galvoje, pilnoje lietuviškos ir vakarietiškos žiniasklaidos vaizdinių, palestinietiška keffiyeh ir jauni arabai vyrai, užimantys fiziškai ir politiškai aktyvią poziciją, asocijavosi su terorizmu. Bet mano draugei iš Libano tai buvo tiesiog žmonės, protestuojantys už savo šalies laisvę, prisidengdami tradicine Palestinos žemdirbių skarele – kovos už palestiniečių laisvę simboliu. Ir kai su ja pražygiavau marše už Palestiną, man atrodė lygiai taip pat. Kaip ir su viskuo, tai nereiškia nei absoliutaus gėrio, nei absoliutaus blogio. Tai reiškia svarbią politinę kovą ir ambiciją, kuri gali apvienyti skirtingus žmones ir įgyti skirtingas formas. Jos vertinimas priklausys nuo perspektyvos ir verčių, kurias pasirinksime. Bet kaip galime pasirinkti, jei klaidžiojame aptemusiame baubų ir iliuzijų pasaulyje?
Ugnė Litvinatė, „Skausmas, su kuriuo nesitapatiname“, Šauksmas, 2023 nr. 2 (ruduo), p. 14–19,
