/

Skausmas, su kuriuo nesitapatiname

Prieš palestiniečius nukreiptą demonizavimą, smurtą ir imperializmą galima įveikti tik pasitelkus ištikimybę žmogiškumui.

Pexels, Beyzaa Yurtkuran nuotrauka.

Ne­se­niai vy­ku­sio­je dis­ku­si­jo­je apie Iz­ra­e­lio vyk­do­mą smur­tą prieš pa­les­ti­nie­čius Ga­zo­je po spa­lio 7‑osios iš­reiš­kiau to­kią min­tį: žmo­nės tu­rė­tų mo­ky­tis pa­žvelg­ti į da­ly­kus iš kito(s) per­spek­ty­vos. Tre­ni­ruo­ti tai kaip rau­me­nį. Ir kaip sa­vo straips­ny­je, rea­guo­jan­čia­me į šiuos įvy­kius, pa­ste­bi fi­lo­so­fė Ju­di­th But­ler, kal­ba ei­na ne apie em­pa­ti­ją. Pa­sta­ro­ji įpras­tai rei­ka­lau­ja su­si­ta­pa­ti­ni­mo. Už­duo­tis šiuo at­ve­ju yra su­ge­bė­ti įvar­din­ti skaus­mą ir nu­si­kal­ti­mus, pa­ti­ria­mus žmo­nių, su ku­riais ne­si­ta­pa­ti­na­me, ku­rių ne­pa­žįs­ta­me, ne­su­pran­ta­me ir nie­ka­da ne­bu­vo­me pa­pra­šy­ti to pa­da­ry­ti – at­virkš­čiai, bu­vo­me be pa­lio­vos jais gąsdinami.

Do­mi­nuo­jan­čia­me na­ra­ty­ve apie spa­lio 7‑osios Ha­mas ata­ką ir Iz­ra­e­lio pra­dė­tą ka­ri­nę kam­pa­ni­ją pa­les­ti­nie­čių ap­gy­ven­to­je Ga­zo­je Iz­ra­e­lio žu­do­mi pa­les­ti­nie­čiai yra pri­ly­gi­na­mi gy­vu­liams, ku­rie sie­kia iš­nai­kin­ti žy­dus – ar bent jau amo­ra­lioms, ira­cio­na­lioms žmo­gys­toms, ku­rios tam pri­tar­tų. To­kiais pa­sa­ko­ji­mais ne tik eli­mi­nuo­ja­ma em­pa­ti­jos pa­les­ti­nie­čiams ga­li­my­bė, bet įga­li­na­mas ir pa­les­ti­nie­čių ge­no­ci­das, apie ku­rį lap­kri­čio 11-osios ko­men­ta­re The Gu­ar­dian įspė­jo žy­das, fi­lo­so­fas, fa­šiz­mo ty­rė­jas Ja­so­nas Stan­ley. Už­kirs­ti ke­lią po­ten­cia­liam pa­les­ti­nie­čių ge­no­ci­dui ra­gi­na ir ne­pri­klau­so­mi Jung­ti­nių Tau­tų eks­per­tai.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Ge­no­ci­do in­ten­ci­ja aiš­ki iš Iz­ra­e­lio po­li­ti­kų ir aukš­tų pa­rei­gū­nų pa­si­sa­ky­mų, nuž­mo­gi­nan­čių ir kvie­čian­čių „pri­baig­ti“ pa­les­ti­nie­čius, bei stra­te­gi­nių po­sė­džių, ku­riuo­se svars­to­mos to­kios ga­li­my­bės. Ge­no­ci­do grės­mė tam­pa la­bai rea­lia, kai Iz­ra­e­lio ka­riuo­me­nė nau­do­ja itin ga­lin­gus gink­lus vie­no­je tan­kiau­siai ap­gy­ven­din­tų te­ri­to­ri­jų pa­sau­ly­je. Iz­ra­e­lio ka­ri­nės kam­pa­ni­jos kai­na – pa­les­ti­nie­čių ci­vi­lių gy­vy­bių skai­čius – ko­ne be­pre­ce­den­tė: net kon­ser­va­ty­viais The New York Ti­mes žur­na­lis­tų skai­čia­vi­mais, per ne­pil­nus du ka­ri­nių veiks­mų mė­ne­sius nu­žu­dy­ta 10 tūks­tan­čių mo­te­rų ir vai­kų. Ta­čiau su­sprog­din­tų pa­sta­tų lie­ka­no­mis te­be­už­vers­tų kū­nų ir vi­sų pa­les­ti­nie­čių vy­rų gy­vy­bių šie skai­čiai ne­at­spin­di. Žū­čių kas­dien dau­gė­ja. JT skai­čia­vi­mais, Iz­ra­e­lio ka­ri­nė kam­pa­ni­ja kas de­šimt mi­nu­čių kai­nuo­ja pa­les­ti­nie­čio vai­ko gy­vy­bę ir dvie­jų vai­kų su­ža­lo­ji­mą, o gal net su­luo­ši­ni­mą vi­sam gyvenimui.

Vi­siš­kam Ga­zos pa­les­ti­nie­čių iš­va­ly­mui są­ly­gos itin pa­lan­kios: dėl Iz­ra­e­lio vyk­do­mos blo­ka­dos ir iš­orės kont­ro­lės, be ga­lo sun­ku iš­trūk­ti iš Ga­zos. Jo­je ele­men­ta­riai sun­ku iš­gy­ven­ti: ne­mir­ti iš ba­do ar an­ti­sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų, net per ste­buk­lą iš­ven­gus Iz­ra­e­lio bom­bar­da­vi­mo ir ki­tų ka­ro veiks­mų. Šiuo me­tu ka­ras vi­su pa­jė­gu­mu vyks­ta ir Ga­zos pie­tuo­se, į ku­riuos Iz­ra­elis dar ne­se­niai ra­gi­no eva­kuo­tis šiau­rės Ga­zos gy­ven­to­jus. Ka­ro me­tu jau su­griau­ta dau­giau nei pu­sė Ga­zos inf­rastruk­tū­ros, iš na­mų te­ko trauk­tis be­veik dviem mi­li­jo­nams žmo­nių – tai yra dau­ge­liui Ga­zos gy­ven­to­jų. Iz­ra­eliui at­nau­ji­nus ka­ro veiks­mus ir ag­re­sy­viai ple­čiant ka­ri­nę kam­pa­ni­ją į pie­tus, ke­lių die­nų hu­ma­ni­ta­ri­nė per­trauka at­ro­do kaip dar vie­nas žiau­rus nu­si­kal­ti­mas prieš pa­les­ti­nie­čius: įlei­do­me ke­lis sunk­ve­ži­mius pa­gal­bos, iš­lei­do­me iš ne­lais­vės ke­lis pa­les­ti­nie­čius vai­kus, ku­riuos lai­kė­me už­da­rę be jo­kių kal­ti­ni­mų ar teis­mo spren­di­mų, bet da­bar to­liau jus sker­si­me ir tą da­ry­si­me dar nuož­miau (teks­tas ra­šy­tas gruo­džio 6 dieną).

Ga­za. Flickr, Cat­ho­lic Chur­ch Eng­land and Wa­les nuotrauka.

Dau­gu­mos Va­ka­rų vals­ty­bių re­mia­mas ofi­cia­lus Iz­ra­e­lio tiks­las šia ka­ri­ne kam­pa­ni­ja su­nai­kin­ti Ha­mas ge­no­ci­dą pa­da­ro „ra­cio­na­liu“, gal net „vie­nin­te­liu“ ir „ga­lu­ti­niu“ spren­di­mu. Ne tik dėl to, kad Ha­mas ka­ri­nė inf­rastruk­tū­ra tik­rai ar ta­ria­mai (nes pa­ti­ki­mos ži­nias­klai­dos prie­mo­nės ir ne­ša­liš­ki ste­bė­to­jai nė­ra įlei­džia­mi pa­tvir­tin­ti ir iš­ty­ri­nė­ti Iz­ra­e­lio skel­bia­mų „at­ra­di­mų“ Ga­zo­je) sle­pia­si po ci­vi­li­nės pa­skir­ties pa­sta­tais, to­kiais kaip li­go­ni­nės. No­rint iš­nai­kin­ti Ha­mas kaip po­li­ti­nę ir so­cia­li­nę ga­lią, kaip idė­ją, kaip iš prie­spau­dos, ne­tei­sy­bės, ne­pri­tek­liaus bei smur­to ky­lan­čią ag­re­si­ją ir ra­di­ka­li­za­ci­ją, iš tie­sų ne­už­teks su­nai­kin­ti Ha­mas tu­ne­lių, šiuo me­tu tu­ri­mos amu­ni­ci­jos ar Ga­zo­je pa­si­li­ku­sių ka­rių. Pa­žvel­ki­me į kly­kian­čią siau­bo, pa­ni­kos ir ne­vil­ties ap­im­tą mer­gai­tę, ku­ri dėl Iz­ra­e­lio ka­ri­nės ata­kos pra­ra­do tė­vus, bro­lius ir se­se­ris – ar ji ne­taps mo­ti­na, ku­ri lai­mins sa­vo sū­nus ko­vai su Iz­ra­eliu? Pa­žvel­ki­me į tė­vus, ku­rie, at­ro­do, aky­se mirš­ta iš skaus­mo pa­lin­kę virš sa­vo vai­kų la­vo­nų – ar pa­ki­lę ant ko­jų, jei pa­jėgs, jie ras pas­ku­ti­nę oraus gy­ve­ni­mo ir mir­ties vil­tį kur nors ki­tur nei ko­vo­je prieš jų gy­ve­ni­mo sug­rio­vė­ją? Juk ži­no­me, kad taip bus, nes me­tai iš me­tų Iz­ra­e­lio oku­pa­ci­ją, prie­spau­dą ir smur­tą pa­ti­rian­tys pa­les­ti­nie­čiai ir yra Ha­mas ar bent jau grę­žia­si pa­lai­ky­ti Ha­mas kaip vie­nin­te­lės jė­gos, dar pri­me­nan­čios pa­sau­liui apie pa­les­ti­nie­čių eg­zis­ta­vi­mą, kan­čias ir siekius.

Net jei ko­kiu nors bū­du Iz­ra­elis pa­siek­tų ir su­nai­kin­tų aukš­čiau­sius Ha­mas va­dus, ku­rių tik­rai nė­ra Ga­zo­je, ir nu­žu­dy­tų kiek­vie­ną or­ga­ni­za­ci­jos na­rį, Ha­mas grei­čiau­siai at­gim­tų ki­ta for­ma. Pa­na­šiai jau yra nu­ti­kę. Kuo­met Iz­ra­elis įsi­ver­žė į Li­ba­ną ir oku­pa­vo jo pie­ti­nę da­lį siek­da­mas iš ten iš­stum­ti Pa­les­ti­nos iš­si­va­da­vi­mo or­ga­ni­za­ci­ją, šis pa­sie­ki­mas grei­tai bu­vo už­gož­tas daug reikš­min­ges­nio, nors ir ne­nu­ma­ty­to ir Iz­ra­e­lio tiks­lams prie­šin­go oku­pa­ci­jos re­zul­ta­to – Iz­ra­e­lio kai­my­nys­tė­je su­si­kū­rė šiuo me­tu di­džiau­sia pa­sau­ly­je ne­pri­klau­so­ma ka­riuo­me­nė Hez­bol­lah. Jei ma­no­me, kad anks­čiau ne­su­vei­ku­sio ka­ri­nio „spren­di­mo“ ėmę­sis Iz­ra­elis vis tik pa­si­mo­kė iš sa­vo is­to­ri­jos, tur­būt ti­kė­ti­nas at­ei­ties sce­na­ri­jus, ku­ria­me Iz­ra­elis „tu­rės“ su­nai­kin­ti ar iš­va­ry­ti vi­są Ga­zos po­pu­lia­ci­ją, o gal ir vi­sų oku­puo­tų pa­les­ti­nie­čių te­ri­to­ri­jų gy­ven­to­jus ar net vi­sus pa­les­ti­nie­čius Iz­ra­ely­je ir ap­link. Juk jau da­bar gir­di­me: ko jie ne­iš­si­ke­lia į ara­bų vals­ty­bes? Tiks­liau, ko­dėl jie tie­siog ne­i­š­nyks­ta, ne­pa­lie­ka mū­sų ramybėje?

„Pa­žvel­ki­me į tė­vus, ku­rie, at­ro­do, aky­se mirš­ta iš skaus­mo pa­lin­kę virš sa­vo vai­kų la­vo­nų – ar pa­ki­lę ant ko­jų, jei pa­jėgs, jie ras pas­ku­ti­nę oraus gy­ve­ni­mo ir mir­ties vil­tį kur nors ki­tur nei ko­vo­je prieš jų gy­ve­ni­mo sugriovėją?“

Ne kar­tą skai­čiau lie­tu­vių ko­men­ta­rus, skam­ban­čius maž­daug taip: „Aš žy­dams duo­čiau dar dau­giau nei Iz­ra­e­lį, nes jie ir taip per is­to­ri­ją pri­si­ken­tė­jo.“ (Pa­pras­tai ši min­tis iš­sa­ko­ma di­džiuo­jan­tis sa­vo pro­g­re­sy­vu­mu ir ne­va di­de­le pa­ra­ma žy­dams. Ne­re­tai po ja sle­pia­si kal­tė už pa­ties ar pa­čios pro­se­ne­lių pri­si­dė­ji­mą ar su­si­tai­ky­mą su žy­dų žu­dy­nė­mis ir en­gi­mu, gal gi­mi­nė­je ir vi­suo­me­nė­je te­be­gy­vą an­ti­se­mi­tiz­mą – prob­le­mas, apie ku­rias daug ne­pa­to­giau kal­bė­ti, nes teks kaž­ką da­ry­ti pa­čiam.) Ma­ne šo­ki­ruo­ja to­kią idė­ją įga­li­nan­tis iš Va­ka­rų per­im­tas ko­lo­nia­lis­ti­nis žvilgs­nis į pa­sau­lį. De­ja, jis lie­ka ne tik nek­ves­tio­nuo­ja­mas, bet net ne­su­vok­tas ir ne­pa­ste­bė­tas. Be­lie­ka klaus­ti per gru­bias pa­ra­le­les: jei žy­dų na­cio­na­li­nius na­mus dėl ko­kių nors prie­žas­čių bū­tų bu­vę nu­spręs­ta įsteig­ti Vil­niu­je ar Ber­ly­ne, ar bū­tu­me su­ti­kę? Tik­riau­siai ne, nors tai bent jau tu­rė­tų lo­gi­kos šia­me Eu­ro­pos kal­tės už Ho­lo­kaus­tą at­pir­ki­mo ke­ly­je. O štai į Pa­les­ti­ną Eu­ro­pos žy­dai „bė­go“ nuo Ho­lo­kaus­to. Aki­mir­kai su­sto­ki­me ir pa­svars­ty­ki­me, kaip eu­ro­pie­čių švais­to­mi kal­ti­ni­mai an­ti­se­mi­tiz­mu dėl to, kad pa­les­ti­nie­čiai ne­ati­duo­da sa­vo že­mių žy­dams, at­ro­do iš Pa­les­ti­no­je kar­ta iš kar­tos ne­per­trau­kia­mai gy­ve­nu­sių ara­bų per­spek­ty­vos? Kaip iš pa­les­ti­nie­čių per­spek­ty­vos tu­rė­tų at­ro­dy­ti nau­ja­ku­rių vals­ty­bės įkū­ri­mas jų že­mė­se be jų pri­ta­ri­mo, tiks­liau, su jų gar­siu ne­pri­ta­ri­mu? O ką jau kal­bė­ti apie pa­les­ti­nie­čių nu­že­mi­ni­mą iki ant­ros kla­sės pi­lie­čių jų pa­čių tė­vy­nė­je ir iš­va­ry­mą iš sa­vo na­mų, že­mių, kai­mų bei mies­tų, ku­ris tę­sia­si iki pat šiandien.

La­bai no­rė­čiau šiuos klau­si­mus už­duo­ti Li­nui Lin­ke­vi­čiui, ku­ris ne vie­no­je lai­do­je pra­dė­jo pa­sa­ko­ti is­to­ri­ją nuo 1948 me­tų, kuo­met nau­jai su­si­kū­ręs Iz­ra­elis bu­vo už­pul­tas ara­bų vals­ty­bių tar­si iš nie­kur ir dėl nie­ko ki­to, iš­sky­rus bai­sų an­ti­se­mi­tiz­mą. Taip gal­vo­ti įma­no­ma tik nė sy­kio ne­pa­žvel­gus į šią is­to­ri­ją iš pa­les­ti­nie­čio per­spek­ty­vos. Pri­minsiu, kad mo­der­nio­je is­to­ri­jo­je, kuo­met pa­sau­lio tvar­ka, ypač už Eu­ro­pos ri­bų, im­ta su­vok­ti per na­cio­na­li­nių vals­ty­bių ir tau­tų rė­mus (prie­šin­gai nei se­no­vės lai­kais), žy­dų ten gy­ve­no ma­žu­ma. Štai 1947 me­tais JT ban­dant pa­da­lin­ti bu­vu­sį Pa­les­ti­nos man­da­tą į žy­dų ir ara­bų vals­ty­bes bū­ta iš­šū­kių nu­brėž­ti sie­nas taip, kad net su vi­sais nau­jai at­si­kė­lu­siais, nuo Eu­ro­po­je iš­gy­ven­to Ho­lo­kaus­to pa­bė­gu­siais, žy­dais nau­jai įku­ria­mo­je žy­dų vals­ty­bė­je žy­dai su­da­ry­tų bent pu­sę gy­ven­to­jų. (Už­tat šian­dien in­ter­ne­te pla­ti­na­mas fak­tas apie 20 pro­cen­tų Iz­ra­e­lio gy­ven­to­jų su­da­ran­čius ara­bus man vi­siš­kai nie­ko ge­ro ne­pa­sa­ko apie ara­bų pa­dė­tį Izraelyje.)

Pri­minsiu, sio­niz­mo ideo­lo­gi­ja, ar­ba idė­jos įkur­ti žy­dų na­cio­na­li­nius na­mus bū­tent Pa­les­ti­no­je, ki­lo iš žy­dų pa­ti­ria­mo smur­to, per­se­kio­ji­mo ir ge­no­ci­do Eu­ro­po­je bei li­ku­sio Va­ka­rų pa­sau­lio abe­jin­gu­mo. Pri­minsiu, kad Pa­les­ti­nos man­da­to te­ri­to­ri­ja Pir­mo­jo Pa­sau­li­nio ka­ro me­tu bu­vo pa­ža­dė­ta tiek žy­dams, tiek ara­bams. Tai ne­reiš­kia, kad žy­dai ten ne­gy­ve­no, ne­tu­rė­jo bū­ti ger­bia­mi kaip ma­žu­ma, kad ne­ga­lė­jo ten kel­tis ar kad Iz­ra­elis ne­ga­li eg­zis­tuo­ti – klau­si­mas yra ko­kio­mis są­ly­go­mis, su kuo ir kaip su­si­ta­rus? Eman­ci­pa­ci­niai pro­jek­tai nė­ra sa­vai­me su­tei­kian­tys lais­vę vi­siems. Iz­ra­e­lio vals­ty­bės pro­jek­tas prak­tiš­kai bu­vo įgy­ven­din­tas pa­au­ko­jus Pa­les­ti­nos ara­bų tei­ses ir gy­ve­ni­mus, net jei jis ir eman­ci­pa­ci­nis da­liai žy­dų. Tie­sa, Iz­ra­elis šiuo me­tu tur­būt yra pa­vo­jin­giau­sia vie­ta žy­dams gy­ven­ti – ir ma­no nuo­mo­ne, tai nuo­sek­lus re­zul­ta­tas, kuo­met kaž­kie­no lais­vė sta­to­ma ant ki­to en­gi­mo ir neigimo.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Net ir no­rint su­vok­ti Pa­les­ti­nos ara­bų per­spek­ty­vą, sun­ku tą pa­da­ry­ti dėl į Va­ka­rus bei Lie­tu­vą su­kon­cen­truo­tos ir vien iš šios per­spek­ty­vos mo­kyk­lo­se, uni­ver­si­te­tuo­se ir vie­ša­ja­me dis­kur­se pa­sa­ko­ja­mos is­to­ri­jos ir nag­ri­nė­ja­mos po­li­ti­kos. Apie eu­ro­pie­tiš­kos kil­mės Ho­lo­kaus­tą ir an­ti­se­mi­tiz­mą gal­būt kaž­ką pa­vir­šu­ti­niš­kai ir iš­mo­ko­me, ta­čiau apie eu­ro­pie­čių ir ki­tų Va­ka­rų vals­ty­bių vyk­dy­tą ko­lo­nia­liz­mą, smur­tą, prie­spau­dą, per­vers­mus ir ki­ši­mą­si sie­kiant pa­kirs­ti de­mo­kra­ti­nes struk­tū­ras Vi­du­ri­niuo­se Ry­tuo­se ir ki­tur už Eu­ro­pos – ką jau ten, sa­vo kie­mo – ri­bų mes ne­gir­dė­jo­me. Kaip ir ne­gir­dė­jo­me apie tų tau­tų pa­va­sa­rius ir žie­mas. Ne­gir­dė­jo­me net apie Nak­bą – di­džią­ją ka­ta­st­ro­fą, pa­les­ti­nie­čių ge­du­lin­gai mi­ni­mą Iz­ra­eliui šven­čiant sa­vo ne­pri­klau­so­my­bės die­ną. Per 1948 me­tais ki­lu­sį ka­rą tarp Iz­ra­e­lio ir ara­bų iš sa­vo že­mių iš­stum­ti, iš­žu­dy­ti (taip pat ir Iz­ra­e­lio ka­ri­nių pa­jė­gų ir žy­dų sio­nis­tų gru­puo­čių ran­ko­mis, ką Iz­ra­elis daug me­tų slė­pė ir cen­zū­ra­vo) ar iš bai­mės dėl sa­vo gy­vy­bės pa­bė­gę mi­li­jo­nai pa­les­ti­nie­čių iki šiol ne­ga­li su­grįž­ti na­mo, nors tai lai­ko­ma fun­da­men­ta­lia žmo­gaus tei­se. Jau 75 me­tus šie pa­bė­gė­liai bei jų pa­li­kuo­nys gy­ve­na pri­vers­ti­nia­me eg­zo­de, ne­ma­ža da­lis – vis dar pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se, sto­ko­da­mi ne tik pi­lie­ti­nių, bet ir pa­čių fun­da­men­ta­liau­sių žmo­gaus tei­sių ir galimybių.

Ne­gir­dė­jo­me ar­ba ne­no­rė­jo­me gir­dė­ti apie oku­puo­to­se pa­les­ti­nie­čių te­ri­to­ri­jo­se Iz­ra­e­lio vyk­do­mą sis­te­mi­nę prie­spau­dą, apie ka­lė­ji­man už ne­įro­dy­tus smul­kius nu­si­kal­ti­mus me­ta­mus pa­les­ti­nie­čių vai­kus ir pa­aug­lius. Ne­gir­dė­jo­me ir apie pa­les­ti­nie­čių iš­ban­dy­tus bū­dus tai­kiai rei­ka­lau­ti sa­vo vals­ty­bės ir fun­da­men­ta­lių tei­sių, tei­sė­tus mi­ni­ma­lius rei­ka­la­vi­mus, ku­rių Iz­ra­elis ne­pri­ėmė. Ne­gir­dė­jo­me ar­ba ne­no­rė­jo­me gir­dė­ti ir ga­lė­jo­me sau tą leis­ti, nes pa­les­ti­nie­čiai bu­vo už­til­dy­ti, o gal ne­įdo­mūs. Ta­čiau kai ne­tu­ri­me pri­ei­gos prie šių is­to­ri­jos dė­lio­nės da­lių, leng­va įsi­vaiz­duo­ti, kad Iz­ra­e­lio žy­dai, be­veik pa­žo­džiui ci­tuo­jant Li­ną Lin­ke­vi­čių, tai vie­nin­te­liai mus pri­me­nan­tys žmo­nės Vi­du­ri­niuo­se Ry­tuo­se: de­mo­kra­tiš­kai be­si­tvar­kan­tys, „tur­tin­gi“, tai­gi „nu­si­pel­nę gy­ven­ti ra­miai“, ir tik per klai­dą tu­rin­tys nuo­la­tos gin­tis. O štai ara­bai ir šiaip ru­di žmo­nės yra tie­siog įgim­tai ag­re­sy­vūs, ne­pa­ti­ki­mi, ne­darbš­tūs, kvai­li, iš es­mės blo­gi, ne­iš­si­vys­tę, ne­mo­kan­tys or­ga­ni­zuo­tis, be­si­ren­kan­tys teo­kra­ti­nę val­džią ir puo­lan­tys be ra­cio­na­lios ar mo­ra­liai ver­tin­gos priežasties.

JT nuotrauka/​Loey Fe­li­pe. JT Ge­ne­ra­li­nės Asamb­lė­jos bal­sa­vi­mas dėl re­zo­liu­ci­jos „Pro­tec­tion of ci­vi­lians and up­hol­ding le­gal and hu­ma­ni­ta­rian ob­li­ga­tions“, 2023 m. gruo­džio 12 d.

Esa­me įpra­tę pa­si­rink­ti sto­vyk­las, ypač ka­rų ir sau­gu­mo klau­si­mais, ta­čiau jas ren­ka­mės ne ve­di­ni fak­tų, ne­ša­liš­kų, pa­ti­ki­mų, ko­ky­biš­kų šal­ti­nių ana­li­zės, įsi­klau­sy­mo į skir­tin­gas po­zi­ci­jas ir kri­ti­nio mąs­ty­mo, bet per skir­tį „mes-jie“. Ga­li­ma su­pras­ti, ko­dėl taip spren­džia­ma Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ka, bet ma­ne vi­siš­kai no­kau­tuo­ja vie­tos žur­na­lis­tų, vie­šų­jų in­te­lek­tu­alų, aka­de­mi­kų puo­li­mas gin­ti ir kaip už­sa­ky­tiems vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tams pla­tin­ti vals­ty­bės ar net val­džios po­zi­ci­ją. Stai­ga dings­ta ne­ša­liš­ku­mas, kri­tiš­ku­mas, in­for­ma­ci­nių šal­ti­nių pa­tik­ra – ete­ry­je ima do­mi­nuo­ti mo­ra­li­niai ver­ti­ni­mai ir kla­si­ki­niai skirs­ty­mai­si į „Ry­tus“ ir „Va­ka­rus“. Iz­ra­e­lio at­ve­ju vis­kas pa­pras­ta: esi už Iz­ra­e­lį – esi už Va­ka­rus, tai­gi ir Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, esi už Pa­les­ti­ną, ar, tiks­liau, bent aki­mir­kai su­abe­jo­jai be­są­ly­gi­niu pa­lai­ky­mu Iz­ra­eliui – ei­ni prieš Lie­tu­vos in­te­re­sus, Va­ka­rų ga­lią ir ver­ty­bes, tai­gi su Ru­si­ja. In­for­ma­ci­jos pa­ti­ki­mu­mas ma­tuo­ja­mas pa­lan­ku­mu pa­si­rink­tai pu­sei. Kaip jau bū­ta ir su Uk­rai­na, jei „Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal“, JT pra­ne­šė­jai ar ki­ta pa­ti­ki­ma, ne­ša­liš­ka tarp­tau­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja ra­šo apie mū­sų pa­lai­ko­mos pu­sės tei­sių pa­žei­di­mus – pui­ku, va­lio, pla­ti­nam, bet jei tik pa­ra­šo apie mū­sų pa­lai­ko­mos pu­sės vyk­do­mus pa­žei­di­mus, o gal mū­sų „prie­šo“ ar „drau­go drau­go prie­šo“ tei­sių pa­žei­di­mus – skam­bi­nam var­pais apie par­si­da­vu­sius dar­buo­to­jus, pro­pa­gan­dą ir idio­tiz­mą. Net ir au­di­to­ri­ja, pa­na­šu, ap­do­va­no­ja ne už in­for­ma­ci­jos ar ana­li­zės ko­ky­bę, bet už­ima­mą ba­ri­ka­dų pusę.

Tai mums lei­džia at­vi­rai neig­ti pa­ti­ki­mų tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų – „Am­ne­sty In­ter­na­tio­nal“, „Hu­man Rights Wat­ch“, „B’Tselem“ – iš­va­das apie Iz­ra­e­lio vyk­do­mą apart­hei­di­nę po­li­ti­ką, kai pa­les­ti­nie­čiams ir žy­dams Iz­ra­e­lio oku­puo­to­se Pa­les­ti­nos te­ri­to­ri­jo­se ar net vi­so­je ša­ly­je sis­te­miš­kai tai­ko­mos tei­sės ir skir­tin­gos tai­syk­lės bei sis­te­mos, už­tik­ri­nan­čios žy­dų do­mi­na­vi­mą pa­les­ti­nie­čių at­žvil­giu. Tai lei­džia ti­kė­ti kiek­vie­nu Iz­ra­e­lio ka­riuo­me­nės pa­reiš­ki­mu, ne­pai­sant ne­ša­liš­ko in­for­ma­ci­jos pa­tvir­ti­ni­mo ne­bu­vi­mo, lai­ky­ti vi­sas klai­di­nan­čias nau­jie­nas apie vie­ną pu­sę tie­sa, o apie ki­tą pu­sę – pro­pa­gan­da ir pik­ty­bi­niu me­lu. Tik­ro­ji po­tie­sos epo­cha man pra­si­dė­jo bū­tent su šiuo ka­ru, kai pa­ma­čiau ne­va in­te­lek­tu­alius, kri­tiš­kai mąs­ty­ti tu­rin­čius žmo­nes, ku­rių dar­bo da­lis yra tik­rin­ti fak­tus ir at­pa­žin­ti pro­pa­gan­dą, kas­dien ir nuo­la­tos pum­puo­jan­čius vien­pu­siš­ką „in­for­ma­ci­ją“ ir at­ran­dan­čius vis nau­jų ar­gu­men­tų sa­vo at­sto­vau­ja­mos pu­sės nu­si­kal­ti­mams pa­tei­sin­ti. Nors nu­si­kal­ti­mai sun­kė­jo, o ar­gu­men­tai vis la­biau sky­do, fak­tus kei­čiant me­la­gie­no­mis ir iš­krai­py­mais, ku­rie pa­tys sa­vai­me man kar­tais at­ro­dė kaip nusikaltimas.

Ir vis tik grįž­tu prie es­mi­nio truk­džio gi­lin­tis, su­vok­ti ir iš­lik­ti iš­ti­ki­miems žmo­giš­ku­mui: ne­si­ta­pa­ti­ni­mo, ne­pa­ži­ni­mo ir la­ten­ti­nio ra­siz­mo bei isla­mo­fo­bi­jos. Juk, man ar­ti­mo žmo­gaus žo­džiais, „ši­tų tai mums tik­rai ne­gai­la“. Me­tų me­tus ži­nias­klai­do­je ir ki­tur rep­ro­dukuo­ti dis­kur­sai apie mu­sul­mo­nus ir ara­bus kaip te­ro­ris­tus, teo­kra­ti­jos my­lė­to­jus ar ge­riau­siu at­ve­ju iki de­mo­kra­ti­nių for­mų ne­iš­si­vys­čiu­sius tam­suo­lius ir skur­džius, ru­dus mig­ran­tus, grės­mę Va­ka­rų bei Eu­ro­pos sau­gu­mui, kul­tū­rai, gy­ven­to­jų ge­ro­vei ir bal­tai ra­sei pa­da­rė sa­vo dar­bą. Pa­da­rė taip, kad ger­bia­mas ir po­pu­lia­rus po­li­ti­kos ko­men­ta­to­rius Rim­vy­das Va­lat­ka lap­kri­čio 5‑osios ko­men­ta­re „Del­fi“ ne­var­žo­mai su­ly­gi­no pa­les­ti­nie­čius su na­ciais (ko­dėl ne vo­kie­čiais?) ir at­kar­to­jo „Di­džio­jo pa­kei­ti­mo“ (angl. The Gre­at Rep­la­ce­ment) są­moks­lo teo­ri­jos ver­si­ją ne­va „[ara­bų] dik­ta­tū­roms pa­vy­ko per trum­pą lai­ką iš ara­bų kraš­tų į Va­ka­rus per­kel­ti mi­li­jo­nus žmo­nių, ku­rių dau­gu­ma ne­sle­pia prie­šiš­ku­mo Va­ka­rų ver­ty­bėms“ ir sie­kia „pri­mes­ti sa­vo tai­syk­les“, o pro­tes­tuo­to­jus dėl ug­nies nu­trau­ki­mo Ga­zo­je pa­va­di­no „te­ro­ris­tų ba­ze“, ku­ri „at­ėjus die­nai X eis muš­ti mo­te­rų be hi­dža­bų ir žu­dy­ti gė­jų“. (Tarp kit­ko, ši da­lis pri­ver­tė prunkš­te­lė­ti, nes bū­da­ma pro­pa­les­ti­nie­tiš­kų pro­tes­tų da­ly­ve pa­ten­ku į šią te­ro­ris­tų ba­zę, kaip pa­ten­ka ir ma­no įvai­raus am­žiaus, tau­ty­bių ir ti­kė­ji­mų drau­gai, ku­riuos vi­sus vie­ni­ja vie­nin­te­lis bruo­žas – ne­abe­jin­gu­mas so­cia­li­niam tei­sin­gu­mui.) Ir šis straips­nis yra pla­čiai skai­to­mas Fa­ce­bo­o­ke, lai­ki­na­mas mū­sų in­te­lek­tu­alų, įskai­tant Lais­vės par­ti­jos kan­di­da­tą į pre­zi­den­tus su šū­kiu „Tei­sin­gas visiems“.

Pro­tes­tas Mon­rea­ly­je, Ka­na­do­je. Pexels, Ch­ri­sna Se­na­tus nuotrauka.

Iro­niš­ka, kad eg­zisten­ci­ne ir kul­tū­ri­ne grės­me bal­tų­jų Va­ka­rų eu­ro­pie­čių ra­sei, ku­ria Va­lat­ka bei dau­ge­lis mū­sų – są­mo­nin­gai ar ne – šian­dien lai­ko ara­bus, kal­tin­ti pa­tys žy­dai – tiek Hit­le­rio ir na­cių, tiek ne­re­to bal­to šiuo­lai­ki­nės ra­di­ka­lios de­ši­nės te­ro­ris­to. Iro­niš­ka, kad ne­pai­sant dekla­ruo­ja­mo su­si­rū­pi­ni­mo an­ti­se­mi­tiz­mu, ne­kal­ba­me apie pa­sta­rą­jį te­ro­riz­mą, nors nuo jo žy­dai yra tie­sio­giai nu­ken­tė­ję bū­tent dėl sa­vo ra­sės ir juos de­mo­ni­zuo­jan­čių iš­gal­vo­tų pa­sa­ko­ji­mų. Kai apie tai kal­ba­me, su­vo­kia­me įvy­kių iš­skir­ti­nu­mą ir jo­kiu bū­du ne­kal­ti­na­me dėl jų vi­sos bal­tų­jų ra­sės ar ku­rios ki­tos tau­tos, pa­vyz­džiui, ame­ri­kie­čių. Iš­gir­dę apie ra­di­ka­lius isla­mis­tus el­gia­mės prie­šin­gai – juos su­ta­pa­ti­na­me su ma­žai ką bend­ro tu­rin­čiais mi­li­jo­nais po pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­sių, skir­tin­gas mo­kyk­las se­kan­čių ir kul­tū­ri­nes tra­di­ci­jas puo­se­lė­jan­čių musulmonų.

Iro­niš­ka, kad ne­se­niai se­g­re­ga­ci­jo­je gy­ve­no, grės­mę sa­vo kul­tū­ra bei re­li­gi­ja ta­ria­mai kė­lė ir už tai tu­rė­jo at­sa­ky­ti… žy­dai Eu­ro­po­je. Iro­niš­ka, kad ne­pa­gei­dau­ja­mi, sve­ti­mi, bė­das ne­šio­jan­tys pa­bė­gė­liai dar ne­se­niai bu­vo eu­ro­pie­čiai žy­dai. Iro­niš­ka ar vis­gi siau­bin­ga, kad pa­sau­lis taip ir ne­iš­mo­ko Ho­lo­kaus­to pa­mo­kų? Daug žy­dų pa­sau­ly­je, pa­vyz­džiui, or­ga­ni­za­ci­ja „Je­wish for Pe­ace“, kar­to­ja: „Dau­giau nie­ka­da“ yra šian­dien ir tai yra apie pa­les­ti­nie­čius, Iz­ra­e­lio ap­sup­tus ir sker­džia­mus di­džiau­sia­me pa­sau­lio ka­lė­ji­me po at­vi­ru dan­gu­mi. Ne­pai­sant to, mū­sų in­te­lek­tu­alai ir po­li­ti­kai „Dau­giau nie­ka­da“ te­su­ge­ba pri­tai­ky­ti Iz­ra­e­lio žy­dams. Ar tai pa­vir­šu­ti­niš­kas mąs­ty­mas, ra­siz­mas, pro­pa­gan­da, ra­cio­na­li po­li­ti­ka? O gal emo­ci­jos ir traumos?

Mig­ran­tų ir vi­sų „ki­to­kių“ bai­mės bei de­mo­ni­za­vi­mas la­biau­siai vei­kia tuos, ku­rie su jais nė­ra su­si­dū­rę. Mes, ku­rie esa­me su­si­dū­rę – ne pa­ma­tę nuo­trau­ko­je, pra­si­len­kę gat­vė­je ar įdar­bi­nę sa­vo va­ly­to­ja, bet su­si­pa­ži­nę, su­si­drau­ga­vę, gy­ve­nę ša­lia, kar­tu dir­bę ar mo­kę­si – ži­no­me, ko­kie tie žmo­nės skir­tin­gi, įdo­mūs, ge­ri ir blo­gi – to­kie pat kaip mes. Mes, ku­rie esa­me bend­ra­vę – ne lai­ky­da­mie­si at­stu­mo ir fil­t­ruo­da­mi in­for­ma­ci­ją per ste­reo­ti­pų, hie­rar­chi­jos ir bai­mių sie­tą, bet at­vi­rai ir nuo­šir­džiai įsi­gi­li­nę, pa­bu­vę tų žmo­nių kai­ly­je ar bent nuo­šir­džiai pa­si­do­mė­ję, ką reiš­kia ja­me bū­ti – tuo­se žmo­nė­se at­pa­žįs­ta­me ne me­di­jų su­kur­tus bau­bus, bet reikš­mes ir pra­s­mes, svar­bias jiems. Pra­de­dant nuo pa­čių bend­raž­mo­giš­kiau­sių: mei­lės, pri­si­ri­ši­mo, skaus­mo, siau­bo, bai­mės, pa­že­mi­ni­mo, ne­tei­sy­bės, prie­spau­dos, oru­mo ir pa­si­prie­ši­ni­mo smurtui.

„Mig­ran­tų ir vi­sų „ki­to­kių“ bai­mės bei de­mo­ni­za­vi­mas la­biau­siai vei­kia tuos, ku­rie su jais nė­ra susidūrę.“

Kai pir­mą­kart ėjau į pro­pa­les­ti­nie­tiš­ką pro­tes­tą, man bu­vo bai­su. Bu­vo bai­su ma­ty­ti jau­nus ara­bus, už­si­li­pu­sius ant pa­sta­tų ir mo­suo­jan­čius Pa­les­ti­nos vė­lia­vo­mis. Siau­bas už­g­niau­žė kva­pą brau­nan­tis pro jau­nus vy­rus ir mo­te­ris, pri­si­den­gu­sius gal­vas juo­dai bal­tai lan­guo­to­mis ska­re­lė­mis. Ma­no gal­vo­je, pil­no­je lie­tu­viš­kos ir va­ka­rie­tiš­kos ži­nias­klai­dos vaiz­di­nių, pa­les­ti­nie­tiš­ka kef­fi­y­eh ir jau­ni ara­bai vy­rai, už­iman­tys fi­ziš­kai ir po­li­tiš­kai ak­ty­vią po­zi­ci­ją, aso­ci­ja­vo­si su te­ro­riz­mu. Bet ma­no drau­gei iš Li­ba­no tai bu­vo tie­siog žmo­nės, pro­tes­tuo­jan­tys už sa­vo ša­lies lais­vę, pri­si­deng­da­mi tra­di­ci­ne Pa­les­ti­nos žem­dir­bių ska­re­le – ko­vos už pa­les­ti­nie­čių lais­vę sim­bo­liu. Ir kai su ja pra­žy­gia­vau mar­še už Pa­les­ti­ną, man at­ro­dė ly­giai taip pat. Kaip ir su vis­kuo, tai ne­reiš­kia nei ab­so­liu­taus gė­rio, nei ab­so­liu­taus blo­gio. Tai reiš­kia svar­bią po­li­ti­nę ko­vą ir am­bi­ci­ją, ku­ri ga­li ap­vie­ny­ti skir­tin­gus žmo­nes ir įgy­ti skir­tin­gas for­mas. Jos ver­ti­ni­mas pri­klau­sys nuo per­spek­ty­vos ir ver­čių, ku­rias pa­si­rink­si­me. Bet kaip ga­li­me pa­si­rink­ti, jei klai­džio­ja­me ap­te­mu­sia­me bau­bų ir iliu­zi­jų pasaulyje?

Ug­nė Li­tvi­na­tė, „Skaus­mas, su ku­riuo ne­si­ta­pa­ti­na­me“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 14–19,

Ugnė Litvinaitė

Ugnė Litvinaitė baigė nelygybių ir socialinių mokslų magistro studijas Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (LSE). Vidurio Rytų istoriją studijavo Sciences Po Lyon, Bolonijos ir Vilniaus universitetuose.

Taip pat skaityk