Jaunimas ir revoliucija

Sun­ku­mas kal­bė­ti pa­si­rink­ta te­ma yra tas, jog mes ma­to­me, kad pa­sau­ly­je su jau­ni­mu kaž­kas ne­tvar­koj, kad vi­si ju­da bruz­da, kaž­ko­kias idė­jas dės­to, kar­tais mu­ša­si – tar­pu­sa­vy­je ma­žiau, bet su po­li­ci­ja dau­giau. Ir žmo­gus ban­dai su­pras­ti, kas gi čia da­ro­si ta­me pa­sau­ly­je, ko tie vai­kai kvai­lio­ja, kaip sa­ko rim­ti žmo­nės, ir su­pras­ti nė­ra leng­va. Su­pras­ti dar sun­kiau ir dėl to, kad, tur­būt, iš tie­sų pa­si­da­rė ge­ne­ra­ci­jų skir­tu­mas tarp ma­no am­žiaus žmo­nių ir tarp to maiš­tau­jan­čio jau­ni­mo ir kad da­ly­kai įver­ti­na­mi ne­be to­mis pa­čio­mis kategorijomis.

Mums, eu­ro­pie­čiams, bu­vo mo­ky­to­jų, kaip ką gal­vo­ti apie vi­so­kius maiš­tus ir re­vo­liu­ci­jas. Jums, tur­būt, ži­no­mas Albert’as Ca­mus, No­be­lio pre­mi­jos lau­re­atas, ku­ris da­rė aiš­kų skir­tu­mą tarp to, kas yra maiš­tas, ir to, kas yra re­vo­liu­ci­ja. Maiš­tas tai yra, pa­gal jį, tam tik­ras mo­ra­li­nis pro­tes­tas, ka­da in­di­vi­das, ne­be­ga­lė­da­mas iš­lai­ky­ti tam tik­roj ne­pa­ken­čia­moj si­tu­aci­joj, tren­kia kumš­čiu į sta­lą ir sa­ko – ne, dau­giau ši­taip ne­be­ga­liu komp­ro­mi­tuo­tis. Jis duo­da pa­vyz­dį ban­ko są­skai­ti­nin­ko, ku­riam jo vir­ši­nin­kai sa­ko: tai čia kab­liu­ką ki­tur pa­dėk, tai čia tru­pu­tį ki­taip su­tvar­kyk, ir jis taip gy­ve­na, tuos kab­liu­kus dė­lio­ja tai ten, tai ten ir tai tę­sia­si me­tus, du, ir pas­kui at­ei­na vie­nas kaž­koks kab­liu­kas, vie­na kaž­ko­kia die­na, dėl ne­su­pran­ta­mų prie­žas­čių žmo­gus pa­sa­ko: spjaut man į tą ka­rje­rą, į tuos pi­ni­gus, ne – ir iš­ei­na, tren­kia du­ris. Tai yra maiš­to pavyzdys.

Bet iš to­kių in­di­vi­dua­li­nių maiš­tų, Ca­mus sa­ko, dar ne­pa­si­da­ro re­vo­liu­ci­jos. Re­vo­liu­ci­ja tai nė­ra in­di­vi­dua­li­nių maiš­tų su­ma, bet kaž­kas nau­jo, rim­tas da­ly­kas, su­pla­nuo­tas, ra­cio­na­liai su­or­ga­ni­zuo­tas ir no­rin­tis vi­suo­me­nę trans­for­muo­ti reiš­ki­nys. Ži­no­ma, čia nie­ko nau­jo ši­to­kia­me pa­sa­ky­me nė­ra, bet kai mes, sẽniai, ar­ba bent tie, ku­rie tu­ri uni­ver­si­te­tuo­se dirbt su jau­ni­mu, ši­to­kio­mis ka­te­go­ri­jo­mis gal­vo­ja­me ir no­ri­me pri­tai­ky­ti jas, kad su­pras­tu­me, kas da­bar da­ro­si su stu­den­ti­ja vi­suo­se pa­sau­lio kraš­tuo­se, tai ši­tas mo­de­lis ne­tin­ka da­bar­ti­nių reiš­ki­nių iš­aiš­ki­ni­mui. Ši­ta pras­me, ku­ri mums bu­vo kaip tik ga­ran­ti­ja re­vo­liu­ci­nie­riš­ku­mo, kai­ru­mo, pa­žan­gu­mo, vi­so­kių to­kių gra­žių idė­jų, ši­ta pras­me, jau­ni­mas at­si­sa­ko tie­siog net ir pasisakyti.

Man te­ko bū­ti Pa­ry­žiu­je (1968 m.) ge­gu­žės ir bir­že­lio mė­ne­siais, ka­da jau stu­den­tų maiš­tai gra­si­no kiek­vie­nu mo­men­tu pa­si­da­ry­ti tik­ra re­vo­liu­ci­ja. Ma­no ve­da­mą se­mi­na­rą stu­den­tai nu­ta­rė pa­vers­ti į so­vie­tą ir ma­ne pri­ėmė so­vie­to na­riu. Mes pra­dė­jom svars­ty­ti, kas čia yra, ko­kie čia re­vo­liu­ci­niai kon­cep­tai ir kaip čia re­vo­liu­ci­jas rei­kia da­ry­ti. Kai vie­nas ki­tas iš to so­vie­to na­rių pa­siū­lė gal ap­svars­ty­ti, kas tai re­vo­liu­ci­ja, pvz., kas tai yra lais­vė, ko­kios mes lais­vės no­rim, tai jis bu­vo vi­siš­kai nu­švilp­tas ir jam ne­lei­do šne­kė­ti, sa­ky­da­mi, kad re­vo­liu­ci­ja tai ne svars­ty­mo, o da­ry­mo rei­ka­las ir kad re­vo­liu­cio­nie­riai, at­virkš­čiai, tu­ri pa­si­nau­do­ti tuo fak­tu, kad, ačiū Die­vui, kal­ba yra su­mai­šy­ta po Ba­be­lio bokš­to įvy­kių ir kad lais­vės žo­džiu ga­li­ma iš­reikš­ti prieš­ta­rau­jan­čius da­ly­kus. Vie­nas is­pa­nų re­vo­liu­cio­nie­rius at­si­sto­jo ir pa­sa­kė – re­vo­liu­ci­ja tu­ri tei­sę į me­lą. Aš ne­sa­kau, ar re­vo­liu­ci­ja tu­ri tei­sę į me­lą ar ne­tu­ri tei­sės į me­lą, ne čia prob­le­ma, bet kas ma­ne nu­ste­bi­no, jau­nų­jų, tų va­di­na­mų­jų re­vo­liu­cio­nie­rių, at­si­sa­ky­mas pro­tu ana­li­zuo­ti esa­mą si­tu­aci­ją ir pa­sa­ky­ti, ko mes no­rim, kur mes ei­nam. Čia aš ir pa­si­ju­tau se­nis, nu­ra­šy­tas į re­zer­vą, ka­dan­gi ma­no gal­vo­ji­mo ka­te­go­ri­jos ne­be­ati­tin­ka jau­ni­mo sta­to­miems klausimams.

Ki­tas da­ly­kas, ku­ris vi­siš­kai ski­ria­si, tai bū­tų tas fak­tas, kad iki iš­ol mes, mū­sų kar­ta, žiū­rė­jom į re­vo­liu­ci­ją rim­tai, kad re­vo­liu­ci­ja tai yra pir­miau­sia so­cia­li­nės ir eko­no­mi­nės struk­tū­ros pa­kei­ti­mas, griež­ta trans­for­ma­ci­ja ir kad tai da­ly­kas, ku­ris rei­ka­lau­ja šal­to krau­jo. Tuo tar­pu tai, kas vyks­ta šiuo me­tu pa­sau­ly­je ir kas cha­rak­te­ri­zuo­ja tuos vi­sus stu­den­tų maiš­tus ar re­vo­liu­ci­jas, tai yra fak­tas, kad tos re­vo­liu­ci­jos nė­ra rim­tas da­ly­kas. Pa­ry­žiu­je vy­ko tos stu­den­tų su po­li­ci­ja nak­ti­nės ko­vos, stu­den­tai sta­tė ba­ri­ka­das, bet vis dėl­to bu­vo ne rim­tos ko­vos, o tik­tai sim­bo­li­nės. Stu­den­tai mė­tė ak­me­nis, po­li­ci­ja mė­tė aša­ri­nes gra­na­tas ir taip pa­si­muš­da­vo, pa­si­žeis­da­vo tru­pu­tį ir už­baig­da­vo. Bet kai stu­den­tai no­rė­jo pa­traukt į re­vo­liu­ci­ją dar­bi­nin­kus ir su­or­ga­ni­za­vo de­monst­ra­ci­ją ir 10 000 stu­den­tų nu­ėjo prie Re­nault au­to­mo­bi­lio fab­ri­kų, kur ke­lios de­šim­tys tūks­tan­čių dar­bi­nin­kų tuo pat me­tu strei­ka­vo ir kai jie krei­pė­si į dar­bi­nin­kus, sa­ko, „drau­gai, ei­nam ant ba­ri­ka­dų, da­rom re­vo­liu­ci­ją,“ tai dar­bi­nin­kai at­sa­kė: „ko jūs, bur­žu­jų vai­kai, no­rit iš mū­sų? Ar jūs ne­su­pran­tat, kad jū­sų re­vo­liu­ci­jos tai tik žai­di­mas. Jei­gu mes iš­ei­tu­me į gat­vę, tai mes ži­nom, kad mū­sų ne aša­ri­nės gra­na­tos lauk­tų, bet kul­ko­svai­džiai“. Tai čia iš tie­sų ir yra toks ne­su­si­pra­t­i­mas, kad žmo­nės sta­tė ba­ri­ka­das, rau­do­nas ir juo­das vė­lia­vas kil­no­jo, šau­kė, bet bu­vo žai­di­mas. Vis dėl­to tuos stu­den­tus kaip vai­kus trak­ta­vo ir kaip ge­ros šei­mos vai­kus, o tuo tar­pu kiek­vie­nas ei­li­nis dar­bi­nin­kas su­pra­to, kad čia tik­tai ko­me­di­ja, kad čia nė­ra tik­ra revoliucija.

Aš tuo ne­no­riu pa­sa­kyt, kad stu­den­tiš­ki maiš­tai ner­im­tas da­ly­kas. Vi­si mes sẽniai, ar ten vie­nas dau­giau bu­vom re­vo­liu­cio­ne­riais ar ki­tais ma­žiau, – aš kal­bu apie sa­vo ko­le­gas pran­cū­zus, – dau­giau­sia vi­si stai­gai pa­si­ju­to su­krės­ti tos re­vo­liu­ci­jos. Kaž­kas pa­si­da­rė, pa­kei­tė vi­sus san­ty­kius ne tik­tai tarp pro­fe­so­rių ir stu­den­tų, ne tik­tai pro­fe­so­rių tar­pe, ne tik­tai stu­den­tų tar­pe, bet vi­sas gy­ve­ni­mas stai­giai at­ro­dė ki­toks. Vie­nin­te­lį pa­ly­gi­ni­mą, ku­rį aš ga­liu duot, tai bū­tent – Ru­si­jos 1917 m. re­vo­liu­ci­ja, ne bol­še­vi­ki­nė, bet Ke­ren­skio re­vo­liu­ci­ja. Aš jos, ži­no­ma, ne­per­gy­ve­nau, bet kiek iš tė­vo, iš anos kar­tos žmo­nių gir­dė­jau, tos re­vo­liu­ci­jos me­tu ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės su­si­tik­da­vo gat­vė­se, bu­čiuo­da­vo­si, šne­kė­da­vo, dra­ga­vo­si, at­ro­dė, kad kaž­ko­kia di­de­lė šven­tė pa­si­da­rė. Vi­si žmo­nės pa­si­ju­to bro­liais, žmo­nėm, bu­vo toks di­de­lis džiaugs­mo, lais­vės pa­jau­ti­mas, di­de­lė žmo­giš­ka šven­tė. Kaž­kas pa­na­šaus bu­vo ir Pa­ry­žiu­je per tas po­rą, tre­je­tą sa­vai­čių, kai ne­rei­kė­jo nei la­bas, nei su­diev sa­kyt, tu bu­vai vi­siems drau­gas, vi­siems bro­lis. Kaž­koks yra psi­cho­lo­gi­nis ma­sių fe­no­me­nas, kad vi­siš­kai pa­kei­čia žmo­ni­ją. Po to, kai jau at­si­bu­do žmo­nės, pa­si­ju­to, kad svie­tas kaž­koks ki­toks, kad nie­ko tik­ro ne­be­li­ko. Vis­kas kaž­kaip tai ore pa­ki­bo, vi­sos ver­ty­bių sis­te­mos pa­si­kei­tė. Di­džiau­sias ver­ty­bių pa­si­kei­ti­mas, tai kad ko­mu­nis­ti­nė par­ti­ja, ku­ri skai­tė sa­ve ekst­re­mis­ti­ne, kai­rių­jų par­ti­ja, da­bar jau­ni­mo aky­se yra ten pat de­da­ma į de­ši­nę, kur vi­so­kie faš­is­tai, na­cio­na­lis­tai. Net ir to­kio­se ins­ti­tu­ci­jo­se, kur pa­sto­viai tra­di­ci­niai įsi­tai­sę čia kai­rie­ji, čia de­ši­nie­ji, – nie­kas da­bar ne­be­ži­no, kur tas kai­ry­sis, kur tas de­ši­ny­sis. Si­tu­aci­ja neaiški.

Jei­gu aš kal­bu dau­giau apie Pa­ry­žių, tai dėl to, kad jis simp­to­ma­tin­gas, bet cha­rak­te­rin­ga, kad stu­den­tiš­kas maiš­tas, ne­pa­si­ten­ki­ni­mas be­veik tais pa­čiais me­tais vy­ko Ame­ri­ko­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ita­li­jo­je, Is­pa­ni­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, jei­gu kal­bė­ti tik­tai apie Va­ka­rų pa­sau­lį. Tais pa­čiais me­tais ban­dė sta­ty­ti ba­ri­ka­das ir taip pat mu­šė­si su po­li­ci­ja Var­šu­vos stu­den­tai ir Pra­hos stu­den­tai, tais pa­čiais me­tais vy­ko stu­den­tų maiš­tai ir muš­ty­nės ir be­veik vi­soj Pie­tų Ame­ri­ko­je ir Tur­ki­jo­je ir Egip­te. Kas čia, sun­ku iš­si­aiš­kin­ti, yra tai, kad ko­kia be­bū­tų po­li­ti­nė san­t­var­ka, koks be­bū­tų kon­ti­nen­tas, tas vi­sas jau­ni­mas ėmė nei iš šio nei iš to ir su­ki­lo, subruz­do. At­si­me­nu, prieš pen­ke­ris, še­še­ris me­tus, kai aš dar už­si­imi­nė­jau ak­ty­viau lie­tu­viš­kais rei­ka­lais, bu­vau to­kį hu­mo­ris­ti­nį straips­ne­lį pa­ra­šęs apie tai, kad šių die­nų jau­ni­mas yra vi­siš­ki lep­šiai, nie­kam ti­kę, bei­dė­ji­niai. Aš ta­da, at­si­me­nu, kri­ti­ka­vau to­kio ti­po dai­ni­nin­kus, kaip El­vis Pre­s­ley, o to­kių yra vi­sa­me pa­sau­ly­je, kur tik­tai vo­lio­ja­si po že­mę, tam­po­si hi, hi, hi ir vi­sa sa­lė iš pa­mi­ši­mo ir­gi spar­do­si ir kon­vul­si­jo­mis pra­de­da lau­žy­ti kė­des. Mes, kai bu­vom jau­ni, no­rė­jom ką nors pa­da­ry­ti, ar ge­rai ar blo­gai, vie­ni mu­šė žy­dus, ki­ti len­kų lan­gus Lie­tu­vo­je, ki­ti te­nai no­rė­jo Sme­to­ną nu­vers­ti, bet gi bu­vo kas nors, kaž­ko­kios idė­jos, gal kvai­los, bet idė­jos, ku­rias no­rima įvyk­dy­ti, o da­bar kaž­koks toks pa­si­tam­py­mas. Aš bu­vau, pa­si­ro­do, blo­gas pra­na­šas. Pra­ėjo pen­ke­ri me­tai, ir jau Po­nas Die­vas mus kad ap­do­va­no­jo, tai ap­do­va­no­jo, da­bar vis­kas ju­da, o jau nebešoka.

Šio ju­dė­ji­mo uni­ver­sa­lu­mas la­bai keis­tas reiš­ki­nys. Man te­ko pa­čiam toj ma­no ta­ry­boj, ta­me so­vie­te dis­ku­tuot pir­mą kar­tą to­kį iš­si­reiš­ki­mą, obal­sį, ku­riuo bu­vo su­kri­ti­kuo­ta vi­sas ma­no moks­las, struk­tū­ra­lis­ti­nė mo­kyk­la. Tas obal­sis bu­vo maž­daug toks – struk­tū­ros ne­iš­ei­na į gat­ves! Mes tai žmo­nės, tik­ri, gy­vi, iš­ei­nam į gat­ves, sta­tom ba­ri­ka­das, o jūs su sa­vo struk­tū­rom, su sa­vo moks­lu, kur čia da­bar? Ma­čiau, kaip me­lo bū­du ši­tas po­sa­kis bu­vo pa­da­ry­tas ir iš­nau­do­tas, bet tai ne­svar­bu, keis­čiau­sia, kad kai už ke­tu­rių mė­ne­sių nu­va­žia­vau su paskai­ta į San Die­go ir ma­ne įve­dė į sa­lę, ku­rioj tu­rė­jau kal­bė­ti – žiū­riu, man pa­gerb­ti ant juo­dos len­tos už­ra­šy­ta: „le struc­tu­re ne des­cent pas dans la rue“, pran­cū­ziš­kai, bet jau vi­si ži­no tą obal­sį. Ša­lin bokš­tas, te­gy­vuo­ja gat­vė! Kai bu­vau Ber­ke­ley, su­ti­kau ke­le­tą pran­cū­ziš­kų hi­pių, ku­rie pa­tys mo­ko­si ir ki­tus mo­ko, kaip rei­kia re­vo­liu­ci­jas da­ryt. Yra to­kia vi­so jau­ni­mo ko­mu­ni­ka­ci­ja. Pa­sau­lis pa­si­da­rė la­bai mažas.

Yra, ži­no­ma, skir­tu­mų tarp vie­no ir ki­to kraš­to, bet su­si­sie­ki­mas ga­li­mas, ne­žiū­rint ge­le­ži­nių už­dan­gų, ne­žiū­rint oke­anų. Konsta­tuot, kad stu­den­tai, iš vi­so jau­ni­mas ju­da vi­suo­se kon­ti­nen­tuo­se, ne­už­ten­ka, rei­kė­tų ieš­kot, kas yra bend­ras var­dik­lis, ko­dėl čia da­bar vi­sur kar­tu tas pats da­ro­si. Jei­gu pra­de­di ana­li­zuo­ti kiek­vie­ną kraš­tą, tai ma­tai, kad šū­kiai ar­ba prie­žas­tys, dėl ku­rių ko­vo­ja­ma, yra skir­tin­gi. Ame­ri­ko­je ko­vo­ja­ma prieš Viet­na­mo ka­rą, prieš ra­si­nę ne­ly­gy­bę, jei­gu per­ei­si į Če­ko­slo­va­ki­ją, tai ma­ty­si, kad ten ko­vo­ja­ma už so­cia­liz­mą su žmo­giš­ku vei­du, Len­ki­jo­je ko­vo­ja­me už Ado­mą Mic­ke­vi­čių ir už tam tik­ras na­cio­na­li­nes idė­jas, Tur­ki­joj ko­vo­ja­ma prieš me­če­tes, prieš per daug me­če­čių sta­ty­mą ir už lai­ciz­mą, už baž­ny­čios at­sky­ri­mą nuo vals­ty­bės. Tie ju­dė­ji­mai yra iš pa­vir­šiaus kiek­vie­nas skir­tin­gas, spe­ci­fiš­kas sa­vo stadija.

Yra ki­tas aiš­ki­ni­mo bū­das, ne­žiū­rėt tau­ti­nė­je plot­mė­je, kaip pa­si­reiš­kia kiek­vie­nas ju­dė­ji­mas, bet ko­kios yra in­di­vi­dua­li­nės mo­ty­va­ci­jos. Tai pa­pras­čiau­sias tė­vų iš­aiš­ki­ni­mas. Tė­vai, ku­rie yra pa­lan­kūs, sa­ko: „Rei­kia, kad jau­ni­mas iš­si­dūk­tų, ir mes bu­vom jau­ni, da­bar jų ei­lė at­ėjo. Te­gu ke­lis me­tus pa­si­dūks­ta, pas­kui jau sur­im­tės, ir bus ge­rai“. Ši­to­kiam pa­sa­ky­me yra tei­sy­bės! Tai ypač svar­bu to­kiam kraš­tui kaip JAV, kur bu­vo cha­rak­te­rin­gas jau­ni­mo nu­po­li­ti­ni­mas. Da­bar Ame­ri­kos jau­ni­mas smar­kiai po­li­ti­zuo­ja­si, at­si­lie­pia į vi­sas žmo­giš­kas prob­le­mas, į vi­sus pa­sau­li­nius po­li­ti­kos rei­ka­lus. Bet kai jie at­si­dūks, sur­im­tės, tai bus nau­ja in­te­lek­tu­alų kar­ta Ame­ri­ko­je, ko­kios dar ne­sa­me ma­tę. Aiš­ku, kad Ame­ri­kai tai yra ne­pa­pras­tai bran­gus ir reikš­min­gas da­ly­kas, bet taip ga­li­ma gal­vo­ti iš da­lies gal ir apie kitus.

Ki­tas pa­aiš­ki­ni­mas bū­tų, kad čia yra pa­pras­ta ei­li­nė kar­tų prob­le­ma. Šei­my­ni­nių san­ty­kių su­so­cia­li­ni­mas. Vi­si tie vai­kai ar­ba blo­gai auk­lė­ti ar­ba per daug ge­rai auk­lė­ti. At­si­ra­dę šei­mos konf­lik­ti­nė­se si­tu­aci­jo­se, su­ra­do pro­gą tuos sa­vo konf­lik­tus per­kel­ti į ki­tą žo­dy­ną ir ki­taip iš­reikš­ti. Čia ir­gi yra daug tie­sos. Kiek man te­ko da­ly­vau­ti tuo­se vi­suo­se ne­si­bai­gian­čiuo­se po­sė­džiuo­se ir re­vo­liu­cio­nie­riš­kuo­se su­si­rin­ki­muo­se, tai la­bai daž­nai tek­da­vo ma­ty­ti, kaip jau­ni­mas, tie­siog nu­si­mau­da­vo kel­nes (kaip sa­ko pran­cū­zai), ap­si­nuo­gi­na ir pra­de­da šne­kė­ti: „Ot, kai aš vai­kas bu­vau, tai taip bu­vo“, ki­tas – „Kai aš jau­nas bu­vau, tai aš at­si­me­nu Ora­no mies­te penk­ta­die­nį, penk­tą va­lan­dą už­da­ry­da­vo vi­sas krau­tu­ves ir vi­si žmo­nės su­ei­da­vo į vie­šą aikš­tę, ger­da­vo ab­sen­tą, vi­si čia drau­gai, pa­žįs­ta­mi, šven­tė nuo­la­ti­nė“, – kal­ba iš Al­žy­ro iš­trem­tas žy­das. Kam pra­ras­tas ro­jus, vai­kiš­kos ne­lai­mės – da­bar at­si­ran­da re­vo­liu­cio­nie­riš­kam kon­teks­te. Ši­tas ar­gu­men­tas ir­gi ver­tas dėmesio.

Dar yra blo­ges­nės va­lios žmo­nių, ku­rie sa­ko, kad tai yra psi­cho­pa­to­lo­gi­niai reiš­ki­niai ir ka vi­si tie re­vo­liu­cio­nie­riai daž­niau­siai yra kaip nors ne­tvar­koj, vie­no­kio ar­ba ki­to­kio laips­nio, gir­di, ar­ba komp­lek­suo­ti ar­ba šiaip gy­ve­ni­mui ne­pri­tai­ky­ti dėl vie­no ar ki­to­kio da­ly­ko. Žiū­rė­kit, Le­ni­nas ir Troc­kis bu­vo ne­pa­vy­kę in­te­lek­tu­alai, ne­su­ra­dę sa­vo vie­tos vi­suo­me­nė­je, tai pa­si­da­rė re­vo­liu­cio­nie­riai, ir tas pats gau­na­si ir da­bar. Ir iš tie­sų, tarp sa­vo stu­den­tų ma­ty­da­vau, juo baugš­čiau­sias, ty­liau­sias, ra­miau­sias – pas­kui pa­si­da­rė su ra­gais di­džiau­sias revoliucionierius.

Vi­si šie aiš­ki­ni­mai iš da­lies tei­sin­gi, bet vi­si ne­iš­aiš­ki­na, ko­dėl tai pa­si­da­ro. Re­vo­liu­ci­nėj si­tu­aci­joj žmo­nių gal­vo­se­na stai­ga pa­si­kei­čia ir gau­nas mi­nios, o ne in­di­vi­dų psi­cho­lo­gi­ja ir ji ga­li iš­si­lai­ky­ti il­ges­nį lai­ką. Man vie­nas pa­sto­rius pa­sa­ko­jo, kaip jo se­mi­na­ris­tas, ku­ris bu­vo pa­vė­luo­to pa­šau­ki­mo žmo­gus virš 30 me­tų, ke­lių in­ži­nie­rius, iš­ėjo pa­si­žiū­rė­ti, kaip ten tie stu­den­tai nak­čia mu­ša­si. Žiū­ri, kad jie ran­ko­mis krapš­to ak­me­nis iš grin­di­nio, dar­bas la­bai pa­ma­žu vyks­ta. Jis žiū­rė­jo, žiū­rė­jo, pas­kui sa­ko: „Ką jūs čia, jūs dur­niai, ne­mo­kat, va, ei­nam na­mą sta­to, ma­tot, yra ma­ši­na, aš jum pa­ro­dy­siu.“ At­si­ve­dė, pa­si­sta­tė ma­ši­ną ir pra­dė­jo me­cha­niš­kai tuos ak­me­nis ga­min­ti. Čia ap­lin­kui krau­jas, čia bė­ga, čia bai­sus gra­na­tų spro­gi­mas, tas ka­ro įspū­dis, ka­ro si­mu­lia­ci­ja, o jis ten dir­ba, toj ge­roj sa­vi­jau­toj, vi­sai ne­ma­to, kad po­li­ci­ja ar­tė­ja, cakt ir į ka­lė­ji­mą. Iš ry­to se­mi­na­ri­joj pa­tik­ri­ni­mas, pa­ties rim­čiau­sio kon­temp­lia­ty­vaus se­mi­na­ris­to nė­ra. Sa­ko, kas kas, bet jis tai jau ne re­vo­liu­cio­nie­rius. Skam­bi­na į po­li­ci­ją, sa­ko, at­va­žiuo­kit pa­si­im­ti. Kad ne­bū­tų ne­ly­gy­bės, čia aš da­viau pa­vyz­dį su pro­tes­tan­tais, bet su ka­ta­li­kais nė kiek ne ge­riau bu­vo. Ne­to­li Pa­ry­žiaus esan­čiam be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­ne jau­nie­ji vie­nuo­liai su­da­rė sa­vo so­vie­tą ir nu­ta­rė per­im­ti į ran­kas vie­nuo­ly­no val­džią, vie­nuo­ly­no vir­ši­nin­ką už­ra­ki­no ir pra­dė­jo val­dyt vie­nuo­ly­ną. Tai reiš­ki­nys, ku­ris per­ėjo bet ko­kias ri­bas, jis nie­ko bend­ro ne­tu­ri nei su ko­mu­niz­mais nei su ki­to­kiais iz­mais. Tai ko­lek­ty­vi­nis pa­mi­ši­mas, bet pa­mi­ši­mas ge­ra pras­me. Žmo­nės ku­riam lai­kui ge­res­ni pa­si­da­rė, paprastesni.

Aš ma­nau, kad to­kios in­di­vi­dua­li­nės mo­ty­va­ci­jos, nors ir tei­sin­gos, dar ne­pa­da­ro re­vo­liu­cio­nie­riš­ko ju­dė­ji­mo. Pra­lei­dau po­rą mė­ne­sių Ber­ke­ley uni­ver­si­te­te, gy­ve­nau te­nai „ji­pių“ at­mos­fe­ro­je ir juos te­ko iš oro ap­žiū­rė­ti ir iš vi­daus kiek pa­žin­ti. Šne­kam te­nai, ži­no­ma, už [ame­ri­kie­čių pub­li­cis­tą, po­li­ti­nį ak­ty­vis­tą, Black Pant­hers ju­dė­ji­mo ved­lį Eldridge’ą] Cle­ave­rą, už ra­si­nę ly­gy­bę, bet tai yra pre­teks­tai, šū­kiai su­si­kon­cen­truot ir ko­kiai bend­rai ak­ci­jai pra­dėt. Fak­tiš­kai, kai prie sta­lo pra­dė­jom šne­kėt, tai pa­si­da­rė aiš­kios gru­pės, vie­ni maois­tai, ki­ti kast­ri­s­tai, tre­ti bu­dis­tai ir ket­vir­ti pran­cū­ziš­kos vir­tu­vės ša­li­nin­kai. Ne­rei­kia ma­tyt te­nai jo­kio ko­mu­niz­mo. Tai tam tik­ras re­vo­liu­cio­nie­riš­kas ro­man­tiz­mas, tai Che Gu­eva­ra – žmo­gus, ku­ris ne­su­in­te­re­suo­tas iš­ėjo su avan­tiū­rom verst pa­sau­lį, ati­tai­syt tei­sy­bę ir vis­kas ne dėl to, kad jis ko­mu­nis­tas, bet kad jis vi­są sa­ve spon­ta­niš­kai ati­da­vė ir pa­si­da­rė tam tik­ru šven­tuo­ju, ku­rį ga­li­ma sekt kaip pa­vyz­dį. Tas pats ir apie maois­tus ga­li­ma pa­sa­kyt. Ka­da kas jau­ni­mui pa­tin­ka ki­nie­čiuo­se, tai vi­siš­kai ne tai, ką mes va­di­nam ko­mu­niz­mu. Tai ne eko­no­mi­nių struk­tū­rų per­tvar­ky­mas ar kas nors pa­na­šaus, bet va­di­na­mo­ji kul­tū­ri­nė revoliucija.

Tai ši­ta pras­me aš kal­bu apie tai, kad ša­lia tų maois­tų ir kast­ris­tų ten pat sė­dė­jo ir bu­dis­tai. Bu­diz­mas lai­ko­mas to­kios pat ver­tės, kaip vie­na iš­ei­čių jau­ni­mui su­rast nau­ją ke­lią, tam tik­roj kon­temp­lia­ci­jo­je, tam tik­ram sa­vęs už­si­mir­ši­me ir t. t. Taip pat ir „drugs“. O ką reiš­kia pran­cū­ziš­ka vir­tu­vė? Vi­si re­vo­liu­cio­nie­riai ten ap­si­ren­gę, gra­žu žiū­rė­ti, pa­kvie­tė ir mus į vir­tu­vę. Jie ten 3 va­lan­das sė­dė­jo ir ga­mi­no su vi­so­kiom žo­lėm, su prie­sko­niais, stu­di­juo­da­mi mil­ži­niš­kas kny­gas. Ne­tin­ka re­vo­liu­ci­jai iš pir­mo žvilgs­nio ir ma­ne pa­pik­ti­no, o, pa­si­ro­do, gi­liau pa­gal­vo­jus, yra pra­s­mė. Pas­kui iš­si­šne­kė­jom, kad čia pro­tes­tas prieš ame­ri­ko­niš­ko gy­ve­ni­mo tam tik­rą iš­b­lė­si­mą, kad nie­ko nė­ra spal­vin­go, nie­ko nė­ra su prie­sko­niais, vis tie pa­tys su­muš­ti­niai, tas pats pie­nas, o čia sie­kia­me gal nai­viu, vai­kiš­ku bū­du sau pa­da­ryt gy­ve­ni­mą spal­vo­tą, pa­da­ryt gy­ve­ni­mą gra­žų. Tas uto­pi­jos no­ras yra vie­nas iš bend­rų dalykų.

No­rint su­pras­ti tuos jau­ni­mo maiš­tus, ne­ri­mą, rei­kia ban­dy­ti su­pras­ti šian­die­ni­nį pa­sau­lį, ir tik jo kon­teks­te ga­li­ma su­pras­ti jau­ni­mo pro­tes­tą. Man at­ro­do, kad tarp tų ele­men­tų, ku­rie ga­lė­tų leis­ti su­prast, kas da­ro­si, pir­ma­sis yra ato­mi­nė prob­le­ma, ky­ban­ti ant žmo­ni­jos. Ma­no am­žiaus žmo­nės tos ato­mi­nės bom­bos ne­iš­gy­ve­no, jiems ji bu­vo vie­nu gink­lu dau­giau, mes pa­si­li­ko­me su idė­ja, kad čia la­bai di­de­lė bom­ba, bent tarp to­kių bom­bų, ku­rias mes ma­tėm. Jau­no­ji kar­ta ši­tą ato­mi­nį pa­vo­jų jau vaiz­duo­ja­si vi­sai ki­to­kio­mis di­men­si­jo­mis. Pri­pra­tu­siai prie fik­ci­nių at­ei­ties ro­ma­nų jai pa­sau­lio sug­rio­vi­mas yra vie­na iš ra­miai svars­to­mų ga­li­my­bių ar­ba bai­mės komp­lek­sus ke­lian­čių simp­to­mų. Tas reiš­ki­nys dar aiš­kes­nis, tur­būt, So­vie­tų Są­jun­go­je ne­gu Ame­ri­ko­je ar Eu­ro­po­je. Kam te­ko kal­bė­ti su ru­sais ar su lie­tu­viais, gy­ve­nan­čiais te­nai, ypač su jau­ni­mu, jau­čia, kas yra ka­ro bai­mė, į vi­dų įjung­ta ka­ro bai­mė, ne­tik­ru­mo jaus­mas dėl žmo­ni­jos likimo.

Prie ši­to bai­mės jaus­mo, vi­suo­ti­no iš­spro­gi­mo ga­li­my­bės jaus­mo, pri­si­de­da dar ir pa­sau­lio ab­sur­di­ku­mo iš­jau­ti­mas. Ne­kal­bė­siu jums tai, kas yra lo­ka­li­zuo­ta, apie tą var­to­to­jų vi­suo­me­nę, ku­ri bu­vo pa­smerk­ta be­veik vi­suo­se Va­ka­rų kraš­tuo­se, kur vai­kai, per­si­val­gę sal­dai­nių, sa­ko, kad kiek gi tų sal­dai­nių ga­li­ma su­val­gyt, rei­kia sta­tyt to­kią vi­suo­me­nę, kur ga­li­ma bū­tų no­rėt ką nors, o tų no­rė­ji­mų ne­bė­ra. Aš ne­kal­bė­siu apie to­kius ab­sur­diš­kus da­ly­kus, kaip apie tas re­kla­mos sis­te­mas, kur vi­suo­me­nė iš­lei­džia mi­li­jar­dus do­le­rių, kad su­kur­tų dirb­ti­nius pa­rei­ka­la­vi­mus, kad bū­tų ga­li­ma ga­mint pre­kes, vis nau­ją mil­te­lių rū­šį, vis nau­ją plau­kų prep­a­ra­tą. Žmo­gaus gy­ve­ni­mo tiks­las pa­si­da­ro gau­dy­ti sa­vo uo­de­gą. Ži­no­ma, mums dar pa­ma­žu prie to pri­pran­tant nė­ra taip ab­sur­diš­ka, kaip žmo­nėms, ku­riems stai­ga akys at­si­da­ro ir pa­si­ro­do, kad ši­tas rei­ka­las nepriimtinas.

Jūs sa­ky­sit, kad gal čia tik Va­ka­rų kraš­tų simp­to­mas. Bet, iš Ry­tų pa­sau­lio pa­si­žiū­rint, prob­le­ma nė kiek ne­si­ski­ria. Aš tu­riu vie­ną ge­rą pa­žįs­ta­mą, Len­ki­jos moks­lo aka­de­mi­jos kul­tū­ri­nio pla­na­vi­mo ko­mi­si­jo­je, ku­ris sa­ko: Nu­gi, ge­rai, pla­nuo­kim, ga­lim pla­nuot vis­ką, ką no­rim. Žiū­rė­kim, mes vi­sas Len­ki­jos pa­jė­gas su­dė­sim, kad kaip nors pa­si­vy­tu­me ka­pi­ta­lis­ti­nius kraš­tus, ne­kal­bu aš jau apie Ame­ri­ką, kad Pran­cū­zi­ją pa­si­vy­tu­me, tai re­zul­ta­tas bus tas, kad jei vi­sas tau­ti­nes jė­gas, pil­vus su­si­ver­žę dir­žais su­kaup­sim, tai 1980 m. mes bū­sim dvi­gu­bai to­liau at­si­li­kę nuo Pran­cū­zi­jos ne­gu da­bar, ir tai vi­siš­kai ne dėl to, kad vie­nas re­ži­mas ka­pi­ta­lis­ti­nis, o ki­tas so­cia­lis­ti­nis, bet dėl to, kad, kaip kiek­vie­nas eko­no­mis­tas iš­aiš­kins, tam, ku­ris to­li pa­si­va­ręs, rei­kia la­bai ma­ža pa­da­ryt, kad vis­kas dvi­gu­bė­tų, o at­si­li­kęs pa­si­vyt ne­ga­li. Reiš­kia, to­kioj Len­ki­joj tu ga­li pa­ga­mint, ka­dan­gi jie skai­to Va­ka­rų laik­raš­čius, vi­so­kių pa­rei­ka­la­vi­mų, bet tų pa­rei­ka­la­vi­mų joks so­cia­liz­mas ne­ga­li iš­pil­dy­ti ir ne dėl to, kad so­cia­liz­mas bū­tų blo­gas, bet dėl to, kad eko­no­mi­niai dės­niai ne­be­lei­džia, kad pa­sau­lis ab­sur­diš­kas. Len­kas ga­li steng­tis, kiek jis no­ri, jis nie­kur ne­pa­ies, jis nie­ko ne­pa­si­vys. Iš to ir ky­la min­tis, gal ne­rei­kia tos že­miš­kos ger­bu­vės taip ieš­kot, gal ne­rei­kia to mui­lo mil­te­lių kei­ti­mo kas trys mė­ne­sius ki­ta mar­ke, gal yra ko­kios nors kul­tū­ri­nės ver­ty­bės, ku­rios ga­lė­tų tai pa­keis­ti ir t. t. Iš to idė­ja kul­tū­ri­nio, ne tik eko­no­mi­nio pla­na­vi­mo, ku­ris man at­ro­dė gan ori­gi­na­lus reiš­ki­nys Lenkijoj.

Bet vi­sas ši­tas ap­o­ka­lip­ti­nis XX am­žiaus vaiz­das yra ryš­kus kiek­vie­no­je gy­ve­ni­mo fa­zė­je. Aš pra­ėju­sią sa­vai­tę da­ly­va­vau sim­po­ziu­me apie ma­ši­nas, kom­pu­te­rius, žmo­gaus pro­to imi­ta­ci­ją. Ži­no­ma, kai rim­ti žmo­nės su­si­ren­ka ir svars­to, kas gi tie kom­piu­te­riai, pa­ma­to, kad jų ga­li­my­bės la­bai ri­bo­tos, vai­kiš­kai ma­žos ką nors pa­da­ryt. Bet pa­si­žiū­rė­ki­te, kas vyks­ta pa­sau­ly­je. Pa­sau­ly­je yra ma­ši­nos mi­tas, au­to­ma­to, ro­bo­to mi­tas, kad už 20 me­tų vie­toj žmo­nių tik ma­ši­nos dirbs, tik ma­ši­nos gal­vos, ma­ši­nos val­dys pa­sau­lį ir pla­ne­tas ir vis­ką. Vis­kas tas yra ner­im­tas da­ly­kas, bet žiū­rė­ki­te, ko­kių di­men­si­jų pa­sie­kė ši­tie mū­sų mi­tai! O ko­dėl gi jie to­kie pa­si­da­rė? Pa­si­da­rė, kad ti­kė­ji­mas žmo­ni­joj iš­ny­ko. Ku­rie se­kė­te Va­ti­ka­no su­va­žia­vi­mą, tai pa­ste­bė­jo­te Baž­ny­čios pag­rin­di­nį su­si­rū­pi­ni­mą, kad žmo­ni­ja ir ypač krikš­čio­ni­ja yra vi­siš­kai nu­krikš­čio­nin­ta. Iki XX am­žiaus „vi­sas pa­sau­lis“ bu­vo ne­ša­mas ant krikš­čio­niš­kų pe­čių, ant krikš­čio­niš­kos mo­ra­lės, ant bal­tos ra­sės ir t. t. Stai­ga iš po ko­jų že­mė iš­slys­ta, ne­bė­ra ne tik tos žmo­ni­jos ba­zės, žmo­ni­jos ri­te­rio, kaip krikš­čio­ni­jos, bet ir tas pats ti­kė­ji­mas, jei jis juo pa­kei­čia­mas, tai tik į ma­ši­nas, ti­kė­ji­mu į vi­so­kius kvai­liau­sius mi­tus. Tai yra, ob­jek­ty­viai imant, žmo­ni­jos de­fi­ci­tas, te­leo­lo­gi­nės di­men­si­jos pra­ra­di­mas, ir ga­lų ga­le gau­na­si re­zul­ta­tas, kad žmo­ni­ja gra­žiau­sius sa­vo pa­sie­ki­mus pa­da­ro ke­lio­nė­mis į mė­nu­lį. Dėl ke­lio­nės į mė­nu­lį var­žo­si tar­pu­sa­vy­je dvi pag­rin­di­nės pa­sau­lio ga­ly­bės – JAV Ir Ru­si­ja. Daug svar­biau ne­gu so­cia­liz­mas ir ka­pi­ta­liz­mas pa­si­da­rė, kas pir­mas nu­va­žiuos į mė­nu­lį, ar­ba kas ge­riau ten įsi­tai­sys – ir ką ten ras? Smė­lio. Gau­na­si toks žmo­ni­jos im­pe­ri­jos pa­bai­gos des­pe­ra­ci­jos ir sau­lė­ly­džio bend­ras vaiz­das, kaip Bi­zan­ti­jos im­pe­ri­joj, kur vi­sa im­pe­ri­ja bu­vo pa­si­da­li­nu­si į dvi da­lis, ro­dos, į rau­do­nuo­sius ir mė­ly­nuo­sius pa­gal ark­lių lenk­ty­nes. Bu­vo dvi po­li­ti­nės par­ti­jos – vie­ni rau­do­ni, ki­ti mė­ly­ni. Bū­da­vo, su­si­ren­ka par­ti­jų mi­tin­gai, – ten po 3 000, po 5 000 užmuštų.

Ne­bė­ra dėl ko ka­riaut, o ato­mi­nė bom­ba ka­bo. Tai­kin­gas rung­ty­nia­vi­mas yra be­pra­smis. Mes ši­to ne­iš­gy­ve­nom, bet rei­kia su­prast jau­ni­mą, ku­ris ma­to ši­to­kią be­pra­smiš­ką žmo­ni­ją, su­kan­čią apie sa­ve, ieš­kan­čią sa­vo uo­de­gos, ku­ris ma­to, kad žmo­ni­ja, ku­rią žmo­nės pa­sta­tė, pa­sau­lis, yra ne­gra­žus, tai, kad jis be­pra­smiš­kai su­ka­si ir kad ne­ga­li­ma nie­ko pa­da­ryt, tai gau­na­si tų des­pe­ra­tų re­ak­ci­ja, kad aš nei­giu ši­to­kį pa­sau­lį, aš pro­tes­tuo­ju, man ši­to pa­sau­lio ne­rei­ka. Ir tai yra, ži­no­ma, vai­kiš­ka, sim­bo­liš­ka, bet tai yra, ką jau­ni­mas šau­kia mū­sų vi­sų var­du, kad su­sto­kim, pa­žiū­rė­kim, kur mes ei­nam, es mes ka­bom ant siū­lo. Jau­ni­mas yra gra­žiau­sia, ne­kal­čiau­sia, ir jis gal ne­mo­ka pa­sa­kyt, bet jis tu­ri ką pa­sa­kyt, ir tas pa­sa­ky­mas yra pro­tes­tas. Ta pras­me aš no­rė­jau pa­tai­syt sa­vo pa­šne­kė­sio te­mą – kal­bė­ti ne apie jau­ni­mo ne­ri­mą ir XX am­žiaus re­vo­liu­ci­jas, bet apie XX am­žiaus re­vo­liu­ci­ją, ka­dan­gi ji yra vi­sos žmo­ni­jos da­ly­kas. Re­vo­liu­ci­ja pa­ti vyks­ta kaip moks­li­nė re­vo­liu­ci­ja, kaip eko­no­mi­nė re­vo­liu­ci­ja, o ši­tie jau­ni­mo pro­tes­to šauks­mai tai yra tik­tai epi­fe­no­me­ni­niai pro­tes­to žen­klai prieš tai, kuo pa­sau­lis da­ro­si prieš mū­sų valią.

Al­gir­das Ju­lius Grei­mas, „Jau­ni­mas ir XX am­žiaus re­vo­liu­ci­ja“, Met­me­nys, nr. 18 (1969), p. 107–116.