/

Demokratija autoritarinėje Lietuvoje: studentų draugijos tarpukariu

Po 1926-ųjų perversmo Lietuvoje stiprėjant viešojo gyvenimo kontrolei universiteto autonomijos dėka studentų draugijos ir toliau galėjo puoselėti demokratijos idėjas.

Studentų eisena Laisvės alėjoje, 1933-ieji. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotrauka

Šian­dien Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tuo­se stu­den­tų drau­gi­jos yra su­pran­ta­ma stu­di­jų pro­ce­so da­lis, nors ir ne pa­ti svar­biau­sia. Da­lis stu­den­tų už­kla­si­nės veik­los pa­kryps­ta į at­sto­vy­bes, ma­žes­nė da­lis įsi­trau­kia į moks­li­nes drau­gi­jas, o į ak­ty­vias pa­sau­lė­žiū­ri­nes drau­gi­jas – tik vie­ne­tai. Sa­vo ruož­tu tar­pu­ka­rio VDU pir­ma­kur­siui daž­nai ap­si­suk­da­vo gal­va nuo pla­taus drau­gi­jų pa­si­rin­ki­mo, ku­ris ne­re­tai bū­da­vo svar­bes­nis už pa­čias stu­di­jas. Ket­vir­ta­ja­me pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je vie­nin­te­lis ša­lies uni­ver­si­te­tas tu­rė­jo apie tris tūks­tan­čius stu­den­tų ir… vi­du­ti­niš­kai apie 100 juos bu­rian­čių or­ga­ni­za­ci­jų (pa­ly­gi­nus šian­dien VU stu­di­juo­ja be­veik 23 tūks­tan­čiai stu­den­tų ir vei­kia 18 re­gist­ruo­tų or­ga­ni­za­ci­jų). No­rint iš­veng­ti su­pa­pras­tin­tos nostal­giš­kos vi­lio­nės su­grįž­ti į se­nus ge­rus lai­kus, ver­ta kai ką pri­dur­ti. Da­bar­ti­niam pir­ma­kur­siui drau­gi­jos pa­si­rin­ki­mas ar stei­gi­mas ne­nu­lems vie­tos bend­ra­bu­ty­je, pa­ra­mos ne­lai­mė­je ar vie­tos so­cia­li­zuo­tis. Ta­čiau ir be šių prag­ma­ti­nių paska­tų ano me­to stu­den­tų vi­suo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas bū­tų bu­vęs itin turiningas.

Universiteto autonomija saugojo studentų draugijas

Uni­ver­si­te­tas Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­pos pi­lie­ti­nių vi­suo­me­nių rai­dai bu­vo svar­bus tiek XIX–XX am­žiaus san­dū­ro­je, kuo­met tri­jų im­pe­ri­jų pa­si­da­lin­ta­me re­gio­ne stu­den­tiš­kos drau­gi­jos da­vė stip­rų im­pul­są pa­verg­tų tau­tų tau­ti­niams at­gi­mi­mams, tiek tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­piu su­si­kū­rus ar at­si­kū­rus tau­ti­nėms vals­ty­bėms. Vi­sų pir­ma, uni­ver­si­te­tuo­se spie­tė­si di­de­lė da­lis in­te­li­gen­tų, lin­ku­sių ak­ty­viai da­ly­vau­ti drau­gi­ji­nia­me gy­ve­ni­me. Uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jai, ak­ty­vūs vie­šo­jo gy­ve­ni­mo da­ly­viai, ypač Lie­tu­vo­je, bu­vo tie, ku­rie ro­dė bū­ri­mo­si į drau­gi­jas svar­bą, ir to­dėl na­tū­ra­liai kū­rė or­ga­ni­za­ci­nei veik­lai pa­lan­kią ap­lin­ką. Ant­ra, dau­ge­lis re­gio­no vals­ty­bių tar­pu­ka­riu ga­lop pa­su­ko au­to­ri­ta­ri­nės po­li­ti­kos ke­liu, ta­čiau tra­di­ciš­kai uni­ver­si­te­tai nau­do­jo­si kiek pla­tes­ne au­to­no­mi­ja nei ki­tos vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sritys.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

1922-ųjų sta­tu­tas Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tui (nuo 1930-ųjų – VDU) su­tei­kė pla­čią au­to­no­mi­ją. Uni­ver­si­te­tas dėl fi­nan­sų bu­vo pri­klau­so­mas nuo Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos, ta­čiau fa­kul­te­tai ga­vo tei­sę sa­va­ran­kiš­kai rū­pin­tis mo­ky­mo pro­ce­su ir tvar­ky­ti ūkio rei­ka­lus. Sta­tu­tas įtvir­ti­no stu­den­tiš­kų or­ga­ni­za­ci­jų lais­vę – jų įsta­tus tvir­ti­no Se­na­tas, o stu­den­tus ir drau­gi­jas už dis­ci­p­li­nos pa­žei­di­mus tu­rė­jo teis­ti Uni­ver­si­te­to teismas.

Se­na­tas į or­ga­ni­za­ci­jų su­si­rin­ki­mus ga­lė­jo pa­siųs­ti sa­vo de­le­ga­tą, ku­ris tu­rė­jo tei­sę pa­rei­ka­lau­ti už­da­ry­ti su­si­rin­ki­mą. Lei­di­mus da­ry­ti su­si­rin­ki­mus au­di­to­ri­jo­se iš­duo­da­vo rek­to­rius ar­ba pro­rek­to­rius. Į juos be rek­to­riaus lei­di­mo ne­ga­lė­jo pa­tek­ti pa­ša­li­niai as­me­nys. Stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­joms leis­ta jung­tis į są­jun­gas, re­gist­ruo­tas pa­gal bend­ruo­sius ša­lies įsta­ty­mus. Žiū­rint for­ma­liai, Se­na­tas ga­lė­jo ne­pa­tvir­tin­ti drau­gi­jos įsta­tų, o rek­to­rius ten­den­cin­gai ne­iš­duo­ti lei­di­mų drau­gi­jos su­si­rin­ki­mams, ta­čiau rek­to­riaus rin­ki­mai ir ki­tų val­dy­mo or­ga­nų su­da­ry­mas vy­ko ga­na de­mo­kra­tiš­kai ir tai pa­dė­jo iš­veng­ti šališkumo. 

Po 1926-ųjų per­vers­mo, kai par­la­men­ta­riz­mo re­ži­mas bu­vo pa­keis­tas au­to­ri­ta­riz­mu, ne­pai­sant ki­tų vie­šo­jo gy­ve­ni­mo su­var­žy­mų, si­tu­aci­ja uni­ver­si­te­te ke­le­rius me­tus ne­si­ke­tė. Vis dėl­to val­džios ku­lu­a­ruo­se bren­do min­tys ap­ri­bo­ti uni­ver­si­te­to au­to­no­mi­ją ir ap­kar­py­ti jo biu­dže­tą. 1930-ųjų Vy­tau­to Di­džio­jo var­du per­va­din­to uni­ver­si­te­to sta­tu­tas su­ma­ži­no jo au­to­no­mi­ją. Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas nuo šiol tvir­ti­no vy­res­nį­jį uni­ver­si­te­to per­so­na­lą, sky­rė Se­na­to tei­kia­mą rek­to­rių, o švie­ti­mo mi­nist­ras tvir­ti­no ne­eta­ti­nių dės­ty­to­jų kan­di­da­tū­ras. Vis­gi dau­gu­mos pre­zi­den­to ir mi­nist­ro tvir­ti­na­mų dės­ty­to­jų su­tar­tys bu­vo pra­tęs­tos, tad uni­ver­si­te­to veik­lo­je itin reikš­min­gų po­ky­čių neįvyko. 

Auš­ri­nin­kai ge­gu­ži­nė­je Šun­skuo­se, 1923-ie­ji. Ma­ri­jam­po­lės kraš­to ir Pre­zi­den­to Ka­zio Gri­niaus mu­zie­jaus nuotrauka

Iš prak­ti­ko­je su­si­klos­čiu­sios pa­dė­ties ga­li­ma spręs­ti, kad ir prieš, ir po 1926-ųjų per­vers­mo uni­ver­si­te­to au­to­no­mi­ja lei­do jo or­ga­ni­za­ci­joms ne­tai­ky­ti bend­ro­jo Lie­tu­vos įsta­ty­mo drau­gi­joms. Pa­vyz­džiui, 1934-ųjų VDU re­gu­lia­mi­ne nu­ro­dy­tos pro­rek­to­riaus stu­den­tų rei­ka­lams funk­ci­jos – bū­tent jis pri­žiū­rė­jo stu­den­tų tvar­kos tai­syk­lių vyk­dy­mą, re­fe­ra­vo Se­na­tui or­ga­ni­za­ci­jos įsta­tus, pri­imi­nė­jo iš or­ga­ni­za­ci­jų rei­ka­lau­ja­mą in­for­ma­ci­ją, iš­da­vi­nė­jo lei­di­mus su­si­rin­ki­mams ir ga­lė­jo pa­trauk­ti or­ga­ni­za­ci­jas į Uni­ver­si­te­to teis­mą. Re­gu­lia­mi­nas taip pat nu­sta­tė, kad uni­ver­si­te­te vyks­tan­čiuo­se or­ga­ni­za­ci­jų su­si­rin­ki­muo­se ir paskai­to­se ga­li da­ly­vau­ti tik uni­ver­si­te­to klau­sy­to­jai ir moks­lo per­so­na­las. Pa­stan­go­mis drau­gi­jų rei­ka­lus su­si­tvar­ky­ti vi­du­je, ma­tyt, siek­ta ne­su­stip­rin­ti Sme­to­nos re­ži­mo no­ro dar la­biau ap­kar­py­ti uni­ver­si­te­to autonomiją. 

Ne­pai­sant to, nau­ja­me 1937-ųjų uni­ver­si­te­to sta­tu­te at­si­spin­dė­jo bend­ra tau­ti­nin­kų val­džios ten­den­ci­ja stip­rin­ti vi­suo­me­nės kont­ro­lę. Sta­tu­tas su­tei­kė švie­ti­mo mi­nist­rui dar dau­giau tei­sių spręs­ti svar­biau­sius uni­ver­si­te­to klau­si­mus: pri­žiū­rė­ti jo dar­bą ir spren­di­mų tei­sė­tu­mą, pri­sta­ty­ti pre­zi­den­tui rek­to­riaus ir pro­rek­to­rių kan­di­da­tū­ras, tvir­tin­ti ir jau­nes­nį­jį moks­lo per­so­na­lą. Nuo šiol nau­jas or­ga­ni­za­ci­jas, taip pat jų už­da­ry­mą, tu­rė­jo tvir­tin­ti rek­to­rius. At­si­ra­do Se­na­to pa­skir­to or­ga­ni­za­ci­jos glo­bė­jo pa­rei­gy­bė. Švie­ti­mo mi­nist­ro įta­ką su­stip­ri­no tai, kad jis tu­rė­jo pa­tvir­tin­ti Se­na­to nu­sta­ty­tas or­ga­ni­za­ci­jų veik­los tai­syk­les. Iki šiol ak­ty­viai ko­vo­ju­si su pa­sau­lė­žiū­ri­nė­mis drau­gi­jo­mis už uni­ver­si­te­to ri­bų da­bar Vy­riau­sy­bė for­ma­liai ga­lė­jo pa­ža­bo­ti VDU or­ga­ni­za­ci­jas pa­rink­da­ma sau pa­lan­kų rek­to­rių. Vis dėl­to ne­pa­na­šu, jog to­kių tiks­lų bū­tų itin ak­ty­viai siek­ta. Tuo me­tu rek­to­ria­vęs My­ko­las Röme­ris bei 1939-ai­siais jį pa­kei­tęs Sta­sys Šal­kau­skis ne­bu­vo di­de­li au­to­ri­ta­ri­nės val­džios ša­li­nin­kai ir pa­tys ak­ty­viai da­ly­va­vo ne­tau­ti­nin­kiš­ko­se draugijose.

Maža, bet svarbi universiteto dalis

Uni­ver­si­te­tą ga­li­me su­pras­ti kaip at­ei­ties vi­suo­me­nės veid­ro­dį. Kiek ja­me at­si­spin­dės pi­lie­ti­nio ak­ty­vu­mo ir de­mo­kra­ti­jos, tiek pa­sta­rų­jų ga­li­ma ti­kė­tis at­ei­ty­je pas­klin­dant po pla­čią­ją vi­suo­me­nę. 1931-ai­siais Pi­lie­čių ap­sau­gos de­par­ta­men­tas vyk­dė Pir­mą­jį Lie­tu­vos or­ga­ni­za­ci­jų su­ra­šy­mą. Ži­nias apie sa­ve su­tei­kė 690 or­ga­ni­za­ci­jų be sky­rių bei 102 drau­gi­jos, tu­rin­čios 3 151 sky­rių, vi­so vie­ti­nių drau­gi­jų – 3 841. Vie­nas or­ga­ni­za­ci­jų pjū­vis bu­vo at­lik­tas pa­gal idė­ji­nes sro­ves – jos su­skirs­ty­tos į tau­ti­nin­kiš­kas, krikš­čio­niš­kas, so­cia­lis­ti­nes, tau­ti­nių ma­žu­mų ir ki­tas. Pa­sau­lė­žiū­ri­nėms drau­gi­joms pri­skir­ta be­veik du treč­da­liai (61 %) vi­sų Lie­tu­vos drau­gi­jų, pa­gal na­rius – 54,1 % bend­ro vi­sų drau­gi­jų na­rių skaičiaus.

Šios drau­gi­jos, vi­sų pir­ma, bū­rė ak­ty­viai vi­suo­me­nė­je vei­kian­čius as­me­nis. Pa­sta­rie­ji tu­rė­jo su­kau­pę so­cia­li­nį ka­pi­ta­lą, lei­du­sį pa­lai­ky­ti or­ga­ni­za­ci­jos veik­lą, bur­ti žmo­nes, už­si­im­ti švie­ti­mo veik­la, iš­ma­ny­ti or­ga­ni­za­ci­nius rei­ka­lus. Ne vie­na or­ga­ni­za­ci­ja, no­rė­ju­si plės­ti sa­vo veik­lą kai­muo­se, skųs­da­vo­si in­te­li­gen­tų ir švie­tė­jų trū­ku­mu. Dėl šios prie­žas­ties pa­sau­lė­žiū­ri­nės drau­gi­jos ir jų na­riai at­si­dū­rė vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo cent­re. Štai 1933-ai­siais vals­tie­čių liau­di­nin­kų cent­ro ko­mi­te­tas nu­ta­rė pa­si­telk­ti jiems ar­ti­mus stu­den­tus var­pi­nin­kus ir kvie­tė stu­den­tus, va­sa­rą vyks­tan­čius ato­sto­gau­ti į pro­vin­ci­ją, pa­dė­ti partijai.

Ne­pai­sant pa­sau­lė­žiū­ri­nių drau­gi­jų svar­bos, po Gruo­džio per­vers­mo žy­mi jų da­lis su­si­dū­rė su veik­los truk­džiais. Jei tau­ti­nę ideo­lo­gi­ją iš­pa­žįs­tan­čios Lie­tu­vos tau­ti­nin­kų są­jun­ga, Jau­no­ji Lie­tu­va ar jau­nų­jų ūki­nin­kų ra­te­liai plė­tė sa­vo tink­lus, tai krikš­čio­niš­kas spar­nas ir kai­rie­ji su­si­dū­rė su val­džios kliū­ti­mis. Po per­vers­mo įves­ta ir dau­giau nei de­šimt­me­tį tru­ku­si ka­ro pa­dė­tis Sme­to­nos val­džiai pa­dė­jo ko­vo­ti su opo­zi­ci­nė­mis par­ti­jo­mis, idė­ji­nė­mis drau­gi­jo­mis bei ak­ty­viau­siais jų na­riais. Pri­ėmus 1936-ųjų Drau­gi­jų įsta­ty­mą iš pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės po­zi­ci­jų bu­vo ženg­tas žings­nis at­gal, nes jos ta­po pri­klau­so­mos nuo vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ro ma­lo­nės. Pa­si­nau­do­jant šiuo įsta­ty­mu bu­vo už­da­ry­tos opo­zi­ci­nės po­li­ti­nės par­ti­jos ir su jo­mis su­si­ju­sios or­ga­ni­za­ci­jos. Ka­ta­li­kiš­ka­sis spar­nas ge­bė­jo iš­lai­ky­ti drau­gi­ji­nį ak­ty­vu­mą iš da­lies nau­do­da­ma­sis baž­ny­čios ins­ti­tu­ci­ne pa­ra­ma bei stip­rio­mis po­zi­ci­jo­mis vi­suo­me­nė­je, o kai­rio­sioms or­ga­ni­za­ci­joms le­ga­li veik­la da­rė­si vis sun­kiau įmanoma.

Stu­den­tų at­ei­ti­nin­kų Abs­ti­nen­tų sek­ci­jos na­riai, 1925-ie­ji. A. Ba­ra­naus­ko ir A. Vie­nuo­lio-Žu­kaus­ko me­mo­ria­li­nis mu­zie­jaus nuotrauka

Uni­ver­si­te­tas bu­vo vie­na iš ne­dau­ge­lio vie­tų, ku­rio­je le­ga­liai vei­kė įvai­rių idė­ji­nių sro­vių or­ga­ni­za­ci­jos ir net de­mo­kra­tiš­kai kon­ku­ra­vo tar­pu­sa­vy­je Stu­den­tų at­sto­vy­bės rin­ki­muo­se. Štai 1936-ai­siais, kai VDU stu­di­ja­vo per 3 000 stu­den­tų ir lais­vų­jų klau­sy­to­jų, pa­sau­lė­žiū­ri­nėms drau­gi­joms VDU ga­li­ma pri­skir­ti net 61 or­ga­ni­za­ci­ją su apy­tik­riai 2 267 na­riais. Sa­vi­šal­pos ir spor­to or­ga­ni­za­ci­jos na­rių gau­sa ne­pa­si­žy­mė­jo, nes sa­vi­šal­pos funk­ci­jo­mis už­si­im­da­vo pa­sau­lė­žiū­ri­nės drau­gi­jos, o tu­riz­mo ar spor­to rei­ka­lais rū­pi­no­si Stu­den­tų at­sto­vy­bė. Pro­fe­si­nių-moks­li­nių VDU drau­gi­jų bu­vo apie 12 ir jos bend­rai tu­rė­jo 1 283 na­rius. Vi­sos pag­rin­di­nės Lie­tu­vos po­li­ti­nės sro­vės tu­rė­jo sau ar­ti­mas stu­den­tų drau­gi­jas: krikš­čio­nys de­mo­kra­tai – at­ei­ti­nin­kus, tau­ti­nin­kai – neo­li­tu­anus, o vals­tie­čiai liau­di­nin­kai – varpininkus.

Studentų draugijų santykis su valdžia

VDU or­ga­ni­za­ci­jų stei­gi­mo ir už­da­ry­mo rei­ka­lai vi­są tar­pu­ka­rio lai­ko­tar­pį iš­li­ko uni­ver­si­te­to pre­ro­ga­ty­vo­je. Čia ne­vei­kė bend­rie­ji ša­lies drau­gi­jų įsta­ty­mai bei Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos inst­ruk­ci­jos, net jei vals­ty­bės sau­gu­mo struk­tū­ros sek­da­mos daž­niau­siai kai­rių­jų stu­den­tų veik­lą ir bū­tų no­rė­ju­sios stu­den­tų drau­gi­jų prie­žiū­ros klau­si­mus per­duo­ti po­li­ci­jai ar mi­nis­te­ri­jai pa­val­diems ap­skri­ties vir­ši­nin­kams. Pa­dė­tis iš es­mės ne­pa­si­kei­tė ir po 1926-ųjų per­vers­mo ar 1936-ai­siais pri­ėmus nau­ją Drau­gi­jų įstatymą.

Uni­ver­si­te­to or­ga­ni­za­ci­jų na­riai už veik­lą ne uni­ver­si­te­te bu­vo bau­džia­mi įpras­ta tvar­ka, ta­čiau tai ne­už­trauk­da­vo sank­ci­jų vi­sai drau­gi­jai. Pa­vyz­džiui, dau­giau­siai kai­riuo­sius mok­s­lei­vius jun­gę auš­ri­nin­kai 1927-ai­siais bu­vo už­da­ry­ti, bet to­liau tę­sė veik­lą Lie­tu­vos uni­ver­si­te­te. Ug­nės Ma­ri­jos And­ri­jauskai­tės tei­gi­mu, Uni­ver­si­te­to au­to­no­mi­ja ga­ran­ta­vo di­des­nę lais­vę net ir po per­vers­mo, tad auš­ri­nin­kų drau­gi­ja už­si­ėmė ak­ty­via so­cia­li­ne ir po­li­ti­ne veik­la, ren­gė paskai­tas ra­di­ka­lio­mis po­li­ti­nė­mis te­mo­mis. Aki­vaiz­du, kad net jei vals­ty­bės sau­gu­mas ne­ga­lė­jo už­da­ry­ti uni­ver­si­te­to drau­gi­jų, su­ėmus ak­ty­viau­sius na­rius kil­da­vo rim­tų or­ga­ni­za­ci­nių prob­le­mų. 1929-ai­siais po pa­si­kė­si­ni­mo į mi­nist­rą pir­mi­nin­ką Au­gus­ti­ną Vol­de­ma­rą bu­vo su­im­ta maž­daug 30 auš­ri­nin­kų ir tai ku­riam lai­kui pri­stab­dė drau­gi­jos veik­lą. Po in­ten­sy­vaus na­rių su­lai­ky­mo 1935-ųjų pa­va­sa­rį VDU auš­ri­nin­kai ne­su­ren­gė nė vie­no su­si­rin­ki­mo. 1936-ai­siais į uni­ver­si­te­tą grį­žus ka­li­niams ir iš­trem­tie­siems drau­gi­ja trum­pam at­si­ga­vo, bet tu­rė­jo tik 12 na­rių. Sti­go lė­šų ir pa­jė­gų, tad drau­gi­ja pa­leng­va nu­sto­jo veik­ti ir po po­ros me­tų bu­vo už­da­ry­ta rek­to­riaus įsakymu.

Grės­mė at­si­dur­ti už gro­tų dau­giau­sia grė­sė ra­di­ka­les­nių so­cia­lis­ti­nių pa­žiū­rų stu­den­tams, be to, so­cia­lis­tų or­ga­ni­za­ci­jos ne­bu­vo to­kios gau­sios kaip ka­ta­li­kų at­ei­ti­nin­kų. Dau­gu­mos ki­tų uni­ver­si­te­to or­ga­ni­za­ci­jų veik­los vals­ty­bės sau­gu­mo struk­tū­rų ir ka­ro ko­men­dan­tų spren­di­mai taip stip­riai ne­ga­lė­jo paveikti.

Baudžia, nes myli? Kaip universitetas draugijas prižiūrėjo

1925-ųjų lap­kri­tį uni­ver­si­te­te įvy­ko žy­mio­sios muš­ty­nės tarp so­cia­lis­tų ir at­ei­ti­nin­kų bei neo­li­tu­anų. Stu­den­tų so­cia­lis­tų drau­gi­ja pro­tes­ta­vo prieš mir­ties nuo­spren­dį ko­mu­nis­tui Jo­a­chi­mui Ju­bi­le­riui ir iš­ka­bi­no pa­reiš­ki­mą drau­gi­jos vit­ri­no­je, vė­liau ren­gė paskai­tą, į ku­rią įsi­ver­žė nu­si­kal­tu­sio ko­mu­nis­to gy­ni­mu pa­si­pik­ti­nę stu­den­tai. Se­na­tas di­džiau­sią kal­tę pri­sky­rė so­cia­lis­tų drau­gi­jos val­dy­bai, tad jos na­riai bu­vo nu­baus­ti dvi­gu­ba baus­me: sė­do į ka­lė­ji­mą Kau­no ka­ro ko­men­dan­to spren­di­mu, o Se­na­tas juos me­tams pa­ša­li­no iš uni­ver­si­te­to. Pa­ti Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to stu­den­tų so­cia­lis­tų veik­la bu­vo su­s­pen­duo­ta tik mėnesiui.

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to stu­den­tų iš­kil­mių gru­pė, 1937-ie­ji. Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­jaus nuotrauka

1927-ųjų ko­vą stu­den­tų auš­ri­nin­kų drau­gi­jos val­dy­ba su­k­vie­tė ki­tų aš­tuo­nių „pa­žan­gių­jų or­ga­ni­za­ci­jų“ val­dy­bų pa­si­ta­ri­mą, ku­ria­me svars­tė ša­lies pa­dė­tį po per­vers­mo ir nu­ta­rė pa­rei­ka­lau­ti vy­riau­sy­bę nu­trauk­ti rep­re­si­jas prieš vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas ir at­ski­rus as­me­nis. Su­rin­ki­mo die­no­tvar­kė­je, ži­no­ma, tai ne­bu­vo nu­ma­ty­ta, o re­zo­liu­ci­ja bu­vo iš­ka­bin­ta stu­den­tų vit­ri­no­se be pro­rek­to­riaus lei­di­mo. Ga­na ge­rai uni­ver­si­te­to va­do­vy­bės po­zi­ci­ją at­spin­di klau­si­mo svars­ty­mas Se­na­te. Ko­vo pa­bai­go­je vy­ku­sio Se­na­to po­sė­džio pro­to­ko­le pa­žy­mė­ta: „Se­na­tas pra­šo p. pro­rek­to­rių iš­bar­ti pa­žy­mė­tų 9 or­ga­ni­za­ci­jų val­dy­bas už ne­si­lai­ky­mą die­no­tvar­kės ir draus­mės, apie tai pra­neš­ti p. Mi­nis­te­riui-Pir­mi­nin­kui [Au­gus­ti­nui Vol­de­ma­rui], kai­po sa­tis­fak­ci­ją.“ Tai­gi, siek­ta už­kirs­ti ke­lią stu­den­ti­jos ir val­džios konf­ron­ta­ci­joms, ta­čiau į stu­den­tų sa­vi­raiš­ką žiū­rė­ta daug at­lai­džiau nei tai bū­tų da­riu­si vyk­do­mo­ji valdžia. 

Iki 1937-ųjų VDU sta­tu­to svar­bes­nius stu­den­tų ir jų or­ga­ni­za­ci­jų pra­si­žen­gi­mus svars­tė Uni­ver­si­te­to teis­mas. Iš teis­mo pro­to­ko­lų ma­ty­ti, jog or­ga­ni­za­ci­jos teis­me itin daž­nai ne­bu­vo svars­to­mos, o sank­ci­jų iš es­mės su­si­lauk­da­vo dvi drau­gi­jų gru­pės: ko­mu­nis­tų kont­ro­liuo­ja­mos drau­gi­jos ir or­ga­ni­za­ci­jos, ne­pa­tei­ku­sios rei­ka­lau­ja­mų do­ku­men­tų – daž­niau­siai dėl na­tū­ra­liai su­sto­ju­sios veik­los. Iš uni­ver­si­te­to ak­ty­viai siek­ta pa­ša­lin­ti tik vie­no ti­po drau­gi­jas – tas, ku­rios bu­vo nau­do­ja­mos kaip prie­dan­ga ko­mu­nis­ti­nei agi­ta­ci­jai. Pa­na­šu, jog net ir mark­sis­ti­nės drau­gi­jos baus­tos ne už pa­žiū­ras, bet už uni­ver­si­te­to draus­mės pa­žei­di­mus. Ti­pi­nis to pa­vyz­dys – stu­den­tų mark­si­nin­kų drau­gi­ja „Au­ro­ra“. Kaip ra­šo Kęs­tu­tis Raš­kaus­kas, „Au­ro­ra“, 1930-ųjų ba­lan­dį įsteig­ta kaip mark­sistų drau­gi­jos „At­ža­la“ įpė­di­nė, iš kar­to pa­puo­lė į VDU stu­den­tų ko­mu­nis­tų biu­ro įta­ką. Ko­mu­nis­tai per švie­čia­mą­ją veik­lą sie­kė di­din­ti sa­vo įta­ka ir kar­tu dai­rė­si bū­si­mų kad­rų. 1932-ųjų pa­va­sa­rį VDU ga­lė­jo bū­ti apie 10–12 ko­mu­nis­tų stu­den­tų, o „Au­ro­ra“ tuo me­tu tu­rė­jo 60 na­rių. Ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį, kad iki tol „Au­ro­ros“ sien­laik­raš­ty­je ka­bė­jo šū­kis „Vi­sų ša­lių pro­le­ta­rai vie­ny­ki­tės“, taip pat bu­vo tal­pi­na­mi net ir ko­mu­nis­ti­nės pro­pa­gan­dos teks­tai, ku­rių uni­ver­si­te­to val­džia ne­drau­dė. 1932-ai­siais per stu­den­tų ko­mu­nis­tų biu­rą idė­ji­nį va­do­va­vi­mą „Au­ro­rai“ per­ėmus Va­liui Draz­daus­kui ji ėmė ra­di­ka­lė­ti. Ba­lan­dį drau­gi­jos vit­ri­no­je bu­vo iš­ka­bin­ti at­si­šau­ki­mai ir ka­ri­ka­tū­ros, ku­rios per­žen­gė uni­ver­si­te­to au­to­no­mi­jos ri­bas. Mi­nė­tą vit­ri­ną rek­to­rius Če­pin­skis įsa­kė pa­ša­lin­ti, ta­čiau ge­gu­žės pir­mą­ją maž­daug 150 stu­den­tų pri­ėmė pro­tes­to re­zo­liu­ci­ją, ku­ri uni­ver­si­te­to va­do­vy­bę kal­ti­no re­miant „stu­den­tų faš­is­tų ir žval­gy­bos pa­stan­gas ruošt pogro­mą ir te­ro­ri­zuot stu­den­tus mark­si­stus“ ir pa­rei­ka­la­vo drau­di­mą at­šauk­ti. Ne­pai­sant to, Uni­ver­si­te­to teis­mas pri­ta­rė rek­to­riaus siū­ly­mui už­da­ry­ti „Au­ro­rą“ dėl uni­ver­si­te­ti­nės tvar­kos pa­žei­di­mų ir ra­my­bės drums­ti­mo. Už­drau­dus „Au­ro­rą“ li­kę ko­mu­nis­tai stu­den­tai pa­si­skirs­tė po ki­tas organizacijas. 

Ga­li­ma ma­ty­ti, kad uni­ver­si­te­to va­do­vy­bė net ir po 1926-ųjų Gruo­džio per­vers­mo uni­ver­si­te­te re­gist­ra­vo mark­sis­ti­nio po­bū­džio drau­gi­jas, o uni­ver­si­te­to or­ga­ni­za­ci­joms sank­ci­jas tai­kė tik tuo­met, kai bu­vo rim­tų uni­ver­si­te­to veik­los pa­žei­di­mų: daž­niau­siai į drau­gi­jos veik­lą įsi­trau­kus ne stu­den­tams ir pra­dė­jus veik­ti už uni­ver­si­te­to au­to­no­mi­jos gi­na­mų ribų. 

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Mi­nė­tos au­to­no­mi­jos ri­bos da­rė­si vis aiš­kes­nės, kai au­to­ri­ta­ri­nė val­džia ga­lu­ti­nai su­stip­ri­no sa­vo po­zi­ci­jas. 1930-ai­siais Stu­den­tų kul­tū­ros bū­re­lis ra­šė, kad nuo sa­vo veik­los pra­džios 1924-ai­siais jie iš­pla­ti­no vi­suo­me­nė­je daug kny­gų, pro­vin­ci­jo­je or­ga­ni­za­vo „Kul­tū­ros“ bū­re­lius, ren­gė paskai­tas ir kur­sus su­au­gu­siems. Po per­vers­mo šis švie­čia­ma­sis kai­res­nių pa­žiū­rų drau­gi­jos dar­bas nu­trū­ko. Pro­vin­ci­jo­je bu­vo už­da­ry­ti vi­si „Kul­tū­ros“ bū­re­liai ir bet koks dar­bas už uni­ver­si­te­to sie­nų ta­po ne­įma­no­mas. Drau­gi­jai be­li­ko reng­ti paskai­tas uni­ver­si­te­te, pa­tiems la­vin­tis ir ruoš­tis at­ei­ties darbams. 

Tai­gi Lie­tu­vo­je be­ne ge­riau­sios są­ly­gos vys­ty­ti ideo­lo­gi­nių ir ki­to­kio po­bū­džio drau­gi­jų veik­lą bu­vo VDU, ži­no­ma, jei ne­kal­bė­si­me apie tau­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jas. Tai ne­reiš­kė, kad stu­den­tai ap­si­ri­bo­jo vien VDU sta­tu­tų nu­ma­ty­to­mis uni­ver­si­te­to veik­los lais­vė­mis. Po 1926-ųjų per­vers­mo bū­tent ideo­lo­gi­nių or­ga­ni­za­ci­jų na­riai įvai­riais bū­dais sie­kė to­liau plė­to­ti sa­vo veik­lą ir da­ry­ti įta­ką vie­ša­jam ša­lies gy­ve­ni­mui neo­fi­cia­liais ka­na­lais. Ta­čiau ka­ro ko­men­dan­tų ar po­li­ci­jos at­sto­vų nu­baus­ti auš­ri­nin­kų, at­ei­ti­nin­kų ir ki­tų drau­gi­jų stu­den­tai baus­mę at­lik­da­vo sa­va­ran­kiš­kai, be di­des­nių pa­sek­mių jų drau­gi­joms universitete.

Martynas Butkus

Martynas Butkus yra VDU istorijos doktorantas. Trečią kadenciją iš eilės eina VDU studentų parlamento nario pareigas ir yra vienas iš Šauksmo studentų laikraščio redaktorių.

Taip pat skaityk

Studentai kovoje su klimato krize

Dabartiniai studentai turės išgyventi klimato krizės padarinius. Jų bendri veiksmai galėtų užtikrinti, jog universitetai taptų pavyzdžiu,

Jaunimas ir revoliucija

Iš arti stebėjęs didžiausius studentų neramumus istorijoje A. J. Greimas 1969-ųjų pranešime aiškinasi pamatines jaunimo bruzdėjimų