Šiandien Lietuvos universitetuose studentų draugijos yra suprantama studijų proceso dalis, nors ir ne pati svarbiausia. Dalis studentų užklasinės veiklos pakrypsta į atstovybes, mažesnė dalis įsitraukia į mokslines draugijas, o į aktyvias pasaulėžiūrines draugijas – tik vienetai. Savo ruožtu tarpukario VDU pirmakursiui dažnai apsisukdavo galva nuo plataus draugijų pasirinkimo, kuris neretai būdavo svarbesnis už pačias studijas. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienintelis šalies universitetas turėjo apie tris tūkstančius studentų ir… vidutiniškai apie 100 juos buriančių organizacijų (palyginus šiandien VU studijuoja beveik 23 tūkstančiai studentų ir veikia 18 registruotų organizacijų). Norint išvengti supaprastintos nostalgiškos vilionės sugrįžti į senus gerus laikus, verta kai ką pridurti. Dabartiniam pirmakursiui draugijos pasirinkimas ar steigimas nenulems vietos bendrabutyje, paramos nelaimėje ar vietos socializuotis. Tačiau ir be šių pragmatinių paskatų ano meto studentų visuomeninis gyvenimas būtų buvęs itin turiningas.
Universiteto autonomija saugojo studentų draugijas
Universitetas Vidurio Rytų Europos pilietinių visuomenių raidai buvo svarbus tiek XIX–XX amžiaus sandūroje, kuomet trijų imperijų pasidalintame regione studentiškos draugijos davė stiprų impulsą pavergtų tautų tautiniams atgimimams, tiek tarpukario laikotarpiu susikūrus ar atsikūrus tautinėms valstybėms. Visų pirma, universitetuose spietėsi didelė dalis inteligentų, linkusių aktyviai dalyvauti draugijiniame gyvenime. Universiteto dėstytojai, aktyvūs viešojo gyvenimo dalyviai, ypač Lietuvoje, buvo tie, kurie rodė būrimosi į draugijas svarbą, ir todėl natūraliai kūrė organizacinei veiklai palankią aplinką. Antra, daugelis regiono valstybių tarpukariu galop pasuko autoritarinės politikos keliu, tačiau tradiciškai universitetai naudojosi kiek platesne autonomija nei kitos viešojo gyvenimo sritys.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
1922-ųjų statutas Lietuvos universitetui (nuo 1930-ųjų – VDU) suteikė plačią autonomiją. Universitetas dėl finansų buvo priklausomas nuo Švietimo ministerijos, tačiau fakultetai gavo teisę savarankiškai rūpintis mokymo procesu ir tvarkyti ūkio reikalus. Statutas įtvirtino studentiškų organizacijų laisvę – jų įstatus tvirtino Senatas, o studentus ir draugijas už disciplinos pažeidimus turėjo teisti Universiteto teismas.
Senatas į organizacijų susirinkimus galėjo pasiųsti savo delegatą, kuris turėjo teisę pareikalauti uždaryti susirinkimą. Leidimus daryti susirinkimus auditorijose išduodavo rektorius arba prorektorius. Į juos be rektoriaus leidimo negalėjo patekti pašaliniai asmenys. Studentų organizacijoms leista jungtis į sąjungas, registruotas pagal bendruosius šalies įstatymus. Žiūrint formaliai, Senatas galėjo nepatvirtinti draugijos įstatų, o rektorius tendencingai neišduoti leidimų draugijos susirinkimams, tačiau rektoriaus rinkimai ir kitų valdymo organų sudarymas vyko gana demokratiškai ir tai padėjo išvengti šališkumo.
Po 1926-ųjų perversmo, kai parlamentarizmo režimas buvo pakeistas autoritarizmu, nepaisant kitų viešojo gyvenimo suvaržymų, situacija universitete kelerius metus nesiketė. Vis dėlto valdžios kuluaruose brendo mintys apriboti universiteto autonomiją ir apkarpyti jo biudžetą. 1930-ųjų Vytauto Didžiojo vardu pervadinto universiteto statutas sumažino jo autonomiją. Respublikos Prezidentas nuo šiol tvirtino vyresnįjį universiteto personalą, skyrė Senato teikiamą rektorių, o švietimo ministras tvirtino neetatinių dėstytojų kandidatūras. Visgi daugumos prezidento ir ministro tvirtinamų dėstytojų sutartys buvo pratęstos, tad universiteto veikloje itin reikšmingų pokyčių neįvyko.
Iš praktikoje susiklosčiusios padėties galima spręsti, kad ir prieš, ir po 1926-ųjų perversmo universiteto autonomija leido jo organizacijoms netaikyti bendrojo Lietuvos įstatymo draugijoms. Pavyzdžiui, 1934-ųjų VDU reguliamine nurodytos prorektoriaus studentų reikalams funkcijos – būtent jis prižiūrėjo studentų tvarkos taisyklių vykdymą, referavo Senatui organizacijos įstatus, priiminėjo iš organizacijų reikalaujamą informaciją, išdavinėjo leidimus susirinkimams ir galėjo patraukti organizacijas į Universiteto teismą. Reguliaminas taip pat nustatė, kad universitete vykstančiuose organizacijų susirinkimuose ir paskaitose gali dalyvauti tik universiteto klausytojai ir mokslo personalas. Pastangomis draugijų reikalus susitvarkyti viduje, matyt, siekta nesustiprinti Smetonos režimo noro dar labiau apkarpyti universiteto autonomiją.
Nepaisant to, naujame 1937-ųjų universiteto statute atsispindėjo bendra tautininkų valdžios tendencija stiprinti visuomenės kontrolę. Statutas suteikė švietimo ministrui dar daugiau teisių spręsti svarbiausius universiteto klausimus: prižiūrėti jo darbą ir sprendimų teisėtumą, pristatyti prezidentui rektoriaus ir prorektorių kandidatūras, tvirtinti ir jaunesnįjį mokslo personalą. Nuo šiol naujas organizacijas, taip pat jų uždarymą, turėjo tvirtinti rektorius. Atsirado Senato paskirto organizacijos globėjo pareigybė. Švietimo ministro įtaką sustiprino tai, kad jis turėjo patvirtinti Senato nustatytas organizacijų veiklos taisykles. Iki šiol aktyviai kovojusi su pasaulėžiūrinėmis draugijomis už universiteto ribų dabar Vyriausybė formaliai galėjo pažaboti VDU organizacijas parinkdama sau palankų rektorių. Vis dėlto nepanašu, jog tokių tikslų būtų itin aktyviai siekta. Tuo metu rektoriavęs Mykolas Römeris bei 1939-aisiais jį pakeitęs Stasys Šalkauskis nebuvo dideli autoritarinės valdžios šalininkai ir patys aktyviai dalyvavo netautininkiškose draugijose.
Maža, bet svarbi universiteto dalis
Universitetą galime suprasti kaip ateities visuomenės veidrodį. Kiek jame atsispindės pilietinio aktyvumo ir demokratijos, tiek pastarųjų galima tikėtis ateityje pasklindant po plačiąją visuomenę. 1931-aisiais Piliečių apsaugos departamentas vykdė Pirmąjį Lietuvos organizacijų surašymą. Žinias apie save suteikė 690 organizacijų be skyrių bei 102 draugijos, turinčios 3 151 skyrių, viso vietinių draugijų – 3 841. Vienas organizacijų pjūvis buvo atliktas pagal idėjines sroves – jos suskirstytos į tautininkiškas, krikščioniškas, socialistines, tautinių mažumų ir kitas. Pasaulėžiūrinėms draugijoms priskirta beveik du trečdaliai (61 %) visų Lietuvos draugijų, pagal narius – 54,1 % bendro visų draugijų narių skaičiaus.
Šios draugijos, visų pirma, būrė aktyviai visuomenėje veikiančius asmenis. Pastarieji turėjo sukaupę socialinį kapitalą, leidusį palaikyti organizacijos veiklą, burti žmones, užsiimti švietimo veikla, išmanyti organizacinius reikalus. Ne viena organizacija, norėjusi plėsti savo veiklą kaimuose, skųsdavosi inteligentų ir švietėjų trūkumu. Dėl šios priežasties pasaulėžiūrinės draugijos ir jų nariai atsidūrė visuomeninio gyvenimo centre. Štai 1933-aisiais valstiečių liaudininkų centro komitetas nutarė pasitelkti jiems artimus studentus varpininkus ir kvietė studentus, vasarą vykstančius atostogauti į provinciją, padėti partijai.
Nepaisant pasaulėžiūrinių draugijų svarbos, po Gruodžio perversmo žymi jų dalis susidūrė su veiklos trukdžiais. Jei tautinę ideologiją išpažįstančios Lietuvos tautininkų sąjunga, Jaunoji Lietuva ar jaunųjų ūkininkų rateliai plėtė savo tinklus, tai krikščioniškas sparnas ir kairieji susidūrė su valdžios kliūtimis. Po perversmo įvesta ir daugiau nei dešimtmetį trukusi karo padėtis Smetonos valdžiai padėjo kovoti su opozicinėmis partijomis, idėjinėmis draugijomis bei aktyviausiais jų nariais. Priėmus 1936-ųjų Draugijų įstatymą iš pilietinės visuomenės pozicijų buvo žengtas žingsnis atgal, nes jos tapo priklausomos nuo vidaus reikalų ministro malonės. Pasinaudojant šiuo įstatymu buvo uždarytos opozicinės politinės partijos ir su jomis susijusios organizacijos. Katalikiškasis sparnas gebėjo išlaikyti draugijinį aktyvumą iš dalies naudodamasis bažnyčios institucine parama bei stipriomis pozicijomis visuomenėje, o kairiosioms organizacijoms legali veikla darėsi vis sunkiau įmanoma.
Universitetas buvo viena iš nedaugelio vietų, kurioje legaliai veikė įvairių idėjinių srovių organizacijos ir net demokratiškai konkuravo tarpusavyje Studentų atstovybės rinkimuose. Štai 1936-aisiais, kai VDU studijavo per 3 000 studentų ir laisvųjų klausytojų, pasaulėžiūrinėms draugijoms VDU galima priskirti net 61 organizaciją su apytikriai 2 267 nariais. Savišalpos ir sporto organizacijos narių gausa nepasižymėjo, nes savišalpos funkcijomis užsiimdavo pasaulėžiūrinės draugijos, o turizmo ar sporto reikalais rūpinosi Studentų atstovybė. Profesinių-mokslinių VDU draugijų buvo apie 12 ir jos bendrai turėjo 1 283 narius. Visos pagrindinės Lietuvos politinės srovės turėjo sau artimas studentų draugijas: krikščionys demokratai – ateitininkus, tautininkai – neolituanus, o valstiečiai liaudininkai – varpininkus.
Studentų draugijų santykis su valdžia
VDU organizacijų steigimo ir uždarymo reikalai visą tarpukario laikotarpį išliko universiteto prerogatyvoje. Čia neveikė bendrieji šalies draugijų įstatymai bei Vidaus reikalų ministerijos instrukcijos, net jei valstybės saugumo struktūros sekdamos dažniausiai kairiųjų studentų veiklą ir būtų norėjusios studentų draugijų priežiūros klausimus perduoti policijai ar ministerijai pavaldiems apskrities viršininkams. Padėtis iš esmės nepasikeitė ir po 1926-ųjų perversmo ar 1936-aisiais priėmus naują Draugijų įstatymą.
Universiteto organizacijų nariai už veiklą ne universitete buvo baudžiami įprasta tvarka, tačiau tai neužtraukdavo sankcijų visai draugijai. Pavyzdžiui, daugiausiai kairiuosius moksleivius jungę aušrininkai 1927-aisiais buvo uždaryti, bet toliau tęsė veiklą Lietuvos universitete. Ugnės Marijos Andrijauskaitės teigimu, Universiteto autonomija garantavo didesnę laisvę net ir po perversmo, tad aušrininkų draugija užsiėmė aktyvia socialine ir politine veikla, rengė paskaitas radikaliomis politinėmis temomis. Akivaizdu, kad net jei valstybės saugumas negalėjo uždaryti universiteto draugijų, suėmus aktyviausius narius kildavo rimtų organizacinių problemų. 1929-aisiais po pasikėsinimo į ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą buvo suimta maždaug 30 aušrininkų ir tai kuriam laikui pristabdė draugijos veiklą. Po intensyvaus narių sulaikymo 1935-ųjų pavasarį VDU aušrininkai nesurengė nė vieno susirinkimo. 1936-aisiais į universitetą grįžus kaliniams ir ištremtiesiems draugija trumpam atsigavo, bet turėjo tik 12 narių. Stigo lėšų ir pajėgų, tad draugija palengva nustojo veikti ir po poros metų buvo uždaryta rektoriaus įsakymu.
Grėsmė atsidurti už grotų daugiausia grėsė radikalesnių socialistinių pažiūrų studentams, be to, socialistų organizacijos nebuvo tokios gausios kaip katalikų ateitininkų. Daugumos kitų universiteto organizacijų veiklos valstybės saugumo struktūrų ir karo komendantų sprendimai taip stipriai negalėjo paveikti.
Baudžia, nes myli? Kaip universitetas draugijas prižiūrėjo
1925-ųjų lapkritį universitete įvyko žymiosios muštynės tarp socialistų ir ateitininkų bei neolituanų. Studentų socialistų draugija protestavo prieš mirties nuosprendį komunistui Joachimui Jubileriui ir iškabino pareiškimą draugijos vitrinoje, vėliau rengė paskaitą, į kurią įsiveržė nusikaltusio komunisto gynimu pasipiktinę studentai. Senatas didžiausią kaltę priskyrė socialistų draugijos valdybai, tad jos nariai buvo nubausti dviguba bausme: sėdo į kalėjimą Kauno karo komendanto sprendimu, o Senatas juos metams pašalino iš universiteto. Pati Lietuvos universiteto studentų socialistų veikla buvo suspenduota tik mėnesiui.
1927-ųjų kovą studentų aušrininkų draugijos valdyba sukvietė kitų aštuonių „pažangiųjų organizacijų“ valdybų pasitarimą, kuriame svarstė šalies padėtį po perversmo ir nutarė pareikalauti vyriausybę nutraukti represijas prieš visuomenines organizacijas ir atskirus asmenis. Surinkimo dienotvarkėje, žinoma, tai nebuvo numatyta, o rezoliucija buvo iškabinta studentų vitrinose be prorektoriaus leidimo. Gana gerai universiteto vadovybės poziciją atspindi klausimo svarstymas Senate. Kovo pabaigoje vykusio Senato posėdžio protokole pažymėta: „Senatas prašo p. prorektorių išbarti pažymėtų 9 organizacijų valdybas už nesilaikymą dienotvarkės ir drausmės, apie tai pranešti p. Ministeriui-Pirmininkui [Augustinui Voldemarui], kaipo satisfakciją.“ Taigi, siekta užkirsti kelią studentijos ir valdžios konfrontacijoms, tačiau į studentų saviraišką žiūrėta daug atlaidžiau nei tai būtų dariusi vykdomoji valdžia.
Iki 1937-ųjų VDU statuto svarbesnius studentų ir jų organizacijų prasižengimus svarstė Universiteto teismas. Iš teismo protokolų matyti, jog organizacijos teisme itin dažnai nebuvo svarstomos, o sankcijų iš esmės susilaukdavo dvi draugijų grupės: komunistų kontroliuojamos draugijos ir organizacijos, nepateikusios reikalaujamų dokumentų – dažniausiai dėl natūraliai sustojusios veiklos. Iš universiteto aktyviai siekta pašalinti tik vieno tipo draugijas – tas, kurios buvo naudojamos kaip priedanga komunistinei agitacijai. Panašu, jog net ir marksistinės draugijos baustos ne už pažiūras, bet už universiteto drausmės pažeidimus. Tipinis to pavyzdys – studentų marksininkų draugija „Aurora“. Kaip rašo Kęstutis Raškauskas, „Aurora“, 1930-ųjų balandį įsteigta kaip marksistų draugijos „Atžala“ įpėdinė, iš karto papuolė į VDU studentų komunistų biuro įtaką. Komunistai per šviečiamąją veiklą siekė didinti savo įtaka ir kartu dairėsi būsimų kadrų. 1932-ųjų pavasarį VDU galėjo būti apie 10–12 komunistų studentų, o „Aurora“ tuo metu turėjo 60 narių. Verta atkreipti dėmesį, kad iki tol „Auroros“ sienlaikraštyje kabėjo šūkis „Visų šalių proletarai vienykitės“, taip pat buvo talpinami net ir komunistinės propagandos tekstai, kurių universiteto valdžia nedraudė. 1932-aisiais per studentų komunistų biurą idėjinį vadovavimą „Aurorai“ perėmus Valiui Drazdauskui ji ėmė radikalėti. Balandį draugijos vitrinoje buvo iškabinti atsišaukimai ir karikatūros, kurios peržengė universiteto autonomijos ribas. Minėtą vitriną rektorius Čepinskis įsakė pašalinti, tačiau gegužės pirmąją maždaug 150 studentų priėmė protesto rezoliuciją, kuri universiteto vadovybę kaltino remiant „studentų fašistų ir žvalgybos pastangas ruošt pogromą ir terorizuot studentus marksistus“ ir pareikalavo draudimą atšaukti. Nepaisant to, Universiteto teismas pritarė rektoriaus siūlymui uždaryti „Aurorą“ dėl universitetinės tvarkos pažeidimų ir ramybės drumstimo. Uždraudus „Aurorą“ likę komunistai studentai pasiskirstė po kitas organizacijas.
Galima matyti, kad universiteto vadovybė net ir po 1926-ųjų Gruodžio perversmo universitete registravo marksistinio pobūdžio draugijas, o universiteto organizacijoms sankcijas taikė tik tuomet, kai buvo rimtų universiteto veiklos pažeidimų: dažniausiai į draugijos veiklą įsitraukus ne studentams ir pradėjus veikti už universiteto autonomijos ginamų ribų.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Minėtos autonomijos ribos darėsi vis aiškesnės, kai autoritarinė valdžia galutinai sustiprino savo pozicijas. 1930-aisiais Studentų kultūros būrelis rašė, kad nuo savo veiklos pradžios 1924-aisiais jie išplatino visuomenėje daug knygų, provincijoje organizavo „Kultūros“ būrelius, rengė paskaitas ir kursus suaugusiems. Po perversmo šis šviečiamasis kairesnių pažiūrų draugijos darbas nutrūko. Provincijoje buvo uždaryti visi „Kultūros“ būreliai ir bet koks darbas už universiteto sienų tapo neįmanomas. Draugijai beliko rengti paskaitas universitete, patiems lavintis ir ruoštis ateities darbams.
Taigi Lietuvoje bene geriausios sąlygos vystyti ideologinių ir kitokio pobūdžio draugijų veiklą buvo VDU, žinoma, jei nekalbėsime apie tautininkų organizacijas. Tai nereiškė, kad studentai apsiribojo vien VDU statutų numatytomis universiteto veiklos laisvėmis. Po 1926-ųjų perversmo būtent ideologinių organizacijų nariai įvairiais būdais siekė toliau plėtoti savo veiklą ir daryti įtaką viešajam šalies gyvenimui neoficialiais kanalais. Tačiau karo komendantų ar policijos atstovų nubausti aušrininkų, ateitininkų ir kitų draugijų studentai bausmę atlikdavo savarankiškai, be didesnių pasekmių jų draugijoms universitete.
