Kaip nesumauti kovos su nelygybe

Sugrįžus prie kontroversiško intersekcionalumo termino ištakų paaiškėja tikroji jo paskirtis ir indėlis į kovą su nelygybe.

Leah Thomas knygos „The Intersectional Environmentalist“ viršelio fragmento manipuliacija

Me­tai iš me­tų kar­tu su ki­to­mis ak­ty­vis­tė­mis, ko­vo­jan­čio­mis prieš smur­tą ly­ties pag­rin­du Lie­tu­vo­je, kar­to­jau mant­rą, kad smur­tau­to­jai bū­na įvai­rių kla­sių, o prie­var­ta­vi­mas ga­li įvyk­ti iš­oriš­kai pa­čiuo­se „pa­do­riau­siuo­se“ na­muo­se. Ga­lė­jau ak­cen­tuo­ti ir tai, kad smur­tą itin daž­nai pa­ti­ria ir iš smur­ti­nių san­ty­kių sun­kiai iš­trūks­ta so­cia­li­nė­je at­skir­ty­je gy­ve­nan­čios mo­te­rys. Ta­čiau šio as­pek­to ven­giau, nes bi­jo­jau stig­ma­ti­zuo­ti ir taip pa­žei­džia­mą gru­pę, ne­drį­sau gi­lin­tis į man ne­pa­žįs­ta­mą kon­teks­tą. Bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad pa­brėž­da­ma smur­to at­ve­jus aukš­tos so­cia­li­nės pa­dė­ties šei­mo­se pri­si­de­du prie stig­mos pri­pa­žin­ti smur­tą ly­ties pag­rin­du grio­vi­mo, taik­liai pa­ro­dau to­kio smur­to su­sie­tu­mą su pa­tri­ar­cha­li­nė­mis nuo­sta­to­mis ir pa­trau­kiu ma­no teks­tus skai­tan­čios au­di­to­ri­jos dėmesį.

Kim­ber­lé Crenshaw straips­nis „Map­ping the Mar­gins: In­ter­sec­tio­na­li­ty, Iden­ti­ty Po­li­tics, and Vio­len­ce Against Wo­men of Co­lor“, ku­ria­me ji ana­li­zuo­ja nuo smur­to ken­čian­čių ra­si­nių ir et­ni­nių ma­žu­mų mo­te­rų bei mig­ran­čių pa­dė­tį, ma­ne pri­ver­tė stab­te­lė­ti ir nu­ry­ti kar­čią pi­liu­lę. Crenshaw įti­ki­na­mai pa­ro­dė, kad to­kio­mis mant­ro­mis kaip ma­no­ji bal­tao­dės vi­du­ri­nės kla­sės fe­mi­nis­tės ir jų są­jun­gi­nin­kai JAV nu­krei­pė dė­me­sį nuo mil­ži­niš­ko smur­to mas­to skur­džio­se ra­siš­kai se­g­re­guo­to­se bend­ruo­me­nė­se. Tuo me­tu an­ti­ra­si­s­ti­niai ju­dė­ji­mai, vei­kian­tys šio­se bend­ruo­me­nė­se, net ne­ke­ti­no pa­dė­ti smur­tą pa­ti­rian­čioms mo­te­rims. Pri­pa­ži­ni­mas, kad juo­dao­dės mo­te­rys pa­ti­ria smur­tą iš sa­vo ra­sės vy­rų, bū­tų truk­dęs vy­rų nu­brėž­tiems tikslams. 

Patiko straipsnis? Paremk mus:

Itin iš­raiš­kin­gai tą iliust­ruo­ja Crenshaw nu­ti­kęs įvy­kis jai ra­šant mi­nė­tą straips­nį. Pa­pra­šius iš­sa­mių duo­me­nų apie smur­tą ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je ra­siš­kai se­g­re­guo­ta­me Los An­dže­le, po­li­ci­ja ne­su­ti­ko jų duo­ti – tam prieš­ta­rau­ta ir ins­ti­tu­ci­jos vi­du­je, ir už jos ri­bų. Vie­na ver­tus, ko­vo­to­jos prieš smur­tą ly­ties pag­rin­du bi­jo­jo, kad di­džiu­liai smur­to at­ve­jų skai­čiai ra­si­nės ma­žu­mos bend­ruo­me­nė­je su­da­rys ne­pa­lan­kias są­ly­gas prob­le­mai spręs­ti aukš­tes­nės ir bal­tos kla­sės ra­jo­nuo­se, nes bus leng­va nu­ra­šy­ti prob­le­mą kaip lie­čian­čią vien ma­žu­mas. Ki­ta ver­tus, an­ti­ra­si­s­ti­nio ju­dė­ji­mo na­riai ne­no­rė­jo skleis­ti in­for­ma­ci­jos, ku­ri ga­lė­tų su­stip­rin­ti ra­si­nius ste­reo­ti­pus ir su­da­ry­ti pag­rin­dą ag­re­sy­vioms tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų prak­ti­koms, nu­kreip­toms prieš ra­si­nes ma­žu­mas. Po­li­ti­nis stra­te­ga­vi­mas gal­būt ir ža­vė­tų, bet tik­rai ne juo­dao­džių mo­te­rų pa­dė­ti­mi pa­grįs­tai su­si­rū­pi­nu­sią ak­ty­vis­tę. Pa­na­šu, kad nei fe­mi­nis­tėms, nei an­ti­ra­si­stams jos nerūpėjo. 

Da­bar su­pran­tu, kad pa­na­šiai el­giau­si ir aš. Dė­me­sį nu­kreip­da­ma į smur­tą „to­kių žmo­nių kaip mes“ šei­mo­se, ap­lei­dau že­mes­nės kla­sės mo­te­ris, už ku­rias ne­ko­vo­ja nei ki­tos fe­mi­nis­tės, nei jų kla­sės vy­rai, ir ku­rių bal­so prak­tiš­kai ne­gir­di­me dėl jų gy­ve­ni­mo so­cia­li­nė­je at­skir­ty­je. Bet ar ga­li­ma pa­nai­kin­ti sek­siz­mą, jei kaž­ku­rios mo­te­rys pa­lie­ka­mos ken­tė­ti? Ko­dėl taip nu­tin­ka? Kaip to­kias si­tu­aci­jas įvar­dy­ti, ana­li­zuo­ti ir spręsti? 

Kas tas intersekcionalumas?

Si­tu­aci­ją, kai bū­da­ma tarp dvie­jų ar dau­giau konf­lik­tuo­jan­čių tiks­lų sie­kian­čių ir su skir­tin­go­mis prie­spau­dos for­mo­mis ko­vo­jan­čių gru­pių (pvz., mo­te­rų ir juo­dao­džių), gru­pė lie­ka po­li­tiš­kai ne­at­sto­vau­ja­ma (o kar­tais net­gi ga­li tap­ti at­pir­ki­mo ožiu), Crenshaw pa­va­di­no po­li­ti­niu in­ter­sek­cio­na­lu­mu. Ak­tu­a­lio­mis prie­spau­dos sis­te­mo­mis ga­li bū­ti kla­sė, (ne)galia, sek­su­a­li­nė orien­ta­ci­ja, ra­sė ir ki­ta. Gre­ti­mai vei­kia rep­re­zen­ta­ci­nis in­ter­sek­cio­na­lu­mas: iš­kart ke­lias prie­spau­dos for­mas pa­ti­rian­ti gru­pė ne­tam­pa nė vie­nos prie­spau­dos for­mos vei­du, pro­pa­guo­ja­mo na­ra­ty­vo da­li­mi, o yra dis­kur­sy­viai mar­gi­na­li­zuo­ja­ma ar­ba iš­tri­na­ma. Taip nu­ti­ko anks­čiau ap­tar­toms ma­žu­mų mo­te­rims: vy­rų smur­to prieš mo­te­ris vei­das fe­mi­nis­ti­nia­me na­ra­ty­ve bu­vo aukš­tes­nės kla­sės bal­tao­dė, o an­ti­ra­si­s­ti­nis ju­dė­ji­mas prie šios prob­le­mos pri­si­lie­tė tik iš vy­ro per­spek­ty­vos – gin­da­ma­sis nuo ra­si­stiš­kai mo­ty­vuo­to juo­dao­džių vy­rų de­mo­ni­za­vi­mo kaip prie­var­tau­to­jų. To­kia­me na­ra­ty­ve juo­dao­džių vy­rų smur­tui prieš sa­vo ra­sės mo­te­ris vie­tos nebuvo. 

Šių ir ki­tų dė­me­nų samplai­ko­je at­si­ran­da struk­tū­ri­nis in­ter­sek­cio­na­lu­mas – ne­ly­gy­bė, ky­lan­ti iš ins­ti­tu­ci­jų ir po­li­ti­kos prie­mo­nių, ku­rios ne­at­si­žvel­gia į mar­gi­na­li­zuo­tos gru­pės po­rei­kius. Pa­vyz­džiui, ka­dan­gi ki­ta­tau­tės ir mig­ran­tės pa­pras­tai ne­įsi­vaiz­duo­ja­mos ir ne­at­sto­vau­ja­mos kaip pa­slau­gų smur­tą pa­ty­ru­sioms mo­te­rims ga­vė­jos, siek­da­mos pa­gal­bos jos ga­li su­si­dur­ti su kal­bos ba­rje­ru, pa­slau­gų tei­kė­jų ra­siz­mu ir dėl spe­ci­fi­nių kul­tū­ri­nių ar eko­no­mi­nių veiks­nių ak­tu­alių pa­slau­gų sto­ka (pvz., ne­tei­kia­mos pa­šal­pos, dar­bo pa­ieš­kų kon­sul­ta­ci­jos, nes aukš­tes­nės kla­sės mo­te­rims fi­nan­sų trū­ku­mas nė­ra toks mil­ži­niš­kas truk­dis pa­lik­ti smur­tau­jan­tį vyrą).

Drįs­čiau teig­ti, kad skir­tin­gų prie­spau­dos sis­te­mų san­kir­to­se at­si­dū­ru­sių žmo­nių sun­ku­mai įro­dy­ti di­s­kri­mi­na­ci­ją teis­me, nuo ku­rių Crenshaw pra­dė­jo for­muo­ti in­ter­sek­cio­na­lią ne­ly­gy­bių sam­pra­tą, yra vie­na iš struk­tū­ri­nio in­ter­sek­cio­na­lu­mo ap­raiš­kų. 1989-ųjų straips­ny­je iš­a­na­li­za­vu­si įvai­rias juo­dao­džių mo­te­rų by­las, Crenshaw pa­ro­dė, kad jos pa­ti­ria spe­ci­fi­nę ra­siz­mo ir sek­siz­mo są­ly­go­tą di­s­kri­mi­na­ci­ją, ne­su­re­dukuo­ti­ną į vie­ną iš šių prie­spau­dos for­mų. Ka­dan­gi tei­si­nė sis­te­ma va­do­vau­ja­si vie­no pag­rin­do di­s­kri­mi­na­ci­jos mo­de­liu (di­s­kri­mi­na­ci­ja ga­li­ma tik pa­gal ra­sę ar­ba ly­tį, bet ne pa­gal šių dvie­jų kom­bi­na­ci­ją), teis­mai ne­ge­ba iden­ti­fi­kuo­ti šio ne­tei­sin­gu­mo ir dar kar­tą jas nu­vi­lia at­si­sa­ky­da­mi nag­ri­nė­ti jų si­tu­aci­ją. In­ter­sek­cio­na­lios (są­vei­ki­nės) di­s­kri­mi­na­ci­jos pri­pa­ži­ni­mas leis­tų įvar­dy­ti ir spręs­ti dvie­jų ar dau­giau di­s­kri­mi­na­ci­jos pag­rin­dų (am­žiaus, ly­ties, tau­ty­bės ir kt.) vie­nu me­tu vei­kia­mų gru­pių situacijas.

Kim­ber­lé Crenshaw. Wi­ki­pe­dia Com­mons nuotrauka

Aiš­kiau­siai in­ter­sek­cio­na­lią di­s­kri­mi­na­ci­ją iliust­ruo­ja 1976-ųjų by­la De­G­raf­fen­reid prieš Ge­ne­ral Mo­tors. Skun­das dėl di­s­kri­mi­na­ci­jos prieš juo­dao­des mo­te­ris, ku­rios, ki­taip nei bal­tao­dės mo­te­rys ar­ba juo­dao­džiai vy­rai, il­gą lai­ką iš­vis ne­bu­vo sam­do­mos, o at­ėjus kri­zei at­leis­tos, vė­l­gi ki­taip nei jų ra­sės vy­rai ar­ba jų ly­ties bal­tao­dės, bu­vo teis­mo at­mes­tas. Juk mo­te­rys, nors ir vien bal­tos, dir­bo kor­po­ra­ci­jo­je – tad tai ne­ga­lė­jo bū­ti ly­ties di­s­kri­mi­na­ci­ja. Kor­po­ra­ci­jos dar­bo jė­ga taip pat ne­bu­vo ra­siš­kai ho­mo­ge­niš­ka, jo­je dir­bo juo­dao­džių vy­rų – tai­gi tai ne­ga­lė­jo bū­ti di­s­kri­mi­na­ci­ja dėl ra­sės, ne­bent be­si­krei­pu­sios mo­te­rys bū­tų įro­džiu­sios, kad vi­si juo­dao­džiai pa­ty­rė di­s­kri­mi­na­ci­ją darbe.

Va­di­na­si, juo­dao­dės mo­te­rys ga­li pa­siek­ti tei­sin­gu­mo sa­vo at­žvil­giu tik ta­da, kai jų pa­tir­tys su­tam­pa su bal­tao­džių mo­te­rų ar­ba juo­dao­džių vy­rų. Ta­čiau taip nu­tin­ka re­tai, nes jos vi­sa­da tu­ri ant­rą, su pir­muo­ju są­vei­kau­jan­tį pa­žei­džia­mu­mą. 2016-ai­siais fes­ti­va­ly­je „Wo­men of the World“ pa­sa­ky­to­je kal­bo­je Crenshaw dekonst­ra­vo to­kią rep­re­zen­ta­ci­nę sche­mą: „Prak­tiš­kai, bal­tao­dės mo­te­rys at­sto­vau­ja vi­sas mo­te­ris, o juo­dao­džiai vy­rai – vi­sus juo­dao­džius žmo­nes.“ Dar dau­giau, vie­no pag­rin­do di­s­kri­mi­na­ci­jos mo­de­lis pa­grįs­tas lo­gi­ka, kad „juo­dao­dės mo­te­rys nie­kuo ne­si­ski­ria nuo bal­tao­džių mo­te­rų, o tuo pa­čiu ir nuo juo­dao­džių vy­rų. Lo­gi­nė se­ka su­po­nuo­tų, jog bal­tao­dės mo­te­rys ga­li rep­re­zen­tuo­ti juos vi­sus.“ Ta­čiau ar kas nors ga­lė­tų su tuo su­tik­ti? Kad at­sa­ky­mas tap­tų aiš­kes­nis, įsi­vaiz­duo­ki­me vi­siš­kai įma­no­mą si­tu­aci­ją: Lie­tu­vo­je vei­kian­ti ka­vi­nė ne­lei­džia į ją už­ei­ti iš­skir­ti­nai ro­mėms. Ka­dan­gi vy­rai ro­mai bei ki­tos mo­te­rys jo­je lan­ky­tis ga­lė­tų, tei­sin­gu­mo sis­te­ma ar­ba tie­siog at­mes­tų by­lą, ar­ba tu­rė­tų spręs­ti re­bu­są, kaip pri­tai­ky­ti są­vei­ki­nės di­s­kri­mi­na­ci­jos modelį.

In­ter­sek­cio­na­lu­mo sam­pra­ta pa­dė­jo pag­rin­dus tei­sės teo­ri­jos ir prak­ti­kos slink­čiai (nors ir be ga­lo lė­tai bei ku­pi­nai užs­t­ri­gi­mų) link dau­gia­ly­pės ir są­vei­ki­nės di­s­kri­mi­na­ci­jos mo­de­lio, ku­ris už­tik­ri­na, kad dau­giau nei vie­nu pag­rin­du di­s­kri­mi­nuo­ja­mi as­me­nys su­lauk­tų tei­sin­gu­mo. Šia­me į so­cia­li­nius ju­dė­ji­mus ori­en­tuo­ta­me straips­ny­je ne­ap­si­sto­siu ties tei­si­niais in­ter­sek­cio­na­lu­mo as­pek­tais – juos pui­kiai yra ap­žvel­gu­si Lai­ma Vai­gė straips­ny­je „Mo­te­rų tau­ti­nė­se ma­žu­mo­se dau­gia­ly­pė diskriminacija“.

In­ter­sek­cio­na­lu­mo ke­lia­mas tiks­las so­cia­li­niams ir po­li­ti­niams vei­kė­jams – įver­tin­ti dis­kur­sy­viai, po­li­tiš­kai, tei­siš­kai, eko­no­miš­kai ir so­cia­liai nu­ga­lin­tų žmo­nių, at­si­dū­ru­sių įvai­rių ne­ly­gy­bių sis­te­mų (pvz., ly­ties, kla­sės, tau­ty­bės) san­kir­to­se, pa­ti­ria­mą ne­tei­sy­bę. To­kia ana­li­zė lei­džia pil­nai ar­ti­ku­liuo­ti, kaip kar­tu vei­kia įvai­rios prie­spau­dos ir iš­nau­do­ji­mo sis­te­mos (pa­tri­ar­cha­tas, ra­siz­mas, ka­pi­ta­liz­mas, ir kt.), iš­gry­nin­ti ju­dė­ji­mų su­vo­ki­mą, ką jie at­sto­vau­ja ir ko­kias prob­le­mas spren­džia, o in­ter­sek­cio­na­lu­mo pa­dik­tuo­tas veiks­mas – tva­riai keis­ti ne­ly­gy­bes ku­rian­čias struk­tū­ras. In­ter­sek­cio­na­lu­mas at­ei­na į pa­gal­bą ju­dė­ji­mams, ne­pa­da­riu­siems di­de­lio pro­g­re­so ma­ži­nant so­cia­li­nes ar eko­no­mi­nes ne­ly­gy­bes, ne­pai­sant de­šimt­me­čius ar net šimt­me­čius vyk­do­mos veiklos.


  • Smurtauja ir su aukštuoju

    Smurtauja ir su aukštuoju

    Ko­dėl ne­ga­vę ly­ti­nio švie­ti­mo mo­kyk­lo­je, jo tu­rė­tu­me rei­ka­lau­ti universitete. 


Čia tu­ri ko pa­si­mo­ky­ti įvai­rūs ju­dė­ji­mai, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vo­je do­mi­nuo­jan­tis fe­mi­niz­mas. Už­si­su­kęs aukš­tes­nės vi­du­ri­nės kla­sės lie­tu­vių prob­le­mo­se, ju­dė­ji­mas ga­li džiaug­tis ne­bent men­ku­tė­mis per­ga­lė­mis Vil­niaus bur­bu­le. Kaip pa­ro­dė pa­n­de­mi­ja, ir pa­sta­ro­sios di­de­le da­li­mi tė­ra įma­no­mos ly­čių ne­ly­gy­bę dirb­ti­nai eli­mi­nuo­jant pa­si­tel­kus že­mes­nės kla­sės mo­te­rų pa­gal­bą tra­di­ciš­kai mo­te­rims pri­ski­ria­muo­se darbuose. 

De­ja, in­ter­sek­cio­na­lu­mas net tarp kai­rių­jų daž­nai su­pran­ta­mas ba­na­liai, net prie­šin­gai in­ter­sek­cio­na­lu­mo pra­di­nin­kių sam­pra­tai – kaip dirb­ti­niais prin­ci­pais pa­rem­ta po­li­ti­nė stra­te­gi­ja, var­žy­tu­vės dėl to, kas pa­ti­ria di­des­nę prie­spau­dą, tad au­to­ma­tiš­kai kaž­ko (ne)nusipelno. Re­mian­tis to­kia in­ter­pre­ta­ci­ja, tiek iš kai­rės, tiek iš de­ši­nės pa­si­girs­ta skep­sio, sar­ka­zmo ar net ap­o­ka­lip­ti­nių per­spė­ji­mų in­ter­sek­cio­na­lios po­li­ti­kos at­žvil­giu. In­ter­sek­cio­na­lu­mas kal­ti­na­mas vi­suo­me­nės skal­dy­mu, ra­cio­na­lios dis­ku­si­jos pag­rin­dų nai­ki­ni­mu, net grės­me kai­rės-de­ši­nės po­li­ti­kai ir pa­čiai li­be­ra­liai demokratijai.

Ver­ta pri­pa­žin­ti, kad re­ak­cio­nie­riš­kų opo­nen­tų kri­ti­kuo­ja­mų (iro­niš­ka, jų pa­čių ir­gi at­kar­to­ja­mų) su­ba­na­li­zuo­to in­ter­sek­cio­na­lu­mo ap­raiš­kų vie­šo­jo­je erd­vė­je iš tie­sų ne­trūks­ta. Vis­gi esu įsi­ti­ki­nu­si, kad jei tin­ka­mai in­ter­pre­tuo­tu­me in­ter­sek­cio­na­lu­mo pra­di­nin­kes, dra­ma­tiš­kos, daž­nai vie­na ki­tai bei pa­ties in­ter­sek­cio­na­lu­mo prie­lai­doms prieš­ta­rau­jan­čios pra­na­šys­tės ne­iš­si­pil­dy­tų, o skep­sį pa­keis­tų ref­lek­si­ja. Tad su­grįž­ki­me prie in­ter­sek­cio­na­lu­mo ištakų.

Tik nesusiaukinkit

In­ter­sek­cio­na­lu­mas daž­nai ma­to­mas kaip leng­vas bū­das po­li­ti­zuo­ti as­me­ni­nę pa­tir­tį ir pri­si­sta­ty­ti au­ka (to­liau tai va­din­siu įsi­au­ki­ni­mu) ma­ni­pu­liuo­jant dau­gy­be į ne­ly­gy­bę nu­ro­dan­čių ka­te­go­ri­jų. Ta­čiau in­ter­sek­cio­na­li ne­ly­gy­bių sam­pra­ta ki­lo bū­tent iš pa­si­prie­ši­ni­mo (ne­są­mo­nin­gai) ma­ni­pu­lia­ci­jai au­kos sta­tu­su, bū­din­gai san­ty­ki­nai pri­vi­le­gi­juo­toms gru­pėms so­cia­li­nių ju­dė­ji­mų viduje. 

In­ter­sek­cio­na­lu­mo pra­di­nin­kė­mis ga­li­me lai­ky­ti Black fe­mi­nists, ar­ba juo­dao­des fe­mi­nis­tes. Taip šios teo­re­ti­kės ir ak­ty­vis­tės va­di­na­mos ne šiaip dėl sa­vo ta­pa­ty­bės. Juo­dao­džių mo­te­rų pa­tir­tis yra di­džiau­sias jų rū­pes­tis ir epis­te­mo­lo­gi­nis iš­ei­ties taš­kas, t. y. teo­ri­ja plė­to­ja­ma iš mar­gi­na­li­zuo­tos gru­pės per­spek­ty­vos. Di­džiau­sią įta­ką dis­kur­sui apie ne­ly­gy­bes yra pa­da­riu­sios XX am­žiaus 8–9 de­šimt­me­čio au­to­rės Aud­re Lor­de, bell ho­oks, An­ge­la Da­vis ir kt., plė­to­ju­sios juo­dao­džių mo­te­rų prie­spau­dos ra­siz­mo ir sek­siz­mo san­kir­to­je ana­li­zę, ban­džiu­sios at­sek­ti ra­siz­mo, sek­siz­mo ir ka­pi­ta­liz­mo są­sa­jas ir ar­šiai kri­ti­ka­vu­sios fe­mi­nis­ti­nio bei an­ti­ra­si­s­ti­nio ju­dė­ji­mų abe­jin­gu­mą juo­dao­dėms mo­te­rims. Ši kri­ti­ka di­de­le da­li­mi bu­vo mo­ty­vuo­ta ne­tei­sy­bės, kuo­met san­ty­ki­nai pri­vi­le­gi­juo­tos bal­tao­dės fe­mi­nis­tės sa­vo pa­tir­tis ge­ne­ra­li­za­vo kaip vi­sų mo­te­rų ir ne­ge­bė­jo pa­ma­ty­ti ki­tų mo­te­rų, prie ku­rių prie­spau­dos kar­tais pa­čios prisidėjo.

Kai 7‑ajame de­šimt­me­ty­je JAV ki­lo ant­ro­ji fe­mi­niz­mo ban­ga, pa­grįs­ta ko­va prieš pri­va­čio­je erd­vė­je mo­te­rį izo­liuo­jan­tį na­mų šei­mi­nin­kės vaid­me­nį, treč­da­lis ame­ri­kie­čių mo­te­rų dir­bo. Daž­nai tai bu­vo ne lais­vas pa­si­rin­ki­mas, o vie­nin­te­lis bū­das iš­gy­ven­ti. Pa­vyz­džiui, juo­dao­dės mo­te­rys dir­bo ir bu­vo iš­nau­do­ja­mos dar­be, įskai­tant ver­giš­ką dar­bą ir sek­su­a­li­nį iš­nau­do­ji­mą, nuo pat sa­vo at­si­ra­di­mo „lais­vo­jo­je že­mė­je“. Pa­nai­ki­nus ver­gi­ją joms daž­nai tek­da­vo iš­lai­ky­ti šei­mą, nes vy­rai ne­ga­lė­da­vo gau­ti dar­bo ar­ba ap­skri­tai bū­da­vo ne­dar­bin­gi. Ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad to­kia „eman­ci­pa­ci­ja“ ne­re­tai ver­tė sva­jo­ti apie ga­li­my­bę ap­si­keis­ti su aukš­tes­nės vi­du­ri­nės kla­sės bal­tao­dė­mis na­mų šei­mi­nin­kė­mis, bu­vu­sio­mis fe­mi­nis­ti­nio ju­dė­ji­mo priešakyje.

Da­liai mo­te­rų bu­vo la­bai svar­bu iš­si­ko­vo­ti tei­sę dirb­ti ly­giai su vy­rais, ta­čiau glo­ri­fi­kuo­da­mos to­kią eman­ci­pa­ci­ją fe­mi­niz­mo ved­lės klai­din­gai įti­kė­jo, kad, pa­vyz­džiui, af­ro­a­me­ri­kie­tėms fe­mi­niz­mas ne­ak­tu­alus. Dėl ak­ty­vu­mo dar­bo rin­ko­je af­ro­a­me­ri­kie­tės vaiz­duo­tos kaip eman­ci­puo­tos, bet re­ta ku­ri bal­ta fe­mi­nis­tė gi­lin­da­vo­si, kaip iš tie­sų at­ro­do to­kia eman­ci­pa­ci­ja – įskai­tant iš­nau­do­ji­mą jos pa­čios na­muo­se. Kaip sa­vo įžy­mio­jo­je kal­bo­je „The Master’s To­ols Will Ne­ver Dis­mant­le the Master’s Hou­se“ 1979-ai­siais fe­mi­nis­čių kon­fe­ren­ci­jo­je klau­sė Aud­re Lor­de: „Jei bal­tao­džių ame­ri­kie­čių fe­mi­nis­ti­nė teo­ri­ja ne­tu­ri spręs­ti mo­te­rų skir­tin­gu­mo klau­si­mo ir iš to ky­lan­čios skir­tin­gos prie­spau­dos, ta­da kaip ver­tin­si­me fak­tą, kad tos, ku­rios va­lo jū­sų na­mus ir pri­žiū­ri jū­sų vai­kus, kol jūs sė­di­te kon­fe­ren­ci­jo­se apie fe­mi­nis­ti­nę teo­ri­ją, daž­niau­siai yra skur­džios ir spal­vo­to­sios mo­te­rys?“ Klau­si­mas ak­tu­alus ir šian­dien, o Lie­tu­vo­je jis ap­skri­tai dar tik tu­rė­tų pla­čiai nuskambėti. 

„Ver­ta pri­pa­žin­ti, kad re­ak­cio­nie­riš­kų opo­nen­tų kri­ti­kuo­ja­mų (iro­niš­ka, jų pa­čių ir­gi at­kar­to­ja­mų) su­ba­na­li­zuo­to in­ter­sek­cio­na­lu­mo ap­raiš­kų vie­šo­jo­je erd­vė­je iš tie­sų netrūksta.“

Pa­na­šias prob­le­mas 8‑ajame de­šimt­me­ty­je kė­lė ir „Wa­ges for Hou­se­work“, ar­ba At­ly­gi­ni­mo už ruo­šos dar­bą, ju­dė­ji­mo įkū­rė­jos, fe­mi­nis­ti­nės mark­sis­ti­nės tra­di­ci­jos teo­re­ti­kės Ma­ri­a­ro­sa Dal­la Cos­ta, Sel­ma Ja­mes ir Sil­via Fe­de­ri­ci. Jų mo­te­rų prie­spau­dos ana­li­zė cent­ra­li­za­vo dar­bo kla­sės mo­te­rų pa­tir­tį, pra­nyks­tan­čią tarp vy­rų in­te­re­sus at­sto­vau­jan­čio dar­bo ju­dė­ji­mo ir aukš­tes­nės kla­sės do­mi­nuo­ja­mo fe­mi­niz­mo prog­ra­mų. Nors ga­liau­siai ju­dė­ji­mas ta­po pa­to­gia plat­for­ma toms pa­čioms pri­vi­le­gi­juo­toms na­mų šei­mi­nin­kėms, ta­čiau sa­vo teks­tuo­se šios au­to­rės ar­ti­ku­lia­vo eko­no­miš­kai pri­vi­le­gi­juo­tų mo­te­rų už­gož­tą tie­są, kad iš­ėji­mas į dar­bo rin­ką dau­ge­liui mo­te­rų reiš­kia ne iš­si­lais­vi­ni­mą, o tik ant­rą­ją dar­bo pa­mai­ną ša­lia jų na­mų ruo­šos „pa­rei­gų“. Nuo įsi­pa­rei­go­ji­mų na­muo­se lais­vo vy­riš­ko sub­jek­to idea­lu grįs­tos mo­te­rų eman­ci­pa­ci­jos vai­sius dau­giau­siai ski­na aukš­tes­nės kla­sės mo­te­rys, ku­rios ga­li sau leis­ti at­si­kra­ty­ti su na­mų ruo­ša ir vai­kų prie­žiū­ra su­si­ju­sių dar­bų sam­dy­da­mos ir iš­nau­do­da­mos pi­gią že­mes­nės kla­sės, spal­vo­tų­jų, mig­ran­čių mo­te­rų dar­bo jėgą.

Ne­pai­sant to, šian­dien li­be­ra­lus fe­mi­niz­mas ska­ti­na to­kias prak­ti­kas kaip fe­mi­nis­ti­nę pa­žan­gą, nes aukš­tes­nės kla­sės mo­te­rys, kaip dau­giau­siai iš­tek­lių ir ga­lios tu­rin­ti mo­te­rų gru­pė, ne­ju­čio­mis, ta­čiau sėk­min­gai konst­ruo­ja sa­vo pa­dė­tį kaip si­no­ni­miš­ką vi­sų mo­te­rų pa­dė­čiai. Taip ran­da­si ab­sur­diš­ki ne­va fe­mi­nis­ti­niai rei­ka­la­vi­mai vals­ty­bei, pa­vyz­džiui, sub­si­di­juo­ti šei­mų pri­va­čiai sam­do­mas aukles. Juk, vie­nos lie­tu­viš­ka­me ly­čių ly­gy­bės dis­kur­se ak­ty­vios vers­li­nin­kės žo­džiais, „mo­te­rys tu­ri da­ry­ti dau­giau, ne­gu sė­dė­ti na­muo­se su vai­kais“. Klau­si­mas, kas tuo­met dir­ba šių „dau­giau da­ran­čių mo­te­rų“ auk­lė­mis? Ar tik ne ki­tos mo­te­rys, ne­re­tai iš­nau­do­ja­mos ši­ta­me dar­be? Ir kaip ga­li­me džiaug­tis, kad vals­ty­bė­je trūks­tant dar­že­lių ir lop­še­lių „fe­mi­niz­mo“ var­du ska­ti­na­ma fi­nan­suo­ti pa­vie­nių aukš­tes­nės kla­sės mo­te­rų eman­ci­pa­ci­ją že­mes­nės kla­sės mo­te­rų sąskaita? 

Mo­te­rų pa­dė­čių skir­tu­mui ak­lo fe­mi­nis­ti­nio ju­dė­ji­mo kri­ti­ką ga­li­ma api­bend­rin­ti teo­re­ti­kės Eli­za­be­th V. Spel­man ar­gu­men­tu, pri­sta­ty­tu jos 1988-ųjų kny­go­je „Ines­sen­tial Wo­man“: nė­ra vie­no bruo­žo, ku­ris api­bū­din­tų vi­sas mo­te­ris, su­teik­tų vie­ną tu­ri­nį ly­ties są­vo­kai. (So­cia­li­nė) ly­tis vi­sa­da yra są­vei­ko­je su ra­se ir kla­se, ir (ar­ba) ki­to­mis konk­re­čia­me kul­tū­ri­nia­me kon­teks­te ak­tu­a­lio­mis prie­spau­dos for­mo­mis. To­dėl tu­ri­me kon­teks­tu­aliai ty­ri­nė­ti, kaip jos kar­tu vei­kia ir ge­ne­ruo­ja ne­ly­gy­bes. Ban­dy­mas izo­liuo­ti ly­tį nuo ki­tų prie­spau­dos for­mų pri­vi­le­gi­juo­ja ir taip la­biau­siai pri­vi­le­gi­juo­tas mo­te­rų gru­pes jas per­dė­tai su­au­kin­da­mas, su­ta­pa­tin­da­mas aukš­tes­nės kla­sės mo­te­ris su vi­so­mis mo­te­ri­mis. Tai mar­gi­na­li­zuo­ja fe­mi­nis­čių dekla­ra­ty­viai at­sto­vau­ja­mas gru­pes ir pa­ra­dok­sa­liai truk­do pa­siek­ti jų pa­čių so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo sie­kių. Pa­na­ši lo­gi­ka ga­lio­ja ir ki­tiems ju­dė­ji­mams. Pa­vyz­džiui, dar­bo ju­dė­ji­mui nei­giant ly­ties ir ra­sės klau­si­mus, jis tam­pa nau­din­gas tik la­biau­siai pri­vi­le­gi­juo­tiems dar­bi­nin­kams, ku­rie ne­pa­ti­ria sek­siz­mo ir rasizmo.

Persipynusios priespaudos sistemos

Ana­li­zuo­da­mos ra­siz­mo ir sek­siz­mo są­sa­jas ka­pi­ta­liz­mo kon­teks­te, Black fe­mi­nists iš es­mės pag­rin­dė in­ter­sek­cio­na­lios pri­ei­gos bū­ti­ny­bę. Anot jų, ra­si­nė ir ly­čių ne­ly­gy­bė ne­i­š­ny­ko ne­pai­sant šimt­me­čius dė­tų pa­stan­gų, nes su jo­mis ko­vo­ta at­ski­rai, nors tai yra per­si­py­nu­sios ir vie­na ki­tą pa­lai­kan­čios sis­te­mos. Ne­per­mąs­ty­tas ra­siz­mas bal­tao­dėms truk­dė įtrau­kiai bur­ti fe­mi­nis­ti­nę bend­ruo­me­nę ir kur­ti jos prog­ra­mą. Be­je, ka­dan­gi ame­ri­kie­tiš­ka­me kon­teks­te kla­sė sun­kiai at­sie­ja­ma nuo ra­sės, taip bu­vo už­kirs­tas ke­lias aiš­kiai įver­tin­ti kla­sės reikš­mę mo­te­rų patirčiai.

Pa­sak bell ho­oks, pri­mes­da­mos kal­tę dėl ra­siz­mo bal­tao­džiams vy­rams ir sa­ve vaiz­duo­da­mos kaip pri­spaus­tą­sias, bal­tao­dės fe­mi­nis­tės su­konst­ra­vo vie­ną prie­šą – bal­tao­dį vy­rą, ir pa­mir­šo tiek tai, kad pa­čios ga­li bū­ti ra­si­s­ti­nės sis­te­mos pa­lai­ky­to­jo­mis, tiek ir tai, kad pa­tri­ar­cha­to pri­vi­le­gi­ja skir­tin­go­mis for­mo­mis nau­do­ja­si vi­si vy­rai. To­kia lai­ky­se­na at­stū­mė af­ro­a­me­ri­kie­tes, o juo­dao­džiams vy­rams lei­do sa­ve vaiz­duo­ti vie­nin­te­liais jų gel­bė­to­jais, nors ir jų pro­jek­tas nekve­pė­jo tik­ra eman­ci­pa­ci­ja. bell ho­oks tei­gi­mu, nuo fe­mi­nis­ti­nės kri­ti­kos at­lais­vin­ti juo­dao­džių pi­lie­ti­nių tei­sių ju­dė­ji­mo ly­de­riai vy­rai daž­nai pa­si­žy­mė­jo sek­sis­ti­niais įsi­ti­ki­ni­mais ir skel­bė pa­tri­ar­cha­li­nę juo­dao­džių iš­si­lais­vi­ni­mo vi­zi­ją, ku­rio­je jų mo­te­rys tu­rė­jo su­grįž­ti na­mo, pri­im­ti sa­vo oru­mą at­si­ko­vo­ju­sio juo­dao­džio vy­ro ap­sau­gą ir val­džią. Juo­dao­džio vy­riš­ku­mas bu­vo sie­ja­mas su val­džia mo­te­riai ir jis tu­rė­jo bū­ti at­sta­ty­tas juo­dao­dės mo­ters sąskaita. 

bell ho­oks 1996-ai­siais Niu­jor­ke. Get­ty Ima­ges, Ka­rje­an Le­vi­ne nuotrauka

Pa­na­šus dis­kur­sas gy­vuo­ja an­ti­ra­si­s­ti­niuo­se ju­dė­ji­muo­se bei po­li­ti­ko­je ir šian­dien. Juo­dao­dės mo­te­rys ken­čia nuo tų pa­čių prob­le­mų kaip vy­rai (kaip po­li­ci­jos smur­tas, iš­me­ti­mas iš mo­kyk­los), o taip pat su­si­du­ria su spe­ci­fi­niais iš­šū­kiais, ku­riems spręs­ti rei­ka­lin­gos pla­čios in­ter­ven­ci­jos (pvz., pri­ei­na­mos ir ko­ky­biš­kos vai­kų prie­žiū­ros pa­slau­gos ra­siš­kai se­g­re­guo­tuo­se ra­jo­nuo­se) ir sek­siz­mo pri­pa­ži­ni­mas af­ro­a­me­ri­kie­čių bend­ruo­me­nė­je. Ta­čiau pa­stan­gos spręs­ti ra­si­nę ne­ly­gy­bę ori­en­tuo­ja­mos į vy­rų įga­li­ni­mą pa­si­rū­pin­ti šei­mo­mis, eko­no­miš­kai ir so­cia­liai įsi­tvir­tin­ti – tar­si ban­dant pa­siek­ti in­dust­ri­niais lai­kais vy­ra­vu­sį na­muo­se mo­ters ap­rū­pin­to bal­tao­džio vy­ro idea­lą, tai­gi, su­grįž­ti į lai­kus dar prieš ant­rą­ją fe­mi­niz­mo ban­gą. Bet šios af­ro­a­me­ri­kie­čių bend­ruo­me­nei bū­din­go­mis lai­ko­mos prob­le­mos ne­at­si­ran­da ir fe­mi­nis­ti­nių ju­dė­ji­mų dar­bo­tvar­kė­se. To­kiu bū­du lei­džia­ma gy­vuo­ti pa­tri­ar­cha­li­nėms nuo­sta­toms, ly­čių ir ra­si­nei nelygybei.

Šiuos pa­vyz­džius mi­niu ne vel­tui. Da­ly­vau­da­mi vie­šo­sio­se dis­ku­si­jo­se, o ypa­tin­gai bur­da­mi so­cia­li­nius ju­dė­ji­mus ir kur­da­mi po­li­ti­nes prog­ra­mas (pa­sta­rą­jį ter­mi­ną su­vo­kiu pla­čiai) bet ko­kiai ne­ly­gy­bei spręs­ti, pri­va­lo­me iš in­ter­sek­cio­na­lios per­spek­ty­vos kves­tio­nuo­ti tiek do­mi­nuo­jan­čias prob­le­mų, tiek sa­vo įsi­vaiz­duo­ja­mų at­sto­vau­ja­mų­jų rep­re­zen­ta­ci­jas. Ži­no­ma, ne­įma­no­ma iš­spręs­ti vi­sų gru­pių vi­sų prob­le­mų iš kar­to, ta­čiau kaip Crenshaw pa­pras­tai api­bend­ri­no in­ter­viu BBC: „Jei sie­kia­te so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo tam tik­rai gru­pei, už­tik­rin­ki­te, kad ne­su­kur­si­te dau­giau ne­tei­sin­gu­mo gru­pės viduje“.

Tai ką daryti, arba… ko nedaryti?

Mi­nė­to­je De­G­raf­fen­reid prieš Ge­ne­ral Mo­tors by­lo­je teis­mas at­si­sa­kė nag­ri­nė­ti juo­dao­džių mo­te­rų pa­tir­tą ne­tei­sin­gu­mą, ar­gu­men­tuo­da­mas, kad nau­jos an­ti­di­s­kri­mi­na­ci­jos tei­sės gi­na­mos ma­žu­mos „su­kū­ri­mas“ „ma­te­ma­tiš­kai kom­bi­nuo­jant“ tei­si­nę ap­sau­gą ga­ran­tuo­jan­čias ka­te­go­ri­jas (ly­tis + ra­sė) jai su­teik­tų „su­pe­rap­sau­gą“ ir at­ver­tų Pa­n­do­ros skry­nią. Pa­na­šūs ar­gu­men­tai kar­to­ja­mi ir šian­die­nių in­ter­sek­cio­na­lu­mo opo­nen­tų lū­po­mis. Su­prask, in­ter­sek­cio­na­lu­mas ve­da į vi­suo­me­nės frag­men­ta­ci­ją ir desta­bi­li­za­ci­ją, nes be ga­lo kom­bi­nuo­jant ka­te­go­ri­jas ga­mi­na­mos ta­pa­ty­bės, ku­rios tam­pa pag­rin­du dirb­ti­nei au­kos po­zi­ci­jai. Be to, iš­si­gal­vo­ja­ma skriau­da ir prie­spau­da ir net­gi ga­li bū­ti įgy­ja­ma ne­tei­sin­ga pri­vi­le­gi­ja. Ir vi­sa tai op­re­so­riais ap­šauk­tų, pa­pras­tai bal­tao­džių vy­ru­kų, sąskaita.

Šio­je vie­to­je no­riu pa­brėž­ti, kad neo­li­be­ra­lia­me dis­kur­se in­ter­sek­cio­na­lu­mo idė­ja iš tie­sų pri­tai­ko­ma pa­na­šiai. Ma­no gal­va, tai yra ne­ti­ku­si ir tik į dar di­des­nę in­di­vi­dua­li­za­ci­ją ir su­s­ve­ti­mė­ji­mą, o ne so­li­da­ru­mą ir so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą ve­dan­ti in­ter­pre­ta­ci­ja. Be to, ji neteisinga. 

Pir­ma, gru­pių dirb­ti­nai iš­ras­ti ne­rei­kia. In­ter­sek­cio­na­lu­mas prak­ti­kuo­ja­mas ty­ri­nė­jant jau so­cia­li­nė­je rea­ly­bė­je eg­zis­tuo­jan­čias gru­pes sie­kiant ap­im­ti jų komp­lek­siš­ku­mą. Be­je, nors ra­sės, ly­ties, kla­sės ir ki­tos ka­te­go­ri­jos yra is­to­ri­jos ei­go­je so­cia­liai su­konst­ruo­tos, dėl to jos ne ma­žiau rea­lios sa­vo pa­sek­mė­mis rea­liems žmo­nėms. Pa­siū­ly­mas yra ele­men­ta­rus: gru­pes ma­ty­ti to­kias, ko­kios jos yra, re­mian­tis iš įvai­rių pri­ei­gų, ypač iš mar­gi­na­li­zuo­tų gru­pių per­spek­ty­vos, ren­ka­ma empirika.

Ant­ra, in­ter­sek­cio­na­lu­mas at­me­ta pri­mi­ty­vų ma­te­ma­ti­niais prin­ci­pais grįs­tą mąs­ty­mą apie prie­spau­dą, ypač ana­li­ti­nius mo­de­lius, ig­no­ruo­jan­čius vie­nų prie­spau­dos for­mų įta­ką ki­toms. Ban­dant izo­liuo­ti vie­nos ar ki­tos prie­spau­dos ana­li­zę, pa­pras­čiau­siai su­ta­pa­ti­na­me la­biau­siai pri­vi­le­gi­juo­tą pogru­pį su pa­čia prie­spau­dos for­ma, sa­ve iš anks­to pa­smerk­da­mos ne­sėk­mei ko­vo­je su ja. Taip nu­ti­ko bal­toms fe­mi­nis­tėms – ti­kė­ta, kad jų pa­tir­tis at­spin­dė­jo pa­tri­ar­cha­to sis­te­mos funk­cio­na­vi­mą, ka­dan­gi jų ne­vei­kė ki­tos prie­spau­dos for­mos. Iš tie­sų, jų gru­pė pa­ty­rė tam tik­ras pa­tri­ar­cha­to ap­raiš­kas aukš­tos so­cia­li­nės pa­dė­ties šeimose. 

„Pa­siū­ly­mas yra ele­men­ta­rus: gru­pes ma­ty­ti to­kias, ko­kios jos yra, re­mian­tis iš įvai­rių pri­ei­gų, ypa­tin­gai iš mar­gi­na­li­zuo­tų gru­pių per­spek­ty­vos, ren­ka­ma empirika.“

Kai prie­spau­dų są­vei­ka nė­ra pri­pa­žįs­ta­ma, su­ku­ria­mas ne­pa­grįs­tas ir dirb­ti­nis pla­tes­nės gru­pės vaiz­di­nys (pvz., „mo­te­rys“), pa­stip­ri­na­mas mar­gi­na­li­zuo­tų gru­pių dau­gy­bi­nis pa­žei­džia­mu­mas ir nu­to­li­na­mi so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo tiks­lai. In­ter­sek­cio­na­lu­mas kvie­čia kon­teks­tu­aliai nag­ri­nė­ti, kaip tam tik­ros prie­spau­dos for­mos są­vei­kau­ja vi­suo­me­nė­je mar­gi­na­li­zuo­toms gru­pėms pri­klau­san­čių žmo­nių at­žvil­giu. Ta­pa­ty­bės nė­ra lais­vai pa­si­ren­ka­mos ir ne­at­si­ran­da va­ku­u­me, tad jų be­veik ne­įma­no­ma ir ne­ga­li­ma ana­li­tiš­kai ir prak­tiš­kai atsieti. 

Tre­čia in­ter­sek­cio­na­laus mąs­ty­mo są­ly­ga – kon­teks­tu­alu­mas. Geo­gra­fi­niai, is­to­ri­niai ir eko­no­mi­niai kon­teks­tai kei­čia prie­spau­dos tu­ri­nį. Pats ba­na­liau­sias pa­vyz­dys: mu­sul­mo­nės mo­te­rys Pran­cū­zi­jo­je ga­li ko­vo­ti prieš drau­di­mus dė­vė­ti hi­dža­bą, ka­dan­gi tai pa­žei­džia jų žmo­giš­ką oru­mą, no­rą prak­ti­kuo­ti sa­vo ti­kė­ji­mą ir sau­go­ti sa­vo kul­tū­rą, o mu­sul­mo­nės Ira­ne tuo pat me­tu – pro­tes­tuo­ti prieš pri­va­lo­mą hi­dža­bo dė­vė­ji­mą. Tad ką kri­ti­kuo­ja ma­no ap­tar­tos fi­lo­so­fės ana­pus van­de­ny­no ne­rei­kė­tų lai­ky­ti pus­fab­ri­ka­čiu, ku­rį te­rei­kia įkiš­ti į mik­ro­ban­gę Lie­tu­vo­je. Tu­ri­me bend­rus re­cep­to prin­ci­pus, bet ne ingredientus.

Ma­no nuo­mo­ne, Lie­tu­vo­je ne­abe­jo­ti­nai ak­tu­ali ly­ties ir kla­sės są­vei­ka, per­si­den­gian­ti su gy­ve­na­mą­ja vie­ta (re­gio­nuo­se vs. did­mies­čiuo­se), am­žiu­mi, dar­bo for­ma, tau­ty­be ir mig­ra­ci­jos sta­tu­su. Tad, pa­vyz­džiui, jau­na, iš­si­la­vi­nu­si, sau­gią dar­bo vie­tą tu­rin­ti vi­du­ri­nės kla­sės mo­te­ris Vil­niu­je su­si­durs su vi­siš­kai ki­to­kiais iš­šū­kiais nei so­cia­li­nė­je at­skir­ty­je gy­ve­nan­ti, nuo pri­klau­so­my­bių ir smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je ken­čian­ti dau­gia­vai­kė mo­ti­na ar­ba su ins­ti­tu­ci­niu smur­tu ir vy­ro pa­tri­ar­cha­li­nių nuo­sta­tų nu­lem­ta kont­ro­le su­si­du­rian­ti mu­sul­mo­nė migrantė.

Es­ti ir ant­ras kon­teks­to sluoks­nis. Skir­tin­go­se gy­ve­ni­mo sfe­ro­se ir si­tu­aci­jo­se prie­spau­dos for­mos ga­li są­vei­kau­ti to­kiu bū­du, kad as­muo tu­rės dau­gia­ly­pį san­ty­kį su ne­ly­gy­bė­mis. Ra­si­s­ti­nė­je pa­tri­ar­cha­li­nė­je vi­suo­me­nė­je tas pats ra­si­nės ar et­ni­nės ma­žu­mos vy­ras, že­mi­na­mas ir per­se­kio­ja­mas vie­šo­jo­je erd­vė­je dėl jo so­cia­liai su­konst­ruo­tai ta­pa­ty­bei pri­ski­ria­mų ar­ba bū­din­gų nu­ver­tin­tų, smerk­ti­nų ar baus­ti­nų bruo­žų ir veik­lų, įgy­ja vy­ro val­džios pri­vi­le­gi­ją pri­va­čio­je na­mų ir vals­ty­bės įsi­ki­ši­mo ven­gian­čios ma­žu­mos bend­ruo­me­nės erd­vė­je. Pa­na­šiai bal­tao­dis dar­bo kla­sės vy­ras ga­li bū­ti iš­nau­do­ja­mas ir en­gia­mas dar­be, ta­čiau su­grį­žęs na­mo smur­tau­ti prieš sa­vo žmo­ną ir ją vi­siš­kai psi­cho­lo­giš­kai ir fi­nan­siš­kai kontroliuoti. 

Kai ku­rių in­ter­sek­cio­na­lu­mo kri­ti­kų juo­ke­liai apie ren­ka­mus „au­kos taš­kus“ – tar­si iš skir­tin­gų dė­žu­čių į krū­vą su­me­ta­mas ta­pa­ty­bių kom­bi­na­ci­jas, lei­džian­čias su­gra­duo­ti žmo­nes nuo la­biau­siai prie­spau­dą pa­ti­rian­čio iki di­džiau­sio skriau­di­ko, ne­ati­tin­ka in­ter­sek­cio­na­lu­mo ana­li­ti­nio mo­de­lio tiks­lo kon­teks­tu­aliai ty­ri­nė­ti so­cia­li­nę rea­ly­bę. Iro­niš­ka, kad tuo skųs­da­mie­si, mi­nė­tie­ji kri­ti­kai pa­tys sa­ve pri­sta­to kaip au­ką, nes sa­vo whi­te straight cis­gen­der man ta­pa­ty­bę su­vo­kia kaip „nau­jo­jo­je sis­te­mo­je“ la­biau­siai mar­gi­na­li­zuo­ja­mą. Iš to, ką ap­žvel­giau šia­me teks­te, ga­li­me ma­ty­ti, kad in­ter­sek­cio­na­lios ana­li­zės pra­di­nin­kės kaip tik per­spė­ja mus apie vie­na­reikš­miš­ko su­si­au­ki­ni­mo ar­ba vie­nos gru­pės de­mo­ni­za­vi­mo, nu­kreip­to dė­me­sio nuo tarp­gru­pi­nių pri­vi­le­gi­jų bei skir­tin­gų kon­teks­tų kainą.

Pala, ką jos visgi siūlo?!

Vie­nas daž­niau­siai po to­kio įva­do už­duo­da­mų klau­si­mų – tai ką jos siū­lo? Kaip tai da­ry­ti? Čia vė­l­gi ne­ga­liu ne­pa­mi­nė­ti kon­ser­va­ty­vių kri­ti­kų, nu­mo­jan­čių ran­ka į „in­ter­sek­cio­na­lis­tus“ kaip post­mo­der­nis­tus, ku­rie ne­ži­no jo­kių pa­do­rių me­to­dų, anei tu­ri kaž­kur ve­dan­tį po­li­ti­nį tiks­lą. In­ter­sek­cio­na­lu­mas pre­ten­duo­ja tap­ti pa­ra­dig­ma, ku­rio­je tel­pa įvai­rios me­to­do­lo­gi­nės (kar­tu ir on­to­lo­gi­nės, epis­te­mo­lo­gi­nės) pri­ei­gos. Tad teks­tai ra­šo­mi tik­rai ne vien iš post­struk­tū­ra­lis­ti­nės pri­ei­gos, ku­ri, be­je, reikš­tų pa­čių ne­ly­gy­bių ka­te­go­ri­jų kves­tio­na­vi­mą. Pa­vyz­džiui, vie­šo­sios po­li­ti­kos po­zi­ty­vis­ti­nė­se ana­li­zė­se jau ta­po ga­na įpras­ta fik­suo­ti ir ana­li­zuo­ti ne­ly­gy­bę ku­riuo nors as­pek­tu ne tik, tar­ki­me, tarp vy­rų ir mo­te­rų, bet ir mo­te­rų ar vy­rų gru­pės vi­du­je (pvz., pa­gal ra­sę, tė­vų kla­sę, sek­su­a­li­nę orien­ta­ci­ją) bei tarp šių ma­žes­nių pogru­pių, kar­tais ir ki­tų lyčių.

Dau­gu­ma in­ter­sek­cio­na­lu­mo pra­di­nin­kių teks­tų, kad ir Crenshaw straips­niai, iš­ei­ties taš­ku ir ana­li­zės ob­jek­tu ren­ka­si so­cia­li­nės ly­gy­bės dis­kur­se mar­gi­na­li­zuo­tų, in­ter­sek­cio­na­lią prie­spau­dą pa­ti­rian­čių gru­pių pa­tir­tis. Tai ne­bū­ti­nai reiš­kia, kad to­kią ana­li­zę ga­li da­ry­ti vien šioms gru­pėms pri­klau­san­tys as­me­nys, ta­čiau ke­lia pa­rei­gą įsi­gi­lin­ti į jų gy­ve­ni­mo rea­ly­bę, cent­ra­li­zuo­ti jų bal­są ir ty­ri­nė­ti pa­sau­lį per jų žvilgs­nį. Tam tik­ra pras­me tai nuo­sek­li fe­mi­nis­ti­nės epis­te­mo­lo­gi­jos plėt­ra: per­žiū­rė­jus bal­tao­džių, tur­tin­gų vy­rų su­kur­tą ir pa­veik­tą moks­lo ba­zę, is­to­ri­ja ir teo­ri­ja ra­šy­ta iš įvai­riai pri­vi­le­gi­juo­tų mo­te­rų per­spek­ty­vos, o da­bar at­si­grę­žia­ma į in­ter­sek­cio­na­liai mar­gi­na­li­zuo­tas grupes. 

Ži­no­ma, ana­li­zė – tik pir­mas žings­nis po­li­ti­ko­je. For­muo­jant po­li­ti­nę prog­ra­mą ir bu­riant so­cia­li­nius ju­dė­ji­mus, in­ter­sek­cio­na­li ana­li­zė bū­ti­na, ta­čiau ne­pa­kan­ka­ma. Po­li­ti­nis tiks­las tu­ri bū­ti su­for­mu­luo­tas pa­si­tel­kiant pa­gal­bi­nę idė­jų ir ver­ty­bių sis­te­mą ar­ba teo­ri­ją. Man pa­čiai to­kia yra so­cia­li­nės rep­ro­duk­ci­jos teo­ri­ja, ku­ri in­ter­sek­cio­na­lią ana­li­zę įtal­pi­na di­des­nia­me ka­pi­ta­lis­ti­nės vi­suo­me­nės so­cia­li­nės rep­ro­duk­ci­jos mo­de­ly­je. To­kiu bū­du su­ku­ria­ma pa­sau­lė­vo­ka ir prog­ra­ma, ap­vie­ny­jan­ti skir­tin­gų gru­pių ko­vą dėl gy­ve­ni­mo gerovės.

Daž­nai ma­no­ma, kad in­ter­sek­cio­na­lu­mas ap­sun­ki­na bend­ro po­li­ti­nio tiks­lo pa­ieš­kas, ta­čiau, ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, in­ter­sek­cio­na­lia ana­li­ze pa­grįs­ta fe­mi­nis­ti­nė so­cial­de­mo­kra­ti­nė po­li­ti­ka kaip tik ga­li bū­ti įtrau­ki ir uni­ver­sa­li. Tar­ki­me, pri­pa­ži­nus, kad mi­nė­ta sub­si­di­ja auk­lėms spren­džia tik aukš­tes­nės kla­sės mo­te­rų iš­šū­kį su­de­rin­ti dar­bą ir šei­mą, ga­li­ma pri­ei­ti iš­va­dą, kad tik nuo­sek­lus vie­šų­jų vai­ko prie­žiū­ros pa­slau­gų tink­lo plė­ti­mas pa­dės vi­soms mo­te­rims ir šei­moms bei ga­li­mai pri­si­dės spren­džiant ir skur­do, so­cia­li­nės at­skir­ties, smur­to, pras­tos vai­kų tu­rin­čių žmo­nių svei­ka­tos ir pa­na­šias problemas.

Prisijunk prie mūsų komandos:

Stu­den­tų so­cia­li­niams ju­dė­ji­mams tur­būt la­biau­siai pri­ei­na­mas ir pro­duk­ty­viau­sias in­ter­sek­cio­na­lios ana­li­zės bū­das yra pa­čiuo­se ju­dė­ji­muo­se eg­zis­tuo­jan­čių skir­tin­gų pa­žei­džia­mu­mų tu­rin­čių gru­pių pa­tir­čių iš­klau­sy­mas bei nuo­šir­di ref­lek­si­ja, kaip tai kei­čia po­žiū­rį į tam tik­ras prob­le­mas. Lon­do­no aukš­to­sios eko­no­mi­kos mo­kyk­los (LSE) In­ter­sek­cio­na­laus fe­mi­niz­mo drau­gi­jo­je, ku­riai va­do­va­vau pra­ėju­siais aka­de­mi­niais me­tais, daž­nai or­ga­ni­zuo­da­vo­me su­pa­pras­tin­to for­ma­to de­ba­tus ak­tu­a­lio­mis fe­mi­nis­ti­nio ju­dė­ji­mo dar­bo­tvar­kės te­mo­mis. Dis­ku­tan­čių ta­pa­ty­bių, kil­mės, pa­žiū­rų, ži­nių ir pa­tir­čių įvai­ro­vė leis­da­vo pa­siek­ti niu­an­suo­tų po­zi­ci­jų to­kiais klau­si­mais kaip sek­so dar­bas, ka­ras Uk­rai­no­je ar tuo me­tu LSE vy­kę aka­de­mi­nių dar­buo­to­jų streikai.

So­li­da­ri, įtrau­ki ir są­vei­ki­nės ne­ly­gy­bės for­mas spren­džian­ti po­li­ti­ka tik­rai įma­no­ma. Ją ga­li­ma pa­siek­ti au­to­no­mi­jos ke­liu, kuo­met mar­gi­na­li­zuo­tos gru­pės steig­tų sa­vo drau­gi­jas (pvz., stu­den­čių mo­te­rų iš re­gio­nų drau­gi­ja, už­si­iman­ti men­to­rys­tės prog­ra­mo­mis jau­noms mer­gi­noms so­cia­li­nė­je at­skir­ty­je ir anks­ty­vo nėš­tu­mo ri­zi­ko­je). Ki­ta ga­li­my­bė – po­zi­ty­vios di­s­kri­mi­na­ci­jos ir vi­di­nės drau­gi­jų seg­men­ta­ci­jos ke­lias (pvz., į re­gio­nų stu­den­tes ori­en­tuo­ta prog­ra­ma veik­tų po Šauks­mo ju­dė­ji­mo skė­čiu ir bū­tų or­ga­ni­zuo­ja­ma pa­čios mar­gi­na­li­zuo­tos gru­pės narių).

In­ter­sek­cio­na­lu­mo kai­na tam tik­ra pras­me yra or­ga­ni­za­vi­mo­si ir po­li­ti­nio pro­ce­so ap­sun­ki­ni­mas. Ta­čiau ki­tu at­ve­ju, kie­no pa­tir­tis lai­ky­si­me uni­ver­sa­lio­mis, rep­re­zen­ta­ty­vio­mis ir po­li­ti­nį veiks­mą in­for­muo­jan­čio­mis mo­ters pa­tir­ti­mis? Stu­den­tų pa­tir­ti­mis? Dar­bo kla­sės pa­tir­ti­mis? Žmo­gaus patirtimis? 

Kaip tei­gia Crenshaw, sie­kis per­ženg­ti so­cia­li­nius skir­tu­mus daž­nai tam­pa tie­siog do­mi­nuo­jan­čios ir la­biau­siai pri­vi­le­gi­juo­tos gru­pės įga­li­ni­mu, ne­re­tai – nu­ga­lin­tos gru­pės są­skai­ta. Tai yra ne tik ne­tei­sin­ga už po­ky­čio bor­to pa­lik­tų gru­pių at­žvil­giu, bet ir ne­lei­džia at­si­kra­ty­ti prie­spau­dos sis­te­mų, su ku­rio­mis ko­vo­ja­ma. Pa­si­sko­li­nant Aud­re Lor­de „šei­mi­nin­ko na­mo“ me­ta­fo­rą, gal­būt la­biau­siai pri­vi­le­gi­juo­tas ne­ly­gy­bę pa­ti­rian­čios gru­pės sluoks­nis pa­kils į lai­mė­to­jų aukš­tą, ta­čiau pa­ti iš­nau­do­ji­mu ir prie­spau­da grįs­ta vi­suo­me­nės na­mo sta­ty­ba nie­kur ne­dings. To­kia trum­pa­re­giš­ka stra­te­gi­ja reiš­kia, kad vi­suo­me­nę ar šei­mą iš­ti­kus kri­zei, lai­mė­to­joms ga­li tek­ti vėl at­si­dur­ti ten, kur pradėjo. 

Ug­nė Li­tvi­nai­tė, „Kaip ne­su­mau­ti ko­vos su ne­ly­gy­be“, Šauks­mas, 2022, nr. 2 (ru­duo), p. 27–32.

Ugnė Litvinaitė

Ugnė Litvinaitė baigė nelygybių ir socialinių mokslų magistro studijas Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje (LSE). Vidurio Rytų istoriją studijavo Sciences Po Lyon, Bolonijos ir Vilniaus universitetuose.

Taip pat skaityk

Studentiška, bet rimta

Freya Jones – ilgiau kaip šimtmetį einančio studentų laikraščio redaktorė. Vieno Oksfordo leidinio ir jo studentės

Nerimo karta

Socialinė nelygybė, žmogaus teisės, klimato kaita – jaunajai kartai rūpesčių netrūksta. Visgi neužtikrintumas suteikia ir savų

Šviesti save ir kitus

Pirmosioms lietuvių jaunimo organizacijoms dar tekdavo mokyti bendraamžius skaityti. Iš jų žemiškos veiklos galima pasimokyti ir