Aš bijau savo baimės

Per­mąs­ty­da­ma šį ka­rą Uk­rai­no­je vis gal­vo­ju, ką pa­sa­ky­tų ma­no se­ne­lis. 10 me­tų Bro­nisla­vas slaps­tė­si nuo so­vie­tų trė­mi­mų, pa­lai­kė Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę, tad gal­būt sun­kiai pa­ti­kė­tų tuo, kas ir vėl vyks­ta. O gal per daug ne­si­ste­bė­tų – iš tos pa­čios pu­sės vėl puo­la, tar­si nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Vis re­giu sė­din­tį užu sta­lo ir se­kan­tį nau­jie­nas prie­šais te­le­vi­zo­rių. Re­giu kaip karts nuo kar­to kaž­ką vis pra­ne­ša, pa­ko­men­tuo­ja mo­čiu­tei. Re­giu, kaip Ja­ni­na at­ne­ša du­be­nį sriu­bos, o Bro­nisla­vas be­val­gy­da­mas dar spė­ja ir ge­rą keiks­mą apie Ru­si­jos dik­ta­to­rių numest.

Se­ne­lį pa­kir­tu­si Alz­hei­me­rio li­ga at­ėmė iš ma­nęs ga­li­my­bę dau­giau su­ži­no­ti apie jo pra­ei­tį ir iš­gy­ven­tas pa­tir­tis: ką jis tuo­met gal­vo­jo, kaip ko­vo­jo su bai­mėm, kaip su­ge­bė­jo iš­lik­ti. Ran­kio­jau se­ne­lio pa­sa­ko­ji­mų ma­mai ir dė­dei nuo­tru­pas, ban­džiau per­pras­ti jo as­me­ny­bę. Su­pra­tau tik vie­na – se­ne­liui ne­pa­si­duo­ti pa­dė­jo ti­kė­ji­mas, kad vis­kas pra­ei­na. Net ne­abe­jo­ju, jog bu­vo aki­mir­kų, kuo­met jį ap­im­da­vo pa­ni­ka, no­rė­jo­si verk­ti ir su­lai­kius kvė­pa­vi­mą te­ko lauk­ti, kol pa­vo­jus pra­eis. Pa­me­nu, ma­ma kar­tą pa­sa­ko­jo, kaip se­ne­liui te­ko slėp­tis vie­na­me iš ap­leis­tų pa­sta­tų ir vi­są nak­tį gir­dė­ti ver­kian­tį kū­di­kį. Tie­sa, se­ne­lis nė pats ne­su­pra­to, ar jau ėmė vai­den­tis, ar iš tie­sų kaž­kur gu­lė­jo nau­ja­gi­mis. Nors ir bu­vo la­bai bai­su, bet ta­me bai­su­me bū­ta švie­sos. Se­ne­liui ne kar­tą slaps­ty­tis pa­dė­jo skir­tin­go­se vie­to­se su­tik­ti ge­ri žmo­nės. No­ri­si min­ty­se jiems padėkoti.

So­vie­tams at­vy­kus iš­vež­ti se­ne­lio ir jo ar­ti­mų­jų tik pa­sta­rie­ji bu­vo na­mie. Bro­nisla­vas dir­bo ve­te­ri­na­ri­jos sa­ni­ta­ru, tad nuo­lat bū­da­vo už­si­ėmęs. Tuo tar­pu jo tė­vus, se­se­rį ir pro­se­ne­lę, ku­ri bū­da­ma gar­baus am­žiaus mi­rė pa­ke­liui va­go­ne, iš­trė­mė į Si­bi­rą. Tė­vai ir se­suo grį­žo po aš­tuo­ne­rių ar de­šim­ties me­tų į tą pa­čią vie­tą, kur gy­ve­no anks­čiau – ne­di­de­lį kai­me­lį Šir­vin­tų rajone.

Nors Bro­nisla­vo se­suo Sta­sė sten­gė­si pri­si­tai­ky­ti prie esa­mos san­t­var­kos ir net jos gy­ve­ni­mas Si­bi­re, Igar­ko­je, kaip pa­sa­ko­jo, bu­vo pa­ken­čia­mas, ji ne­pa­mir­šo Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės idė­jos. Se­ne­lis su ma­no dė­de va­žia­vo į Bal­ti­jos ke­lią, vė­liau su ne­ri­mu ste­bė­jo Sau­sio 13-osios įvy­kius, nes ne­ga­lė­jo at­va­žiuo­ti į Vil­nių. Lie­tu­va jam bu­vo al­ter­na­ty­va tam gy­ve­ni­mui, kuo­met per aki­mir­ką jis li­ko be ar­ti­mų­jų, be lais­vės, o bai­mes te­ko pri­si­jau­kin­ti. Kar­tu su se­se­ri­mi pa­ty­rę daug sun­ku­mų ir net pyk­čių, ku­riuos gir­dė­da­vau ma­ža, jie iš­ke­lia­vo be­veik tuo pa­čiu lai­ku – se­ne­lis 2016-ųjų gruo­džio pa­bai­go­je, o jo se­suo – po ma­žiau nei po­ros mė­ne­sių – 2017-ųjų va­sa­rio pra­džio­je. Da­bar apie Lie­tu­vą ir ka­rą Uk­rai­no­je ga­liu bė­da­vo­ti tik su mo­čiu­te. Kar­tais pa­gal­vo­ju, jog gal ir ge­rai, kad se­ne­liui ne­rei­kia vi­so to ma­ty­ti ir vėl patirti.

Vis svars­tau, ką se­ne­liui ir ki­tiems pa­na­šaus li­ki­mo žmo­nėms te­ko iš­gy­ven­ti. Ką pa­ti­ria ka­riau­jan­čių ša­lių žmo­nės ir fron­te esan­tys ka­riai? Ga­liu tik įsi­vaiz­duo­ti, nors bai­su ir per daug sun­ku. Leng­va ra­šy­ti apie ka­rą, jį idea­li­zuo­ti, dis­ku­tuo­ti apie ša­li­mais esan­tį gė­rį, kai ka­ras yra ne ta­vo kie­me. Man bai­su, kaip aš rea­guo­čiau, jei, ne­duok Die­ve (dar spjau­nam 3 kar­tus per pe­tį ir pastuk­se­nam į me­dį – tiks ir me­di­nis sta­las), ka­ras at­ei­tų į ma­no kie­mą. Svars­tau apie ryž­tą, drą­są, ko­vą už lais­vę, bet gal bū­čiau vie­na pir­mų­jų, su­si­krau­sian­čių bū­ti­niau­sius daik­tus ir bėg­sian­čių už At­lan­to ar į ki­tą Azi­jos pu­sę? O gal iš bai­mės sė­dė­čiau na­mie ir pa­klus­čiau oku­pan­tui? Aš bi­jau sa­vo bai­mės, bi­jau, kad ji ga­li iš­duo­ti. Bi­jau iš­duo­ti sa­ve, sa­vo įsi­ti­ki­ni­mus ir jaus­mus, šir­dį. Leng­va kal­bė­ti lais­vė­je, bet tik jos ne­te­kus su­si­tin­ki su tik­rą­ja savimi.

Tą lem­tin­gą 2022-ųjų va­sa­rio 24-osios ry­tą sė­dė­jau Vals­ty­bi­nė­je mo­kes­čių ins­pek­ci­jo­je ir nie­kuo­met ne­jau­čiau to­kio stipraus be­pra­s­my­bės jaus­mo. Sun­ku bu­vo gal­vo­ti. Vė­liau su­si­skam­bi­nom su drau­ge ir il­gai kal­bė­jom. Tuo me­tu Uk­rai­nos ka­riai sto­jo į ko­vą, žmo­nės trau­kė­si iš ša­lies. Kiek mes ga­li­me juos su­pras­ti? Ar ka­ras pa­vei­kė mū­sų po­žiū­rį, jaus­mus, at­jau­tą, net ir esant taip to­li nuo fronto?

Pir­mai­siais ka­ro mė­ne­siais „Mais­to ban­ke“ da­lin­da­ma mais­to kor­te­les uk­rai­nie­čiams, ma­čiau jų aky­se aša­ras bei pa­si­me­ti­mą, ta­čiau kar­tu ir be­są­ly­giš­ką dė­kin­gu­mą pri­iman­čiai ša­liai. Ma­čiau jų stip­ry­bę – vie­ni iš jų, kaip ir ma­no se­ne­lis, ti­kė­jo, kad ne­gan­dos am­ži­nai ne­truks. Iš­gir­dę at­si­svei­ki­nant ma­ne ta­riant „Sla­va Uk­rai­ni“, kai ku­rie net su­trik­da­vo iš nuo­sta­bos – ma­tyt, ne­si­ti­kė­jo mais­to kor­te­lių da­li­ni­mo chao­se iš­girs­ti sa­vo­sios ša­lies šū­kio. Bet at­sa­ky­da­vo vi­si. Net vai­kai ir paaugliai.

Mąs­ty­da­vau, kaip jau­tė­si Uk­rai­nos jau­ni­mas pra­si­dė­jus ka­rui. Ką jie iš­gy­ve­na šio­mis die­no­mis? Lie­tu­vo­je ste­bė­da­ma ir gir­dė­da­ma uk­rai­nie­tiš­kai kal­ban­čius pa­aug­lius ar sa­vo am­žiaus žmo­nes no­riu ti­kė­ti, kad jie lai­min­gi, kiek to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis yra įma­no­ma. Ma­tau šyp­se­nas jų vei­duo­se, gir­džiu juo­ką, ne­mo­ka­muo­se kon­cer­tuo­se jau­čiuo­si ap­sup­ta uk­rai­nie­tiš­kai kal­ban­čių jau­nų žmo­nių. Taip ir no­ri­si jiems pa­sa­ky­ti: džiu­gu, kad jie čia ir ga­li jaus­tis sau­gūs. Pa­ti so­cia­li­nė­se me­di­jo­se da­lin­da­ma­si in­for­ma­ci­ja apie ka­rą su­lauk­da­vau nuo­šir­daus dė­kin­gu­mo ži­nu­čių iš uk­rai­nie­čių už Lie­tu­vos ski­ria­mą pa­gal­bą Uk­rai­nos žmo­nėms. Iš­ties, tarp sa­vo drau­gų ir jau­ni­mo ma­tau pa­lai­ky­mą Uk­rai­nai so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, da­ly­va­vi­mą įvai­rio­se pa­ra­mos ak­ci­jo­se ar tie­siog pa­si­tai­kan­čius po­kal­bius apie ka­ro veiks­mus ar Mor­do­rą (kaip da­bar va­di­na­mas Kremlius).

Nors Lie­tu­vos jau­ni­mas ne­pa­ty­rė, ką reiš­kia pa­bus­ti nuo ra­ke­tų smū­gių, ar bū­ti­na tai iš­gy­ven­ti, kad su­pras­tum? Gal­būt už­ten­ka bū­ti ša­lia ir pri­im­ti žmo­gų su jo si­tu­aci­ja, iš­ties­ti ran­ką, kai rei­kia. Ne­ma­žos da­lies mū­sų se­ne­liai ir pro­se­ne­liai bu­vo trem­ty­je, pa­ty­rė kan­ki­ni­mų, ko­vo­jo už Lie­tu­vą po­ka­rio lai­ko­tar­piu. To­kias is­to­ri­jas gir­dė­jom iš ar­ti­mų­jų, kai­my­nų, mo­kė­mės per is­to­ri­jos pa­mo­kas. Dėl is­to­ri­nių ap­lin­ky­bių mums leng­viau at­jaus­ti ukrainiečius.

Vis­gi man, kaip jau­nam žmo­gui, per sun­ku ir per bai­su įsi­vaiz­duo­ti, ką iš­gy­ve­na ma­no kar­tos žmo­nės, kai jų ša­lis puo­la­ma. Te­ko skai­ty­ti, kaip vie­nus pa­ža­di­no tė­vai ir lie­pė kel­tis, nes pra­si­dė­jo ka­ras. Ki­ti pa­sa­ko­jo, jog pa­si­ju­to lyg fil­me ar pa­gal­vo­jo, kad gal tai tik ko­kia ava­ri­ja. Ta­čiau gi­liai vi­du­je, ko ge­ro, ži­no­jo, kas nu­ti­ko. Ne­se­niai pa­si­bai­gu­sia­me do­ku­men­ti­nių fil­mų fes­ti­va­ly­je „Ne­pa­to­gus ki­nas“ te­ko žiū­rė­ti po­rą fil­mų apie Uk­rai­nos jau­ni­mą. Vie­na­me iš jų pa­sa­ko­ja­ma apie ke­lis iš ma­žo Don­ba­so kai­mo ki­lu­sius pa­aug­lius, sva­jo­jan­čius pa­bėg­ti iš ka­ro ali­na­mos Uk­rai­nos. Fil­me „Mū­sų ne­už­ge­sins“ pa­ro­do­ma jau­nuo­lių kas­die­ny­bė: ką jie mąs­to ir ką iš­gy­ve­na. Jaut­ru ma­ty­ti jau­nus žmo­nes, ku­rių sva­jo­nėms ne­lem­ta iš­si­pil­dy­ti, ir jaus­ti, kaip be­pra­smiš­kai jiems pa­tiems at­ro­do jų ref­lek­si­jos ar sa­vęs gai­lė­ji­ma­sis, nes jie jau su­vo­kia rea­lią pa­dė­tį. Nors jau­nuo­liams pa­vyks­ta iš­vyk­ti į pi­li­g­ri­mi­nę ke­lio­nę Hi­ma­la­juo­se, ta­čiau su­grį­žus vėl pa­si­tin­ka ka­ro rea­ly­bė – du pa­aug­liai pa­ten­ka į ru­sų ne­lais­vę ir bent iki šios aki­mir­kos apie juos nie­ko nė­ra žinoma.

Fil­me „To­li“ pa­sa­ko­ja­ma apie An­drė­jaus ir Ali­sos – 16-me­čių Uk­rai­nos pa­aug­lių gy­ve­ni­mą Ven­gri­jo­je. Pa­bė­gę nuo ka­ro jau­nuo­liai dir­ba mo­ky­to­jais pa­bė­gė­lių mo­kyk­lo­je. Jų mo­ki­niai vis pa­klau­sia apie ka­ro baig­tį ar už­si­me­na, kaip su tė­vais il­gai va­žia­vo iš na­mų. Dau­gu­ma iš skir­tin­gų mies­tų: Lvi­vo, Do­nec­ko, Char­ki­vo… Pa­aug­liai ne tik dir­ba mo­kyk­lo­je, bet ir ku­ria me­ną Ven­gri­jos gat­vė­se. Vie­nas iš jų pa­si­ro­dy­mų – ant ša­li­gat­vio purš­kia­mais da­žais pa­vaiz­duo­ti Uk­rai­nos kon­tū­rai su ju­dan­čio­mis ru­sų ka­rei­vių fi­gū­ro­mis. Ir kiek­vie­ną die­ną skam­bu­čiai su gim­ti­nė­je li­ku­siais ar­ti­mai­siais. Šie uk­rai­nie­čių pa­aug­liai per­s­melk­ti il­ge­sio, ne­ri­mo ir ne­ži­no­my­bės, kiek šis ka­ras dar tęsis.

Svars­tau, ko iš Uk­rai­nos žmo­nių ga­lė­čiau pa­si­mo­ky­ti pa­ti. Ma­ne ža­vi jų stip­ry­bė ir ge­bė­ji­mas su­vok­ti ir pri­im­ti rea­ly­bę. Ža­vi at­spa­ru­mas ir ne­no­ras pa­si­duo­ti. Są­mo­nin­gu­mas ir ti­kė­ji­mas, jog tai tik lai­ki­na. Ma­nau, kad ir ma­no se­ne­lis tuo ti­kė­jo. Ir tie pa­na­šaus li­ki­mo žmo­nės – iš­trem­ti, be­si­slap­stan­tys, ko­vo­ję už lais­vą Lie­tu­vą. Vik­to­ro Fran­k­lio kny­go­je „Žmo­gus ieš­ko pra­s­mės“, ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie pa­ties au­to­riaus iš­gy­ve­ni­mus kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je, nu­skam­ba Fryd­ri­cho Nietzs­che’s žo­džiai: „Kas tu­ri kam gy­ven­ti, iš­tvers bet ko­kį kaip.“ Jie tar­si įpra­smi­na Uk­rai­nos žmo­nių ko­vą už lais­vę. Kol jų dva­sia ne­pa­lauž­ta, tol bet koks „kaip“ yra ne­bai­su. Ir taip, sun­kio­mis aki­mir­ko­mis rei­kia skam­bių citatų. ■

Aga­ta Mac­ke­vi­čiū­tė, „Aš bi­jau sa­vo bai­mės“, Šauks­mas, 2023 nr. 2 (ru­duo), p. 25–26.