Studentų savivaldai trūksta kompetencijų

Lap­kri­čio 17 d. Sei­mo Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­tas at­me­tė LSS siū­ly­mą, pa­gal ku­rį aukš­to­sios mo­kyk­los fi­nan­sa­vi­mą gau­tų ir pa­gal stu­den­tų nuo­mo­nę apie jų stu­di­jų ko­ky­bę. Die­ną vė­liau to­kį spren­di­mą pa­tvir­ti­no ir Sei­mo plenumas. 

Aukš­čiau­si stu­den­tų sa­vi­val­dos at­sto­vai ko­mi­te­to iš­va­das, kad esą stu­den­tams trūks­ta kom­pe­ten­ci­jų ver­tin­ti stu­di­jų ko­ky­bę, pa­šie­pė ma­ža so­cia­li­nių tink­lų kam­pa­ni­ja.

Ir nors ko­mi­te­to iš­va­dos yra gan ci­niš­kos, bė­da ta, kad jos – teisingos.

Ne pa­slap­tis, kad tvar­kant kas­die­nius rei­ka­lus stu­den­tų at­sto­vy­bėms ir są­jun­gai la­bai svar­bi kom­pe­ten­ci­ja. Ar­gu­men­tuo­da­mi jo­mis kai ku­rie VU SA na­riai pag­rin­džia, ko­dėl vie­niems ar ki­tiems stu­den­tams tu­rė­tų bū­ti ne­leis­ta da­ly­vau­ti sa­vo at­sto­vų rin­ki­muo­se. Be to, ne­re­to­je at­sto­vy­bė­je no­rint gau­ti aukš­tes­nes stu­den­tų at­sto­vų pa­rei­gas rei­kia iš­lai­ky­ti kom­pe­ten­ci­jų te­stus. Ga­liau­siai ar dar ver­ta mi­nė­ti są­jun­go­je ir at­sto­vy­bė­se ei­nan­čią nuo­la­ti­nių mo­ky­mų vir­ti­nę, ku­ri esą tu­rė­tų to­bu­lin­ti jų na­rių kas­die­nės veik­los įgūdžius.

Aiš­ku, kad ir vie­ti­nė, ir na­cio­na­li­nė sa­vi­val­da su­pran­ta, jog ko­mu­ni­ka­ci­jos, va­dy­bos, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių ir ki­tų sri­čių įgū­džiai jų na­riams ir na­rėms ne­nu­kren­ta iš dan­gaus. Jie tu­ri bū­ti įgy­ja­mi ir per­duo­da­mi bū­si­miems atstovams.

Ta­čiau ko­dėl tarp šių kom­pe­ten­ci­jų nė­ra ge­bė­ji­mo mąs­ty­ti ir veik­ti politiškai?

Kom­pe­ten­ci­jos, ku­rias šian­dien ge­riau ar pras­čiau puo­se­lė­ja stu­den­tų sa­vi­val­da, be ge­bė­ji­mo mąs­ty­ti ir veik­ti po­li­tiš­kai iš stu­den­tų at­sto­vo pa­da­ro pa­pras­tą biu­ro­kra­tą, o iš vi­sos stu­den­tų sa­vi­val­dos – biurokratiją.

Tuo tar­pu val­džios at­sto­vai, ku­rie ga­liau­siai pri­ima spren­di­mus dėl aukš­to­jo moks­lo ir stu­den­tų ge­ro­vės yra ne biu­ro­kra­tai, o po­li­ti­kai. Kai biu­ro­kra­tas su­si­du­ria su po­li­ti­ku, pa­sta­ra­sis anks­čiau ar vė­liau lai­mi. Dėl pa­pras­čiau­sios prie­žas­ties, kad vie­nas spren­di­mus pri­ima, o ki­tas – vykdo.

Ne­nuo­sta­bu, kad dau­gu­ma stu­den­tų sa­vi­val­dos pa­siū­ly­mų su­si­dū­rus su ša­lies po­li­ti­kais yra pa­smerk­ti at­me­ti­mui. Ką po­li­ti­kai pa­sa­kys, tą LSS ar SA ir (ne)darys, nes toks ir yra po­li­ti­kų ir biu­ro­kra­tų santykis.

Šiuo konk­re­čiu at­ve­ju ne­rei­kė­tų ap­si­gau­ti ko­mi­te­to pa­sta­bų tu­ri­niu, kad esą stu­den­tų sa­vi­val­dai ar pa­čiai stu­den­ti­jai trūks­ta įgū­džių ver­tin­ti, kas yra stu­di­jų ko­ky­bė. Ko­mi­te­tas tie­siog pra­bi­lo sa­vi­val­dai su­pran­ta­ma kal­ba. Vis­gi es­mė yra to­kia, kad pa­siū­ly­mą ko­mi­te­tas at­me­tė pui­kiai su­pras­da­mas, kad LSS ne­su­ge­bės jo na­riams pa­da­ry­ti jo­kių po­li­ti­nių nuo­sto­lių. Bent kiek pri­ty­rę po­li­ti­ko­je mo­ka grei­tai užuos­ti sa­vo prie­ši­nin­kų silp­ny­bes, o LSS tren­kia iš to­li – ji ne­tu­ri jo­kių po­li­ti­nių pa­jė­gu­mų. Ir ne, nau­jos Fa­ce­bo­ok pro­fi­lių nuo­trau­kos čia nė kiek nepadeda.

„Bent kiek pri­ty­rę po­li­ti­ko­je mo­ka grei­tai užuos­ti sa­vo prie­ši­nin­kų silp­ny­bes, o LSS tren­kia iš to­li – ji ne­tu­ri jo­kių po­li­ti­nių pajėgumų.“

Ko­kios yra tos rei­ka­lin­gos po­li­ti­nės kom­pe­ten­ci­jos, ku­rios stu­den­tų at­sto­vus iš vyk­dan­čių biu­ro­kra­tų pa­vers­tų pil­na­ver­čiais po­li­ti­kos žai­dė­jais, iš tik­rų­jų ga­lin­čiais nu­lem­ti stu­den­tams svar­bių spren­di­mų priėmimą?

Toks at­sto­vas ar at­sto­vė tu­ri mo­kė­ti bur­ti sau pa­lan­kius po­li­ti­kus ap­link sa­ve ir ap­link jam rū­pi­mus klau­si­mus. Ge­bė­ti ap­tik­ti skir­tis ir skir­tin­gų gru­pių in­te­re­sus, juos de­rin­ti ir jais žais­ti. Ga­liau­siai, kai vi­si ki­ti po­li­ti­niai ban­dy­mai ne­nu­si­se­ka, mo­bi­li­zuo­ti sa­vo rin­kė­jus (stu­den­tų sa­vi­val­dos at­ve­ju – stu­den­tus), for­muo­ti vie­šą­ją nuo­mo­nę ir kel­ti po­li­ti­nį spau­di­mą. Bū­tent be šių ge­bė­ji­mų stu­den­tų sa­vi­val­da to­liau teiš­ga­lės reikš­ti nu­si­vy­li­mą ir gi­lų su­si­rū­pi­ni­mą dėl at­mes­tų stu­den­tams svar­bių pasiūlymų.

To­kių kom­pe­ten­ci­jų stu­den­tų at­sto­vai ne­tu­ri, nes sa­vi­val­da yra pa­da­rius vis­ką, kad tik ne­su­si­da­ry­tų są­ly­gos to­kius įgū­džius įgy­ti. Jos, kaip ir bet ko­kie ki­ti įgū­džiai, tu­ri bū­ti au­gi­na­mos nuo pat že­miau­sio stu­den­tų sa­vi­val­dos ly­gio. Ta­čiau šiai die­nai sa­vi­val­dos dekla­ruo­ja sa­ve ap­o­li­tiš­ko­mis. Di­džio­jo­je da­ly­je uni­ver­si­te­tų ap­ri­bo­ta stu­den­tų rin­ki­mų tei­sė. Stu­den­tai lai­ko­mi vie­na­ly­te ma­se su vie­no­dais in­te­re­sais (žr. pa­vie­nio at­sto­vo tiks­lą „at­sto­vau­ti vi­siems stu­den­tams“). Bai­mi­na­ma­si bet ko­kių san­ty­kių su par­ti­jo­mis ir jų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Į at­sto­vy­bes var­giai įsi­lei­džia­mi ki­ta­min­čiai ir ki­tos stu­den­tų grupės. 

Bend­rai pa­ėmus sa­vi­val­dos vei­kia grei­čiau kaip drau­gų klu­bai, o ne kaip vie­tos, kur su­si­du­ria ir de­ri­na­mi skir­tin­gi in­te­re­sai. Ši steri­li sa­vi­val­dos vi­daus kul­tū­ra su­vei­kia kaip šil­t­na­mio efek­tas: at­sto­vai, iš­ėję iš drau­gin­gos ir ne­konf­lik­ti­nės at­sto­vy­bės ap­lin­kos į na­cio­na­li­nę po­li­ti­ką – kur svar­biau­sias dė­muo ir yra skir­tin­gi in­te­re­sai – bū­na vi­siš­kai jai ne­pa­si­ruo­šę. Ga­liau­siai dėl to ken­čia vi­sa stu­den­ti­ja, kai na­cio­na­li­niu lyg­me­niu pri­ima­mi jai svar­būs sprendimai.

Juk bū­tų ma­žų ma­žiau­siai keis­ta, jei stu­den­tų sa­vi­val­dos sa­vo įsta­tuo­se dekla­ruo­tų, kad jos yra prieš ko­mu­ni­ka­ci­jos įgū­džius. Ar­ba prieš va­dy­bos. Ar­ba prieš žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių. Ar­ba dar prieš bet ku­rią kom­pe­ten­ci­ją, ku­ri rei­ka­lin­ga, kad stu­den­tų sa­vi­val­da ga­lė­tų efek­ty­viai at­sto­vau­ti stu­den­tams. Tai ko­dėl taip yra su po­li­tiš­ku­mu? Bū­tent su ta kom­pe­ten­ci­ja, be ku­rios vi­sa ki­ta sa­vi­val­do­je su­kaup­ta pa­tir­tis nu­ei­na šu­niui ant uodegos.

Taip ir iš­ei­na, kad stu­den­tų at­sto­vai na­cio­na­li­niu lyg­me­niui pa­na­šūs į Sei­mo ko­ri­do­riais klai­džio­jan­tį pa­aug­lį, vien dėl pa­teik­to pa­siū­ly­mo tar­si iš tė­vų be­si­ti­kin­tį po­li­ti­kų ap­do­va­no­ji­mų ir pri­pa­ži­ni­mo. Ne­ga­vęs ko no­ri šis ’nio­li­ki­nis Fa­ce­bo­o­ke sa­vo drau­gams pa­ra­šo ašt­rų įra­šą apie di­džią ne­tei­sy­bę, ku­rią jam pa­da­rė tė­vai. Taip ir pa­si­bai­gia jo žy­gis. Trum­pai ta­riant, šian­dien stu­den­tų sa­vi­val­da po­li­ti­ko­je – įky­rus, bet ne­la­bai kam įdo­mus vaikigalis.

Kol stu­den­tų at­sto­vai ne­įsi­kirs, kad jų dar­bas iš es­mės yra po­li­ti­nis, tol jie ne­ga­lės su­da­ry­ti są­ly­gų šioms kom­pe­ten­ci­joms įgy­ti ir pra­dė­ti mo­ky­tis žais­ti pa­gal po­li­ti­kos tai­syk­les. Ir kol jie ne­iš­moks po­li­tiš­kai ap­žais­ti val­džios at­sto­vų, tol stu­den­tai sa­vo prob­le­mų spren­di­mus ma­tys kaip au­sis be veidrodžio.