2019-ųjų liepos 27 dieną oficialiai tapau Vilniaus universiteto psichologijos bakalauro studente. Praėjo maždaug du mėnesiai, kol tapau politiškai angažuota. Pirmiausia įsitraukiau į klimato judėjimo Fridays for Future Vilniaus komandos renginius. Nors 2019-ųjų rugsėjį klimato aktyvizmas jau buvo pasiekęs apogėjų, tuo metu pajaučiau pamažėle tarp studentų augančią politinę apatiją. Protestuose pasigesdavau bendrakursių, todėl pradėjau kelti klausimą: kokios priežastys lemia, kad tiek daug sąsajų turinčios aktyvizmo kryptys nėra linkusios bendradarbiauti?
Klimato aktyvistai Lietuvoje
Sugrįžkime prie judėjimo, kurį pažįstu geriausiai. Fridays for Future savo veiklos taktikomis yra kiek mažiau radikalus, nehierarchinis, decentralizuotas ir intersekcionalus judėjimas, kuris skatina jungtis dėl klimato ir gamtosaugos problemų sunerimusį jaunimą. 2019-ųjų vasarą Lozanoje vykusiame tarptautiniame Fridays for Future aktyvistų suvažiavime buvo suformuluoti trys judėjimo reikalavimai. Pirma, išlaikyti pasaulio vidutinės temperatūros pakilimą žemiau 1,5 °C, lyginant su ikipramoniniu lygiu. Antra, užtikrinti klimato teisingumą ir tai, kad kovoje su klimato krize atsakomybė būtų paskirstyta teisingai. Trečia, priimti klimatą liečiančius sprendimus remiantis naujausiais ir patikrintais mokslo duomenimis.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Panašūs reikalavimai ir vertybės pastebimi ir radikalesniuose klimato bei aplinkosaugos judėjimuose. 2021-ųjų gegužės 21 dieną Lietuvoje šaknis įleido 77 šalyse išaugęs, decentralizuotas ir intersekcionalus Extinction rebellion judėjimas, kuris vienija studentų, mokslo darbuotojų ir klimato krizės paliestų darbininkų grupes. Extinction Rebellion taip pat kelias tris pagrindinius reikalavimas.
Pirmasis reikalavimas – sakyti tiesą. Judėjimo nariai reikalauja, kad „valdančiosios institucijos ir spauda aiškiai, teisingai ir visiems suprantamai skelbtų kritinę klimato ir ekologinės krizės situaciją ir bendradarbiaudami su kitomis institucijomis visais įmanomais būdais praneštų apie reikiamų pokyčių skubumą“. Antrasis – veikti dabar. Judėjimo nariai reikalauja, kad „valdančiosios institucijos bei didžiausią grėsmę keliantys pramonės sektoriai veiktų jau dabar, sustabdytų biologinės įvairovės nykimą ir iki 2025 metų sumažintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą iki grynojo nulio“. Trečiasis judėjimo reikalavimas paliečia veiklą už politikos ribų. Judėjimo nariai reikalauja, kad „vyriausybė savo sprendimus klimato ir ekologinio teisingumo temomis priimtų Piliečių asamblėjos pagalba, suteikdama politinės galios patiems piliečiams, kurie, susirinkę sušauktoje asamblėjoje, turėtų galimybę diskutuoti ir suformuoti rekomendacijas, pateikiamas valdančiosioms institucijoms“.
Kokios problemos vienija studentiją ir klimato aktyvistus?
Studentų ir klimato aktyvistų sprendžiamos problemos tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesusijusios. Pirmiausia mus sieja švietimo kokybės poreikis. Ir studentų, ir klimato judėjimai reikalauja atkreipti dėmesį į švietimo sistemos ydas. Akivaizdu, kad mokslinių straipsnių apie klimato krizę populiarinimas, tinkamas žurnalistų ir mokslininkų bendradarbiavimas, su ekosofija bei klimato krize susijusių temų įtraukimas į universitetų ir mokyklų švietimo programas yra vienas svarbiausių žingsnių, padedančių pritraukti daugiau žmonių į klimato judėjimus.
Antra, mus sieja suvokimas, kad problemos, su kuriomis susiduriame nuolat ir kurias mėginame spręsti, kyla iš neužkamšomų ekonominės ir politinės sistemos trūkumų ir dėl to reikalauja sprendimų, orientuotų į sisteminius pokyčius. Lietuvos studentijos keliamos valgyklų, bendrabučių sąlygų ir nuomos kainų, studentų praktikų apmokėjimo, stipendijų dydžio, paskolų prieinamumo ir švietimo sektoriaus finansavimo problemos nuolat įstringa britų kultūros ir politikos kritiko Marko Ficherio įvardintose nesibaigiančio biurokratinio labirinto ir atsakomybės nusikratymo struktūrose.
Klimato krizė taip pat neištrūksta iš sisteminių problemų sąrašo. Klimato krizės kontekste mes susiduriame su atsakomybės nusikratymu, kai reikalaudami laikytis teisinių įsipareigojimų ir nustatyti teisines sąlygas, kurios tinkamai apribotų Vilniaus miesto medžių kirtimus, išgirstame ir savivaldybės tarybos narių ir Aplinkos ministerijos tvirtinimą esą jie patys negali priimti sprendimų.
Mes kartu susiduriame su naiviu įtikėjimu į individualaus veiksmo galią – klimato krizės kontekste ištisus dešimtmečius vyrauja nusistatymas, jog tavo aktyvizmą geriausiai matuoja balsavimas pinigine. Net metų metus stebėdami, kaip tie individualūs pasirinkimai ne visuomet keičia tikrovę, galime atsisakyti vartoti klimatui žalingus produktus. Vis dėlto teisingas vartojimas neatsispindi korporacijų gamybos programose. Mes matome, kaip mažinamos taršių prekių kainos ar darbuotojų atlyginimai, reikalingi įpirkti brangesniems, bet aplinkai draugiškiems produktams.
Mes taip pat išgyvename neįprastą momentą, kai kapitalizme perrašomos sąvokos labai lengvai tampa tikrovės dalimi: dabartinė mūsų sociopolitinės sistemos faktinė padėtis tampa vertybe, o prigimtinės teisės – privalumais ir rekomendacijomis. Tarp studentų tai atsiskleidžia vis dar neįgyvendinta galimybe visą dėmesį skirti studijoms, o ne jas derinti su darbu ir gauti kokybišką švietimą, o klimato kontekste – turėti ateitį.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Dėl šios priežasties mes nebetikime galimybe žvelgti į studentų problemas ar klimato krizę kaip į vakuume egzistuojančias, su ekonominėmis ir politinėmis struktūromis nesusijusias problemas.
Judėjimų ekologija
Studentus ir klimato aktyvistus sieja judėjimų kūrimui reikalinga ekologija. Šis bendrumas minimas Felixo Guattari ekosofijos koncepcijoje, kuri apjungia tris ekologijas: mentalinę (pasireiškiančią viršindividualiu ir individualiu lygmenimis), socialinę (visuomenės grupių) ir gamtinę. Šios ekologijos susiveda į vienį. Koncepcija teigia, kad „žmogaus ryšių su sociumu, psichika ir gamta trūkinėjimas vyksta ne vien dėl aplinkos ir objektyvumo taršos, o ir dėl fatalistinio pasyvumo, skendėjimo ribotuose savęs suvokimuose, nenuovokume, kuris, lygiai kaip ir gamtinėje plotmėje, mažina įvairovę ir kelia iššūkį tvariam skirtingų rūšių sugyvenimui“. Taigi, remiantis šia ekosofijos koncepcija, būdai, galintys užtikrinti ir studentų, ir klimato judėjimų veiklai reikalingą esybių įvairovės išlikimą yra šie: priešinimasis pusiausvyrai, fiksuotoms prasmėms, mokslinėms doktrinoms ir pasitikėjimas išlaisvintu kūrybiniu procesu, pasitikėjimas nuolatiniu sugrįžimu į pradinį egzistencinį tašką.
Taigi, nors šiandien jau nebepastebime tokio gausaus studentų įsitraukimo į klimato aktyvizmą, tačiau studentų ir klimato judėjimų problemos, trūkumai ir jų kilmė yra panašūs. Mus sieja švietimo kokybės poreikis, susidūrimas su žalingu susvetimėjimu, susidūrimas su kasdienybėje praktikuojamu prigimtinių teisių perrašymu į privalumus ir susidūrimai su atsakomybės kratymusi.
