Studentės gyvenimas prieš, per ir po karantino

Su Gab­rie­le pas­ku­ti­nį sy­kį gy­vai ma­t­ėmės ko­vo vi­du­ry­je. Ta­da ji dir­bo vie­no­je iš Kau­no ka­vi­nių, per­trau­kos me­tu ten gė­rė ka­vą. Tą pa­čią die­ną vals­ty­bė­je pas­kelb­tas ka­ran­ti­nas. Gab­rie­lė, kaip ir di­džio­ji da­lis ki­tų pa­slau­gų sek­to­riu­je dir­ban­čių stu­den­tų, su­si­dū­rė su reikš­min­gais gy­ve­ni­mo po­ky­čiais. Dėl ka­ran­ti­no ka­vi­nė, ku­rio­je ji dir­bo, bu­vo už­da­ry­ta. To­mis die­no­mis vi­sos paskai­tos per­si­kė­lė į vir­tu­alią erd­vę. Su­si­klos­čius to­kioms ap­lin­ky­bėms Gab­rie­lė pa­li­ko Kauną. 

Ba­lan­džio de­vy­nio­lik­tą su Gab­rie­le su­si­sie­kiau nuo­to­li­niu bū­du. Nors ji ir mėgs­ta fil­mus, ta­čiau, kaip vė­liau pa­ti­kins, ek­ra­nas tik­rai ne­pa­kei­čia gy­vo žmo­gaus. Šia­me ka­ran­ti­no sū­ku­ry­je pa­kvie­čiau ją pa­si­kal­bė­ti apie stu­den­tiš­ką gy­ve­ni­mą prieš, per ir po karantino.

ŠAUKSMAS: Pa­pa­sa­kok, kaip pa­si­rin­kai sa­vo studijas?

Gab­rie­lė: Me­nų is­to­ri­ja, kri­ti­ka ir me­di­jos ne­bu­vo ma­no pri­o­ri­te­ti­nis va­rian­tas, nes aš iš pra­džių no­rė­jau stu­di­juo­ti so­cio­lo­gi­ją ir ant­ro­po­lo­gi­ją. Man tai bu­vo aki­b­rokš­tas, nes ne­si­ti­kė­jau, kad taip įvyks (so­cio­lo­gi­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos kur­sas 2019 me­tais ne­su­si­rin­ko – aut. pa­st.) Me­nų kri­ti­ka bu­vo ant­ro­je vie­to­je pa­gal ma­no pa­si­rin­ki­mą. Me­nas, kul­tū­ra – ma­no šak­nys. Esu bai­gu­si me­no gim­na­zi­ją, tai čia ne­bu­vo kaž­kuo blo­ges­nis va­rian­tas. Aš juo ne­si­gai­liu, nes įsto­jau į to­kią sri­tį, ku­ri yra sa­vo tu­ri­niu la­bai skvar­bi ir specifiška.

ŠAUKSMAS: Ar tau bu­vo sun­ku pra­dė­ti studijuoti? 

Gab­rie­lė: Ne­pa­sa­ky­čiau, kad su­dė­tin­ga ar­ba leng­va. Su­dė­tin­ga gal bu­vo iš pra­džių dau­giau, kol su­si­dė­lio­jau tvar­ka­raš­tį pa­gal sa­vo lai­ko ir in­te­re­sų ga­li­my­bes, bet krū­vio po­bū­džiu tai ne. Sun­kiau bu­vo, kai aš pra­dė­jau dirbti.

ŠAUKSMAS: Kur tu gy­ve­nai prieš karantiną?

Gab­rie­lė: Aš nuo­ma­vau­si kam­ba­rį tri­jų kam­ba­rių bu­te. Bend­ra­bu­čio ne­no­rė­jau pa­gal sa­vo as­me­ni­nius prin­ci­pus rink­tis, bu­vo po­rei­kis ras­ti sau ra­my­bę. No­rė­jau gy­ven­ti vie­na, su tuo at­ėjo po­rei­kis pi­ni­gams, pas­ka­ti­nęs su­si­ra­sti dar­bą. Dir­bau vi­są va­sa­rą prieš tai, nes pla­na­vau pre­li­mi­na­rų sce­na­ri­jų, kad ne­no­rė­siu gy­ven­ti bend­ra­bu­ty­je ir no­rė­siu ieš­ko­tis ki­tos gy­ve­na­mos vie­tos. Dir­bau tam, kad tu­rė­čiau kaž­kiek tų pra­di­nių san­tau­pų mo­kes­čiams, mais­tui ir taip to­liau. Bet lai­kui bė­gant su­pra­tau, kad man jų ne­už­teks. Ne­no­rė­jau pra­šy­ti tė­vų pa­gal­bos, la­bai ant są­ži­nės krenta.

ŠAUKSMAS: O ko­dėl ne­no­rė­jai tė­vų pra­šy­ti? 

Gab­rie­lė: Mes ne­sam la­bai pa­si­tu­rin­tys ir aš ne­no­rė­jau sau leis­ti pra­šy­ti pi­ni­gų iš ten, iš kur jie ne­la­bai ga­li ateit. 

ŠAUKSMAS: Gal ga­li pla­čiau pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ku­rio­je gy­ve­nai prieš karantiną?

Gab­rie­lė: Iš pra­džių, kai įsi­kraus­čiau, vie­na­me kam­ba­ry­je gy­ven­da­vo la­bai pri­va­ti ir už­da­ra se­ny­va mo­te­ris. Su ja per daug ne­bend­ra­vau, nes jos daž­nai ne­su­tik­da­vau. Pa­vyz­džiui, iš­ei­da­vo į vir­tu­vę pen­kiom mi­nu­tėm ir vis už­si­ra­kin­da­vo kam­ba­rį tre­jais už­rak­tais. O šiaip pats kam­ba­rys tai pa­kan­ka­mai ge­ras, la­bai erd­vus, jau­kus. La­bai di­de­lių po­rei­kių ne­tu­rė­jau, man daug vie­tos ir pra­ban­gos tik­rai ne­rei­kia. Svar­bu yra sto­gas virš galvos. 

ŠAUKSMAS: Pa­pa­sa­kok, kaip tu prieš ka­ran­ti­ną dirb­da­vai? 

Gab­rie­lė: Dar­bą su­si­ra­dau rug­sė­jo pa­bai­go­je. Taip la­bai nuo­dug­niai ne­pra­dė­jau ieš­ko­tis, čia bu­vo at­si­tik­ti­nu­mo rei­ka­las. Jau bu­vau pra­dė­ju­si svars­ty­ti apie tą ga­li­my­bę, kad man rei­kės ieš­ko­tis dar­bo. Vie­ną die­ną feis­buke „skro­lin­da­ma“ pa­ma­čiau skel­bi­mą, kad ka­vi­nė ieš­ko dar­buo­to­jų. Pa­gal­vo­jau, ko­dėl gi ne­pa­ban­džius. Pa­ra­šiau jiems laiš­ką, nu­siun­čiau CV ir po ke­lių die­nų ga­vau skam­bu­tį. Pa­si­ro­dė, kad jie ma­nęs ten no­ri. Ne­ži­nau dėl ko, gal dėl anks­tes­nės pa­tir­ties, bet pri­myg­ti­nai kvie­tė, kad aš ei­čiau į po­kal­bį. Su­ti­kau ir po ke­lių die­nų mes su ka­vi­nės mar­ke­tin­go va­do­ve su­si­ta­rėm su­si­ma­tyt vie­na­me iš padalinių.

Ji pa­pa­sa­ko­jo apie pa­čias są­ly­gas, ko iš ma­nęs ti­kė­tų­si. Pir­mas keb­lu­mas bu­vo, kad aš esu stu­den­tė, o „pu­si­nu­kų” jie ne­la­bai no­ri, tai yra pu­se eta­to dir­ban­čių. Pa­gal pa­tį ka­vi­nės mo­de­lį yra la­bai ne­pa­to­gu dė­lio­ti gra­fi­kus. Bet aš pa­sa­kiau jai ka­da ga­liu dirb­ti ir ji pa­ža­dė­jo pa­ban­dy­ti pa­dė­lio­ti ma­ne į rei­ka­lin­gas vie­tas. Po ke­lių die­nų pa­kvie­tė pa­ban­do­mą­jam pa­dir­bi­mui. Iš pra­džių vis­kas at­ro­dė kaip ir ge­rai, ko­le­gos pa­kan­ka­mai sve­tin­gi, ko­mu­ni­kuo­jan­tys, pa­ti vie­ta jau­ki. Gal­vo­jau, kad po­ten­cia­liai įsi­dar­bin­siu čia. Adap­ta­ci­ja vie­naip ar ki­taip bu­vo su­dė­tin­ga. Kaip ir kiek­vie­no­je dar­bo­vie­tė­je kaž­ka­da iš­len­da vi­sos ydos ir tu pa­ma­tai kaip iš tik­rų­jų vis­kas vei­kia. Tas pir­mi­nis įspū­dis ne vi­sa­da ati­tin­ka rea­ly­bę. Iki šiol ir dirbau. 

ŠAUKSMAS: Ką ta­vo gy­ve­ni­me reiš­kia darbas?

Gab­rie­lė: Dar­bas šiuo me­tu tik kaip pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Į ba­ris­tos po­zi­ci­ją ne­žiū­riu kaip į kaž­ko­kią po­ten­cia­liai sau tin­kan­čią, tai nė­ra tai, ką aš no­rė­čiau puo­se­lė­ti to­liau. Dar lai­ki­nai gau­nu ska­ti­na­ma­ją sti­pen­di­ją už pir­mą­jį se­mest­rą (78 eurai – aut. pa­st.). Jos ne­sie­kiau są­mo­nin­gai, tie­siog pir­mas kur­sas ne­rei­ka­la­vo iš mo­ky­mo­si pu­sės tiek daug pa­stan­gų. Ban­dau bū­ti nuo­šir­di su sa­vi­mi ir ne­si­nert iš kai­lio dėl pa­čių aukš­čiau­sių re­zul­ta­tų. Ta­čiau vis šio­kie to­kie pinigai. 

ŠAUKSMAS: Ar tau pa­vyk­da­vo vis­ką su­de­rin­ti – moks­lą, dar­bą, buitį?

Gab­rie­lė: Tik­rai ne. Su stu­di­jo­mis ir dar­bu bus vi­sa­da taip. Iš vi­so ma­nau, kad su­de­ri­na­mu­mas, ku­rį daž­nai afi­šuo­ja, yra mi­tas. Ga­lų ga­le iš­ei­na taip, kad au­ko­ji ar­ba vie­ną da­ly­ką, ar­ba ki­tą. Sa­vo si­tu­aci­jo­je au­ko­jau stu­di­jas. Ži­no­ma, ne pa­čius stu­di­jų re­zul­ta­tus, bet tie­siog tu­rė­da­vau au­ko­ti tam tik­ras paskai­tas, kad ga­lė­čiau pri­si­de­rin­ti prie dar­bo grafiko.

Iš pra­džių no­rė­jau įsi­dar­bin­ti pu­sei eta­to, bet pa­gal ka­vi­nės si­tu­aci­ją pa­ma­čiau, jog ne­pa­vyks to pa­da­ry­ti. Tas dar­bo krū­vio po­rei­kis au­ga. Pa­vyz­džiui, ka­vi­nės pa­da­li­niuo­se dir­ba po ko­kius pen­kis še­šis žmo­nes, ku­rie dar­bo krū­vį tu­ri pa­si­da­lin­ti daug­maž to­ly­giai. To­dėl žmo­nės daž­niau­siai dir­ba pil­nu eta­tu, kad dar­bo krū­vis bū­tų to pa­ties va­lan­dų skai­čiaus. Šiuo at­ve­ju pa­gal dar­bo po­bū­dį ne­pa­to­gu tu­rė­ti žmo­gų, ku­rį ne­la­bai kaž­kur ga­li kai­šio­ti. Iš pra­džių steng­da­vau­si au­ko­ti tas paskai­tas, dėl ku­rių ma­žiau­siai skau­dės, A, B dalykus. 

ŠAUKSMAS: Dėl ko tu la­biau­siai ne­ri­ma­vai prieš karantiną ?

Gab­rie­lė: Pa­teik­siu trum­pą ge­ne­zę, kaip bu­vo mū­sų ka­vi­nė­je. Ke­lias die­nas prieš ka­ran­ti­ną se­kiau ki­tų įmo­nių veik­lą ir ma­čiau, kad dau­gu­ma ėmė­si pir­mi­nių ap­sau­gos prie­mo­nių. Ka­vą ir mais­tą da­ry­da­vo tik iš­si­ne­ši­mui, ba­ris­tos tu­rė­da­vo pirš­ti­nes. Iš val­dy­mo or­ga­nų mes ne­ga­vom jo­kių konk­re­tes­nių nu­ro­dy­mų, kaip rei­kė­tų ap­si­sau­go­ti. Man tai bu­vo keis­ta, aš pa­gal­vo­jau, kad pa­ti in­di­vi­dua­liai pa­ra­šy­siu ad­mi­nist­ra­ci­jai laiš­ką. Ta­me laiš­ke, vi­sų ba­ris­tų var­du iš­dės­čiau, kad mes jau­čia­mės žiau­riai ne­sau­giai dirb­da­mi to­kio­mis są­ly­go­mis ir pa­klau­siau, ką mes ga­lė­tu­me šiuo me­tu da­ry­ti ki­taip. Jie at­sa­kė, bet konk­re­tes­nių nu­ro­dy­mų ne­su­lau­kė­me. Bu­vo tik ke­lios re­ko­men­da­ci­jos, kad ga­li­me siū­ly­ti kli­en­tui at­si­skai­ty­ti kor­te­le, siū­ly­ti ka­vą pa­da­ry­ti iš­si­ne­ši­mui, bet konk­re­tes­nių prie­mo­nių jie ne­įve­dė. Lai­mei, kad pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis ne­bu­vo daug kli­en­tų, ga­lė­da­vo­me iš­ti­sas va­lan­das sė­dė­ti ka­vi­nė­je nie­ko ne­veik­da­mi. Pra­šė­me, kad ga­lė­tu­me anks­čiau už­si­da­ry­ti ir iš­ei­ti na­mo, ta­čiau to ne­lei­do, nes jiems rei­kė­jo su­si­rink­ti tuos pas­ku­ti­nius eurus apy­var­to­je. Po to jau sklan­dė kal­bos, nau­jie­nos, straips­niai, jog bus pas­kelb­tas ka­ran­ti­nas. Jie iš pra­džių lai­kė­si nuo­sta­tos, kad ka­vi­nė vis vien liks ati­da­ry­ta, bet ka­va bus da­ro­ma tik iš­si­ne­ši­mui. Man tai at­ro­dė keis­ta, nes ne­įsi­vaiz­da­vau jo­kio įma­no­mo bū­do, ku­riuo bū­tų ga­li­ma sau­giai dirb­ti ka­ran­ti­no me­tu. Va­do­vai ne­kal­bė­jo apie kaž­ko­kias ga­ran­ti­jas, kad mes tu­rė­si­me ap­sau­gos prie­mo­nes, kau­kes, pirš­ti­nes ir kad bus įmon­tuo­tos plas­ti­ki­nės per­tva­ros. Jo­kių kal­bų apie tai.

Ki­ta­me elekt­ro­ni­nia­me laiš­ke pa­pra­šė vi­sų dar­buo­to­jų as­me­niš­kai iš­dės­ty­ti sa­vo po­zi­ci­ją – mes no­ri­me dirb­ti ar ne­no­ri­me, ko­kias mes są­ly­gas siū­lo­me jiems. Bu­vo gra­žu ma­ty­ti so­li­da­ru­mą iš mū­sų pu­sės, kaip mes ko­lek­ty­viš­kai, ka­te­go­riš­kai ra­šė­me laiš­kus, kad ne, mes at­si­sa­kom dirb­ti. Nie­kas ne­no­rė­jo už­dirb­tų pi­ni­gų vė­liau au­ko­ti tam, kad ga­lė­tų gy­dy­ti sa­vo svei­ka­tą. Ki­tą die­ną jie ap­skam­bi­no te­le­fo­nu mus vi­sus, nes iš įmo­nės va­do­vo dar bu­vo to­kio spau­di­mo ar pra­šy­mo, nu pa­dirb­kit, pa­dirb­kit. Ta­da pra­dė­jo eit kal­ba apie at­ly­gi­ni­mus, jie mums pa­siū­lė du va­rian­tus. Ga­li­ma ei­ti į ne­dar­bin­gu­mą ar­ba ga­li­ma im­ti ap­mo­ka­mų ato­sto­gų. Dau­gu­ma pa­si­ra­šė pra­šy­mus ir pa­si­ėmė ap­mo­ka­mas at­sos­to­gas, ka­dan­gi rei­ka­lin­gi tiek pi­ni­gai, tiek so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos. Kvai­liau­sia da­bar, kad aš to­mis ato­sto­go­mis šie­met ne­be­ga­lė­siu pa­si­nau­do­ti, nes jos jau iš­nau­do­tos. At­ro­do, kad jie ga­na gud­riai čia pa­siel­gė. Gal ir bu­vo to ma­ny­mo, kad ka­ran­ti­nas ne­si­tęs il­giau dvie­jų sa­vai­čių ir čia „pa­pu­šin­sim“ pa­si­nau­do­ti to­mis atostogomis. 

Jei­gu nuo­šir­džiai pa­at­vi­rau­jant, tai man ne­ra­mu ne tiek dėl sa­vo si­tu­aci­jos, bet dėl šei­mos. Ma­no ma­ma ir­gi dir­ba ka­vi­nė­je, tik ki­to­je. Tai šei­mos verslas, ne tink­li­nė įmo­nė, tu­ri ma­žiau pa­ja­mų. Jie at­lei­do di­džią­ją da­lį dar­buo­to­jų, pa­si­li­ko ma­mą, nes ji šiek tiek aukš­tes­nė­je po­zi­ci­jo­je. Daug bai­mės dėl po­ten­cia­laus už­si­da­ry­mo ir ka­vi­nės bank­ro­to, tai ma­ma ir­gi la­bai ne­sta­bi­lio­je si­tu­aci­jo­je, ne sta­bi­les­nė­je ne­gu ma­niš­kė. Aš bi­jau, kad ne­bū­tų taip, jog ap­si­vers ro­lės ir man rei­kės ma­mai fi­nan­siš­kai padėti. 

ŠAUKSMAS: Jie ne­kal­bė­jo apie prastovas?

Gab­rie­lė: Ne, apie pra­sto­vas tuo me­tu iš vi­so ne­bu­vo kal­bos. Kai ko­vo ga­le bu­vo ma­ty­ti, kad vis­kas už­si­tęs il­giau nei dvi sa­vai­tes, jie ap­skam­bi­no dar­buo­to­jus ir vėl, tik šį­kart ne vi­sus žmo­nes, kas bu­vo keis­čiau­sia. Pre­li­mi­na­riai kaip ir tei­gė, kad mes kaip ir ima­mės pra­sto­vas, bet nė­ra aiš­ku iki šios die­nos. Jie ra­šy­ti­nai ne­su­pa­žin­di­no su pra­sto­va, ko ti­kė­jau­si. Ma­ny­čiau, bent elekt­ro­ni­niu bū­du ga­lė­jo tai pa­da­ry­ti. Da­bar šiek tiek ne­ri­mau­ju, dėl dar­bo pra­ra­di­mo ga­li­my­bės, ka­ran­ti­no me­tu po­pu­lia­rė­ja prak­ti­ka at­lei­di­nė­ti žmo­nes iš dar­bų. Esu la­bai ne­aiš­kio­je si­tu­aci­jo­je šiuo me­tu, trūks­ta ko­mu­ni­ka­ci­jos iš val­dy­mo organo. 

ŠAUKSMAS: Ar ta­vo fi­nan­si­nė pa­dė­tis nu­ken­tė­jo nuo ka­ran­ti­no ar ne, as­me­niš­kai tavo?

Gab­rie­lė: Ma­nau, tik­rai ga­lė­jo įvyk­ti blo­giau. Man pa­si­lik­ti Kau­ne vie­nai pa­čiai bū­tų bu­vę tur­būt kur kas ža­lin­giau, nei grįž­ti na­mo į ki­tą mies­tą. Ki­ta ver­tus, jau­čiuo­si grau­žia­ma tos kal­tės, kad ma­ma da­bar tu­ri ma­ne išlaikyti. 

ŠAUKSMAS: Ar tu vis dar mo­ki už nuo­mo­ja­mą būs­tą Kaune? 

Gab­rie­lė: Su būs­tu ir­gi įdo­mi si­tu­aci­ja. Nuo­mi­nin­kė ži­no, kad aš ne­gy­ve­nu ten nuo ko­vo vi­du­rio, bet tur­būt čia bus as­me­ni­nio su­si­ta­ri­mo rei­ka­las, ar ji leis ne­mo­kė­ti, ar vis­dėl to pa­pra­šys tų pi­ni­gų. Mes pla­na­vom dvie­se pa­si­kal­bė­ti ba­lan­džio ga­le ir nu­spręs­ti. Idea­liau­sia bū­tų, jei­gu ne­rei­kė­tų su­mo­kė­ti už šį mė­ne­sį ir ne­rei­kė­tų su­mo­kė­ti už ko­mu­na­li­nius, nors bu­te gy­ve­na ta ki­ta mo­te­ris. Ži­nai, ko­dėl aš tu­rė­čiau mo­kė­ti už tai, ko nesuvartojau.

ŠAUKSMAS: Api­bū­dink sa­vo stu­di­jų pro­ce­są, da­bar­ti­nį, ka­ran­ti­no metu. 

Gab­rie­lė: Lan­kau vyks­tan­čias nuo­to­li­nes paskai­tas, ne vi­sų da­ly­kų jos te­vyks­tan­čios, pa­brėž­čiau. Raš­to dar­bai, li­te­ra­tū­ros nag­ri­nė­ji­mas. Aiš­ku, dau­giau tos as­me­ni­nės ini­cia­ty­vos – do­mė­ji­ma­sis pa­pil­do­ma li­te­ra­tū­ra, šaltiniais.

ŠAUKSMAS: Tai taip api­bend­rin­tai, gal ga­lė­tum api­bū­din­ti, kaip ta­ve ka­ran­ti­nas veikia? 

Gab­rie­lė: Psi­cho­lo­giš­kai, tai tik­rai smuk­do va­lią. Prieš vis­ką dar tu­rė­jau to­kių pre­li­mi­na­rių pla­nų do­ku­men­tuo­ti kiek­vie­ną die­ną, už­si­ra­ši­nė­ti sa­vo sa­vi­jau­tą, bet iš­ei­na taip, kad su kiek­vie­na die­na vis la­biau svy­ra ran­kos (juo­kia­si). Ga­lų ga­le pra­lei­di die­nas gu­lė­da­mas ant lo­vos, žiū­rė­da­mas į vie­ną taš­ką, skai­ty­da­mas. Daug kas da­bar pa­brė­žia, kad svar­bu iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, bent ke­lioms mi­nu­tėms, ta­čiau gy­ve­nant mies­to cent­re gam­ta ne­la­bai grei­tai pa­sie­kia­ma, yra bai­mės, kad iš­ėjęs bū­si su­stab­do­mas po­li­ci­jos, ta­ve ap­klaus ir ga­liau­siai nu­siųs na­mo. Jau sy­kį bu­vo taip.

ŠAUKSMAS: Šauks­mo frak­ci­ja VDU stu­den­tų par­la­men­te pa­tei­kė to­kį do­ku­men­tą, stu­den­tų dar­bo prog­ra­mą. To­je prog­ra­mo­je nu­ma­ty­ti dar­bo tei­sės mo­ky­mai stu­den­tams. Kaip tu ma­nai, ar to­kie mo­ky­mai tau bū­tų pravertę?

Gab­rie­lė: Dar­bo ne­gan­dos vy­ko ir už ka­ran­ti­no lai­ko­tar­pio ri­bų, tai vis tiek bū­tų pra­ver­tę. Jei­gu at­si­rastų da­ly­va­vi­mo ga­li­my­bė, tai aš pa­si­ra­šy­čiau vi­so­ke­rio­pai. Pa­ti bū­da­ma stu­den­tė ir taip la­biau so­cia­liai pa­žei­džia­ma, jau­čiu po­rei­kį ži­no­ti, ką darb­da­vys ga­li da­ry­ti su ma­nim, ko negali.

ŠAUKSMAS: Kaip ma­nai, ar da­bar­ti­nės stu­den­to vals­ty­bės re­mia­mos pas­ko­los pra­gy­ve­ni­mui (162,50 eu­rų per mė­ne­sį) tau už­tek­tų? 

Gab­rie­lė: Vi­siš­kai ne. To­kia su­ma su­da­ro be­veik vi­są da­lį ma­no ka­ma­ba­rio nuo­mos kai­nos, kar­tu su mo­kes­čiais, tai lie­ka ten dvi­de­šimt, tris­de­šimt eu­rų mais­tui. No­rint kom­for­tiš­kiau ir nor­ma­liau pra­gy­vent, tai yra ne­pa­kan­ka­ma suma.

ŠAUKSMAS: Kiek tu ma­nai už­tek­tų, kad ga­lė­tum pra­gy­ven­ti, kad tau ne­rei­kė­tų dirbti?

Gab­rie­lė: Aš už­dirb­da­ma da­bar gau­nu apie mi­ni­mu­mą. Tai yra apie pen­ki šim­tai, ne, be­veik pen­ki šim­tai eu­rų, ten ke­tu­ri šim­tai pen­kias­de­šimt, svy­ruo­ja ta su­ma. To­kia­me skai­čiu­je aš kaž­kaip ran­du tą ba­lan­są. Ga­liu at­si­dė­ti tau­py­mui ir man už­ten­ka tiek būs­tui ir mais­tui, tiek ki­toms re­kre­aci­nėms iš­lai­doms, pra­mo­goms. Tai bent jau ko­kia tri­gu­bai di­des­nė su­ma nei da­bar duo­da­ma bū­tų op­ti­ma­liau­sias variantas. 

ŠAUKSMAS: Ar tu ka­da nors svars­tei apie pas­ko­los ėmi­mą pra­gy­ve­ni­mui ar studijoms?

Gab­rie­lė: Ne, ne­svars­čiau. Pa­gal­vo­ju apie gy­ve­ni­mą po pas­ko­los, kaip aš ją ati­da­vi­nė­siu, to­dėl ne­at­ro­do pa­trauk­lu. Nors ką ga­li ži­not, jei­gu aš at­si­sa­ky­čiau dar­bo, ma­tyt, tai lik­tų vie­nin­te­le įma­no­ma iš­ei­ti­mi. Tik­rai no­rė­čiau at­si­duo­ti dau­giau stu­di­joms, at­si­duo­ti aka­de­mi­niam gy­ve­ni­mui, ku­rį dar­bas dau­giau ar ma­žiau smukdo.

ŠAUKSMAS: Ko pa­si­ilg­sti ka­ran­ti­no metu?

Gab­rie­lė: So­cia­li­za­ci­jos. Ne­ži­nau kaip tau, bet man tai tik­rai ne­at­sto­ja gy­vu­mo ma­ty­ti žmo­gų pik­se­liuo­tam ek­ra­ne, kad ir paskai­tų at­žvil­giu, aš la­bai pa­si­ilg­stu fi­zi­nio kon­tak­to. No­ri­si iš­ei­ti vėl į gyvenimą.

ŠAUKSMAS: Kaip ma­nai, kaip tu gy­ven­si po karantino?

Gab­rie­lė: Aš vi­sų pir­ma da­bar no­rė­čiau iš­gy­vent (juo­kia­si). Ti­kė­čiau­si, kad vis­kas grįš į vė­žes, kaip bu­vo, nors tur­būt nai­vu ti­kė­tis. La­bai ne­no­rė­čiau, kad už­si­tęs­tų ši­tas nuo­to­li­nis mo­ky­ma­sis. No­rė­čiau at­gau­ti dar­bo vie­tą ir su­si­grą­žin­ti vie­no­kį sta­bi­lu­mo jaus­mą, kad ga­lė­siu šį mė­ne­sį su­si­mo­kė­ti už nuomą.