/

Studentės gyvenimas prieš, per ir po karantino

Pokalbis su VDU studente Gabriele apie studijas, darbą ir finansus per karantiną bei ateities lūkesčius.

Su Gab­rie­le pas­ku­ti­nį sy­kį gy­vai ma­t­ėmės ko­vo vi­du­ry­je. Ta­da ji dir­bo vie­no­je iš Kau­no ka­vi­nių, per­trau­kos me­tu ten gė­rė ka­vą. Tą pa­čią die­ną vals­ty­bė­je pas­kelb­tas ka­ran­ti­nas. Gab­rie­lė, kaip ir di­džio­ji da­lis ki­tų pa­slau­gų sek­to­riu­je dir­ban­čių stu­den­tų, su­si­dū­rė su reikš­min­gais gy­ve­ni­mo po­ky­čiais. Dėl ka­ran­ti­no ka­vi­nė, ku­rio­je ji dir­bo, bu­vo už­da­ry­ta. To­mis die­no­mis vi­sos paskai­tos per­si­kė­lė į vir­tu­alią erd­vę. Su­si­klos­čius to­kioms ap­lin­ky­bėms Gab­rie­lė pa­li­ko Kauną. 

Ba­lan­džio de­vy­nio­lik­tą su Gab­rie­le su­si­sie­kiau nuo­to­li­niu bū­du. Nors ji ir mėgs­ta fil­mus, ta­čiau, kaip vė­liau pa­ti­kins, ek­ra­nas tik­rai ne­pa­kei­čia gy­vo žmo­gaus. Šia­me ka­ran­ti­no sū­ku­ry­je pa­kvie­čiau ją pa­si­kal­bė­ti apie stu­den­tiš­ką gy­ve­ni­mą prieš, per ir po karantino.

ŠAUKSMAS: Pa­pa­sa­kok, kaip pa­si­rin­kai sa­vo studijas?

Gab­rie­lė: Me­nų is­to­ri­ja, kri­ti­ka ir me­di­jos ne­bu­vo ma­no pri­o­ri­te­ti­nis va­rian­tas, nes aš iš pra­džių no­rė­jau stu­di­juo­ti so­cio­lo­gi­ją ir ant­ro­po­lo­gi­ją. Man tai bu­vo aki­b­rokš­tas, nes ne­si­ti­kė­jau, kad taip įvyks (so­cio­lo­gi­jos ir ant­ro­po­lo­gi­jos kur­sas 2019 me­tais ne­su­si­rin­ko – aut. pa­st.) Me­nų kri­ti­ka bu­vo ant­ro­je vie­to­je pa­gal ma­no pa­si­rin­ki­mą. Me­nas, kul­tū­ra – ma­no šak­nys. Esu bai­gu­si me­no gim­na­zi­ją, tai čia ne­bu­vo kaž­kuo blo­ges­nis va­rian­tas. Aš juo ne­si­gai­liu, nes įsto­jau į to­kią sri­tį, ku­ri yra sa­vo tu­ri­niu la­bai skvar­bi ir specifiška.

ŠAUKSMAS: Ar tau bu­vo sun­ku pra­dė­ti studijuoti? 

Gab­rie­lė: Ne­pa­sa­ky­čiau, kad su­dė­tin­ga ar­ba leng­va. Su­dė­tin­ga gal bu­vo iš pra­džių dau­giau, kol su­si­dė­lio­jau tvar­ka­raš­tį pa­gal sa­vo lai­ko ir in­te­re­sų ga­li­my­bes, bet krū­vio po­bū­džiu tai ne. Sun­kiau bu­vo, kai aš pra­dė­jau dirbti.

ŠAUKSMAS: Kur tu gy­ve­nai prieš karantiną?

Gab­rie­lė: Aš nuo­ma­vau­si kam­ba­rį tri­jų kam­ba­rių bu­te. Bend­ra­bu­čio ne­no­rė­jau pa­gal sa­vo as­me­ni­nius prin­ci­pus rink­tis, bu­vo po­rei­kis ras­ti sau ra­my­bę. No­rė­jau gy­ven­ti vie­na, su tuo at­ėjo po­rei­kis pi­ni­gams, pas­ka­ti­nęs su­si­ra­sti dar­bą. Dir­bau vi­są va­sa­rą prieš tai, nes pla­na­vau pre­li­mi­na­rų sce­na­ri­jų, kad ne­no­rė­siu gy­ven­ti bend­ra­bu­ty­je ir no­rė­siu ieš­ko­tis ki­tos gy­ve­na­mos vie­tos. Dir­bau tam, kad tu­rė­čiau kaž­kiek tų pra­di­nių san­tau­pų mo­kes­čiams, mais­tui ir taip to­liau. Bet lai­kui bė­gant su­pra­tau, kad man jų ne­už­teks. Ne­no­rė­jau pra­šy­ti tė­vų pa­gal­bos, la­bai ant są­ži­nės krenta.

ŠAUKSMAS: O ko­dėl ne­no­rė­jai tė­vų pra­šy­ti? 

Gab­rie­lė: Mes ne­sam la­bai pa­si­tu­rin­tys ir aš ne­no­rė­jau sau leis­ti pra­šy­ti pi­ni­gų iš ten, iš kur jie ne­la­bai ga­li ateit. 

ŠAUKSMAS: Gal ga­li pla­čiau pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­na­mą­ją vie­tą, ku­rio­je gy­ve­nai prieš karantiną?

Gab­rie­lė: Iš pra­džių, kai įsi­kraus­čiau, vie­na­me kam­ba­ry­je gy­ven­da­vo la­bai pri­va­ti ir už­da­ra se­ny­va mo­te­ris. Su ja per daug ne­bend­ra­vau, nes jos daž­nai ne­su­tik­da­vau. Pa­vyz­džiui, iš­ei­da­vo į vir­tu­vę pen­kiom mi­nu­tėm ir vis už­si­ra­kin­da­vo kam­ba­rį tre­jais už­rak­tais. O šiaip pats kam­ba­rys tai pa­kan­ka­mai ge­ras, la­bai erd­vus, jau­kus. La­bai di­de­lių po­rei­kių ne­tu­rė­jau, man daug vie­tos ir pra­ban­gos tik­rai ne­rei­kia. Svar­bu yra sto­gas virš galvos. 

ŠAUKSMAS: Pa­pa­sa­kok, kaip tu prieš ka­ran­ti­ną dirb­da­vai? 

Gab­rie­lė: Dar­bą su­si­ra­dau rug­sė­jo pa­bai­go­je. Taip la­bai nuo­dug­niai ne­pra­dė­jau ieš­ko­tis, čia bu­vo at­si­tik­ti­nu­mo rei­ka­las. Jau bu­vau pra­dė­ju­si svars­ty­ti apie tą ga­li­my­bę, kad man rei­kės ieš­ko­tis dar­bo. Vie­ną die­ną feis­buke „skro­lin­da­ma“ pa­ma­čiau skel­bi­mą, kad ka­vi­nė ieš­ko dar­buo­to­jų. Pa­gal­vo­jau, ko­dėl gi ne­pa­ban­džius. Pa­ra­šiau jiems laiš­ką, nu­siun­čiau CV ir po ke­lių die­nų ga­vau skam­bu­tį. Pa­si­ro­dė, kad jie ma­nęs ten no­ri. Ne­ži­nau dėl ko, gal dėl anks­tes­nės pa­tir­ties, bet pri­myg­ti­nai kvie­tė, kad aš ei­čiau į po­kal­bį. Su­ti­kau ir po ke­lių die­nų mes su ka­vi­nės mar­ke­tin­go va­do­ve su­si­ta­rėm su­si­ma­tyt vie­na­me iš padalinių.

Ji pa­pa­sa­ko­jo apie pa­čias są­ly­gas, ko iš ma­nęs ti­kė­tų­si. Pir­mas keb­lu­mas bu­vo, kad aš esu stu­den­tė, o „pu­si­nu­kų” jie ne­la­bai no­ri, tai yra pu­se eta­to dir­ban­čių. Pa­gal pa­tį ka­vi­nės mo­de­lį yra la­bai ne­pa­to­gu dė­lio­ti gra­fi­kus. Bet aš pa­sa­kiau jai ka­da ga­liu dirb­ti ir ji pa­ža­dė­jo pa­ban­dy­ti pa­dė­lio­ti ma­ne į rei­ka­lin­gas vie­tas. Po ke­lių die­nų pa­kvie­tė pa­ban­do­mą­jam pa­dir­bi­mui. Iš pra­džių vis­kas at­ro­dė kaip ir ge­rai, ko­le­gos pa­kan­ka­mai sve­tin­gi, ko­mu­ni­kuo­jan­tys, pa­ti vie­ta jau­ki. Gal­vo­jau, kad po­ten­cia­liai įsi­dar­bin­siu čia. Adap­ta­ci­ja vie­naip ar ki­taip bu­vo su­dė­tin­ga. Kaip ir kiek­vie­no­je dar­bo­vie­tė­je kaž­ka­da iš­len­da vi­sos ydos ir tu pa­ma­tai kaip iš tik­rų­jų vis­kas vei­kia. Tas pir­mi­nis įspū­dis ne vi­sa­da ati­tin­ka rea­ly­bę. Iki šiol ir dirbau. 

ŠAUKSMAS: Ką ta­vo gy­ve­ni­me reiš­kia darbas?

Gab­rie­lė: Dar­bas šiuo me­tu tik kaip pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Į ba­ris­tos po­zi­ci­ją ne­žiū­riu kaip į kaž­ko­kią po­ten­cia­liai sau tin­kan­čią, tai nė­ra tai, ką aš no­rė­čiau puo­se­lė­ti to­liau. Dar lai­ki­nai gau­nu ska­ti­na­ma­ją sti­pen­di­ją už pir­mą­jį se­mest­rą (78 eurai – aut. pa­st.). Jos ne­sie­kiau są­mo­nin­gai, tie­siog pir­mas kur­sas ne­rei­ka­la­vo iš mo­ky­mo­si pu­sės tiek daug pa­stan­gų. Ban­dau bū­ti nuo­šir­di su sa­vi­mi ir ne­si­nert iš kai­lio dėl pa­čių aukš­čiau­sių re­zul­ta­tų. Ta­čiau vis šio­kie to­kie pinigai. 

ŠAUKSMAS: Ar tau pa­vyk­da­vo vis­ką su­de­rin­ti – moks­lą, dar­bą, buitį?

Gab­rie­lė: Tik­rai ne. Su stu­di­jo­mis ir dar­bu bus vi­sa­da taip. Iš vi­so ma­nau, kad su­de­ri­na­mu­mas, ku­rį daž­nai afi­šuo­ja, yra mi­tas. Ga­lų ga­le iš­ei­na taip, kad au­ko­ji ar­ba vie­ną da­ly­ką, ar­ba ki­tą. Sa­vo si­tu­aci­jo­je au­ko­jau stu­di­jas. Ži­no­ma, ne pa­čius stu­di­jų re­zul­ta­tus, bet tie­siog tu­rė­da­vau au­ko­ti tam tik­ras paskai­tas, kad ga­lė­čiau pri­si­de­rin­ti prie dar­bo grafiko.

Iš pra­džių no­rė­jau įsi­dar­bin­ti pu­sei eta­to, bet pa­gal ka­vi­nės si­tu­aci­ją pa­ma­čiau, jog ne­pa­vyks to pa­da­ry­ti. Tas dar­bo krū­vio po­rei­kis au­ga. Pa­vyz­džiui, ka­vi­nės pa­da­li­niuo­se dir­ba po ko­kius pen­kis še­šis žmo­nes, ku­rie dar­bo krū­vį tu­ri pa­si­da­lin­ti daug­maž to­ly­giai. To­dėl žmo­nės daž­niau­siai dir­ba pil­nu eta­tu, kad dar­bo krū­vis bū­tų to pa­ties va­lan­dų skai­čiaus. Šiuo at­ve­ju pa­gal dar­bo po­bū­dį ne­pa­to­gu tu­rė­ti žmo­gų, ku­rį ne­la­bai kaž­kur ga­li kai­šio­ti. Iš pra­džių steng­da­vau­si au­ko­ti tas paskai­tas, dėl ku­rių ma­žiau­siai skau­dės, A, B dalykus. 

ŠAUKSMAS: Dėl ko tu la­biau­siai ne­ri­ma­vai prieš karantiną ?

Gab­rie­lė: Pa­teik­siu trum­pą ge­ne­zę, kaip bu­vo mū­sų ka­vi­nė­je. Ke­lias die­nas prieš ka­ran­ti­ną se­kiau ki­tų įmo­nių veik­lą ir ma­čiau, kad dau­gu­ma ėmė­si pir­mi­nių ap­sau­gos prie­mo­nių. Ka­vą ir mais­tą da­ry­da­vo tik iš­si­ne­ši­mui, ba­ris­tos tu­rė­da­vo pirš­ti­nes. Iš val­dy­mo or­ga­nų mes ne­ga­vom jo­kių konk­re­tes­nių nu­ro­dy­mų, kaip rei­kė­tų ap­si­sau­go­ti. Man tai bu­vo keis­ta, aš pa­gal­vo­jau, kad pa­ti in­di­vi­dua­liai pa­ra­šy­siu ad­mi­nist­ra­ci­jai laiš­ką. Ta­me laiš­ke, vi­sų ba­ris­tų var­du iš­dės­čiau, kad mes jau­čia­mės žiau­riai ne­sau­giai dirb­da­mi to­kio­mis są­ly­go­mis ir pa­klau­siau, ką mes ga­lė­tu­me šiuo me­tu da­ry­ti ki­taip. Jie at­sa­kė, bet konk­re­tes­nių nu­ro­dy­mų ne­su­lau­kė­me. Bu­vo tik ke­lios re­ko­men­da­ci­jos, kad ga­li­me siū­ly­ti kli­en­tui at­si­skai­ty­ti kor­te­le, siū­ly­ti ka­vą pa­da­ry­ti iš­si­ne­ši­mui, bet konk­re­tes­nių prie­mo­nių jie ne­įve­dė. Lai­mei, kad pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis ne­bu­vo daug kli­en­tų, ga­lė­da­vo­me iš­ti­sas va­lan­das sė­dė­ti ka­vi­nė­je nie­ko ne­veik­da­mi. Pra­šė­me, kad ga­lė­tu­me anks­čiau už­si­da­ry­ti ir iš­ei­ti na­mo, ta­čiau to ne­lei­do, nes jiems rei­kė­jo su­si­rink­ti tuos pas­ku­ti­nius eurus apy­var­to­je. Po to jau sklan­dė kal­bos, nau­jie­nos, straips­niai, jog bus pas­kelb­tas ka­ran­ti­nas. Jie iš pra­džių lai­kė­si nuo­sta­tos, kad ka­vi­nė vis vien liks ati­da­ry­ta, bet ka­va bus da­ro­ma tik iš­si­ne­ši­mui. Man tai at­ro­dė keis­ta, nes ne­įsi­vaiz­da­vau jo­kio įma­no­mo bū­do, ku­riuo bū­tų ga­li­ma sau­giai dirb­ti ka­ran­ti­no me­tu. Va­do­vai ne­kal­bė­jo apie kaž­ko­kias ga­ran­ti­jas, kad mes tu­rė­si­me ap­sau­gos prie­mo­nes, kau­kes, pirš­ti­nes ir kad bus įmon­tuo­tos plas­ti­ki­nės per­tva­ros. Jo­kių kal­bų apie tai.

Ki­ta­me elekt­ro­ni­nia­me laiš­ke pa­pra­šė vi­sų dar­buo­to­jų as­me­niš­kai iš­dės­ty­ti sa­vo po­zi­ci­ją – mes no­ri­me dirb­ti ar ne­no­ri­me, ko­kias mes są­ly­gas siū­lo­me jiems. Bu­vo gra­žu ma­ty­ti so­li­da­ru­mą iš mū­sų pu­sės, kaip mes ko­lek­ty­viš­kai, ka­te­go­riš­kai ra­šė­me laiš­kus, kad ne, mes at­si­sa­kom dirb­ti. Nie­kas ne­no­rė­jo už­dirb­tų pi­ni­gų vė­liau au­ko­ti tam, kad ga­lė­tų gy­dy­ti sa­vo svei­ka­tą. Ki­tą die­ną jie ap­skam­bi­no te­le­fo­nu mus vi­sus, nes iš įmo­nės va­do­vo dar bu­vo to­kio spau­di­mo ar pra­šy­mo, nu pa­dirb­kit, pa­dirb­kit. Ta­da pra­dė­jo eit kal­ba apie at­ly­gi­ni­mus, jie mums pa­siū­lė du va­rian­tus. Ga­li­ma ei­ti į ne­dar­bin­gu­mą ar­ba ga­li­ma im­ti ap­mo­ka­mų ato­sto­gų. Dau­gu­ma pa­si­ra­šė pra­šy­mus ir pa­si­ėmė ap­mo­ka­mas at­sos­to­gas, ka­dan­gi rei­ka­lin­gi tiek pi­ni­gai, tiek so­cia­li­nės ga­ran­ti­jos. Kvai­liau­sia da­bar, kad aš to­mis ato­sto­go­mis šie­met ne­be­ga­lė­siu pa­si­nau­do­ti, nes jos jau iš­nau­do­tos. At­ro­do, kad jie ga­na gud­riai čia pa­siel­gė. Gal ir bu­vo to ma­ny­mo, kad ka­ran­ti­nas ne­si­tęs il­giau dvie­jų sa­vai­čių ir čia „pa­pu­šin­sim“ pa­si­nau­do­ti to­mis atostogomis. 

Jei­gu nuo­šir­džiai pa­at­vi­rau­jant, tai man ne­ra­mu ne tiek dėl sa­vo si­tu­aci­jos, bet dėl šei­mos. Ma­no ma­ma ir­gi dir­ba ka­vi­nė­je, tik ki­to­je. Tai šei­mos verslas, ne tink­li­nė įmo­nė, tu­ri ma­žiau pa­ja­mų. Jie at­lei­do di­džią­ją da­lį dar­buo­to­jų, pa­si­li­ko ma­mą, nes ji šiek tiek aukš­tes­nė­je po­zi­ci­jo­je. Daug bai­mės dėl po­ten­cia­laus už­si­da­ry­mo ir ka­vi­nės bank­ro­to, tai ma­ma ir­gi la­bai ne­sta­bi­lio­je si­tu­aci­jo­je, ne sta­bi­les­nė­je ne­gu ma­niš­kė. Aš bi­jau, kad ne­bū­tų taip, jog ap­si­vers ro­lės ir man rei­kės ma­mai fi­nan­siš­kai padėti. 

ŠAUKSMAS: Jie ne­kal­bė­jo apie prastovas?

Gab­rie­lė: Ne, apie pra­sto­vas tuo me­tu iš vi­so ne­bu­vo kal­bos. Kai ko­vo ga­le bu­vo ma­ty­ti, kad vis­kas už­si­tęs il­giau nei dvi sa­vai­tes, jie ap­skam­bi­no dar­buo­to­jus ir vėl, tik šį­kart ne vi­sus žmo­nes, kas bu­vo keis­čiau­sia. Pre­li­mi­na­riai kaip ir tei­gė, kad mes kaip ir ima­mės pra­sto­vas, bet nė­ra aiš­ku iki šios die­nos. Jie ra­šy­ti­nai ne­su­pa­žin­di­no su pra­sto­va, ko ti­kė­jau­si. Ma­ny­čiau, bent elekt­ro­ni­niu bū­du ga­lė­jo tai pa­da­ry­ti. Da­bar šiek tiek ne­ri­mau­ju, dėl dar­bo pra­ra­di­mo ga­li­my­bės, ka­ran­ti­no me­tu po­pu­lia­rė­ja prak­ti­ka at­lei­di­nė­ti žmo­nes iš dar­bų. Esu la­bai ne­aiš­kio­je si­tu­aci­jo­je šiuo me­tu, trūks­ta ko­mu­ni­ka­ci­jos iš val­dy­mo organo. 

ŠAUKSMAS: Ar ta­vo fi­nan­si­nė pa­dė­tis nu­ken­tė­jo nuo ka­ran­ti­no ar ne, as­me­niš­kai tavo?

Gab­rie­lė: Ma­nau, tik­rai ga­lė­jo įvyk­ti blo­giau. Man pa­si­lik­ti Kau­ne vie­nai pa­čiai bū­tų bu­vę tur­būt kur kas ža­lin­giau, nei grįž­ti na­mo į ki­tą mies­tą. Ki­ta ver­tus, jau­čiuo­si grau­žia­ma tos kal­tės, kad ma­ma da­bar tu­ri ma­ne išlaikyti. 

ŠAUKSMAS: Ar tu vis dar mo­ki už nuo­mo­ja­mą būs­tą Kaune? 

Gab­rie­lė: Su būs­tu ir­gi įdo­mi si­tu­aci­ja. Nuo­mi­nin­kė ži­no, kad aš ne­gy­ve­nu ten nuo ko­vo vi­du­rio, bet tur­būt čia bus as­me­ni­nio su­si­ta­ri­mo rei­ka­las, ar ji leis ne­mo­kė­ti, ar vis­dėl to pa­pra­šys tų pi­ni­gų. Mes pla­na­vom dvie­se pa­si­kal­bė­ti ba­lan­džio ga­le ir nu­spręs­ti. Idea­liau­sia bū­tų, jei­gu ne­rei­kė­tų su­mo­kė­ti už šį mė­ne­sį ir ne­rei­kė­tų su­mo­kė­ti už ko­mu­na­li­nius, nors bu­te gy­ve­na ta ki­ta mo­te­ris. Ži­nai, ko­dėl aš tu­rė­čiau mo­kė­ti už tai, ko nesuvartojau.

ŠAUKSMAS: Api­bū­dink sa­vo stu­di­jų pro­ce­są, da­bar­ti­nį, ka­ran­ti­no metu. 

Gab­rie­lė: Lan­kau vyks­tan­čias nuo­to­li­nes paskai­tas, ne vi­sų da­ly­kų jos te­vyks­tan­čios, pa­brėž­čiau. Raš­to dar­bai, li­te­ra­tū­ros nag­ri­nė­ji­mas. Aiš­ku, dau­giau tos as­me­ni­nės ini­cia­ty­vos – do­mė­ji­ma­sis pa­pil­do­ma li­te­ra­tū­ra, šaltiniais.

ŠAUKSMAS: Tai taip api­bend­rin­tai, gal ga­lė­tum api­bū­din­ti, kaip ta­ve ka­ran­ti­nas veikia? 

Gab­rie­lė: Psi­cho­lo­giš­kai, tai tik­rai smuk­do va­lią. Prieš vis­ką dar tu­rė­jau to­kių pre­li­mi­na­rių pla­nų do­ku­men­tuo­ti kiek­vie­ną die­ną, už­si­ra­ši­nė­ti sa­vo sa­vi­jau­tą, bet iš­ei­na taip, kad su kiek­vie­na die­na vis la­biau svy­ra ran­kos (juo­kia­si). Ga­lų ga­le pra­lei­di die­nas gu­lė­da­mas ant lo­vos, žiū­rė­da­mas į vie­ną taš­ką, skai­ty­da­mas. Daug kas da­bar pa­brė­žia, kad svar­bu iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, bent ke­lioms mi­nu­tėms, ta­čiau gy­ve­nant mies­to cent­re gam­ta ne­la­bai grei­tai pa­sie­kia­ma, yra bai­mės, kad iš­ėjęs bū­si su­stab­do­mas po­li­ci­jos, ta­ve ap­klaus ir ga­liau­siai nu­siųs na­mo. Jau sy­kį bu­vo taip.

ŠAUKSMAS: Šauks­mo frak­ci­ja VDU stu­den­tų par­la­men­te pa­tei­kė to­kį do­ku­men­tą, stu­den­tų dar­bo prog­ra­mą. To­je prog­ra­mo­je nu­ma­ty­ti dar­bo tei­sės mo­ky­mai stu­den­tams. Kaip tu ma­nai, ar to­kie mo­ky­mai tau bū­tų pravertę?

Gab­rie­lė: Dar­bo ne­gan­dos vy­ko ir už ka­ran­ti­no lai­ko­tar­pio ri­bų, tai vis tiek bū­tų pra­ver­tę. Jei­gu at­si­rastų da­ly­va­vi­mo ga­li­my­bė, tai aš pa­si­ra­šy­čiau vi­so­ke­rio­pai. Pa­ti bū­da­ma stu­den­tė ir taip la­biau so­cia­liai pa­žei­džia­ma, jau­čiu po­rei­kį ži­no­ti, ką darb­da­vys ga­li da­ry­ti su ma­nim, ko negali.

ŠAUKSMAS: Kaip ma­nai, ar da­bar­ti­nės stu­den­to vals­ty­bės re­mia­mos pas­ko­los pra­gy­ve­ni­mui (162,50 eu­rų per mė­ne­sį) tau už­tek­tų? 

Gab­rie­lė: Vi­siš­kai ne. To­kia su­ma su­da­ro be­veik vi­są da­lį ma­no ka­ma­ba­rio nuo­mos kai­nos, kar­tu su mo­kes­čiais, tai lie­ka ten dvi­de­šimt, tris­de­šimt eu­rų mais­tui. No­rint kom­for­tiš­kiau ir nor­ma­liau pra­gy­vent, tai yra ne­pa­kan­ka­ma suma.

ŠAUKSMAS: Kiek tu ma­nai už­tek­tų, kad ga­lė­tum pra­gy­ven­ti, kad tau ne­rei­kė­tų dirbti?

Gab­rie­lė: Aš už­dirb­da­ma da­bar gau­nu apie mi­ni­mu­mą. Tai yra apie pen­ki šim­tai, ne, be­veik pen­ki šim­tai eu­rų, ten ke­tu­ri šim­tai pen­kias­de­šimt, svy­ruo­ja ta su­ma. To­kia­me skai­čiu­je aš kaž­kaip ran­du tą ba­lan­są. Ga­liu at­si­dė­ti tau­py­mui ir man už­ten­ka tiek būs­tui ir mais­tui, tiek ki­toms re­kre­aci­nėms iš­lai­doms, pra­mo­goms. Tai bent jau ko­kia tri­gu­bai di­des­nė su­ma nei da­bar duo­da­ma bū­tų op­ti­ma­liau­sias variantas. 

ŠAUKSMAS: Ar tu ka­da nors svars­tei apie pas­ko­los ėmi­mą pra­gy­ve­ni­mui ar studijoms?

Gab­rie­lė: Ne, ne­svars­čiau. Pa­gal­vo­ju apie gy­ve­ni­mą po pas­ko­los, kaip aš ją ati­da­vi­nė­siu, to­dėl ne­at­ro­do pa­trauk­lu. Nors ką ga­li ži­not, jei­gu aš at­si­sa­ky­čiau dar­bo, ma­tyt, tai lik­tų vie­nin­te­le įma­no­ma iš­ei­ti­mi. Tik­rai no­rė­čiau at­si­duo­ti dau­giau stu­di­joms, at­si­duo­ti aka­de­mi­niam gy­ve­ni­mui, ku­rį dar­bas dau­giau ar ma­žiau smukdo.

ŠAUKSMAS: Ko pa­si­ilg­sti ka­ran­ti­no metu?

Gab­rie­lė: So­cia­li­za­ci­jos. Ne­ži­nau kaip tau, bet man tai tik­rai ne­at­sto­ja gy­vu­mo ma­ty­ti žmo­gų pik­se­liuo­tam ek­ra­ne, kad ir paskai­tų at­žvil­giu, aš la­bai pa­si­ilg­stu fi­zi­nio kon­tak­to. No­ri­si iš­ei­ti vėl į gyvenimą.

ŠAUKSMAS: Kaip ma­nai, kaip tu gy­ven­si po karantino?

Gab­rie­lė: Aš vi­sų pir­ma da­bar no­rė­čiau iš­gy­vent (juo­kia­si). Ti­kė­čiau­si, kad vis­kas grįš į vė­žes, kaip bu­vo, nors tur­būt nai­vu ti­kė­tis. La­bai ne­no­rė­čiau, kad už­si­tęs­tų ši­tas nuo­to­li­nis mo­ky­ma­sis. No­rė­čiau at­gau­ti dar­bo vie­tą ir su­si­grą­žin­ti vie­no­kį sta­bi­lu­mo jaus­mą, kad ga­lė­siu šį mė­ne­sį su­si­mo­kė­ti už nuomą. 

Benas Baranovskis

Benas Baranovkis yra VDU sociologijos ir antropologijos bakalaurantas, Šauksmo narys, slemeris, antrą kadenciją eina VDU studentų parlamento nario pareigas.

Taip pat skaityk

Studentai kovoje su klimato krize

Dabartiniai studentai turės išgyventi klimato krizės padarinius. Jų bendri veiksmai galėtų užtikrinti, jog universitetai taptų pavyzdžiu,