Su Gabriele paskutinį sykį gyvai matėmės kovo viduryje. Tada ji dirbo vienoje iš Kauno kavinių, pertraukos metu ten gėrė kavą. Tą pačią dieną valstybėje paskelbtas karantinas. Gabrielė, kaip ir didžioji dalis kitų paslaugų sektoriuje dirbančių studentų, susidūrė su reikšmingais gyvenimo pokyčiais. Dėl karantino kavinė, kurioje ji dirbo, buvo uždaryta. Tomis dienomis visos paskaitos persikėlė į virtualią erdvę. Susiklosčius tokioms aplinkybėms Gabrielė paliko Kauną.
Balandžio devynioliktą su Gabriele susisiekiau nuotoliniu būdu. Nors ji ir mėgsta filmus, tačiau, kaip vėliau patikins, ekranas tikrai nepakeičia gyvo žmogaus. Šiame karantino sūkuryje pakviečiau ją pasikalbėti apie studentišką gyvenimą prieš, per ir po karantino.
ŠAUKSMAS: Papasakok, kaip pasirinkai savo studijas?
Gabrielė: Menų istorija, kritika ir medijos nebuvo mano prioritetinis variantas, nes aš iš pradžių norėjau studijuoti sociologiją ir antropologiją. Man tai buvo akibrokštas, nes nesitikėjau, kad taip įvyks (sociologijos ir antropologijos kursas 2019 metais nesusirinko – aut. past.) Menų kritika buvo antroje vietoje pagal mano pasirinkimą. Menas, kultūra – mano šaknys. Esu baigusi meno gimnaziją, tai čia nebuvo kažkuo blogesnis variantas. Aš juo nesigailiu, nes įstojau į tokią sritį, kuri yra savo turiniu labai skvarbi ir specifiška.
ŠAUKSMAS: Ar tau buvo sunku pradėti studijuoti?
Gabrielė: Nepasakyčiau, kad sudėtinga arba lengva. Sudėtinga gal buvo iš pradžių daugiau, kol susidėliojau tvarkaraštį pagal savo laiko ir interesų galimybes, bet krūvio pobūdžiu tai ne. Sunkiau buvo, kai aš pradėjau dirbti.
ŠAUKSMAS: Kur tu gyvenai prieš karantiną?
Gabrielė: Aš nuomavausi kambarį trijų kambarių bute. Bendrabučio nenorėjau pagal savo asmeninius principus rinktis, buvo poreikis rasti sau ramybę. Norėjau gyventi viena, su tuo atėjo poreikis pinigams, paskatinęs susirasti darbą. Dirbau visą vasarą prieš tai, nes planavau preliminarų scenarijų, kad nenorėsiu gyventi bendrabutyje ir norėsiu ieškotis kitos gyvenamos vietos. Dirbau tam, kad turėčiau kažkiek tų pradinių santaupų mokesčiams, maistui ir taip toliau. Bet laikui bėgant supratau, kad man jų neužteks. Nenorėjau prašyti tėvų pagalbos, labai ant sąžinės krenta.
ŠAUKSMAS: O kodėl nenorėjai tėvų prašyti?
Gabrielė: Mes nesam labai pasiturintys ir aš nenorėjau sau leisti prašyti pinigų iš ten, iš kur jie nelabai gali ateit.
ŠAUKSMAS: Gal gali plačiau papasakoti apie savo gyvenamąją vietą, kurioje gyvenai prieš karantiną?
Gabrielė: Iš pradžių, kai įsikrausčiau, viename kambaryje gyvendavo labai privati ir uždara senyva moteris. Su ja per daug nebendravau, nes jos dažnai nesutikdavau. Pavyzdžiui, išeidavo į virtuvę penkiom minutėm ir vis užsirakindavo kambarį trejais užraktais. O šiaip pats kambarys tai pakankamai geras, labai erdvus, jaukus. Labai didelių poreikių neturėjau, man daug vietos ir prabangos tikrai nereikia. Svarbu yra stogas virš galvos.
ŠAUKSMAS: Papasakok, kaip tu prieš karantiną dirbdavai?
Gabrielė: Darbą susiradau rugsėjo pabaigoje. Taip labai nuodugniai nepradėjau ieškotis, čia buvo atsitiktinumo reikalas. Jau buvau pradėjusi svarstyti apie tą galimybę, kad man reikės ieškotis darbo. Vieną dieną feisbuke „skrolindama“ pamačiau skelbimą, kad kavinė ieško darbuotojų. Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius. Parašiau jiems laišką, nusiunčiau CV ir po kelių dienų gavau skambutį. Pasirodė, kad jie manęs ten nori. Nežinau dėl ko, gal dėl ankstesnės patirties, bet primygtinai kvietė, kad aš eičiau į pokalbį. Sutikau ir po kelių dienų mes su kavinės marketingo vadove susitarėm susimatyt viename iš padalinių.
Ji papasakojo apie pačias sąlygas, ko iš manęs tikėtųsi. Pirmas keblumas buvo, kad aš esu studentė, o „pusinukų” jie nelabai nori, tai yra puse etato dirbančių. Pagal patį kavinės modelį yra labai nepatogu dėlioti grafikus. Bet aš pasakiau jai kada galiu dirbti ir ji pažadėjo pabandyti padėlioti mane į reikalingas vietas. Po kelių dienų pakvietė pabandomąjam padirbimui. Iš pradžių viskas atrodė kaip ir gerai, kolegos pakankamai svetingi, komunikuojantys, pati vieta jauki. Galvojau, kad potencialiai įsidarbinsiu čia. Adaptacija vienaip ar kitaip buvo sudėtinga. Kaip ir kiekvienoje darbovietėje kažkada išlenda visos ydos ir tu pamatai kaip iš tikrųjų viskas veikia. Tas pirminis įspūdis ne visada atitinka realybę. Iki šiol ir dirbau.
ŠAUKSMAS: Ką tavo gyvenime reiškia darbas?
Gabrielė: Darbas šiuo metu tik kaip pragyvenimo šaltinis. Į baristos poziciją nežiūriu kaip į kažkokią potencialiai sau tinkančią, tai nėra tai, ką aš norėčiau puoselėti toliau. Dar laikinai gaunu skatinamają stipendiją už pirmąjį semestrą (78 eurai – aut. past.). Jos nesiekiau sąmoningai, tiesiog pirmas kursas nereikalavo iš mokymosi pusės tiek daug pastangų. Bandau būti nuoširdi su savimi ir nesinert iš kailio dėl pačių aukščiausių rezultatų. Tačiau vis šiokie tokie pinigai.
ŠAUKSMAS: Ar tau pavykdavo viską suderinti – mokslą, darbą, buitį?
Gabrielė: Tikrai ne. Su studijomis ir darbu bus visada taip. Iš viso manau, kad suderinamumas, kurį dažnai afišuoja, yra mitas. Galų gale išeina taip, kad aukoji arba vieną dalyką, arba kitą. Savo situacijoje aukojau studijas. Žinoma, ne pačius studijų rezultatus, bet tiesiog turėdavau aukoti tam tikras paskaitas, kad galėčiau prisiderinti prie darbo grafiko.
Iš pradžių norėjau įsidarbinti pusei etato, bet pagal kavinės situaciją pamačiau, jog nepavyks to padaryti. Tas darbo krūvio poreikis auga. Pavyzdžiui, kavinės padaliniuose dirba po kokius penkis šešis žmones, kurie darbo krūvį turi pasidalinti daugmaž tolygiai. Todėl žmonės dažniausiai dirba pilnu etatu, kad darbo krūvis būtų to paties valandų skaičiaus. Šiuo atveju pagal darbo pobūdį nepatogu turėti žmogų, kurį nelabai kažkur gali kaišioti. Iš pradžių stengdavausi aukoti tas paskaitas, dėl kurių mažiausiai skaudės, A, B dalykus.
ŠAUKSMAS: Dėl ko tu labiausiai nerimavai prieš karantiną ?
Gabrielė: Pateiksiu trumpą genezę, kaip buvo mūsų kavinėje. Kelias dienas prieš karantiną sekiau kitų įmonių veiklą ir mačiau, kad dauguma ėmėsi pirminių apsaugos priemonių. Kavą ir maistą darydavo tik išsinešimui, baristos turėdavo pirštines. Iš valdymo organų mes negavom jokių konkretesnių nurodymų, kaip reikėtų apsisaugoti. Man tai buvo keista, aš pagalvojau, kad pati individualiai parašysiu administracijai laišką. Tame laiške, visų baristų vardu išdėsčiau, kad mes jaučiamės žiauriai nesaugiai dirbdami tokiomis sąlygomis ir paklausiau, ką mes galėtume šiuo metu daryti kitaip. Jie atsakė, bet konkretesnių nurodymų nesulaukėme. Buvo tik kelios rekomendacijos, kad galime siūlyti klientui atsiskaityti kortele, siūlyti kavą padaryti išsinešimui, bet konkretesnių priemonių jie neįvedė. Laimei, kad paskutinėmis dienomis nebuvo daug klientų, galėdavome ištisas valandas sėdėti kavinėje nieko neveikdami. Prašėme, kad galėtume anksčiau užsidaryti ir išeiti namo, tačiau to neleido, nes jiems reikėjo susirinkti tuos paskutinius eurus apyvartoje. Po to jau sklandė kalbos, naujienos, straipsniai, jog bus paskelbtas karantinas. Jie iš pradžių laikėsi nuostatos, kad kavinė vis vien liks atidaryta, bet kava bus daroma tik išsinešimui. Man tai atrodė keista, nes neįsivaizdavau jokio įmanomo būdo, kuriuo būtų galima saugiai dirbti karantino metu. Vadovai nekalbėjo apie kažkokias garantijas, kad mes turėsime apsaugos priemones, kaukes, pirštines ir kad bus įmontuotos plastikinės pertvaros. Jokių kalbų apie tai.
Kitame elektroniniame laiške paprašė visų darbuotojų asmeniškai išdėstyti savo poziciją – mes norime dirbti ar nenorime, kokias mes sąlygas siūlome jiems. Buvo gražu matyti solidarumą iš mūsų pusės, kaip mes kolektyviškai, kategoriškai rašėme laiškus, kad ne, mes atsisakom dirbti. Niekas nenorėjo uždirbtų pinigų vėliau aukoti tam, kad galėtų gydyti savo sveikatą. Kitą dieną jie apskambino telefonu mus visus, nes iš įmonės vadovo dar buvo tokio spaudimo ar prašymo, nu padirbkit, padirbkit. Tada pradėjo eit kalba apie atlyginimus, jie mums pasiūlė du variantus. Galima eiti į nedarbingumą arba galima imti apmokamų atostogų. Dauguma pasirašė prašymus ir pasiėmė apmokamas atsostogas, kadangi reikalingi tiek pinigai, tiek socialinės garantijos. Kvailiausia dabar, kad aš tomis atostogomis šiemet nebegalėsiu pasinaudoti, nes jos jau išnaudotos. Atrodo, kad jie gana gudriai čia pasielgė. Gal ir buvo to manymo, kad karantinas nesitęs ilgiau dviejų savaičių ir čia „papušinsim“ pasinaudoti tomis atostogomis.
Jeigu nuoširdžiai paatviraujant, tai man neramu ne tiek dėl savo situacijos, bet dėl šeimos. Mano mama irgi dirba kavinėje, tik kitoje. Tai šeimos verslas, ne tinklinė įmonė, turi mažiau pajamų. Jie atleido didžiąją dalį darbuotojų, pasiliko mamą, nes ji šiek tiek aukštesnėje pozicijoje. Daug baimės dėl potencialaus užsidarymo ir kavinės bankroto, tai mama irgi labai nestabilioje situacijoje, ne stabilesnėje negu maniškė. Aš bijau, kad nebūtų taip, jog apsivers rolės ir man reikės mamai finansiškai padėti.
ŠAUKSMAS: Jie nekalbėjo apie prastovas?
Gabrielė: Ne, apie prastovas tuo metu iš viso nebuvo kalbos. Kai kovo gale buvo matyti, kad viskas užsitęs ilgiau nei dvi savaites, jie apskambino darbuotojus ir vėl, tik šįkart ne visus žmones, kas buvo keisčiausia. Preliminariai kaip ir teigė, kad mes kaip ir imamės prastovas, bet nėra aišku iki šios dienos. Jie rašytinai nesupažindino su prastova, ko tikėjausi. Manyčiau, bent elektroniniu būdu galėjo tai padaryti. Dabar šiek tiek nerimauju, dėl darbo praradimo galimybės, karantino metu populiarėja praktika atleidinėti žmones iš darbų. Esu labai neaiškioje situacijoje šiuo metu, trūksta komunikacijos iš valdymo organo.
ŠAUKSMAS: Ar tavo finansinė padėtis nukentėjo nuo karantino ar ne, asmeniškai tavo?
Gabrielė: Manau, tikrai galėjo įvykti blogiau. Man pasilikti Kaune vienai pačiai būtų buvę turbūt kur kas žalingiau, nei grįžti namo į kitą miestą. Kita vertus, jaučiuosi graužiama tos kaltės, kad mama dabar turi mane išlaikyti.
ŠAUKSMAS: Ar tu vis dar moki už nuomojamą būstą Kaune?
Gabrielė: Su būstu irgi įdomi situacija. Nuomininkė žino, kad aš negyvenu ten nuo kovo vidurio, bet turbūt čia bus asmeninio susitarimo reikalas, ar ji leis nemokėti, ar visdėl to paprašys tų pinigų. Mes planavom dviese pasikalbėti balandžio gale ir nuspręsti. Idealiausia būtų, jeigu nereikėtų sumokėti už šį mėnesį ir nereikėtų sumokėti už komunalinius, nors bute gyvena ta kita moteris. Žinai, kodėl aš turėčiau mokėti už tai, ko nesuvartojau.
ŠAUKSMAS: Apibūdink savo studijų procesą, dabartinį, karantino metu.
Gabrielė: Lankau vykstančias nuotolines paskaitas, ne visų dalykų jos tevykstančios, pabrėžčiau. Rašto darbai, literatūros nagrinėjimas. Aišku, daugiau tos asmeninės iniciatyvos – domėjimasis papildoma literatūra, šaltiniais.
ŠAUKSMAS: Tai taip apibendrintai, gal galėtum apibūdinti, kaip tave karantinas veikia?
Gabrielė: Psichologiškai, tai tikrai smukdo valią. Prieš viską dar turėjau tokių preliminarių planų dokumentuoti kiekvieną dieną, užsirašinėti savo savijautą, bet išeina taip, kad su kiekviena diena vis labiau svyra rankos (juokiasi). Galų gale praleidi dienas gulėdamas ant lovos, žiūrėdamas į vieną tašką, skaitydamas. Daug kas dabar pabrėžia, kad svarbu išeiti pasivaikščioti, bent kelioms minutėms, tačiau gyvenant miesto centre gamta nelabai greitai pasiekiama, yra baimės, kad išėjęs būsi sustabdomas policijos, tave apklaus ir galiausiai nusiųs namo. Jau sykį buvo taip.
ŠAUKSMAS: Šauksmo frakcija VDU studentų parlamente pateikė tokį dokumentą, studentų darbo programą. Toje programoje numatyti darbo teisės mokymai studentams. Kaip tu manai, ar tokie mokymai tau būtų pravertę?
Gabrielė: Darbo negandos vyko ir už karantino laikotarpio ribų, tai vis tiek būtų pravertę. Jeigu atsirastų dalyvavimo galimybė, tai aš pasirašyčiau visokeriopai. Pati būdama studentė ir taip labiau socialiai pažeidžiama, jaučiu poreikį žinoti, ką darbdavys gali daryti su manim, ko negali.
ŠAUKSMAS: Kaip manai, ar dabartinės studento valstybės remiamos paskolos pragyvenimui (162,50 eurų per mėnesį) tau užtektų?
Gabrielė: Visiškai ne. Tokia suma sudaro beveik visą dalį mano kamabario nuomos kainos, kartu su mokesčiais, tai lieka ten dvidešimt, trisdešimt eurų maistui. Norint komfortiškiau ir normaliau pragyvent, tai yra nepakankama suma.
ŠAUKSMAS: Kiek tu manai užtektų, kad galėtum pragyventi, kad tau nereikėtų dirbti?
Gabrielė: Aš uždirbdama dabar gaunu apie minimumą. Tai yra apie penki šimtai, ne, beveik penki šimtai eurų, ten keturi šimtai penkiasdešimt, svyruoja ta suma. Tokiame skaičiuje aš kažkaip randu tą balansą. Galiu atsidėti taupymui ir man užtenka tiek būstui ir maistui, tiek kitoms rekreacinėms išlaidoms, pramogoms. Tai bent jau kokia trigubai didesnė suma nei dabar duodama būtų optimaliausias variantas.
ŠAUKSMAS: Ar tu kada nors svarstei apie paskolos ėmimą pragyvenimui ar studijoms?
Gabrielė: Ne, nesvarsčiau. Pagalvoju apie gyvenimą po paskolos, kaip aš ją atidavinėsiu, todėl neatrodo patrauklu. Nors ką gali žinot, jeigu aš atsisakyčiau darbo, matyt, tai liktų vienintele įmanoma išeitimi. Tikrai norėčiau atsiduoti daugiau studijoms, atsiduoti akademiniam gyvenimui, kurį darbas daugiau ar mažiau smukdo.
ŠAUKSMAS: Ko pasiilgsti karantino metu?
Gabrielė: Socializacijos. Nežinau kaip tau, bet man tai tikrai neatstoja gyvumo matyti žmogų pikseliuotam ekrane, kad ir paskaitų atžvilgiu, aš labai pasiilgstu fizinio kontakto. Norisi išeiti vėl į gyvenimą.
ŠAUKSMAS: Kaip manai, kaip tu gyvensi po karantino?
Gabrielė: Aš visų pirma dabar norėčiau išgyvent (juokiasi). Tikėčiausi, kad viskas grįš į vėžes, kaip buvo, nors turbūt naivu tikėtis. Labai nenorėčiau, kad užsitęstų šitas nuotolinis mokymasis. Norėčiau atgauti darbo vietą ir susigrąžinti vienokį stabilumo jausmą, kad galėsiu šį mėnesį susimokėti už nuomą.