/

Refleksyvumo impotencija

Mark Fisher, sijodamas pasaulį per kapitalistinio realizmo rėtį, neoliberalizmo pelų randa ir švietimo sistemoje. Jo teksto fragmentas apie tai, kaip studentiškoje kasdienybėje įsigali pramogų kontrolė ir elektroninė apatija.

Paly­gi­nus su savo pirm­ta­kais sep­tin­ta­me ir aštun­ta­me dešimt­me­ty­je, šian­die­nos bri­tų stu­den­tai neat­ro­do poli­tiš­kai anga­žuo­ti. Kol gat­vė­se vis dar gali­ma pama­ty­ti prieš neo­li­be­ra­liz­mą pro­tes­tuo­jan­čių pran­cū­zų stu­den­tų, bri­tų stu­den­tai, kurių padė­tis yra nepa­ly­gi­na­mai blo­ges­nė, atro­do susi­tai­kę su savo liki­mu. Drįs­čiau teig­ti, kad tai susi­ję ne su apa­ti­ja ar ciniz­mu, o su ref­lek­sy­vu­mo impo­ten­ci­ja. Jie žino, kad rei­ka­lai pras­ti, bet dar geriau žino, kad jie nega­li nie­ko pakeis­ti. Bet šis „žino­ji­mas“, šis ref­lek­sy­vu­mas, nėra pasy­vus jau egzis­tuo­jan­čios padė­ties ste­bė­ji­mas. Jis – save išpil­dan­ti pranašystė.

Ref­lek­sy­vu­mo impo­ten­ci­ja yra nepas­kelb­ta bri­tų jau­ni­mo pasau­lė­žiū­ra ir ji turi savo ati­ti­ki­me­nis kito­se pla­čiai papli­tu­sio­se pato­lo­gi­jo­se. Dau­ge­lis paaug­lių, su kuriais aš dir­bau, turė­jo psi­chi­kos arba skai­ty­mo sutri­ki­mų. Daug kur vyrau­ja dep­re­si­ja. Tai prob­le­ma, su kuria daž­niau­siai susi­du­ria Nacio­na­li­nė svei­ka­tos tar­ny­ba (NHS), ir kuri daro­si vis daž­nes­nė tarp jau­nes­nio amžiaus žmo­nių. Stu­den­tų, turin­čių kokią nors dislek­si­jos for­mą, skai­čius – stul­bi­na. Neper­de­du saky­da­mas, kad paaug­lys­tė vėly­vo­jo kapi­ta­liz­mo Bri­ta­ni­jo­je perkva­li­fi­kuo­ja­ma į ligą. Ši paaug­lys­tės pato­lo­gi­za­ci­ja užker­ta kelią bet kokiai gali­my­bei į situ­aci­ją pažvelg­ti poli­tiš­kai. Pri­va­ti­zuo­jant šias prob­le­mas – tai yra, trak­tuo­jants jas lyg jos būtų sukel­tos tik žmo­gaus neu­ro­lo­gi­nio che­mi­nio dis­ba­lan­so ir (arba) keb­lu­mų šei­mo­je – atme­ta­ma bet kokia abe­jo­nė dėl sudė­ti­nių socia­li­nių priežasčių.

Dau­ge­lis paaug­lių moki­nių, su kuriais susi­dū­riau, atro­do, yra būk­lė­je, kurią pava­din­čiau dep­re­sy­via hedo­ni­ja. Dep­re­si­ja papras­tai api­bū­di­na­ma kaip ahe­do­ni­jos būse­na, bet būk­lė, kurią turiu ome­ny­je, sukel­ta ne nega­lė­ji­mo paten­kin­ti malo­nu­mo troš­ki­mo, bet iš nega­lė­ji­mo dau­giau nie­ko dary­ti, išsky­rus vai­ky­tis malo­nu­mus. Jau­čia­ma, kad „kaž­ko trūks­ta“, tačiau nesu­vo­kia­ma, kad šį paslap­tin­gą ir trūks­ta­mą pasi­ten­ki­ni­mą gali­ma pasiek­ti tik ana­pus malo­nu­mo prin­ci­po (fro­i­dis­ti­nė sąvo­ka, aiš­ki­nan­ti žmo­gaus elg­se­ną kaip ins­tink­ty­vią malo­nu­mų paieš­ką – vert. past.). Didžią­ja dali­mi taip yra dėl neaiš­kios moki­nių vie­tos struk­tū­ro­je, kuri yra tarp seno­jo vaid­mens – paval­du­mo dis­ci­p­li­nuo­jan­čiai ins­ti­tu­ci­jai – ir nau­jo­jo – paslau­gų gavė­jų – statuso.

* * *

Kole­dže, kuria­me mokiau, įėjus į bet kurią mano veda­mą pamo­ką buvo gali­ma iš kar­to įsi­ti­kin­ti, kad esi podis­ci­p­li­niš­ko­je sis­te­mo­je. Fou­cault smul­kiai išdės­tė, kaip dis­ci­p­li­na įdie­gia­ma per griež­tą pri­vers­ti­nę kūno lai­ky­se­ną. Tačiau per pamo­kas mano kole­dže moki­nius rasi išsi­d­rė­bu­sius ant sta­lų, beveik be per­sto­jo kal­ban­čius ir nuo­lat užkan­džiau­jan­čius (arba net pie­tau­jan­čius). Ỹra sena­sis dis­ci­p­li­nuo­tas lai­ko paskirs­ty­mas. Kar­ce­ri­nės dis­ci­p­li­nos reži­mą ardo kont­ro­lės tech­no­lo­gi­jos ir jų nuo­la­ti­nio var­to­ji­mo bei vys­ty­mo­si sistemos.

Dėl kole­džo finan­sa­vi­mo sis­te­mos jis tik­rą­ją to žodžio pras­me nega­li sau leis­ti nepri­im­ti moki­nių, net jei­gu to ir norė­tų. Resur­sai kole­džams paskirs­to­mi pagal tai, kaip sėk­min­gai moki­niai pasie­kia tiks­lus (egza­mi­nų rezul­ta­tus), pagal lan­ko­mu­mą ir moki­nių skai­čiaus palai­ky­mą. Rin­kos rei­ka­la­vi­mų ir biu­ro­kra­tiš­kai nusta­ty­tų „tiks­lų“ kom­bi­na­ci­ja yra būdin­ga „sta­li­nis­ti­nės rin­kos“ ini­cia­ty­voms, regu­liuo­jan­čioms vie­šą­sias paslau­gas. Efek­ty­vios dis­ci­p­li­nos trū­ku­mas nėra kom­pen­suo­ja­mas kylan­čia moki­nių moty­va­ci­ja. Moki­niai žino – jei savai­tė­mis nelan­kys pamo­kų ir (arba) jei nė kiek nedirbs, jų nelau­kia rim­tos sank­ci­jos. Papras­tai jie nei­š­nau­do­ja šios lais­vės kur­ti pla­nus, bet įnin­ka į hedo­nis­ti­nį (arba ahe­do­nis­ti­nį) nuo­var­gį – į leng­vą kom­for­to mais­to, Pla­ysta­tion, tele­vi­zo­riaus iki pary­čių ir mari­hu­a­nos narkozę.

Užduok moki­niams per­skai­ty­ti dau­giau nei porą saki­nių ir dau­gu­ma jų (turė­ki­te ome­ny­je, kad jie – A lygio moki­niai) pro­tes­tuos, kad nega­li to pada­ry­ti. Daž­niau­sias nusi­skun­di­mas, kurį gir­di moky­to­jai – tai yra nuo­bo­du. Prob­le­ma ne ta, kad rašy­ti­nė medžia­ga nuo­bo­di, bet pats skai­ty­mas lai­ko­mas „nuo­bo­džiu“. Čia mato­me ne tik įpras­tą paaug­liš­ką abe­jin­gu­mą, bet ir nebe­raš­tin­gos „New Flesh“ kar­tos, kuri yra „per daug sti­mu­liuo­ta, kad susi­kaup­tų“, ir yran­čių įka­li­ni­mo ir kon­cent­ra­ci­jos logi­ka parem­tų dis­ci­p­li­nuo­jan­čių sis­te­mų neati­ti­ki­mą. Nuo­bo­džiau­ti papras­čiau­siai reiš­kia būti išim­tam iš susi­ra­ši­nė­ji­mo, YouTube’o ir grei­to mais­to; tai reiš­kia kelioms aki­mir­koms būti užgin­tam nuo nuo­la­ti­nio cuk­ri­nio pasi­ten­ki­ni­mo tik pano­rė­jus. Kai kurie moki­niai nori Nietzs­ches taip, kaip nori ham­bur­ge­rio; jie nesu­vo­kia – o var­to­ji­mo sis­te­mos logi­ka tai tik ska­ti­na, – kad tas nege­bė­ji­mas, sun­ku­mas suvirš­kin­ti ir yra Nietzs­che.

* * *

Iro­niš­ka, kad būtent dabar, kai ins­ti­tu­ci­jo­se išy­ra dis­ci­p­li­na­ri­nės struk­tū­ros, iš moky­to­jų rei­ka­lau­ja­ma būti dis­ci­p­li­nuo­jan­čiais labiau nei kada nors anks­čiau. Šei­moms palūž­tant nuo kapi­ta­liz­mo spau­di­mo, rei­ka­lau­jan­čio, kad abu tėvai dirb­tų, moky­to­jams vis daž­niau ten­ka pri­si­im­ti pakai­ti­nių tėvų vaid­me­nis, kad jie moki­niams galė­tų įdieg­ti ele­men­ta­riau­sias elg­se­nos gai­res ir suteik­ti gany­to­jiš­ką ir emo­ci­nę para­mą paaug­liams, kurie kai kuriais atve­jais yra tik mini­ma­liai socialūs.

Svar­bu pabrėž­ti, kad nė vie­nas iš mano moki­nių netu­rė­jo jokio tei­si­nio įsi­pa­rei­go­ji­mo moky­tis kole­dže. Jie galė­jo išei­ti, jei būtų to norė­ję. Tačiau reikš­min­gas gali­my­bės įsi­dar­bin­ti trū­ku­mas ir ciniš­kas vyriau­sy­bės ska­ti­ni­mas suda­ro įvaiz­dį, kad kole­džas yra leng­ves­nis, sau­ges­nis pasi­rin­ki­mas. Dele­uze tei­gia, kad Kont­ro­lės visuo­me­nės palai­ko­mos sko­lo­mis, o ne suvar­žy­mais; tačiau yra būdas, kaip dabar­ti­nė švie­ti­mo sis­te­ma ir pras­ko­li­na, ir suvar­žo moki­nius. Mokėk už savo išnau­do­ji­mą, – sako logi­ka, – pra­si­sko­link, kad gau­tum tą patį „McDar­bą“, kurį būtum gavęs, jei būtum metęs moks­lus šešiolikos.


Mark Fis­her, Capi­ta­list Rea­lism, Rop­ley: O Books, 2009, p. 21–30.

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Emil Starodubov.