Refleksyvumo impotencija

Pa­ly­gi­nus su sa­vo pirm­ta­kais sep­tin­ta­me ir aš­tun­ta­me de­šimt­me­ty­je, šian­die­nos bri­tų stu­den­tai ne­at­ro­do po­li­tiš­kai an­ga­žuo­ti. Kol gat­vė­se vis dar ga­li­ma pa­ma­ty­ti prieš neo­li­be­ra­liz­mą pro­tes­tuo­jan­čių pran­cū­zų stu­den­tų, bri­tų stu­den­tai, ku­rių pa­dė­tis yra ne­pa­ly­gi­na­mai blo­ges­nė, at­ro­do su­si­tai­kę su sa­vo li­ki­mu. Drįs­čiau teig­ti, kad tai su­si­ję ne su apa­ti­ja ar ci­niz­mu, o su ref­lek­sy­vu­mo im­po­ten­ci­ja. Jie ži­no, kad rei­ka­lai pras­ti, bet dar ge­riau ži­no, kad jie ne­ga­li nie­ko pa­keis­ti. Bet šis „ži­no­ji­mas“, šis ref­lek­sy­vu­mas, nė­ra pa­sy­vus jau eg­zis­tuo­jan­čios pa­dė­ties ste­bė­ji­mas. Jis – sa­ve iš­pil­dan­ti pranašystė.

Ref­lek­sy­vu­mo im­po­ten­ci­ja yra ne­pas­kelb­ta bri­tų jau­ni­mo pa­sau­lė­žiū­ra ir ji tu­ri sa­vo ati­ti­ki­me­nis ki­to­se pla­čiai pa­pli­tu­sio­se pa­to­lo­gi­jo­se. Dau­ge­lis pa­aug­lių, su ku­riais aš dir­bau, tu­rė­jo psi­chi­kos ar­ba skai­ty­mo su­tri­ki­mų. Daug kur vy­rau­ja dep­re­si­ja. Tai prob­le­ma, su ku­ria daž­niau­siai su­si­du­ria Na­cio­na­li­nė svei­ka­tos tar­ny­ba (NHS), ir ku­ri da­ro­si vis daž­nes­nė tarp jau­nes­nio am­žiaus žmo­nių. Stu­den­tų, tu­rin­čių ko­kią nors dislek­si­jos for­mą, skai­čius – stul­bi­na. Ne­per­de­du sa­ky­da­mas, kad pa­aug­lys­tė vė­ly­vo­jo ka­pi­ta­liz­mo Bri­ta­ni­jo­je perkva­li­fi­kuo­ja­ma į li­gą. Ši pa­aug­lys­tės pa­to­lo­gi­za­ci­ja už­ker­ta ke­lią bet ko­kiai ga­li­my­bei į si­tu­aci­ją pa­žvelg­ti po­li­tiš­kai. Pri­va­ti­zuo­jant šias prob­le­mas – tai yra, trak­tuo­jants jas lyg jos bū­tų su­kel­tos tik žmo­gaus ne­u­ro­lo­gi­nio che­mi­nio dis­ba­lan­so ir (ar­ba) keb­lu­mų šei­mo­je – at­me­ta­ma bet ko­kia abe­jo­nė dėl su­dė­ti­nių so­cia­li­nių priežasčių.

Dau­ge­lis pa­aug­lių mo­ki­nių, su ku­riais su­si­dū­riau, at­ro­do, yra būk­lė­je, ku­rią pa­va­din­čiau dep­re­sy­via he­do­ni­ja. Dep­re­si­ja pa­pras­tai api­bū­di­na­ma kaip ahe­do­ni­jos bū­se­na, bet būk­lė, ku­rią tu­riu ome­ny­je, su­kel­ta ne ne­ga­lė­ji­mo pa­ten­kin­ti ma­lo­nu­mo troš­ki­mo, bet iš ne­ga­lė­ji­mo dau­giau nie­ko da­ry­ti, iš­sky­rus vai­ky­tis ma­lo­nu­mus. Jau­čia­ma, kad „kaž­ko trūks­ta“, ta­čiau ne­su­vo­kia­ma, kad šį pa­slap­tin­gą ir trūks­ta­mą pa­si­ten­ki­ni­mą ga­li­ma pa­siek­ti tik ana­pus ma­lo­nu­mo prin­ci­po (fro­i­dis­ti­nė są­vo­ka, aiš­ki­nan­ti žmo­gaus elg­se­ną kaip ins­tink­ty­vią ma­lo­nu­mų pa­ieš­ką – vert. pa­st.). Di­džią­ja da­li­mi taip yra dėl ne­aiš­kios mo­ki­nių vie­tos struk­tū­ro­je, ku­ri yra tarp se­no­jo vaid­mens – pa­val­du­mo dis­ci­p­li­nuo­jan­čiai ins­ti­tu­ci­jai – ir nau­jo­jo – pa­slau­gų ga­vė­jų – statuso.

* * *

Ko­le­dže, ku­ria­me mo­kiau, įėjus į bet ku­rią ma­no ve­da­mą pa­mo­ką bu­vo ga­li­ma iš kar­to įsi­ti­kin­ti, kad esi po­dis­ci­p­li­niš­ko­je sis­te­mo­je. Fou­cault smul­kiai iš­dės­tė, kaip dis­ci­p­li­na įdie­gia­ma per griež­tą pri­vers­ti­nę kū­no lai­ky­se­ną. Ta­čiau per pa­mo­kas ma­no ko­le­dže mo­ki­nius ra­si iš­si­d­rė­bu­sius ant sta­lų, be­veik be per­sto­jo kal­ban­čius ir nuo­lat už­kan­džiau­jan­čius (ar­ba net pie­tau­jan­čius). Ỹra se­na­sis dis­ci­p­li­nuo­tas lai­ko pa­skirs­ty­mas. Kar­ce­ri­nės dis­ci­p­li­nos re­ži­mą ar­do kont­ro­lės tech­no­lo­gi­jos ir jų nuo­la­ti­nio var­to­ji­mo bei vys­ty­mo­si sistemos.

Dėl ko­le­džo fi­nan­sa­vi­mo sis­te­mos jis tik­rą­ją to žo­džio pras­me ne­ga­li sau leis­ti ne­pri­im­ti mo­ki­nių, net jei­gu to ir no­rė­tų. Re­sur­sai ko­le­džams pa­skirs­to­mi pa­gal tai, kaip sėk­min­gai mo­ki­niai pa­sie­kia tiks­lus (eg­za­mi­nų re­zul­ta­tus), pa­gal lan­ko­mu­mą ir mo­ki­nių skai­čiaus pa­lai­ky­mą. Rin­kos rei­ka­la­vi­mų ir biu­ro­kra­tiš­kai nu­sta­ty­tų „tiks­lų“ kom­bi­na­ci­ja yra bū­din­ga „sta­li­nis­ti­nės rin­kos“ ini­cia­ty­voms, re­gu­liuo­jan­čioms vie­šą­sias pa­slau­gas. Efek­ty­vios dis­ci­p­li­nos trū­ku­mas nė­ra kom­pen­suo­ja­mas ky­lan­čia mo­ki­nių mo­ty­va­ci­ja. Mo­ki­niai ži­no – jei sa­vai­tė­mis ne­lan­kys pa­mo­kų ir (ar­ba) jei nė kiek ne­dirbs, jų ne­lau­kia rim­tos sank­ci­jos. Pa­pras­tai jie ne­i­š­nau­do­ja šios lais­vės kur­ti pla­nus, bet įnin­ka į he­do­nis­ti­nį (ar­ba ahe­do­nis­ti­nį) nuo­var­gį – į leng­vą kom­for­to mais­to, Pla­ysta­tion, te­le­vi­zo­riaus iki pa­ry­čių ir ma­ri­hu­a­nos narkozę.

Už­duok mo­ki­niams per­skai­ty­ti dau­giau nei po­rą sa­ki­nių ir dau­gu­ma jų (tu­rė­ki­te ome­ny­je, kad jie – A ly­gio mo­ki­niai) pro­tes­tuos, kad ne­ga­li to pa­da­ry­ti. Daž­niau­sias nu­si­skun­di­mas, ku­rį gir­di mo­ky­to­jai – tai yra nuo­bo­du. Prob­le­ma ne ta, kad ra­šy­ti­nė me­džia­ga nuo­bo­di, bet pats skai­ty­mas lai­ko­mas „nuo­bo­džiu“. Čia ma­to­me ne tik įpras­tą pa­aug­liš­ką abe­jin­gu­mą, bet ir ne­be­raš­tin­gos „New Flesh“ kar­tos, ku­ri yra „per daug sti­mu­liuo­ta, kad su­si­kaup­tų“, ir yran­čių įka­li­ni­mo ir kon­cent­ra­ci­jos lo­gi­ka pa­rem­tų dis­ci­p­li­nuo­jan­čių sis­te­mų ne­ati­ti­ki­mą. Nuo­bo­džiau­ti pa­pras­čiau­siai reiš­kia bū­ti iš­im­tam iš su­si­ra­ši­nė­ji­mo, YouTube’o ir grei­to mais­to; tai reiš­kia ke­lioms aki­mir­koms bū­ti už­gin­tam nuo nuo­la­ti­nio cuk­ri­nio pa­si­ten­ki­ni­mo tik pa­no­rė­jus. Kai ku­rie mo­ki­niai no­ri Nietzs­ches taip, kaip no­ri ham­bur­ge­rio; jie ne­su­vo­kia – o var­to­ji­mo sis­te­mos lo­gi­ka tai tik ska­ti­na, – kad tas ne­ge­bė­ji­mas, sun­ku­mas su­virš­kin­ti ir yra Nietzs­che.

* * *

Iro­niš­ka, kad bū­tent da­bar, kai ins­ti­tu­ci­jo­se iš­y­ra dis­ci­p­li­na­ri­nės struk­tū­ros, iš mo­ky­to­jų rei­ka­lau­ja­ma bū­ti dis­ci­p­li­nuo­jan­čiais la­biau nei ka­da nors anks­čiau. Šei­moms pa­lūž­tant nuo ka­pi­ta­liz­mo spau­di­mo, rei­ka­lau­jan­čio, kad abu tė­vai dirb­tų, mo­ky­to­jams vis daž­niau ten­ka pri­si­im­ti pa­kai­ti­nių tė­vų vaid­me­nis, kad jie mo­ki­niams ga­lė­tų įdieg­ti ele­men­ta­riau­sias elg­se­nos gai­res ir su­teik­ti ga­ny­to­jiš­ką ir emo­ci­nę pa­ra­mą pa­aug­liams, ku­rie kai ku­riais at­ve­jais yra tik mi­ni­ma­liai socialūs.

Svar­bu pa­brėž­ti, kad nė vie­nas iš ma­no mo­ki­nių ne­tu­rė­jo jo­kio tei­si­nio įsi­pa­rei­go­ji­mo mo­ky­tis ko­le­dže. Jie ga­lė­jo iš­ei­ti, jei bū­tų to no­rė­ję. Ta­čiau reikš­min­gas ga­li­my­bės įsi­dar­bin­ti trū­ku­mas ir ci­niš­kas vy­riau­sy­bės ska­ti­ni­mas su­da­ro įvaiz­dį, kad ko­le­džas yra leng­ves­nis, sau­ges­nis pa­si­rin­ki­mas. De­le­uze tei­gia, kad Kont­ro­lės vi­suo­me­nės pa­lai­ko­mos sko­lo­mis, o ne su­var­žy­mais; ta­čiau yra bū­das, kaip da­bar­ti­nė švie­ti­mo sis­te­ma ir pras­ko­li­na, ir su­var­žo mo­ki­nius. Mo­kėk už sa­vo iš­nau­do­ji­mą, – sa­ko lo­gi­ka, – pra­si­sko­link, kad gau­tum tą pa­tį „Mc­Dar­bą“, ku­rį bū­tum ga­vęs, jei bū­tum me­tęs moks­lus šešiolikos.

Mark Fis­her, Ca­pi­ta­list Rea­lism, Ro­p­ley: O Bo­oks, 2009, p. 21–30.

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Emil Starodubov.