/

Refleksyvumo impotencija

Mark Fisher, sijodamas pasaulį per kapitalistinio realizmo rėtį, neoliberalizmo pelų randa ir švietimo sistemoje. Jo teksto fragmentas apie tai, kaip studentiškoje kasdienybėje įsigali pramogų kontrolė ir elektroninė apatija.

Pa­ly­gi­nus su sa­vo pirm­ta­kais sep­tin­ta­me ir aš­tun­ta­me de­šimt­me­ty­je, šian­die­nos bri­tų stu­den­tai ne­at­ro­do po­li­tiš­kai an­ga­žuo­ti. Kol gat­vė­se vis dar ga­li­ma pa­ma­ty­ti prieš neo­li­be­ra­liz­mą pro­tes­tuo­jan­čių pran­cū­zų stu­den­tų, bri­tų stu­den­tai, ku­rių pa­dė­tis yra ne­pa­ly­gi­na­mai blo­ges­nė, at­ro­do su­si­tai­kę su sa­vo li­ki­mu. Drįs­čiau teig­ti, kad tai su­si­ję ne su apa­ti­ja ar ci­niz­mu, o su ref­lek­sy­vu­mo im­po­ten­ci­ja. Jie ži­no, kad rei­ka­lai pras­ti, bet dar ge­riau ži­no, kad jie ne­ga­li nie­ko pa­keis­ti. Bet šis „ži­no­ji­mas“, šis ref­lek­sy­vu­mas, nė­ra pa­sy­vus jau eg­zis­tuo­jan­čios pa­dė­ties ste­bė­ji­mas. Jis – sa­ve iš­pil­dan­ti pranašystė.

Ref­lek­sy­vu­mo im­po­ten­ci­ja yra ne­pas­kelb­ta bri­tų jau­ni­mo pa­sau­lė­žiū­ra ir ji tu­ri sa­vo ati­ti­ki­me­nis ki­to­se pla­čiai pa­pli­tu­sio­se pa­to­lo­gi­jo­se. Dau­ge­lis pa­aug­lių, su ku­riais aš dir­bau, tu­rė­jo psi­chi­kos ar­ba skai­ty­mo su­tri­ki­mų. Daug kur vy­rau­ja dep­re­si­ja. Tai prob­le­ma, su ku­ria daž­niau­siai su­si­du­ria Na­cio­na­li­nė svei­ka­tos tar­ny­ba (NHS), ir ku­ri da­ro­si vis daž­nes­nė tarp jau­nes­nio am­žiaus žmo­nių. Stu­den­tų, tu­rin­čių ko­kią nors dislek­si­jos for­mą, skai­čius – stul­bi­na. Ne­per­de­du sa­ky­da­mas, kad pa­aug­lys­tė vė­ly­vo­jo ka­pi­ta­liz­mo Bri­ta­ni­jo­je perkva­li­fi­kuo­ja­ma į li­gą. Ši pa­aug­lys­tės pa­to­lo­gi­za­ci­ja už­ker­ta ke­lią bet ko­kiai ga­li­my­bei į si­tu­aci­ją pa­žvelg­ti po­li­tiš­kai. Pri­va­ti­zuo­jant šias prob­le­mas – tai yra, trak­tuo­jants jas lyg jos bū­tų su­kel­tos tik žmo­gaus ne­u­ro­lo­gi­nio che­mi­nio dis­ba­lan­so ir (ar­ba) keb­lu­mų šei­mo­je – at­me­ta­ma bet ko­kia abe­jo­nė dėl su­dė­ti­nių so­cia­li­nių priežasčių.

Dau­ge­lis pa­aug­lių mo­ki­nių, su ku­riais su­si­dū­riau, at­ro­do, yra būk­lė­je, ku­rią pa­va­din­čiau dep­re­sy­via he­do­ni­ja. Dep­re­si­ja pa­pras­tai api­bū­di­na­ma kaip ahe­do­ni­jos bū­se­na, bet būk­lė, ku­rią tu­riu ome­ny­je, su­kel­ta ne ne­ga­lė­ji­mo pa­ten­kin­ti ma­lo­nu­mo troš­ki­mo, bet iš ne­ga­lė­ji­mo dau­giau nie­ko da­ry­ti, iš­sky­rus vai­ky­tis ma­lo­nu­mus. Jau­čia­ma, kad „kaž­ko trūks­ta“, ta­čiau ne­su­vo­kia­ma, kad šį pa­slap­tin­gą ir trūks­ta­mą pa­si­ten­ki­ni­mą ga­li­ma pa­siek­ti tik ana­pus ma­lo­nu­mo prin­ci­po (fro­i­dis­ti­nė są­vo­ka, aiš­ki­nan­ti žmo­gaus elg­se­ną kaip ins­tink­ty­vią ma­lo­nu­mų pa­ieš­ką – vert. pa­st.). Di­džią­ja da­li­mi taip yra dėl ne­aiš­kios mo­ki­nių vie­tos struk­tū­ro­je, ku­ri yra tarp se­no­jo vaid­mens – pa­val­du­mo dis­ci­p­li­nuo­jan­čiai ins­ti­tu­ci­jai – ir nau­jo­jo – pa­slau­gų ga­vė­jų – statuso.

* * *

Ko­le­dže, ku­ria­me mo­kiau, įėjus į bet ku­rią ma­no ve­da­mą pa­mo­ką bu­vo ga­li­ma iš kar­to įsi­ti­kin­ti, kad esi po­dis­ci­p­li­niš­ko­je sis­te­mo­je. Fou­cault smul­kiai iš­dės­tė, kaip dis­ci­p­li­na įdie­gia­ma per griež­tą pri­vers­ti­nę kū­no lai­ky­se­ną. Ta­čiau per pa­mo­kas ma­no ko­le­dže mo­ki­nius ra­si iš­si­d­rė­bu­sius ant sta­lų, be­veik be per­sto­jo kal­ban­čius ir nuo­lat už­kan­džiau­jan­čius (ar­ba net pie­tau­jan­čius). Ỹra se­na­sis dis­ci­p­li­nuo­tas lai­ko pa­skirs­ty­mas. Kar­ce­ri­nės dis­ci­p­li­nos re­ži­mą ar­do kont­ro­lės tech­no­lo­gi­jos ir jų nuo­la­ti­nio var­to­ji­mo bei vys­ty­mo­si sistemos.

Dėl ko­le­džo fi­nan­sa­vi­mo sis­te­mos jis tik­rą­ją to žo­džio pras­me ne­ga­li sau leis­ti ne­pri­im­ti mo­ki­nių, net jei­gu to ir no­rė­tų. Re­sur­sai ko­le­džams pa­skirs­to­mi pa­gal tai, kaip sėk­min­gai mo­ki­niai pa­sie­kia tiks­lus (eg­za­mi­nų re­zul­ta­tus), pa­gal lan­ko­mu­mą ir mo­ki­nių skai­čiaus pa­lai­ky­mą. Rin­kos rei­ka­la­vi­mų ir biu­ro­kra­tiš­kai nu­sta­ty­tų „tiks­lų“ kom­bi­na­ci­ja yra bū­din­ga „sta­li­nis­ti­nės rin­kos“ ini­cia­ty­voms, re­gu­liuo­jan­čioms vie­šą­sias pa­slau­gas. Efek­ty­vios dis­ci­p­li­nos trū­ku­mas nė­ra kom­pen­suo­ja­mas ky­lan­čia mo­ki­nių mo­ty­va­ci­ja. Mo­ki­niai ži­no – jei sa­vai­tė­mis ne­lan­kys pa­mo­kų ir (ar­ba) jei nė kiek ne­dirbs, jų ne­lau­kia rim­tos sank­ci­jos. Pa­pras­tai jie ne­i­š­nau­do­ja šios lais­vės kur­ti pla­nus, bet įnin­ka į he­do­nis­ti­nį (ar­ba ahe­do­nis­ti­nį) nuo­var­gį – į leng­vą kom­for­to mais­to, Pla­ysta­tion, te­le­vi­zo­riaus iki pa­ry­čių ir ma­ri­hu­a­nos narkozę.

Už­duok mo­ki­niams per­skai­ty­ti dau­giau nei po­rą sa­ki­nių ir dau­gu­ma jų (tu­rė­ki­te ome­ny­je, kad jie – A ly­gio mo­ki­niai) pro­tes­tuos, kad ne­ga­li to pa­da­ry­ti. Daž­niau­sias nu­si­skun­di­mas, ku­rį gir­di mo­ky­to­jai – tai yra nuo­bo­du. Prob­le­ma ne ta, kad ra­šy­ti­nė me­džia­ga nuo­bo­di, bet pats skai­ty­mas lai­ko­mas „nuo­bo­džiu“. Čia ma­to­me ne tik įpras­tą pa­aug­liš­ką abe­jin­gu­mą, bet ir ne­be­raš­tin­gos „New Flesh“ kar­tos, ku­ri yra „per daug sti­mu­liuo­ta, kad su­si­kaup­tų“, ir yran­čių įka­li­ni­mo ir kon­cent­ra­ci­jos lo­gi­ka pa­rem­tų dis­ci­p­li­nuo­jan­čių sis­te­mų ne­ati­ti­ki­mą. Nuo­bo­džiau­ti pa­pras­čiau­siai reiš­kia bū­ti iš­im­tam iš su­si­ra­ši­nė­ji­mo, YouTube’o ir grei­to mais­to; tai reiš­kia ke­lioms aki­mir­koms bū­ti už­gin­tam nuo nuo­la­ti­nio cuk­ri­nio pa­si­ten­ki­ni­mo tik pa­no­rė­jus. Kai ku­rie mo­ki­niai no­ri Nietzs­ches taip, kaip no­ri ham­bur­ge­rio; jie ne­su­vo­kia – o var­to­ji­mo sis­te­mos lo­gi­ka tai tik ska­ti­na, – kad tas ne­ge­bė­ji­mas, sun­ku­mas su­virš­kin­ti ir yra Nietzs­che.

* * *

Iro­niš­ka, kad bū­tent da­bar, kai ins­ti­tu­ci­jo­se iš­y­ra dis­ci­p­li­na­ri­nės struk­tū­ros, iš mo­ky­to­jų rei­ka­lau­ja­ma bū­ti dis­ci­p­li­nuo­jan­čiais la­biau nei ka­da nors anks­čiau. Šei­moms pa­lūž­tant nuo ka­pi­ta­liz­mo spau­di­mo, rei­ka­lau­jan­čio, kad abu tė­vai dirb­tų, mo­ky­to­jams vis daž­niau ten­ka pri­si­im­ti pa­kai­ti­nių tė­vų vaid­me­nis, kad jie mo­ki­niams ga­lė­tų įdieg­ti ele­men­ta­riau­sias elg­se­nos gai­res ir su­teik­ti ga­ny­to­jiš­ką ir emo­ci­nę pa­ra­mą pa­aug­liams, ku­rie kai ku­riais at­ve­jais yra tik mi­ni­ma­liai socialūs.

Svar­bu pa­brėž­ti, kad nė vie­nas iš ma­no mo­ki­nių ne­tu­rė­jo jo­kio tei­si­nio įsi­pa­rei­go­ji­mo mo­ky­tis ko­le­dže. Jie ga­lė­jo iš­ei­ti, jei bū­tų to no­rė­ję. Ta­čiau reikš­min­gas ga­li­my­bės įsi­dar­bin­ti trū­ku­mas ir ci­niš­kas vy­riau­sy­bės ska­ti­ni­mas su­da­ro įvaiz­dį, kad ko­le­džas yra leng­ves­nis, sau­ges­nis pa­si­rin­ki­mas. De­le­uze tei­gia, kad Kont­ro­lės vi­suo­me­nės pa­lai­ko­mos sko­lo­mis, o ne su­var­žy­mais; ta­čiau yra bū­das, kaip da­bar­ti­nė švie­ti­mo sis­te­ma ir pras­ko­li­na, ir su­var­žo mo­ki­nius. Mo­kėk už sa­vo iš­nau­do­ji­mą, – sa­ko lo­gi­ka, – pra­si­sko­link, kad gau­tum tą pa­tį „Mc­Dar­bą“, ku­rį bū­tum ga­vęs, jei bū­tum me­tęs moks­lus šešiolikos.


Mark Fis­her, Ca­pi­ta­list Rea­lism, Ro­p­ley: O Bo­oks, 2009, p. 21–30.

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Emil Starodubov.

Taip pat skaityk