/

Darbas ir studijos, etatai ir utopijos

Darbas studijų metu yra įprasta praktika patenkinti pagrindinius studentų poreikius

Šiau­lie­tis Jo­va­ras – VDU tre­čia­kur­sis, Lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir lei­dy­bos bei Me­nų is­to­ri­jos, kri­ti­kos bei me­di­jų stu­di­jų prog­ra­mų stu­den­tas. Kau­no bo­he­mai Jo­va­ras pa­žįs­ta­mas dėl ne­re­tų pa­si­ro­dy­mų sle­mo sce­no­je, o li­ku­sius mies­tie­čius gal­būt yra kon­sul­ta­vęs san­tech­ni­kos pre­kių klausimais.

0,75 kon­sul­tan­to eta­to „Se­nu­kuo­se“ (trys die­nos dar­bo per sa­vai­tę), t. y. kli­en­tų ap­tar­na­vi­mas, pre­kių iš­ra­šy­mas, pa­pil­do­mi fi­zi­niai dar­bai ki­tuo­se sky­riuo­se ar šiukš­lių iš­ve­ži­mas – pa­sta­ra­sis ir lu­na­ti­kai klien­tai yra la­biau­siai dar­be už­kni­san­tys da­ly­kai, sa­ko Jo­va­ras. Pa­mi­nė­jus šias dar­bo ypa­ty­bes, pir­mas kur­sas (kuo­met dar ne­dir­bo) lie­ka nostal­giš­ku prisiminimu.

Stu­den­tų dar­bas nė­ra nau­ja prob­le­ma ir di­die­ji moks­lo, li­te­ra­tū­ros žmo­nės jau prieš ke­lis šimt­me­čius ieš­ko­jo pa­si­tu­rin­čių mo­ki­nių, ku­rių dė­ka su­si­mo­kė­da­vo už nuo­mą, val­gį ir mal­kas. Vis dėl­to šian­dien, ge­ro­vės vals­ty­bės dis­kur­so kon­teks­te, stu­den­tiš­kas (iš)gyvenimas vers­lo mag­na­tų ku­ria­mų dar­bo są­ly­gų dė­ka yra ga­na dis­to­piš­kas. Eu­ros­tu­dent duo­me­ni­mis, 76 % dir­ban­čių Lie­tu­vos stu­den­tų dir­ba tam, kad pa­deng­tų pra­gy­ve­ni­mo iš­lai­das – t. y. dar­bas stu­den­tams mū­sų ša­ly­je yra ta­pu­si vi­siš­kai nor­ma­li­zuo­ta prak­ti­ka pa­ten­kin­ti es­mi­nius ma­te­ria­li­nius poreikius.

ŠAUKSMAS: Jo­va­rai, ką tu gal­vo­jai prieš sto­da­mas apie sa­vo kaip stu­den­to bū­si­mą ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį ir kaip tos min­tys pa­si­kei­tė pra­dė­jus studijuoti?

Jo­va­ras: Sto­da­mas vi­sai ne­gal­vo­jau apie sa­vo ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį. Na, gal šiek tiek, nes tė­vai žiū­rė­jo ir ma­ne la­bai ska­ti­no tik­rin­ti, koks bus ap­gy­ven­di­ni­mas. Ir kai ra­dom, kad yra bend­ra­bu­čiai ir vie­nas jų yra pi­ges­nis – „Ka­ro“ bend­ra­bu­tis – pa­si­rin­kom ši­tą, la­bai tin­ka­mą va­rian­tą; ka­dan­gi ten ir ap­si­gy­ve­nau, dau­giau ne­bu­vo jo­kių svars­ty­mų, ko­kia bus ma­no ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis. Už būs­tą mo­kė­ti daug ne­rei­kė­jo [30 eu­rų per mė­ne­sį], ka­dan­gi grįž­da­vau į sa­vo mies­tą, tai tė­vai pri­dė­da­vo val­gy­ti, duo­da­vo pi­ni­gų kam nors nu­si­pirk­ti ir man to vi­siš­kai pa­kak­da­vo. Bū­da­vo, į Šiau­lius pa­ve­ža drau­gai ar pa­žįs­ta­mi, ta­da ke­lio­nė pi­ges­nė, pa­ve­ža ir tuos du mai­šus mais­to pro­duk­tų, ku­riuos tė­vai įde­da; ta­da iš tie­sų ir ne­rei­kia nie­ko pirk­ti, nes vi­sai sa­vai­tei už­ten­ka. Čia tik man taip bū­da­vo, ki­ti su kup­ri­ne, kom­piu­te­riu va­žiuo­da­vo, o aš ir van­de­nį iš Šiau­lių im­da­vau, nes ba­ra­ke la­bai ne­ska­nus van­duo. Tai ka­dan­gi, kaip sa­ko šiau­lie­čiai, „van­duo ne­sve­ria“, nes iš­ger­si, tai ir pasiimdavau.

ŠAUKSMAS: Tuo­met ko­dėl dirbi?

Jo­va­ras: Pir­mais stu­di­jų me­tais ne­dir­bau. Va­sa­rą su­si­ra­dau dar­bą „Se­nu­kuo­se“. Įsi­dar­bi­nau kon­sul­tan­tu. Vė­liau su­ži­no­jau, kad ga­li­ma dirbt pu­se eta­to ir tai la­bai ge­rai su­de­rin­ti su stu­di­jo­mis. Ka­dan­gi įpra­tau, vis­kas dar­be man bu­vo pa­žįs­ta­ma, tai ir pa­si­li­kau dirb­ti. Prak­tiš­kai vi­są ant­rą kur­są dir­bau savaitgaliais.

ŠAUKSMAS: Kal­bi apie ga­li­my­bę de­rin­ti dar­bą su stu­di­jo­mis. Ar ši ir yra pag­rin­di­nė prie­žas­tis, dėl ku­rios tu dirbi?

Jo­va­ras: Čia yra vie­na iš prie­žas­čių. Ki­tas da­ly­kas – tuo­met [ant­ra­me kur­se] iš­si­kraus­čiau iš VDU ba­ra­ko į bu­tą su sa­vo mer­gi­na. Aiš­ku, dėl to pa­ki­lo būs­to kai­na, rei­kia su­si­mo­kė­ti ir už nuo­mą, ir už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas. Tie­siog at­si­ra­do po­rei­kis nuo­lat, kas mė­ne­sį, gau­ti tam tik­ras su­mas, kad ga­lė­čiau gyventi.

ŠAUKSMAS: Ar da­bar al­ga yra vie­nin­te­lės ta­vo pajamos?

Jo­va­ras: Bū­tų vie­nin­te­lės, bet tė­vai vis dar at­siun­čia šiek tiek pi­ni­gų. Gal dėl įpro­čio, nes vi­są pir­mą kur­są jie siųs­da­vo pi­ni­gus, kad su­si­mo­kė­čiau už ba­ra­ką. Grei­čiau­siai jie man siun­čia pi­ni­gus la­biau­siai dėl to, kad aš tu­rė­čiau dau­giau pi­ni­gų sau ir ne vis­ką iš­leis­čiau nuomai.

ŠAUKSMAS : O ar ne­ieš­kai dar­bo, ku­ris bū­tų su­si­jęs su studijomis?

Jo­va­ras: Aš gal­vo­ju apie tai, la­bai daug gal­vo­ju. Esu ma­tęs skel­bi­mų, pa­vyz­džiui, Mai­ro­nio mu­zie­jaus ar Kau­no me­ni­nin­kų na­mų, bet pats svar­biau­sias rei­ka­la­vi­mas yra baig­tas ba­ka­lau­ras ar­ba pa­tir­tis. Kiek ži­nau, dau­gu­ma stu­den­tų su­si­ran­da dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę jau stu­di­juo­da­mi magistre.

ŠAUKSMAS: Kaip tau pa­vyks­ta de­rin­ti dar­bą ir stu­di­jas? Aš įsi­vaiz­duo­ju, tu­rė­tų bū­ti sudėtinga.

Jo­va­ras: Tu­rė­tų, jei aš rim­tai ruoš­čiaus paskai­toms (juo­kia­mės).

ŠAUKSMAS: Tai pa­pa­sa­kok apie sa­vo pro­ce­są, ko­kią įta­ką jam tu­ri dar­bas? Vis­kam ruo­šie­si prieš pat kolį?

Jo­va­ras: Prieš ko­lį tik­rai ruo­šiuo­si. Bū­na kur­sų, ku­rių aš ne­la­bai su­pran­tu, ku­rie man ne­la­bai pa­ke­liui – vi­si gra­ma­ti­kos, sin­tak­sės da­ly­kai, ku­rie man nė­ra la­bai įdo­mūs. Aiš­ku, ruo­šiuo­si se­mi­na­rams, nes jie su­da­ro svar­bią įver­ti­ni­mo dalį.

Bū­na, kad grįž­ti iš dar­bo, kur vi­są die­ną kaž­ką vei­kei ir jau ne­be­si­no­ri nie­ko da­ry­ti. Ta­da ne­paskai­tai to, ką rei­kė­tų. Tai tik­rai yra mi­nu­sas, bet ir ne toks jau blo­gas da­ly­kas, dėl ku­rio pra­leis­tum vis­ką. Ta­čiau ne­ga­liu slėp­ti, kad taip tie­siog bū­na, kad dėl dar­bo ne­ga­li pa­si­da­ry­ti tam tik­rų da­ly­kų, nes vi­sas sa­vait­ga­lis, ku­rį ki­ti ga­li pa­skir­ti skai­ty­mui ar ki­toms už­duo­tims, iš­plau­kia.

ŠAUKSMAS: O koks yra dės­ty­to­jų po­žiū­ris į dir­ban­čius studentus?

Jo­va­ras: Nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­su su­lau­kęs jo­kių ko­men­ta­rų dėl dar­bo. Nė­ra bu­vę prob­le­mų su dės­ty­to­jais, nes jei aš ži­nau, kad man tam tik­rą die­ną bus at­si­skai­ty­mas, pra­ne­šu apie tai dar­be, va­do­vai su­pran­ta ir su­de­ri­na gra­fi­ką. Su­pran­tu, kad liūd­na, kai stu­den­tai ne­at­ei­na į paskai­tas, bet la­bai sun­ku su­ras­ti dar­bą, ku­rį bū­tų leng­va su­de­rin­ti su stu­di­jo­mis. Esu ma­tęs daug to­kių skel­bi­mų, ku­riuo­se ra­šo „dar­bas stu­den­tams, de­ri­nam“ ir pa­na­šiai, bet iš tie­sų lei­džia­ma pa­si­rink­ti dirb­ti ar­ba iki, ar­ba po pie­tų, ir daž­niau­siai – dar­bo die­no­mis. Tai nė­ra leng­vas de­ri­ni­mas, nes paskai­tos vyks­ta bet ku­riuo die­nos me­tu. Aš, jei ne­ga­lė­čiau dirbt sa­vait­ga­liais, tik­rai ne­dirb­čiau. Tik­rai at­si­sa­ky­čiau, man toks dar­bas truk­dy­tų, nes ta­da bū­tų tik­rai per daug. O da­bar, kai ga­liu pa­au­kot tuos sa­vait­ga­lius dar­bui ir po to to­liau stu­di­juot, tai ne­per­de­gu ir vis­kas ge­rai. O su dės­ty­to­jais jo­kių in­ci­den­tų nė­ra bu­vę. Dės­ty­to­jai gal kar­tais ir už­si­me­na apie dir­ban­čius, bet la­bai re­tai, man at­ro­do į vi­sus žiū­ri ly­giai, ne­bū­na jo­kių iš­im­čių dir­ban­tiems, nes esam su­au­gę žmo­nės, ren­ka­mės patys.

ŠAUKSMAS: Ko­kia yra ta­vo kaip stu­den­to pa­dė­tis dar­be? Tai, ką pa­sa­ko­jai, lei­džia ma­ny­ti, kad ko­le­gos yra ga­na su­pra­tin­gi ir su­da­ro pa­lan­kias sąlygas.

Jo­va­ras: Stu­den­tai nė­ra nu­ra­šo­mi į šo­ną ar ša­lį. Mes net­gi su ki­tais stu­den­tais esam kal­bė­ję, kad „Se­nu­kai“ yra la­bai la­bai lanks­ti vie­ta, nes tu pa­sa­kai sa­vo va­do­vui, li­kus vos sa­vai­tei, kad man ko­liokviu­mas, ir jis tik­rai su­žiū­rės, kad kas nors ta­ve tą die­ną pa­keis­tų. Gra­fi­kai lankstūs, nė­ra pa­sto­vių dar­bo va­lan­dų. Dėl to ir pa­si­se­kė, kad su­si­ra­dau to­kį darbą.

ŠAUKSMAS: Šauks­mi­nin­kai daž­nai dis­ku­tuo­ja, ar tu­rė­tų trak­tuo­ti stu­den­tų dar­bą kaip prob­le­mą, kaip truk­dį ko­ky­biš­koms stu­di­joms. Ta­vo po­žiū­riu, stu­den­tų dar­bas yra prob­le­ma ar ne?

Jo­va­ras: Čia yra ge­ras klau­si­mas, apie ku­rį aš ne­su gal­vo­jęs. Dar­bas nė­ra blo­gas da­ly­kas, jei jis ne­tu­ri vi­siš­kai jo­kios įta­kos stu­di­joms. Jei­gu dar­bas tu­ri įta­kos stu­di­joms, jei la­bai žy­miai truk­do stu­den­tui ir jis pra­lei­džia daug už­si­ėmi­mų, ne­be­no­ri, ne­be­tu­ri mo­ty­va­ci­jos ir lai­ko mo­ky­tis, ta­da toks dar­bas tik­rai yra blo­gai. Bet rei­kia žvelg­ti į kiek­vie­no stu­den­to kon­teks­tą. Aiš­ku, pats ge­riau­sias da­ly­kas bū­tų, jei stu­den­tams ne­rei­kė­tų dirbti.

ŠAUKSMAS: O ar įsi­vaiz­duo­ji, ko­kiais bū­dais bū­tų ga­li­ma už­tik­rint, kad stu­den­tams rei­kė­tų ne­dirbt? La­bai uto­piš­kas klau­si­mas, ta­čiau gal gal­vo­ji apie tai?

Jo­va­ras: Ne­pa­gal­vo­ju, nes tai uto­pi­ja (vėl juo­kia­mės). Gal­būt stu­den­tams ne­rei­kė­tų dirbt jei kiek­vie­nas di­dy­sis mies­tas tu­rė­tų pa­kan­ka­mai spe­cia­ly­bių sa­vo uni­ver­si­te­te ar uni­ver­si­te­tuo­se, ir sto­jan­tys į juos su­da­ry­tų pa­kan­ka­mas gru­pes, kad bū­tų įma­no­ma stu­di­juo­ti ir ne­rei­kė­tų va­žiuo­ti kur nors ki­tur. Tuo me­tu kai aš įsto­jau į VDU, Šiau­liuo­se bu­vo gal trys – ke­tu­rios gy­vos prog­ra­mos. Ten vi­siš­kai mer­din­tis uni­ver­si­te­tas. Tad jei bū­tų gy­vi uni­ver­si­te­tai ir jie bū­tų pa­na­šaus pa­jė­gu­mo kaip VU, KTU ir VDU, ta­da žmo­nės lik­tų sa­vo mies­tuo­se ir jiems bū­tų leng­viau stu­di­juo­ti. Jei­gu jie yra iš to mies­to ra­jo­no, tai aš įsi­vaiz­duo­ju, kad jiems ne­bū­tų la­bai to­li va­ži­nė­ti au­to­bu­sais, jie dar gau­tų kaip stu­den­tai nuo­lai­dą ir ke­lio­nė kai­nuo­tų apie eurą. Tai, tik­riau­siai, ne­su­kel­tų di­de­lių fi­nan­si­nių sun­ku­mų tė­vams ir jie ga­lė­tų fi­nan­suo­ti tas ke­lio­nes, skir­ti ko­kių nors dien­pi­ni­gių. Bet čia yra vi­siš­ka uto­pi­ja, nes Kau­nas ir Vil­nius yra vie­nin­te­liai mies­tai, ku­rie pri­trau­kia stu­den­tų. Gal dar šiek tiek Klai­pė­da, ka­dan­gi daug kam pa­tin­ka uostamiestis.

ŠAUKSMAS: Įdo­mu, kad tu kal­bi ne apie sti­pen­di­jas, bet apie stu­di­jų kokybę.

Jo­va­ras: Sti­pen­di­jos… Bent jau ma­no kur­se iš dvi­de­šimt aš­tuo­nių stu­den­tų gal 7–8 žmo­nės nuo­lat sie­kia ge­riau­sių re­zul­ta­to. O vi­si ki­ti, tarp jų – ir aš, kiek iš­moks­tam, kiek pa­si­mo­kom tam tik­ram ko­liui ar eg­za­mi­nui, to­kį pa­žy­mį ir gau­nam, ir, ma­nau, mes ži­nom, kiek pa­si­mo­kėm ir kiek iš tie­sų rei­kė­jo. Jei­gu da­ly­kas la­bai sun­kus, to­kie žmo­nės ne­prie­var­tau­ja sa­vęs dėl aukš­čiau­sio re­zul­ta­to. Be to, sti­pen­di­jos, man at­ro­do, jau da­bar yra kon­ku­ren­ci­jos rei­ka­lau­jan­tis da­ly­kas. Ne­bent jei jų pa­gau­sė­tų, jos bū­tų ski­ria­mos di­des­niam stu­den­tų skai­čiui. Ma­nau ta­da bū­tų tik­rai dau­giau mo­ty­va­ci­jos stu­di­juo­ti ir gau­ti tą at­ly­gį už ge­ras studijas.

ŠAUKSMAS: Dė­kui už pokalbį.

Po­kal­bį ve­dė Miglė Pui­ky­tė.

Miglė Puikytė

Miglė Puikytė studijuoja psichologijos bakalaurą Chemnico technikos universitete Vokietijoje, viena iš „Šauksmo“ steigėjų.

Taip pat skaityk

Į save per svetur

Asmeninė istorija, kaip palikus savąją aplinką galima geriau pažinti save ir savo šalį.

Tolimas ir artimas

Karo padariniai studentams kelia socialinių sunkumų. Savivalda ir Vyriausybė vėl neatliko namų darbų.