/

Darbas ir studijos, etatai ir utopijos

Darbas studijų metu yra įprasta praktika patenkinti pagrindinius studentų poreikius

Šiau­lie­tis Jo­va­ras – VDU tre­čia­kur­sis, Lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir lei­dy­bos bei Me­nų is­to­ri­jos, kri­ti­kos bei me­di­jų stu­di­jų prog­ra­mų stu­den­tas. Kau­no bo­he­mai Jo­va­ras pa­žįs­ta­mas dėl ne­re­tų pa­si­ro­dy­mų sle­mo sce­no­je, o li­ku­sius mies­tie­čius gal­būt yra kon­sul­ta­vęs san­tech­ni­kos pre­kių klausimais.

0,75 kon­sul­tan­to eta­to „Se­nu­kuo­se“ (trys die­nos dar­bo per sa­vai­tę), t. y. kli­en­tų ap­tar­na­vi­mas, pre­kių iš­ra­šy­mas, pa­pil­do­mi fi­zi­niai dar­bai ki­tuo­se sky­riuo­se ar šiukš­lių iš­ve­ži­mas – pa­sta­ra­sis ir lu­na­ti­kai klien­tai yra la­biau­siai dar­be už­kni­san­tys da­ly­kai, sa­ko Jo­va­ras. Pa­mi­nė­jus šias dar­bo ypa­ty­bes, pir­mas kur­sas (kuo­met dar ne­dir­bo) lie­ka nostal­giš­ku prisiminimu.

Stu­den­tų dar­bas nė­ra nau­ja prob­le­ma ir di­die­ji moks­lo, li­te­ra­tū­ros žmo­nės jau prieš ke­lis šimt­me­čius ieš­ko­jo pa­si­tu­rin­čių mo­ki­nių, ku­rių dė­ka su­si­mo­kė­da­vo už nuo­mą, val­gį ir mal­kas. Vis dėl­to šian­dien, ge­ro­vės vals­ty­bės dis­kur­so kon­teks­te, stu­den­tiš­kas (iš)gyvenimas vers­lo mag­na­tų ku­ria­mų dar­bo są­ly­gų dė­ka yra ga­na dis­to­piš­kas. Eu­ros­tu­dent duo­me­ni­mis, 76 % dir­ban­čių Lie­tu­vos stu­den­tų dir­ba tam, kad pa­deng­tų pra­gy­ve­ni­mo iš­lai­das – t. y. dar­bas stu­den­tams mū­sų ša­ly­je yra ta­pu­si vi­siš­kai nor­ma­li­zuo­ta prak­ti­ka pa­ten­kin­ti es­mi­nius ma­te­ria­li­nius poreikius.

ŠAUKSMAS: Jo­va­rai, ką tu gal­vo­jai prieš sto­da­mas apie sa­vo kaip stu­den­to bū­si­mą ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį ir kaip tos min­tys pa­si­kei­tė pra­dė­jus studijuoti?

Jo­va­ras: Sto­da­mas vi­sai ne­gal­vo­jau apie sa­vo ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį. Na, gal šiek tiek, nes tė­vai žiū­rė­jo ir ma­ne la­bai ska­ti­no tik­rin­ti, koks bus ap­gy­ven­di­ni­mas. Ir kai ra­dom, kad yra bend­ra­bu­čiai ir vie­nas jų yra pi­ges­nis – „Ka­ro“ bend­ra­bu­tis – pa­si­rin­kom ši­tą, la­bai tin­ka­mą va­rian­tą; ka­dan­gi ten ir ap­si­gy­ve­nau, dau­giau ne­bu­vo jo­kių svars­ty­mų, ko­kia bus ma­no ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis. Už būs­tą mo­kė­ti daug ne­rei­kė­jo [30 eu­rų per mė­ne­sį], ka­dan­gi grįž­da­vau į sa­vo mies­tą, tai tė­vai pri­dė­da­vo val­gy­ti, duo­da­vo pi­ni­gų kam nors nu­si­pirk­ti ir man to vi­siš­kai pa­kak­da­vo. Bū­da­vo, į Šiau­lius pa­ve­ža drau­gai ar pa­žįs­ta­mi, ta­da ke­lio­nė pi­ges­nė, pa­ve­ža ir tuos du mai­šus mais­to pro­duk­tų, ku­riuos tė­vai įde­da; ta­da iš tie­sų ir ne­rei­kia nie­ko pirk­ti, nes vi­sai sa­vai­tei už­ten­ka. Čia tik man taip bū­da­vo, ki­ti su kup­ri­ne, kom­piu­te­riu va­žiuo­da­vo, o aš ir van­de­nį iš Šiau­lių im­da­vau, nes ba­ra­ke la­bai ne­ska­nus van­duo. Tai ka­dan­gi, kaip sa­ko šiau­lie­čiai, „van­duo ne­sve­ria“, nes iš­ger­si, tai ir pasiimdavau.

ŠAUKSMAS: Tuo­met ko­dėl dirbi?

Jo­va­ras: Pir­mais stu­di­jų me­tais ne­dir­bau. Va­sa­rą su­si­ra­dau dar­bą „Se­nu­kuo­se“. Įsi­dar­bi­nau kon­sul­tan­tu. Vė­liau su­ži­no­jau, kad ga­li­ma dirbt pu­se eta­to ir tai la­bai ge­rai su­de­rin­ti su stu­di­jo­mis. Ka­dan­gi įpra­tau, vis­kas dar­be man bu­vo pa­žįs­ta­ma, tai ir pa­si­li­kau dirb­ti. Prak­tiš­kai vi­są ant­rą kur­są dir­bau savaitgaliais.

ŠAUKSMAS: Kal­bi apie ga­li­my­bę de­rin­ti dar­bą su stu­di­jo­mis. Ar ši ir yra pag­rin­di­nė prie­žas­tis, dėl ku­rios tu dirbi?

Jo­va­ras: Čia yra vie­na iš prie­žas­čių. Ki­tas da­ly­kas – tuo­met [ant­ra­me kur­se] iš­si­kraus­čiau iš VDU ba­ra­ko į bu­tą su sa­vo mer­gi­na. Aiš­ku, dėl to pa­ki­lo būs­to kai­na, rei­kia su­si­mo­kė­ti ir už nuo­mą, ir už ko­mu­na­li­nes pa­slau­gas. Tie­siog at­si­ra­do po­rei­kis nuo­lat, kas mė­ne­sį, gau­ti tam tik­ras su­mas, kad ga­lė­čiau gyventi.

ŠAUKSMAS: Ar da­bar al­ga yra vie­nin­te­lės ta­vo pajamos?

Jo­va­ras: Bū­tų vie­nin­te­lės, bet tė­vai vis dar at­siun­čia šiek tiek pi­ni­gų. Gal dėl įpro­čio, nes vi­są pir­mą kur­są jie siųs­da­vo pi­ni­gus, kad su­si­mo­kė­čiau už ba­ra­ką. Grei­čiau­siai jie man siun­čia pi­ni­gus la­biau­siai dėl to, kad aš tu­rė­čiau dau­giau pi­ni­gų sau ir ne vis­ką iš­leis­čiau nuomai.

ŠAUKSMAS : O ar ne­ieš­kai dar­bo, ku­ris bū­tų su­si­jęs su studijomis?

Jo­va­ras: Aš gal­vo­ju apie tai, la­bai daug gal­vo­ju. Esu ma­tęs skel­bi­mų, pa­vyz­džiui, Mai­ro­nio mu­zie­jaus ar Kau­no me­ni­nin­kų na­mų, bet pats svar­biau­sias rei­ka­la­vi­mas yra baig­tas ba­ka­lau­ras ar­ba pa­tir­tis. Kiek ži­nau, dau­gu­ma stu­den­tų su­si­ran­da dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę jau stu­di­juo­da­mi magistre.

ŠAUKSMAS: Kaip tau pa­vyks­ta de­rin­ti dar­bą ir stu­di­jas? Aš įsi­vaiz­duo­ju, tu­rė­tų bū­ti sudėtinga.

Jo­va­ras: Tu­rė­tų, jei aš rim­tai ruoš­čiaus paskai­toms (juo­kia­mės).

ŠAUKSMAS: Tai pa­pa­sa­kok apie sa­vo pro­ce­są, ko­kią įta­ką jam tu­ri dar­bas? Vis­kam ruo­šie­si prieš pat kolį?

Jo­va­ras: Prieš ko­lį tik­rai ruo­šiuo­si. Bū­na kur­sų, ku­rių aš ne­la­bai su­pran­tu, ku­rie man ne­la­bai pa­ke­liui – vi­si gra­ma­ti­kos, sin­tak­sės da­ly­kai, ku­rie man nė­ra la­bai įdo­mūs. Aiš­ku, ruo­šiuo­si se­mi­na­rams, nes jie su­da­ro svar­bią įver­ti­ni­mo dalį.

Bū­na, kad grįž­ti iš dar­bo, kur vi­są die­ną kaž­ką vei­kei ir jau ne­be­si­no­ri nie­ko da­ry­ti. Ta­da ne­paskai­tai to, ką rei­kė­tų. Tai tik­rai yra mi­nu­sas, bet ir ne toks jau blo­gas da­ly­kas, dėl ku­rio pra­leis­tum vis­ką. Ta­čiau ne­ga­liu slėp­ti, kad taip tie­siog bū­na, kad dėl dar­bo ne­ga­li pa­si­da­ry­ti tam tik­rų da­ly­kų, nes vi­sas sa­vait­ga­lis, ku­rį ki­ti ga­li pa­skir­ti skai­ty­mui ar ki­toms už­duo­tims, iš­plau­kia.

ŠAUKSMAS: O koks yra dės­ty­to­jų po­žiū­ris į dir­ban­čius studentus?

Jo­va­ras: Nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­su su­lau­kęs jo­kių ko­men­ta­rų dėl dar­bo. Nė­ra bu­vę prob­le­mų su dės­ty­to­jais, nes jei aš ži­nau, kad man tam tik­rą die­ną bus at­si­skai­ty­mas, pra­ne­šu apie tai dar­be, va­do­vai su­pran­ta ir su­de­ri­na gra­fi­ką. Su­pran­tu, kad liūd­na, kai stu­den­tai ne­at­ei­na į paskai­tas, bet la­bai sun­ku su­ras­ti dar­bą, ku­rį bū­tų leng­va su­de­rin­ti su stu­di­jo­mis. Esu ma­tęs daug to­kių skel­bi­mų, ku­riuo­se ra­šo „dar­bas stu­den­tams, de­ri­nam“ ir pa­na­šiai, bet iš tie­sų lei­džia­ma pa­si­rink­ti dirb­ti ar­ba iki, ar­ba po pie­tų, ir daž­niau­siai – dar­bo die­no­mis. Tai nė­ra leng­vas de­ri­ni­mas, nes paskai­tos vyks­ta bet ku­riuo die­nos me­tu. Aš, jei ne­ga­lė­čiau dirbt sa­vait­ga­liais, tik­rai ne­dirb­čiau. Tik­rai at­si­sa­ky­čiau, man toks dar­bas truk­dy­tų, nes ta­da bū­tų tik­rai per daug. O da­bar, kai ga­liu pa­au­kot tuos sa­vait­ga­lius dar­bui ir po to to­liau stu­di­juot, tai ne­per­de­gu ir vis­kas ge­rai. O su dės­ty­to­jais jo­kių in­ci­den­tų nė­ra bu­vę. Dės­ty­to­jai gal kar­tais ir už­si­me­na apie dir­ban­čius, bet la­bai re­tai, man at­ro­do į vi­sus žiū­ri ly­giai, ne­bū­na jo­kių iš­im­čių dir­ban­tiems, nes esam su­au­gę žmo­nės, ren­ka­mės patys.

ŠAUKSMAS: Ko­kia yra ta­vo kaip stu­den­to pa­dė­tis dar­be? Tai, ką pa­sa­ko­jai, lei­džia ma­ny­ti, kad ko­le­gos yra ga­na su­pra­tin­gi ir su­da­ro pa­lan­kias sąlygas.

Jo­va­ras: Stu­den­tai nė­ra nu­ra­šo­mi į šo­ną ar ša­lį. Mes net­gi su ki­tais stu­den­tais esam kal­bė­ję, kad „Se­nu­kai“ yra la­bai la­bai lanks­ti vie­ta, nes tu pa­sa­kai sa­vo va­do­vui, li­kus vos sa­vai­tei, kad man ko­liokviu­mas, ir jis tik­rai su­žiū­rės, kad kas nors ta­ve tą die­ną pa­keis­tų. Gra­fi­kai lankstūs, nė­ra pa­sto­vių dar­bo va­lan­dų. Dėl to ir pa­si­se­kė, kad su­si­ra­dau to­kį darbą.

ŠAUKSMAS: Šauks­mi­nin­kai daž­nai dis­ku­tuo­ja, ar tu­rė­tų trak­tuo­ti stu­den­tų dar­bą kaip prob­le­mą, kaip truk­dį ko­ky­biš­koms stu­di­joms. Ta­vo po­žiū­riu, stu­den­tų dar­bas yra prob­le­ma ar ne?

Jo­va­ras: Čia yra ge­ras klau­si­mas, apie ku­rį aš ne­su gal­vo­jęs. Dar­bas nė­ra blo­gas da­ly­kas, jei jis ne­tu­ri vi­siš­kai jo­kios įta­kos stu­di­joms. Jei­gu dar­bas tu­ri įta­kos stu­di­joms, jei la­bai žy­miai truk­do stu­den­tui ir jis pra­lei­džia daug už­si­ėmi­mų, ne­be­no­ri, ne­be­tu­ri mo­ty­va­ci­jos ir lai­ko mo­ky­tis, ta­da toks dar­bas tik­rai yra blo­gai. Bet rei­kia žvelg­ti į kiek­vie­no stu­den­to kon­teks­tą. Aiš­ku, pats ge­riau­sias da­ly­kas bū­tų, jei stu­den­tams ne­rei­kė­tų dirbti.

ŠAUKSMAS: O ar įsi­vaiz­duo­ji, ko­kiais bū­dais bū­tų ga­li­ma už­tik­rint, kad stu­den­tams rei­kė­tų ne­dirbt? La­bai uto­piš­kas klau­si­mas, ta­čiau gal gal­vo­ji apie tai?

Jo­va­ras: Ne­pa­gal­vo­ju, nes tai uto­pi­ja (vėl juo­kia­mės). Gal­būt stu­den­tams ne­rei­kė­tų dirbt jei kiek­vie­nas di­dy­sis mies­tas tu­rė­tų pa­kan­ka­mai spe­cia­ly­bių sa­vo uni­ver­si­te­te ar uni­ver­si­te­tuo­se, ir sto­jan­tys į juos su­da­ry­tų pa­kan­ka­mas gru­pes, kad bū­tų įma­no­ma stu­di­juo­ti ir ne­rei­kė­tų va­žiuo­ti kur nors ki­tur. Tuo me­tu kai aš įsto­jau į VDU, Šiau­liuo­se bu­vo gal trys – ke­tu­rios gy­vos prog­ra­mos. Ten vi­siš­kai mer­din­tis uni­ver­si­te­tas. Tad jei bū­tų gy­vi uni­ver­si­te­tai ir jie bū­tų pa­na­šaus pa­jė­gu­mo kaip VU, KTU ir VDU, ta­da žmo­nės lik­tų sa­vo mies­tuo­se ir jiems bū­tų leng­viau stu­di­juo­ti. Jei­gu jie yra iš to mies­to ra­jo­no, tai aš įsi­vaiz­duo­ju, kad jiems ne­bū­tų la­bai to­li va­ži­nė­ti au­to­bu­sais, jie dar gau­tų kaip stu­den­tai nuo­lai­dą ir ke­lio­nė kai­nuo­tų apie eurą. Tai, tik­riau­siai, ne­su­kel­tų di­de­lių fi­nan­si­nių sun­ku­mų tė­vams ir jie ga­lė­tų fi­nan­suo­ti tas ke­lio­nes, skir­ti ko­kių nors dien­pi­ni­gių. Bet čia yra vi­siš­ka uto­pi­ja, nes Kau­nas ir Vil­nius yra vie­nin­te­liai mies­tai, ku­rie pri­trau­kia stu­den­tų. Gal dar šiek tiek Klai­pė­da, ka­dan­gi daug kam pa­tin­ka uostamiestis.

ŠAUKSMAS: Įdo­mu, kad tu kal­bi ne apie sti­pen­di­jas, bet apie stu­di­jų kokybę.

Jo­va­ras: Sti­pen­di­jos… Bent jau ma­no kur­se iš dvi­de­šimt aš­tuo­nių stu­den­tų gal 7–8 žmo­nės nuo­lat sie­kia ge­riau­sių re­zul­ta­to. O vi­si ki­ti, tarp jų – ir aš, kiek iš­moks­tam, kiek pa­si­mo­kom tam tik­ram ko­liui ar eg­za­mi­nui, to­kį pa­žy­mį ir gau­nam, ir, ma­nau, mes ži­nom, kiek pa­si­mo­kėm ir kiek iš tie­sų rei­kė­jo. Jei­gu da­ly­kas la­bai sun­kus, to­kie žmo­nės ne­prie­var­tau­ja sa­vęs dėl aukš­čiau­sio re­zul­ta­to. Be to, sti­pen­di­jos, man at­ro­do, jau da­bar yra kon­ku­ren­ci­jos rei­ka­lau­jan­tis da­ly­kas. Ne­bent jei jų pa­gau­sė­tų, jos bū­tų ski­ria­mos di­des­niam stu­den­tų skai­čiui. Ma­nau ta­da bū­tų tik­rai dau­giau mo­ty­va­ci­jos stu­di­juo­ti ir gau­ti tą at­ly­gį už ge­ras studijas.

ŠAUKSMAS: Dė­kui už pokalbį.

Po­kal­bį ve­dė Miglė Pui­ky­tė.

Taip pat skaityk

Studentai kovoje su klimato krize

Dabartiniai studentai turės išgyventi klimato krizės padarinius. Jų bendri veiksmai galėtų užtikrinti, jog universitetai taptų pavyzdžiu,