/

Tikrasis informacinis chaosas – jūsų universitete

Universitetas savo turimas lėšas ir biudžetą turėtų skirstyti prioritetizuodamas ne prestižą, o knygas ir ir leidinius.

Kar­tais pa­si­girs­ta ta­ria­mai šmaikš­čių re­duk­cio­niz­mų, kad daž­ną hu­ma­ni­ta­ri­nę dis­ci­p­li­ną, ypač fi­lo­so­fi­ją, ga­li­ma su­trauk­ti į dvi veik­las, nuo­la­tos kei­čian­čias ir mai­ti­nan­čias vie­na ki­tą, – ra­šy­mą ir skai­ty­mą. Ta­čiau pa­sta­ra­sis, nors uni­ver­si­te­te yra pa­ma­ti­nis ir kol kas do­mi­nuo­jan­tis ži­nių įsi­sa­vi­ni­mo bū­das už paskai­tų au­di­to­ri­jų sie­nų, ap­sunks­ta dėl itin pa­dri­kos ir ne­si­s­te­min­gos in­for­ma­ci­nių šal­ti­nių sklai­dos, ver­čian­čios stu­den­tus ieš­ko­ti ki­tų bū­dų, kaip pa­si­ruoš­ti paskaitoms. 

Prob­le­mą ga­li­ma įvar­din­ti leng­vai – nė­ra sta­bi­lios ir už­tik­rin­tos duo­me­nų ba­zės, ku­rio­je dės­ty­to­jai ir stu­den­tai ga­lė­tų da­lin­tis tuo, ką rei­kia per­skai­ty­ti. Taip, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas nau­do­ja­si Mo­od­le sis­te­ma, ku­rio­je dės­ty­to­jai tu­rė­tų tal­pin­ti rei­kia­mus per­skai­ty­ti teks­tus bei ki­tą su kur­su su­si­ju­sią in­for­ma­ci­ją. Vis dėl­to kaž­ko­dėl ne vi­siems dės­ty­to­jams prie jos yra su­teik­ta pri­ei­ga (vie­nas pro­fe­so­rius to pra­šė net du kar­tus, ta­čiau jos taip ir ne­ga­vo). Jei šio­ji ir su­tei­kia­ma, ne vi­si yra lin­kę ja re­gu­lia­riai ir at­sa­kin­gai nau­do­tis. Štai ki­ta dės­tan­čio­ji per­so­na prie Mo­od­le bu­vo pri­jung­ta, bet ne­tru­kus jos pri­ei­ga pa­nai­kin­ta, nes ji dar ne­bu­vo ofi­cia­liai įdar­bin­ta (nors jau ku­rį lai­ką dės­tė) – sma­gūs biu­ro­kra­ti­jos vi­ra­žai. Be to, sun­kiai su­pran­ta­ma ir tai, kad tu­rint pen­kis spe­cia­ly­bi­nius kur­sus prie Mo­od­le yra pri­skir­ti tik trys. Dėl to kai ku­rie dės­ty­to­jai me­džia­gą skai­ty­mui at­siun­čia el. paš­tu, daž­niau­siai – pri­dė­da­mi teks­to ar­ba ske­nuo­to do­ku­men­to fai­lą, bet pa­si­tai­ko ir at­ve­jų, kai laiš­ke tie­siog nu­ro­do­ma kny­ga, sky­rius, pus­la­piai, o to­liau – su­kis pats. 

Čia ir iš­ky­la vie­nas opiau­sių keb­lu­mų: daž­nai dės­ty­to­jai ne­su­si­rū­pi­na, kur ir kaip stu­den­tai per­skai­tys pa­skir­tą li­te­ra­tū­rą. Pa­sta­rie­siems be­lie­ka ar­ba pi­ra­tau­ti, ar­ba ieš­ko­ti kny­gos uni­ver­si­te­to bi­b­lio­te­ko­se, ar­ba – ki­tuo­se mies­to taš­kuo­se. Pir­ma­sis va­rian­tas yra įpras­tas ir pri­im­ti­nas: dau­gu­ma mū­sų kny­gas siun­čia­si iš da­li­ni­mo­si sve­tai­nės Li­bra­ry Ge­ne­sis, bet, pa­vyz­džiui, ne­se­niai vie­nos paskai­tos me­tu iš­ti­ko bė­da: paskai­to­je da­ly­va­vę stu­den­tai bu­vo par­si­siun­tę skir­tin­gus kny­gos lei­di­mus, o kai kas ją tu­rė­jo spaus­din­tą – esant to­kiai su­maiš­čiai, kai ski­ria­si kiek­vie­no tu­ri­mos me­džia­gos pus­la­piai, su­si­jau­kia pa­ti paskai­ta. Ki­tos pa­na­šios prob­le­mos yra su­si­ju­sios su ne­vie­no­dais skir­tin­gų lei­di­mų ver­ti­mais – kai ku­rie jų yra ne­ko­ky­biš­ki. Gal­būt vi­sa tai iš pa­žiū­ros at­ro­do kaip smulk­me­nos, bet nuo­sek­les­nei paskai­tos me­tu vyks­tan­čiai teks­to ana­li­zei tai ga­li tap­ti rim­ta ir er­zi­nan­čia kliūtimi. 

Ant­ra­sis va­rian­tas – kla­si­ki­nis: idea­liu at­ve­ju dės­ty­to­jai nu­ro­do skai­ty­ti tai, kuo VDU bi­b­lio­te­kos yra ap­rū­pin­tos ir dau­gu­ma stu­den­tų ga­li pa­si­im­ti po­pie­ri­nius lei­di­nio va­rian­tus. Ta­čiau ne­pa­me­nu, kad tu­ri­mų eg­zemp­lio­rių iš tie­sų bū­tų už­te­kę vi­siems kur­so stu­den­tams. Tuo­met ten­ka ne­no­ro­mis už­si­im­ti buka pir­mes­nis – gud­res­nis kon­ku­ren­ci­ja, nes del­sian­tiems kny­gų iš­si­ne­ši­mui ne­be­lie­ka – be abe­jo, vi­sad liks vie­na dvi ko­pi­jos, ku­rias ga­li­ma skai­ty­ti vie­to­je, ta­čiau ta­da stu­den­tas įka­li­na­mas bi­b­lio­te­ko­je ir to lei­di­nio į paskai­tą ne­pa­si­ims, kas daž­nai yra itin pra­var­tu (ypač kal­bant apie fi­lo­so­fi­jos stu­di­jas). Tad vie­niems, jei šie su­spė­ja, po­pie­ri­nių kny­gų už­ten­ka bi­b­lio­te­ko­se, o ki­tiems vėl be­lie­ka im­tis pi­ra­ta­vi­mo ir ten­kin­tis skai­ty­mu kom­piu­te­riuo­se ar­ba skai­tyk­lė­se. Taip for­muo­ja­si są­ly­gi­nė in­for­ma­ci­jos ir ži­nių įsi­sa­vi­ni­mo ko­ky­bės disp­ro­por­ci­ja, nu­lem­ta me­diu­mo ir pa­pras­čiau­sio patogumo. 

Tai nė­ra vien tik VDU iš­ky­lan­ti prob­le­ma: Vil­niaus uni­ver­si­te­te to­kį iš­tek­lių trū­ku­mą siū­lo­ma spręs­ti nu­ro­dant bi­b­lio­te­kai už­sa­ky­ti rei­ka­lin­gą li­te­ra­tū­rą, ta­čiau ky­la la­bai na­tū­ra­li kliū­tis – to­kia gau­sa kny­gų, rei­ka­lin­ga pa­ten­kin­ti kiek­vie­nam po­rei­kiui, nie­ka­da ne­bus pa­siek­ta ir už­tik­rin­ta. Nau­jo­ji VU vie­šų­jų pir­ki­mų sis­te­ma šį pro­ce­są pa­ver­čia to­kiu lė­tu, kad se­mest­ro me­tu lei­di­nio gau­ti tam­pa ne­įma­no­ma. Bū­tų nai­vu ti­kė­tis, kad uni­ver­si­te­tai skirs dau­giau re­sur­sų ap­rū­pin­ti bi­b­lio­te­ką pla­tes­niu ir pri­ei­na­mes­niu pa­si­rin­ki­mu – net jei ir tai bū­tų įgy­ven­din­ta, dau­gy­bė dės­ty­to­jų sa­vo su­da­ro­mas prog­ra­mas pa­įvai­ri­na re­tes­ne, ma­žiau ži­no­ma ir nau­jes­ne li­te­ra­tū­ra, ku­ri re­tai pa­sie­kia bi­b­lio­te­kas po­pie­ri­niu pa­vi­da­lu ar­ba net­gi nė­ra ran­da­ma pre­ky­bo­je Lie­tu­vo­je. Pri­ta­riu ir pa­lai­kau to­kią dės­ty­to­jų prak­ti­ką, ta­čiau tuo­met vėl de­ra at­si­gręž­ti į skait­me­ną: re­tai ka­da ne­įma­no­ma ras­ti in­ter­ne­te par­si­siųs­ti lei­di­nio ne­le­ga­liai, ta­čiau skai­tyk­les tu­ri ne vi­si, o skai­ty­mas kom­piu­te­ry­je daž­niau­siai yra ne­pa­to­gus, fi­ziš­kai var­gi­nan­tis ir ne toks ko­ky­biš­kas, ypač skai­tant il­ges­nius teks­tus. Jei kny­gos pus­la­piai yra at­švies­ti, dis­kom­for­to dar dau­giau – to­kių ko­pi­jų PDF fai­luo­se na­vi­guo­ti yra su­dė­tin­giau, pus­la­piai ne­re­tai krei­vi, rai­dės smul­kes­nės ir sun­ku sklan­džiai nu­ko­pi­juo­ti ir ki­tur įterp­ti svar­bes­nes teks­to dalis. 

To­dėl be­veik kiek­vie­nas dės­ty­to­jų nu­ro­dy­tas skai­ti­nys, jei nė­ra iš anks­to jų pa­rū­pin­tas ir jo ne­įma­no­ma ras­ti bi­b­lio­te­ko­se, tar­si įve­lia stu­den­tą į ne­ži­no­my­bės va­ro­mą me­džio­klę – pre­ka­ri­zuo­ta gy­ven­se­na įsi­ver­žė ir čia. Sy­kį pa­si­tai­kė at­ve­jis, kai dės­ty­to­jas ne­at­ėjo į paskai­tą, apie tai pra­ne­šė el. laiš­ku li­kus ke­lioms mi­nu­tėms iki už­si­ėmi­mo pra­džios(!), ir ten pat pa­va­di­ni­mais pri­dū­rė, ką rei­kia skai­ty­ti ki­tai sa­vai­tei – jo­kio pri­seg­to fai­lo ne­bu­vo. Li­bra­ry Ge­ne­sis ras­ta vie­nin­te­lė ati­tin­ka­mo lei­di­nio ver­si­ja – bro­kuo­ta ir „su­trū­ki­nė­ju­si“, o po­pie­ri­nę kny­gą tu­ri tik dės­ty­to­jas. Tas pats Li­bra­ry Ge­ne­sis sa­vo duo­me­nų ba­ze ap­rė­pia to­li gra­žu ne vis­ką, ypač jei rei­kia skai­ty­ti lie­tu­viš­kai, ta­čiau il­gai­niui nyks­tant to­kioms svar­bioms (fi­lo­so­fi­jos stu­di­jų kon­teks­te) gys­loms, kaip The­o­ry Le­aks, vals­ty­bėms įsta­ty­miš­kai vis griež­čiau sank­cio­nuo­jant pi­ra­ta­vi­mą, daž­niau­siai be­lie­ka vos ke­lios in­for­ma­ci­nių iš­tek­lių „oa­zės“, iš ku­rių ten­ka rink­tis. VU at­ve­ju, uni­ver­si­te­to pre­nu­me­ruo­ja­mos duo­me­nų ba­zės yra gan kuk­lios, skur­džios ir men­kai te­pa­de­da stu­den­tams tyrimuose.

Jei uni­ver­si­te­tas, grįž­tant prie VDU, sa­vo tu­ri­mas lė­šas ir biu­dže­tą skirs­ty­tų pri­o­ri­te­ti­zuo­da­mas ne pres­ti­žą (ža­da­ma vie­no fa­kul­te­to re­no­va­ci­ja, ta­čiau kam tai­sy­ti tai, kas ne­su­ge­dę?), o tai, kas su­da­ro vi­so moks­lo ir stu­di­ja­vi­mo pag­rin­dą – kny­goms ir lei­di­niams, taip pat at­lik­tų ati­tin­ka­mą mo­ni­to­rin­gą, nuo­lat ko­mu­ni­kuo­tų su dės­ty­to­jais ir stu­den­tais ir taip sek­tų jų po­rei­kius bei ten­den­ci­jas, si­tu­aci­ja tik­rai ge­rė­tų. Tai ypač svar­bu at­si­žvel­giant į tai, kad kai ku­rie dės­ty­to­jai sten­gia­si sa­vo prog­ra­mas iš­lai­ky­ti di­na­miš­ko­mis ir kas­met mo­di­fi­kuo­ti kur­so kryp­tį bei me­to­di­ką. Bū­tų ga­li­ma pa­gal­vo­ti ir apie at­vi­res­nes da­li­ji­mo­si al­ter­na­ty­vas in­ter­ne­te – pa­vyz­džiui, uni­ver­si­te­tai ga­lė­tų ar­chy­vi­niu prin­ci­pu įsteig­ti pri­žiū­ri­mą le­ga­lių teks­ti­nių fai­lų (ko­ky­biš­kai nu­ske­nuo­ta tai, kas yra aka­de­mi­nė­se bi­b­lio­te­ko­se) duo­me­nų ba­zę, ku­rią ga­lė­tų pil­dy­ti dės­ty­to­jai ir stu­den­tai ir taip su­kur­ti at­vi­rą plat­for­mą uni­ver­si­te­to bendruomenei. 

Rei­kia įsi­są­mo­nin­ti, kad aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je ne­le­ga­lus tu­ri­nys yra ne­iš­ven­gia­mas ir ab­so­liu­ti di­džio­ji da­lis stu­den­tų var­to­ja­mo moks­lo paskai­toms yra pi­ra­ti­nės teks­tų ver­si­jos, už ku­rias ne­mo­kė­ta nei cen­to – tai jau nor­ma­li­zuo­ta ir eg­zis­tuo­ja tam tik­ru vie­šos pa­slap­ties prin­ci­pu, į ką žiū­rima pro pirš­tus. Tai, jog ši­tiek ži­no­ji­mo pro­dukuo­ja­ma už įsta­ty­mo ri­bų, yra vie­nas ar­gu­men­tų, ko­dėl ži­nios bei in­for­ma­ci­ja pri­va­lo bū­ti pri­ei­na­mos lais­vai – ypač to­kiam so­cia­liai ne­sta­bi­liam ir pa­žei­džia­mam sub­jek­tui kaip stu­den­tas. Ir iš­ties ne stu­den­to pareiga/​iniciatyva tu­rė­tų bū­ti rū­pin­tis, au­ko­jant pa­pil­do­mą lai­ką, kad prie­mo­nės stu­di­joms jam bū­tų už­tik­rin­tos. Ypač, jei už moks­lą mokama. 

Kol kas, be to­liau sie­kian­čių ga­lu­ti­nių iš­va­dų, vie­nin­te­lis ap­čiuo­pia­mas pa­siū­ly­mas yra sis­te­ma­ti­zuo­ta ir vis at­nau­ji­na­ma skait­me­ni­nė pri­ei­ga aka­de­mi­nei bend­ruo­me­nei, ku­rio­je bū­tų ga­li­ma ras­ti sa­vo po­rei­kius bei ty­ri­mų kryp­tis ati­tin­kan­čius lei­di­nius. O kol kas be­lie­ka to­liau kliau­tis nuo­lat evo­liu­cio­nuo­jan­čiu Mo­od­le (ku­ris ko­ne kas­met kei­čia sa­vo var­to­to­jo są­sa­ją, rei­ka­lau­jan­čia nau­jų įpro­čių) ir tuo pa­čiu spė­ju­siu įsi­se­nė­ti Of­fi­ce 365 elekt­ro­ni­niu paš­tu, į ku­rį stu­den­tai daž­nai gau­na blaš­kan­tį spa­mą su įvai­riais kvie­ti­mais į spor­to šven­tes, kon­kur­sus ir mi­šias. Vy­res­nie­ji (bent ket­vir­to ba­ka­lau­ro kur­so) VDU stu­den­tai dar pri­si­mins se­ną­ją paš­to sis­te­mą FirstC­lass, ku­ri, kaip pra­ėju­sių de­šimt­me­čių kom­piu­te­ri­jos ata­viz­mas, eg­zis­ta­vo tar­si iš­kal­bin­gas uni­ver­si­te­to ne­su­ge­bė­ji­mo lai­ku prag­ma­tiš­kai at­nau­jin­ti ir plė­to­ti sa­vo in­for­ma­ci­nių plat­for­mų, įrodymas.

Taip pat skaityk