/

Tikrasis informacinis chaosas – jūsų universitete

Universitetas savo turimas lėšas ir biudžetą turėtų skirstyti prioritetizuodamas ne prestižą, o knygas ir ir leidinius.

Kar­tais pa­si­girs­ta ta­ria­mai šmaikš­čių re­duk­cio­niz­mų, kad daž­ną hu­ma­ni­ta­ri­nę dis­ci­p­li­ną, ypač fi­lo­so­fi­ją, ga­li­ma su­trauk­ti į dvi veik­las, nuo­la­tos kei­čian­čias ir mai­ti­nan­čias vie­na ki­tą, – ra­šy­mą ir skai­ty­mą. Ta­čiau pa­sta­ra­sis, nors uni­ver­si­te­te yra pa­ma­ti­nis ir kol kas do­mi­nuo­jan­tis ži­nių įsi­sa­vi­ni­mo bū­das už paskai­tų au­di­to­ri­jų sie­nų, ap­sunks­ta dėl itin pa­dri­kos ir ne­si­s­te­min­gos in­for­ma­ci­nių šal­ti­nių sklai­dos, ver­čian­čios stu­den­tus ieš­ko­ti ki­tų bū­dų, kaip pa­si­ruoš­ti paskaitoms. 

Prob­le­mą ga­li­ma įvar­din­ti leng­vai – nė­ra sta­bi­lios ir už­tik­rin­tos duo­me­nų ba­zės, ku­rio­je dės­ty­to­jai ir stu­den­tai ga­lė­tų da­lin­tis tuo, ką rei­kia per­skai­ty­ti. Taip, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas nau­do­ja­si Mo­od­le sis­te­ma, ku­rio­je dės­ty­to­jai tu­rė­tų tal­pin­ti rei­kia­mus per­skai­ty­ti teks­tus bei ki­tą su kur­su su­si­ju­sią in­for­ma­ci­ją. Vis dėl­to kaž­ko­dėl ne vi­siems dės­ty­to­jams prie jos yra su­teik­ta pri­ei­ga (vie­nas pro­fe­so­rius to pra­šė net du kar­tus, ta­čiau jos taip ir ne­ga­vo). Jei šio­ji ir su­tei­kia­ma, ne vi­si yra lin­kę ja re­gu­lia­riai ir at­sa­kin­gai nau­do­tis. Štai ki­ta dės­tan­čio­ji per­so­na prie Mo­od­le bu­vo pri­jung­ta, bet ne­tru­kus jos pri­ei­ga pa­nai­kin­ta, nes ji dar ne­bu­vo ofi­cia­liai įdar­bin­ta (nors jau ku­rį lai­ką dės­tė) – sma­gūs biu­ro­kra­ti­jos vi­ra­žai. Be to, sun­kiai su­pran­ta­ma ir tai, kad tu­rint pen­kis spe­cia­ly­bi­nius kur­sus prie Mo­od­le yra pri­skir­ti tik trys. Dėl to kai ku­rie dės­ty­to­jai me­džia­gą skai­ty­mui at­siun­čia el. paš­tu, daž­niau­siai – pri­dė­da­mi teks­to ar­ba ske­nuo­to do­ku­men­to fai­lą, bet pa­si­tai­ko ir at­ve­jų, kai laiš­ke tie­siog nu­ro­do­ma kny­ga, sky­rius, pus­la­piai, o to­liau – su­kis pats. 

Čia ir iš­ky­la vie­nas opiau­sių keb­lu­mų: daž­nai dės­ty­to­jai ne­su­si­rū­pi­na, kur ir kaip stu­den­tai per­skai­tys pa­skir­tą li­te­ra­tū­rą. Pa­sta­rie­siems be­lie­ka ar­ba pi­ra­tau­ti, ar­ba ieš­ko­ti kny­gos uni­ver­si­te­to bi­b­lio­te­ko­se, ar­ba – ki­tuo­se mies­to taš­kuo­se. Pir­ma­sis va­rian­tas yra įpras­tas ir pri­im­ti­nas: dau­gu­ma mū­sų kny­gas siun­čia­si iš da­li­ni­mo­si sve­tai­nės Li­bra­ry Ge­ne­sis, bet, pa­vyz­džiui, ne­se­niai vie­nos paskai­tos me­tu iš­ti­ko bė­da: paskai­to­je da­ly­va­vę stu­den­tai bu­vo par­si­siun­tę skir­tin­gus kny­gos lei­di­mus, o kai kas ją tu­rė­jo spaus­din­tą – esant to­kiai su­maiš­čiai, kai ski­ria­si kiek­vie­no tu­ri­mos me­džia­gos pus­la­piai, su­si­jau­kia pa­ti paskai­ta. Ki­tos pa­na­šios prob­le­mos yra su­si­ju­sios su ne­vie­no­dais skir­tin­gų lei­di­mų ver­ti­mais – kai ku­rie jų yra ne­ko­ky­biš­ki. Gal­būt vi­sa tai iš pa­žiū­ros at­ro­do kaip smulk­me­nos, bet nuo­sek­les­nei paskai­tos me­tu vyks­tan­čiai teks­to ana­li­zei tai ga­li tap­ti rim­ta ir er­zi­nan­čia kliūtimi. 

Ant­ra­sis va­rian­tas – kla­si­ki­nis: idea­liu at­ve­ju dės­ty­to­jai nu­ro­do skai­ty­ti tai, kuo VDU bi­b­lio­te­kos yra ap­rū­pin­tos ir dau­gu­ma stu­den­tų ga­li pa­si­im­ti po­pie­ri­nius lei­di­nio va­rian­tus. Ta­čiau ne­pa­me­nu, kad tu­ri­mų eg­zemp­lio­rių iš tie­sų bū­tų už­te­kę vi­siems kur­so stu­den­tams. Tuo­met ten­ka ne­no­ro­mis už­si­im­ti buka pir­mes­nis – gud­res­nis kon­ku­ren­ci­ja, nes del­sian­tiems kny­gų iš­si­ne­ši­mui ne­be­lie­ka – be abe­jo, vi­sad liks vie­na dvi ko­pi­jos, ku­rias ga­li­ma skai­ty­ti vie­to­je, ta­čiau ta­da stu­den­tas įka­li­na­mas bi­b­lio­te­ko­je ir to lei­di­nio į paskai­tą ne­pa­si­ims, kas daž­nai yra itin pra­var­tu (ypač kal­bant apie fi­lo­so­fi­jos stu­di­jas). Tad vie­niems, jei šie su­spė­ja, po­pie­ri­nių kny­gų už­ten­ka bi­b­lio­te­ko­se, o ki­tiems vėl be­lie­ka im­tis pi­ra­ta­vi­mo ir ten­kin­tis skai­ty­mu kom­piu­te­riuo­se ar­ba skai­tyk­lė­se. Taip for­muo­ja­si są­ly­gi­nė in­for­ma­ci­jos ir ži­nių įsi­sa­vi­ni­mo ko­ky­bės disp­ro­por­ci­ja, nu­lem­ta me­diu­mo ir pa­pras­čiau­sio patogumo. 

Tai nė­ra vien tik VDU iš­ky­lan­ti prob­le­ma: Vil­niaus uni­ver­si­te­te to­kį iš­tek­lių trū­ku­mą siū­lo­ma spręs­ti nu­ro­dant bi­b­lio­te­kai už­sa­ky­ti rei­ka­lin­gą li­te­ra­tū­rą, ta­čiau ky­la la­bai na­tū­ra­li kliū­tis – to­kia gau­sa kny­gų, rei­ka­lin­ga pa­ten­kin­ti kiek­vie­nam po­rei­kiui, nie­ka­da ne­bus pa­siek­ta ir už­tik­rin­ta. Nau­jo­ji VU vie­šų­jų pir­ki­mų sis­te­ma šį pro­ce­są pa­ver­čia to­kiu lė­tu, kad se­mest­ro me­tu lei­di­nio gau­ti tam­pa ne­įma­no­ma. Bū­tų nai­vu ti­kė­tis, kad uni­ver­si­te­tai skirs dau­giau re­sur­sų ap­rū­pin­ti bi­b­lio­te­ką pla­tes­niu ir pri­ei­na­mes­niu pa­si­rin­ki­mu – net jei ir tai bū­tų įgy­ven­din­ta, dau­gy­bė dės­ty­to­jų sa­vo su­da­ro­mas prog­ra­mas pa­įvai­ri­na re­tes­ne, ma­žiau ži­no­ma ir nau­jes­ne li­te­ra­tū­ra, ku­ri re­tai pa­sie­kia bi­b­lio­te­kas po­pie­ri­niu pa­vi­da­lu ar­ba net­gi nė­ra ran­da­ma pre­ky­bo­je Lie­tu­vo­je. Pri­ta­riu ir pa­lai­kau to­kią dės­ty­to­jų prak­ti­ką, ta­čiau tuo­met vėl de­ra at­si­gręž­ti į skait­me­ną: re­tai ka­da ne­įma­no­ma ras­ti in­ter­ne­te par­si­siųs­ti lei­di­nio ne­le­ga­liai, ta­čiau skai­tyk­les tu­ri ne vi­si, o skai­ty­mas kom­piu­te­ry­je daž­niau­siai yra ne­pa­to­gus, fi­ziš­kai var­gi­nan­tis ir ne toks ko­ky­biš­kas, ypač skai­tant il­ges­nius teks­tus. Jei kny­gos pus­la­piai yra at­švies­ti, dis­kom­for­to dar dau­giau – to­kių ko­pi­jų PDF fai­luo­se na­vi­guo­ti yra su­dė­tin­giau, pus­la­piai ne­re­tai krei­vi, rai­dės smul­kes­nės ir sun­ku sklan­džiai nu­ko­pi­juo­ti ir ki­tur įterp­ti svar­bes­nes teks­to dalis. 

To­dėl be­veik kiek­vie­nas dės­ty­to­jų nu­ro­dy­tas skai­ti­nys, jei nė­ra iš anks­to jų pa­rū­pin­tas ir jo ne­įma­no­ma ras­ti bi­b­lio­te­ko­se, tar­si įve­lia stu­den­tą į ne­ži­no­my­bės va­ro­mą me­džio­klę – pre­ka­ri­zuo­ta gy­ven­se­na įsi­ver­žė ir čia. Sy­kį pa­si­tai­kė at­ve­jis, kai dės­ty­to­jas ne­at­ėjo į paskai­tą, apie tai pra­ne­šė el. laiš­ku li­kus ke­lioms mi­nu­tėms iki už­si­ėmi­mo pra­džios(!), ir ten pat pa­va­di­ni­mais pri­dū­rė, ką rei­kia skai­ty­ti ki­tai sa­vai­tei – jo­kio pri­seg­to fai­lo ne­bu­vo. Li­bra­ry Ge­ne­sis ras­ta vie­nin­te­lė ati­tin­ka­mo lei­di­nio ver­si­ja – bro­kuo­ta ir „su­trū­ki­nė­ju­si“, o po­pie­ri­nę kny­gą tu­ri tik dės­ty­to­jas. Tas pats Li­bra­ry Ge­ne­sis sa­vo duo­me­nų ba­ze ap­rė­pia to­li gra­žu ne vis­ką, ypač jei rei­kia skai­ty­ti lie­tu­viš­kai, ta­čiau il­gai­niui nyks­tant to­kioms svar­bioms (fi­lo­so­fi­jos stu­di­jų kon­teks­te) gys­loms, kaip The­o­ry Le­aks, vals­ty­bėms įsta­ty­miš­kai vis griež­čiau sank­cio­nuo­jant pi­ra­ta­vi­mą, daž­niau­siai be­lie­ka vos ke­lios in­for­ma­ci­nių iš­tek­lių „oa­zės“, iš ku­rių ten­ka rink­tis. VU at­ve­ju, uni­ver­si­te­to pre­nu­me­ruo­ja­mos duo­me­nų ba­zės yra gan kuk­lios, skur­džios ir men­kai te­pa­de­da stu­den­tams tyrimuose.

Jei uni­ver­si­te­tas, grįž­tant prie VDU, sa­vo tu­ri­mas lė­šas ir biu­dže­tą skirs­ty­tų pri­o­ri­te­ti­zuo­da­mas ne pres­ti­žą (ža­da­ma vie­no fa­kul­te­to re­no­va­ci­ja, ta­čiau kam tai­sy­ti tai, kas ne­su­ge­dę?), o tai, kas su­da­ro vi­so moks­lo ir stu­di­ja­vi­mo pag­rin­dą – kny­goms ir lei­di­niams, taip pat at­lik­tų ati­tin­ka­mą mo­ni­to­rin­gą, nuo­lat ko­mu­ni­kuo­tų su dės­ty­to­jais ir stu­den­tais ir taip sek­tų jų po­rei­kius bei ten­den­ci­jas, si­tu­aci­ja tik­rai ge­rė­tų. Tai ypač svar­bu at­si­žvel­giant į tai, kad kai ku­rie dės­ty­to­jai sten­gia­si sa­vo prog­ra­mas iš­lai­ky­ti di­na­miš­ko­mis ir kas­met mo­di­fi­kuo­ti kur­so kryp­tį bei me­to­di­ką. Bū­tų ga­li­ma pa­gal­vo­ti ir apie at­vi­res­nes da­li­ji­mo­si al­ter­na­ty­vas in­ter­ne­te – pa­vyz­džiui, uni­ver­si­te­tai ga­lė­tų ar­chy­vi­niu prin­ci­pu įsteig­ti pri­žiū­ri­mą le­ga­lių teks­ti­nių fai­lų (ko­ky­biš­kai nu­ske­nuo­ta tai, kas yra aka­de­mi­nė­se bi­b­lio­te­ko­se) duo­me­nų ba­zę, ku­rią ga­lė­tų pil­dy­ti dės­ty­to­jai ir stu­den­tai ir taip su­kur­ti at­vi­rą plat­for­mą uni­ver­si­te­to bendruomenei. 

Rei­kia įsi­są­mo­nin­ti, kad aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je ne­le­ga­lus tu­ri­nys yra ne­iš­ven­gia­mas ir ab­so­liu­ti di­džio­ji da­lis stu­den­tų var­to­ja­mo moks­lo paskai­toms yra pi­ra­ti­nės teks­tų ver­si­jos, už ku­rias ne­mo­kė­ta nei cen­to – tai jau nor­ma­li­zuo­ta ir eg­zis­tuo­ja tam tik­ru vie­šos pa­slap­ties prin­ci­pu, į ką žiū­rima pro pirš­tus. Tai, jog ši­tiek ži­no­ji­mo pro­dukuo­ja­ma už įsta­ty­mo ri­bų, yra vie­nas ar­gu­men­tų, ko­dėl ži­nios bei in­for­ma­ci­ja pri­va­lo bū­ti pri­ei­na­mos lais­vai – ypač to­kiam so­cia­liai ne­sta­bi­liam ir pa­žei­džia­mam sub­jek­tui kaip stu­den­tas. Ir iš­ties ne stu­den­to pareiga/​iniciatyva tu­rė­tų bū­ti rū­pin­tis, au­ko­jant pa­pil­do­mą lai­ką, kad prie­mo­nės stu­di­joms jam bū­tų už­tik­rin­tos. Ypač, jei už moks­lą mokama. 

Kol kas, be to­liau sie­kian­čių ga­lu­ti­nių iš­va­dų, vie­nin­te­lis ap­čiuo­pia­mas pa­siū­ly­mas yra sis­te­ma­ti­zuo­ta ir vis at­nau­ji­na­ma skait­me­ni­nė pri­ei­ga aka­de­mi­nei bend­ruo­me­nei, ku­rio­je bū­tų ga­li­ma ras­ti sa­vo po­rei­kius bei ty­ri­mų kryp­tis ati­tin­kan­čius lei­di­nius. O kol kas be­lie­ka to­liau kliau­tis nuo­lat evo­liu­cio­nuo­jan­čiu Mo­od­le (ku­ris ko­ne kas­met kei­čia sa­vo var­to­to­jo są­sa­ją, rei­ka­lau­jan­čia nau­jų įpro­čių) ir tuo pa­čiu spė­ju­siu įsi­se­nė­ti Of­fi­ce 365 elekt­ro­ni­niu paš­tu, į ku­rį stu­den­tai daž­nai gau­na blaš­kan­tį spa­mą su įvai­riais kvie­ti­mais į spor­to šven­tes, kon­kur­sus ir mi­šias. Vy­res­nie­ji (bent ket­vir­to ba­ka­lau­ro kur­so) VDU stu­den­tai dar pri­si­mins se­ną­ją paš­to sis­te­mą FirstC­lass, ku­ri, kaip pra­ėju­sių de­šimt­me­čių kom­piu­te­ri­jos ata­viz­mas, eg­zis­ta­vo tar­si iš­kal­bin­gas uni­ver­si­te­to ne­su­ge­bė­ji­mo lai­ku prag­ma­tiš­kai at­nau­jin­ti ir plė­to­ti sa­vo in­for­ma­ci­nių plat­for­mų, įrodymas.

Taip pat skaityk

Į save per svetur

Asmeninė istorija, kaip palikus savąją aplinką galima geriau pažinti save ir savo šalį.

Tolimas ir artimas

Karo padariniai studentams kelia socialinių sunkumų. Savivalda ir Vyriausybė vėl neatliko namų darbų.