Kovo 14 d. VDU didžiojoje auloje įvyko Studentų atstovybės (SA) ataskaitinė konferencija ir naujojo SA prezidento rinkimai. Pastarųjų atomazgoje prezidentinės regalijos buvo įteiktos vieninteliam kandidatui į postą – Pauliui Vaitiekui.
Žvelgiant iš formaliosios-procedūrinės pusės, sklandžiai praėję rinkimai galėjo sudaryti brandžios studentų savivaldos įspūdį. Kostiumuoti pasitempę parlamentarai, kaukšintys aukštakulniai, svarbių dokumentų rietuvės ir powerpoint skaidrės – visai taip, kaip daro dalykus (studentų atstovybėje dažnai naudojama, į nieką nenurodanti sąvoka, kai norimas sudaryti naudingos veiklos įspūdis) dideli dėdės ir tetos Seime. Scenografinį užbaigtumą ir dvasingumą reginiui turėjo garantuoti šv. Tomo Akvieniečio akivaizdoje sugiedotas Gaudeamus Igitur. Neatrodė, kad rinkimų dalyvius labai trikdė faktas, jog auloje beveik nebuvo matyti žmonių, kuriems adresuojamas šis studentų himnas – universiteto studentijos. Apart SA narių, Didžiojoje auloje tebuvo keletas pašaliečių studentų. Šventinės nuotaikos nedrumstė ir tai, kad visus VDU studentus atstovausiantį prezidentą išrinkti susibūrė trisdešimties senų draugų kolektyvas, besivadinantis Studentų parlamentu. Analogiškai prieštaringų momentų, kai raiškos formos jūrmylėmis skiriasi nuo realaus turinio, netrūksta ir naujojo prezidento veiklos programoje.
Ataskaitinio posėdžio metu, dar prieš prasidedant oficialiai rinkimų daliai, SA įvaizdį tyrusios darbo grupės vadovė V. Eirošiūtė konstatavo liūdnoką tyrimo išvadą – VDU studentai nepasitiki SA kaip tikslingai juos atstovauti gebančia organizacija. Rodos, tokiame prieštvaniniame kontekste, naujojo prezidento programa turėtų kritiškai apžvelgti ligšiolinę SA veiklą bei demonstruoti ambiciją esminiams pokyčiams, kuriais būtų atgautas organizacijos legitimumas. Tačiau reformistiniu originalumu, kaip derėtų spręsti egzistencinę atstovybės krizę, P. Vaitiekus nesužibėjo. Reikšmingų pokyčių nežada ir naujoji valdyba, sudaryta iš atstovybės veteranų.
Kandidatui prisistatant vėl buvo kartojamos nuvalkiotos mantros apie „atstovavimo gerinimą“: pasiūlyti i) nuo KTU SA nusižiūrėtas, biurokratinį aparatą toliau plečiantis fakulteto seniūno institutas, ii) nauji atstovybės narių mokymai, pirmiausia orientuoti į administracinių kompetencijų ugdymą bei iii) griežtesnė atranka į SA. Bene vienintelis pagirtinas programos aspektas – gyvų susitikimų su bendruomene iniciatyva. Rodos, tiesmukas, bet kartu ir labai praktiškas būdas, galintis padėti kur kas geriau styguoti SA veiklą pagal studentų poreikius nei dykas brainstorminimas SA komitetų posėdžiuose. Apskritai prezidentinė kandidato postilė skambėjo gana paradoksaliai – atrodė, kad užsimota siekti dviejų prieštaringų dalykų: didesnio bendrojo studentų aktyvumo ir susidomėjimo SA veikla, kita vertus, stiprinti atstovybės biurokratines pozicijas ir narių kompetencijas būti „profesionaliais atstovais“.
Sunku patikėti, kad VDU SA stagnuoja dėl pareigybių trūkumo ir jos narių biurokratinių gebėjimų stokos – būtent pastarieji yra nuolat tobulinami įvairiausiuose mokymuose. Nėra ir universiteto studentai tokie nukaršę, kad jiems žūtbūt reikėtų dar didesnės profesionalių biurokratų klasės, mistiniu būdu gebančios už juos pačius geriau įvardinti ir ginti jų interesus. Juolab, kad šlovinamas administracinis profesionalumas ir reprezentatyvi laikysena dažnai pridengia bendro išprusimo stygių. Štai naujasis prezidentas per popristatyminę diskusiją paklaustas, su kuriuo fikciniu personažu galėtų save lyginti, paatviravo, jog „nėra didelis knygų mėgėjas, tai tebūnie – H. Poteris“. Nemeilė knygoms vis dėlto nesutrukdė P. Vaitiekui pasidaryti prezidentinės fotografijos bibliotekos knygų fone. Nieko ypatingo, bet būtų džiugu, jei prezidentas su nauja komanda į biblioteką užeitų kiek dažniau ir ne tik viešųjų ryšių tikslais. Žiobarų pasaulyje burtai neišgelbės, tad knygas, bent jau apie savivaldą, skaityti vertėtų. Skaitymas, prasmingos diskusijos ir dalyvavimas viešajame gyvenime studentų atstovą turėtų dominti labiau nei perteklinis žongliravimas dokumentais, team-buildingas ir esą socialinę jautrą ugdantys žaidimėliai su flomasteriais.
Kur kas gaivalingiau nei toks falšyvai profesionalus atstovavimas gyvybės organizacijai įpūstų tiesioginės demokratijos įrankiai. Turint omenyje pilietinės apatijos mastą, pastarieji taip pat nėra sėkmės garantas, tačiau užtikrintų bent jau teorinę galimybę savarankiškam įsitraukimui į studentų politikos procesą. Studentiška savivalda yra gana maža, tad joje galėtų sklandžiai prigyti tokie instrumentai kaip tiesioginiai rinkimai, referendumas, susitikimai su bendruomene ir visuotinė apklausos sistema. Be to, kad tai padiktuotų atstovybei aiškią ir aktualią veiklos strategiją, studentai pasijaustų turintys svarų balsą atstovybės sprendimams ir turėtų pragmatinę priežastį toliau naudotis ja kaip institucija. Turint gerą studentų nuomonių rinkimo ir artikuliacijos sistemą pamažu nunyktų ir biurokratinio brainstormo poreikis. Geras pavyzdys, demonstruojantis minėtųjų įrankių potencialą yra Apklausos apie socialinę aplinką VDU populiarumas. Reikia tikėtis, kad apklausos rezultatai taps atrama atstovybei kuriant naujus veiklos orientyrus ir skirstant finansinius resursus.
Derinant šiuos ryšių mezgimo su studentais būdus ir išskirtinį dėmesį teikiant gyviems susitikimams, galima viltis politinių diskusijų užuomazgos kol kas palaimingai snaudžiančiame universitete. Tapdama politiška atstovybė pradėtų pančiotis iš vienplaniško mes – kaip tikra šeima biurokratizmo.
