Lapkričio 28 dieną vyko Vilniaus universiteto Studentų atstovybės (VU SA) bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) organizuota konferencija „Socialinė dimensija Lietuvos aukštajame moksle“. Joje pateikti duomenys apie Europos ir Lietuvos studentų socialinę ir ekonominę padėtį bei patiriamus sunkumus.
Konferencijoje taip pat pristatytas Austrijoje įgyvendinamas Aukštojo mokslo socialinės dimensijos planas bei pirmasis rengiamo Lietuvos aukštojo mokslo socialinės dimensijos plano projektas.
Kaip pažymi VU SA, studijų prieinamumas, parama besimokantiesiems, karjera po studijų – svarbūs socialinės dimensijos aukštajame moksle elementai. Apie juos kalbama jau beveik dešimtmetį, bet vis dar trūksta konkrečių žingsnių, kad įgyti aukštąjį išsilavinimą galėtų visi pagal gebėjimus, nesusidurdami su papildomais barjerais dėl žemos socioekonominės padėties, negalios ar vyresnio amžiaus.
Lietuvos ir Europos studentų socialinė padėtis
Konferencijoje duomenis pristatęs Vokietijos aukštųjų mokyklų ir mokslo studijų centro (DZHW) tyrėjas Hendrikas Schirmeris nurodė, kad Lietuvoje studentai yra vidutiniškai metais jaunesni nei Europos vidurkis – Europos šalyse 64 % studentų yra jaunesni nei 25 metų.
Lietuvoje negalią turinčių studentų procentas yra žymiai mažesnis (11 %) nei kitose tyrime dalyvavusiose šalyse (15). Studentų su negalia procentas Lietuvos aukštajame moksle yra apylygis procentui žmonių su negalia bendroje Lietuvos populiacijoje (atitinkamai 11 ir 10 %).
Schirmerio pateiktais duomenimis, mūsų šalyje vidutiniškai 15 % studentų turi imigrantišką kilmę. Tarp jų – 10 % studentų iš užsienio ir 5 % Lietuvoje gyvenančių imigrantų atžalų. Šis procentas yra žemesnis nei kitų tyrime dalyvavusių šalių vidurkis.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Kalbant apie išsilavinimą Lietuvos studentų šeimose, šiek tiek daugiau nei pusės studentų bent vienas iš tėvų turi aukštąjį išsilavinimą, ir tai artima kitų Europos šalių vidurkiui. Procentas studentų, kurie sako esantys iš „gerai gyvenančių“ šeimų, yra dvigubai didesnis tarp besimokančiųjų, kurių tėvai turi aukštąjį išsilavinimą, nei studentų, kurių tėvai turi žemesnį nei vidurinį išsilavinimą.
Studentų tėvų finansinė padėtis tarp šeimų su ir be aukštojo išsilavinimo Lietuvoje skiriasi mažiau nei kitų tyrime dalyvavusių šalių šeimų vidurkis, tačiau skirtumas tarp save įvardijusių „prastai gyvenančių“ ir „gerai gyvenančių“ studentų šeimų be ir su aukštuoju išsilavinimu Lietuvoje vis tiek yra žymus.
Įvardijamų „prastai gyvenančių“ šeimų be aukštojo išsilavinimo yra dvigubai daugiau (20 %) nei „prastai gyvenančių“ šeimų su aukštuoju išsilavinimu (10). „Gerai gyvenančių“ šeimų be aukštojo išsilavinimo yra dvigubai mažiau (13) nei tokių pačių šeimų su aukštuoju išsilavinimu (27 %). Tuo metu procentas studentų, kurie įvardija esantys iš „vidutiniškai gyvenančių“ šeimų be ir su aukštuoju išsilavinimu yra daugmaž panašus (67 ir 64 %).
Pabrėžta, kad studentų šeimos finansinė padėtis dažnai lemia pačių studentų finansinę padėtį. Lietuvoje 23 % studentų vertina savo finansinę padėtį kaip „prastą“ arba „labai prastą“.
Mažiau reprezentuojamų studentų situacija
Panašios tendencijos ryškėjo ir po šio tyrimo pristatymo vykusioje diskusijoje „Mažiau reprezentuojamos grupės Lietuvos aukštajame moksle: su kuo jos susiduria?“. Joje dalyvavo Vyriausybės strateginės analizės centro vyriausioji politikos analitikė Indrė Pusevaitė, Lietuvos negalios organizacijų forumo projektų vadovė Lina Garbenčiūtė ir Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas Pranas Žiliukas.
Jie pristatė duomenis apie tris pažeidžiamas studentų grupes: studentus iš žemo socioekonominio statuso šeimų, studentus su negalia ir vyresnio amžiaus studentus, taip pat šių grupių patiriamus iššūkius aukštajame moksle ir stojimo metu.
Pusevaitė išskyrė tris pagrindines kliūtis moksleiviams ir studentams iš žemų pajamų šeimų stojant ir studijuojant: akademines (žemų pajamų moksleiviai rečiau laiko ir rečiau išlaiko brandos egzaminus, skirtingo ekonominio statuso moksleiviai lanko skirtingos kokybės mokyklas ir turi nevienodą prieigą prie korepetitorių), finansines (galimybė gauti valstybės finansuojamą vietą yra artimai susijusi su akademiniais pasiekimais, kurie patys yra susiję su moksleivio socioekonomine kilme), informacijos ir požiūrio (mažų pajamų šeimų moksleivių požiūris į aukštąjį mokslą sąlyginai anksti tampa mažiau palankus nei kitų moksleivių).
Žemų pajamų moksleiviai 2017–2021 metais įstojo į aukštąsias mokyklas vidutiniškai dvigubai rečiau nei kiti moksleiviai, ir tyrimo metu šis atotrūkis augo. Šis atotrūkis dar ryškesnis tarp stojančiųjų į universitetus.
„Žemų pajamų moksleiviai 2017–2021 metais įstojo į aukštąsias mokyklas vidutiniškai dvigubai rečiau nei kiti moksleiviai, ir tyrimo metu šis atotrūkis augo. Šis atotrūkis dar ryškesnis tarp stojančiųjų į universitetus.“
Įstoję į aukštąjį mokslą studentai iš žemų pajamų šeimų, studijavę 12 ir daugiau mėnesių, yra linkę mesti mokslus ne dažniau nei kiti studentai. Kalbant apie studentų darbą, atotrūkis tarp dirbančių studentų iš žemų pajamų šeimų ir kitų dirbančių studentų yra 6 %.
Kalbėdama apie negalią turinčių studentų situaciją, Garbenčiūtė iškėlė problemą, kad studentų su negalia skaičius vis mažėja (2011 m. universitetuose jų buvo 517, 2014 m. – 367, 2019 m. – 244). Šią tendenciją kalbėtoja pagrindė dabartinės paramos studentams su negalia problema. Garbenčiūtė teigė, kad pagal dabartinę sistemą pretenduoti į paramą gali tik 45 % ar mažesnį darbingumo lygį, sunkų ar vidutinį neįgalumo lygį turintys studentai, ir tai neatspindi visos negalios įvairovės, su kuria šiandien yra susiduriama. Tokia tvarka linkusi neigiamai paveikti žmones su „nematoma“ negalia, t. y. su psichikos sveikatos sutrikimais, psichosocialine negalia, mokymosi sutrikimais ir pan.
Žiliuko pateiktais duomenimis, 85,7 % šįmet į aukštąsias mokyklas įstojusių studentų yra iki 25 metų amžiaus. Vyresnio amžiaus stojantieji dažniau pasirenka stoti į kolegijas.
Kalbėdama apie galimus sprendimus Garbenčiūtė akcentavo, kad svarbu skirti dėmesio tam tikrų negalios formų „nematomumo“ problemai. Pusevaitė išskyrė poreikį siekti bendro ugdymo kokybės tolygumo, atskirti galimybes gauti valstybės finansuojamą studijų vietą nuo akademinių pasiekimų ir susieti jas su poreikiais, stiprinti profesinį konsultavimą mokyklose. Žiliukas pabrėžė geresnio profesinio orientavimo, individualaus ugdymo, veiklumo didinimo poreikį bendrajame ugdyme, taip pat mokymosi visą gyvenimą sistemos stiprinimą, orientavimąsi į vyresnio amžiaus studentų įgūdžių ugdymą .
Aukštojo mokslo socialinės dimensijos principai
ŠMSM patarėjas aukštojo mokslo klausimais Andrius Zalitis konferencijos dalyvius supažindino su Europos aukštojo mokslo erdvės (EHEA) socialinės dimensijos principais ir gairėmis. Susirinkusiesiems pristatyta tiek socialinės dimensijos klausimo kėlimo Europos aukštajame moksle istorija, tiek dabartiniai 10 principų, kuriuos yra siekiama pritaikyti į EHEA patenkančiose šalyse. Pranešimo metu įvardinti esminiai socialinės dimensijos principai: socialinių grupių proporcijos aukštajame moksle turėtų būti tokios pat kaip ir visuomenėje, studijų visumos principas (į aukštąjį mokslą ne tik gali patekti visi, bet gali sėkmingai studijuoti ir pabaigti visi) ir dėmesys mažiau reprezentuojamų grupių poreikiams.
Kaip pasakojo Zalitis, dabartiniai socialinės dimensijos principai buvo suformuluoti 2018 metų Paryžiaus komunikate. Juose yra pabrėžtas socialinės dimensijos klausimo pritaikymas visuose aukštojo mokslo lygmenyse ir visame švietimo procese ir pačių aukštojo mokslo institucijų (universitetų ir kolegijų) atsakomybė įgyvendinant socialinės dimensijos planus.
Apibendrinant pranešimą, buvo pristatyti duomenys, kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste. Zaličio žodžiais, „mes atrodome vidutiniškai“. Labiausiai rekomendacijas atitinka Lietuvos socialinės dimensijos planų įgyvendinimas visuose aukštojo mokslo lygmenyse. Tuo tarpu socialinės dimensijos planų įgyvendinimas aukštojo mokslo institucijų darbuotojų, administracijų ir pilietinės visuomenės lygmeniu bei nuolatinis socialinės dimensijos strategijų atnaujinimas kol kas atrodo prastai.
Austrijos pamokos ir planas Lietuvai
Konferencijoje buvo pristatytas Austrijoje taikomas aukštojo mokslo socialinės dimensijos planas, su kuriuo supažindino Austrijos federalinės švietimo, mokslo ir tyrimų ministerijos atstovė Helga Posset. Austrijos plano tikslas – aukštojo mokslo prieinamumas skirtingoms ir mažiau reprezentuojamoms studentų grupėms.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Pasak Posset, atsižvelgiant į specifines Austrijos aplinkybes, pvz., didesnį skirtingų tipų aukštojo mokslo institucijų skaičių ir didesnę socialinę atskirtį tarp skirtingų socialinių studentų grupių, buvo ypač svarbu artimai bendradarbiauti su pačiomis aukštojo mokslo institucijomis, jų vadovybėmis ir studentų atstovybėmis. Tai suteikė ministerijai galimybę surinkti žymiai didesnį kiekį duomenų apie ypač skirtingą įvairių aukštojo mokslo institucijų ir skirtingų studentų grupių realybę.
Apibendrindamas renginį, Zalitis pristatė pirmą rengiamo Lietuvos aukštojo mokslo socialinės dimensijos plano variantą. Pažymėta, kad jame pritaikyti EHEA įvardinti socialinės dimensijos principai ir gairės, kitų šalių geroji praktika, taip pat atsižvelgiama į Lietuvos studentų ir konkrečių pažeidžiamų studentų grupių poreikius.
Pagal Zalitį šio plano esmė – sukurti teisingesnę ir labiau prieinamą aukštojo mokslo sistemą, kompleksinėms problemoms taikant kompleksinius sprendimus. Šiame plane didžiausias dėmesys bus skiriamas trumpųjų studijų modelio plėtrai, taip pat aukštųjų mokyklų finansiniam skatinimui už veiklos kokybę. Kalbama apie atskirą stojimo eilę stojantiesiems iš pažeidžiamų visuomenės grupių, švelnesnę socialinės stipendijos išdavimo tvarką, individualią paramą studentams su individualiais poreikiais, vėlesnį studijoms skirtų paskolų grąžinimo terminą ir studentams palankesnę paskolų grąžinimo kartelę.