Vasario 25 dieną vyko Lietuvos studentų sąjungos organizuojama nuotolinė konferencija „Alma Mater: socialinė dimensija Lietuvoje“. Jos metu buvo pristatomi ir analizuojami LSS bei Eurostudent tyrimai apie studentų socialinę gerovę. Anot organizatorių, svarbu užtikrinti ne vien nuoseklų priėmimą į aukštąjį mokslą, bet ir sklandų mokymosi procesą. Pristatyti tyrimai atskleidė daugybę studentams opių socialinių problemų, tad dabar lauksime, kokius jų sprendimus pasiūlys LSS.
Pirmąjį konferencijoje aptartą tyrimą „Darbas studijų metu: daugiau naudos ar žalos?” pristatė LSS socialinių ir akademinių reikalų vadovė Joana Jasilionytė. Apie darbo ir studijų derinimą buvo apklausta kiek daugiau nei du su puse tūkstančių Lietuvos studentų, atsitiktine tvarka atrinktų iš LSP duomenų bazės. J. Jasilionytė tyrimo analizę padalino į kelias esmines dalis: studentų darbo tendencijas, valstybės remiamas studijų paskolas ir studentų praktikas.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Pranešėja teigė, kad didžioji dalis apklaustų studentų, dirbančių apmokamą darbą, studijuoja antroje arba trečioje studijų pakopoje. Net 33 % respondentų nurodė dirbantys studijų metu, kad galėtų studijuoti, dar 38 % dirba norėdami finansiškai padėti šeimai. Neramina ir kita tendencija – daugiau nei pusė apklaustųjų yra nepatenkinti savo dabartine finansine padėtimi, o per pastaruosius metus trečdalis jų patyrė finansinių sunkumų. Tyrimo duomenimis, daugiausiai laiko darbui skiriantys studentai dirba apmokamą darbą – jie darbui skiria vidutiniškai ne mažiau nei 31 valandą per savaitę. Natūralu, jog ši studentų grupė studijoms, įskaitant ir savarankišką mokymąsi, skiria mažiausiai laiko per savaitę. Tyrimas atskleidė ir tai, ką Šauksmas jau kelerius metus bando įrodyti atstovybių nariams – 41 % dirbančių studentų atsakė, kad darbas kenkia studijų kokybei. Tai pasireiškia laiko trūkumu, nuovargiu ar sunkumu suderinti studijų ir darbo tvarkaraščius.
Valstybės remiamos paskolos ir stipendijos studentams gali gerokai palengvinti finansinę naštą. Tačiau tik trys procentai apklaustųjų pasinaudojo paskola padengti gyvenimo išlaidoms, o daugiau nei pusė nepateikusių paraiškų atskleidė nenorintys turėti finansinių įsipareigojimų. Padėtis, kai daugiau nei tūkstantis apklaustų studentų vengia finansinių įsipareigojimų, nors jaučia poreikį tokiai pagalbai, siūlo peržiūrėti paskolų teikimo sąlygas. Tyrimas parodė ir kitų problemų: didžioji dalis studentų, neteikusių paraiškos gauti socialinę stipendiją, net nežinojo apie tokią galimybę. J. Jasilionytė stipendijas studentams apibendrino taip: „Didžioji dalis studentų negauna AM skiriamos skatinamosios stipendijos, o gaunančių studentų stipendijos dydis yra nepakankamas padengti patiriamas išlaidas”. Kita Šauksmo keliama problema – neapmokamos studentų praktikos – taip pat atsispindėjo LSS tyrime. Paaiškėjo, kad dauguma studentų atlieka tik privalomą, o ne papildomą praktiką. Tik kas dešimtas studentas už praktiką gauna atlygį ir tik vienam iš dvylikos padengiamos praktikos metu patirtos išlaidos.
J. Jasilionytės pateiktose rekomendacijose aukštojo mokslo politikos formuotojams matyti keletas esminių siūlymų: didinti finansinę paramą, leisiančią studentams daugiau laiko skirti studijoms, o ne apmokamam darbui; kompensuoti studentų patiriamas išlaidas praktikų metu; tobulinti valstybės remiamų paskolų sistemą; užtikrinti, kad finansinė parama būtų skiriama visiems teisės aktų kriterijus atitinkantiems studentams. LSS tikisi, kad į šio tyrimo duomenis bus atsižvelgiama aukštesnėse institucijose. Savo ruožtu Šauksmas tikisi, kad LSS bus pasiryžusi dėl to pakovoti.
Nevienodos starto pozicijos
Vyriausybės strateginės analizės centro vyresnioji politikos analitikė Žemyna Pauliukaitė-Gečienė konferencijoje pristatė Eurostudent VII tyrimo rezultatus. Tyrimo tikslas – ištirti ir palyginti socialines bei ekonomines studentų gyvenimo sąlygas skirtingose Europos aukštojo mokslo sistemose. Buvo apklausti per trys tūkstančiai žemyno studentų. Tiriami studentai suskirstyti į keturias grupes: studentai, kurių tėvai neturi aukštojo išsilavinimo; studentai, turintys ribojančių sveikatos sutrikimų; studentai, turintys vaikų; vyresni nei 30 metų studentai. Pirmajai grupei priklauso 46 % apklaustųjų ir pastaraisiais metais šis skaičius augo. Šie studentai teigiamai į aukštąjį mokslą žvelgia rečiau ir nėra linkę manyti, kad mokslas skirtas jiems. Pastebima, kad pastarieji dažniau renkasi studijuoti kolegijose ir ištęstinėse studijose bei patiria sunkumų dėl per didelio mokymosi krūvio ar finansinių įsipareigojimų.
11 % apklaustųjų turi ribojančių sveikatos sutrikimų. Šie studentai dažniau renkasi universitetus ir nuolatines studijas, šioje grupėje vyrų ir moterų dalis yra panaši. Vis dėlto, šiai studentų grupei dažnai nepakanka gaunamos paramos padengti dėl sveikatos problemų kylantiems nepatogumams. Ji dažniau patiria ir psichologinių sutrikimų studijų metu, tarp kurių dažniausi – nerimas ir stresas. Studentai, turintys vaikų, yra linkę studijuoti kolegijose švietimo, verslo ar teisės srityse. Didelis mokymosi krūvis, įsipareigojimai darbe, vaikų priežiūra bei finansiniai sunkumai jiems labiausiai apsunkina studijas. Ši studentų grupė rečiausiai minėjo motyvacijos stoką kaip trukdį studijoms. Vyresni nei 30 metų amžiaus studentai dažniau studijuoja kolegijose, ištęstinėse studijose švietimo arba verslo srityse. Tokie studentai sudaro 14 % apklaustųjų. Didžiausi trukdžiai studijoms, anot jų, įsipareigojimai darbe, finansinės problemos ir organizacinės problemos aukštojoje mokykloje.
Ž. Pauliukaitė-Gečienė, apžvelgusi socialiai jautrioms studentų grupėms kylančius sunkumus, įvardijo problemą, su kuria susiduria vis daugiau Lietuvos studentų – profesinės patirties nepripažinimą pirmą kartą stojant į aukštąją mokyklą. 2019–2020 metų Eurostudent VII tyrimo duomenimis, turima profesinė patirtis stojant buvo užskaityta tik septyniems procentams studentų. Dažniau tai pastebima kolegijose (10 %), rečiau – universitetuose (penki procentai). Gerokai dažniau profesinė patirtis pripažinta studentams, dariusiems pertrauką tarp vidurinės ir aukštosios mokyklos. Vis dėlto, daugiau nei pusei jų turima profesinė patirtis stojimo metu nebuvo įskaityta. Lietuva patenka tarp tų šalių, kuriose studentai dažniausiai į aukštąsias mokyklas stoja iškart po vidurinės baigimo, bet socialiai remtinų grupių studentai yra dažniau linkę daryti pertrauką tarp mokyklos ir studijų.
Politikų pasiūlymai studentų socialinėms problemoms
Konferenciją užbaigė diskusija „Susitarkime dėl socialinės dimensijos įgyvendinimo Lietuvoje“. Tarpusavyje idėjomis dalinosi LR Prezidento patarėjas, buvęs LSS prezidentas Paulius Baltokas, Ministrės Pirmininkės patarėja Aistė Kairienė, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas, Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė Saulė Mačiukaitė-Žvinienė ir kadenciją baigęs LSS prezidentas Eigirdas Sarkanas.
Diskusijos pradžioje dalyviai įvertino aukštojo mokslo socialinės dimensijos situaciją Lietuvoje. Visi konferencijos dalyviai vienbalsiai sutiko, kad socialinės dimensijos padėtis šalyje yra prasta. Darbas studijų metu, aukštojo mokslo prieinamumo, studijų finansavimo, persikvalifikavimo ir neformalių kompetencijų pripažinimo problemos – tai tik keli simptomai, atkreipiantys dėmesį į socialinės dimensijos trūkumą švietime.
Vėliau dalyviai diskutavo dėl atsakomybės už aukštojo mokslo socialinės dimensijos įgyvendinimą. A. Žukauskas akcentavo atsakomybės pasidalinimą ir tarp valdžios, ir, remiantis universitetų autonomija, tarp aukštojo mokslo įstaigų. „Šeimininkų yra daug ir atsakomybė yra paskirstyta, tačiau ne visi ją prisiima.“ – teigė Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas. Jis taip pat pateikė kelis universitetų nefinansinių įsipareigojimų pavyzdžius: specialiųjų poreikių koordinatoriaus pareigos, kokybiška ir lengvai prieinama psichologinė pagalba, naujus studentus su akademija supažindinanti įvadinė studijų savaitė. A. Kairienė pratęsė šią mintį, papildomai į socialinės dimensijos atsakomybės lauką įtraukdama nevyriausybines organizacijas bei pačius studentus. Ministrės Pirmininkės patarėja pastebėjo, jog šiandien įprasta kultūros mecenatystės parama galėtų būti taikoma ir švietime. Kita vertus, S. Mačiukaitė-Žvinienė pabrėžė, kad socialinės dimensijos klausimas galėtų aiškiau atsispindėti vyriausybės programos priemonių pakete, ypač įstatyminiu lygmeniu, apibrėžiant socialinės dimensijos principus. Lietuvos švietimo tarybos pirmininkės nuomone „Galimybė mokytis ir įgyti aukštąjį išsilavinimą neturi priklausyti nuo žmogaus socioekonominės padėties.“ Savo ruožtu E. Sarkanas atkreipė dėmesį į tai, kad socialinės dimensijos priemonių planą reikia ne tik parengti, bet ir įgyvendinti.
Diskusijos pabaigoje dalyviai bėrė konkrečius pasiūlymus aukštojo mokslo socialinės dimensijos įgyvendinimui. P. Baltokas studijų kokybės ir prieinamumo kontekste įžvelgė vertybinę diskusiją ir pateikė dvi alternatyvas: arba mažinti minimalią stojimo kartelę, arba suteikti daugiau laiko ją pasiekti. Artūras Žukauskas, kritikuodamas socialiniams skirtumams nejautrų įstojimą pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus, kaip alternatyvą siūlė kvotų sistemą. Išlaikant universalią minimalią kartelę, viena stojančiųjų grupė būtų vertinamą pagal VBE rezultatus, o kita – kartu įtraukiant ir regionams būdingus socioekonominius aspektus. S. Mačiukaitė-Žvinienė papildė diskusiją, atkreipdama dėmesį į neformalių kompetencijų pripažinimą ir kokybiškesnės informacijos nuotoliniu būdu prieinamumą. Švietimo tarybos pirmininkė taip pat užsiminė apie darbo ir studijų derinimą, tačiau konkrečių priemonių, deja, nepateikė. Kita vertus, A. Kairienės teigimu, reikia ne tik parengti Lietuvos aukštojo mokslo socialinės dimensijos tobulinimo veiklos planą, bet ir sukurti sąlygas studentų įsitraukimui į apmokamą mokslinę veiklą, taip iš dalies sprendžiant darbo studijų metu problemą. Taip pat, A. Kairienės siūlymu, reikia susitvarkyti su techninėmis kliūtimis: pritaikyti studijų programų vykdymą specialiųjų poreikių studentams ir užtikrinti visas galimybės fiziškai patekti į aukštosios mokyklos patalpas. Diskusiją užbaigė E. Sarkanas, kuris, atstovaudamas LSS, pateikė tris stojimo į aukštąją mokyklą alternatyvas: lengvesnis patekimas per profesines mokyklas, greitesnis kvalifikacijos kėlimas per trumpąsias studijas ir efektyvesnis neformaliai įgytų kompetencijų pripažinimas.
