Šiuo metu rengiamas VDU pastato K. Donelaičio g. 52 atnaujinimo projektas. Dėl chroniško nefunkcionalumo VDU Studentų atstovybė lig šiol nesusiszgribo kalbėti apie studentų lūkesčius, kurie galėtų būti išpildyti rekonstruojant pastatą. Piktinamės šiuo aplaidumu, nes renovacinio projekto ruoša yra rimta galimybė užtikrinti studentų interesus. Pastato atnaujinimo darbai bus iš tiesų sėkmingi tik užtikrinus aktualių bendruomenės poreikių įgyvendinimą.
Tyla – bloga byla
Vis dar neprasidėjusi studentų diskusija dėl projekto turinio tėra eilinis simptomas, kuris atskleidžia gilius studentų demokratinio proceso sutrikimus. Vienas svarbiausių – universitete nesusiformavęs tvarus polilogas tarp administracijos, studentų ir kitų bendruomenės narių. Nors problema yra plataus spektro, šiuo atveju mums svarbiausia Studentų atstovybės atsakomybė. Būtent VDU SA įstatuose deklaruoja tikslą „atstovauti VDU studentus, ginti jų teises bei interesus Universitete ir už jo ribų”. Plaukus žilina faktas, kad per ilgus atstovybės funkcionavimo metus nebuvo sukurta efektyvi bei atskaitinga studentų nuomonės apklausos ir interesų artikuliacijos sistema. O galbūt studentų norai yra žinomi, tačiau vis pritrūksta valios ir originalumo juos įgyvendinti?
Atstovybė, nesuteikianti platformos rastis autonomiškam studentų balsui, kelia abejonę, ar apskritai įmanomas nuoseklus studentų atstovavimas. Panašu, kad dabartinėje situacijoje atstovybė veikiau orientuojasi į asmeniškai jos nariams įdomią veiklą. Taip pat vykdo biurokratines operacijas, tiesmukai pratęsiančias administracijos (universiteto ar valstybės) laikysenas. Atsisakiusi ambicijos formuoti iš apačios kylančią, t.y. autentišką, studentų poziciją, SA neatlieka esminių savo funkcijų.
Grįžtant prie pastato renovacijos projekto, verta aptarti, kokias pasekmes turi minėta SA bestuburystė. Visų pirma, studentų tyla palieka per didelę sprendimo laisvę universiteto administracijai. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo kaip problema, tačiau administracija negali telepatiškai nuspėti nebylių bei neatstovaujamų bendruomenės narių poreikių. Ypač kai biurokratinė našumo logika viešųjų ryšių migloje dažnai paskandina esminius klausimus: kam ir kodėl priimami sprendimai ar įgyvendinami projektai? Studentų atstovams privalu išmanyti tokią projektinės virtuvės dinamiką, reikiamu metu gebėti mobilizuotis bei pasirūpinti, kad jautriausi studentijai klausimai laiku pasiektų eterį.
Studentų ir tariamai juos atstovaujančiųjų pasyvumas šiame kontekste yra netoleruotinas. Todėl visi bendruomenės nariai, o pirmiausia studentai, turėtų masintis diskusijai dėl renovacijos projekto turinio. Atsakingai imkimės iniciatyvos ir parodykime, kad studentai turi savąjį balsą. Drąsų, konstruktyvų ir vizionierišką.
I Scream, You Scream, We All Scream for Ice Cream
Taip pat mes šaukiamės bliūdo sriubos žemesnėmis nei rinkos kainomis. Formaliau tariant, matome viešosios universiteto valgyklos poreikį. Būtent K. Donelaičio g. 52 pastato renovacijos projektas gali numatyti finansinius išteklius įgyvendinti infrastruktūrinę šios užmačios dalį. Iki šiol prastas maitinimosi prieinamumas nesulaukė deramo SA dėmesio, todėl siekiame šią problemą grąžinti į diskusijų lauką.
Bendruomenės reikmėms veikianti valgykla galėtų kurti socialiai patrauklesnę universiteto aplinką spręsdama problemą, susijusią su baziniais žmogaus poreikiais, t. y., – maitinimusi. 2017 m. LSS Socialinės dimensijos tyrimas atskleidžia, kad du iš penkių studentų patiria finansinių sunkumų. Tų pačių metų Eurostat duomenys rodo, kad Lietuvoje vidutinis namų ūkis maistui išleidžia penktadalį pajamų; tai – kone du kartus daugiau nei ES vidurkis. Galima daryti išvadą, kad maitinimasis reikšmingai daliai universiteto bendruomenės narių sukelia didelę finansinę naštą. Pigesnės maitinimo paslaugos aktualios ne tik studentams, bet ir universiteto darbuotojams.
Dabartinės pastangos sudaryti geresnes mitybos sąlygas universitete yra fragmentiškos ir nepakankamos. Miesto centre įsikūrusių universitetų patalpose pagrindinis dienos pietų pasiūlymas – kava ir šokoladinis batonėlis iš pardavimų aparato. Keli nuolat pradingstantys virduliai irgi nėra panacėja. Universitete visą dieną praleidžiantis studentas priverstas rinktis arba nekokybiškus ir nevisaverčius, arba išties brangius privačių maitinimo įstaigų siūlomus pietus. Šią situaciją matome kaip ydingą ir socialiai diskriminuojančią.
Kaip bendruomenė galėtų savarankiškai spręsti maitinimo problemą, kai privatus sektorius neužtikrina visiems prieinamų ir kokybiškų maitinimo paslaugų? Socialines ir materialines sąlygas universitete siūlome gerinti minėtame pastate įsteigiant viešąją valgyklą. Su jos vizija galite susipažinti šiame straipsnyje. Šiuo metu esminis studentijos uždavinys – suspėti į benuvažiuojantį rekonstrukcijos plano rengimo traukinį. Studentus kviečiame parodyti interesą viešai valgyklai ir pratęsti diskusiją dėl šios iniciatyvos.