Šviesti save ir kitus

Re­ta šian­die­nos Lie­tu­vos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja ga­li pa­si­gir­ti nau­jų na­rių antp­lū­džiu ir nuo­sek­lia bei gau­sia vi­suo­me­ni­ne veik­la. Kam te­ko jo­se pa­bu­vo­ti, tas ži­no, kiek daug lai­ko ski­ria­ma vi­di­nėms or­ga­ni­za­ci­jos prob­le­moms ir iš­li­ki­mo klau­si­mui. Ty­ri­nė­da­mas Lie­tu­vos pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės iš­ta­kas, ne­tru­kau pa­ste­bė­ti pa­na­šius iš­šū­kius ir XX am­žiaus pra­džios Lie­tu­vos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų kas­die­ny­bė­je – tai na­rių ak­ty­vu­mo, ga­bių or­ga­ni­za­to­rių trū­ku­mo, vi­suo­me­ni­nių ir pra­mo­gi­nių veik­lų su­de­ri­ni­mo prob­le­mos. Vis­gi jos spręs­tos mums jau sun­kiai at­pa­žįs­ta­ma­me kon­teks­te. Kaip at­ro­dy­tų mū­sų pa­si­bė­da­vo­ji­mai, jei rei­kė­tų ne tik ieš­ko­ti nau­jų na­rių, bet dar juos iš­mo­ky­ti skai­ty­ti? Re­tai pa­vyks­ta is­to­ri­nę pa­tir­tį tie­sio­giai pri­tai­ky­ti da­bar­ties prak­ti­ko­je, ta­čiau pra­ei­tis ga­li įkvėp­ti, kar­tais pa­ro­dy­ti, jog mū­sų pa­ti­ria­mos prob­le­mos iš­ti­ko ne mus vie­nus, gal­būt ten ga­li­ma at­ras­ti tam tik­rų ne­senstan­čių drau­gi­ji­nio gy­ve­ni­mo principų.

Po 1905–1907 me­tų re­vo­liu­ci­jos Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro Lie­tu­vo­je ra­do­si vie­nos pir­mų­jų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų. Lie­tu­vos stu­den­tų ir mok­s­lei­vių drau­gi­jų bū­ta ir anks­čiau, pra­de­dant žy­miai­siais Vil­niaus uni­ver­si­te­to fi­lo­ma­tais XIX am­žiaus pra­džio­je ir jau vė­liau bai­giant įvai­rio­mis mok­s­lei­vių ir stu­den­tų kuo­pe­lė­mis Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se ir Ru­si­jos im­pe­ri­jos uni­ver­si­te­tuo­se. Ta­čiau daž­niau­siai pa­sta­ro­sios vei­kė slap­ta ir to­dėl ne­ga­lė­jo tap­ti ma­si­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Le­ga­liai jau­ni­mo drau­gi­jos ne­vei­kė ir po 1905 me­tų re­vo­liu­ci­jos, bet ca­ri­nė val­džia bu­vo pri­vers­ta bent da­li­nai at­lais­vin­ti vie­šą­jį gy­ve­ni­mą. Lie­tu­vo­je ėmė kur­tis lie­tu­vių, len­kų ir žy­dų švie­ti­mo ir kul­tū­ros drau­gi­jos. Nuo 1904 me­tų bu­vo leis­ta lie­tu­viš­ka spau­da ir ne­pai­sant po re­vo­liu­ci­jos vėl su­griež­tė­ju­sio ca­ri­nio re­ži­mo, lie­tu­vių kul­tū­ri­nės veik­los są­ly­gos bu­vo ne­pa­ly­gi­na­mai ge­res­nės nei iki tol.

Aplink spaudą

To­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis pa­ma­žu bū­rė­si įvai­rios jau­ni­mo kuo­pe­lės. Šie ne­re­gist­ruo­ti ra­te­liai vei­kė sa­vo­tiš­ko­je pil­ko­je zo­no­je ir dau­giau­siai spie­tie­si ap­link tris jau­ni­mui skir­tus ne­mo­ka­mus pe­rio­di­nių lei­di­nių prie­dus. „At­ei­tis“ pa­dė­jo su­si­kur­ti ka­ta­li­kų mok­s­lei­vių or­ga­ni­za­ci­jai – at­ei­ti­nin­kams, „Auš­ri­nė“ – tuo me­tu bū­rė „pir­mei­vių“, t. y. la­biau li­be­ra­lių ar kai­rių­jų, iš da­lies lais­va­ma­niš­kų pa­žiū­rų jau­ni­mo mok­s­lei­vius, o „Jau­ni­mas“ – ma­žiau iš­si­la­vi­nu­sį kai­mo jau­ni­mą, vė­liau ta­pu­sį vals­tie­čių-liau­di­nin­kų jau­ni­mo organizacija.

Pir­mą­sias šių or­ga­ni­za­ci­jų kuo­pe­les su­da­rė tą pa­tį lei­di­nį vie­na­me mies­te, kai­me ar mo­kyk­lo­je kar­tu skai­tan­tis jau­ni­mas. Ka­dan­gi šiuo lai­ko­tar­piu griež­tų or­ga­ni­za­ci­nių struk­tū­rų dar ne­bū­ta, jau­ni­mo kuo­pe­lės ga­lė­jo pre­nu­me­ruo­ti ir skai­ty­ti ke­lis lei­di­nius, ta­čiau pa­sau­lė­žiū­ros skir­tys ga­na spar­čiai gi­lė­jo. Be žur­na­lų skai­ty­mo, vie­na jų pag­rin­di­nių veik­lų bu­vo pra­mo­gų or­ga­ni­za­vi­mas, to­dėl ca­ro žan­da­rams bu­vo keb­lu at­skir­ti drau­gų su­si­bū­ri­mus nuo drau­džia­mos veik­los – juk šie jau­ni­mo žur­na­lai ėjo legaliai.

Vi­si trys žur­na­lai skel­bė jau­ni­mo po­e­zi­ją bei trum­pus pro­zos vei­ka­lus. Jei esa­te kiek nu­si­vy­lę šian­die­ni­ne Lie­tu­vos sle­mo sce­na, pa­ban­dy­ki­te įveik­ti pra­de­dan­čio­jo ano me­to poe­to ei­lė­raš­tį su tri­mis de­mi­nu­ty­vais vie­no­je ei­lu­tė­je. Vis dėl­to ten ra­si­te ir pir­muo­sius lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kų kū­ry­bi­nius ban­dy­mus. Vi­suo­met įdo­mi dra­ma­tiš­ką to me­to jau­ni­mo nu­si­sta­ty­mą at­spin­din­ti ko­re­s­pon­den­ci­jų iš įvai­rių Lie­tu­vos vie­to­vių skil­tis. Įpras­tai ji svy­ruo­da­vo tarp dvie­jų kraš­tu­ti­nu­mų: ar­ba vie­tos jau­ni­mas švie­čia­si ir ren­gia gra­žias šven­tes, ar­ba yra be­vil­tiš­kai pra­si­gė­ręs bei iš­tvir­kęs. „Auš­ri­nė­je“ ir „At­ei­ty­je“ daž­niau skelb­ti aka­de­mi­nio po­bū­džio teks­tai ti­kė­ji­mo, moks­lo ir pa­sau­lė­žiū­ros klau­si­mais. Ne­di­de­lės ap­im­ties kai­mo jau­nuo­me­nei skir­tas „Jau­ni­mas“ skelb­da­vo ir įvai­rių žai­di­mų ap­ra­šy­mus. Jau­ni­mo spau­da taip pat gvil­de­no vai­ki­nų ir mer­gi­nų san­ty­kių klau­si­mus, emig­ra­ci­jos reiš­ki­nį, ra­šė apie pro­fe­si­jos pasirinkimą.

Ka­ta­li­kai lin­ko pa­brėž­ti nuo­sai­kų­jį jau­ni­mo or­ga­ni­za­vi­mo­si ke­lią. Šios kryp­ties „Šal­ti­nis“ 1911 me­tais skil­ty­je jau­ni­mui pa­ta­rė: „Ne kar­tą ga­li­ma su­si­tik­ti su nuo­mo­ne, būk ge­riau esą telk­tis slap­ta į kuo­pe­les, kad to­kioms slap­toms jau­ni­mo kuo­pe­lėms liuo­siau esą yra dirb­ti, nė­ra kam jų var­žy­ti. Bet gy­ve­ni­mas ro­do, kad slap­toms drau­gi­joms ne­si­se­ka; jos ne­ga­li tarp­ti, anks­čiau ar vė­liau tu­ri ar­ba iš­ir­ti, ar­ba, kas ar­šiau, po­li­ci­jos su­sek­tos už­trau­kia ne­lai­mę ir ant sa­vęs, ir ant vi­sų tų, ku­rie tu­rė­jo su drau­gi­ja ko­kius nors san­ty­kius.“ Dėl nuo­lai­džia­vi­mo ca­ro val­džiai ka­ta­li­kiš­kos drau­gi­jos ne­re­tai su­si­lauk­da­vo kai­rių­jų ar bū­si­mų­jų liau­di­nin­kų spau­dos kri­ti­kos. Ki­ta ver­tus, „pir­mei­viai“ prak­tiš­kai ne­be­tu­rė­jo le­ga­liai vei­kian­čių drau­gi­jų, nes pra­ėjus po­rai me­tų po re­vo­liu­ci­jos ca­ro val­džia jas uždarė.

Ka­ta­li­kiš­kos pa­krai­pos jau­ni­mas nau­do­jo­si jau ga­na gau­siu ka­ta­li­kiš­kų drau­gi­jų tink­lu ir Ka­ta­li­kų baž­ny­čios pa­ra­ma. Jau­ni­mas ga­lė­jo su­si­rink­ti per ko­kios nors le­ga­lios su­au­gu­sių­jų drau­gi­jos su­si­rin­ki­mą ar­ba sek­ma­die­nį po mi­šių, jų veik­lo­je ak­ty­viai da­ly­va­vo ku­ni­gai. Štai 1912 me­tais „Šal­ti­nis“ siū­lė ra­šy­tis jau­ni­mui, pa­vyz­džiui, į ka­ta­li­kiš­ką švie­ti­mo drau­gi­ją „Ži­bu­rys“, ir jo­je pa­ei­liui da­ry­ti su­si­rin­ki­mus, ku­rių vie­ni bū­tų skir­ti jau­ni­mui, ki­ti – suaugusiems.

Vis­gi jau­ni­mo kuo­pe­les dau­giau­siai įkvė­pė jau­ni­mo spau­da, o jų iš­ta­kos daž­nai pra­si­dė­da­vo nuo sa­višvie­tos po­rei­kio. Pra­di­nė­se mo­kyk­lo­se jau vy­ko švie­ti­mas lie­tu­vių kal­ba, bet vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se ir gim­na­zi­jo­se ji bu­vo tik tarp pa­si­ren­ka­mų­jų da­ly­kų. Ne­pai­sant gi­lė­jan­čių ideo­lo­gi­nių skir­čių tarp skir­tin­gų pa­žiū­rų mok­s­lei­vių, lie­tu­vių tau­ti­nio at­gi­mi­mo bran­dos eta­pe lie­tu­viš­kos kul­tū­ros po­rei­kį ak­cen­ta­vo be­veik vi­sos jų gru­pės. Kuo­pe­lių veik­los prin­ci­pas įpras­tai bū­da­vo toks: bū­rys mok­s­lei­vių rink­da­vo­si na­muo­se pas vie­ną iš mo­ki­nių, kur skai­ty­da­vo re­fe­ra­tus įvai­rio­mis lie­tu­vių kul­tū­ros ar vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo te­mo­mis, pra­dė­da­vo kaup­ti bi­b­lio­te­kė­lę, kar­tu pre­nu­me­ruo­da­vo lie­tu­viš­ką spau­dą. Kai ku­rios jų net su­ge­bė­da­vo iš­leis­ti sa­vus laikraštėlius.

Be or­ga­ni­za­ci­nių rė­mų šios kuo­pe­lės bū­da­vo ne­pa­sto­vios ir da­liai mok­s­lei­vių pa­bai­gus moks­lus ar pa­si­trau­kus iš veik­los jos grei­tai nu­sto­da­vo veik­ti. Ta­čiau jau­ni­mui skir­ta spau­da for­ma­vo šių ra­te­lių pa­sau­lė­žiū­rą, pa­dė­jo su­da­ry­ti sa­višvie­tos prog­ra­mas, da­li­no or­ga­ni­za­ci­nius pa­ta­ri­mus ir kė­lė vi­suo­me­ni­nius už­da­vi­nius. Ga­liau­siai, spau­da ta­po vie­nin­te­le erd­ve, ku­rio­je bu­vo ga­li­ma ra­šy­ti apie sa­vą­sias or­ga­ni­za­ci­jas, ma­ty­ti, ką vei­kia ki­ti, ir iš­kel­ti bend­rus su­ma­ny­mus – di­des­ni or­ga­ni­za­ci­niai da­ri­niai bei su­va­žia­vi­mai tuo me­tu dar bu­vo sun­kiai išpildomi.

Į liaudį

Be­ne es­mi­nis šių or­ga­ni­za­ci­jų skir­tu­mas nuo da­bar­ti­nių yra stip­riai pa­si­kei­tęs so­cia­li­nis kon­teks­tas ir jų or­ga­ni­za­to­riams ke­lia­mi lū­kes­čiai. Vi­sas tris drau­gi­jas sie­jo di­džia­jai da­liai to me­to in­te­li­gen­ti­jos bū­din­gas tiks­las – ei­ti ir švies­ti ma­žiau iš­si­la­vi­nu­sią vi­suo­me­nės da­lį. Rei­kia pa­brėž­ti, kad XX am­žiaus pra­džios Lie­tu­vo­je vis dar žy­mi da­lis vi­suo­me­nės, ypač dau­giau­siai lie­tu­vių gy­ve­na­muo­se kai­muo­se, bu­vo ne­raš­tin­ga. Net jei iš­si­la­vi­ni­mą ver­ti­nan­čių ūki­nin­kų dau­gė­jo, vis dar tek­da­vo įro­di­nė­ti švie­ti­mo, kny­gų ir laik­raš­čių skai­ty­mo nau­dą, taip pat po­rei­kį į moks­lus leis­ti ir mergaites.

Stu­den­tų lie­tu­vių skai­čius bu­vo ne­di­de­lis, gim­na­zi­jas ar vi­du­ri­nes mo­kyk­las bai­gu­sių jau­nuo­lių da­lis ly­gi­nant su šian­die­na tai­pogi są­ly­gi­nai ma­ža. Dėl to į moks­lus ėjęs jau­ni­mas pri­va­lė­jo įro­dy­ti ne tik prak­ti­nę moks­lo ver­tę, bet ir tu­rė­jo di­de­lę at­sa­ko­my­bę da­lin­tis ži­nio­mis su vi­suo­me­ne. Iš mok­s­lei­vių ir stu­den­tų ti­kė­ta­si, kad jie grį­žę į gim­ti­nę lais­va­lai­kiu mo­kys vie­tos jau­ni­mą ir žmo­nes, or­ga­ni­zuos įvai­rius va­ka­rus ir vai­di­ni­mus. Prak­tiš­kai mąs­tan­tiems ūki­nin­kams bu­vo svar­bu pa­ma­ty­ti ma­te­ria­li­nę mo­ky­mo­si nau­dą. 1913 me­tais „Auš­ri­nė­je“ ra­šy­ta apie to­kį in­te­li­gen­tų ir kai­mo žmo­nių su­ar­tė­ji­mo bū­dą: „Te­gul tik­tai tarp mū­sų in­te­li­gen­tų at­si­rastų žmo­nių, ku­rie mo­kė­tų su­tvar­ky­ti jų jau įsteig­tas, bet svy­ruo­jan­čias sko­li­na­mą­sias ka­sas, pa­jėg­tų nu­ro­dy­ti ir, taip sa­kant, sa­vo ran­ko­mis su­tver­ti vie­ną-ki­tą to­bū­les­nę kre­di­to įstai­gą, su­or­ga­ni­zuo­ti do­rai var­to­to­jų drau­gi­ją, pra­ša­lin­ti vie­nur ki­tur ūki­nin­ka­vi­mo ydas, su­rem­ti ko­kią įstai­gą varg­šo dar­bi­nin­ko nau­dai, nors ir ma­žą, bet aiš­kiai nau­din­gą – tuo­jau in­te­li­gen­tų kre­di­tas liau­dies aky­se pakiltų.“

Šį pro­ce­są api­bend­rin­tai ga­li­ma va­din­ti ėji­mu į liau­dį. At­ei­ti­nin­kai ir auš­ri­nin­kai pir­miau­sia bū­rė mok­s­lei­vių, gim­na­zis­tų kuo­pe­les. Gre­ta svar­bų vaid­me­nį vai­di­no „Auš­ri­nės“ ir „At­ei­ties“ žur­na­lus lei­dę stu­den­tai. Bū­tent iš jų gre­tų bu­vo ti­ki­ma­si bū­si­mų in­te­li­gen­tų ir jiems kel­ti di­de­li vi­suo­me­ni­niai už­da­vi­niai. Vis­gi įgi­jus iš­si­la­vi­ni­mą tarp pa­sta­rų­jų ir kai­mo ap­lin­kos su­si­for­muo­da­vo tam tik­ras ba­rje­ras. Jau­ni­mo spau­do­je gau­su pa­mo­ky­mų ar kai­mo jau­ni­mo nu­si­skun­di­mų, jog grį­žę na­mo mok­s­lei­viai ir stu­den­tai el­gia­si pa­si­pū­tė­liš­kai, su jais sun­ku bend­rau­ti ar ti­kė­tis pa­gal­bos. Ne­veng­ta pa­ta­ri­mų, kaip šias skir­tis įveikti.

Bū­ta ir klau­si­mų, dėl ku­rių ne­su­tar­ta. Pa­vyz­džiui, po­le­mi­zuo­ta, kiek ak­ty­viai be­si­mo­kan­tis jau­ni­mas tu­ri da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Ra­do­si bal­sų, jog itin ga­būs stu­di­joms ge­riau jau at­si­dė­tų vi­so­mis jė­go­mis moks­lui, kul­tū­rai ar me­nui. Tar­pi­nin­kais tarp pla­čio­sios vi­suo­me­nės ir šių kū­rė­jų tu­rė­jo bū­ti to­kia vi­suo­me­nės gru­pė kaip bai­gu­sie­ji pra­di­nes mo­kyk­las ar kai­mo in­te­li­gen­tai – jie tu­rė­tų su­pran­ta­mu bū­du neš­ti ži­nias į kai­mą. Kai ku­rie kri­ti­ka­vo per anks­ty­vą įsi­trau­ki­mą į vi­suo­me­ni­nę veik­lą – esą liau­dies švie­tė­jai dar pa­tys men­kai su­pran­ta tai, ko mo­ko, tad kaip jie ga­li ei­ti mo­ky­ti ki­tus. Pa­na­šios po­zi­ci­jos, pa­vyz­džiui, lai­kė­si „Vil­ties“ re­dak­to­rius An­ta­nas Sme­to­na, 1910 me­tais laik­raš­ty­je ra­šęs: „Ne „pa­sau­lė­žiū­rai“ ski­ria­mas vi­du­ti­nės mo­kyk­los, ypač gim­na­zi­jos, kur­sas. Tos mo­kyk­los tiks­las iš­mo­ky­ti jau­nus žmo­nes nuo­sa­kiai sam­pro­tau­ti ir tiks­liai dva­sios kryps­niu dar­buo­ties, pri­ruoš­ti juos augš­tai mo­kyk­lai, uni­ver­si­te­tui. (…) Ką del mo­ki­nių da­ly­va­vi­mo vi­suo­me­nės dar­be, tai nė­ra ko daug apie jį šne­kė­ti, ne­kal­bant jau apie tai, kad mo­ki­niams nė­ra lai­ko vi­suo­me­ni­niu dar­bu už­si­im­ti. Teik­ti jiems tą dar­bą tai vis tiek, kaip kū­di­kiui pa­duo­ti į ran­kas pei­lį pažaisti.“

„Vis­gi įgi­jus iš­si­la­vi­ni­mą tarp pa­sta­rų­jų ir kai­mo ap­lin­kos su­si­for­muo­da­vo tam tik­ras ba­rje­ras. Jau­ni­mo spau­do­je gau­su pa­mo­ky­mų ar kai­mo jau­ni­mo nu­si­skun­di­mų, jog grį­žę na­mo mok­s­lei­viai ir stu­den­tai el­gia­si pa­si­pū­tė­liš­kai, su jais sun­ku bend­rau­ti ar ti­kė­tis pagalbos.“

Ne­pai­sant po­le­mi­kos, pir­mų­jų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų ir kuo­pe­lių veik­la bu­vo itin ori­en­tuo­ta į vi­suo­me­ni­nę veik­lą. Lie­tu­vių stu­den­tų drau­gi­jos už­sie­nio uni­ver­si­te­tuo­se įpras­tai pra­si­dė­da­vo kaip sa­vi­šal­pos or­ga­ni­za­ci­jos, bet vis daž­niau ėmė­si pla­tes­nės veik­los. „Auš­ri­nės“ re­dak­to­rių ko­lek­ty­vą su­da­rė Mask­vos lie­tu­vių stu­den­tų drau­gi­ja, pa­na­šiu me­tu Liu­ve­ne, Bel­gi­jo­je, įsistei­gė Lie­tu­vių ka­ta­li­kų stu­den­tų są­jun­ga – bū­si­mi stu­den­tai at­ei­ti­nin­kai. Štai 1911 me­tais Mask­vos lie­tu­vių stu­den­tų drau­gi­ja pa­dė­jo Mask­vos lie­tu­vių dar­bi­nin­kams su­reng­ti ge­gu­ži­nę (jau­ni­mo pa­si­links­mi­ni­mą gam­to­je), vė­liau įkū­rė in­for­ma­ci­jos ir dar­bo biu­rą, kon­sul­ta­vu­sį dar­bo pa­ieš­kų klau­si­mais ir pa­dė­ju­sį į Mask­vą at­vy­ku­siems lietuviams.

Vi­si mi­nė­ti jau­ni­mo lei­di­niai ypač pa­brėž­da­vo va­sa­ros ato­sto­gas – tai bu­vo pa­lan­kiau­sias me­tas vi­suo­me­ni­niams dar­bams. Į gim­ti­nes grį­žę mok­s­lei­viai ir stu­den­tai ska­tin­ti švies­ti vie­tos žmo­nes, reng­ti nau­din­gus pa­si­links­mi­ni­mo va­ka­rus ir pa­dė­ti or­ga­ni­zuo­ti jau­ni­mo kuo­pe­les. Ge­riau­sia pro­ga pa­trauk­ti jau­ni­mą į or­ga­ni­za­ci­jas bu­vo ge­gu­ži­nės, ka­dan­gi čia bu­vo ga­li­ma su­tik­ti be­veik vi­są vie­tos jau­ni­mą. To­dėl į ge­gu­ži­nes siū­ly­ta įtrauk­ti skai­ty­mus, lie­tu­viš­kų vei­ka­lų vai­di­ni­mus ir ieš­ko­ti pro­gų su ke­le­tu ga­bes­nių jau­nuo­lių pra­dė­ti vie­ti­nę kuopelę.

Vy­res­nių­jų kla­sių mok­s­lei­viai ir stu­den­tai ra­gin­ti per va­sa­rą rink­ti sa­vo­sios apy­lin­kės et­no­gra­fi­nę, is­to­ri­nę, so­cio­lo­gi­nę ar geo­gra­fi­nę me­džia­gą. Be to, 1911 me­tais „Auš­ri­nė­je“ mok­s­lei­viai ska­tin­ti va­sa­ros me­tu rink­ti au­kas Tau­tos na­mams Vil­niu­je, rei­ka­lin­gas ži­nias Lie­tu­vos at­sto­vams Ru­si­jos im­pe­ri­jos Dū­mo­je ir pla­tin­ti kai­me nau­din­gas kny­gas. Su­rink­tus dar­bus „Auš­ri­nė“ ir „At­ei­tis“ pub­li­kuo­da­vo tam spe­cia­liai skir­tuo­se va­sa­ros prie­duo­se. Tai tu­rė­jo pa­si­tar­nau­ti ir moks­lo rai­dai, ir vi­suo­me­ni­nei veik­lai – ne­veng­ta pa­brėž­ti, kad vi­suo­me­ni­nius dar­bus įma­no­ma nu­veik­ti tik ge­rai pa­žįs­tant vie­tos so­cia­li­nes ir eko­no­mi­nes są­ly­gas, žmo­nių bū­dą ir kul­tū­rą. Pa­na­šiu prin­ci­pu kur­tos ir kuo­pe­lių sa­višvie­tos programos.

Kal­bant konk­re­čiai apie „Jau­ni­mo“ ra­te­lius, jų pa­dė­tis sky­rė­si nuo mok­s­lei­vių ir stu­den­tų drau­gi­jų. Jau 1907 me­tais li­be­ra­lios, liau­di­nin­kų pa­krai­pos sa­vaitraš­tis „Lie­tu­vos ūki­nin­kas“ ra­šė apie suo­mių jau­ni­mo ra­te­lius, ku­rie ir ta­po įkvė­pi­mu „Jau­ni­mui“. Vi­sų pir­ma, jie bu­vo skir­ti ma­žiau moks­lų ėju­siai ar iš vis nė­ju­siai jau­nuo­me­nei. Be to, ga­vu­sie­ji pra­di­nį iš­si­la­vi­ni­mą be to­li­mes­nių są­ly­gų la­vin­tis ir do­mė­tis kul­tū­ros bei vi­suo­me­nės rei­ka­lais to me­to žo­džiais grei­tai „ims sken­dė­ti tam­so­je“. Tarp ak­ty­vių jau­ni­mo ra­te­lių or­ga­ni­za­to­rių bū­da­vo bai­gu­sie­ji pra­di­nę mo­kyk­lą ar tik ke­le­tą kla­sių, gal­būt ir vie­tos mo­ky­to­jai. To­kių ra­te­lių už­duo­tis bu­vo pri­pra­tin­ti kai­mo jau­nuo­me­nę prie skai­ty­mo, da­lį iš­mo­ky­ti skai­ty­ti, at­pra­tin­ti nuo per di­de­lio al­ko­ho­lio kie­kio. Jau­ni­mo ra­te­lio veik­la ga­lė­jo at­ro­dy­ti maž­daug taip: „X. X. Jau­ni­mas (Suv. g.) ge­gu­žės mė­ne­sį nu­ta­rė: (…) 4) šven­ta­die­niai nuo 4 val. iki sau­lė­ly­džiai da­ry­ti pa­si­links­mi­ni­mus su šo­kiais, žai­slais, ei­lė­mis (dekla­ma­ci­jo­mis) ir skai­ty­mė­liais“, – 1911 me­tais skelb­ta „Jau­ni­me“.

Itin stip­riai pa­brė­žia­mas blai­vy­bės tiks­las yra vie­nas svar­biau­sių pir­mų­jų Lie­tu­vos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų iš­skir­ti­nu­mų. „Auš­ri­nė“ ir „At­ei­tis“ taip pat ra­šė apie blai­vy­bę ir ska­ti­no sa­vo na­rius pri­si­dė­ti prie blai­vy­bės drau­gi­jų, ta­čiau jau­ni­mo ra­te­liams šis klau­si­mas bu­vo be­ne ak­tu­aliau­sias. „Nau­din­gos“ pra­mo­gos tu­rė­jo su­kur­ti al­ter­na­ty­vą ki­to­kiam lais­va­lai­kio lei­di­mo bū­dui ir at­pra­tin­ti jau­ni­mą nuo ne­sai­kin­gų iš­ger­tu­vių. Tuo me­tu al­ko­ho­lio var­to­ji­mas kė­lė itin daug so­cia­li­nių prob­le­mų ir ti­kė­ta, jog dau­ge­lis jų iš­si­spręs nu­sto­jus gerti.

Demokratijos mokykla

Jau­ni­mo drau­gi­jos kaip ir ki­tos po 1905 me­tų re­vo­liu­ci­jos Lie­tu­vo­je su­si­kū­ru­sios or­ga­ni­za­ci­jos ta­po de­mo­kra­ti­jos bei sa­vi­val­dos mo­kyk­la ir ne­abe­jo­ti­nai ruo­šė vi­suo­me­nę 1918 me­tais pas­kelb­tai ne­pri­klau­so­my­bei. Pa­vyz­džiui, „Jau­ni­me“ at­kreip­tas dė­me­sys į tai, kad „drau­gi­jų ir ki­tuo­se vie­šuo­se su­si­rin­ki­muo­se ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad žmo­nėms vis dar sun­ku reikš­ti sa­vo min­tis, įver­tin­ti pa­siū­ly­mus, ar­gu­men­tuo­ti sa­vo nuo­mo­nę“. Anot „Jau­ni­mo“ au­to­rių, lie­tu­viams vis dar trūks­ta pi­lie­ti­nės drą­sos, o jau­ni­mas daž­nai at­si­sa­ko ge­rų su­ma­ny­mų, kai kas nors juos iš­juo­kia ar pei­kia. Kaip mi­nė­ta, jau­ni­mo drau­gi­jos tuo me­tu griež­tos struk­tū­ros dar ne­tu­rė­jo, ta­čiau ma­tė, kaip vei­kia le­ga­lios drau­gi­jos, o ir bend­rai di­džio­ji da­lis to me­to drau­gi­jų tai­kė pa­na­šius drau­gi­ji­nio gy­ve­ni­mo prin­ci­pus: de­mo­kra­ti­nis bal­sa­vi­mas, va­do­vų at­skai­to­my­bė prieš na­rius, vei­ki­mas pa­gal drau­gi­jos įsta­tus. Per drau­gi­jos ar kuo­pe­lės su­si­rin­ki­mą bu­vo ga­li­ma ap­tar­ti vie­šus rei­ka­lus, gal­būt ini­ci­juo­ti ko­ope­ra­ty­vo ar var­to­to­jų drau­gi­jos stei­gi­mą, pa­kal­bė­ti apie vals­čiaus rin­ki­mus ar apie Lie­tu­vos at­sto­vus Dūmoje.

Dar stip­res­nių vi­suo­me­ni­nių sai­tų rei­kė­jo dėl to, kad jau­ni­mo ra­te­liai ne­bu­vo val­džios įre­gist­ruo­ti. Tai reiš­kė, jog ban­dy­mai su­ar­tin­ti ke­lių apy­lin­kių jau­ni­mą, ne­su­ta­ri­mai ra­te­lio vi­du­je ar tarp skir­tin­gų pa­žiū­rų jau­ni­mo kė­lė di­de­lę ri­zi­ką pa­tek­ti į žan­da­rų aki­ra­tį. Nu­si­vy­lu­sie­ji ar įžeis­tie­ji ga­lė­jo, pa­vyz­džiui, pa­pa­sa­ko­ti apie ta­ria­mai kenks­min­gą kuo­pe­lės veik­lą jau­nuo­lio tė­vams ar vie­tos ku­ni­gui ar­ba kraš­tu­ti­niu at­ve­ju per­duo­ti in­for­ma­ci­ją žan­da­rams. Jau­ni­mo spau­do­je ra­šy­ta, esą pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jau­ni­mas da­ly­vau­ja ir at­ei­ti­nin­kų, ir auš­ri­nin­kų veik­lo­je, o kai ku­rių kuo­pe­lių va­dai tai net ska­ti­na. Taip bu­vo ren­ka­ma or­ga­ni­za­ci­jos kon­ku­ren­tės vi­di­nė in­for­ma­ci­ja, ku­ri vė­liau ga­lė­jo pa­tek­ti į ca­ro žan­da­rų rankas.

„Dar stip­res­nių vi­suo­me­ni­nių sai­tų rei­kė­jo dėl to, kad jau­ni­mo ra­te­liai ne­bu­vo val­džios įre­gist­ruo­ti. Tai reiš­kė, jog ban­dy­mai su­ar­tin­ti ke­lių apy­lin­kių jau­ni­mą, ne­su­ta­ri­mai ra­te­lio vi­du­je ar tarp skir­tin­gų pa­žiū­rų jau­ni­mo kė­lė di­de­lę ri­zi­ką pa­tek­ti į žan­da­rų akiratį.“

Už­gims­tan­čių at­ei­ti­nin­kų ra­te­liai ga­lė­jo pa­si­nau­do­ti Ka­ta­li­kų baž­ny­čios pa­ra­ma. Štai vie­nas pag­rin­di­nių Kau­no ka­ta­li­kų drau­gi­jų or­ga­ni­za­to­rių ku­ni­gas Po­vi­las Do­ge­lis tei­gė, kad 1911 me­tų va­sa­rį pra­dė­jus or­ga­ni­zuo­tis „At­ei­ties“ skai­ty­to­jų bū­re­liams „slap­tu­mui iš­lai­ky­ti, su­si­rin­ki­mai bū­da­vo da­ro­mi ne­di­de­lė­mis kuo­pe­lė­mis, po 8–12 žmo­nių. Kau­ne dau­giau­sia rink­da­vo­si pas ma­ne, ret­kar­čiais pas. Kun. Damb­raus­ką. (…) At­ei­ti­nin­kų ju­dė­ji­mui rem­ti, pas. Kun. Do­ge­lį bu­vo su­da­ry­ta slap­ta ka­sa“. Be to, ka­ta­li­kiš­kas drau­gi­jas Kau­no gu­ber­ni­jos ca­ri­nė ad­mi­nist­ra­ci­ja ma­tė kaip tam tik­rą at­sva­rą kai­rio­sioms or­ga­ni­za­ci­joms ir pro­fe­si­nėms są­jun­goms. 1914 me­tų žan­da­rų ra­por­te dėl „At­ei­ties“ ra­te­lio veik­los Vei­ve­rių mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je tei­gia­ma, kad jo­kios prie­švals­ty­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos ne­pa­ste­bė­ta, nes se­mi­na­ri­jos tei­sės mo­ky­to­jas, vie­ti­nis ku­ni­gas An­dziu­lis, sten­gia­si mo­ki­nius ug­dy­ti „kle­ri­ka­li­nė­je dva­sio­je“, at­bai­dy­ti nuo ne­pa­gei­dau­ti­nų tiks­lų ir dėl­to rei­ka­lau­ja juos skai­ty­ti kle­ri­ka­li­nės pa­krai­pos „At­ei­tį“.

„Auš­ri­nės“ ir „Jau­ni­mo“ ra­te­lių veik­lą žan­da­rai se­kė ati­džiai vi­sų pir­ma dėl drau­džia­mos kai­rio­sios li­te­ra­tū­ros. Tai nu­švie­čia 1912 me­tais Skriau­džių „Jau­ni­mo“ ra­te­liui iš­kel­ta by­la. At­ro­dy­tų, jog da­liai kai­mo jau­ni­mo iki ga­lo net ne­bu­vo aiš­ku, kiek jų veik­la le­ga­li, o kiek pa­vo­jin­ga. Štai gre­ti­mo kai­mo jau­nuo­lis tei­ra­vo­si Skriau­džių ra­te­lio pir­mi­nin­ko, ar dėl jo tu­ri­mos bi­b­lio­te­kė­lės ver­ta bi­jo­ti po­li­ci­jos. Žan­da­rams ga­vus ži­nių, jog Skriau­džiuo­se vei­kia slap­tas lie­tu­vių kai­mo jau­ni­mo ra­te­lis, jų na­muo­se bu­vo at­lik­tos kra­tos, o nu­sta­ty­ti na­riai bu­vo su­lai­ky­ti ir ap­klaus­ti. Žan­da­rams ra­dus cen­zū­ros už­draus­tų bro­šiū­rų ir so­cia­lis­ti­nių lei­di­nių ban­dy­ta įro­dy­ti, jog jiems va­do­vau­ja so­cial­de­mo­kra­tai, siū­ly­ta juos iš­rem­ti į Si­bi­rą. Įpras­ti­niai val­džios įta­ria­mie­ji tuo me­tu bu­vo įvai­rios pog­rin­dy­je vei­kian­čios or­ga­ni­za­ci­jos, daž­niau­siai kai­rio­sios ideo­lo­gi­jos po­li­ti­nės par­ti­jos ir drau­gi­jos. Štai 1909 me­tais Kau­no mies­te nu­si­kals­ta­mo­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis įvar­din­tos: anar­chis­tai-ko­mu­nis­tai, so­cia­lis­tai­re­vo­liu­cio­nie­riai, Ru­si­jos so­cial­de­mo­kra­tų dar­bi­nin­kų par­ti­ja, žy­dų Bun­das, Len­kų so­cia­lis­tų ir Lie­tu­vių so­cial­de­mo­kra­tų par­ti­jų sky­riai, sio­nis­tai- so­cia­lis­tai. Bet ko­kios są­sa­jos su šio­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, ak­ty­vūs veiks­mai per 1905 me­tų re­vo­liu­ci­ją ar kai­rio­sios spau­dos pla­ti­ni­mas ga­lė­jo su­kel­ti ca­ri­nio re­ži­mo represijas.

Pa­si­tei­si­ni­muo­se ra­te­lio na­riai tei­gė, jog or­ga­ni­za­ci­jos ne­bū­ta: nau­do­ta­si tik le­ga­laus „Jau­ni­mo“ ir „Lie­tu­vos ūki­nin­ko“ pa­ta­ri­mais, jau­ni­mas po šven­čių rink­da­vo­si prie baž­ny­čios ir keis­da­vo­si laik­raš­čiais. Or­ga­ni­za­ci­jos lais­vu­mas, ma­tyt, ir bu­vo prie­žas­tis, ko­dėl men­ko­je ra­te­lio bi­b­lio­te­ko­je ga­lė­jo ras­tis įvai­rių ideo­lo­gi­jų lei­di­nių ar vie­nas ki­tas so­cial­de­mo­kra­ti­nių pa­žiū­rų jau­nuo­lis tarp jų na­rių. Ga­liau­siai ra­te­lio veik­lo­je prie­švals­ty­bi­nės veik­los ne­įžvelg­ta ir kaip baus­mė už ne­le­ga­lius su­si­rin­ki­mus ra­te­lio na­riams bu­vo įskai­ty­tas ke­le­tą mė­ne­sių tru­kęs jų su­lai­ky­mas. Po ke­lių me­tų šio­je by­lo­je mi­nė­tas jau­nuo­lis „Jau­ni­mui“ jau ra­šė ko­re­s­pon­den­ci­jas iš JAV, ko ge­ro, dėl to­li­mes­nio žan­da­rų per­se­kio­ji­mo nu­spren­dė ne­ri­zi­kuo­ti ir emig­ruo­ti kur saugiau.

Pasaulėžiūrų išsiskyrimas

Kai­rio­jo­je jau­ni­mo spau­do­je ne­veng­ta už­si­min­ti ir apie dis­ci­p­li­nuo­jan­čią vi­du­ri­nių mo­kyk­lų sis­te­mą. Kri­ti­kuo­ti įvai­rūs mo­ki­nių gy­ve­ni­mo su­var­žy­mai: grį­ži­mas nu­sta­ty­tu lai­ku į bend­ra­bu­čius, pa­žy­miai už ge­rą el­ge­sį, dau­gy­bė re­gu­lia­vi­mų, ku­rie ug­do baikš­tų ir tik kny­go­mis be­si­rū­pi­nan­tį mo­ki­nį. Bū­tent jau­ni­mo ra­te­liai ga­lė­jo kom­pen­suo­ti da­lį to­kios sis­te­mos trū­ku­mų. 1911 me­tais „Auš­ri­nė­je“ taip bu­vo at­rem­ta kri­ti­ka mo­ki­nių vi­suo­me­ni­niam ak­ty­vu­mui: „Ir tik tas ge­ras im­pul­sas, tas idė­ji­nis-vi­suo­me­nis- fi­lo­zo­fi­ji­nis „kir­ši­ni­mas“, prieš ku­rį taip nar­siai sto­jo A. Sm. [An­ta­nas Sme­to­na], ga­li iš­trauk­ti mo­ki­nį iš pra­žū­ties, su­lai­ky­ti jį dva­sios lygs­va­roj ir pastu­mė­ti pirmyn.“

Ryš­kė­jan­tys pa­sau­lė­žiū­ri­niai gin­čai, ne­pai­sant vie­ni­jan­čių lie­tu­viš­kos kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo ir jos tei­sių gy­ni­mų as­pek­tų, bu­vo na­tū­ra­lus pro­ce­sas. Į dau­ge­lį so­cia­li­nių prob­le­mų, ypač į re­li­gi­jos vaid­me­nį vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me, im­ta žiū­rė­ti skir­tin­gai. Es­mi­nis at­ei­ti­nin­kų ir auš­ri­nin­kų gin­čų ob­jek­tas bu­vo re­li­gi­ja. Tai to­li gra­žu ne­reiš­kia, jog vi­sas „Auš­ri­nės“ ar „Jau­ni­mo“ ra­te­lių jau­ni­mas bu­vo prie­šiš­kas ka­ta­li­ky­bei. Lie­tu­vos ka­ta­li­kų vei­kė­jai vis spar­čiau įgy­ven­di­no po­pie­žiaus Leo­no XIII en­cik­li­kos „Re­rum no­va­rum“ idė­jas: stei­gė pa­sau­lie­ti­nes ka­ta­li­kų drau­gi­jas, kū­rė ka­ta­li­kiš­kas pro­fe­si­nes or­ga­ni­za­ci­jas ir ban­dė at­sver­ti kai­rių­jų įta­ką tarp dar­bi­nin­kų. Tai sa­vai­me di­di­no kon­ku­ren­ci­ją su ki­to­mis pa­sau­lė­žiū­ro­mis – sy­kiu ir tarp jaunimo.

Auš­ri­nin­kai ar jau­ni­mie­čiai spau­do­je daž­nai už­si­min­da­vo apie prieš „pir­mei­viš­ką“ spau­dą ir or­ga­ni­za­ci­jas agi­tuo­jan­čius ku­ni­gus. Ka­dan­gi ku­ni­gai daž­nai bu­vo vie­tos drau­gi­jų sky­rių or­ga­ni­za­to­riai, pa­moks­lų me­tu ar po pa­mal­dų ga­lė­jo kreip­tis į pa­mal­des­nius ūki­nin­kus, jog jie už­draus­tų sa­vo vai­kams su­si­dė­ti su „pir­mei­viais“. Ko ge­ro, bū­ta at­ve­jų, kuo­met pa­tys auš­ri­nin­kai įžeis­da­vo ti­kin­čių­jų jaus­mus ir su­kel­da­vo konf­lik­tus. Dau­gu­mą jų ga­na sun­ku iš­narp­lio­ti – laik­raš­čių re­dak­ci­jos sun­kiai ga­lė­da­vo pa­tik­rin­ti ko­re­s­pon­den­ci­jų au­ten­tiš­ku­mą, to­dėl spau­do­je pa­si­ro­dy­da­vo ne­ma­žai ži­nių, ku­rias ki­ti ko­re­s­pon­den­tai pa­neig­da­vo ar­ba nu­švies­da­vo kitaip.

„Ryš­kė­jan­tys pa­sau­lė­žiū­ri­niai gin­čai, ne­pai­sant vie­ni­jan­čių lie­tu­viš­kos kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo ir jos tei­sių gy­ni­mų as­pek­tų, bu­vo na­tū­ra­lus pro­ce­sas. Į dau­ge­lį so­cia­li­nių prob­le­mų, ypač į re­li­gi­jos vaid­me­nį vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me, im­ta žiū­rė­ti skirtingai.“

Įdo­mus Lie­tu­vos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų iš­ta­kų lai­ko­tar­pis ir ly­čių klau­si­mu. Bū­tent šiuo me­tu di­dė­ja be­si­mo­kan­čių ir vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me da­ly­vau­jan­čių mer­gi­nų skai­čius. Žiū­rint iš da­bar­ties per­spek­ty­vos kai ku­rios dis­ku­si­jos at­ro­do nai­vo­kai. Da­lis vai­ki­nų spau­do­je bu­vo lin­kę skųs­tis mer­gi­nų vi­suo­me­ni­niu pa­sy­vu­mu. At­seit dau­giau­sia dė­me­sio jos ski­ria sa­vo iš­vaiz­dai, yra abe­jin­gos or­ga­ni­za­ci­jų rei­ka­lams, gal­būt per ty­lios, na, ir pag­rin­de rū­pi­na­si, kaip ras­ti ge­rą ka­va­lie­rių. Pa­čios mer­gi­nos jau­ni­mo spau­do­je ne kar­tą ra­gi­no mer­gi­nas pa­bus­ti ir pri­si­dė­ti prie drau­gi­ji­nės veik­los. Ta­čiau be­ne blai­viau­si pa­si­sa­ky­mai spau­do­je pa­lies­da­vo ly­čių ne­ly­gy­bės klau­si­mą. Štai vie­nos mer­gi­nos po­zi­ci­ja „Auš­ri­nė­je“ taip nu­sa­kė prob­le­mos es­mę. Vi­sų pir­ma, mer­gi­nų šei­mos nė­ra lin­ku­sios jų iš­leis­ti į aukš­tes­nius moks­lus. Ant­ra, be­pi­gu vai­ki­nams kal­bė­ti apie vi­suo­me­ni­nę veik­lą va­sa­ros ato­sto­gų me­tu, kai jie ga­li ge­rai iš­si­mie­go­ti, ry­te ras­ti se­sers pa­ruoš­tus pus­ry­čius, o po to, iš kar­to su kny­ga at­si­sės­ti pa­vė­sy­je po me­džiu ir bū­ti ne­truk­do­mais. Ži­no­ma, ir vai­ki­nams tek­da­vo nu­dirb­ti ūkio dar­bus, ta­čiau bū­tent mer­gi­noms kliū­da­vo to­kia di­de­lė da­lis na­mų ruo­šos dar­bų, kad prak­tiš­kai ne­be­lik­da­vo lai­ko nie­kam ki­tam: tek­da­vo rū­pin­tis ir mais­tu, ir ma­žes­niais bro­liais ar se­se­ri­mis, nu­dirb­ti ki­tus bui­ties darbus.

Taip už­gi­mė vie­nos pir­mų­jų Lie­tu­vos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų – dar ne ofi­cia­lios, bet jau per spau­dą mez­gan­čios sa­vo tink­lus. Ne­ma­žą da­lį jų pri­si­im­tų veik­lų šian­dien nu­dir­ba įvai­rios ins­ti­tu­ci­jos. Jau­ni­mui pa­čiam ne­be­rei­kia rū­pin­tis bent jau pra­di­niu iš­si­la­vi­ni­mu. Smul­kie­ji verslai ir ūki­nin­kai ne­bė­ra taip pri­klau­so­mi nuo jau­ni­mo įgy­tų ži­nių. Įvai­rių pra­mo­gų ir už­kla­si­nių veik­lų pa­siū­la tai­pogi pa­kan­ka­ma. Ki­ta ver­tus, ir šian­dien sun­ku įsi­vaiz­duo­ti ge­res­nę sa­vi­val­dos ir de­mo­kra­ti­jos mo­kyk­lą, pra­ti­ni­mą­si prie vie­šų­jų rei­ka­lų. Ne­pra­ran­da ak­tu­alu­mo ir sa­višvie­tos bei nū­die­nos ak­tu­ali­jų ap­mąs­ty­mo po­rei­kis. Ir nors da­bar eg­zo­tiš­kai at­ro­do tų lai­kų su­si­or­ga­ni­za­vu­sios jau­nuo­me­nės idea­lais kuo grei­čiau pa­si­da­lin­ti sa­vo ži­nio­mis su la­biau­siai to rei­ka­lau­jan­čiais, ta­čiau šian­die­nos jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­joms, ypač aka­de­mi­nėms, ieš­kan­čioms sa­vo­sios pa­skir­ties ir veik­los lau­ko, jau­ni­mo ir pla­čio­sios vi­suo­me­nės san­ty­kis tu­rė­tų bū­ti ne­ma­žiau aktualus.

Mar­ty­nas But­kus, „Švies­ti sa­ve ir ki­tus“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 23–27.