Kiek studentų judėjimų Lietuvoje pamenate per pastaruosius 30 metų? Ar galėtumėte pasakyti, ką reiškia studentų judėjimas? Dažnas Vakarų Europos studentas, ko gero, pagalvotų apie 1968-ųjų gegužę Prancūzijoje. Gerokai sunkiau atsakyti, ką studentų judėjimas reiškia Lietuvoje.
Studentai, kaip atskira socialinė grupė, Europos kultūroje pastebimi nuo ankstyvojo Renesanso. Apibrėžusi save per kritišką ir neretai konfliktišką santykį su institucionalizuota galia ji Europos istorijoje sukūrė reikšmingų protesto epizodų. Studentų aktyvizmas visų pirma siekia geresnių materialinių studijų sąlygų ir dėstomo turinio pokyčių. Tačiau organizuoti studentų veiksmai ir jų įsitraukimas į ideologinius sąjūdžius ne kartą įkvėpė ar prisidėjo prie didesnių politinių permainų.
Per praėjusius tris dešimtmečius Lietuvoje daugiausiai studentų aktyvizmo pavyzdžių aptinkame vietiniame aukštųjų mokyklų kontekste. Šie proveržiai dažniausiai siejami su studentų atstovybių ar Lietuvos studentų sąjungos veikla. Galime išskirti paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, kai atstovybės nevengė aštresnės konfrontacijos su universitetų vadovybėmis ir vykdomąja valdžia. Net ir LSS pradžia 1991–1993 metais buvo pažymėta protesto akcijų, minias sutraukiančių mitingų ir griežtų reikalavimų užtikrinti studentų materialines sąlygas. Vėliau ėmė keistis studentijos judėjimo principai ir LSS sąmoningai pasirinko kelią pereiti nuo garsių demonstracijų ir boikotų prie bandymo užmegzti dialogą. Susidaro įspūdis, kad konkrečius politinius siekius vis dažniau keitė vidiniai studentų organizacijų klausimai ir kultinis šūkis „gerinti studentų atstovavimą“.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Lietuvos studentų judėjimų istorija kol kas nėra parašyta. Tačiau istorinių įvykių, kai studentai prisiimdavo atsakomybę už visuomenės kryptį, yra užtektinai. Nuo XIX amžiaus pradžios slaptų draugijų Vilniaus universitete, siekusių savišvietos idealų ir atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką, tęsiant Maskvos, Peterburgo, Varšuvos ir Vakarų Europos universitetų lietuvių studentų draugijomis, kurių nariai buvo tautinio atgimimo priešakyje, iki tarpukario VDU korporacijų ir draugijų, tampriai susijusių su politinėmis partijomis ir ryžtu studentijai kelti visuomeninės veiklos užduotis. Žinoma, sovietinė okupacija neleido įvykti 1968 metų studentų protestų lietuviškajam atitikmeniui. Galbūt panašų kartų susidūrimą ir jaunatviško pasipriešinimo pavyzdį galime įžvelgti po Romo Kalantos susideginimo 1972 metų gegužę sekusiuose įvykiuose ir žygeivių bei kraštotyros klubų veikloje. Visgi pilna studentiška jėga šios jaunimo aktyvizmo apraiškos negalėjo išsiskleisti.
Norėdami praplėsti supratimą apie studentų judėjimus publikuojame pirmąją iš trijų istoriko Brendano Dooley teksto „Studentų judėjimai“ dalį. Ši apžvalga daugiau nei prieš 20 metų išėjo Europos socialinės istorijos enciklopedijoje ir, kaip būdinga enciklopediniams tekstams, suteikia tik patį bendriausią reiškinio vaizdą. Vis dėlto tikimės, kad istorinė studentų judėjimų retrospektyva bus gera pradžia plačiau apmąstyti jų raidą Lietuvoje, o studentijai geriau suvokti savo socialinę ir politinę galią. Be tokios savimonės studentija vargiai galės imtis opiausių mūsų laiko klimato krizės ar istorinius rekordus mušančios socialinės nelygybės klausimų ir sėkmingai organizuotis universitete bei už jo ribų.
Brendan Dooley
Studentų judėjimai
Universitetas ankstyvaisiais Naujaisiais laikais
Socialinės istorijos tyrėjai yra parodę, kaip Renesanso metu universitetai išsivystė į elitines laipsnį suteikiančias institucijas, užtikrinančias kelią į teisės ir medicinos profesijas ar pareigas Bažnyčioje. Svarbu nepamiršti, kad iki dvidešimto amžiaus vidurio studentai buvo ne tik socialinis, bet ir išskirtinai vyriškas elitas. Įprastos to meto studentų organizacijos – brolijos, gėrimo klubai ir fechtavimosi draugijos – iš esmės siekė studentams suteikti tas pačias korporacines privilegijas, kuriomis naudojosi kitos visuomenės grupės. Šios organizacijos kol kas nesulaukė didesnio akademikų dėmesio, išskyrus pavienius kruvinus miestiečių ir universiteto bendruomenės konfliktus. Įprastai ginčus su miestiečiais išprovokuodavo riaušės dėl duonos (angl. bread riots) ir piliečių ar kilmingų šeimų, kurioms priklausė studentai, garbės įžeidimas. Retkarčiais konfliktai visus universiteto studentus net priversdavo išsikelti už miesto ribų – paskutinis toks atvejis užfiksuotas 1790 metais Getingeno mieste. Savo ruožtu Padujos universitete ginčai dėl rektoriaus rinkimų galėjo sukelti skirtingų studentų grupių peštynes. Daugumoje šalių universitetai pateko į valdininkų kontrolę, tačiau universitetuose tvarka įvesta suteikus garantijas jų privilegijoms ir autonomijai.
Nuo XVI amžiaus valstybės pradėjo kištis į labiausiai paplitusį to meto „studentų judėjimą“ – peregrinato academica, arba studijų keliones, kurių metu studentai, pavyzdžiui Prancūzijoje, prieš baigdami studijas susipažindavo ne mažiau kaip su trimis universitetais. Ypač mažiau populiariose vietose dėl religinių nesutarimų ir studentų skaičiaus mažėjimo baimės valstybės siekė riboti vietinius universitetus baigusiųjų galimybes praktikuoti savo profesiją. Nenumanydama valdžia keliems amžiams į priekį paruošė dirvą vietinei organizacinei veiklai.
Įnirtingesni studentų veiksmai, paliečiantys religinį, intelektualinį ir politinį gyvenimą, dažniausiai prasidėdavo už universiteto ribų ir tik jų atgarsiai patekdavo į universitetą, todėl negalima jų tirti kaip atskiro studentų kultūros ar ideologijos produkto. Vienas iš religinio gyvenimo pavyzdžių – Mažosios Vokietijos organizacija Kembridže, kuri XVI amžiaus pradžioje palaikė Martino Liuterio reformacijos judėjimą. Intelektualinių judėjimų dalimi buvo akademijų kūrimas – įprasta Renesanso idealų – mandagaus pokalbio, naudingumo ir malonumo – raiška, prie kurios reikšmingai prisidėjo Italijos universitetų studentai. Tikėtina, kad norėdami pritraukti mecenatus, Romos universiteto teisės studentai kūrė debatų klubus, kuriuose kartu su iškiliais vietos veikėjais pompastiškai postringavo ir diskutuodavo besiruošdami egzaminams. Politinių judėjimų pavyzdžiais tapo Oksfordo universiteto frakcijos, kurios iki lemiamos Edvardo IV pergalės Rožių karuose palaikė arba Lankasterių, arba Jorkų dinastiją. Po dviejų šimtų metų, net vykstant pilietiniam karui ir puritonų religinėms idėjoms pasklidus tarp studentų, politinės simpatijos Oksforde didžia dalimi liko karaliaus pusėje.
Studentai ir revoliucija
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu studentai, persmelkti Apšvietos idėjų ir galbūt mažiau nei vyresnės kar̃tos susitaikę su ancien régime, ėmė vaidinti radikalesnį vaidmenį viešajame gyvenime. Rene miesto Studentų teisininkų draugija angažavosi tirti prastėjančią Prancūzijos politinę padėtį ir koja kojon su bedarbiais iš Jaunųjų piliečių draugijos įsitraukė į smarkius protestus prieš vietinius kilminguosius. Kai 1792 metų vasario įstatymu Paryžiaus universitete buvo drastiškai sumažintas studentų skaičius, skelbdami ištikimybę laisvės ir lygybės idealams studentai plūstelėjo savanoriauti revoliucinėje kariuomenėje. Prancūzijos revoliucijos smūgis ancien régime korporatizmui (visuomenės susiskirstymui pagal profesinius interesus – red. past.) iškėlė rimtų klausimų apie universiteto organizacijos ateitį net ten, kur gildijos ir korporacijos nebuvo panaikintos. Akimirksniu senųjų brolijų, gėrimo klubų ir fechtavimosi draugijų nebuvo atsisakyta, tačiau studentai pradėjo ieškoti naujų organizavimosi formų.
Modernios studentų organizacijos užsimezgė 1815 metais Vokietijoje, įsteigus taip vadinamas Burschenschaften (vok. „Bursche“ – jaunuolis, „-schaft“ žymi asmenų sambūrį; šios draugijos priešinosi Vienos kongresui, siekė suvienyti studentiją, krikščioniją ir Vokietiją bei išlaisvinti pastarąją nuo užsienio valstybių įtakos – red. past.) ir joms greitai pasklidus po visą šalį. Nuo šio įvykio socialinės istorijos tyrėjai įžvelgia tikrą jaunimo krizę – studentai pradėjo kurti specifinę jiems priklausančią viešąją erdvę, besiskiriančią nuo restauracijos Europos politinio elito. Studentai dažnai pasižymėjo radikaliu nacionalizmu, perimtu iš tokių rašytojų kaip Johanas Fichtė, ir antivyriausybiniu įkarščiu, kurį įelektrino nusivylimas Napoleono karais. Net jei dauguma jų pritarė naujai Vilhelmo Humbolto universitetinio švietimo koncepcijai suteikti platų išsilavinimą, o ne vien tik enciklopedines žinias, jie nerado šio idealo įkūnyto jokiose to meto institucijose. Burschenschaften sudarė sąlygas reformuotis patiems. Priešindamiesi tariamai nusususiai politinio ir intelektualinio elito frankofilijai, jie sukūrė naują fiziškai tvirto, drausmingo ir germaniško jaunimo įvaizdį.
Naujojo judėjimo išraiška buvo pirmasis studentų festivalis Vartburge 1817 metų spalį, kai pusantro tūkstančio studentų susirinko išreikšti savo laisvės ir tėvynės idėjų. Gyseno mieste Karlo Foleno suburta radikali dešinioji studentų judėjimo atmaina Giessener Schwarzen (vok. Gyseno juodieji) savo programoje palaikė vokiško nacionalizmo interpretaciją, atmetusią prancūzišką, slavišką ir žydišką Vokietijos elementą. Kai studentų organizacijos nariams priskirti smurto protrūkiai iššaukė sankcijas pagal 1819 metų Karlsbado nutarimus, jie pradėjo radikalesnę griaunamąją veiklą pogrindyje. Burschenschaften įkvėpti libertariniai ir patriotiniai idealai buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje susijungė su opozicinėmis nuotaikomis cariniam režimui, tad 1821 metais oficialiu dekretu buvo uždraustos visos slaptos studentų draugijos. 1823 metais Vilniuje studentai buvo suimti dėl anticarinių pareiškimų, o aktyviausi jų – ištremti.
Visoje Europoje studentai ryškiai prisidėjo prie gausėjančių XIX amžiaus ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio neramumų, tačiau istorikai iki šiol neišskyrė studentų ir kitų dalyvaujančių visuomenės grupių motyvacijos. Studentai taip pat giliai kaip ir bet kas kitas buvo paliesti svaiginančio socialistinių idėjų mišinio ir romantinio patriotizmo, neturinčio vietos pasireikšti dominuojančios sociopolitinės sistemos ribose. Prancūzijoje jie prisidėjo prie politinės agitacijos, nuvedusios į antrosios restauracijos žlugimą ir Liepos monarchijos paskelbimą 1830-aisiais. Kitąmet Getingene studentai didele dalimi buvo atsakingi už bendruomeninės tarybos sukūrimą, kuri trumpai priešinosi Hanoverio karaliaus Vilhelmo IV valdžiai, atstovaujamai grafo Ernsto Münsterio. 1832 metais daugiau nei trisdešimt tūkstančių studentų ir kitų dalyvių šventė patriotizmą ir ateinantį Vokietijos suvienijimą Hambacho festivalyje. 1833 metais Frankfurto studentai, priklausantys grupei pavadinimu Vaterlandsverein, nesėkmingai siekė darbininkų ir valstiečių paramos norėdami perimti Vokietijos federalinį iždą ir inicijuoti visuotinį sukilimą. Netgi Šveicarijoje studentų grupė, žinoma kaip Radikalai, susikūrė 1839 metais su tikslu propaguoti glaudesnę kantonų sąjungą ir demokratines reformas.
Viena iš 1848 metų revoliucijos kibirkščių Paryžiuje buvo Liudviko Pilypo valdžios spendimas uždrausti politiškai motyvuotą Jules’io Michelet kursą Prancūzijos kolegijoje. Tai įaudrino studentus dar mėnesį prieš prasidedant tikriems susirėmimams. Be konstitucinių idealų, būsimuose įvykiuose studentus dalyvauti skatino intelektualinės bedarbystės šmėkla, iškilusi dėl ekonominės stagnacijos metu greitai augančio studentų skaičiaus. Eisenacho festivalis Vokietijoje turėjo būti demokratiškų diskusijų forumas, apimantis šiuos ir konkrečiau vokiškus klausimus. Apie tūkstantis du šimtai delegatų iš visos Vokietijos pateikė savo rezoliuciją Frankfurto nacionaliniam susirinkimui, kad šis parengtų naujosios Vokietijos imperijos konstituciją. Nors studentai atsakymų negavo, juos iš dalies nuramino panaikinti Karlsbado nutarimai ir tokios suformuotos demokratinės institucijos kaip Prūsijos karalystės parlamentas.
Iš anglų kalbos vertė ir įvadą parašė Martynas Butkus.
