/

Pirmosios studentų riaušės ir revoliucijos

Pirmoje studentų judėjimų istorijos dalyje – kaip privilegijuotas Renesanso elitas tapo viešąjį gyvenimą keičiančia jėga.

Studentai šturmuoja Frankfurto sargybą 1833 m. Frankfurto istorijos muziejaus nuotrauka

Kiek stu­den­tų ju­dė­ji­mų Lie­tu­vo­je pa­me­na­te per pa­sta­ruo­sius 30 me­tų? Ar ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti, ką reiš­kia stu­den­tų ju­dė­ji­mas? Daž­nas Va­ka­rų Eu­ro­pos stu­den­tas, ko ge­ro, pa­gal­vo­tų apie 1968-ųjų ge­gu­žę Pran­cū­zi­jo­je. Ge­ro­kai sun­kiau at­sa­ky­ti, ką stu­den­tų ju­dė­ji­mas reiš­kia Lietuvoje.

Stu­den­tai, kaip at­ski­ra so­cia­li­nė gru­pė, Eu­ro­pos kul­tū­ro­je pa­ste­bi­mi nuo anks­ty­vo­jo Re­ne­san­so. Api­brė­žu­si sa­ve per kri­tiš­ką ir ne­re­tai konf­lik­tiš­ką san­ty­kį su ins­ti­tu­cio­na­li­zuo­ta ga­lia ji Eu­ro­pos is­to­ri­jo­je su­kū­rė reikš­min­gų pro­tes­to epi­zo­dų. Stu­den­tų ak­ty­viz­mas vi­sų pir­ma sie­kia ge­res­nių ma­te­ria­li­nių stu­di­jų są­ly­gų ir dės­to­mo tu­ri­nio po­ky­čių. Ta­čiau or­ga­ni­zuo­ti stu­den­tų veiks­mai ir jų įsi­trau­ki­mas į ideo­lo­gi­nius są­jū­džius ne kar­tą įkvė­pė ar pri­si­dė­jo prie di­des­nių po­li­ti­nių permainų.

Per pra­ėju­sius tris de­šimt­me­čius Lie­tu­vo­je dau­giau­siai stu­den­tų ak­ty­viz­mo pa­vyz­džių ap­tin­ka­me vie­ti­nia­me aukš­tų­jų mo­kyk­lų kon­teks­te. Šie pro­ver­žiai daž­niau­siai sie­ja­mi su stu­den­tų at­sto­vy­bių ar Lie­tu­vos stu­den­tų są­jun­gos veik­la. Ga­li­me iš­skir­ti pas­ku­ti­nį XX am­žiaus de­šimt­me­tį, kai at­sto­vy­bės ne­ven­gė ašt­res­nės konf­ron­ta­ci­jos su uni­ver­si­te­tų va­do­vy­bė­mis ir vyk­do­mą­ja val­džia. Net ir LSS pra­džia 1991–1993 me­tais bu­vo pa­žy­mė­ta pro­tes­to ak­ci­jų, mi­nias su­trau­kian­čių mi­tin­gų ir griež­tų rei­ka­la­vi­mų už­tik­rin­ti stu­den­tų ma­te­ria­li­nes są­ly­gas. Vė­liau ėmė keis­tis stu­den­ti­jos ju­dė­ji­mo prin­ci­pai ir LSS są­mo­nin­gai pa­si­rin­ko ke­lią per­ei­ti nuo gar­sių de­monst­ra­ci­jų ir bo­i­ko­tų prie ban­dy­mo už­megz­ti dia­lo­gą. Su­si­da­ro įspū­dis, kad konk­re­čius po­li­ti­nius sie­kius vis daž­niau kei­tė vi­di­niai stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jų klau­si­mai ir kul­ti­nis šū­kis „ge­rin­ti stu­den­tų atstovavimą“. 

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Lie­tu­vos stu­den­tų ju­dė­ji­mų is­to­ri­ja kol kas nė­ra pa­ra­šy­ta. Ta­čiau is­to­ri­nių įvy­kių, kai stu­den­tai pri­si­im­da­vo at­sa­ko­my­bę už vi­suo­me­nės kryp­tį, yra už­tek­ti­nai. Nuo XIX am­žiaus pra­džios slap­tų drau­gi­jų Vil­niaus uni­ver­si­te­te, sie­ku­sių sa­višvie­tos idea­lų ir at­kur­ti bu­vu­sią Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ką, tę­siant Mask­vos, Pe­ter­bur­go, Var­šu­vos ir Va­ka­rų Eu­ro­pos uni­ver­si­te­tų lie­tu­vių stu­den­tų drau­gi­jo­mis, ku­rių na­riai bu­vo tau­ti­nio at­gi­mi­mo prie­ša­ky­je, iki tar­pu­ka­rio VDU kor­po­ra­ci­jų ir drau­gi­jų, tam­p­riai su­si­ju­sių su po­li­ti­nė­mis par­ti­jo­mis ir ryž­tu stu­den­ti­jai kel­ti vi­suo­me­ni­nės veik­los už­duo­tis. Ži­no­ma, so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja ne­lei­do įvyk­ti 1968 me­tų stu­den­tų pro­tes­tų lie­tu­viš­ka­jam ati­tik­me­niui. Gal­būt pa­na­šų kar­tų su­si­dū­ri­mą ir jau­na­tviš­ko pa­si­prie­ši­ni­mo pa­vyz­dį ga­li­me įžvelg­ti po Ro­mo Ka­lan­tos su­si­de­gi­ni­mo 1972 me­tų ge­gu­žę se­ku­siuo­se įvy­kiuo­se ir žy­gei­vių bei kraš­to­ty­ros klu­bų veik­lo­je. Vis­gi pil­na stu­den­tiš­ka jė­ga šios jau­ni­mo ak­ty­viz­mo ap­raiš­kos ne­ga­lė­jo išsiskleisti. 

No­rė­da­mi pra­p­lės­ti su­pra­t­imą apie stu­den­tų ju­dė­ji­mus pub­li­kuo­ja­me pir­mą­ją iš tri­jų is­to­ri­ko Bren­da­no Do­oley teks­to „Stu­den­tų ju­dė­ji­mai“ da­lį. Ši ap­žval­ga dau­giau nei prieš 20 me­tų iš­ėjo Eu­ro­pos so­cia­li­nės is­to­ri­jos en­ciklo­pe­di­jo­je ir, kaip bū­din­ga en­ciklo­pe­di­niams teks­tams, su­tei­kia tik pa­tį bend­riau­sią reiš­ki­nio vaiz­dą. Vis dėl­to ti­ki­mės, kad is­to­ri­nė stu­den­tų ju­dė­ji­mų ret­ro­s­pek­ty­va bus ge­ra pra­džia pla­čiau ap­mąs­ty­ti jų rai­dą Lie­tu­vo­je, o stu­den­ti­jai ge­riau su­vok­ti sa­vo so­cia­li­nę ir po­li­ti­nę ga­lią. Be to­kios sa­vi­mo­nės stu­den­ti­ja var­giai ga­lės im­tis opiau­sių mū­sų lai­ko kli­ma­to kri­zės ar is­to­ri­nius re­kor­dus mu­šan­čios so­cia­li­nės ne­ly­gy­bės klau­si­mų ir sėk­min­gai or­ga­ni­zuo­tis uni­ver­si­te­te bei už jo ribų. 

Bren­dan Dooley

Stu­den­tų judėjimai

Universitetas ankstyvaisiais Naujaisiais laikais

So­cia­li­nės is­to­ri­jos ty­rė­jai yra pa­ro­dę, kaip Re­ne­san­so me­tu uni­ver­si­te­tai iš­si­vys­tė į eli­ti­nes laips­nį su­tei­kian­čias ins­ti­tu­ci­jas, už­tik­ri­nan­čias ke­lią į tei­sės ir me­di­ci­nos pro­fe­si­jas ar pa­rei­gas Baž­ny­čio­je. Svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad iki dvi­de­šim­to am­žiaus vi­du­rio stu­den­tai bu­vo ne tik so­cia­li­nis, bet ir iš­skir­ti­nai vy­riš­kas eli­tas. Įpras­tos to me­to stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos – bro­li­jos, gė­ri­mo klu­bai ir fech­ta­vi­mo­si drau­gi­jos – iš es­mės sie­kė stu­den­tams su­teik­ti tas pa­čias kor­po­ra­ci­nes pri­vi­le­gi­jas, ku­rio­mis nau­do­jo­si ki­tos vi­suo­me­nės gru­pės. Šios or­ga­ni­za­ci­jos kol kas ne­su­lau­kė di­des­nio aka­de­mi­kų dė­me­sio, iš­sky­rus pa­vie­nius kru­vi­nus mies­tie­čių ir uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nės konf­lik­tus. Įpras­tai gin­čus su mies­tie­čiais iš­pro­vo­kuo­da­vo riau­šės dėl duo­nos (angl. bre­ad riots) ir pi­lie­čių ar kil­min­gų šei­mų, ku­rioms pri­klau­sė stu­den­tai, gar­bės įžei­di­mas. Ret­kar­čiais konf­lik­tai vi­sus uni­ver­si­te­to stu­den­tus net pri­vers­da­vo iš­si­kel­ti už mies­to ri­bų – pas­ku­ti­nis toks at­ve­jis už­fik­suo­tas 1790 me­tais Ge­tin­ge­no mies­te. Sa­vo ruož­tu Pa­du­jos uni­ver­si­te­te gin­čai dėl rek­to­riaus rin­ki­mų ga­lė­jo su­kel­ti skir­tin­gų stu­den­tų gru­pių peš­ty­nes. Dau­gu­mo­je ša­lių uni­ver­si­te­tai pa­te­ko į val­di­nin­kų kont­ro­lę, ta­čiau uni­ver­si­te­tuo­se tvar­ka įves­ta su­tei­kus ga­ran­ti­jas jų pri­vi­le­gi­joms ir autonomijai.

Nuo XVI am­žiaus vals­ty­bės pra­dė­jo kiš­tis į la­biau­siai pa­pli­tu­sį to me­to „stu­den­tų ju­dė­ji­mą“ – per­e­g­ri­na­to aca­de­mi­ca, ar­ba stu­di­jų ke­lio­nes, ku­rių me­tu stu­den­tai, pa­vyz­džiui Pran­cū­zi­jo­je, prieš baig­da­mi stu­di­jas su­si­pa­žin­da­vo ne ma­žiau kaip su tri­mis uni­ver­si­te­tais. Ypač ma­žiau po­pu­lia­rio­se vie­to­se dėl re­li­gi­nių ne­su­ta­ri­mų ir stu­den­tų skai­čiaus ma­žė­ji­mo bai­mės vals­ty­bės sie­kė ri­bo­ti vie­ti­nius uni­ver­si­te­tus bai­gu­sių­jų ga­li­my­bes prak­ti­kuo­ti sa­vo pro­fe­si­ją. Ne­nu­ma­ny­da­ma val­džia ke­liems am­žiams į prie­kį pa­ruo­šė dir­vą vie­ti­nei or­ga­ni­za­ci­nei veiklai.

Pra­ėju­sių šimt­me­čių (1409, 1509, 1609, 1709 m.) stu­den­tų kos­tiu­mai iš 1809 m. Leip­ci­go uni­ver­si­te­to ju­bi­lie­jaus šven­tės knygos.

Įnir­tin­ges­ni stu­den­tų veiks­mai, pa­lie­čian­tys re­li­gi­nį, in­te­lek­tu­ali­nį ir po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą, daž­niau­siai pra­si­dė­da­vo už uni­ver­si­te­to ri­bų ir tik jų at­gar­siai pa­tek­da­vo į uni­ver­si­te­tą, to­dėl ne­ga­li­ma jų tir­ti kaip at­ski­ro stu­den­tų kul­tū­ros ar ideo­lo­gi­jos pro­duk­to. Vie­nas iš re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo pa­vyz­džių – Ma­žo­sios Vo­kie­ti­jos or­ga­ni­za­ci­ja Kemb­ri­dže, ku­ri XVI am­žiaus pra­džio­je pa­lai­kė Mar­ti­no Liu­te­rio re­for­ma­ci­jos ju­dė­ji­mą. In­te­lek­tu­ali­nių ju­dė­ji­mų da­li­mi bu­vo aka­de­mi­jų kū­ri­mas – įpras­ta Re­ne­san­so idea­lų – man­da­gaus po­kal­bio, nau­din­gu­mo ir ma­lo­nu­mo – raiš­ka, prie ku­rios reikš­min­gai pri­si­dė­jo Ita­li­jos uni­ver­si­te­tų stu­den­tai. Ti­kė­ti­na, kad no­rė­da­mi pri­trauk­ti me­ce­na­tus, Ro­mos uni­ver­si­te­to tei­sės stu­den­tai kū­rė de­ba­tų klu­bus, ku­riuo­se kar­tu su iš­ki­liais vie­tos vei­kė­jais pom­pa­stiš­kai post­rin­ga­vo ir dis­ku­tuo­da­vo be­si­ruoš­da­mi eg­za­mi­nams. Po­li­ti­nių ju­dė­ji­mų pa­vyz­džiais ta­po Oks­for­do uni­ver­si­te­to frak­ci­jos, ku­rios iki le­mia­mos Ed­var­do IV per­ga­lės Ro­žių ka­ruo­se pa­lai­kė ar­ba Lan­kas­te­rių, ar­ba Jor­kų di­na­sti­ją. Po dvie­jų šim­tų me­tų, net vyks­tant pi­lie­ti­niam ka­rui ir pu­ri­to­nų re­li­gi­nėms idė­joms pas­kli­dus tarp stu­den­tų, po­li­ti­nės sim­pa­ti­jos Oks­for­de di­džia da­li­mi li­ko ka­ra­liaus pusėje. 

Studentai ir revoliucija

Di­džio­sios Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos me­tu stu­den­tai, per­s­melk­ti Ap­švie­tos idė­jų ir gal­būt ma­žiau nei vy­res­nės kar̃tos su­si­tai­kę su an­cien régi­me, ėmė vai­din­ti ra­di­ka­les­nį vaid­me­nį vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me. Re­ne mies­to Stu­den­tų tei­si­nin­kų drau­gi­ja an­ga­ža­vo­si tir­ti pras­tė­jan­čią Pran­cū­zi­jos po­li­ti­nę pa­dė­tį ir ko­ja ko­jon su be­dar­biais iš Jau­nų­jų pi­lie­čių drau­gi­jos įsi­trau­kė į smar­kius pro­tes­tus prieš vie­ti­nius kil­min­guo­sius. Kai 1792 me­tų va­sa­rio įsta­ty­mu Pa­ry­žiaus uni­ver­si­te­te bu­vo dras­tiš­kai su­ma­žin­tas stu­den­tų skai­čius, skelb­da­mi iš­ti­ki­my­bę lais­vės ir ly­gy­bės idea­lams stu­den­tai plūs­te­lė­jo sa­va­no­riau­ti re­vo­liu­ci­nė­je ka­riuo­me­nė­je. Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos smū­gis an­cien régi­me kor­po­ra­tiz­mui (vi­suo­me­nės su­si­skirs­ty­mui pa­gal pro­fe­si­nius in­te­re­sus – red. pa­st.) iš­kė­lė rim­tų klau­si­mų apie uni­ver­si­te­to or­ga­ni­za­ci­jos at­ei­tį net ten, kur gil­di­jos ir kor­po­ra­ci­jos ne­bu­vo pa­nai­kin­tos. Aki­mirks­niu se­nų­jų bro­li­jų, gė­ri­mo klu­bų ir fech­ta­vi­mo­si drau­gi­jų ne­bu­vo at­si­sa­ky­ta, ta­čiau stu­den­tai pra­dė­jo ieš­ko­ti nau­jų or­ga­ni­za­vi­mo­si formų.

Vie­nos uni­ver­si­te­to stu­den­tai da­li­na­si pir­muo­sius gink­lus 1848 m. HGM nuotrauka

Mo­der­nios stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos už­si­mez­gė 1815 me­tais Vo­kie­ti­jo­je, įstei­gus taip va­di­na­mas Bur­schenschaf­ten (vok. „Bur­sche“ – jau­nuo­lis, „-schaft“ žy­mi as­me­nų sam­bū­rį; šios drau­gi­jos prie­ši­no­si Vie­nos kon­g­re­sui, sie­kė su­vie­ny­ti stu­den­ti­ją, krikš­čio­ni­ją ir Vo­kie­ti­ją bei iš­lais­vin­ti pa­sta­rą­ją nuo už­sie­nio vals­ty­bių įta­kos – red. pa­st.) ir joms grei­tai pas­kli­dus po vi­są ša­lį. Nuo šio įvy­kio so­cia­li­nės is­to­ri­jos ty­rė­jai įžvel­gia tik­rą jau­ni­mo kri­zę – stu­den­tai pra­dė­jo kur­ti spe­ci­fi­nę jiems pri­klau­san­čią vie­šą­ją erd­vę, be­si­ski­rian­čią nuo res­tau­ra­ci­jos Eu­ro­pos po­li­ti­nio eli­to. Stu­den­tai daž­nai pa­si­žy­mė­jo ra­di­ka­liu na­cio­na­liz­mu, per­im­tu iš to­kių ra­šy­to­jų kaip Jo­ha­nas Fi­ch­tė, ir an­ti­vy­riau­sy­bi­niu įkarš­čiu, ku­rį įe­lekt­ri­no nu­si­vy­li­mas Na­po­leo­no ka­rais. Net jei dau­gu­ma jų pri­ta­rė nau­jai Vil­hel­mo Hum­bol­to uni­ver­si­te­ti­nio švie­ti­mo kon­cep­ci­jai su­teik­ti pla­tų iš­si­la­vi­ni­mą, o ne vien tik en­ciklo­pe­di­nes ži­nias, jie ne­ra­do šio idea­lo įkū­ny­to jo­kio­se to me­to ins­ti­tu­ci­jo­se. Bur­schenschaf­ten su­da­rė są­ly­gas re­for­muo­tis pa­tiems. Prie­šin­da­mie­si ta­ria­mai nu­su­su­siai po­li­ti­nio ir in­te­lek­tu­ali­nio eli­to fran­ko­fi­li­jai, jie su­kū­rė nau­ją fi­ziš­kai tvir­to, draus­min­go ir ger­ma­niš­ko jau­ni­mo įvaizdį. 

Nau­jo­jo ju­dė­ji­mo iš­raiš­ka bu­vo pir­ma­sis stu­den­tų fes­ti­va­lis Vart­bur­ge 1817 me­tų spa­lį, kai pu­san­t­ro tūks­tan­čio stu­den­tų su­si­rin­ko iš­reikš­ti sa­vo lais­vės ir tė­vy­nės idė­jų. Gy­se­no mies­te Kar­lo Fo­le­no su­bur­ta ra­di­ka­li de­ši­nio­ji stu­den­tų ju­dė­ji­mo at­mai­na Gies­se­ner Sch­war­zen (vok. Gy­se­no juo­die­ji) sa­vo prog­ra­mo­je pa­lai­kė vo­kiš­ko na­cio­na­liz­mo in­ter­pre­ta­ci­ją, at­me­tu­sią pran­cū­ziš­ką, sla­viš­ką ir žy­diš­ką Vo­kie­ti­jos ele­men­tą. Kai stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos na­riams pri­skir­ti smur­to pro­trū­kiai iš­šau­kė sank­ci­jas pa­gal 1819 me­tų Karls­ba­do nu­ta­ri­mus, jie pra­dė­jo ra­di­ka­les­nę griau­na­mą­ją veik­lą pog­rin­dy­je. Bur­schenschaf­ten įkvėp­ti li­ber­ta­ri­niai ir pat­rio­ti­niai idea­lai bu­vu­sio­je Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ko­je su­si­jun­gė su opo­zi­ci­nė­mis nuo­tai­ko­mis ca­ri­niam re­ži­mui, tad 1821 me­tais ofi­cia­liu dek­re­tu bu­vo už­draus­tos vi­sos slap­tos stu­den­tų drau­gi­jos. 1823 me­tais Vil­niu­je stu­den­tai bu­vo su­im­ti dėl an­ti­ca­ri­nių pa­reiš­ki­mų, o ak­ty­viau­si jų – ištremti.

Dar­bi­nin­kas ir stu­den­tas iš Aka­de­mi­kų le­gio­no. Ka­ri­ka­tū­ra 1848 m. re­vo­liu­ci­jai Aust­ri­jo­je pa­mi­nė­ti. Ver­ein für corpss­tu­den­tis­che Ges­chi­cht­sfors­chung nuotrauka

Vi­so­je Eu­ro­po­je stu­den­tai ryš­kiai pri­si­dė­jo prie gau­sė­jan­čių XIX am­žiaus ket­vir­to­jo ir penk­to­jo de­šimt­me­čio ne­ra­mu­mų, ta­čiau is­to­ri­kai iki šiol ne­iš­sky­rė stu­den­tų ir ki­tų da­ly­vau­jan­čių vi­suo­me­nės gru­pių mo­ty­va­ci­jos. Stu­den­tai taip pat gi­liai kaip ir bet kas ki­tas bu­vo pa­lies­ti svai­gi­nan­čio so­cia­lis­ti­nių idė­jų mi­ši­nio ir ro­man­ti­nio pat­rio­tiz­mo, ne­tu­rin­čio vie­tos pa­si­reikš­ti do­mi­nuo­jan­čios so­cio­po­li­ti­nės sis­te­mos ri­bo­se. Pran­cū­zi­jo­je jie pri­si­dė­jo prie po­li­ti­nės agi­ta­ci­jos, nu­ve­du­sios į ant­ro­sios res­tau­ra­ci­jos žlu­gi­mą ir Lie­pos mo­nar­chi­jos pas­kel­bi­mą 1830-ai­siais. Ki­tą­met Ge­tin­ge­ne stu­den­tai di­de­le da­li­mi bu­vo at­sa­kin­gi už bend­ruo­me­ni­nės ta­ry­bos su­kū­ri­mą, ku­ri trum­pai prie­ši­no­si Ha­no­ve­rio ka­ra­liaus Vil­hel­mo IV val­džiai, at­sto­vau­ja­mai gra­fo Erns­to Müns­te­rio. 1832 me­tais dau­giau nei tris­de­šimt tūks­tan­čių stu­den­tų ir ki­tų da­ly­vių šven­tė pat­rio­tiz­mą ir at­ei­nan­tį Vo­kie­ti­jos su­vie­ni­ji­mą Ham­ba­cho fes­ti­va­ly­je. 1833 me­tais Frank­fur­to stu­den­tai, pri­klau­san­tys gru­pei pa­va­di­ni­mu Va­ter­landsver­ein, ne­sėk­min­gai sie­kė dar­bi­nin­kų ir vals­tie­čių pa­ra­mos no­rė­da­mi per­im­ti Vo­kie­ti­jos fe­de­ra­li­nį iž­dą ir ini­ci­juo­ti vi­suo­ti­nį su­ki­li­mą. Net­gi Švei­ca­ri­jo­je stu­den­tų gru­pė, ži­no­ma kaip Ra­di­ka­lai, su­si­kū­rė 1839 me­tais su tiks­lu pro­pa­guo­ti glau­des­nę kan­to­nų są­jun­gą ir de­mo­kra­ti­nes reformas. 

Vie­na iš 1848 me­tų re­vo­liu­ci­jos ki­birkš­čių Pa­ry­žiu­je bu­vo Liud­vi­ko Pi­ly­po val­džios spen­di­mas už­draus­ti po­li­tiš­kai mo­ty­vuo­tą Jules’io Mi­che­let kur­są Pran­cū­zi­jos ko­le­gi­jo­je. Tai įaud­ri­no stu­den­tus dar mė­ne­sį prieš pra­si­de­dant tik­riems su­si­rė­mi­mams. Be kons­ti­tu­ci­nių idea­lų, bū­si­muo­se įvy­kiuo­se stu­den­tus da­ly­vau­ti ska­ti­no in­te­lek­tu­ali­nės be­dar­bys­tės šmėk­la, iš­ki­lu­si dėl eko­no­mi­nės stag­na­ci­jos me­tu grei­tai au­gan­čio stu­den­tų skai­čiaus. Ei­se­nacho fes­ti­va­lis Vo­kie­ti­jo­je tu­rė­jo bū­ti de­mo­kra­tiš­kų dis­ku­si­jų fo­ru­mas, ap­iman­tis šiuos ir konk­re­čiau vo­kiš­kus klau­si­mus. Apie tūks­tan­tis du šim­tai de­le­ga­tų iš vi­sos Vo­kie­ti­jos pa­tei­kė sa­vo re­zo­liu­ci­ją Frank­fur­to na­cio­na­li­niam su­si­rin­ki­mui, kad šis pa­reng­tų nau­jo­sios Vo­kie­ti­jos im­pe­ri­jos kons­ti­tu­ci­ją. Nors stu­den­tai at­sa­ky­mų ne­ga­vo, juos iš da­lies nu­ra­mi­no pa­nai­kin­ti Karls­ba­do nu­ta­ri­mai ir to­kios su­for­muo­tos de­mo­kra­ti­nės ins­ti­tu­ci­jos kaip Prū­si­jos ka­ra­lys­tės parlamentas. 


Bren­dan Do­oley, „Stu­dent mo­ve­ments“, En­cyclo­pe­dia of Eu­ro­pe­an So­cial His­to­ry, t. 3, New York: Char­les Sc­ri­bne­r’s Sons, 2001, p. 301–310.

Iš ang­lų kal­bos ver­tė ir įva­dą pa­ra­šė Mar­ty­nas Butkus.

Brendan Dooley

Brendan Dooley yra Korko universitetinio koledžo (Airija) renesanso studijų profesorius. Jo pagrindinės tyrimų sritys yra kultūros ir žinių istorija.

Taip pat skaityk