Pirmojoje studentų judėjimų istorijos dalyje istorikas Brendanas Dooley kalbėjo apie tai, kaip privilegijuotas Renesanso elitas tapo viešąjį gyvenimą keičiančia jėga. Tekstų seriją pradėjusiame straipsnyje galima rasti ir Dooley tekstą vertusio Martyno Butkaus įvadą apie tai, kodėl apskritai verta kalbėti apie studentų judėjimus. Antrojoje istorijos dalyje Dooley dėmesį skyrė studentijos vaidmeniui radikalėjančiose XIX ir XX amžiaus visuomenėse.
Studentų judėjimų istoriją baigia trečioji pasakojimo dalis, kurios dėmesio centre – kulminaciją 1968-aisiais pasiekęs studentijos pasipriešinimo aukso amžius. Dooley savo pasakojimą baigia reikšmingu 1989-ųjų lūžiu. Visgi jau toliau nei per tris dešimtmečius nutolęs Šaltojo karo eros riboženklis kursto mintis apie tai, kaip galėtų atrodyti mūsų laikų judėjimų istorija. Tame tarpe ir lietuviškasis jos puslapis.
Brendan Dooley
Studentų judėjimai
Link 1968-ųjų
Pirmuosius pokario studentų judėjimus, kurie prasidėjo ne kaip masiniai protestai, o kaip pavienės reakcijos į konkrečias aplinkybes, išprovokavo sovietų remiamos represijos Rytų Europoje. 1948 metais sovietų okupuoto Berlyno dalyje esančio Frydricho Vilhelmo universiteto studentai palaikant Sąjungininkų okupacinėms pajėgoms pasipriešino sovietų manipuliacijoms bei izoliacijai ir jų sektoriuje įkūrė Laisvąjį Berlyno universitetą su nauja radikalia programa ir antihierarchine struktūra.
Studentams vis geriau suvokiant atotrūkį tarp politinės retorikos ir realybės savo šalyse, jie paskatino 1953 metų darbininkų sukilimus Rytų Vokietijoje ir Čekoslovakijoje, sukėlusius pirmąsias sovietų kariuomenės intervencijas į satelitines valstybes. Bijodami darbininkų sukilimo Vengrijoje, sovietai tais pačiais metais pakeitė Mátyás Rákosi nuosaikesniu Imre Nagy režimu. Toliau sekę įvykiai ėjo istorikams gerai pažįstama vaga – nevykę politiniai sprendimai iššaukė platesnio masto pasipriešinimą. Kai netrukus Nagy išlaisvino 80 tūkstančių politinių kalinių ir atskleidė ankstesniojo režimo naudotas teroro taktikas, 1955 metais sovietai sugrąžino Rákosi į valdžią. Augant opozicijai prieš Rákosi režimą tarp garsiausių jo kritikų buvo universitetinio Komunistinio jaunimo lygos sparno Petöfi klubo nariai. Liepos mėnesį vėl įsikišo sovietai, pakeisdami Rákosi dar griežtesniu Ernö Gero. Nepaisant to, įkvėpti 1956 metų Spalio politinio lūžio Lenkijoje (paskelbtas naujas Lenkijos jungtinės darbininkų partijos kursas žadant demokratizaciją ir geresnius santykius su Bažnyčia – red. past.), studentai ėmė burtis už nepriklausomą, demokratinę ir socialistinę Vengriją. Spalio 22 dieną maždaug penki tūkstančiai studentų priėmė Budapešto technikos universiteto rezoliuciją, kuria reikalavo taikių permainų, Nagy sugrąžinimo ir Sovietų Sąjungos pajėgų atsitraukimo. Spalio 23 dieną susirinko apie 300 tūkstančių studentų vedamų protestuotojų. Tačiau apsaugos pajėgoms ėmus šaudyti į studentus prie jų prisidėjo iškviestas vengrų kareivių pastiprinimas ir sovietų remiama vyriausybė atsitraukė. Nagy perėmė valdžią ir suformavo vyriausybę, žadėdamas laisvę ir nepriklausomybę nuo Varšuvos pakto. Sovietai puolė Budapeštą ir susigrąžino kontrolę tik po visuotinio puolimo ir griežtų atsakomųjų veiksmų, kurių metu suimta 20 tūkstančių ir žuvo 50 tūkstančių protestuotojų, Nagy ir 2 tūkstančių kitų nužudyti ir daugiau nei 80 tūkstančių buvo sužeisti. Beveik 230 tūkstančių vengrų pabėgo į Vakarus ir 10 tūkstančių studentų buvo deportuoti į Rusiją.
Paskutinysis studentų aktyvizmo šeštajame dešimtmetyje epizodas – protestas Varšuvos universitete prieš studentų laikraščio „Po Prostu“ uždarymą. Pastarasis nuo Lenkijos Spalio 1956-aisiais laikėsi liberalios politinės linijos. Taikūs protestuotojai, reikalavę sugrąžinti studentų laikraštį, po suteiktos saugumo garantijos buvo užklupti pasaloje ir sumušti policijos pareigūnų. Savo ruožtu peticiją pristatę ministro pirmininko Vladislovo Gomulkos vyriausybei buvo areštuoti.
Keletas iš pirmo žvilgsnio nesusijusių įvykių nuvedė iki masinio studentų sujudimo Rytuose ir Vakaruose 1968-aisiais. Valdančiosios struktūros buvo laikomos labiau susirūpinusiomis globaliomis saugumo problemomis nei demokratijos plėtra namuose. Kai kurie protestai buvo išimtinai susiję su universitetiniais reikalais. Pavyzdžiui, 1963 metų lapkritį Veiksmo savaitės metu Nacionalinės Prancūzijos studentų sąjungos (UNEF) nariai ir kelios dėstytojų profsąjungos ėmė reikalauti geresnės infrastruktūros, daugiau stipendijų ir gausesnio mokslinių tyrimų finansavimo. Taip pat buvo susirūpinta darbo praktikos galimybėmis studentams iš tokių disciplinų kaip sociologija, kėlusių iššūkį socialinei santvarkai. Kartais universitetinės ir visuomeninės problemos buvo glaudžiai susijusios, o jas pagilino vyriausybės ir studentijos pasaulėžiūros skirtumai.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Šiuo laikotarpiu atgarsiai iš Jungtinių Valstijų pasiekė Europą ir pirmąkart svariai paveikė studentų judėjimus. Studentų įsitraukimas į 1964 metų „Freedom Summer“ Alabamoje ir po to sekusį Berklio studentų sukilimą atskleidė masių potencialą. JAV nuo 1965-ųjų aršiai kritikuotas Vietnamo karas daugeliui europiečių tapo Vakarų militarizacijos ir kolonializmo simboliu. Tuo pat metu abiejų lyčių jaunimą veikė socialinės ir kultūrinės mados, keitusios modernų gyvenimą abipus Atlanto. Nepaisant gerėjančios ekonominės padėties, demokratinės vizijos siekė toliau nei leido tuometinis net pačių atviriausių visuomenių potencialas. Kadaise rūpėję tik siauram avangardo rateliui judėjimai tapo masinės jaunimo kultūros dalimi ne tik politikoje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Intelektualinį išsilaisvinimą įkvėpė situacionistai, neoegzistencialistai ir Jeanas Paulis Sartre’as. Meninį išsilaisvinimą įkvėpė bitnikų poetai ir abstraktusis ekspresionizmas. Tuo tarpu seksualinis išsilaisvinimas atnešė su tradicine šeimos struktūra konfliktuojančių elgesio modelių. Kritika moderniai vartotojiškai visuomenei atskleidė studentų judėjimo gyvenimo būdo aspektus.
Kilo vis daugiau iš vienos vietos į kitą sparčiai plintančių neramumų. 1964 metais Laisvajame Berlyno universitete studentai protestavo prieš Kongo ministro pirmininko Moise Tshombe atvykimą – jis buvo laikomas Belgijos kasybos pramonės interesų marionete. Administracijai atmetus studentų prašymus pakviesti žymų kairįjį Vakarų Vokietijos politikos ir universitetų kritiką Erichą Kuby, studentai surengė protestą, kuriame kėlė platų problemų spektrą, nuo aktyvisto įdarbinimo universitete iki Vietnamo karo.
Prancūzijoje skirtis tarp Charleso de Gaulle’o vyriausybės ir studentų politikos ėmė gilėti nuo 1960-ųjų, kai UNEF paskelbė paramą Alžyro nepriklausomybei ir oficialiai pareikalavo vyriausybę pradėti derybas su sukilėliais (1959 metais Prancūzija pripažino Alžyro apsisprendimo teisę, tačiau karą pratęsė 1960–1961 metų kolonistų maištai – red. past.). Po dvejus metus trukusių konfliktų Prancūzijos valdžia uždraudė viešus studentų protestus šiuo klausimu. 1963 metais nepasitenkinimas pagaliau prasiveržė neramumais Sorbonos universitete, kai sparčiai didėjantis studentų skaičius paralyžiavo universiteto struktūrą. Po susirėmimų tarp 10 tūkstančių Sorbonos studentų ir 4,5 tūkstančių policininkų, dvidešimt trijuose šalies universitetuose apie 300 tūkstančių studentų ir pusė visos profesūros paskelbė streiką. Kitąmet Italijos prezidento ir Prancūzijos švietimo ministro apsilankymo metu Paryžiaus universiteto studentai ir UNEF protestavo už demokratines reformas universitetuose.
1965-aisiais protestai Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje buvo nukreipti prieš Rodezijos (tuo metu nepripažintos valstybės Afrikos pietuose, kurios teritorija šiandien vadinama Zimbabve – red. past.) baltųjų bendruomenę, kuri buvo paskelbusi nepriklausomybę nuo juodųjų nacionalistų federacijos. Italijoje pirmieji protestai 1965 metais telkėsi Turino universitete – juose kelti sociologijos laipsnio pripažinimo, studentų savivaldos, studijų programų reformos ir kursų aktualumo klausimai. Taip pat 1967 metais Turine nuo universiteto vidaus problemų prasidėjo septynis mėnesius trukusi jo pastatų okupacija, kuri išsiplėtė iki nacionalinio lygmens socialinių problemų.
Vokietijos universitetuose studentų aktyvizmas kritinį tašką pasiekė 1967 metų liepą, kai protesto prieš Irano monarcho valstybinį vizitą metu policija žiauriai susidorojo su protestuotojais ir vienas įvykius stebėjęs žmogus žuvo. Maždaug 20 tūkstančių Vakarų Vokietijos studentų dalyvavo Hanoveryje vykusiose jo laidotuvėse. Hanoverio susirinkimo metu buvo parengtas manifestas, susiejęs policijos brutalumą su autoritarinės ir uždaros Vokietijos vyriausybės struktūros problemomis bei su bendra universitetų krize. Pastarasis susirinkimas paskatino studentų lyderio Rudi Dutschke ir Vokietijos socialistų studentų sąjungos (vok. Sozialistischer Deutscher Studentenbund) iškilimą. Tais pačiais metais Vakarų Berlyno studentai kaip alternatyvą pernelyg biurokratizuotam Laisvajam universitetui įsteigė Kritinį universitetą (Kritische Universität), kuriame buvo dėstomi studentų vedami kursai.
1968-ieji ir po jų
1968-ųjų studentų protestų sezonas prasidėjo įvykiais Čekoslovakijoje. Sausio mėnesį Čekoslovakijos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pareigas ėjęs nepopuliarus neostalinistas buvo pakeistas Aleksandru Dubčeku, kuris įvedė plataus masto reformas, įskaitant partijos demokratizaciją, judėjimo ir išraiškos laisves. Studentai suvaidino svarbų vaidmenį Prahos pavasaryje dalyvaudami diskusijose ir protestuose bei reikalaudami reformų tąsos ir Komunistų partijos vienvaldystės panaikinimo. Prahos judėjimo padrąsinti Varšuvos studentai pasinaudojo aplinkybėmis – vienos tautinės dramos (Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ – red. past.) uždraudimu – ir išėjo į demonstracijas už laisvę ir demokratizaciją Lenkijoje. Brutalus susidorojimas su abiem judėjimais bus svarbus atskaitos taškas studentų lyderiams per 1989-ųjų Aksominę revoliuciją.
Prahos judėjimo galia įkvėpė studentus Vakaruose imtis veiksmų dėl NATO reikalavimų Europai, Vietnamo karo ir JAV politikos Artimuosiuose Rytuose. Valle Giulia protestas Romoje baigėsi 250 studentų areštu. Vokietijoje Velykų maišto malšinimo metu buvo pašautas ir sunkiai sužeistas Rudi Dutschke – tai buvo judėjimą suolišinęs įvykis.
Prancūzijoje studentų lyderio Danielio Cohno-Bendito pašalinimas iš Nantero universiteto už jo organizacinę veiklą darkart protestų epicentrą perkėlė į Sorboną. Gegužės 3 dieną rektorius iškvietė policiją, idant ši pašalintų demonstrantus, bet pastarieji reagavo statydami barikadas ir svaidydami trinkeles. Kova tęsėsi savaites – jos metu buvo sužeisti šimtai studentų bei policijos pareigūnų, šeši šimtai studentų buvo suimti. Policijos žiaurumas ir vyriausybės užsispyrimas darbininkus patraukė protestuotojų pusėn ir, nepaisant menko tiesioginio tarpusavio kontakto, apriboto profsąjungų vadovų nuogąstavimų dėl studentų buržujų, šalyje prasidėjo streikų virtinė. Gegužės pabaigoje jau streikavę apie 10 milijonų darbininkų tik pagilino politinę krizę, o de Gaulle’o vyriausybė atrodė atsidūrusi ties žlugimo riba. Skubios vyriausybės nuolaidos darbo problemų klausimais susilpnino darbininkų paramą studentų judėjimui ir leido išvengti politinės katastrofos, o sėkminga vyriausybės kampanija naujuose rinkimuose patraukė konservatyvesnius šalies elementus savo pusėn. Gegužės įvykiai Paryžiuje įkvėpė maištus Zagrebe ir Belgrade birželio 3–10 dienomis, vėliau tą patį mėnesį neramumus Ciuriche, Londone, po to ir Vorike, kur studentai atrado jų politinę veiklą tyrusios administracijos dokumentus.
Prisijunk prie mūsų komandos:
Istorikai vis dar nesutaria dėl šių dvejų protesto metų reikšmės. Dauguma sutinka, kad tiesioginiai protestų rezultatai buvo mažiau svarbūs nei ilgalaikės jų pasekmės. Vakaruose, be atviresnio ir mažesnius reikalavimus keliančio priėmimo į universitetus, protestai atnešė nedaug pastebimų rezultatų. Ilguoju laikotarpiu kai kuriuose istorijos tyrimuose studentų judėjimas liko apkaltintas dėl drastiškų pokyčių radikalių kairiųjų taktikose. Anot jų, kai kurie nepasisekusiu mėginimu įgyvendinti revoliuciją nusivylę organizatoriai ėmėsi agresyvių avangardinių veiksmų nuversti sistemą, pavyzdžiui, Raudonosios armijos frakcija Vokietijoje ir Action Direct grupuotė Prancūzijoje. Italijoje radosi vadinamosios Raudonosios brigados, dar labiau radikalizavusios ir paskatinusios smurtauti 1977–1978 metų studentų judėjimą. Kita vertus, dėl bendro ekonominio pakilimo pokario politinėms partijoms tolstant nuo ideologijų, studentų judėjimas sugebėjo atkreipti dėmesį į klasinį susiskaldymą, trukdžiusį įgyvendinti demokratinius idealus, ir lyčių nelygybę, o tai padėjo iškilti moterų judėjimui. Judėjimas taip pat atkreipė dėmesį į neigiamą kapitalistinės plėtros ir moderniųjų technologijų pusę, o pabrėždamas ekonominio augimo ribas ir atkreipdamas tarptautinį dėmesį į aplinkosaugos problemas įkvėpė Žaliųjų judėjimą (studentų pradėtą vėlyvajame aštuntajame dešimtmetyje Vokietijoje). Septintajame dešimtmetyje studijavę ar profesoriavę intelektualai, įskaitant Michelį Foucault ir Jacques’ą Derrida, iš esmės suabejojo pačia modernybės samprata ir sekė besikuriančiu intelektualiniu judėjimu – vėliau pramintu postmodernizmu.
Turint tai omenyje, istorikai priešingai nei politologai nenustebo, kai septintąjį dešimtmetį pergyvenę Rytų Europos darbininkai ir aštuntajame dešimtmetyje brandą pasiekę studentai ėmė abejoti technologine ir ekonomine socializmo utopija – pirmiausia Lenkijoje, o vėliau ir kitur. Du dešimtmečius reformų, demokratijos ir pliuralizmo reikalavę judėjimai priešinosi įsitvirtinusioms ir nesitaikstančiomis valdžios struktūroms. Net ir giliai įsitikinę socialistai pripažino, kad atėjo laikas pokyčiams.
1981 metais prasidėjęs Solidarumo judėjimas Lenkijoje įrodė, kad režimas nėra visai nepažeidžiamas, o Gorbačiovo reformos sudrebino visą Rytų bloką. Studentai neišvengiamai prisidėjo prie toliau ėjusių įvykių. Jie liudijo Honeckerio vyriausybės žlugimą ir Berlyno sienos griūtį. Jie buvo pirmosiose gretose per Aksominę revoliuciją Čekoslovakijoje. Susiorganizavę Prahos pavasario veteranai buvo masinės demonstracijos 1989-ųjų rugpjūtį priešakyje. Represyvus vyriausybės atsakas gausią studentų demonstraciją lapkričio mėnesį pavertė sukilimu. Neoficiali opozicinė partija pagrasino visuotiniu streiku. Supratusi, kad šįkart sovietų pagalbos nesusilauks, vyriausybė atsistatydino. Čia, kaip ir kitur, atėjo sovietų eros pabaiga.
Nors 1989-ųjų judėjimai žymėjo reikšmingą epochos pabaigą Europos istorijoje, jie nereiškė studentų protestų pabaigos. Žvilgsnis į ilgą universitetų istoriją rodo, kad paskutiniu metu įsiplieskę neramumai yra tik maža dalis to, kas gali nutikti, kai svarbūs klausimai susiduria su studentų minios interesais ir aistromis bei išvaro studentus į gatves vėl skelbti jaunystės jėgą, senųjų kartų priespaudą ir pokyčių aistrą. Istorija taip pat rodo nesant jokios garantijos, kad studentų judėjimai visada atstovaus tik liberaliems lygių galimybių, multikultūralizmo ir visuotinės laisvės idealams.
Iš anglų kalbos vertė Monika Višnevska.
