/

Studentijos pasipriešinimo aukso amžius

Paskutinėje istorijos dalyje – apie globalius studentų maištus nuo 1968-ųjų iki Šaltojo karo pabaigos.

Protestuotojai žygiuoja susikabinę rankomis. Paryžius, 1968 m. gegužės 6 d. Getty Images, Georges Melet nuotrauka

Pir­mo­jo­je stu­den­tų ju­dė­ji­mų is­to­ri­jos da­ly­je is­to­ri­kas Bren­da­nas Do­oley kal­bė­jo apie tai, kaip pri­vi­le­gi­juo­tas Re­ne­san­so eli­tas ta­po vie­šą­jį gy­ve­ni­mą kei­čian­čia jė­ga. Teks­tų se­ri­ją pra­dė­ju­sia­me straips­ny­je ga­li­ma ras­ti ir Do­oley teks­tą ver­tu­sio Mar­ty­no But­kaus įva­dą apie tai, ko­dėl ap­skri­tai ver­ta kal­bė­ti apie stu­den­tų ju­dė­ji­mus. Ant­ro­jo­je is­to­ri­jos da­ly­je Do­oley dė­me­sį sky­rė stu­den­ti­jos vaid­me­niui ra­di­ka­lė­jan­čio­se XIX ir XX am­žiaus visuomenėse.

Stu­den­tų ju­dė­ji­mų is­to­ri­ją bai­gia tre­čio­ji pa­sa­ko­ji­mo da­lis, ku­rios dė­me­sio cent­re – kul­mi­na­ci­ją 1968-ai­siais pa­sie­kęs stu­den­ti­jos pa­si­prie­ši­ni­mo auk­so am­žius. Do­oley sa­vo pa­sa­ko­ji­mą bai­gia reikš­min­gu 1989-ųjų lū­žiu. Vis­gi jau to­liau nei per tris de­šimt­me­čius nu­to­lęs Šal­to­jo ka­ro eros ri­bo­žen­klis kur­sto min­tis apie tai, kaip ga­lė­tų at­ro­dy­ti mū­sų lai­kų ju­dė­ji­mų is­to­ri­ja. Ta­me tar­pe ir lie­tu­viš­ka­sis jos puslapis.

Bren­dan Dooley

Stu­den­tų judėjimai

Link 1968-ųjų

Pir­muo­sius po­ka­rio stu­den­tų ju­dė­ji­mus, ku­rie pra­si­dė­jo ne kaip ma­si­niai pro­tes­tai, o kaip pa­vie­nės re­ak­ci­jos į konk­re­čias ap­lin­ky­bes, iš­pro­vo­ka­vo so­vie­tų re­mia­mos rep­re­si­jos Ry­tų Eu­ro­po­je. 1948 me­tais so­vie­tų oku­puo­to Ber­ly­no da­ly­je esan­čio Fryd­ri­cho Vil­hel­mo uni­ver­si­te­to stu­den­tai pa­lai­kant Są­jun­gi­nin­kų oku­pa­ci­nėms pa­jė­goms pa­si­prie­ši­no so­vie­tų ma­ni­pu­lia­ci­joms bei izo­lia­ci­jai ir jų sek­to­riu­je įkū­rė Lais­vą­jį Ber­ly­no uni­ver­si­te­tą su nau­ja ra­di­ka­lia prog­ra­ma ir an­ti­hie­rar­chi­ne struktūra.

Stu­den­tams vis ge­riau su­vo­kiant ato­trū­kį tarp po­li­ti­nės re­to­ri­kos ir rea­ly­bės sa­vo ša­ly­se, jie pas­ka­ti­no 1953 me­tų dar­bi­nin­kų su­ki­li­mus Ry­tų Vo­kie­ti­jo­je ir Če­ko­slo­va­ki­jo­je, su­kė­lu­sius pir­mą­sias so­vie­tų ka­riuo­me­nės in­ter­ven­ci­jas į sa­te­li­ti­nes vals­ty­bes. Bi­jo­da­mi dar­bi­nin­kų su­ki­li­mo Ven­gri­jo­je, so­vie­tai tais pa­čiais me­tais pa­kei­tė Mátyás Rá­ko­si nuo­sai­kes­niu Im­re Na­gy re­ži­mu. To­liau se­kę įvy­kiai ėjo is­to­ri­kams ge­rai pa­žįs­ta­ma va­ga – ne­vy­kę po­li­ti­niai spren­di­mai iš­šau­kė pla­tes­nio mas­to pa­si­prie­ši­ni­mą. Kai ne­tru­kus Na­gy iš­lais­vi­no 80 tūks­tan­čių po­li­ti­nių ka­li­nių ir at­sklei­dė anks­tes­nio­jo re­ži­mo nau­do­tas te­ro­ro tak­ti­kas, 1955 me­tais so­vie­tai su­grą­ži­no Rá­ko­si į val­džią. Au­gant opo­zi­ci­jai prieš Rá­ko­si re­ži­mą tarp gar­siau­sių jo kri­ti­kų bu­vo uni­ver­si­te­ti­nio Ko­mu­nis­ti­nio jau­ni­mo ly­gos spar­no Pe­töfi klu­bo na­riai. Lie­pos mė­ne­sį vėl įsi­ki­šo so­vie­tai, pa­keis­da­mi Rá­ko­si dar griež­tes­niu Er­nö Ge­ro. Ne­pai­sant to, įkvėp­ti 1956 me­tų Spa­lio po­li­ti­nio lū­žio Len­ki­jo­je (pas­kelb­tas nau­jas Len­ki­jos jung­ti­nės dar­bi­nin­kų par­ti­jos kur­sas ža­dant de­mo­kra­ti­za­ci­ją ir ge­res­nius san­ty­kius su Baž­ny­čia – red. pa­st.), stu­den­tai ėmė bur­tis už ne­pri­klau­so­mą, de­mo­kra­ti­nę ir so­cia­lis­ti­nę Ven­gri­ją. Spa­lio 22 die­ną maž­daug pen­ki tūks­tan­čiai stu­den­tų pri­ėmė Bu­da­peš­to tech­ni­kos uni­ver­si­te­to re­zo­liu­ci­ją, ku­ria rei­ka­la­vo tai­kių per­mai­nų, Na­gy su­grą­ži­ni­mo ir So­vie­tų Są­jun­gos pa­jė­gų at­si­trau­ki­mo. Spa­lio 23 die­ną su­si­rin­ko apie 300 tūks­tan­čių stu­den­tų ve­da­mų pro­tes­tuo­to­jų. Ta­čiau ap­sau­gos pa­jė­goms ėmus šau­dy­ti į stu­den­tus prie jų pri­si­dė­jo iš­kvies­tas veng­rų ka­rei­vių pa­stip­ri­ni­mas ir so­vie­tų re­mia­ma vy­riau­sy­bė at­si­trau­kė. Na­gy per­ėmė val­džią ir su­for­ma­vo vy­riau­sy­bę, ža­dė­da­mas lais­vę ir ne­pri­klau­so­my­bę nuo Var­šu­vos pak­to. So­vie­tai puo­lė Bu­da­peš­tą ir su­si­grą­ži­no kont­ro­lę tik po vi­suo­ti­nio puo­li­mo ir griež­tų at­sa­ko­mų­jų veiks­mų, ku­rių me­tu su­im­ta 20 tūks­tan­čių ir žu­vo 50 tūks­tan­čių pro­tes­tuo­to­jų, Na­gy ir 2 tūks­tan­čių ki­tų nu­žu­dy­ti ir dau­giau nei 80 tūks­tan­čių bu­vo su­žeis­ti. Be­veik 230 tūks­tan­čių veng­rų pa­bė­go į Va­ka­rus ir 10 tūks­tan­čių stu­den­tų bu­vo de­por­tuo­ti į Rusiją.

Pro­tes­tuo­jan­čios stu­den­tės pir­mo­mis 1956 m. Ven­gri­jos re­vo­liu­ci­jos die­no­mis. Ven­gri­jos am­ba­sa­dos Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je nuotrauka

Pas­ku­ti­ny­sis stu­den­tų ak­ty­viz­mo šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je epi­zo­das – pro­tes­tas Var­šu­vos uni­ver­si­te­te prieš stu­den­tų laik­raš­čio „Po Pros­tu“ už­da­ry­mą. Pa­sta­ra­sis nuo Len­ki­jos Spa­lio 1956-ai­siais lai­kė­si li­be­ra­lios po­li­ti­nės li­ni­jos. Tai­kūs pro­tes­tuo­to­jai, rei­ka­la­vę su­grą­žin­ti stu­den­tų laik­raš­tį, po su­teik­tos sau­gu­mo ga­ran­ti­jos bu­vo už­klup­ti pa­sa­lo­je ir su­muš­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų. Sa­vo ruož­tu pe­ti­ci­ją pri­sta­tę mi­nist­ro pir­mi­nin­ko Vla­dis­lo­vo Go­mul­kos vy­riau­sy­bei bu­vo areštuoti.

Ke­le­tas iš pir­mo žvilgs­nio ne­su­si­ju­sių įvy­kių nu­ve­dė iki ma­si­nio stu­den­tų su­ju­di­mo Ry­tuo­se ir Va­ka­ruo­se 1968-ai­siais. Val­dan­čio­sios struk­tū­ros bu­vo lai­ko­mos la­biau su­si­rū­pi­nu­sio­mis glo­ba­lio­mis sau­gu­mo prob­le­mo­mis nei de­mo­kra­ti­jos plėt­ra na­muo­se. Kai ku­rie pro­tes­tai bu­vo iš­im­ti­nai su­si­ję su uni­ver­si­te­ti­niais rei­ka­lais. Pa­vyz­džiui, 1963 me­tų lap­kri­tį Veiks­mo sa­vai­tės me­tu Na­cio­na­li­nės Pran­cū­zi­jos stu­den­tų są­jun­gos (UNEF) na­riai ir ke­lios dės­ty­to­jų prof­są­jun­gos ėmė rei­ka­lau­ti ge­res­nės inf­rastruk­tū­ros, dau­giau sti­pen­di­jų ir gau­ses­nio moks­li­nių ty­ri­mų fi­nan­sa­vi­mo. Taip pat bu­vo su­si­rū­pin­ta dar­bo prak­ti­kos ga­li­my­bė­mis stu­den­tams iš to­kių dis­ci­p­li­nų kaip so­cio­lo­gi­ja, kė­lu­sių iš­šū­kį so­cia­li­nei san­t­var­kai. Kar­tais uni­ver­si­te­ti­nės ir vi­suo­me­ni­nės prob­le­mos bu­vo glau­džiai su­si­ju­sios, o jas pa­gi­li­no vy­riau­sy­bės ir stu­den­ti­jos pa­sau­lė­žiū­ros skirtumai.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Šiuo lai­ko­tar­piu at­gar­siai iš Jung­ti­nių Vals­ti­jų pa­sie­kė Eu­ro­pą ir pir­mą­kart sva­riai pa­vei­kė stu­den­tų ju­dė­ji­mus. Stu­den­tų įsi­trau­ki­mas į 1964 me­tų „Fre­e­dom Sum­mer“ Ala­ba­mo­je ir po to se­ku­sį Berk­lio stu­den­tų su­ki­li­mą at­sklei­dė ma­sių po­ten­cia­lą. JAV nuo 1965-ųjų ar­šiai kri­ti­kuo­tas Viet­na­mo ka­ras dau­ge­liui eu­ro­pie­čių ta­po Va­ka­rų mi­li­ta­ri­za­ci­jos ir ko­lo­nia­liz­mo sim­bo­liu. Tuo pat me­tu abie­jų ly­čių jau­ni­mą vei­kė so­cia­li­nės ir kul­tū­ri­nės ma­dos, kei­tu­sios mo­der­nų gy­ve­ni­mą abi­pus At­lan­to. Ne­pai­sant ge­rėjan­čios eko­no­mi­nės pa­dė­ties, de­mo­kra­ti­nės vi­zi­jos sie­kė to­liau nei lei­do tuo­me­ti­nis net pa­čių at­vi­riau­sių vi­suo­me­nių po­ten­cia­las. Ka­dai­se rū­pė­ję tik siau­ram avan­gar­do ra­te­liui ju­dė­ji­mai ta­po ma­si­nės jau­ni­mo kul­tū­ros da­li­mi ne tik po­li­ti­ko­je, bet ir ki­to­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se. In­te­lek­tu­ali­nį iš­si­lais­vi­ni­mą įkvė­pė si­tu­acio­nis­tai, neo­eg­zisten­cia­lis­tai ir Je­anas Pau­lis Sartre’as. Me­ni­nį iš­si­lais­vi­ni­mą įkvė­pė bi­tni­kų poe­tai ir abst­rak­tu­sis eks­p­re­sio­niz­mas. Tuo tar­pu sek­su­a­li­nis iš­si­lais­vi­ni­mas at­ne­šė su tra­di­ci­ne šei­mos struk­tū­ra konf­lik­tuo­jan­čių el­ge­sio mo­de­lių. Kri­ti­ka mo­der­niai var­to­to­jiš­kai vi­suo­me­nei at­sklei­dė stu­den­tų ju­dė­ji­mo gy­ve­ni­mo bū­do aspektus.

Ka­li­for­ni­jos uni­ver­si­te­to Berk­ly­je stu­den­tės pro­tes­tuo­se prieš Viet­na­mo ka­rą apie 1968 m. Pa­ci­fis­ti­nis ju­dė­ji­mas pra­si­dė­jo JAV stu­den­tų mies­te­liuo­se įsi­kū­rus Stu­den­tų už de­mo­kra­tiš­ką vi­suo­me­nę (SDS) grupelėms.

Ki­lo vis dau­giau iš vie­nos vie­tos į ki­tą spar­čiai plin­tan­čių ne­ra­mu­mų. 1964 me­tais Lais­va­ja­me Ber­ly­no uni­ver­si­te­te stu­den­tai pro­tes­ta­vo prieš Kon­go mi­nist­ro pir­mi­nin­ko Moi­se Tshom­be at­vy­ki­mą – jis bu­vo lai­ko­mas Bel­gi­jos ka­sy­bos pra­mo­nės in­te­re­sų ma­rio­ne­te. Ad­mi­nist­ra­ci­jai at­me­tus stu­den­tų pra­šy­mus pa­kvies­ti žy­mų kai­rį­jį Va­ka­rų Vo­kie­ti­jos po­li­ti­kos ir uni­ver­si­te­tų kri­ti­ką Eri­chą Ku­by, stu­den­tai su­ren­gė pro­tes­tą, ku­ria­me kė­lė pla­tų prob­le­mų spekt­rą, nuo ak­ty­vis­to įdar­bi­ni­mo uni­ver­si­te­te iki Viet­na­mo karo.

Pran­cū­zi­jo­je skir­tis tarp Char­le­so de Gaulle’o vy­riau­sy­bės ir stu­den­tų po­li­ti­kos ėmė gi­lė­ti nuo 1960-ųjų, kai UNEF pas­kel­bė pa­ra­mą Al­žy­ro ne­pri­klau­so­my­bei ir ofi­cia­liai pa­rei­ka­la­vo vy­riau­sy­bę pra­dė­ti de­ry­bas su su­ki­lė­liais (1959 me­tais Pran­cū­zi­ja pri­pa­ži­no Al­žy­ro ap­si­spren­di­mo tei­sę, ta­čiau ka­rą pra­tę­sė 1960–1961 me­tų ko­lo­nis­tų maiš­tai – red. pa­st.). Po dve­jus me­tus tru­ku­sių konf­lik­tų Pran­cū­zi­jos val­džia už­drau­dė vie­šus stu­den­tų pro­tes­tus šiuo klau­si­mu. 1963 me­tais ne­pa­si­ten­ki­ni­mas pa­ga­liau pra­si­ver­žė ne­ra­mu­mais Sor­bo­nos uni­ver­si­te­te, kai spar­čiai di­dė­jan­tis stu­den­tų skai­čius pa­ra­ly­žia­vo uni­ver­si­te­to struk­tū­rą. Po su­si­rė­mi­mų tarp 10 tūks­tan­čių Sor­bo­nos stu­den­tų ir 4,5 tūks­tan­čių po­li­ci­nin­kų, dvi­de­šimt tri­juo­se ša­lies uni­ver­si­te­tuo­se apie 300 tūks­tan­čių stu­den­tų ir pu­sė vi­sos pro­fe­sū­ros pas­kel­bė strei­ką. Ki­tą­met Ita­li­jos pre­zi­den­to ir Pran­cū­zi­jos švie­ti­mo mi­nist­ro ap­si­lan­ky­mo me­tu Pa­ry­žiaus uni­ver­si­te­to stu­den­tai ir UNEF pro­tes­ta­vo už de­mo­kra­ti­nes re­for­mas universitetuose.

Ru­di Dut­sch­ke (vi­du­ry­je) Tarp­tau­ti­nia­me Viet­na­mo kon­g­re­se. 1968 m., Ber­ly­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­tas. Sta­at­li­che Lan­des­bilds­tel­le Ham­burg, Eber­hard Se­e­li­ger nuotrauka 

1965-ai­siais pro­tes­tai Lon­do­no eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos moks­lų mo­kyk­lo­je bu­vo nu­kreip­ti prieš Ro­de­zi­jos (tuo me­tu ne­pri­pa­žin­tos vals­ty­bės Af­ri­kos pie­tuo­se, ku­rios te­ri­to­ri­ja šian­dien va­di­na­ma Zim­bab­ve – red. pa­st.) bal­tų­jų bend­ruo­me­nę, ku­ri bu­vo pas­kel­bu­si ne­pri­klau­so­my­bę nuo juo­dų­jų na­cio­na­lis­tų fe­de­ra­ci­jos. Ita­li­jo­je pir­mie­ji pro­tes­tai 1965 me­tais tel­kė­si Tu­ri­no uni­ver­si­te­te – juo­se kel­ti so­cio­lo­gi­jos laips­nio pri­pa­ži­ni­mo, stu­den­tų sa­vi­val­dos, stu­di­jų prog­ra­mų re­for­mos ir kur­sų ak­tu­alu­mo klau­si­mai. Taip pat 1967 me­tais Tu­ri­ne nuo uni­ver­si­te­to vi­daus prob­le­mų pra­si­dė­jo sep­ty­nis mė­ne­sius tru­ku­si jo pa­sta­tų oku­pa­ci­ja, ku­ri iš­si­plė­tė iki na­cio­na­li­nio lyg­mens so­cia­li­nių problemų.

Vo­kie­ti­jos uni­ver­si­te­tuo­se stu­den­tų ak­ty­viz­mas kri­ti­nį taš­ką pa­sie­kė 1967 me­tų lie­pą, kai pro­tes­to prieš Ira­no mo­nar­cho vals­ty­bi­nį vi­zi­tą me­tu po­li­ci­ja žiau­riai su­si­do­ro­jo su pro­tes­tuo­to­jais ir vie­nas įvy­kius ste­bė­jęs žmo­gus žu­vo. Maž­daug 20 tūks­tan­čių Va­ka­rų Vo­kie­ti­jos stu­den­tų da­ly­va­vo Ha­no­ve­ry­je vy­ku­sio­se jo lai­do­tu­vė­se. Ha­no­ve­rio su­si­rin­ki­mo me­tu bu­vo pa­reng­tas ma­ni­fes­tas, su­sie­jęs po­li­ci­jos bru­ta­lu­mą su au­to­ri­ta­ri­nės ir už­da­ros Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bės struk­tū­ros prob­le­mo­mis bei su bend­ra uni­ver­si­te­tų kri­ze. Pa­sta­ra­sis su­si­rin­ki­mas pas­ka­ti­no stu­den­tų ly­de­rio Ru­di Dut­sch­ke ir Vo­kie­ti­jos so­cia­lis­tų stu­den­tų są­jun­gos (vok. So­zia­lis­tis­cher De­ut­scher Stu­den­ten­bund) iš­ki­li­mą. Tais pa­čiais me­tais Va­ka­rų Ber­ly­no stu­den­tai kaip al­ter­na­ty­vą per­ne­lyg biu­ro­kra­ti­zuo­tam Lais­va­jam uni­ver­si­te­tui įstei­gė Kri­ti­nį uni­ver­si­te­tą (Kri­tis­che Uni­ver­si­tät), ku­ria­me bu­vo dės­to­mi stu­den­tų ve­da­mi kursai.

1968-ieji ir po jų

1968-ųjų stu­den­tų pro­tes­tų se­zo­nas pra­si­dė­jo įvy­kiais Če­ko­slo­va­ki­jo­je. Sau­sio mė­ne­sį Če­ko­slo­va­ki­jos ko­mu­nis­tų par­ti­jos pir­mo­jo sek­re­to­riaus pa­rei­gas ėjęs ne­po­pu­lia­rus neo­sta­li­nis­tas bu­vo pa­keis­tas Alek­sand­ru Dub­če­ku, ku­ris įve­dė pla­taus mas­to re­for­mas, įskai­tant par­ti­jos de­mo­kra­ti­za­ci­ją, ju­dė­ji­mo ir iš­raiš­kos lais­ves. Stu­den­tai su­vai­di­no svar­bų vaid­me­nį Pra­hos pa­va­sa­ry­je da­ly­vau­da­mi dis­ku­si­jo­se ir pro­tes­tuo­se bei rei­ka­lau­da­mi re­for­mų tą­sos ir Ko­mu­nis­tų par­ti­jos vien­val­dys­tės pa­nai­ki­ni­mo. Pra­hos ju­dė­ji­mo pa­drą­sin­ti Var­šu­vos stu­den­tai pa­si­nau­do­jo ap­lin­ky­bė­mis – vie­nos tau­ti­nės dra­mos (Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus „Vė­li­nių“ – red. pa­st.) už­drau­di­mu – ir iš­ėjo į de­monst­ra­ci­jas už lais­vę ir de­mo­kra­ti­za­ci­ją Len­ki­jo­je. Bru­ta­lus su­si­do­ro­ji­mas su abiem ju­dė­ji­mais bus svar­bus at­skai­tos taš­kas stu­den­tų ly­de­riams per 1989-ųjų Ak­so­mi­nę revoliuciją.

Če­kų stu­den­tai pir­mo­sio­mis 1968 m. so­vie­tų oku­pa­ci­jos die­no­mis ruo­šia pog­rin­džio ži­nių pra­ne­ši­mus. Get­ty Ima­ges, Ma­rio de Bia­si Mon­da­do­ri nuotrauka

Pra­hos ju­dė­ji­mo ga­lia įkvė­pė stu­den­tus Va­ka­ruo­se im­tis veiks­mų dėl NATO rei­ka­la­vi­mų Eu­ro­pai, Viet­na­mo ka­ro ir JAV po­li­ti­kos Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se. Val­le Giu­lia pro­tes­tas Ro­mo­je bai­gė­si 250 stu­den­tų areš­tu. Vo­kie­ti­jo­je Ve­ly­kų maiš­to mal­ši­ni­mo me­tu bu­vo pa­šau­tas ir sun­kiai su­žeis­tas Ru­di Dut­sch­ke – tai bu­vo ju­dė­ji­mą suo­li­ši­nęs įvykis.

Pran­cū­zi­jo­je stu­den­tų ly­de­rio Da­nie­lio Coh­no-Ben­di­to pa­ša­li­ni­mas iš Nan­te­ro uni­ver­si­te­to už jo or­ga­ni­za­ci­nę veik­lą dar­kart pro­tes­tų epi­cent­rą per­kė­lė į Sor­bo­ną. Ge­gu­žės 3 die­ną rek­to­rius iš­kvie­tė po­li­ci­ją, idant ši pa­ša­lin­tų de­monst­ran­tus, bet pa­sta­rie­ji reaga­vo sta­ty­da­mi ba­ri­ka­das ir svai­dy­da­mi trin­ke­les. Ko­va tę­sė­si sa­vai­tes – jos me­tu bu­vo su­žeis­ti šim­tai stu­den­tų bei po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, še­ši šim­tai stu­den­tų bu­vo su­im­ti. Po­li­ci­jos žiau­ru­mas ir vy­riau­sy­bės už­si­spy­ri­mas dar­bi­nin­kus pa­trau­kė pro­tes­tuo­to­jų pu­sėn ir, ne­pai­sant men­ko tie­sio­gi­nio tar­pu­sa­vio kon­tak­to, ap­ri­bo­to prof­są­jun­gų va­do­vų nuo­gąs­ta­vi­mų dėl stu­den­tų bur­žu­jų, ša­ly­je pra­si­dė­jo strei­kų vir­ti­nė. Ge­gu­žės pa­bai­go­je jau strei­ka­vę apie 10 mi­li­jo­nų dar­bi­nin­kų tik pa­gi­li­no po­li­ti­nę kri­zę, o de Gaulle’o vy­riau­sy­bė at­ro­dė at­si­dū­ru­si ties žlu­gi­mo ri­ba. Sku­bios vy­riau­sy­bės nuo­lai­dos dar­bo prob­le­mų klau­si­mais su­silp­ni­no dar­bi­nin­kų pa­ra­mą stu­den­tų ju­dė­ji­mui ir lei­do iš­veng­ti po­li­ti­nės ka­ta­st­ro­fos, o sėk­min­ga vy­riau­sy­bės kam­pa­ni­ja nau­juo­se rin­ki­muo­se pa­trau­kė kon­ser­va­ty­ves­nius ša­lies ele­men­tus sa­vo pu­sėn. Ge­gu­žės įvy­kiai Pa­ry­žiu­je įkvė­pė maiš­tus Za­g­re­be ir Bel­gra­de bir­že­lio 3–10 die­no­mis, vė­liau tą pa­tį mė­ne­sį ne­ra­mu­mus Ciu­ri­che, Lon­do­ne, po to ir Vo­ri­ke, kur stu­den­tai at­ra­do jų po­li­ti­nę veik­lą ty­ru­sios ad­mi­nist­ra­ci­jos dokumentus.

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Is­to­ri­kai vis dar ne­su­ta­ria dėl šių dve­jų pro­tes­to me­tų reikš­mės. Dau­gu­ma su­tin­ka, kad tie­sio­gi­niai pro­tes­tų re­zul­ta­tai bu­vo ma­žiau svar­būs nei il­ga­lai­kės jų pa­sek­mės. Va­ka­ruo­se, be at­vi­res­nio ir ma­žes­nius rei­ka­la­vi­mus ke­lian­čio pri­ėmi­mo į uni­ver­si­te­tus, pro­tes­tai at­ne­šė ne­daug pa­ste­bi­mų re­zul­ta­tų. Il­guo­ju lai­ko­tar­piu kai ku­riuo­se is­to­ri­jos ty­ri­muo­se stu­den­tų ju­dė­ji­mas li­ko ap­kal­tin­tas dėl dras­tiš­kų po­ky­čių ra­di­ka­lių kai­rių­jų tak­ti­ko­se. Anot jų, kai ku­rie ne­pa­si­se­ku­siu mė­gi­ni­mu įgy­ven­din­ti re­vo­liu­ci­ją nu­si­vy­lę or­ga­ni­za­to­riai ėmė­si ag­re­sy­vių avan­gar­di­nių veiks­mų nu­vers­ti sis­te­mą, pa­vyz­džiui, Rau­do­no­sios ar­mi­jos frak­ci­ja Vo­kie­ti­jo­je ir Ac­tion Di­rect gru­puo­tė Pran­cū­zi­jo­je. Ita­li­jo­je ra­do­si va­di­na­mo­sios Rau­do­no­sios bri­ga­dos, dar la­biau ra­di­ka­li­za­vu­sios ir pas­ka­ti­nu­sios smur­tau­ti 1977–1978 me­tų stu­den­tų ju­dė­ji­mą. Ki­ta ver­tus, dėl bend­ro eko­no­mi­nio pa­ki­li­mo po­ka­rio po­li­ti­nėms par­ti­joms tols­tant nuo ideo­lo­gi­jų, stu­den­tų ju­dė­ji­mas su­ge­bė­jo at­kreip­ti dė­me­sį į kla­si­nį su­si­skal­dy­mą, truk­džiu­sį įgy­ven­din­ti de­mo­kra­ti­nius idea­lus, ir ly­čių ne­ly­gy­bę, o tai pa­dė­jo iš­kil­ti mo­te­rų ju­dė­ji­mui. Ju­dė­ji­mas taip pat at­krei­pė dė­me­sį į nei­gia­mą ka­pi­ta­lis­ti­nės plėt­ros ir mo­der­nių­jų tech­no­lo­gi­jų pu­sę, o pa­brėž­da­mas eko­no­mi­nio au­gi­mo ri­bas ir at­kreip­da­mas tarp­tau­ti­nį dė­me­sį į ap­lin­ko­sau­gos prob­le­mas įkvė­pė Ža­lių­jų ju­dė­ji­mą (stu­den­tų pra­dė­tą vė­ly­va­ja­me aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Vo­kie­ti­jo­je). Sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je stu­di­ja­vę ar pro­fe­so­ria­vę in­te­lek­tu­alai, įskai­tant Mi­che­lį Fou­cault ir Jacques’ą Der­ri­da, iš es­mės su­abe­jo­jo pa­čia mo­der­ny­bės sam­pra­ta ir se­kė be­si­ku­rian­čiu in­te­lek­tu­ali­niu ju­dė­ji­mu – vė­liau pra­min­tu postmodernizmu.

Tu­rint tai ome­ny­je, is­to­ri­kai prie­šin­gai nei po­li­to­lo­gai ne­nu­ste­bo, kai sep­tin­tą­jį de­šimt­me­tį per­gy­ve­nę Ry­tų Eu­ro­pos dar­bi­nin­kai ir aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je bran­dą pa­sie­kę stu­den­tai ėmė abe­jo­ti tech­no­lo­gi­ne ir eko­no­mi­ne so­cia­liz­mo uto­pi­ja – pir­miau­sia Len­ki­jo­je, o vė­liau ir ki­tur. Du de­šimt­me­čius re­for­mų, de­mo­kra­ti­jos ir pliu­ra­liz­mo rei­ka­la­vę ju­dė­ji­mai prie­ši­no­si įsi­tvir­ti­nu­sioms ir ne­si­taiks­tan­čio­mis val­džios struk­tū­roms. Net ir gi­liai įsi­ti­ki­nę so­cia­lis­tai pri­pa­ži­no, kad at­ėjo lai­kas pokyčiams.

Už žo­džio lais­vę 1968 m. ko­vo­ju­siems stu­den­tams skir­ta me­mo­ria­li­nė len­ta Var­šu­vos uni­ver­si­te­te. Vi­ki­pe­di­ja, Smy­r­wa nuotrauka

1981 me­tais pra­si­dė­jęs So­li­da­ru­mo ju­dė­ji­mas Len­ki­jo­je įro­dė, kad re­ži­mas nė­ra vi­sai ne­pa­žei­džia­mas, o Gor­ba­čio­vo re­for­mos su­dre­bi­no vi­są Ry­tų blo­ką. Stu­den­tai ne­iš­ven­gia­mai pri­si­dė­jo prie to­liau ėju­sių įvy­kių. Jie liu­di­jo Ho­nec­ke­rio vy­riau­sy­bės žlu­gi­mą ir Ber­ly­no sie­nos griū­tį. Jie bu­vo pir­mo­sio­se gre­to­se per Ak­so­mi­nę re­vo­liu­ci­ją Če­ko­slo­va­ki­jo­je. Su­si­or­ga­ni­za­vę Pra­hos pa­va­sa­rio ve­te­ra­nai bu­vo ma­si­nės de­monst­ra­ci­jos 1989-ųjų rug­pjū­tį prie­ša­ky­je. Rep­re­sy­vus vy­riau­sy­bės at­sa­kas gau­sią stu­den­tų de­monst­ra­ci­ją lap­kri­čio mė­ne­sį pa­ver­tė su­ki­li­mu. Neo­fi­cia­li opo­zi­ci­nė par­ti­ja pag­ra­si­no vi­suo­ti­niu strei­ku. Su­pra­tu­si, kad šį­kart so­vie­tų pa­gal­bos ne­su­si­lauks, vy­riau­sy­bė at­si­sta­ty­di­no. Čia, kaip ir ki­tur, at­ėjo so­vie­tų eros pabaiga.

Nors 1989-ųjų ju­dė­ji­mai žy­mė­jo reikš­min­gą epo­chos pa­bai­gą Eu­ro­pos is­to­ri­jo­je, jie ne­reiš­kė stu­den­tų pro­tes­tų pa­bai­gos. Žvilgs­nis į il­gą uni­ver­si­te­tų is­to­ri­ją ro­do, kad pas­ku­ti­niu me­tu įsi­plie­skę ne­ra­mu­mai yra tik ma­ža da­lis to, kas ga­li nu­tik­ti, kai svar­būs klau­si­mai su­si­du­ria su stu­den­tų mi­nios in­te­re­sais ir aist­ro­mis bei iš­va­ro stu­den­tus į gat­ves vėl skelb­ti jau­nys­tės jė­gą, se­nų­jų kar­tų prie­spau­dą ir po­ky­čių aist­rą. Is­to­ri­ja taip pat ro­do ne­sant jo­kios ga­ran­ti­jos, kad stu­den­tų ju­dė­ji­mai vi­sa­da at­sto­vaus tik li­be­ra­liems ly­gių ga­li­my­bių, mul­ti­kul­tū­ra­liz­mo ir vi­suo­ti­nės lais­vės idealams.


Bren­dan Do­oley, „Stu­dent mo­ve­ments“, En­cyclo­pe­dia of Eu­ro­pe­an So­cial His­to­ry, t. 3, New York: Char­les Sc­ri­bne­r’s Sons, 2001, p. 301–310.

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Mo­ni­ka Višnevska.

Brendan Dooley

Brendan Dooley yra Korko universitetinio koledžo (Airija) renesanso studijų profesorius. Jo pagrindinės tyrimų sritys yra kultūros ir žinių istorija.

Taip pat skaityk