/

Studentai radikalai Rusijos imperijoje ir nacių Vokietijoje

Antrojoje studentų judėjimų istorijos dalyje – apie studentijos vaidmenį radikalėjančiose XIX ir XX amžiaus visuomenėse.

Ilja Repin, 1905 m. spalio 17 d.

Pir­mo­jo­je stu­den­tų ju­dė­ji­mų is­to­ri­jos da­ly­je is­to­ri­kas Bren­da­nas Do­oley kal­bė­jo apie tai, kaip pri­vi­le­gi­juo­tas Re­ne­san­so eli­tas ta­po vie­šą­jį gy­ve­ni­mą kei­čian­čia jė­ga. Teks­tų se­ri­ją pra­dė­ju­sia­me straips­ny­je ga­li­ma ras­ti ir Do­oley teks­tą ver­tu­sio Mar­ty­no But­kaus įva­dą apie tai, ko­dėl ap­skri­tai ver­ta kal­bė­ti apie stu­den­tų ju­dė­ji­mus ir kaip ga­lė­tų at­ro­dy­ti lie­tu­viš­ka­sis jų is­to­ri­jos pus­la­pis. Ant­ro­jo­je stu­den­tų ju­dė­ji­mų is­to­ri­jos da­ly­je – apie stu­den­ti­jos vaid­me­nį ra­di­ka­lė­jan­čio­se XIX ir XX am­žiaus visuomenėse.

Bren­dan Dooley

Stu­den­tų judėjimai

Narodnikai

Tau­tų pa­va­sa­rio ne­sėk­mės ir ru­siš­ko mi­li­ta­riz­mo pra­lai­mė­ji­mas Kry­mo ka­re su­da­rė są­ly­gas už­gim­ti vie­niems iš am­bi­cin­giau­sių stu­den­tų ju­dė­ji­mų XIX am­žiaus Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je. Stu­den­tai, at­vy­kę iš pro­vin­ci­jos į Mask­vos ir Sankt Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­tus, grei­tai pri­si­tai­ky­da­vo prie nau­jau­sių po­li­ti­nių ma­dų. Per­s­melk­ti Mark­so, pran­cū­zų so­cia­lis­tų ir Alek­sand­ro Ger­ce­no idė­jų, jie su­ki­lo prieš jų aki­mis ne­pa­vy­ku­sį vy­res­nių­jų mo­der­niz­mą. Kai­me, iš ku­rio dau­ge­lis bu­vo ki­lę, jie įžvel­gė nie­kur ki­tur Eu­ro­po­je ne­įma­no­mo vi­siš­ko at­gi­mi­mo pag­rin­dus ir, vie­toj ka­pi­ta­liz­mo ir au­to­ri­ta­riz­mo, at­si­grę­žė į ag­ra­ri­nį so­cia­liz­mą. At­si­žvel­giant į niū­rias Ru­si­jos vals­tie­čių gy­ve­ni­mo są­ly­gas, na­rodni­kų fi­lo­so­fi­ja at­ro­dė vis la­biau uto­piš­ka, ta­čiau jos pa­ža­das da­rė­si vis pa­traukles­nis var­gin­gos kil­mės stu­den­tams, už­plū­du­siems uni­ver­si­te­tus Ni­ko­la­jui I pra­dė­jus nau­ją stu­di­jų po­li­ti­ką. Tris de­šimt­me­čius į šią ga­lin­gą po­van­de­ni­nę sro­vę įėjo dau­gy­bė ge­nia­lių mąs­ty­to­jų bei ak­ty­vis­tų, nuo Mi­chai­lo Ba­ku­ni­no iki Piotro Kro­pot­ki­no, ku­ri kart­kar­tė­mis pa­si­ro­dy­da­vo kru­vi­nų konf­lik­tų su im­pe­ri­jos val­džia pavidalu.

At­viru­kas. Iš Tom­s­ko uni­ver­si­te­to stu­den­ti­jos gyvenimo

Or­ga­ni­za­ci­nė veik­la pa­sie­kė ap­ogė­jų Alek­sand­rui II iš­lais­vi­nus bau­džiau­nin­kus, ta­čiau vi­suo­me­nė ne­tru­ko nu­si­vil­ti. 1861 me­tais už­draus­ta stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­nė veik­la ir su­ma­žin­tas vals­ty­bi­nių sti­pen­di­jų skai­čius su­kė­lė di­džiu­lį strei­ką Sankt Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­te. Strei­kams plin­tant į Mask­vą ir to­liau, dau­gy­bė stu­den­tų at­si­dū­rė už gro­tų, o uni­ver­si­te­tas bu­vo už­da­ry­tas dviem me­tams. Aki­vaiz­dus val­džios po­li­ti­nis ne­lanks­tu­mas pa­stū­mė­jo ju­dė­ji­mą im­tis la­biau dras­tiš­kų prie­mo­nių. Mask­vos uni­ver­si­te­te Pio­tras Zai­čen­skis pas­kel­bė slap­tą at­si­šau­ki­mą „Jau­no­ji Ru­si­ja“, ku­ria­me kvie­tė im­tis smur­ti­nės re­vo­liu­ci­jos kaip vie­nin­te­lio bū­do pa­siek­ti kons­ti­tu­ci­nę ir že­mės re­for­mą, mo­te­rų eman­ci­pa­ci­ją, ga­myk­lų na­cio­na­li­za­ci­ją ir pa­vel­di­mo tur­to pa­nai­ki­ni­mą. Ki­ti stu­den­tai ėmė reng­ti sek­ma­die­ni­nes mo­kyk­las ir skleis­ti šias idė­jas tarp dar­bi­nin­kų ir vals­tie­čių. Mask­vos uni­ver­si­te­to te­ro­ris­ti­nės gru­puo­tės „Pra­ga­ras“ na­rys Di­mit­ri­jus Ka­ra­ka­zo­vas pa­si­sa­kė už pa­si­kė­si­ni­mą į ca­rą ir ga­lų ga­le 1866 me­tais jį įvyk­dė. Ca­ri­nė val­džia ne­tru­ko rea­guo­ti – su­lai­kė ra­te­lio na­rius ir ku­riam lai­kui ati­dė­jo te­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių grės­mę. Ga­na grei­tai nu­si­vy­lę vals­tie­čių abe­jin­gu­mu, iš­var­gin­ti val­džios rep­re­si­jų kai ku­rie gru­pės na­riai vėl grį­žo prie te­ro­ris­ti­nių tak­ti­kų, kė­si­no­si ir iš tik­rų­jų nu­žu­dė ke­le­tą vi­suo­me­nės vei­kė­jų. Ne­su­ta­ri­mai dėl veik­los me­to­dų su­skal­dė ju­dė­ji­mą bei ga­liau­siai su­bū­rė po­li­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją „Liau­dies va­lia“, ku­ri bus at­sa­kin­ga už Alek­sand­ro II nu­žu­dy­mą 1881 metais.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Lai­ko­tar­pis iki 1905 me­tų re­vo­liu­ci­jos ro­do, kaip val­džios at­sa­kas į pa­vie­nius stu­den­tų rei­ka­la­vi­mus ga­li tap­ti mo­ty­vu įnir­tin­ges­nei or­ga­ni­za­ci­nei veik­lai. Stu­den­tų ryž­tą su­stip­ri­no pra­žū­tin­gas Rusijos–Japonijos ka­ras ir ne­pai­sant to, kad jie ne itin įsi­trau­kė į 1905 me­tų Kru­vi­no­jo sek­ma­die­nio įvy­kius, ku­rių me­tu ka­riuo­me­nė pa­lei­do ug­nį į maž­daug tri­jų tūks­tan­čių žmo­nių mi­nią, pro­tes­tuo­to­jai su­si­rin­ko Mask­vos uni­ver­si­te­te ir pra­dė­jo de­vy­nių mė­ne­sių strei­ką. Di­džiu­lia­me su­si­rin­ki­me jie pa­ruo­šė Ant­rą­ją Mask­vos re­zo­liu­ci­ją, ku­ri įpa­rei­go­jo stu­den­tų ju­dė­ji­mą pri­si­dė­ti prie „re­vo­liu­ci­nės“ po­li­ti­kos. Jie or­ga­ni­za­vo pro­pa­gan­dos kam­pa­ni­ją ir ska­ti­no bi­čiu­lius stu­den­tus to pa­ties im­tis Ode­sos ir Ki­je­vo uni­ver­si­te­tuo­se. Kai ge­le­žin­ke­lių ir ki­tų ša­kų dar­bi­nin­kai pri­si­jun­gė prie stu­den­tų ir vi­suo­ti­nio strei­ko, Ni­ko­la­jus II pa­ga­liau pas­kel­bė Spa­lio ma­ni­fes­tą, su­tei­ku­sį są­ži­nės, žo­džio bei su­si­rin­ki­mų lais­ves ir lei­du­sį su­šauk­ti Dū­mą. Vė­les­nis ca­ro au­to­kra­ti­jos at­kū­ri­mas su­da­rė są­ly­gas Bol­še­vi­kų revoliucijai.

Pasaulinis karas

Bos­ni­jo­je ir Her­ce­go­vi­no­je kiek vė­liau taip pat iš­ki­lo nau­ja in­te­li­gen­ti­ja, o 1905 me­tais Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja įkvė­pė vil­ties po­ky­čiams. Bū­ti stu­den­tais reiš­kė gy­ven­ti tarp idė­jų, ku­rios vi­siš­kai prieš­ta­ra­vo vals­tie­čių gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bei. Is­to­ri­kai iš­sky­rė dvi at­ski­ras stu­den­tų gru­pes. Ke­li jų iš­vy­ko į Vie­nos ar Pa­ry­žiaus uni­ver­si­te­tus, kur per­ėmė pa­žan­gias idė­jas apie vi­suo­ti­nę bro­ly­bę ir so­cia­lis­ti­nę at­ei­tį. Vis dėl­to, įpras­tai jie lik­da­vo na­muo­se ir nie­kad ne­pra­si­brau­da­vo to­liau vie­ti­nių gim­na­zi­jų, ku­rių in­te­lek­tu­ali­nia­me lau­ke do­mi­na­vo ma­žiau įmant­rios ko­vos prieš ti­ro­ni­ją sam­pra­tos. Pa­sta­ra­jai gru­pei pri­klau­sė ir stu­den­tas, „Juo­do­sios ran­kos“ ju­dė­ji­mo na­rys Gavri­lo Prin­ci­pas, nu­žu­dęs er­cher­co­gą Pran­ciš­kų Fer­di­nan­dą Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro išvakarėse.

Stu­den­tai prie Ka­za­nės so­bo­ro Sankt Peterburge

XIX am­žiaus pa­bai­go­je kei­tė­si ir Va­ka­rų Eu­ro­pos stu­den­tų ju­dė­ji­mai, itin au­gant stu­den­tų prie­lan­ku­mui de­ši­nie­siems ir an­ti­se­mi­ti­niams ju­dė­ji­mams. Ne­ri­mas dėl ka­rje­ros ga­li­my­bių ir žy­dų stu­den­tų kon­ku­ren­ci­ja pa­de­da pa­aiš­kin­ti nau­jus lū­žius stu­den­tų po­li­ti­ko­je, ypač to­kių vals­ty­bių kaip Pran­cū­zi­ja pro­fe­si­nė­se mo­kyk­lo­se. Ki­ti stu­den­tai lai­kė­si la­biau tra­di­ci­nių kai­rių­jų pažiūrų.

Po ka­ro stu­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos ak­ty­viau­siai vei­kė Vo­kie­ti­jo­je. Ga­biau­sius jų va­do­vus at­bai­dė ir chao­tiš­kas ko­mu­nis­ti­nės re­vo­liu­ci­jos pa­sau­lis Ry­tuo­se, ir ne­ryž­tin­ga Vei­ma­ro vy­riau­sy­bė ša­lia jų. Kai Vei­ma­ro val­džia, no­rė­da­ma iš­spręs­ti Ver­sa­lio su­tar­ties nu­sta­ty­tų ka­ro rep­a­ra­ci­jų klau­si­mą, at­si­grę­žė į tarp­tau­ti­nį bend­ra­dar­bia­vi­mą, stu­den­tai prieš­ta­rau­da­mi li­ku­siai Eu­ro­pai pa­si­sa­kė už stip­res­nę Vo­kie­ti­ją. Jų nuo­jau­tos pa­si­tvir­ti­no Vo­kie­ti­jai vis gi­liau klimps­tant į eko­no­mi­nį chao­są ir ky­lant vi­di­nės ko­mu­nis­tų re­vo­liu­ci­jos grės­mei. 1919 me­tais Vo­kie­ti­jos stu­den­tų są­jun­gą (vok. De­ut­sche Stu­den­tenschaft, DS) įkū­rė stu­den­tų at­sto­va­vi­mo sis­te­mą ir pra­dė­jo rem­ti ma­žiau pa­si­tu­rin­čius na­rius. Vis dėl­to, jos pan­ger­ma­nis­ti­nė ir an­ti­se­mi­ti­nė ideo­lo­gi­ja prieš­ta­ra­vo li­be­ra­lioms Vei­ma­ro vy­riau­sy­bės nuo­sta­toms. An­ti­se­mi­ti­niai sky­riai, ypač įsi­tvir­ti­nę Aust­ri­jo­je, ga­liau­siai bu­vo pa­ša­lin­ti, ta­čiau tik po to, kai vi­sa or­ga­ni­za­ci­ja pra­dė­jo suk­ti ra­di­ka­liu na­cio­na­lis­ti­niu keliu.

Pa­mink­lo Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re žu­vu­siems Ber­ly­no uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nės na­riams ati­den­gi­mas. Žy­giuo­ja stu­den­tai kor­po­ran­tai. Ber­ly­nas, 1926 me­tų lie­pa. Vo­kie­ti­jos fe­de­ra­li­nio ar­chy­vo nuotrauka 

Ana­li­zuo­da­mi to me­to vo­kie­čių ju­dė­ji­mą is­to­ri­kai sten­gia­si api­bū­din­ti kli­ma­tą, ku­ria­me ga­liau­siai su­kles­tė­jo na­ciz­mas. 1919 me­tais Jo­ha­no Fi­ch­tės idė­jas puo­se­lė­ti su­bur­ta stu­den­tų gru­pė (Fi­ch­te Ho­chs­chul­ge­m­ein­de) lai­kė­si net­gi ra­di­ka­les­nių na­cio­na­lis­ti­nių pa­žiū­rų nei DS. Su ki­to­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis ji su­da­rė Vo­kiš­ką­jį aukš­tų­jų mo­kyk­lų ra­tą (Ho­chs­chul­ring De­ut­scher Art, HSR), ak­cen­tuo­jan­tį tau­ti­nės bend­ruo­me­nės svar­bą. Kaip pag­rin­di­nis bal­sas stu­den­tų po­li­ti­ko­je XX am­žiaus tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je ra­tas at­sto­va­vo anti­par­la­men­ti­nes, an­ti­mark­sis­ti­nes ir au­to­ri­ta­ri­nes idė­jas. Di­de­lę įta­ką HSR pa­da­rė Ber­ly­ne ypa­tin­gai stip­rūs Jau­nie­ji kon­ser­va­to­riai, prie šio svai­gi­nan­čio mi­ši­nio pri­dė­ję ira­cio­na­liz­mo, an­tiin­te­lek­tu­aliz­mo, ka­te­go­riš­ku­mo tarp­tau­ti­niuo­se san­ty­kiuo­se ir na­cio­na­lis­ti­nės re­vo­liu­ci­jos ele­men­tų. Kai ku­rie ra­di­ka­liau nu­si­tei­kę HSR na­riai bu­vo įsi­trau­kę į ne­pa­vy­ku­sį na­cių Alaus pu­čą 1923 me­tų lap­kri­čio 8 die­ną. 1924 me­tais nuo ra­to at­ski­lu­si ka­rin­ga at­ša­ka su­da­rė Vo­kie­čių tau­ti­nį stu­den­tų ju­dė­ji­mą (De­ut­sch­völ­kis­che Stu­den­ten­be­we­gung) ir bend­ra­dar­biau­da­ma su bro­liš­ka or­ga­ni­za­ci­ja Aust­ri­jo­je reiš­kė­si per nau­ją laik­raš­tį „Der Stu­dent“. 1926 me­tais nuo vis la­biau ra­di­ka­lios ir ka­rin­gos HSR at­si­sky­rė ka­ta­li­kiš­ka gru­pė ži­no­ma kaip Gör­res ra­te­lis. De­ja, ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ji taip pat vis la­biau kry­po į de­ši­nę pro­pa­guo­da­ma Mu­so­li­nio re­ži­mą kaip tin­ka­mą al­ter­na­ty­vą Vei­ma­rui ir skelb­da­ma et­ni­nio na­cio­na­liz­mo koncepcijas.

Pir­mo­sios na­cių stu­den­tų gru­pės su­si­bū­rė Miun­che­ne 1922 ir Vei­ma­re 1925 me­tais, ta­čiau ryš­kes­nis na­cio­na­li­nis ju­dė­ji­mas pra­si­dė­jo tik 1926-ai­siais. Nors jos bu­vo įkur­tos pa­čių stu­den­tų, gru­pėms grei­tai ėmė va­do­vau­ti Na­cių par­ti­ja. 1928 me­tais par­ti­jos va­do­vy­bė na­cių stu­den­tų ly­de­riu pa­sky­rė Bal­du­rą Schi­rachą ir ėmė ver­buo­ti vi­sus uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nės na­rius – nuo nu­si­vy­lu­sių pro­le­ta­rų iki se­nų­jų fech­ta­vi­mo­si drau­gi­jų na­rių, ku­rie jau pa­lai­kė de­ši­nio­jo spar­no po­li­ti­nius idea­lus. Ne­tru­kus na­cių stu­den­tų tink­las pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti smur­tu pa­si­žy­mė­ju­sias de­monst­ra­ci­jas prieš kai­riuo­sius. Se­no­sios or­ga­ni­za­ci­jos kaip HSR ėmė ne­tek­ti įta­kos ir na­ciai grei­tai per­ėmė DS kont­ro­lę. 1933 me­tų ba­lan­džio 12 die­ną DS smerk­da­ma žy­dų bei li­be­ra­lų li­te­ra­tū­ros kū­ri­nius pas­kel­bė dvy­li­ka te­zių „prieš an­ti­vo­kiš­ką dva­sią“ ir ba­lan­džio 26–gegužės 10 die­no­mis su­or­ga­ni­za­vo kny­gų de­gi­ni­mus Vo­kie­ti­jos uni­ver­si­te­tuo­se. Ga­liau­siai DS ta­po tie­sio­giai pa­val­di Gus­ta­vo Al­dol­fo Sche­e­lo Rei­cho stu­den­tų va­do­vy­bei Rei­chss­tu­den­ten­führung kaip ir Vo­kie­ti­jos na­cio­nal­so­cia­lis­tų stu­den­tų sąjunga.

Stu­den­tų gru­pė „Bal­to­ji ro­žė“, be­si­prie­ši­nu­si na­cių re­ži­mui. 1943 m. va­sa­rį Hans Scholl, Sop­hie Scholl ir Ch­ri­s­toph Probst įvyk­dy­ta mir­ties bausmė.

Ži­no­ma, Vo­kie­ti­jos stu­den­tų ju­dė­ji­mas tuo me­tu ne­bu­vo iš­vien na­cis­ti­nis. Įpu­sė­jus ka­rui, Miun­che­no uni­ver­si­te­to stu­den­tai su­ren­gė vie­nin­te­lį vie­šą pro­tes­tą prieš Na­cių par­ti­ją nuo jos at­ėji­mo į val­džią 1933-ai­siais. Va­do­vau­ja­mi Han­so Schol­lo ir jo se­sers Sop­hie, stu­den­tai pa­lai­kė kon­tak­tus su na­cių opo­nen­tais vi­so­je Vo­kie­ti­jo­je nau­do­da­mie­si su­si­ra­ši­nė­ji­mo tink­lu, vė­liau pa­va­din­tu Bal­to­sios ro­žės laiš­kais. Siek­da­mi pa­lai­ky­mo pla­tes­niam su­ki­li­mui, jie spaus­di­no ir da­li­no bro­šiū­ras. Kuo­met bro­šiū­ras at­ra­do val­džios or­ga­nai, Scholl­sus, kaip ir dau­ge­lį su­si­ra­ši­nė­to­jų, su­ėmė, su­mu­šė ir pakorė.

Anot is­to­ri­kų, oku­puo­to­je Pran­cū­zi­jo­je an­ti­na­ciz­mas ga­lė­jo tap­ti stu­den­tų ideo­lo­gi­ja. 1940 me­tų lap­kri­čio 11 die­ną stu­den­tai su­ren­gė Trium­fo ar­kos de­monst­ra­ci­ją ir šven­tė Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­liau­bas, pro­tes­tuo­da­mi prieš vo­kie­čių oku­pa­ci­ją. Vė­liau, 1943 me­tais, stu­den­tai at­li­ko svar­bų vaid­me­nį Jung­ti­nė­se pat­rio­ti­nio jau­ni­mo pa­jė­go­se, su­bur­to­se pro­tes­tuo­ti prieš oku­pa­ci­ją ir pa­si­sa­ky­ti už ega­li­ta­riz­mą bei de­mo­kra­ti­ją universitetuose.


Bren­dan Do­oley, „Stu­dent mo­ve­ments“, En­cyclo­pe­dia of Eu­ro­pe­an So­cial His­to­ry, t. 3, New York: Char­les Sc­ri­bne­r’s Sons, 2001, p. 301–310.

Iš ang­lų kal­bos ver­tė Mar­ty­nas Butkus.

Taip pat skaityk