Pirmojoje studentų judėjimų istorijos dalyje istorikas Brendanas Dooley kalbėjo apie tai, kaip privilegijuotas Renesanso elitas tapo viešąjį gyvenimą keičiančia jėga. Tekstų seriją pradėjusiame straipsnyje galima rasti ir Dooley tekstą vertusio Martyno Butkaus įvadą apie tai, kodėl apskritai verta kalbėti apie studentų judėjimus ir kaip galėtų atrodyti lietuviškasis jų istorijos puslapis. Antrojoje studentų judėjimų istorijos dalyje – apie studentijos vaidmenį radikalėjančiose XIX ir XX amžiaus visuomenėse.
Brendan Dooley
Studentų judėjimai
Narodnikai
Tautų pavasario nesėkmės ir rusiško militarizmo pralaimėjimas Krymo kare sudarė sąlygas užgimti vieniems iš ambicingiausių studentų judėjimų XIX amžiaus Rusijos imperijoje. Studentai, atvykę iš provincijos į Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetus, greitai prisitaikydavo prie naujausių politinių madų. Persmelkti Markso, prancūzų socialistų ir Aleksandro Gerceno idėjų, jie sukilo prieš jų akimis nepavykusį vyresniųjų modernizmą. Kaime, iš kurio daugelis buvo kilę, jie įžvelgė niekur kitur Europoje neįmanomo visiško atgimimo pagrindus ir, vietoj kapitalizmo ir autoritarizmo, atsigręžė į agrarinį socializmą. Atsižvelgiant į niūrias Rusijos valstiečių gyvenimo sąlygas, narodnikų filosofija atrodė vis labiau utopiška, tačiau jos pažadas darėsi vis patrauklesnis vargingos kilmės studentams, užplūdusiems universitetus Nikolajui I pradėjus naują studijų politiką. Tris dešimtmečius į šią galingą povandeninę srovę įėjo daugybė genialių mąstytojų bei aktyvistų, nuo Michailo Bakunino iki Piotro Kropotkino, kuri kartkartėmis pasirodydavo kruvinų konfliktų su imperijos valdžia pavidalu.
Organizacinė veikla pasiekė apogėjų Aleksandrui II išlaisvinus baudžiauninkus, tačiau visuomenė netruko nusivilti. 1861 metais uždrausta studentų organizacinė veikla ir sumažintas valstybinių stipendijų skaičius sukėlė didžiulį streiką Sankt Peterburgo universitete. Streikams plintant į Maskvą ir toliau, daugybė studentų atsidūrė už grotų, o universitetas buvo uždarytas dviem metams. Akivaizdus valdžios politinis nelankstumas pastūmėjo judėjimą imtis labiau drastiškų priemonių. Maskvos universitete Piotras Zaičenskis paskelbė slaptą atsišaukimą „Jaunoji Rusija“, kuriame kvietė imtis smurtinės revoliucijos kaip vienintelio būdo pasiekti konstitucinę ir žemės reformą, moterų emancipaciją, gamyklų nacionalizaciją ir paveldimo turto panaikinimą. Kiti studentai ėmė rengti sekmadienines mokyklas ir skleisti šias idėjas tarp darbininkų ir valstiečių. Maskvos universiteto teroristinės grupuotės „Pragaras“ narys Dimitrijus Karakazovas pasisakė už pasikėsinimą į carą ir galų gale 1866 metais jį įvykdė. Carinė valdžia netruko reaguoti – sulaikė ratelio narius ir kuriam laikui atidėjo teroristinių išpuolių grėsmę. Gana greitai nusivylę valstiečių abejingumu, išvarginti valdžios represijų kai kurie grupės nariai vėl grįžo prie teroristinių taktikų, kėsinosi ir iš tikrųjų nužudė keletą visuomenės veikėjų. Nesutarimai dėl veiklos metodų suskaldė judėjimą bei galiausiai subūrė politinę organizaciją „Liaudies valia“, kuri bus atsakinga už Aleksandro II nužudymą 1881 metais.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Laikotarpis iki 1905 metų revoliucijos rodo, kaip valdžios atsakas į pavienius studentų reikalavimus gali tapti motyvu įnirtingesnei organizacinei veiklai. Studentų ryžtą sustiprino pražūtingas Rusijos–Japonijos karas ir nepaisant to, kad jie ne itin įsitraukė į 1905 metų Kruvinojo sekmadienio įvykius, kurių metu kariuomenė paleido ugnį į maždaug trijų tūkstančių žmonių minią, protestuotojai susirinko Maskvos universitete ir pradėjo devynių mėnesių streiką. Didžiuliame susirinkime jie paruošė Antrąją Maskvos rezoliuciją, kuri įpareigojo studentų judėjimą prisidėti prie „revoliucinės“ politikos. Jie organizavo propagandos kampaniją ir skatino bičiulius studentus to paties imtis Odesos ir Kijevo universitetuose. Kai geležinkelių ir kitų šakų darbininkai prisijungė prie studentų ir visuotinio streiko, Nikolajus II pagaliau paskelbė Spalio manifestą, suteikusį sąžinės, žodžio bei susirinkimų laisves ir leidusį sušaukti Dūmą. Vėlesnis caro autokratijos atkūrimas sudarė sąlygas Bolševikų revoliucijai.
Pasaulinis karas
Bosnijoje ir Hercegovinoje kiek vėliau taip pat iškilo nauja inteligentija, o 1905 metais Rusijos revoliucija įkvėpė vilties pokyčiams. Būti studentais reiškė gyventi tarp idėjų, kurios visiškai prieštaravo valstiečių gyvenimo kasdienybei. Istorikai išskyrė dvi atskiras studentų grupes. Keli jų išvyko į Vienos ar Paryžiaus universitetus, kur perėmė pažangias idėjas apie visuotinę brolybę ir socialistinę ateitį. Vis dėlto, įprastai jie likdavo namuose ir niekad neprasibraudavo toliau vietinių gimnazijų, kurių intelektualiniame lauke dominavo mažiau įmantrios kovos prieš tironiją sampratos. Pastarajai grupei priklausė ir studentas, „Juodosios rankos“ judėjimo narys Gavrilo Principas, nužudęs erchercogą Pranciškų Ferdinandą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.
XIX amžiaus pabaigoje keitėsi ir Vakarų Europos studentų judėjimai, itin augant studentų prielankumui dešiniesiems ir antisemitiniams judėjimams. Nerimas dėl karjeros galimybių ir žydų studentų konkurencija padeda paaiškinti naujus lūžius studentų politikoje, ypač tokių valstybių kaip Prancūzija profesinėse mokyklose. Kiti studentai laikėsi labiau tradicinių kairiųjų pažiūrų.
Po karo studentų organizacijos aktyviausiai veikė Vokietijoje. Gabiausius jų vadovus atbaidė ir chaotiškas komunistinės revoliucijos pasaulis Rytuose, ir neryžtinga Veimaro vyriausybė šalia jų. Kai Veimaro valdžia, norėdama išspręsti Versalio sutarties nustatytų karo reparacijų klausimą, atsigręžė į tarptautinį bendradarbiavimą, studentai prieštaraudami likusiai Europai pasisakė už stipresnę Vokietiją. Jų nuojautos pasitvirtino Vokietijai vis giliau klimpstant į ekonominį chaosą ir kylant vidinės komunistų revoliucijos grėsmei. 1919 metais Vokietijos studentų sąjungą (vok. Deutsche Studentenschaft, DS) įkūrė studentų atstovavimo sistemą ir pradėjo remti mažiau pasiturinčius narius. Vis dėlto, jos pangermanistinė ir antisemitinė ideologija prieštaravo liberalioms Veimaro vyriausybės nuostatoms. Antisemitiniai skyriai, ypač įsitvirtinę Austrijoje, galiausiai buvo pašalinti, tačiau tik po to, kai visa organizacija pradėjo sukti radikaliu nacionalistiniu keliu.
Analizuodami to meto vokiečių judėjimą istorikai stengiasi apibūdinti klimatą, kuriame galiausiai suklestėjo nacizmas. 1919 metais Johano Fichtės idėjas puoselėti suburta studentų grupė (Fichte Hochschulgemeinde) laikėsi netgi radikalesnių nacionalistinių pažiūrų nei DS. Su kitomis organizacijomis ji sudarė Vokiškąjį aukštųjų mokyklų ratą (Hochschulring Deutscher Art, HSR), akcentuojantį tautinės bendruomenės svarbą. Kaip pagrindinis balsas studentų politikoje XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje ratas atstovavo antiparlamentines, antimarksistines ir autoritarines idėjas. Didelę įtaką HSR padarė Berlyne ypatingai stiprūs Jaunieji konservatoriai, prie šio svaiginančio mišinio pridėję iracionalizmo, antiintelektualizmo, kategoriškumo tarptautiniuose santykiuose ir nacionalistinės revoliucijos elementų. Kai kurie radikaliau nusiteikę HSR nariai buvo įsitraukę į nepavykusį nacių Alaus pučą 1923 metų lapkričio 8 dieną. 1924 metais nuo rato atskilusi karinga atšaka sudarė Vokiečių tautinį studentų judėjimą (Deutschvölkische Studentenbewegung) ir bendradarbiaudama su broliška organizacija Austrijoje reiškėsi per naują laikraštį „Der Student“. 1926 metais nuo vis labiau radikalios ir karingos HSR atsiskyrė katalikiška grupė žinoma kaip Görres ratelis. Deja, ketvirtajame dešimtmetyje ji taip pat vis labiau krypo į dešinę propaguodama Musolinio režimą kaip tinkamą alternatyvą Veimarui ir skelbdama etninio nacionalizmo koncepcijas.
Pirmosios nacių studentų grupės susibūrė Miunchene 1922 ir Veimare 1925 metais, tačiau ryškesnis nacionalinis judėjimas prasidėjo tik 1926-aisiais. Nors jos buvo įkurtos pačių studentų, grupėms greitai ėmė vadovauti Nacių partija. 1928 metais partijos vadovybė nacių studentų lyderiu paskyrė Baldurą Schirachą ir ėmė verbuoti visus universiteto bendruomenės narius – nuo nusivylusių proletarų iki senųjų fechtavimosi draugijų narių, kurie jau palaikė dešiniojo sparno politinius idealus. Netrukus nacių studentų tinklas pradėjo organizuoti smurtu pasižymėjusias demonstracijas prieš kairiuosius. Senosios organizacijos kaip HSR ėmė netekti įtakos ir naciai greitai perėmė DS kontrolę. 1933 metų balandžio 12 dieną DS smerkdama žydų bei liberalų literatūros kūrinius paskelbė dvylika tezių „prieš antivokišką dvasią“ ir balandžio 26–gegužės 10 dienomis suorganizavo knygų deginimus Vokietijos universitetuose. Galiausiai DS tapo tiesiogiai pavaldi Gustavo Aldolfo Scheelo Reicho studentų vadovybei Reichsstudentenführung kaip ir Vokietijos nacionalsocialistų studentų sąjunga.
Žinoma, Vokietijos studentų judėjimas tuo metu nebuvo išvien nacistinis. Įpusėjus karui, Miuncheno universiteto studentai surengė vienintelį viešą protestą prieš Nacių partiją nuo jos atėjimo į valdžią 1933-aisiais. Vadovaujami Hanso Schollo ir jo sesers Sophie, studentai palaikė kontaktus su nacių oponentais visoje Vokietijoje naudodamiesi susirašinėjimo tinklu, vėliau pavadintu Baltosios rožės laiškais. Siekdami palaikymo platesniam sukilimui, jie spausdino ir dalino brošiūras. Kuomet brošiūras atrado valdžios organai, Schollsus, kaip ir daugelį susirašinėtojų, suėmė, sumušė ir pakorė.
Anot istorikų, okupuotoje Prancūzijoje antinacizmas galėjo tapti studentų ideologija. 1940 metų lapkričio 11 dieną studentai surengė Triumfo arkos demonstraciją ir šventė Pirmojo pasaulinio karo paliaubas, protestuodami prieš vokiečių okupaciją. Vėliau, 1943 metais, studentai atliko svarbų vaidmenį Jungtinėse patriotinio jaunimo pajėgose, suburtose protestuoti prieš okupaciją ir pasisakyti už egalitarizmą bei demokratiją universitetuose.
Iš anglų kalbos vertė Martynas Butkus.
