1968-ųjų gegužę pasaulį sudrebinusių studentų judėjimų įkarštyje filosofas neomarksistas Herbertas Marcuse lankėsi Paryžiuje ir Berlyne. Čia pateikiamas tekstas yra transkribuota dvi valandas trukusi paskaita, kurią Marcuse skaitė, kuomet Prancūzijoje Gegužės judėjimo likimas dar buvo labai neaiškus. Tai suteikia unikalių įžvalgų apie tai, kaip neretai 1968-ųjų judėjimų įkvėpėju laikomas mąstytojas vertino įvykių eigą.
Marcuse vyko į Paryžių dalyvauti akademinėje konferencijoje „Karlo Markso vaidmuo šiuolaikinio mokslo minties raidoje“. Kuomet jis atvyko į Paryžių, studentų judėjimas jau vystėsi ir prancūzų žiniasklaida jį vadino „maištingų studentų dievaičiu“. Gegužės 10-ąją jis vis dar buvo Paryžiuje ir matė žiaurius susidūrimus tarp studentų demonstrantų ir policijos, kuriuos jis nupasakoja savo kalboje. Gegužės 13-ąją jis buvo Berlyne, plačiai nuskambėjusiame susitikime su radikaliais studentais, kuriame jis pasidalino pirmais įspūdžiais apie prancūzų judėjimą.
Marcuse grįžo į Kalifornijos universitetą San Diege (UCSD) ir gegužės 23-ąją, ketvirtadienį, kreipėsi į didžiausioje akademinio miestelio auditorijoje susirinkusią publiką. Tuo metu Prancūzijos studentų protestai jau buvo išaugę į valstybinio masto streikų bangą, kuri kėlė grėsmę Charles’io de Gaulle’io vyriausybei, nors, kaip Marcuse nuspėjo, prancūzų lyderis buvo beatgaunąs savo įtaką. Jeremy Popkin, tuo metu susižavėjusęs studentas viename iš Marcuses kursų, o dabar istorijos profesorius Kentukio universitete, transkribavo paskaitą ir paruošė iškarpas, kurios pirma buvo publikuotos USCD studentų laikraštyje, o vėliau įtrauktos į Marcuses esė rinkinius. Pilna Popkino paruošta transkripcija pirmą kartą išleista tik 2021-ųjų kovą žurnale „Jacobin“.
Šis judėjimas prasidėjo gana nekaltai – kaip judėjimas reformuoti universitetą. Viskas prasidėjo po demonstracijos, vykusios Nantere, naujame Paryžiaus universiteto padalinyje, ir po jos prasidėjusių suvaržymų, kurių buvo imtasi prieš studentus, dalyvavusius demonstracijoje prieš karą Vietname. Po to sekė demonstracijos pačiame Paryžiuje, Sorbonoje, kuriose buvo keliami įprasti reikalavimai, tai yra radikaliai reformuoti visiškai pasenusią ir viduramžišką universiteto struktūrą.
Iš esmės buvo reikalaujama įdarbinti tūkstantį naujų dėstytojų, įrengti naujas auditorijas ir bibliotekų infrastruktūrą bei iš pagrindų reformuoti neįtikėtinai griežtą ir absurdišką egzaminų sistemą. Siekdami suteikti reikalavimams svarumo, studentai suorganizavo demonstracijas vidiniame Sorbonos kieme. Dėl niekam nesuprantamų priežasčių, mat demonstracijos buvo visiškai taikios, universiteto rektorius, galbūt patartas vidaus reikalų ministro, kreipėsi į policiją su prašymu atlaisvinti kiemą. Policija atvyko ir įsiveržė į Sorboną – pirmą kartą šio universiteto istorijoje.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Tai buvo išties istorinis įvykis. Europos universitetai yra apsaugoti nuo policijos. Į juos patekti jai nevalia – tai yra viena iš senųjų tradicijų, kurios iš tikrųjų laikomasi Prancūzijoje ir kitose šalyse. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kuomet policija įsiveržė ir jėga atlaisvino kiemą, sužeisdama kelis šimtus studentų.
Toliau ėjo vis didesnės ir didesnės demonstracijos, prasidėjusios pačiose atokiausiose Paryžiaus vietose ir susitelkusios ties Lotynų kvartalu. Tuo tarpu Sorbona buvo uždaryta, o visas rajonas aplink ją – okupuotas ir aptvertas policijos. Dabar studentai reikalavo vėl atverti jiems universitetą ir kad policija paliktų Lotynų kvartalą, kurį jie laikė savo kvartalu, ir kad jis vėl taptų jų kvartalu.
Barikadų statyba
Jie apsupo Sorboną ir, kadangi pasklido žinia, kad policija vėl jėga ištuštins apylinkes, pastatė barikadas. Tai buvo visiškai spontaniškas įvykis. Kas įvyko: studentai tiesiog be menkiausios pagarbos privačiai nuosavybei apvertė ir sustatė skersai gatvių daugybę automobilių, kurie buvo priparkuoti ne tik ant kelio, bet ir ant šaligatvių, kaip įprasta Paryžiuje. Jie tai padarė ne plačiuose bulvaruose, kur tai būtų buvę neįmanoma, bet siauresnėse senosiose gatvelėse už Sorbonos.
Ant automobilių jie sukrovė visokių medgalių, šiukšlių, kartono, šiukšliadėžių – viską, ką tik rado. Tada jie išrovė kelio ženklus – „Vienpusis eismas“, „Stop“ ir panašiai – ir su jais išjudino gatvės grindinį. Sakau tai ne tam, kad papasakočiau, kaip sukelti revoliuciją – jums vis tiek čia nepavyktų jos pradėti, mat grindinys čia gerokai per tvirtas. Su šiais kelio ženklais jie išjudino senus gerus Paryžiaus grindinio akmenis, jau pasitarnavusius 1848-ųjų ir 1870-ųjų revoliucijose, ir panaudojo juos kaip ginklus prieš policiją.
Jie taip pat apsiginklavo šiukšliadėžių dangčiais, plieninėmis grandinėmis ir ant barikadų viršaus, tai yra ant automobilių, užkrovė viską, ką galėjo rasti – dažniausiai tuos geležinius žiedus, kurie būna aplink medžius gatvėse. Jie sukrovė viską iki kokių trijų su puse ar keturių metrų aukščio ir jų planas buvo ne pulti policiją, bet susigrumti su ja ant barikadų.
Viskas klostėsi gerai iki pat pusės trijų ryto, kuomet policija gavo nurodymą atlaisvinti gatves ir išardyti barikadas. Kas buvo toliau: policija panaudojo dujines granatas, ašarines dujas – tariamai net ir chloro dujas. Jie tai neigia, bet įrodymai atrodo nenuginčijami. Aš pats mačiau studentus paraudusiais veidais, užtinusia odą ir akimis. Be abejo, jiems panaudojus šias dujas barikados buvo evakuotos.
Be dujokaukės šių dujų pakelti neįmanoma. Jei jie būtų turėję dujokaukių, tikriausiai būtų galėję įveikti policiją, nes Paryžiaus policija nešaudo. Ji neturi pistoletų ar revolverių. Ji turi tik savo lazdas ir dar turi labai žiaurų ginklą – tokius švinuotus apsiaustus, kuriuos suima į kuokštą ir tada jais smūgiuoja.
Apsaugos įmonės dar turi ilgavamzdžius šautuvus ir karabinus, kas yra į naudą studentams, nes jie negali paprastai ir greitai iššauti ilgavamzdžiu šautuvu artimoje kovoje, kaip kad galima šauti pistoletu ar kitu mažu ginklu. Tai dujos privertė studentus palikti barikadas ir bėgti, po to policija iššovė padegamąsias granatas ir padegė barikadas.
Noriu pabrėžti, kad per visą šį laiką – ir tai didžiausias skirtumas tarp įvykių Paryžiuje ir čia – vietiniai kvartalo gyventojai buvo visiškai užtikrintai studentų pusėje ir pro savo butų langus mėtė visokius daiktus į policiją. Paryžiuje vis dar naudojami naktipuodžiai, tad būta ir jų bei dar visokių atliekų. Policija į butus atsišaudė dujinėmis granatomis.
Dabar studentams teko palikti barikadas. Jie bandė sprukti, bet nutiko taip, kad jų pačių barikados tapo jų klūtimi, nes jie užbarikadavo gatvę abiejuose jos galuose ir tiesiog neberado išėjimo. Jie buvo tiesiogine to žodžio prasme sumušti, tarp jų ir vienas profesorius. Beje, aš norėčiau pridurti, kad visi dalyvavę dėstytojai nuo pradžios iki pabaigos buvo labai užtikrintai studentų pusėje. Jie išėjo į gatves, jie buvo kartu su jais barikadose ir jie padėjo, kur galėjo.
Barikada kitame gatvės gale užkirto jiems kelią ir policija lengvai su jais susitvarkė. Bendrai paėmus, tą naktį buvo apie 800 sužeistų, ir iš tų 800 apie 350–400 buvo policininkai – kas yra visai neblogas santykis.
Visuotinis streikas
Tai jokiu būdu neužbaigė demonstracijų ir protestų. Jaunasis studentų lyderis Danielis Cohn-Benditas, kuris suorganizavo barikadas ir buvo jose visą laiką iki pat šešių ryto, kuomet kova gatvėje buvo pralaimėta, pasakė: „Dabar teliko viena – visuotinis streikas.“ Per vieną valandą jis apsilankė pas stipriąsias Prancūzijos profesines sąjungas ir per vieną valandą pasiekė, kad didžiosios sąjungos ateinantį pirmadienį paskelbtų visuotinį streiką. Kaip žinia, į kvietimą streikuoti buvo atsiliepta šimtu procentų.
Šioje vietoje norėčiau paaiškinti, kodėl aš tikiu, kad šis įvykis yra labai svarbus. Pirmiausia, tai turėtų kartą ir visiems laikams išgydyti intelektualų nepilnavertiškumo kompleksą. Nėra nė menkiausios abejonės, kad šiuo atveju studentai parodė darbininkams ką daryti ir kad darbininkai sekė studentų šūkiu ir pavyzdžiu. Studentai tiesiogine ta žodžio prasme buvo avangarde – tik ne revoliucijos, nes tai nėra revoliucija, bet avangarde judėjimo, kuris visiškai spontaniškai pavirto į masinį judėjimą. Mano nuomone būtent tai yra lemiamas momentas.
Tai, ką pamatėme Paryžiuje per šias tris savaites yra netikėtas tradicijos atgimimas – šįkart tai revoliucijos tradicija, kuri Europoje snaudė nuo ankstyvojo trečiojo dešimtmečio. Mes matėme spontanišką demonstracijų plėtrą ir smarkėjimą – nuo barikadų statybos iki pastatų okupacijos: pirma universiteto patalpų, tuomet teatrų, gamyklų, oro uostų, televizijos stočių ir taip toliau. Okupavo, žinoma, ne vien studentai, palaipsniui prisidėjo pačių institucijų ir įmonių darbuotojai.
Komunistų valdomos profesinės sąjungos ir komunistų dienraštis „L‘Humanité“ iš pradžių griežtai smerkė protestų judėjimą. Jie ne tik nepasitikėjo studentais, bet ir juos juodino, jie staiga prisiminė klasių kovą, kurią komunistų partija buvo ilgam – dešimtmečiams – įšaldžiusi ir tiesiog pasmerkė studentus kaip buržua vaikus.
Jie nenorėjo turėti nieko bendra su buržua vaikais ir nenorėjo priimti jokių jų įsakymų – suprantama pozicija, turint omenyje, kad studentų opozicija nuo pat pradžių buvo nukreipta ne tik prieš kapitalistinę Prancūzijos visuomenę už universiteto ribų, bet ir prieš stalinistinį socializmą (prie to grįšiu vėliau).
Prisijunk prie mūsų komandos:
Tai labai svarbi mintis. Ji taip pat buvo labai aiškiai nukreipta prieš Prancūzijos komunistų partiją, kuri buvo ir yra laikoma (kad ir kaip keistai tai skambėtų šioje šalyje) neatsiejama politinio elito dalimi. Ši partija kol kas nėra valdžiai tinkanti partija, bet labiausiai už viską nori kuo greičiau tokia tapti. Metų metus tai išties ir buvo esminė Prancūzijos komunistų partijos politika.
Sunku atsakyti į klausimą, kaip studentų judėjimas pavirto į masinį judėjimą. Kaip minėjau, judėjimas iš pradžių apsiribojo universitetu ir reikalavimai iš pradžių buvo akademiniai – reformuoti universitetą. Bet tuomet buvo suvokta, kad universitetas vis dėlto yra platesnės visuomenės, santvarkos dalis ir jei judėjimas neišplis už universiteto ribų ir nepataikys į jautresnes visuomenes dalis, nieko nesigaus. Judėjimas liks izoliuotas.
Taigi, gerokai prieš iškylant šiems įvykiams, buvo sistemiškai bandoma patraukti savo pusėn ir prisijungti prie protestų judėjimo darbininkus, nusiteikusius prieš profesinių sąjungų draudimą dalyvauti protestuose. Studentai buvo siunčiami į gamyklas ir jėgaines Paryžiuje bei Paryžiaus priemiesčiuose. Ten jie tarėsi su darbininkais ir rado palaikymo ir bendraminčių – daugiausiai tarp jaunesnių darbininkų.
Kai studentai išties išėjo į gatves ir ėmė užimti pastatus, tie darbininkai sekė jų pavyzdžiu ir prie studentiškų reikalavimų pridėjo savuosius – daugiausiai dėl geresnių atlyginimų ir darbo sąlygų. Abi grupės vėl susitiko gana spontaniškai ir visai nekoordinuotai, ir tokiu būdu studentų judėjimas iš tikrųjų tapo didesniu socialiniu ir politiniu judėjimu.
Taip pasisukus įvykiams ir keliems šimtams tūkstančių darbininkų jau streikuojant ir užėmus Paryžiaus ir priemiesčių gamyklas, komunistų kontroliuojama profsąjunga CGT nusprendė palaikyti judėjimą ir paskelbti jį oficialiu streiku ir oficialia demonstracija. Jie laikosi šios strategijos jau kelis dešimtmečius. Vos tik jie pamato, kad koks judėjimas gali tapti nevaldomas ir nepriklausomas nuo komunistų partijos, tuoj pat jį paremia ir tokiu būdu jį perima bei pertvarko.
Judėjimo reikalavimai
Kalbant apie politinius judėjimo reikalavimus, jie iš esmės yra prieš autoritarinį Prancūzijos režimą ir už universiteto politizaciją, tai yra už aiškaus ir veiksmingo sąryšio įtvirtinimą tarp to, kas dėstoma auditorijoje ir to, kas vyksta už jos ribų; užpildyti spragą tarp viduramžiškų studijų programų ir realybės – baisios ir varganos realybės – už auditorijos sienų.
Jie reikalavo universiteto politizacijos, visiškos žodžio ir saviraiškos laisvės, su viena įdomia išlyga. Cohn-Benditas ne kartą pareiškė, kad toleruoti JAV politinius veikėjus ir paremti Vietnamo karą reikštų piktnaudžiauti žodžio ir saviraiškos laisve. Teise į kalbos laisvę neturėjo būti laikoma tolerancija tiems, kurie savo politika ir propaganda griauna paskutinius šioje visuomenėje tebestovinčius laisvės likučius ir kurie iš pasaulio – verčiau iš didelės jos dalies – daro neokolonialinę valdą. Tai buvo pareikšta labai aiškiai.
Studentai taip pat reikalavo sukurti naujų darbo vietų. Viena iš nuoskaudų, viena iš tikrų baimių apėmusių – daugiausiai gamtos, inžinerijos ir technikos mokslų – studentus yra ta, kad kai po tiek metų mokymosi ir praktikos universitete ateis laikas rasti darbą ir užsidirbti pragyvenimui, jie darbo neras, nes nedarbingumas Prancūzijoje dabar vėl gana aukštas ir visai šiai kartai gresia likti be darbo. Tai taip pat susieja akademinius reikalavimus su politiniais reikalavimais ir su protestu prieš visuomenės elitą.
Judėjimas yra, arba vėlgi verčiau spontaniškai virto, užtikrintai socialistine demonstracija ir užtikrintai socialistiniu judėjimu, bet, kaip jau minėjau, noriu darkart pabrėžti, socialistiniu judėjimu, kuris nuo pat pradžių atmetė represinį socializmą, iki šiol vyraujantį socialistinėse valstybėse. Taip galima paaiškinti tariamas maoistines tendencijas tarp studentų, kas taip pat buvo išnaudojama komunistų spaudoje, kurioje studentai buvo nurašyti kaip trockistai, revizionieriai ir maoistai. Maoistai ta prasme, kad Mao vienaip ar kitaip yra simbolis tokios socialistinės visuomenės, kuri išvengė stalinistinės biurokratinės represijos, būdingos Sovietų Sąjungos ir viso sovietinio bloko socializmui.
Taip iškyla dar vienas esminis studentų judėjimo aspektas ir aš manau, kad būtent čia yra sąsaja tarp judėjimų Amerikoje ir Prancūzijoje. Tas aspektas yra protesto visuotinumas. Ne tik dėl to, kad jis užsiplieskė dėl protesto prieš konkretų blogį, prieš konkrečius trūkumus, bet tuo pačiu tai buvo pasipriešinimas visai vertybių sistemai, visai tikslų sistemai, visai visuomenės elito reikalaujamų ir praktikuojamų veiklų sistemai. Kitais žodžiais, tai atsisakymas taikytis – toliau taikytis – paklusti elitui. Ne tik ekonominėms sąlygoms, ne tik politinėms institucijoms, bet visai vertybių sistemai, kuri, jų nuomone, yra visiškai supuvusi.
Šiuo atžvilgiu, manau galima kalbėti ir apie kultūrinę revoliuciją. Tai kultūrinė revoliucija ta prasme, kad ji nukreipta prieš visą kultūros elitą, įskaitant esamos visuomenės moralę.
Prancūziškos sąlygos, prancūziškos tradicijos
Jei dabar užduotumėte klausimą, kodėl Prancūzijoje studentų judėjimas sulaukė tiek pagalbos ir pritarimo iš gyventojų (ir gavo ryžtingo palaikymo iš dirbančiosios klasės, tiek organizuoto, tiek neorganizuoto), kai šioje šalyje yra visiškai priešingai, atsakymas būtų dvilypis.
Pirma, Prancūzija kol kas dar nėra pasiturinti visuomenė. Tai yra didžiosios daugumos gyvenimo sąlygos vis dar yra gerokai žemiau amerikiečių pragyvenimo lygio, dėl to, žinoma, daug silpniau tapatinamasi su elitu. Antra, politinė prancūzų darbininkų klasės judėjimo tradicija vis dar pakankamai gaji.
Dar pridėčiau gana metafizinį paaiškinimą, kaip radikalių judėjimų perspektyvos skiriasi Prancūzijoje ir šioje šalyje: turėkime omenyje, kad Prancūzija vis dėlto išgyveno keturias revoliucijas šimto metų bėgyje ir tai, pasirodo, sukūrė tokį dalyką kaip revoliucinė tradicija, kuri, esant poreikiui, gali būti įžiebta, atgaivinta ir atnaujinta.
Norėčiau pridėti keletą žodžių apie studentų judėjimą Vokietijoje. Galiu kalbėti tik apie judėjimą Berlyne, kitų vietų Vokietijoje šįkart neaplankiau. Nuo praeito vizito pernai Berlyne įvyko reikšmingas pasikeitimas. Judėjimas tapo žymiai radikalesniu ir reikalauja nuolatinio veiksmo ir atmeta kalbas, diskusijas, teorinius svarstymus. Troškimas tapti ir būti visiškai praktiškais yra toks stiprus, kad tai yra skelbiama beveik kasdien.
Susirinkimai Berlyno laisvajame universitete iš tikrųjų rengiami kasdien. Didžiausia auditorija paskirta studentų politiniams susirinkimams ir yra nuolat naudojama. Beje, Berlyno universitetas mano žiniomis yra vienintelis, kurio statute įtvirtintas studentų atstovavimas fakultetuose. Studentų atstovai sėdi senate ir turi savo balsą skiriant ir atleidžiant darbuotojus. Turiu omenyje universiteto statutą, kuris, man atrodo, buvo patvirtintas 1948 metais.
Toks radikalizavimasis – ir manau galima apie tai kalbėti – turi ir savo grėsmių, tai yra studentų judėjimas susiduria su daug stipresnėmis pajėgomis nei jis gali pažaboti. Kalbant vien apie skaičius, studentų judėjime Paryžiuje buvo, tarkim, 10–15 tūkstančių žmonių pradžioje, išaugusių iki maždaug 80–100 tūkstančių. O su tokiu skaičiumi jau galima okupuoti pastatus – netgi užimti juos ilgam laikui – ypač kai dar turi gyventojų palaikymą.
Berlyne – nieko panašaus. Studentų judėjimas susiduria su atviru Berlyno gyventojų priešiškumu ir su atviru organizuotų darbininkų priešiškumu. Šiuo atžvilgiu tai labai panašu į Jungtines Valstijas. Tokiomis sąlygomis intensyvesnės demonstracijos – tokios, kuriose išeinama iš simbolinio pasipriešinimo ribų ir iš tikrųjų rizikuojama susidurti su policija – yra pavojingas reikalas. Bet čia norėčiau labai aiškiai ir nuoširdžiai pasakyti, kad tai yra tendencija, kuriai dabar nepavyktų sėkmingai pasipriešinti.
Net aš bandžiau tai padaryti ir atkreipti dėmesį į pavojų, bet viskas tuščiai, nes studentai jau prarado kantrybę. Jie netiki (ir niekas negali jų dėl to kaltinti) dabartiniais demokratiniais procesais Vokietijoje. Jie puikiai žino Vokietijos policijos brutalumą. Jie taip pat žino, kiek federalinės respublikos valdžia vis dar pilna nacių sistemos įpėdinių, jie taip pat pažįsta vis dar labai autoritarišką paties universiteto struktūrą ir priešišką daugelio dėstytojų nusiteikimą – priešingai nei Prancūzijoje.
Tokiomis aplinkybėmis jie tiesiog tiki, kad jeigu nesiims veiksmų – jeigu neprivers žmonių savo akimis iš tikrųjų pamatyti ir savo ausimis išgirsti tai, kas dedasi, ir jeigu jie tiesmukai neįtikins visuomenės savo reikalavimais – viskas bus veltui. Dabar išvada yra tokia, kad kuo radikaliau, kuo mažiau prisitaikėliškai reiškiasi opozicija, tuo geriau. Kitaip tariant, nuo simbolių deginimo iki vitrinų daužymo ir visokių panašių veiksmų – viskas jų išbandyta ir bandoma toliau organizuoti kaip priemonė tapti išgirstais ir pamatytais – tai yra kaip ėjimas prieš įtraukiančią šios visuomenės galią.
Visa tai sudaro – ypač nestudijuojančiųjų atžvilgiu – kiek nedraugišką atmosferą – dažniausiai universitete ir susirinkimuose. Taip pat yra stiprus polinkis peikti viską, kas nedera su pabrėžtina „veiksmas vardan veiksmo“ politika, smerkti viską, kas liberalu – na, nenoriu vartoti termino, kuris vartojamas šiame kontekste ir kuris nuolat šaukiamas vos tik kas nors bando išreikšti nuomonę, kuri yra nors kiek mažiau radikali. Bet kokiu atveju, „liberalu“ tapo keiksmažodžiu. Nėra dėl to jokios abejonės, ir jeigu, vėlgi, pažvelgtume į vokiško – ar ne tik vokiško – liberalizmo tradiciją, bent jau pasidarytų aišku, kodėl jis tapo keiksmažodžiu.
Pasikartosiu: šiandien labai sunku sėkmingai pasipriešinti šiam polinkiui, nes, jeigu pažvelgtum į visą judėjimą – jei pažvelgtum, kaip jis palaipsniui tapo tarptautiniu judėjimu to net neplanavęs ir išties vienintele veiklia tarptautine opozicija šiandien – tuomet ranka nekyla neigiamai vertinti net nemalonius ir gerokai per ankstyvus radikalumo bruožus. Jautiesi, kad privalai tapatinti save su juo tikėdamasis, kad pasimokęs iš klaidų judėjimas sustiprės ir tuo pačiu įtvirtins savo tarptautinę organizaciją.
Na, pradžioje norėjau pasakyti tiek.
Baigęs kalbą profesorius Marcuse atsakė į auditorijos klausimus. Paklaustas, ar palaiko idėją, jog negalima pasisakyti už karą Vietname, jis atsakė:
Kaip jau esu viešai pasisakęs: taip, palaikau. Nesakiau, kad tie, kurie su manimi nesutinka, turėtų būti netoleruojami. Konkrečiai minėjau tai, jog tie, kurie gina ir propaguoja karą Vietname, išties demokratiškoje visuomenėje neturėtų naudotis demokratine teise į žodžio laisvę. Jų pažiūros griauna demokratijos pamatus. Taigi, esmė ne tame, ar su manimi sutinkama ar ne.
[Paklaustas, ar palaikytų kokios nors kitos filosofinės sistemos, pavyzdžiui, Ayn Rand objektyvizmo draudimą, Marcuse atsakė:] Ne. Kaip žinia, man labai patinka filosofija. Šiandien nežinau apie jokią filosofiją, kuri keltų grėsmę esančiai sistemai arba tokiems pokyčiams, kurie vestų prie geresnės sistemos. Pabrėžiu, kad represyvios tolerancijos koncepcija niekaip nesusijusi su meno, literatūros, muzikos, filosofijos ar bet ko kito cenzūra. Apie tai negali būti nė kalbos. Kalbu tik apie tolerancijos išimtis tokiems judėjimams, kurie demonstruoja agresyvų ir destruktyvų pobūdį.
Apie Vakarų Vokietijoje priimamus nepaprastosios padėties įstatymus:
Nepaprastosios padėties teisės aktai, kuriuos dabar svarsto Vokietijos parlamentas ir kurie labai tikėtina bus priimti, mano požiūriu, yra vieni grėsmingiausių šiandienos įstatymų. Jie suteikia vyriausybei galią nepaprastos padėties metu sustabdyti pačias svarbiausias konstitucines garantijas ir, pavyzdžiui – ir tai yra neįtikėtina išlyga – mobilizuoti kariuomenę šalies viduje. Nenuostabu, jog studentų judėjimas Vokietijoje šiandien tiesiogiai nukreiptas prieš šiuos nepaprastosios padėties teisės aktus. Bijau, jog jiems nepasiseks ir nepaprastosios įstatymai bus priimti su Vokietijos socialdemokratų partijos pritarimu.
Norėčiau pridurti, kad tai yra tipiškas pavyzdys, kuriuo galima paneigti dabartinio studentų pasipriešinimo kontekste nuolat girdimą teiginį, kad šis kairės radikalumas dabartinėje situacijoje gali tik sustiprinti dešinę. Kalbu apie garsųjį įsiutinto priešininko argumentą. Iki šiol dar nesu matęs opozicijos, kuri neįsiutina savo priešininko. Juk tai visa opozicijos esmė.
Apart to kas kalbama ir kas daroma – kas irgi yra tarptautinis sąmokslas – kairė, o ypač studentiškoji kairė, jau kaltinama galimu kraštutinės dešinės judėjimų suaktyvėjimu Europoje ir kitur. Tas pats buvo sakoma apie komunistų ir socialistų opoziciją prieš nacių laikus ir taip toliau. Manau, kad vertėtų kartą ir visiems laikams įvardinti šį argumentą kaip akiplėšišką istorinę klastotę.
Pavyzdžiui, kas įvyko Veimaro Respublikos laikais? Hitleris atėjo į valdžią ne dėl to, kad kairė buvo per daug radikali ar per daug stipri, bet būtent dėl to, kad kairė buvo nepakankamai radikali ir nepakankamai stipri. Kairė buvo susiskaldžiusi ir tas susiskaldymas, ta silpnybė leido dešinei ateiti į valdžią. Taigi, šis argumentas gali būti paneigtas istoriniais faktais.
Apie darbininkų ir studentų aljanso perspektyvas Prancūzijoje:
Tai visiškai įmanoma, ir manau, kad labai tikėtina, jog judėjimas vėl susiskaidys ir problemos bus sprendžiamos atskirai. Prancūzijoje kraštutinė dešinė yra palyginus neaktyvi. Kaip įprasta šiandien, neatrodo, kad protestų judėjimo priešininkai telktųsi apie kraštutinę dešinę, jie verčiau laikosi centro – tai yra dabartinių valdančiųjų. Manau, kad tai reikšmingas pokytis – pokytis, kurį vis dar galima paaiškinti karu prieš nacizmą ir fašizmą, nes, žinoma, kraštutinės dešiniosios partijos atgrasė nuo pat pradžių ir jos nėra pačios adekvačiausios ir tinkamiausios dešinės atstovės.
Visuotinis santvarkos puolimas yra sąmoningas arba bent jau pusiau sąmoningas daugiausiai tarp studentų. Kalbant apie darbininkus, atrodo, kad tai vis dar senamadiškas profsąjunginis protestas. Sakau atrodo, nes su jaunaisiais darbininkais yra kitaip – jie yra nusivylę profesinėmis sąjungomis ir nori daugiau nei aukštesnių algų ir geresnių darbo sąlygų.
Pavyzdžiui, jie taip pat kelia visiškai politinius reikalavimus: nutraukti Charles’io de Gaulle’io režimą ir užtikrinti tikrą žodžio, saviraiškos, susirinkimų laisvę – ir tai padaryti tuoj pat. Toks judėjimo visuotinumas nėra sąmoningai ir metodiškai deklaruojamas ar praktikuojamas. Jis pasirodo studentų pasisakymuose. Dirbančiosios klasės opozicijoje jis vis dar labai neužtikrintas.
Apie situaciją Rytų Europoje, konkrečiai apie tuo metu besivystantį Prahos pavasarį Čekoslovakijoje:
Čekoslovakija iki tam tikros ribos buvo ir vis dar yra įstrigusi stalinistiniame periode. Ši – galima užtikrintai sakyti – teroristinė represija, ši visiška minčių išraiškos kontrolė ir staigus skirtingų nuomonių užgniaužimas pasirodė esąs vis labiau ir labiau savavališkas ir nereikalingas, kuomet ekonominė ir politinė situacija tapo daugmaž stabili.
Šioje situacijoje iš esmės kilo ekonominių sunkumų ir atsirado poreikis ekonominėms reformoms, kurios atlaisvintų arba iki tam tikro lygio panaikintų stipriai centralizuotą kontrolę ir priimtų į socialistinę ekonomiką tam tikrus bruožus, būdingus kapitalistinei ekonomikai, pavyzdžiui, paskatas, pelną kaip paskatą, didelį savarankiškumą atskirų įmonių valdytojams ir taip toliau.
Šis ekonominis atšilimas buvo išnaudotas pareikalauti atitinkamo kultūrinio atlaisvėjimo, tai yra, kad būtų panaikinta cenzūra, draudimas reikštis tam tikromis temomis ir griežta partijos kontrolė taikoma rašytojams, filosofams, įvairiems profesionalams apskritai. Čekoslovakijoje judėjimas nėra nukreiptas prieš elitą kaip tokį, o prieš postalinistinę kontrolę, kuri laikoma žalinga pačiai socialistinei visuomenei.
Jei studentų pasipriešinimas nėra revoliucija, tuomet kaip jį kategorizuoti?
Tai, ką gana taikliai pavadinote judėjimo pragmatiškumu, manau, yra giliai slypinčio nepasitikėjimo visomis iki šiol nepasitvirtinusiomis ideologijomis požymis. Tai ryžtingas pragmatiškumas. Nevadinčiau ir nevadinau šio judėjimo revoliuciniu, nes tikiu, kad nei Prancūzijoje, nei juo labiau čia, šioje šalyje, esame revoliucinėje ar netgi priešrevoliucinėje situacijoje. Manau, jeigu suprantame, kas dedasi, turime vadovautis šia prielaida, o švaistytis revoliucijos ar revoliuciškumo koncepcija kalbant apie šiandieninį protestų judėjimą yra neatsakinga.
Studentai Prancūzijoje tikrai to nedaro ir nemanau, kad mes turime taip daryti. Jie nelaiko savo judėjimo revoliucija. Tikiu, kad tai visai galėtų būti dalis ilgesnės vidinių ir išorinių įvykių virtinės, kuri gali pakeisti visą situaciją – manau, kad pastarųjų mėnesių patirtis sustiprino mano tikėjimą.
Manau, kad yra vienas dalykas, kurį galime teigti užtikrintai: nebegalioja tradicinė revoliucijos samprata ir tradicinė revoliucijos strategija. Jos paseno, jas paprasčiausiai pranoko mūsų visuomenės raida. Esu sakęs tą anksčiau ir norėčiau dar kartą pakartoti, kadangi manau, kad šioje situacijoje nėra nieko svarbiau už blaivų protą – mintis, jog vieną dieną ar vieną naktį masinė organizacija arba masinė partija ar bet kokia kita masė imtųsi žygio į Vašingtoną, užimtų Pentagoną ir Baltuosius Rūmus bei perimtų valdžią yra, manau, visiškai neįtikėtina ir paprasčiausiai neturi nieko bendro su realybe.
Jei kada nors tokios masės rastųsi ir įvyktų ką nupasakojau, paros bėgyje būtų įsteigti kiti Baltieji Rūmai Teksase ar Šiaurės Dakotoje ir visas reikalas greitai pasibaigtų. Turime pamiršti šią revoliucijos idėją ir būtent dėl to manau, kad tai, kas šiandien vyksta Prancūzijoje yra ypač reikšminga ir galbūt net lemtinga – ir dėl to pabrėžiu judėjimo spontaniškumą ir kaip spontaniškai jis paplito.
Sakau spontaniškai ir laikysiuosi šios sąvokos, bet, kaip žinia, tikriausiai nėra spontaniškumo kuriam nereikėtų šiek tiek padėti, kad jis taptų išties spontanišku. Būtent taip ir nutiko Prancūzijoje, dėl to ir paminėjau studentų pasiruošimo darbus tariantis su darbininkais gamyklose ir panašiai. Bet, nepaisant to, palyginus su tradicine organizuota opozicija tai yra spontaniškas judėjimas, toks spontaniškas judėjimas, kuriam buvo nusispjaut į esamas organizacijas, partijas ir profesines sąjungas – ir jis paprasčiausiai judėjo į priekį.
Kitais žodžiais, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atėjo laikas, kuomet šimtai tūkstančių – ar, kaip dabar matome, milijonai – žmonių tiesiog nebenorėjo daryti to paties. Jie nebenorėjo ryte keltis ir eiti į darbą, ir gyventi ta pačia rutina, ir klausytis tų pačių įsakymų, ir taikstytis su tomis pačiomis darbo sąlygomis, ir atlikti tas pačias užduotis. Jiems paprasčiausiai viskas jau lindo per gerklę ir jeigu jie neliko namie arba nėjo pasivaikščioti, jie išbandė ką nors kita.
Jie okupavo gamyklas ir cechus ir juose pasiliko, ne kaip kokie laukiniai anarchistai, pavyzdžiui, dar vakar atėjo pranešimas, kad jie kruopščiai pasirūpino įrenginiais ir prižiūrėjo, kad niekas nebūtų sunaikinta ir sugadinta. Jie neįsileido jokių pašalinių ir taip toliau. Tokiu elgesiu jie pademonstravo, kad jie vienaip ar kitaip laiko šį verslą savu ir jie demonstruos, kad jie žino, jog jis priklauso arba turėtų priklausyti jiems ir dėl to jie jį ir okupavo.
Manau, kad taip reiškiasi judėjimo visuotinumas, nes, kaip žinote, tradicinė dirbančiosios klasės strategija oficialiai nepalaiko gamyklų okupacijos, taip pat ši tradicija privačią nuosavybę laiko neliečiama šventenybe. O kai tai įvykdavo, tai prieštaraudavo profsąjungų taisyklėms ir nutikdavo didžiąja dalimi spontaniškai. Šis spontaniškumas, kuomet pokyčiai kalba patys už save, yra naujovė, kuri pralenkia visą tradicinį organizavimąsi ir tiesiogiai bei staigiai įtraukia visuomenę.
Jei darysime prielaidą, kad sąstingis toliau kaustys Prancūziją ir plis ir kad valdžia nesusitvarkys – kartoju, nėra tikėtina, kad tokia prielaida pasitvirtins, nes valdžia tikrai susitvarkys, bet padarykime tai dėl eksperimento – tuomet tikrai galima įsivaizduoti, kad sistema grius, nes jokia visuomenė negali ilgai toleruoti tokio sąstingio.
Protestas prieš buržuazinės visuomenės vertybes reiškiasi ne tik gana nepagarbiu požiūriu į privačią nuosavybę, bet ir kitų vertybių atmetimu, pavyzdžiui, – čia gali būti dalykas, su kuriuo nesutiksite – pasibjaurėjimas tradiciniu mokymu ir tradicine buržuazine kultūra. Duosiu jums labai konkretų pavyzdį, kad pailiustruoti, ką turiu omenyje ir noriu pridurti, kad šiuo atveju nebuvau studentų pusėje.
Tai buvo prieš metus, bet tas pats pasikartojo ir šiemet: mano draugas Teodoras Adorno buvo pakviestas į Berlyną skaityti paskaitą apie Geothes pjesę „Ifigenija“, kuri sukurta pagal klasikinę Ifigenijos Tauridėje temą. Jį pakvietė germanistikos katedra. Auditorija buvo perpildyta studentais, kurie tiesiog nedavė jam kalbėti, nes jiems atrodė, kad esamoje situacijoje, kai neseniai vykusiose demonstracijose prieš Persijos šachą buvo nužudytas studentas ir Berlyne paaštrėjus politinei situacijai, yra akiplėšiška kalbėti apie klasikinę humanistinę dramą. Jiems tai buvo tiesiog nepriimtina, auditorijoje kilo rimtas maištas ir užtruko daug laiko, kol jie buvo apraminti bent tiek, kad būtų galima vesti paskaitą.
Šiemet Berlyne sulaukiau panašios reakcijos. Pavyzdžiui, kelis kartus paskaitos buvo nutrauktos riksmais „Dabar ne laikas sukti galvą dėl sąvokų, dabar ne laikas sukti galvą dėl teorijos. Vietoj to, kad čia diskutuotume, iš karto eikime į gatves ir renkime demonstracijas priešais prancūzų kultūros rūmus.“ Jums tai pateikiu kaip pavyzdy požiūrio, kiek toli gali siekti šioji opozicija, kuri paveikia, išties, visą elito kultūrą, net ir pačias tauriausias jos išraiškas.
Jiems tai tiesiog nebeturi prasmės. Tai gali būti pats grožis, gali būti pati esmė, gali būti įkvėpimo šaltinis, bet kažkaip tai tiesiog netinka. Nėra sąryšio tarp to, kas realybėje vyksta ten Vietname, barikadose ar getuose ir tarp šių dailių posmų bei kilnių idėjų, tad pamirškime jas ir pažiūrėkime, ką betarpiškoje realybėje savo rankomis ir protais galime padaryti dabar pat. O tai yra – net nereikia sakyti – pavojingas, bet labai sunkiai atmetamas požiūris.
Visuomet laikiausi pozicijos, kad universitetai šioje šalyje išlieka sąlyginės – ir ne tik – minties ir išraiškos laisvės salomis. Vis dar yra daug vietos ir galimybių mokytis šiandien aktualių dalykų. Universitetui tikrai reikia radikalios reformos, bet ši radikali reforma turėtų būti įgyvendinta pačiame universitete ir neturėtų jo sunaikinti. Universiteto naikinimas, manau, išties reikštų, kad mes sumenkiname arba visai pašaliname vieną iš… pasakysiu labai radikaliai ir provokuojančiai: tam tikra prasme naikinti universitetą reiškia pjauti šaką, ant kurios sėdime.
Galų gale, tai universitete opozicija užaugo universitete, čia mokėsi ir toliau mokosi. Universiteto naikinimas sukeltų daugiau žalos mums nei jiems. Galų gale, manau, kad mes – ir aš, kaip žinia, priskiriu save opozicijai – esame gyvas pavyzdys, kad universitetas gali būti ne toks jau ir blogas.
Paskaitos pabaigoje Marcuse buvo paprašytas pakomentuoti santykį tarp jo filosofijos ir dabartinės krizės Vakarų Europoje:
Norint aprėpti šį asmeninį klausimą teks jį susiaurinti: galiu paminėti tik tai, kad, pavyzdžiui, Cohn-Bendito ir kitų pasisakymuose akivaizdžiai ataidi mano esė „Represyvi tolerancija“, taip kad daugiau įrodymų nė nereikia. Apart to, daugelis studentų patys taip sako. Kodėl taip yra, vertėtų atsakyti ne man, o patiems studentams.
Kaip filosofas ir teoretikas bandau atkreipti dėmesį ir pasidalinti kritika dabartinei visuomenei, kuri kiek įmanoma vengia tradicinės ideologijos, nesvarbu, ar ji marksistinė ar kitos socialistinės pakraipos. Tokiu būdu, manau, nurodau tam tikrus aspektus, į kuriuos tradicinėse ideologijose nebuvo tinkamai atsižvelgta.
Manau, kad dar vienas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, yra tai, kad nesvarbu, kokios radikalios būtų naujosios socialistinei visuomenei būdingos institucijos, jei šios institucijos nebus valdomos naujo tipo žmonių su išties naujomis vertybėmis ir be veidmainiškos moralės, be represyvių ir konkurencinių elito vertybių, nebus jokių tikrų pokyčių ir viskas, ką būsim pasiekę, tai bus vienos viešpatystės formos pakeitimas kita.
Kas, mano požiūriu, yra būtina tikram ir kokybiškam pokyčiui, tai lūžis viešpatystės ir represijos tęstinume. Tik tada, kai tai bus padaryta – net ir socialistinėje santvarkoje – bus galima kalbėti apie tikrai kitokią visuomenę. Tai vienintelis trumpas atsakymas, kurį jums turiu.
Herbert Marcuse, „Student Revolts of 1968: An Unpublished Lecture“, Jacobin, 2021 03 31. Iš anglų kalbos vertė Emil Starodubov.
