Smurtas, persismelkiantis visur

„Smur­te ne­ra­si­me jo­kios gy­vy­bės. Kiek­vie­nas smur­to veiks­mas pri­ar­ti­na mus prie mir­ties. Ne­svar­bu, ar tai bū­tų kas­die­nis smur­tas, ku­rį da­ro­me sa­vo kū­nams per­si­val­gy­da­mi tok­siš­ko mais­to ar gė­ri­mų, ar ekst­re­ma­lus smur­tas kaip vai­kų iš­nau­do­ji­mas, smur­tas na­mų ap­lin­ko­je, pa­vo­jų gy­vy­bei ke­lian­tis skur­das, pri­klau­so­my­bė ar vals­ty­bi­nis te­ro­riz­mas.“ – bell ho­oks (1952–2021), „All About Lo­ve“ (2000).

Mo­der­ni vi­suo­me­nė ku­ria ap­gau­lin­gą įspū­dį, kad gy­ve­na­me pa­sau­ly­je, grįs­ta­me vien ra­cio­na­liais ir są­mo­nin­gais pa­si­rin­ki­mais, o ne smur­tu. Mums at­ro­do, kad ta­po­me vi­suo­me­ne, ku­rio­je smur­tas ar prie­var­ta yra iš­im­tis, o ne tai­syk­lė: kar­tas nuo kar­to pa­si­tai­kan­tis part­ne­rio smur­tas na­muo­se, pa­ty­čios mo­kyk­lo­je, įpras­tais ta­pę sek­siz­mo skan­da­lai dar­bo­vie­tė­se ar tarp įžy­my­bių, smur­tas prieš vai­kus ar net­gi ka­ras. Kad pa­siek­tu­me ci­vi­li­zuo­tos vi­suo­me­nės idea­lą, at­ro­dy­tų, te­rei­kia at­si­kra­ty­ti nuo se­nų lai­kų už­si­li­ku­sių smur­to fragmentų.

Vis­gi, kai smur­to są­vo­ką su­pran­ta­me pla­čiau – ne vien kaip fi­zi­nį reiš­ki­nį, o kaip do­mi­na­vi­mu grįs­tų san­ty­kių sis­te­mą – pa­ma­to­me, kad smur­tas yra ne iš­im­tis, o vie­nas da­bar­ti­nės mū­sų vi­suo­me­nės vei­ki­mo prin­ci­pų. Bū­tent tai, jog smur­ti­niais prin­ci­pais va­do­vau­ja­mės sa­vo kas­die­niuo­se gy­ve­ni­muo­se ir kad jais re­mian­tis ku­ria­me po­li­ti­nes, eko­no­mi­nes bei ki­to­kias ins­ti­tu­ci­jas, ne­lei­džia mums ga­lu­ti­nai iš­spręs­ti tų prob­le­mų, ku­rios šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je tar­si se­niai tu­rė­jo bū­ti išspręstos.

Platesnė smurto samprata

Ko­dėl ap­skri­tai rei­kia smur­to są­vo­ką su­pras­ti pla­čiau? Ko­dėl ne­už­ten­ka smur­tą api­brėž­ti kaip fi­zi­nę prie­var­tą ar už­puo­li­mą? To­dėl, kad mąs­ty­da­mi tik apie fi­zi­nį smur­tą, pra­ran­da­me su­pra­t­imą, iš ko toks smur­tas ky­la. Fi­zi­nis smur­tas, ku­rį pa­pras­tai pa­ste­bi­me kaip vy­rų smur­tą prieš mo­te­ris ar vy­rų smur­tą prieš vy­rus, tė­ra vie­na iš­raiš­ka to, ką so­cia­li­nė kri­ti­kė, ak­ty­vis­tė ir pro­fe­so­rė bell ho­oks va­di­no pa­tri­ar­cha­li­niu smur­tu. Pa­tri­ar­cha­li­nio smur­to są­vo­ka pa­de­da at­kreip­ti dė­me­sį į fak­tą, jog vie­nas svar­biau­sių smur­tą pro­pa­guo­jan­čių veiks­nių yra pa­tri­ar­cha­li­nis (sek­sis­ti­nis) mąs­ty­mas bei nuo jo ne­at­ski­ria­mas prie­var­ti­nio mąs­ty­mo (do­mi­na­vi­mo) prin­ci­pas. Pa­sak pa­sta­ro­jo, hie­rar­chi­jo­je aukš­čiau esan­tis as­muo tu­ri tei­sę jė­ga pri­vers­ti ki­tą da­ry­ti tai, ką no­ri. Pa­tri­ar­cha­li­nio smur­to kon­cep­ci­ja pa­de­da su­pras­ti, kad kol ga­lu­ti­nai ne­at­si­kra­ty­si­me do­mi­na­vi­mo prin­ci­pais grįs­to mąs­ty­mo, pil­na­ver­tiš­kai smur­to prob­le­mos iš­spręs­ti nepavyks.

Pa­tri­ar­cha­li­nis smur­tas tu­ri dau­gy­bę iš­raiš­kų. Vy­rų fi­zi­nis smur­tas prieš mo­te­ris yra aki­vaiz­džiau­sia ir daž­niau­siai mi­ni­ma. Ir ne be rei­ka­lo: pa­tri­ar­cha­li­nis smur­tas va­do­vau­ja­si la­bai griež­to­mis ly­čių ro­lė­mis, ku­rios lai­ko­mos na­tū­ra­lio­mis ir ne­kin­tan­čio­mis. Šio mąs­ty­mo sis­te­mo­je vy­rai įsi­vaiz­duo­ja­mi iš pri­gim­ties ag­re­sy­vūs, do­mi­nuo­jan­tys ir kont­ro­liuo­jan­tys, o mo­te­rys – pa­klus­nios ir jaut­rios. Ta­čiau toks ka­te­go­riš­kas po­žiū­ris ir yra prie­žas­tis, ko­dėl vy­rai yra daug la­biau lin­kę į smur­tą – in­ter­na­li­za­vę pa­tri­ar­cha­li­nį mąs­ty­mą vy­rai net ne­ga­li įsi­vaiz­duo­ti, kaip ki­taip ga­lė­tų at­ro­dy­ti vy­riš­ku­mas, jei jis ne do­mi­nuo­jan­tis ir kont­ro­liuo­jan­tis. Bū­tent pa­gal ag­re­si­ją, do­mi­na­vi­mą ir kont­ro­lę vy­rai ir ki­tos so­cia­li­nės gru­pės šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je api­brė­žia sa­vo so­cia­li­nę ver­tę, pa­sto­viai ne­ri­mau­ja ir ly­gi­na sa­ve su ap­lin­ki­niais. Nu­kri­ti­mas to­kios hie­rar­chi­jos laip­te­liais reiš­kia sau­gu­mo pra­ra­di­mo ir po­ten­cia­laus so­cia­li­nio at­stū­mi­mo pavojų.

Anot ho­oks, bū­ti­na ir to­liau skir­ti di­džiau­sią dė­me­sį vy­rų smur­tui prieš mo­te­ris, ta­čiau kar­tu svar­bu su­pras­ti, kad pa­tri­ar­cha­li­nį smur­tą ga­li pro­pa­guo­ti bet kas. ho­oks kal­ba ir apie mo­te­rų smur­tą prieš vai­kus (ar itin re­tais at­ve­jais prieš vy­rus), tos pa­čios ly­ties po­rų part­ne­rių smur­tą vie­nų prieš ki­tus, taip pat smur­tą dar­be ar vie­šo­jo­je erd­vė­je. Smur­tą lai­kant prie­var­ti­nio mąs­ty­mo sis­te­ma, tam­pa svar­bu kal­bė­ti apie skir­tin­gas smur­to for­mas, to­kias kaip psi­cho­lo­gi­nis, sek­su­a­li­nis ar eko­no­mi­nis smur­tas. Smur­tas taip pat ga­li bū­ti sim­bo­li­nis, kai tam tik­ros žmo­nių gru­pės, to­kios kaip be­dar­biai ar mig­ran­tai, yra nuž­mo­gi­na­mos. Kai tai­ko­me to­kią smur­to sam­pra­tą, pra­de­da­me ma­ty­ti, kaip pa­tri­ar­cha­li­nis mąs­ty­mas su­tei­kia erd­vę eg­zis­tuo­ti ne tik fi­zi­niam, bet ir psi­cho­lo­gi­niam smur­tui; pa­tei­si­na eko­no­mi­nę prie­var­tą, tė­vų smur­tą prieš vai­kus ar vie­no part­ne­rio smur­tą prieš ki­tą; pa­tei­si­na pa­ty­čių kul­tū­rą ar pa­žei­džia­mų gru­pių nie­ki­ni­mą; su­tei­kia pag­rin­dą ka­rą mo­ty­vuo­jan­čiam mi­li­ta­ris­ti­niam ir im­pe­ria­lis­ti­niam mąs­ty­mui ar net­gi ska­ti­na mū­sų pa­čių prie­var­tą prieš sa­ve pačius.

ho­oks tei­gia, jog šiuo­lai­ki­nia­me dis­kur­se ne­re­tai pa­smer­kia­me ir kal­ba­me apie konk­re­čius pa­tri­ar­cha­li­nius veiks­mus (pa­vyz­džiui, tra­di­ci­nio vy­ro sam­pra­ta daug kam tam­pa abe­jo­ti­na), ta­čiau be­veik nie­ka­da jų ne­su­sie­ja­me su pa­čiu pa­tri­ar­cha­li­niu mąs­ty­mu, ku­ris ir yra smur­to šak­nis. Pa­čiai ho­oks vie­nas iš to pa­vyz­džių yra są­vo­ka „smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je“, ku­rį au­to­rė ska­ti­na su­sie­ti ir ap­skri­tai pa­keis­ti pa­tri­ar­cha­li­nio smur­to są­vo­ka. Kny­go­je „Fe­mi­nism is for Eve­ry­bo­dy“ ji įvar­di­ja, kad ter­mi­nas „smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je“ ku­ria vaiz­di­nį, jog ši smur­to for­ma yra pri­va­tus part­ne­rių rei­ka­las, kad jis yra ma­žiau žiau­rus nei smur­tas iš­ori­nia­me pa­sau­ly­je ir kad šios dvi smur­to iš­raiš­kos nė­ra nie­kaip su­si­ju­sios. Vis­gi, iš tie­sų ge­ro­kai dau­giau mo­te­rų yra nu­žu­do­mos ar su­mu­ša­mos bū­tent na­muo­se, o ne gat­vė­je. Tiek smur­tą na­muo­se, tiek už jo ri­bų ga­li­me in­ter­pre­tuo­ti kaip pa­tri­ar­cha­li­nio smur­to iš­raiš­kas, taip at­sklei­džiant jų prie­žas­tį ir įvar­di­nant bū­dą to­kį smur­tą su­stab­dy­ti – pa­nai­ki­nant jį ska­ti­nan­tį pa­tri­ar­cha­li­nį mąstymą.

Pa­tri­ar­cha­li­nis po­žiū­ris į pa­sau­lį su­tei­kia mums pa­pras­tą ir aiš­kią hie­rar­chi­nę, au­to­ri­ta­riš­ką pa­sau­lė­žiū­rą, dirb­ti­nai iš­spręs­da­mas ne­iš­spren­džia­mą gy­ve­ni­mo ne­ži­no­my­bės prob­le­mą – jis kiek­vie­nai si­tu­aci­jai ir prob­le­mai su­tei­kia aiš­kų ir ne­dvipra­smiš­ką spren­di­mą, kad so­cia­liai pri­im­to­je hie­rar­chi­jo­je aukš­čiau esan­tis as­muo ga­li sa­vo no­rus įvyk­dy­ti per jė­gą. Šis po­žiū­ris lei­džia ati­trūk­ti nuo ne­ži­no­my­bės, nuo gy­ve­ni­mo ke­lia­mo ne­ri­mo, kaip elg­tis, ką da­ry­ti ar kuo bū­ti – te­rei­kia įti­kin­ti sa­ve, kad vi­suo­me­nė­je eg­zis­tuo­jan­čios hie­rar­chi­jos yra na­tū­ra­lios ir ne­kin­tan­čios. Ta­da pri­ima­me, kad virš mū­sų hie­rar­chi­jo­je esan­tys žmo­nės nau­dos smur­tą prieš mus, bet tuo pa­čiu įgau­na­me tei­sę tą pa­tį da­ry­ti žmo­nėms, esan­tiems po mu­mis. Ta­čiau pra­ras­da­mi ne­ži­no­my­bę ir gy­ve­ni­mo ne­api­brėž­tu­mą pra­ran­da­me tai, kas mus pa­da­ro žmo­nė­mis, ir nu­žu­do­me (ar bent jau dras­tiš­kai nu­slo­pi­na­me) da­lį sa­vęs. Pri­im­da­mi šį mąs­ty­mą pra­ran­da­me ga­li­my­bę my­lė­ti, nes my­lė­ti reiš­kia su­si­tai­ky­ti ir pri­im­ti, kad ne­ga­li­me kont­ro­liuo­ti ki­tų žmo­nių ir kad esa­me pa­žei­džia­mi; pra­ran­da­me sa­vo lais­vę, nes lais­vė reiš­kia pri­im­ti veiks­mų pa­sek­mes, net jei jos bau­gi­nan­čios ar ne­ži­no­mos ir ne­nu­spė­ja­mos. Ga­liau­siai, pa­pras­čiau­siai pra­ran­da­me ge­bė­ji­mą jaus­ti: gal­būt dėl to, kad vie­ni jaus­mai ta­da at­ro­do tei­sin­gi ir pa­tvir­ti­nan­tys mū­sų po­zi­ci­ją hie­rar­chi­jo­je, o ki­ti sig­na­li­zuo­jan­tys silp­nu­mą ir mū­sų po­zi­ci­jas komp­ro­mi­tuo­jan­tys, o gal dėl to, kad bi­jo­me ne­pa­žin­tos sa­vo da­lies, ku­rią nu­slo­pi­no­me. Toks yra tik­ra­sis pa­tri­ar­cha­li­nio smur­to pa­ža­das – li­cen­ci­ja do­mi­nuo­ti prieš ki­tus, bet tik pra­ra­dus da­lį sa­vo žmogiškumo.

„Muša, reiškia myli“, arba kaip veikia patriarchalinė logika

So­cia­li­nės nor­mos spon­ta­niš­kai su­si­da­ro bet ko­kio­je bent kiek di­des­nė­je žmo­nių gru­pė­je. Šios ne­ra­šy­tos tai­syk­lės dik­tuo­ja mū­sų kas­die­nius spren­di­mus, apie ku­riuos daug ne­gal­vo­ja­me ir pri­ima­me kaip sa­vai­me su­pran­ta­mus. Jos pa­de­da mums at­ras­ti ati­tin­ka­mo­je ap­lin­ko­je vy­rau­jan­čius (tu­rint gal­vo­je straips­nio kon­teks­tą, ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį į šio žo­džio šak­nį) lū­kes­čius ir su­pras­ti, kas to­je ap­lin­ko­je yra nor­ma­lu ir pri­im­ti­na, o kas nė­ra. Pa­tri­ar­cha­li­nis mąs­ty­mas yra vie­na iš ker­ti­nių mū­sų vi­suo­me­nė­je pri­im­tų so­cia­li­nių nor­mų. Tai reiš­kia, kad toks po­žiū­ris į pa­sau­lį yra itin gi­liai įsi­skver­bęs į mū­sų pa­sau­lio su­vo­ki­mą ir pa­są­mo­nę, to­dėl yra ma­to­mas kaip na­tū­ra­lus ir ne­kin­tan­tis reiš­ki­nys. In­ter­na­li­za­vus pa­tri­ar­cha­li­nį mąs­ty­mą su­si­da­ro­me įspū­dį, kad jo su­kel­tam smur­tui prie­šin­tis net ne­ver­ta. Ta­čiau dar daž­niau to­kia min­tis net ap­skri­tai nekyla.

Svar­bu pa­mi­nė­ti ir tai, kad nors so­cia­li­nių nor­mų for­ma­vi­ma­sis yra ne­iš­ven­gia­mas pro­ce­sas, ta­čiau ko­kias nor­mas vi­suo­me­nė pri­ims ar at­mes nė­ra nu­lem­ta iš anks­to. Ki­taip ta­riant, pa­tri­ar­cha­li­nės kul­tū­ros su­si­for­ma­vi­mas nė­ra na­tū­ra­lus, iš anks­to gam­tos ar die­vo nu­lem­tas pro­ce­sas. ho­oks ra­šo, kaip ty­ri­mas po ty­ri­mo pa­ro­do, kad tarp vy­rų ir mo­te­rų nė­ra reikš­min­gų pro­ti­nių ge­bė­ji­mų skir­tu­mų, ir kad vy­rai nė­ra iš pri­gim­ties la­biau ag­re­sy­vūs ar la­biau lin­kę į smur­tą nei mo­te­rys. Vi­si šie skir­tu­mai yra ne pri­gim­ti­niai, o kul­tū­ri­niai. Pa­tri­ar­cha­li­nių nor­mų eg­zis­ta­vi­mas šim­tus ar net tūks­tan­čius me­tų yra dau­gy­bės kul­tū­ri­nių, is­to­ri­nių ir po­li­ti­nių veiks­nių pro­duk­tas, kai šios nor­mos ins­ti­tu­ciš­kai per­duo­da­mos iš kar­tos į kar­tą, taip rep­ro­dukuo­jant eg­zis­tuo­jan­čias hie­rar­chi­jas bei požiūrius.

Kiek­vie­na nor­ma ne tik dik­tuo­ja, kas ati­tin­ka­mo­je žmo­nių gru­pė­je yra nor­ma­lu ir pri­im­ti­na, bet ir suf­le­ruo­ja, ką da­ry­ti, kai šios nor­mos pa­žei­džia­mos. Ver­ta kreip­ti dė­me­sį bū­tent į šį so­cia­li­nės nor­mos as­pek­tą, nes tai, kaip el­gia­ma­si su so­cia­li­nes nor­mas pa­žei­du­siais as­me­ni­mis, at­sklei­džia tai, kas iš tie­sų to­je so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je yra tik­rai svar­bu ir vertinama.

Pa­tri­ar­cha­li­nė­je vi­suo­me­nė­je vy­rai ir mo­te­rys tu­ri konk­re­čius vaid­me­nis, nuo ku­rių nu­kry­pus tu­ri bū­ti nau­do­ja­mas smur­tas tam, kad to­kie žmo­nės bū­tų pa­sta­ty­ti į vie­tą. To­kią lo­gi­ką iliust­ruo­ja da­bar jau pa­se­nu­siu lai­ko­mas po­sa­kis „Mu­ša, reiš­kia my­li“. „Muš­ti“ čia reiš­kia pa­si­telk­ti smur­tą tam, kad su­grą­žin­ti mo­te­rį į jos ta­ria­mą vie­tą pa­tri­ar­cha­li­nia­me pa­sau­ly­je, o „my­lė­ti“ ne­va reiš­kia pa­dė­ti su­pras­ti, kad nuo sa­vo vie­tos pa­tri­ar­cha­li­nė­je hie­rar­chi­jo­je per daug nu­kryp­ti ne­va­lia. Nu­kry­pi­mas ke­lia grės­mę hie­rar­chi­joms, ku­rių lo­gi­ka mu­my­se taip gi­liai įsi­skver­bu­si, kad sa­ve ver­ti­na­me pa­gal už­ima­mą vie­tą pa­tri­ar­cha­li­nė­je hie­rar­chi­jo­je. Jei vi­są gy­ve­ni­mą sa­ve api­brė­žė­me nau­do­jan­tis pa­tri­ar­cha­li­ne lo­gi­ka, ban­dy­mas nu­griau­ti ar tie­siog prie­šin­tis pa­tri­ar­cha­li­nėms hie­rar­chi­joms ga­li kel­ti mil­ži­niš­ką bai­mę – ko­kia ta­da bū­tų mū­sų ver­tė be šių hierarchijų?

Kai dar­bo­vie­tė­se, vie­ša­ja­me dis­kur­se ir ki­to­se so­cia­li­nė­se erd­vė­se vis daž­niau at­me­ta­me tra­di­ci­nę vy­riš­ku­mo sam­pra­tą, ta­čiau ne­at­si­sa­ko­me pa­čio pa­tri­ar­cha­li­nio mąs­ty­mo, na­mai ir pa­na­ši ar­ti­ma ap­lin­ka ga­li tap­ti vie­to­mis, kur vy­rai per smur­tą ban­do su­si­grą­žin­ti pra­ras­tą kont­ro­lę, ku­rią pri­ly­gi­na vy­riš­ku­mui. Dėl ši­taip be­si­kei­čian­čio vie­šo­jo dis­kur­so, pa­sto­vios frust­ra­ci­jos dėl pras­tų dar­bo ar gy­ve­ni­mo są­ly­gų ir ki­tų pre­ka­riš­kų gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bių, vy­rai, be­si­va­do­vau­jan­tys pa­tri­ar­cha­li­ne pa­sau­lė­žiū­ra, des­pe­ra­tiš­kai ieš­ko vie­tos, ku­rio­je ga­lė­tų ir vėl pa­si­jus­ti ga­lin­gi. Mū­sų in­di­vi­dua­lis­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je to­kia erd­ve daž­nai tam­pa na­mai. Ta­da už­ten­ka vie­nos sun­kes­nės die­nos dar­be, vie­nos as­me­ni­nės ne­sėk­mės ar ki­to­kios sim­bo­li­nį ga­lios pra­ra­di­mą reiš­kian­čios si­tu­aci­jos, kad ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je pra­si­verž­tų fi­zi­nis, emo­ci­nis, sek­su­a­li­nis ar ki­toks smur­tas. In­ter­na­li­zuo­ta pa­tri­ar­cha­li­nė lo­gi­ka daž­nai pa­si­ma­to bū­tent kri­ti­nė­se si­tu­aci­jo­se, nes, se­kant šia lo­gi­ka, smur­to nau­do­ji­mas ta­ria­mai pa­dės iš­spręs­ti bet ko­kias prob­le­mas – smur­tas vis­ką su­grą­žins į sa­vo įpras­tas vie­tas. To­kį pro­ce­są iliust­ruo­ja Šiau­rės paradoksas.

Šiau­rės pa­ra­dok­sas api­bū­di­na Šiau­rės ša­lis, to­kias kaip Da­ni­ja, Islan­di­ja ar Šve­di­ja, ku­rios yra pa­gar­sė­ju­sios kaip eko­no­miš­kai ly­giau­sios, so­cia­liai pa­žan­giau­sios ir pa­pras­čiau­siai ge­riau­sios vie­tos gy­ven­ti Eu­ro­po­je, jei ne pa­sau­ly­je. Daž­nai gė­ri­ma­si šių ša­lių švie­ti­mo ir so­cia­li­nės ap­sau­gos sis­te­mo­mis, taip pat jos pir­mau­ja pa­gal eko­no­mi­nę ly­čių ly­gy­bę: jos tu­ri vie­nas di­džiau­sių mo­te­rų pro­por­ci­jų par­la­men­te (pa­vyz­džiui, Suo­mi­ja – 47 %, Šve­di­ja – 46) ir vie­nus ma­žiau­sių at­ly­gi­ni­mų ato­trū­kių tarp vy­rų ir mo­te­rų pa­sau­ly­je. Šiau­rės pa­ra­dok­sas mums at­sklei­džia tra­di­ci­nės smur­to sam­pra­tos ri­bo­tu­mus, nes bū­tent šio­se ša­ly­se ofi­cia­liai fik­suo­ja­mi smur­to prieš mo­te­ris ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je mas­tai yra ne­pro­por­cin­gai aukš­ti. Vie­nas iš šio fe­no­me­no pa­aiš­ki­ni­mų tei­gia, kad aukš­tes­nis smur­tas ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je yra re­ak­ci­ja į au­gan­čią ly­čių ly­gy­bę dar­be ir po­li­ti­ko­je, mat vy­rai, pra­ra­dę ga­lią tra­di­ci­nė­se sfe­ro­se, ją at­gau­ti ban­do na­muo­se. Šiau­rės pa­ra­dok­so at­ve­jis iliust­ruo­ja pa­vo­jus, kai ban­do­me spręs­ti pa­vie­nes prob­le­mas, jų ne­su­sie­da­mi su gi­liai kul­tū­riš­kai įsi­skver­bu­sia pa­tri­ar­cha­li­nio mąs­ty­mo logika.

Taip pat ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį į ho­oks da­ry­tas są­sa­jas tarp pa­tri­ar­cha­li­nio mąs­ty­mo ir ka­ro. Ma­tant tai, ką Ru­si­jos ka­riai da­ro Uk­rai­no­je, mi­li­ta­ris­ti­nio mąs­ty­mo ne­su­sie­ti su bend­ru pa­tri­ar­cha­li­nio do­mi­na­vi­mo mąs­ty­mu tam­pa ko­ne ne­įma­no­ma. Ru­si­jos ka­riai Uk­rai­no­je sek­su­a­li­nį smur­tą nau­do­ja kaip dar vie­ną ka­ro tak­ti­ką. Vie­na­me šią te­mą nag­ri­nė­jan­čia­me LRT straips­ny­je ana­li­zuo­ja­ma ka­re at­si­sklei­džian­ti pa­tri­ar­cha­li­nė ideo­lo­gi­ja: „as­me­nys, ku­rie sten­gia­si už­ka­riau­ti tam tik­rą te­ri­to­ri­ją ir vi­suo­me­nės da­lį, sa­vo do­mi­na­vi­mą iš­reiš­kia ir sek­su­a­li­ne ag­re­si­ja prieš vie­ti­nius gy­ven­to­jus ar­ba tuos, ku­rie ne­ga­li pa­si­prie­šin­ti. […] Sek­su­a­li­nė prie­var­ta aso­ci­juo­ja­ma su pa­že­mi­ni­mu, no­ru do­mi­nuo­ti ir pa­že­min­ti, trau­muo­ti“. Tai dar kar­tą pa­ro­do, kad sek­su­a­li­nis smur­tas yra prie­var­ti­nio mąs­ty­mo iš­raiš­ka. Tai yra iki sa­vo lo­giš­kų iš­va­dų at­ves­tas pa­tri­ar­cha­li­nis mąs­ty­mas – ab­so­liu­tus ki­to žmo­gaus do­mi­na­vi­mas, nuž­mo­gi­ni­mas, sa­vo ran­ko­mis kont­ro­liuo­jant ki­to žmo­gaus kū­ną ar net gy­vy­bę. To­kia do­mi­na­vi­mo mąs­ty­mo iš­raiš­ka jį vyk­dan­tiems as­me­nims su­tei­kia ab­so­liu­čios ga­lios jaus­mą, ta­čiau to kai­na yra vi­siš­kas ir ab­so­liu­tus žmo­giš­ku­mo praradimas.

„In­ter­na­li­zuo­ta pa­tri­ar­cha­li­nė lo­gi­ka daž­nai pa­si­ma­to bū­tent kri­ti­nė­se si­tu­aci­jo­se, nes, se­kant šia lo­gi­ka, smur­to nau­do­ji­mas ta­ria­mai pa­dės iš­spręs­ti bet ko­kias prob­le­mas – smur­tas vis­ką su­grą­žins į sa­vo įpras­tas vietas.“

Nors čia kal­ba ei­na apie vy­rus, ta­čiau prie­var­ti­niu mąs­ty­mu sa­vo veiks­muo­se ga­li va­do­vau­tis bet kas – ne­pri­klau­so­mai nuo ly­ties, am­žiaus, ra­sės, iš­si­la­vi­ni­mo ar bet ko­kių ki­tų bruo­žų. Pa­tri­ar­cha­li­nis smur­tas yra įly­tin­tas ir ne­at­sie­ja­mas nuo vy­riš­ku­mo ir mo­te­riš­ku­mo sam­pra­tų, ta­čiau ho­oks kal­ba apie svar­bą prie­šin­tis ne vien vy­rų smur­tui prieš mo­te­ris, o ir vi­siems ki­tiems at­ve­jams, kai smur­tas nau­do­ja­mas kaip so­cia­li­nės kont­ro­lės įran­kis: su­au­gu­sių­jų smur­tui prieš vai­kus, smur­tui tarp pa­aug­lių, ra­si­s­ti­niam smur­tui ir kt. 

ho­oks pa­brė­žia, kad su­si­telk­da­mi tik­tai į vy­rų vyk­do­mą smur­tą prieš mo­te­ris pa­tys ga­li­me pa­kliū­ti į sek­sis­ti­nio ste­reo­ti­pi­nio mąs­ty­mo pink­les, kad vy­rai ma­to­mi kaip ag­re­sy­vūs, o mo­te­rys – ne; kad vy­rai yra smur­tau­to­jai, o mo­te­rys – au­kos. Toks ab­so­liu­tus mąs­ty­mas ne­pa­de­da nai­kin­ti pa­tri­ar­cha­li­nio mąs­ty­mo, mat su­men­ki­na tai, kad mo­te­rys ar ki­tos gru­pės taip pat ga­li da­ly­vau­ti pa­tri­ar­cha­li­nio mąs­ty­mo sche­mo­se. „Pats fak­tas, kad mo­te­rys ne­vyk­do smur­ti­nių ak­tų taip daž­nai kaip vy­rai, ne­pa­nei­gia mo­te­rų vyk­do­mo smur­to rea­ly­bės“, – kny­go­je „Fe­mi­nism is for Eve­ry­bo­dy“ ra­šo autorė.

Patriarchalinės sistemos reprodukcija

Pa­tri­ar­cha­li­nis mąs­ty­mas iš kar­tos į kar­tą per­duo­da­mas per dau­gy­bę ins­ti­tu­ci­nių me­cha­niz­mų, to­kių kaip šei­ma, švie­ti­mo sis­te­ma, eko­no­mi­nė sis­te­ma ir me­di­jos. To mo­ko­mės nuo pat vai­kys­tės. Vai­kus skirs­to­me į ber­niu­kus ir mer­gai­tes, o su šio­mis eti­ke­tė­mis iš­kart juos ap­krau­na­me įvai­riais su tuo su­si­ju­siais kul­tū­ri­niais lū­kes­čiais: kaip reik­tų reng­tis, kaip elg­tis, kaip kal­bė­ti ir kaip mąs­ty­ti. Iš­moks­ta­me, kad pa­sau­ly­je yra tin­ka­mi ir ne­tin­ka­mi žmo­nės. Tin­ka­mai be­siel­gian­tys žmo­nės yra ver­tin­gi, o ne­tin­ka­mai – ver­ti paniekos.

Vai­kai pa­tri­ar­cha­li­nės kul­tū­ros yra ap­sup­ti iš vi­sų pu­sių. Mo­kyk­lo­je įpras­ta že­min­ti vai­ką, ku­riam kaž­kas ne­si­se­ka, ku­ris yra silp­nes­nis, ku­ris yra ki­toks. Kla­sė­je jie tu­ri bū­ti pa­klus­niais mo­ki­niais, o tam pa­si­prie­ši­nus, per­si­dir­bę ir pras­tai ap­mo­ka­mi mo­ky­to­jai ne­re­tai šau­kia ar ki­taip des­pe­ra­tiš­kai bau­džia mo­ki­nius tam, kad at­gau­tų sa­vo au­to­ri­te­tą, ga­lią ir kont­ro­lę. Na­muo­se vai­kai taip pat tu­ri klau­sy­ti tė­vų ir pil­dy­ti jų lū­kes­čius, o ne­vyk­dy­da­mi rei­ka­la­vi­mų daž­nai su­si­lau­kia smur­ti­nių pa­sek­mių, ku­rios kar­tais bū­na ir fizinės.

Prie šio pro­ce­so pri­si­de­da ir me­di­jos. Kny­go­je „The Will to Chan­ge“ ho­oks at­krei­pia dė­me­sį į po­pu­lia­rius pa­sta­rų­jų de­šimt­me­čių fil­mus, ypač su­si­ju­sius su ka­ru, to­kius kaip „Gelbs­tint ei­li­nį Ra­ja­ną“ (1998), „Perl Har­bo­ras“ (2001) ir „Vy­rai juo­dais dra­bu­žiais“ (1997). Jei­gu ho­oks kny­ga bū­tų iš­ėju­si po 2004-ųjų, ji be abe­jo taip pat bū­tų įtrau­ku­si „Ame­ri­kie­čių snai­pe­rį“ (2014), „Džo­ną Vi­ką“ (2014) ar­ba dau­gu­mą fil­mų apie Džeim­są Bon­dą. Šiuo­se fil­muo­se mir­tis vie­nu­mo­je, to­li nuo na­mų, ko­vo­jant dėl vei­kė­jams su­pran­ta­mos ar ne­su­pran­ta­mos prie­žas­ties yra pa­tei­kia­ma kaip he­ro­jiš­kas ak­tas. Juo­se bū­ti vy­ru reiš­kia bū­ti pa­sto­viai pa­si­ruo­šu­siu do­mi­nuo­ti, ko­vo­ti ir su­nai­kin­ti ki­tus, daž­nai be jo­kio gai­les­čio ar mirk­te­lė­ji­mo. Pa­na­šių ir sub­ti­les­nių pa­tri­ar­cha­li­nio mąs­ty­mo pa­vyz­džių ga­li­ma ras­ti ir mu­zi­ko­je bei kom­piu­te­ri­niuo­se žai­di­muo­se. Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad ne­ma­ža da­lis me­di­jų taip smur­to ne­aukš­ti­na, ta­čiau reikš­min­ga da­lis tą da­ro la­bai ag­re­sy­viai ir sėkmingai.

„Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad ne­ma­ža da­lis me­di­jų taip smur­to ne­aukš­ti­na, ta­čiau reikš­min­ga da­lis tą da­ro la­bai ag­re­sy­viai ir sėkmingai.“

Ka­pi­ta­liz­mas taip pat yra pa­sta­ty­tas ant do­mi­na­vi­mo me­cha­niz­mų – dar­buo­to­jų pa­klus­nu­mo va­do­vams ir įmo­nių tar­pu­sa­vio kon­ku­ren­ci­jos rin­ko­je. Darb­da­viai ir va­do­vai tu­ri mil­ži­niš­ką ga­lią nu­sta­ty­ti ka­da, kaip, kiek il­gai ir kur dirbs dar­buo­to­jai, ka­da jie ga­lės pie­tau­ti, ei­ti na­mo, ką tu­ri sa­ky­ti ar kaip ap­skri­tai elg­tis. To­kia dar­bo­vie­tė dar­buo­to­ją pa­ver­čia ma­ši­na, ku­ri at­lie­ka iš aukš­to nu­leis­tas ko­man­das ir ne­tu­ri jo­kios au­to­no­mi­jos ar lais­vės. Ki­to­kia, bet pa­na­ši si­tu­aci­ja yra aukš­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dar­buo­se, ku­riuo­se nors dar­buo­to­jai ir tu­ri dau­giau au­to­no­mi­jos, jie dėl tie­sio­gi­nio ar ne­tie­sio­gi­nio spau­di­mo daž­nai dir­ba itin il­gas va­lan­das ir pa­ti­ria ch­ro­niš­ką st­re­są dėl di­de­lio dar­bo krū­vio ar va­do­vų prie­spau­dos. Dar­be pra­lei­džia­me di­de­lę da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo tad smur­tas (ne­re­tai psi­cho­lo­gi­nis), pa­ti­ria­mas ten, tu­ri di­de­lę įta­ką mū­sų sa­vi­ver­tei ir sa­vi­jau­tai ki­to­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se. Dar­be pa­ti­ria­mas do­mi­na­vi­mas ga­li tu­rė­ti po­vei­kį as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, kai dar­bo­vie­tė­je pa­ti­ria­mas vi­siš­kas kont­ro­lės ne­tu­rė­ji­mas tam­pa des­pe­ra­tiš­ka frust­ra­ci­ja as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, tad ne­lie­ka nie­ko ki­to, kaip ieš­ko­ti žmo­nių, prieš ku­riuos bū­tų ga­li­ma do­mi­nuo­ti ir taip pa­si­jaus­ti stipresniems.

Rin­kos kon­ku­ren­ci­ja taip pat yra grįs­ta pa­na­šia lo­gi­ka. Rin­kos kon­ku­ren­ci­ja daž­nai yra si­no­ni­mas šal­tam, nuo jaus­mų ati­trū­ku­siam ir ne­va ra­cio­na­liam eko­no­mi­nių sub­jek­tų vei­ki­mui, o to­kie da­ly­kai kaip rū­pi­ni­ma­sis dar­buo­to­jų svei­ka­ta ar gy­vo­sios gam­tos ge­ro­ve yra ma­to­mi kaip silp­nu­mo po­žy­miai, tad daž­nai yra ig­no­ruo­ja­mi. Toks so­cia­li­nis dar­vi­niz­mas, kai iš­lie­ka tik stip­riau­sie­ji ir nuož­miau­sie­ji, taip pat yra pa­tri­ar­cha­li­nio mąs­ty­mo pa­li­ki­mas. Šio­je sche­mo­je nė­ra vie­tos dar­buo­to­jų iš­gy­ve­ni­mams, jaut­ru­mui ir su­pra­tin­gu­mui, vie­toj to pa­si­sle­pia­ma už ra­cio­na­laus eko­no­mi­nio iš­skai­čia­vi­mo, ku­ris to­liau pa­lai­ko prie­var­ti­nį mąs­ty­mą. Ne at­si­tik­ti­nu­mas, kad di­de­lė da­lis įmo­nių va­do­vų vis dar te­bė­ra vy­rai – žūt­bū­ti­nė kon­ku­ren­ci­ja ska­ti­na do­mi­na­vi­mą ir jaus­mų kont­ro­lę, o tai ati­tin­ka pa­tri­ar­cha­li­nį vy­riš­ku­mo idea­lą ir su­tei­kia pres­ti­žo bei ga­lios įspūdį.

Smurto nutraukimas?

ho­oks įvar­din­tas sis­te­mi­nis smur­to su­pra­t­i­mas mums su­tei­kia ga­lin­gą pa­ra­dig­mą smur­to prob­le­mai su­pras­ti ir pa­ro­do per di­de­lio su­si­tel­ki­mo tik į vie­ną konk­re­čią sri­tį ri­bo­tu­mus (ar tai bū­tų vy­rų smur­tas prieš mo­te­ris, dar­bo­vie­čių kul­tū­ros kei­ti­mas ar kt.). Nors svar­bu tei­gia­mai įver­tin­ti ir ska­tin­ti pro­g­re­są kiek­vie­no­je at­ski­ro­je sri­ty­je, tik ieš­ko­da­mi są­sa­jų su pa­tri­ar­cha­li­ne lo­gi­ka grįs­to­mis struk­tū­ro­mis ga­lė­si­me smur­to prob­le­mą iš­spręs­ti pilnavertiškai.

Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti vi­suo­me­nę be smur­to. Ta­čiau tai jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad ga­li­me nu­leis­ti ran­kas – vien pa­sta­rų­jų šimt­me­čių ir de­šimt­me­čių pro­g­re­sas įvai­rio­se so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo sri­ty­se su­tei­kia daug vil­ties ir pa­ro­do, kad smur­to mas­tai ga­li ma­žė­ti ir kad jį su­ke­lian­tis mąs­ty­mas ne­pri­va­lo bū­ti ker­ti­ne mū­sų vi­suo­me­nės idė­ja. Kai smur­tą su­pran­ta­me kaip pla­taus mas­to sis­te­mą, ga­li­me šią prob­le­mą spręs­ti pa­si­telk­da­mi to­kį pat pla­tų spren­di­mų arsenalą.

Klau­si­mas, kaip ga­li­me eg­zis­tuo­jan­čią sis­te­mą keis­ti, nu­si­pel­no to­kio pat il­gio, jei ne il­ges­nio, straips­nio, tad šio klau­si­mo čia ne­ap­tar­siu. Ma­nau, kad es­mi­niai ak­cen­tai tu­rė­tų bū­ti ties sis­te­mi­niais po­ky­čiais, pra­de­dant švie­ti­mo sis­te­ma ir bai­giant eko­no­mi­ne po­li­ti­ka, ku­riant ma­si­nį ju­dė­ji­mą, be­si­prie­ši­nan­tį pa­tri­ar­cha­li­niam mąs­ty­mui. Kad eli­mi­nuo­tu­me smur­tą, tu­ri­me vi­suo­me­ni­niu ly­giu at­mes­ti do­mi­na­vi­mo lo­gi­ką, per­mąs­ty­ti mū­sų ins­ti­tu­ci­jų struk­tū­ras ir at­si­sa­ky­ti griež­tų asi­metriš­kų ly­čių sam­pra­tų, di­din­ti de­mo­kra­ti­jos ly­gį dar­be, po­li­ti­ko­je ir bendruomenėse. 

Pa­tri­ar­cha­li­nis smur­tas kas­die­nė­se si­tu­aci­jo­se pa­si­reiš­kia pa­pras­to­mis for­mo­mis (kaip kad ki­tų jaus­mų nu­ver­ti­ni­mas ar krei­pi­ma­sis į ko­le­gas „mer­gai­tės“), ta­čiau ga­li tap­ti ypač bru­ta­liu kri­zi­nė­se si­tu­aci­jo­se. To­kio­se st­re­si­nė­se si­tu­aci­jo­se ne­re­tai pa­gau­nu ir sa­ve: kar­tais vie­toj su­pra­t­imo, iš­klau­sy­mo ar pa­pras­čiau­sio žmo­giš­ku­mo (tiek sau, tiek ki­tiems), ky­la im­pul­sas au­to­ma­tiš­kai aiš­kin­ti, kont­ro­liuo­ti ir ki­taip pa­si­duo­ti pa­tri­ar­cha­li­nio smur­to siū­lo­miems pa­bė­gi­mams. Taip gi­liai į pa­są­mo­nę įsi­skver­bu­sios lo­gi­kos iš­trin­ti ne­įma­no­ma nei per die­ną, nei per me­tus. Ta­čiau ga­li­me kas­dien steng­tis at­pa­žin­ti smur­ti­nę pa­tri­ar­cha­li­nę lo­gi­ką sa­vy­je bei ki­tuo­se ir prie­šin­tis pa­žei­džia­mų­jų men­ki­ni­mui bei en­gi­mui vi­so­se sri­ty­se. Iš dau­gy­bės to­kių mo­men­tų, as­me­ni­nių, ko­lek­ty­vi­nių ir ypač sis­te­mi­nių, at­si­ran­da reikš­min­gi vi­suo­me­nės po­ky­čiai. To­kių po­ky­čių dė­ka ga­li­me iš­mok­ti nu­sto­ti kont­ro­liuo­ti ir at­gau­ti tai, ką pa­tri­ar­cha­li­nis mąs­ty­mas mu­my­se nu­slo­pi­no – jaut­ru­mą sau ir kitiems

Kęs­tu­tis Grumo­das, „Smur­tas, per­si­smel­kian­tis vi­sur“, Šauks­mas, 2023, nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 14–18.