Praeitis, kuri nepraeina

Deko­lo­ni­za­vi­mo ju­dė­ji­mas uni­ver­si­te­te ra­do­si 2015 me­tais, kai Keip­tau­no uni­ver­si­te­to stu­den­tai ėmė pro­tes­tuo­ti prieš ko­lo­ni­za­to­riaus ir vers­lo mag­na­to iš Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės Ce­ci­lio Rho­de­so skulp­tū­rą uni­ver­si­te­to mies­te­ly­je. Gro­ta­žy­mė #Rho­des­Must­Fall ap­skrie­jo pa­sau­lį ir ta­po pa­stan­gų kri­tiš­kai per­mąs­ty­ti uni­ver­si­te­tą iš post­ko­lo­ni­ji­nės per­spek­ty­vos simboliu. 

Deko­lo­ni­za­vi­mo są­vo­ka tu­ri il­gą is­to­ri­ją, be­si­tę­sian­čią nuo an­ti­ko­lo­ni­ji­nio pa­si­prie­ši­ni­mo lai­kų šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Tuo me­tu deko­lo­ni­za­vi­mo reikš­mė bu­vo pa­žo­di­nė – nu­ro­dė sie­kį pa­ša­lin­ti ko­lo­ni­ji­nę po­li­ti­nę san­t­var­ką, iš­si­lais­vin­ti iš im­pe­ri­jos. Nors ma­te­ria­laus deko­lo­ni­za­vi­mo sie­kis vis dar ak­tu­alus (už­grob­tų že­mių grą­ži­ni­mas, rep­a­ra­ci­jos ir t. t.), nū­dien deko­lo­ni­za­vi­mo ju­dė­ji­mai vis dau­giau dė­me­sio ski­ria ins­ti­tu­ci­niam ir sim­bo­li­niam ko­lo­nia­liz­mo pa­li­ki­mui švie­ti­me. Uni­ver­si­te­to deko­lo­ni­za­vi­mo ju­dė­ji­mas sie­kia ad­re­suo­ti šimt­me­čius tru­ku­sią glo­ba­lių­jų Pie­tų (Af­ri­kos, Azi­jos ir Lo­ty­nų Ame­ri­kos) po­li­ti­nio, eko­no­mi­nio ir kul­tū­ri­nio pa­ver­gi­mo is­to­ri­ją ir įta­ką da­bar­čiai, ypač švie­ti­mo ir moks­lo sri­ty­se. Deko­lo­ni­za­vi­mo ša­li­nin­kai prie­ši­na­si te­be­si­tę­sian­čiam Va­ka­rų do­mi­na­vi­mui aka­de­mi­jo­je ir sie­kia keis­ti iš ko­lo­nia­liz­mo pa­vel­dė­tas ga­lios struk­tū­ras, prak­ti­kas ir pa­ži­ni­mo būdus.

Nors už­sie­ny­je deko­lo­ni­za­vi­mo dis­ku­si­ja jau įga­vo pa­grei­tį ir le­mia rea­lius po­ky­čius, Lie­tu­vo­je ši te­ma dar ma­žai pa­žįs­ta­ma. Su­pran­ta­ma, Lie­tu­vos pa­dė­tis ir is­to­ri­nė pa­tir­tis ge­ro­kai ski­ria­si nuo Va­ka­rų ša­lių. Lie­tu­va prak­tiš­kai ne­tu­rė­jo ko­lo­ni­jų (iš­sky­rus trum­pa­lai­kes Kur­šo ku­ni­gaikš­tys­tės ko­lo­ni­jas), be to, pa­ti nu­ken­tė­jo nuo Ru­si­jos im­pe­ria­liz­mo. Ta­čiau, siek­da­ma tap­ti Va­ka­rų pa­sau­lio da­li­mi, mū­sų vi­suo­me­nė per­ima eu­ro­cent­ri­nį mąs­ty­mo apie is­to­ri­ją ir da­bar­tį ka­no­ną. Ki­taip ta­riant, esa­me lin­kę pa­tir­ti eu­ro­pie­tiš­ką žvilgs­nį kaip uni­ver­sa­lų. O tai yra prob­le­miš­ka, ypač įgau­nant vis dau­giau ga­lios prieš var­gin­ges­nes glo­ba­lių­jų Pie­tų ša­lis ir jų gyventojus.

Šiuo teks­tu sie­kiu trum­pai ap­žvelg­ti deko­lo­ni­za­vi­mo ju­dė­ji­mą uni­ver­si­te­te. Ju­dė­ji­mas ap­ima tiek bu­vu­sių ko­lo­ni­jų, tiek bu­vu­sių ša­lių ko­lo­ni­za­to­rių uni­ver­si­te­tus. Teks­te dau­giau­sia dė­me­sio ski­riu švie­ti­mo įstai­gų deko­lo­ni­za­vi­mui Va­ka­ruo­se, nes tai yra man ir skai­ty­to­jams ar­ti­miau­sias kon­teks­tas. Vis­gi dau­ge­lis deko­lo­ni­za­vi­mo prin­ci­pų ga­lio­ja tiek glo­ba­lio­sios Šiau­rės, tiek Pie­tų uni­ver­si­te­tams, nors kiek­vie­nas kon­teks­tas tu­ri sa­vą spe­ci­fi­ką. Pa­ban­dy­siu ap­tar­ti ma­no su­pra­t­imu pag­rin­di­nius deko­lo­ni­za­vi­mo dis­kur­so as­pek­tus: ži­nių po­li­ti­ką ir mo­ky­mo prog­ra­mas, pa­ži­ni­mo me­to­dų kri­ti­ką, rep­re­zen­ta­ci­ją ir so­cia­li­nį teisingumą.

Vie­na svar­biau­sių deko­lo­ni­za­vi­mo sri­čių uni­ver­si­te­to kon­teks­te yra ži­nios, ži­no­ji­mo pro­duk­ci­ja ir rep­ro­duk­ci­ja. Švie­ti­mo ty­rė­jas iš Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­kos Jo­na­tha­nas Jan­se­nas tai va­di­na po­li­tics of know­le­dge, ar­ba ži­nių po­li­ti­ka. Pa­sta­ro­ji są­vo­ka nu­ro­do, kad ži­nių per­da­vi­mas ir kū­ri­mas nie­ka­da nė­ra vi­siš­kai neut­ra­lus. Kas yra ži­no­ti­na, o kas ne, iš ko­kios per­spek­ty­vos, ko­kiu bū­du ži­nios per­tei­kia­mos ir ko­kiu bū­du vyks­ta mo­ky­ma­sis – vi­sa tai yra ver­ty­bi­niai klau­si­mai. Mokymo(si) pro­ce­sas ne­iš­ven­gia­mai yra selektyvus.

Mo­kyk­lo­je ir uni­ver­si­te­te daž­niau­siai tik pa­vir­šu­ti­niš­kai ap­ta­ria­me di­džiu­lio mas­to ver­gi­ją XV–XIX am­žiu­je, ku­ri nu­si­ne­šė mi­li­jo­nus af­ri­kie­čių gy­vy­bių ir pa­klo­jo pa­ma­tus Eu­ro­pos ir JAV eko­no­mi­niam kles­tė­ji­mui. Daug lie­ka nu­ty­lė­ta apie XIX–XX am­žių ko­lo­ni­ji­nį lai­ko­tar­pį ir pa­si­glemž­tus Af­ri­kos žmo­giš­kuo­sius bei gam­ti­nius iš­tek­lius. Re­tai pa­lie­čia­ma Eu­ro­pos moks­li­nio ra­siz­mo is­to­ri­ja ir de­šimt­me­čius tru­kęs glo­ba­lių­jų Pie­tų, nie­ki­na­mai va­di­na­mų „Tre­čiuo­ju pa­sau­liu“, nuž­mo­gi­ni­mas ir te­be­si­tę­sian­ti kul­tū­ri­nė prie­spau­da. Ma­žai te­ži­no­me apie eu­ro­pie­čių nu­si­kal­ti­mus žmo­giš­ku­mui, pa­vyz­džiui, 1904–1908 me­tais da­bar­ti­nės Na­mi­bi­jos te­ri­to­ri­jo­je Vo­kie­ti­jos im­pe­ri­jos vyk­dy­tą He­re­ro ir Na­ma tau­tų ge­no­ci­dą, Bel­gi­jos ka­ra­liaus įgy­ven­din­tą Kon­go iš­tek­lių ir gy­ven­to­jų pa­ver­gi­mą, Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės vers­lo mag­na­tų eko­no­mi­nį ir po­li­ti­nį vieš­pa­ta­vi­mą da­bar­ti­nė­je Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ko­je, ar­ba ten pat iki de­šim­to­jo de­šimt­me­čio tru­ku­sį bu­vu­sių ko­lo­ni­za­to­rių prak­ti­ko­mis pa­grįs­tą apartheidą.

Pa­si­rin­ki­mas ne(si)mokyti skaus­min­gos ir gė­din­gos Va­ka­rų is­to­ri­jos lei­džia pa­mirš­ti pra­ei­ties įvy­kius, su­men­kin­ti jų įta­ką da­bar­čiai ir na­tū­ra­li­zuo­ti dra­ma­tiš­kai ne­ly­gią pa­dė­tį tarp va­di­na­mo­sios glo­ba­lio­sios Šiau­rės (dau­giau­siai bu­vu­sių im­pe­ri­jų, dar api­bend­ri­na­mai va­di­na­mų Va­ka­rais) ir Pie­tų ša­lių (dau­giau­siai bu­vu­sių ko­lo­ni­jų – Va­ka­rų iš­nau­do­tų vals­ty­bių). Ži­nios apie glo­ba­lių­jų Pie­tų pa­ver­gi­mo is­to­ri­ją leis­tų ge­riau su­pras­ti da­bar­ty­je be­si­tę­sian­čias ne­ly­gy­bes tarp pra­ei­ty­je ko­lo­ni­zuo­tų kraš­tų ir iš ko­lo­nia­liz­mo pa­si­pel­niu­sių, vis dar pa­sau­ly­je vieš­pa­tau­jan­čių Va­ka­rų vals­ty­bių. Is­to­ri­nio kon­teks­to su­pra­t­i­mas taip pat pas­ka­tin­tų ki­taip pa­žvelg­ti į at­ei­ty­je vis di­dė­sian­čius pa­sau­li­nės mig­ra­ci­jos srau­tus, kli­ma­to kri­zę, jos pa­da­ri­nius bei Eu­ro­pos pa­bė­gė­lių po­li­ti­ką. Ki­taip ta­riant, ži­no­ji­mas apie pra­ei­ty­je įvy­ku­sias ne­tei­sy­bes pa­dė­tų kri­tiš­kiau pa­žvelg­ti į da­bar­ti­nę da­ly­kų pa­dė­tį ir at­sa­ko­my­bę už ją.

Ta­čiau mū­sų mo­ky­mo prog­ra­mo­se svar­biau­sią vaid­me­nį vis dar vai­di­na eu­ro­cent­ri­nė per­spek­ty­va ir va­ka­rie­tiš­kas ka­no­nas, ig­no­ruo­jan­tis Pie­tų Ame­ri­kos, Af­ri­kos ir Azi­jos kul­tū­ri­nį ir moks­li­nį pa­vel­dą bei is­to­ri­nes per­spek­ty­vas. To­dėl apie Nau­juo­sius lai­kus is­to­ri­jos pa­mo­ko­se te­be­kal­ba­me kaip apie auk­so am­žių, o ne kaip apie mi­li­jo­nus gy­vy­bių nu­si­ne­šu­sio Ma­afa, ar­ba Af­ri­kie­čių ho­lo­kaus­to, Eu­ro­pos im­pe­ria­liz­mo ir ra­siz­mo įsi­ga­lė­ji­mo laikus.

„Kas yra ži­no­ti­na, o kas ne, iš ko­kios per­spek­ty­vos, ko­kiu bū­du ži­nios per­tei­kia­mos ir ko­kiu bū­du vyks­ta mo­ky­ma­sis – vi­sa tai yra ver­ty­bi­niai klau­si­mai. Mokymo(si) pro­ce­sas ne­iš­ven­gia­mai yra selektyvus.“

Deko­lo­ni­za­vi­mo ju­dė­ji­mo ša­li­nin­kai ke­lia iš­ties ne­pa­to­gius klau­si­mus apie ži­nių po­li­ti­ką. Jie rei­ka­lau­ja kri­tiš­kai per­žiū­rė­ti mo­ky­mo prog­ra­mas ir įtrauk­ti dau­giau „ne­bal­tų“ per­spek­ty­vų į is­to­ri­ją, kul­tū­rą ir moks­lą. Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad bal­tu­mo są­vo­ka vi­sų pir­ma nu­ro­do į per­spek­ty­vą, ne odos spal­vą, taip kaip glo­ba­lie­ji Pie­tūs nu­ro­do į ga­lios san­ty­kį, o ne geo­gra­fi­ją. Bal­to­ji ži­no­ji­mo per­spek­ty­va yra po­li­ti­nės ga­lios pri­me­ta­mas mąs­ty­mo bū­das, iš­si­vys­tęs ko­lo­nia­liz­mo laikotarpiu.

Pa­sau­lio ma­ty­mas iš bal­tos per­spek­ty­vos ne­pri­klau­so nuo odos spal­vos ar geo­gra­fi­nės vie­to­vės. Vie­nas gar­siau­sių an­ti­ko­lo­ni­ji­nių mąs­ty­to­jų Frant­zas Fa­no­nas at­sklei­dė, kaip ko­lo­ni­zuo­ti sub­jek­tai in­ter­na­li­zuo­ja sa­vęs api­brė­ži­mus, jiems pri­mes­tus va­ka­rie­tiš­kos ži­no­ji­mo sis­te­mos ir, pri­im­da­mi ko­lo­ni­za­to­riaus ta­ria­mą na­tū­ra­lią vir­še­ny­bę, pa­tys pa­de­da iš­lai­ky­ti ko­lo­ni­ji­nius ga­lios san­ty­kius. Tad bal­ta per­spek­ty­va įgy­ja­ma so­cia­li­zuo­jan­tis vi­suo­me­nė­je ir mo­kan­tis ins­ti­tu­ci­jo­se, ku­rio­se do­mi­nuo­ja ne­deko­lo­ni­zuo­tas va­ka­rie­tiš­kas kanonas. 

Eu­ro­cent­riz­mas vei­kia ne tik mū­sų nag­ri­nė­ja­mas te­mas, bet ir for­muo­ja mū­sų san­ty­kį su ki­tais re­gio­nais ir jų gy­ven­to­jais. Gro­te­skiš­kas pa­vyz­dys: XX am­žiu­je po­pu­lia­ri prak­ti­ka čia­bu­vius iš ko­lo­ni­zuo­tų kraš­tų at­ga­ben­ti į Eu­ro­pą ir eks­po­nuo­ti įvai­rio­se mu­gė­se kaip eg­zo­tiš­ką įdomybę.

XXI am­žiu­je Va­ka­rų vir­še­ny­bės ir eu­ro­cent­riz­mo idė­jos reiš­kia­si daug sub­ti­liau, bet te­bė­ra ga­jos. Pa­sta­rai­siais me­tais JAV ir Eu­ro­po­je vis la­biau at­gy­ja įsi­ti­ki­ni­mas, kad „ju­dė­jo-krikš­čio­niš­ka kul­tū­ra“ (mėgs­ta­ma po­pu­lia­raus psi­cho­lo­go Jor­da­no Pe­ter­so­no fra­zė) yra sa­vo es­me vir­šes­nė už pri­mi­ty­vio­mis ir pa­vo­jin­go­mis lai­ko­mo­mis isla­mo ar ki­tų ti­kė­ji­mų su­for­muo­tas kul­tū­ri­nes tra­di­ci­jas. Aki­vaiz­du, kad stei­gia­mas Va­ka­rų kul­tū­ros iš­skir­ti­nu­mas tam­pa pa­ran­kus ra­si­nei ne­apy­kan­tai kur­sty­ti, pa­bė­gė­lius at­stu­mian­čiai po­li­ti­kai pa­tei­sin­ti ir Va­ka­rų do­mi­na­vi­mui pa­sau­ly­je pagrįsti. 

Deko­lo­ni­za­vi­mo ju­dė­ji­mas ke­lia kri­ti­nus klau­si­mus apie įsi­tvir­ti­nu­sius pa­ži­ni­mo bū­dus ir prin­ci­pus. Anot so­cia­li­nio moks­li­nin­ko, Co­lum­bia uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus Mah­mo­odo Mam­da­ni, ži­no­ji­mo sis­te­moms bū­ti­na kla­si­fi­ka­ci­ja kliau­ja­si ly­gi­ni­mu, ku­riam rei­kia at­skai­tos taš­ko. Is­to­riš­kai to­kiu at­skai­tos taš­ku ta­po bal­to­jo eu­ro­pie­čio per­spek­ty­va. Ap­švie­tos lai­ko­tar­piu, ku­ris lai­ko­mas mo­der­naus (va­ka­rie­tiš­ko) moks­lo iš­ta­ko­mis, ra­cio­na­laus pro­to idea­lai bu­vo konst­ruo­ja­mi kont­ras­te su lau­ki­niais ir ne­ci­vi­li­zuo­tais lai­ky­tais pa­verg­tų kraš­tų vie­ti­niais gy­ven­to­jais. Tai sa­vo ruož­tu su­tei­kė pag­rin­dą pa­tei­sin­ti ko­lo­nia­liz­mą kaip ci­vi­li­zuo­jan­tį pro­jek­tą. Pa­vyz­džiui, vo­kie­čių fi­lo­so­fas He­ge­lis tvir­ti­no, kad „pri­mi­ty­vie­ji“ kraš­tai ne­tu­ri sa­vos ir Eu­ro­pai ly­gia­ver­tės is­to­ri­jos ir kad Eu­ro­pos ko­lo­nis­tai ne tik tu­ri tei­sę juos pa­verg­ti, bet ir pa­sta­rie­siems at­ne­ša lais­vės idėjas. 

So­cio­lo­gė Ra­e­wyn Con­nell ap­ra­šo pe­ri­fe­ri­jos-cent­ro di­na­mi­ką mo­der­naus moks­lo pro­duk­ci­jos pro­ce­se. Ko­lo­ni­zuo­ti kraš­tai (pe­ri­fe­ri­ja) bu­vo nau­do­ja­mi duo­me­nims iš­gau­ti (eg­zo­tiš­ki au­ga­lai ir gy­vū­nai, iš­tek­liai) ar­ba ty­ri­nė­ja­mi kaip moks­lo ob­jek­tas (to­kiu daž­nai tap­da­vo eg­zo­ti­zuo­ja­mos vie­ti­nės bend­ruo­me­nės), ta­čiau teo­ri­ja ir moks­lo dis­ci­p­li­nos bu­vo vys­to­mos im­pe­ri­jos cent­re – Eu­ro­po­je. Tai įtvir­ti­no Va­ka­rų ži­no­ji­mo sis­te­mos he­ge­mo­ni­ją pa­verg­tų kraš­tų at­žvil­giu, o to pa­sek­mės te­be­jun­ta­mos iki šiol. Vie­ti­niai bu­vo kul­tū­riš­kai asi­mi­liuo­ti ir per­ėmė ko­lo­nis­tų kal­bas, im­por­tuo­tus mąs­ty­mo bū­dus apie sa­ve ir pa­sau­lį, o tra­di­ci­nės čia­bu­vių ži­no­ji­mo sis­te­mos nu­grimz­do už­marš­tin. Deko­lo­ni­za­vi­mo ša­li­nin­kai sie­kia spręs­ti šią epis­te­mi­nę priespaudą.

Achille’as Mbem­be, is­to­ri­kas ir po­li­ti­nis teo­re­ti­kas iš Ka­me­rū­no, pa­žy­mi prob­le­mą, kad Va­ka­rų mąs­ty­to­jai lai­kė (ir gal­būt te­be­lai­ko) sa­ve uni­ver­sa­liais sub­jek­tais – tai reiš­kia, ne­at­pa­žįs­ta sa­vo pa­čių spe­ci­fi­nia­me is­to­ri­nia­me, kul­tū­ri­nia­me kon­teks­te ir spe­ci­fi­nė­je so­cia­li­nė­je po­zi­ci­jo­je įsi­šak­ni­ju­sių prie­lai­dų. Tuo tar­pu to­kie kraš­tai kaip Azi­ja ar Af­ri­ka, jų gy­ven­to­jai ir mąs­ty­mo bū­dai ma­to­mi kaip eg­zo­tiš­kas nu­kry­pi­mas nuo bal­to­jo žmo­gaus nor­mos. Toks ne­ref­lek­ty­vu­mas pa­lai­ko ne­ly­gų ga­lios san­ty­kį ir net­gi ob­jek­ty­vu­mo trū­ku­mą ži­no­ji­mo produkcijoje.

Pa­vyz­džiui, pa­im­ki­me psi­cho­lo­gi­ją – moks­lą, sie­kian­tį pa­žin­ti žmo­gų. Ne­nu­ste­bin­siu pa­sa­ky­da­ma, kad pa­gal (ne­są­mo­nin­gą) nu­ty­lė­ji­mą uni­ver­sa­liu žmo­gu­mi lai­ko­mas bal­ta­sis va­ka­rie­tis. Nuo pat at­si­ra­di­mo XIX am­žiaus pa­bai­go­je, psi­cho­lo­gi­ja reikš­min­gai pri­si­dė­jo prie ra­si­s­ti­nio moks­lo. Štai Fran­cis Gal­to­nas, vie­nas pir­mų­jų psi­cho­lo­gų, rem­da­ma­sis sa­vo ty­ri­mais tvir­ti­no, kad „juo­do­ji ra­sė“ tu­ri že­mes­nius in­te­lek­to ga­bu­mus nei bal­tie­ji. Pras­tes­nis tam tik­rų už­duo­čių at­li­ki­mas ir ap­tik­tas grei­tes­nis juo­dao­džių re­ak­ci­jos lai­kas ne­va pa­tvir­ti­no jų pri­mi­ty­vu­mą. In­te­lek­to te­stai bu­vo pa­si­telk­ti ra­si­s­ti­niams ar­gu­men­tams įtvir­tin­ti ir ra­si­s­ti­nei po­li­ti­kai for­muo­ti. Le­wi­so Ter­ma­no iš­vys­ty­ti pir­mie­ji IQ te­stai (Stan­ford-Bi­net te­stai, ku­rių at­nau­jin­tos ver­si­jos te­be­nau­do­ja­mos iki šiol) bu­vo pla­čiai tai­ko­mi JAV, o jų re­zul­ta­tai ne­va įro­dė juo­dų­jų, čia­bu­vių ir spal­vo­tų­jų men­kes­nį pro­ti­nį pa­jė­gu­mą ir taip tei­si­no jų že­mes­nę vie­tą visuomenėje.

Psi­cho­lo­gi­nių testų ju­dė­ji­mas JAV bu­vo glau­džiai su­si­jęs su pro­pa­guo­to­mis euge­ni­kos idė­jo­mis ir bal­tų­jų vir­še­ny­bės ideo­lo­gi­ja. Tai tu­rė­jo la­bai rea­lių pa­sek­mių – de­šim­tys tūks­tan­čių silp­na­pro­čiais lai­ky­tų as­me­nų, ku­rių dau­ge­lis bu­vo juo­dao­džiai, imig­ran­tai ir Ame­ri­kos čia­bu­viai, bu­vo steri­li­zuo­ti, taip pat de­šim­tys tūks­tan­čių ne­bu­vo pri­leis­ti prie iš­si­la­vi­ni­mo. Ne­kri­tiš­kai tai­ky­ti psi­cho­lo­gi­niai ty­ri­mai ir jų esen­cia­lis­ti­niai aiš­ki­ni­mai bu­vo il­gą lai­ką pa­si­tel­kia­mi prie­šin­tis se­g­re­ga­ci­jos pa­nai­ki­ni­mui. Net pas­ku­ti­niais XX am­žiaus de­šimt­me­čiais to­kie gar­sūs psi­cho­lo­gai kaip Ra­y­mon­das Cat­te­lis, Art­hu­ras Jen­se­nas ir Ri­char­das Ju­lius Herrns­t­ei­nas že­mes­nę juo­dao­džių pa­dė­tį JAV vi­suo­me­nė­je grin­dė ne­va ge­ne­tiš­kai nu­lem­tu že­mes­niu IQ ir pa­si­sa­kė prieš ra­si­nės in­te­g­ra­ci­jos ir ly­gių ga­li­my­bių sie­kian­čią po­li­ti­ką. Ne­ma­nau, kad są­sa­ja tarp uni­ver­sa­lis­ti­nių psi­cho­lo­gi­jos už­mo­jų, aro­gan­tiš­kų eu­ro­cent­ri­nių prie­lai­dų apie žmo­gaus psi­chi­ką ir ra­siz­mo yra atsitiktinė.

Ki­tas pa­vyz­dys iš psi­cho­lo­gi­jos dis­ci­p­li­nos – uni­ver­sa­laus mo­ra­li­nio vys­ty­mo­si teo­ri­ja. XX am­žiaus sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je gar­sus ame­ri­kie­čių psi­cho­lo­gas Lawrence’as Kohl­ber­gas iš­vys­tė mo­ra­li­nio vys­ty­mo­si teo­ri­ją (su­kur­tą, ži­no­ma, re­mian­tis dau­giau­sia ame­ri­kie­čių vy­rų im­ti­mis ir Va­ka­rų fi­lo­so­fų prie­lai­do­mis), ku­ri, pri­tai­ky­ta po­pu­lia­ci­joms ne Va­ka­ruo­se, ypač ne­ur­ba­ni­zuo­tuo­se re­gio­nuo­se, ne­va at­sklei­dė tų žmo­nių že­mes­nį mo­ra­li­nį iš­si­vys­ty­mą. Au­to­rius to­kių re­zul­ta­tų anaip­tol ne­lai­kė me­to­di­nių prob­le­mų in­di­ka­ci­ja – teo­ri­ja il­gą lai­ką bu­vo tai­ko­ma ir te­bė­ra ga­nė­ti­nai po­pu­lia­ri. Iš­si­vys­čius tarp­kul­tū­ri­nės psi­cho­lo­gi­jos dis­ci­p­li­nai, po il­gų et­no­gra­fi­nių ty­ri­nė­ji­mų, Kohl­ber­go mo­ra­lės vys­ty­mo­si teo­ri­ja bu­vo per­žiū­rė­ta ir iš­plės­ta. Anks­čiau uni­ver­sa­lia ir aukš­čiau­sia lai­ky­ta mo­ra­lės for­ma – au­to­no­mi­jos, in­di­vi­dua­lių žmo­gaus tei­sių ir abst­rak­čių prin­ci­pų mo­ra­lė – im­ta trak­tuo­ti kaip vie­na iš tri­jų mo­ra­lės sis­te­mų. Nau­jai iš­skir­tos au­to­no­mi­jos, bend­ruo­me­nės ir die­viš­ku­mo mo­ra­lės sistemos.

„Pa­vyz­džiui, pa­im­ki­me psi­cho­lo­gi­ją – moks­lą, sie­kian­tį pa­žin­ti žmo­gų. Ne­nu­ste­bin­siu pa­sa­ky­da­ma, kad pa­gal (ne­są­mo­nin­gą) nu­ty­lė­ji­mą uni­ver­sa­liu žmo­gu­mi lai­ko­mas bal­ta­sis vakarietis.“

Šiuo­lai­ki­nė­je psi­cho­lo­gi­jo­je vis dar ap­stu (neo)kolonijinio mąs­ty­mo for­mų ir prak­ti­kų. Bal­tu­mas te­bė­ra nor­ma: dau­ge­lis į uni­ver­sa­lius psi­cho­lo­gi­nius dės­nius pre­ten­duo­jan­čių teo­ri­jų re­mia­si Eu­ro­pos ir JAV ty­ri­mų im­ti­mis ir Va­ka­rams bū­din­go­mis in­di­vi­dua­lis­ti­nė­mis idė­jo­mis apie žmo­gaus psichiką. 

2010 me­tais „Na­tu­re“ žur­na­le iš­leis­ta­me straips­ny­je psi­cho­lo­gi­jos moks­li­nin­kai Hen­ri­chas, Hei­ne ir No­ren­za­y­an at­krei­pė dė­me­sį į šią prob­le­mą – tuo me­tu virš 90 pro­cen­tų ge­riau­sių psi­cho­lo­gi­nių žur­na­lų ty­ri­mų rė­mė­si im­ti­mis iš va­ka­rie­tiš­kų in­dust­ria­li­zuo­tų kraš­tų, nors ši žmo­nių gru­pė su­da­rė ma­žiau nei 20 pro­cen­tų pa­sau­lio po­pu­lia­ci­jos. Straips­nio au­to­riai ne tik kri­ti­ka­vo psi­cho­lo­gi­nių ty­ri­mų im­čių ne­rep­re­zen­ta­ty­vu­mą, bet ir pa­brė­žė tai, kad WEIRD, ar­ba Wes­tern, Edu­ca­ted, In­dust­ria­li­zed, Ri­ch, De­moc­ra­tic, po­pu­lia­ci­jos sa­vo psi­cho­lo­gi­niais reiš­ki­niais anaip­tol nė­ra uni­ver­sa­lu­mo ma­tas, o vei­kiau nuo­kry­piai. Tai ga­lio­ja kog­ni­ty­vi­niams, mo­ty­va­ci­niams, emo­ci­niams ir ki­tiems psi­cho­lo­gi­niams pro­ce­sams, ku­rie ne­ga­li bū­ti at­sie­ti nuo so­cia­li­nio, kul­tū­ri­nio ir eko­lo­gi­nio kon­teks­to, ku­ria­me vys­to­si psichika. 

Ši prieš de­šimt­me­tį pa­si­ro­džiu­si kri­ti­ka te­be­ga­lio­ja psi­cho­lo­gi­jos moks­lui ir šian­dien. Nors yra pa­kan­ka­mai pag­rin­do ma­ny­ti, kad žmo­gaus psi­cho­lo­gi­nė va­ria­ci­ja yra daug pla­tes­nė, psi­cho­lo­gi­niai ty­ri­mai vis dar do­mi­nuo­ja­mi va­ka­rie­tiš­kų ir dau­giau­sia stu­den­tiš­kų (vi­du­ri­nio­sios kla­sės) im­čių, ku­rio­mis re­mian­tis pa­da­ry­tos iš­va­dos ne­pa­grįs­tai universalizuojamos.

Pag­rin­di­niai psi­cho­lo­gi­jos ty­ri­mų (kaip ir dau­ge­lio ki­tų dis­ci­p­li­nų) cent­rai te­bė­ra Va­ka­ruo­se. Ne­nu­ste­bin­siu, kad juo­dao­džių, čia­bu­vių ir spal­vo­tų­jų ty­rė­jų psi­cho­lo­gi­jo­je – ab­so­liu­ti ma­žu­ma. At­lie­ka­mi ty­ri­mai kri­ti­kuo­ja­mi ne tik dėl rep­re­zen­ta­ty­vu­mo prob­le­mų, bet ir dėl ra­sės, et­niš­ku­mo ir ki­tų de­mo­gra­fi­nių ro­dik­lių ne­pai­sy­mo. Jei­gu į šiuos as­pek­tus ty­ri­mai ir at­si­žvel­gia, daž­nai ap­si­ri­bo­ja­ma ap­tik­tų skir­tu­mų tarp ra­si­nių ar et­ni­nių gru­pių dekla­ra­vi­mu. To ne­pa­kan­ka, nes be kon­teks­to pa­teik­ti fak­tai ga­li įtvir­tin­ti ste­reo­ti­pus ir su­stip­rin­ti ne­ly­gy­bes, o ne pa­dė­ti jas su­pras­ti. Pa­vyz­džiui, IQ skir­tu­mai JAV tarp ra­si­nių gru­pių ga­li bū­ti su­pran­ta­mi per to­kių struk­tū­ri­nių veiks­nių kaip so­cio­e­ko­no­mi­nės ne­ly­gy­bės, di­s­kri­mi­na­ci­jos, pri­ei­gos prie ko­ky­biš­ko švie­ti­mo ir svei­ka­tos prie­žiū­ros prizmę.

Pa­sta­rai­siais me­tais deko­lo­ni­za­vi­mo dis­ku­si­ja psi­cho­lo­gi­jo­je vys­to­ma vis pla­čiau. Nu­veik­ti dar yra ką – kri­tiš­kai ref­lek­tuo­ti rasistinį/​kolonialistinį dis­ci­p­li­nos pa­li­ki­mą, siek­ti mar­gi­na­li­zuo­tų gru­pių rep­re­zen­ta­vi­mo, įga­lin­ti vie­ti­nius ty­rė­jus glo­ba­liuo­se Pie­tuo­se, kri­tiš­kai per­mąs­ty­ti psi­cho­lo­gi­nius mo­de­lius bei jų prie­lai­das ir at­si­žvelg­ti į so­cio­kul­tū­ri­nes psi­chi­kos reiš­ki­nių variacijas.

Deko­lo­ni­za­vi­mo ša­li­nin­kai taip pat ke­lia klau­si­mus apie In­di­ge­no­us know­le­dge, tai yra tra­di­ci­nes ži­nių sis­te­mas, ku­rios ko­lo­nia­liz­mo lai­ko­tar­piu bu­vo nu­ver­tin­tos, iš­stum­tos ir pa­keis­tos va­ka­rie­tiš­ko­mis sis­te­mo­mis ir me­to­dais. Šiuo klau­si­mu eg­zis­tuo­ja įvai­rių po­zi­ci­jų, nuo nuo­sai­kių iki gan ra­di­ka­lių. Kai ku­rie deko­lo­ni­za­vi­mo ša­li­nin­kai kvie­čia kri­tiš­kai ref­lek­tuo­ti Va­ka­ruo­se iš­vys­ty­tas ži­nių sis­te­mas ir in­te­gruo­ti tra­di­ci­nes ži­nias apie vie­ti­nes kul­tū­ri­nes prak­ti­kas, ti­kė­ji­mus ir is­to­ri­ją į stu­di­jų prog­ra­mas. Ki­ti žen­gia to­liau – kvie­čia de­cent­ra­li­zuo­ti ži­no­ji­mo sis­te­mas ir siek­ti epis­te­mi­nės įvai­ro­vės. Ra­di­ka­liau­sie­ji sie­kia epis­te­mi­nio pa­si­prie­ši­ni­mo ir at­me­ta Va­ka­ruo­se ki­lu­sį mo­der­nų moks­lą kaip es­min­gai ko­lo­ni­zuo­jan­tį ir im­pe­ria­lis­ti­nį. Pa­sta­ro­ji po­zi­ci­ja su­si­ju­si su tuo, ką deko­lo­ni­za­vi­mo kri­ti­kai va­di­na re­lia­ty­viz­mu ir ver­ti­na kaip grės­mę ob­jek­ty­vu­mui bei ra­cio­na­lios dis­ku­si­jos ga­li­my­bei. Ta­čiau daug deko­lo­ni­za­vi­mo at­sto­vų prie­ši­na­si di­cho­to­mi­jai tarp „ge­ro­jo“ vie­ti­nio ir „blo­go­jo“ mo­der­naus va­ka­rie­tiš­ko pa­ži­ni­mo bū­dų. Vie­toj to jie siū­lo per­mąs­ty­ti le­gi­ti­mių ži­no­ji­mo bū­dų kri­te­ri­jus, ži­nių pro­duk­ci­jos prie­lai­das ir tiks­lus bei prie­šin­tis ne­ly­giems ga­lios san­ty­kiams ži­nių kū­ri­mo pro­ce­se. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad prak­ti­nis deko­lo­ni­za­vi­mo įgy­ven­di­ni­mas yra ne­men­kas iššūkis. 

Teo­ri­nės dis­ku­si­jos apie švie­ti­mo ir moks­lo sri­čių deko­lo­ni­za­vi­mą uni­ver­si­te­tuo­se ne kar­tą pa­si­reiš­kė konk­re­čiais veiks­mais. Pa­vyz­džiui, kam­pa­ni­ją pa­va­di­ni­mu „Why is my Cur­ri­culum Whi­te?“ 2015 me­tais ini­ci­ja­vo Uni­ver­si­ty Col­le­ge Lon­don stu­den­tai. Stu­den­tai rei­ka­la­vo į stu­di­jų prog­ra­mas įtrauk­ti dau­giau ne­bal­tų­jų au­to­rių ir dau­giau dė­me­sio skir­ti per­spek­ty­voms iš glo­ba­lių­jų Pie­tų bei ko­lo­nia­liz­mo is­to­ri­jai. Kam­pa­ni­ja stip­riai su­re­zo­na­vo vie­šo­jo­je erd­vė­je ir pa­pli­to ki­tuo­se Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės uni­ver­si­te­tuo­se, kur­da­ma spau­di­mą uni­ver­si­te­tų va­do­vy­bėms keis­ti stu­di­jų programas.

Ki­ta dė­me­sio ver­ta ini­cia­ty­va – aka­de­mi­kų įkur­ta tarp­tau­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja „D‑Econ“, ku­ri sie­kia dau­giau rep­re­zen­ta­ty­vu­mo eko­no­mi­kos dis­ci­p­li­no­je, kri­ti­kuo­ja eko­no­mi­kos su­si­tel­ki­mą į Va­ka­rų eko­no­mi­nį vys­ty­mą­si, ke­lia kri­ti­nius me­to­do­lo­gi­nius klau­si­mus ir krei­pia dė­me­sį į ko­lo­nia­liz­mo is­to­ri­jos po­vei­kį da­bar­ti­nei po­li­te­ko­no­mi­nei santvarkai. 

Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad Lie­tu­vo­je taip pat rei­ka­lin­ga kri­tiš­kai ref­lek­tuo­ti švie­ti­mo ir moks­lo prak­ti­kas ko­lo­nia­liz­mo is­to­ri­jos kon­teks­te ir pa­da­ry­ti il­gą lai­ką mar­gi­na­li­zuo­tas per­spek­ty­vas la­biau ma­to­mas ir gir­di­mas. Lie­tu­vos iš­gy­ven­ta prie­spau­da so­viet­me­čiu ir is­to­ri­nė Ru­si­jos ko­lo­nia­liz­mo pa­tir­tis įga­li­na su­pras­ti, ką reiš­kia, kai iš ta­vęs at­ima kal­bą bei po­li­ti­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą. Šios są­sa­jos ga­li pas­ka­tin­ti em­pa­tiš­kiau pa­žvelg­ti į Va­ka­rų ša­lių ko­lo­ni­zuo­tas vi­suo­me­nes ir so­li­da­ri­zuo­tis su jomis. 

Deko­lo­ni­za­vi­mo ju­dė­ji­mas nė­ra vi­en­ti­sas, o jo vyk­do­mas pro­ce­sas nė­ra už­baig­tas. Vis­gi tai yra drą­sus ir reikš­min­gas postū­mis švie­ti­mo ir moks­lo dis­kur­se, kvie­čian­tis ne tik per­mąs­ty­ti skaus­min­gą ko­lo­nia­liz­mo is­to­ri­ją ir jo įta­ką da­bar­čiai, bet ir siek­ti so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo teo­ri­niu ir prak­ti­niu lyg­me­niu. Pri­tai­ky­ti kri­ti­ką prak­ti­ko­je ne­bus leng­va – kiek­vie­no­je dis­ci­p­li­no­je yra sa­vi­tų iš­šū­kių ir klau­si­mų, ku­riuos rei­kia per­mąs­ty­ti. Vie­nos deko­lo­ni­za­vi­mo for­mu­lės nė­ra. Ta­čiau deko­lo­ni­za­vi­mo pa­stan­ga svar­bi – ji su­tei­kia įran­kius ref­lek­tuo­ti ir to­bu­lin­ti švie­ti­mo bei moks­lo prak­ti­kas, la­vi­na so­cia­li­nį jaut­ru­mą ir lei­džia komp­lek­siš­kiau mąs­ty­ti glo­ba­lias šian­die­nos problemas.

Mo­ni­ka Vi­šnevs­ka, „Pra­ei­tis, ku­ri ne­pra­ei­na“, Šauks­mas, nr. 2 (2022 ru­duo), p. 18–22.