Į sava gimtinę Šiaulius iš Kauna atbildu retai, bet kai atvarau, tai visad aplankau dar kelias vietas. Beveik be juokių išimčių sekmadieniais lekiu į suodus, netoli Rekyvas ežera, kur gyven mana Močiuti. O penktadieniais da nepargrįžus pas tėvus, tiesiai nuliekus nuo greitkelę varau į Pietinį rajoną, kur bazuojas mana lietuvių kalbuos ir literatūras muokytoja Asta Gagilienė.
Asta ne visad gyvena tam legendiniam rajone sovietiniam penkiaaukšty. Jin gimė 1970 metais Klaipėdoj, bet iki 1980 metų gyvena mažam Baltakių miestely Tauragės rajone. Tais septyniasdešimtais liepas penktą dieną Zinkevičių šeima sulaukė Astas, kuri vėliau puikiai įsirašė į šitą muokytoju dinastiją: mama, teta ir dar pora giminaičių buva muokytojai. Praiejus keliem metam po tėvelia mirties, būdama penktoke, Asta su mama persikielė į Šiaulius. Čia i pasilika, baigė pedagoginį institutą, nors trumpai mąstė, ka būtų įduomu muokytis psichologijas, ir pradieja dirbt tam pačiam Pietiniam rajone Gegužių vidurinėj muokykloj. Kai muokytoja pasakodava apie tą muokyklą, jos miels veids visad pagyviedava: „Uoj, kaip man gera ten buva, kaip gerai su direktorium sutardavom. Nors sunku buva pradžioj, jis manim kažkaip pasitikieja ir palaikė labai.“ Šiaip Asta yr pasakojus, ka viska toj muokykloj buva, teka apsilankyt i pavaduotojas kabinete, nes ale netinkamą sijuoną apsirengė. Muokytoja labai miega kietais rūbais rengtis i daba nepavadinsi pilka pelyte.
Šiandie, penktadienį, visks suplanuota biški kitaip – nesusitiksim vakare. Grįžau į Šiaulius ketvirtadienį vakare, tai daba saulei spiginant į nugarą kulniuoju centriniu bulvaru į Didždvaria gimnazija, kur muokiaus aš ir jau šešiolika metų muoka Asta. Dvars, paversc muokykla, stuov kaip i ant tokes kalvikes, tai kopiu nulenkus galvą šitai muoksla šventovei ir spitriju į europines plyteles. Įėjus į gimnazijas vidų apim nusivylima jausms: euroremonts buva ir čia, visks sterilu ir balta, tad tuos romantinės, mistinės auras, kuri čia būdava, nebier. Tik aukštas, apvalainas lubas ir tie patys daug dešimčių čia dirbantys muokytojai primen, kokia dvara, kad ir mūsų laiku jau su apsilupusiom, skylietom, muokinių nupaišytom lentom, būta iš tikra.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
Pasakau kaunietišką „sveiki“ tai pačiai budietojai, kuri manęs jau neatpažįst, ir nusuku nuo nauja fojė dešiniau. Lika penkias minutes iki pamuokos pabaigos. Skaitydama užrašus ant metalinių spintukių, kuoja už kuojas einu iki paskutinia koridoriuj du šimtai septinta kabineta. Vaikštau visai kai po tylias kapines, tik ne žmuonių, o prisiminimų. Siedu į tą pačią kiedę, kurioj viena pati laukdavau, kol visi muokiniai išeis iš klasės, o muokytoja liks ir ašai galiesiu užeit. Dvyliktoj klasėj bent vieną pertrauką per dieną praleisdavom besikalbiedamas. Tada prisipažinau, ka nuoriu stot į filologiją, tai Asta buva ir mana muokytoja, ir korepetitorė, tik už pagalbą iš manęs piniga neprašė. Užeidavau per pertraukas diel muokslų, pasiimt papildomas užduoties arba da vieną Valdemara Kukula skaitinį, bet pokalbis visur nuvesdava. Visuokių momentų buva tam kabinete: i pasidžiaugdavau gyvenimu, i paverkdavau, nes ale baisiai prastai parašiau bandomą egzaminą.
Likus dviem minutėm iki skambučia aš, jau literatūras magistrantė, mesendžery Astai Gagilienei parašiau „Labutis, jau laukiu <3“. Anais laikais muokytoja mesendžeria neturieja, tai bendraudavom elektroniniais laiškais. Struopius atsakymus į klausimus apie literatūras sroves, Ezopa kalbą ir apie tokias aktualijas kaip Euravizijas dalyvius kartais gaudavau jau po vidurnakčia. Kaip žina kiekviens, miegas ir muokytojas darbs – dažnai nesuderinami dalykai, muokytoja daug metų laikas ant penkių valandų poilsia. Jau pati baigiu pavargt sakydama, ka taip gyvent yr žiauru ir ka antros sveikatos niekur negaus.
Vis da siediedama koridoriuj girdžiu muokytojas suodrų balsą ir juoką. Aišku, ka nesitikiu, ka ji ims daba ir atrašys. Asta ne iš tų muokytojų, kur per pamuokas Feisbuke siedž. Sava darbą jin priėm rimtų rimčiausiai, yr sakius, kad visi gal kritikuot ją kiek nor, tik ne jos darbą. Pro vaikų žvengimą pavykst išgirst muokytojas juokus: „Rytis, matau, jau punt, žandai tik išsipūtę. Negali net pertraukas palaukt? Tai išsitrauk, išsitrauk tą bandelę. Ko čia slepi kuprinėj? A skani bent?“ Klausaus, krizenu ir net matau mintyse, kaip Asta stuov ranka įsiriemus į sava stalą, žalias akikės primerktas, ironiška, raudonų lūpų šypsenikė veide.
Nieks nesuklys pasakydams, ka šita ryškiais rūbais apsirengus, pakabučiais i apyrankėm pasipuošus, buruokinių plaukų brandi, inteligentiška muoteris tur geležies. Jin tą sava dalį, kuri spir kovot už teisybę, vadin Žana d’Ark. Gal diel tos vidinės stiprybės ji puikiai sutar ne tik su muoksla žiurkėm, bet ir su „svarbeuse teigiama gaut“ mentaliteta muokiniais, o gal diel tuo, ka 1993 metais Astai, ką tik pabaigusiai pedagoginį institutą, buva duota bernų, paliktų antrais trečiais metais, septintuokų klasė. Bet kokiu atveju, humora jausms muokytojai tikrai nepamaišė, o dažnu atveju i buva pagrindinė priežastis, diel kurios vaikai mielai eidava į pamuokas. Dirbt reikiedava daug, bet muokytoja bent leidžias į juokus. Tačiau tikrai nieks negalietų pavadint Astas nejautria kietakakte, jin tikrai nein per gyvenimą kaip tanks. Muokytojas viduj šalia kietekės tup, kaip jin saka, vėžiuks. Kaip internetuose raša, vėžia zodiaka ženkls yr pats jautriausias, rūpestingiausias, dvasingiausias iš visų. Muokytoja ne kartą man yra pasakojus, kaip jinai pasiklausinėj muokinių, kada jie gimė: „Nu tai reik žinuot ženklą, nes lengviau ryšį užmegzt. Pavyzdžiui, atein į klasę viena mergaitė, kur gimus po liūta ženklu. Nusiminus tokia, matau, ka kažkas negerai, tai ėmiau girt, nes liūtams iškart nuotaika pagerėj, kai juos paliaupsini. O aš, vėžiuks, galiu perskaityt Strielkūna eilėraštį i apsiverkt, man gražu, jautru i aš verkiu…“
Išiejus muokiniams, užiejau į nutrintą kabinetą. Nei maža, nei didelė erdvė nebuva dekoruota pribambasais, daiktų buva taip kukliai. Neaišku, a nuo saulės, a nuo muokytojas nuoširduma, čia visad buva šilt. Tik išiejus vaikams Asta puolė tvarkytis, rinkt popierius nuo stalų, valyt lentą. Jin nebuva flegma, muokieja greit suktis, tode save vadina robuotuku. Man tokia sau duota pravardie buva keista, nes jin nemuokė kai užsukta iš tų pačių šabluonų pusmetį iš pusmečia, pati sakydava, ka su kiekvienais metais pamuokoms ruošias vis ilgiau, nors turietų būt atvirkščiai. Vienintelis dalyks, kuris išlika per visus metus, yra diktantai, juos rašydavom kas savaitę ant mažų lapelių, kuriuos da patys turiejom susikarpyt. Uoj kokį šaršalą pakeldava devintokai, kai gaudava prastus pažymius kiekvieną savaitę. Po to patys pamiegdava tuos diktantus rašyt ir būdami abiturientai jų prašydavos. Taip i aš per muokytoją diktantininkę išmuokau rašyt. Paradoksas, ka Asta mus mokindava taisyklingas rašybas, bet nedrausdava i negiedindava diel kartais išsprūstančia šiaulietiška kalbiejima. Kiti muokytojai kartais pasišaipydava, ka mes šnekam „liūc, vyns, acts“, taip be galūnių, o šita muokytoja, kilus nuo Žemaitijas, i pati nevengdava per pertraukas pašnekiet ne gimtąja, o nuo penktas klasės prisijaukinta patarme. Muokytoja sava chameleoniškumą aiškin taip: „Man nesmagu su žmuoniem kalbietis ne jų tarme, aš pastebiu, ka man svarbu prisitaikyt prie kitų tuo atžvilgiu. Nuvykus į Žemaitiją pradedu šnekiet atitinkamai.“
O šiaip muokytoja nepaliaujamai ieška naujų idiejų, nors jai tai kainuoj saldų miegą. Netink jai ir viel sudėliot Škėmas „Baltą drobulę“ chronologiškai, skaityt Baranauska „Anykščių šilelį“ keliom kalbom. Visus naujus puopierius Asta kaup klasės sekcijose i namų didžiulėj sieninėj spintoj, kur jau seniai trūkst vietas. Labai įstriga vieni muokytojas žuodžiai, pasakyti prie šampaniuka, kuriuo vaišinau kavinėj ta proga, ka laimiejau stipendija: „Nuoriečiau daba pabūt pirmakurse studente bent pusę metų. Nors tikriausiai vis tiek rinkčiaus lietuvių filologiją studijuot, bent pajausčiau, kuo dabartinis jaunims gyven. Tada grįžčiau su kita energija.“ Aš jai sakau, ka ji i taip gyva kai studentė. Muokytoja labai juokdavos, kai klasiuokai adekvačiai paklausdava jos, a jin kažką vartoj, gal jai koks hiperenergetinis vors įkanda. Kaip kitaip paaiškint tokį užsivedimą?
– Laba diena, laba diena, – apkabindama, kirčiuodama pirmus skiemenis, murm mana petin Asta, – jetou, kaip seniai mačiau, kaip greit laiks bieg, – atsitraukus saka man, nors matemės rugpjūtį. Muokytoja nuoširdžiai šypsas man, akikės žvitrias, bet pavargusias. Nier ko noriet, visi robuotai tur sava darba limitus, o mana muokytoja jų neklausa. Šiai tris dešimčias metų dirbančiai muoteriai gimtadienia proga rašiau: „nepakeičiama yra Asta, o ne mokytoja“.
Kol muokytoja renkas daiktus, biški šnekučiuojamės apie mana studijas, buitį ir begalinį nuovargį, kai dielie prisisiurbusį prie muokytajas. Akis nukeliauj prie priešpaskutinta suola vidurinėj eilėj, kur siediedavau aš. Absoliučiai viską matydavau iš tos vietas: ir kas ką dara, ir kas kokią bandelę ied pasislėpęs, ir Astas veida mimikas, kurios išduodava, a gerai y, a galietų būt geriau. Atsimenu, kaip tam suole devintoj klasėj įvyka lūžia akimirka. Muokytoja išdalina ištaisytus rašinius, kaip šiandie matau tą septynetą ant popieriaus. Progimnazijoj iš lietuvių turiejau rimtą devynetą, tai buva neskanu tokį pažymį nuryt. Maniau, ka labai gerai parašiau, tai i paklausiau muokytojas, kode už turinį jin man davė tik tris taškus iš septynių. Kas įdomiausia, ka neįsižeidžiau, kai jin pasakė „čia da daug tau parašiau, iki septynių taškų toli, reiks padirbiet“. Gal diel to, ka ji niekam nesakydava, ka tai neįmanoma. O gal diel tuo, ka pasitikiejau jos vertinimu, nes Asta nesimietydava nei pažymiais, nei komplimentais. Per sava gyvenimą metinį dešimtuką yra išvedus tik keturiems žmuoniems. Muokieja mumis pagirt, bet per daug neliaupsindava, gražiai stumdava į priekį. Po to septyneta man taip įstriga tas gryns užsispyrima jausms, tada sau pamaniau: išmuoksiu taip rašyt, ka gaučiau visus taškus.
Kaip visada, einant iš muokyklas iki prekybcentria, kur yra mūsų pamiegta sušinė, kalbuos nepritrūkst, pasakuoju apie keliones. Manęs dažnai žmuonės klaus, ką mes kalbam su muokytoja, kai susitinkam. Taip sunku būn atsakyt į šitą klausimą. Man atruoda, ka kiekviens iš mūsų tur biologinius tėvus ir sielos tėvus: į vienus esam panašūs išvaizda, o į kitus – vidum. Asta yr mana patikima dvasinė giminaitė, tad apie save aš jai papasakuoju daugiau nei gimdytojams. Tas pasitikiejims auga nuo seniai. Atsimenu, ka dešimtoj klasėj prieš pat Kaliedas parašiau muokytojai el. laišką klausdama, gal galietų iš teksta suvokima šešetą įrašyt po švenčių, mat bijuojau su mama susipykt. Neatsimenu, iš kokia kūrinia tas teksta suvokims buva, bet buvau šoke, ka muokytoja atrašė „gerai“. Kaip tada man keist buva, ka suaugęs žmuogus sugebieja suprast mane da vaiką. Tada man svarbu buva būt suprastai, o daba smagiau klausyt šita man baisiai brangaus žmuogaus pasibiedavuojimų, nuramint egzistencines abejuones ir, aišku, žiet į jos anūkių nuotraukas.
– Viel skaičiau Murakamį, nu žinai tu mane… – saka Asta, kai paklausiu, ką gera per vasarą skaitė. Šitą dalyką po visų plepalų visad aptariam. Nors tik pradiejus muokyti Asta skaitė lietuviškas knygas, kurių iki tol nebuva programose (Vaižganta „Pragiedrulius“, Škėmas „Balta drobulę“, Katiliškia „Išėjusiems negrįžti“), daba saka, kad septym procentų jos skaitomas literatūras yra užsienietiška. Pati juk užauga ant rusų klasikas, nes muokės pas labai stiprią rusų kalbuos i literatūras muokytoją, kurią buva, kaip pati saka, „tiesiog įsimyliejus“. Nors atsipūtimui muokytoja po egzaminų taisyma kartais paskaita vieną kitą meilės romaniuką, bet pati miegst sunkesnes knygas, pasikliauj žmuonių, turinčių irgi intelektualinį skonį, rekomendacijom.
– Nors kalbos žuodis man svarbus, nepatink man per daug iščiustyta kalba, knyga mane tur paimt, dažniausiai taip i būn, kai ir turinys, ir kalba veik kartu. Nežinau, kuo aš noriu iš knygas, bet tikriausiai, ka praturtėčiau dvasiškai. Ir kad būtų smagu su ta knyga, tada galiu perskaityt ir per naktį, – atvirai kalb Asta. Ačiū Dievui, mana muokytoja, nors yr aukštuos literatūras megieja, ne snobs ir žiūriet į literatūrą atvirai, o ne iš aukšta mane irgi išmuokė. Kaip i gyvenime, taip i literatūroj Asta yr kritiška mąstyma šalininkė, tad visus, sakančius, ka Sabaliauskaitė yra vau, temp iš padebesų prie žemės ir prieštarauj davatkom, besižegnuojančiom nuo „50 pilkų atspalvių“. Užklausiau, ką jin keistų švietima sistemoj. Muokytuoja gurkštelėja juodai juodos kavos, pagalvuoja minutielę i riežė: „Su visais Radvanais užtenk tik susipažint, juos reik varyt lauk, ka atsirastų daugiau vietas ir laika skaityt šiuolaikinę literatūrą. Daba dvim treti metai, o ne du tūkstančiai treti, o mes vis tiek iš naujų skaitom tik Ivaškevičių.“ Tada biški patylieja, pažiūrieja į langą i da pridūrė: „Daugiau kalbų reiktų muokytis, logiką įvesčiau, ka geriau mąstytų, ir dailyraštį, nes nieka nebeįskaitau.“
Prisijunk prie mūsų komandos:
Leidau muokytojai ramiai suvalgyt sušių, o po to buva sunku aplenkt muokytojų streika temą. Čia tas pats kaip apeit vis didiejančią nepagarbą muokytojams, naujienas apie smurtą patiriančius pedagogus, jų juodus paakius, paraudusias, ašaruojančias nuo kompa akis ir tą smulkiom raidikėm įžuodintą informaciją prie Astos ikuonielės mesendžery šeštą valandą ryta „aktyvus prieš 5 h“.
– Geriausias streiks būtų va toks: atein birželis ir visi lig viena muokytojai netaisa valstybinių egzaminų. I ką tada valdžia darys? Pati taisys? Prašau, tegu taisa, – išdiesta muokytoja sava strategiją. – Žinau, kad keist, jog aš, save laikanti Žana d’Ark, neinu piketuot. Kažkaip skeptiškai žiūriu į ta streiką, gal diel to, ka lietuviams maišts nebūdings, o gal diel tuo, ka nieka nepasiekėm taip streikuodami…
Sunku kažką ir bepasakyt. Žiūriu ašai visų pirma į penkiasdešimt metų perkopusį, daug dirbantį ir sau laika beveik neturintį žmuogų. Žiūriu į pristabdytą puikią darbuotoją, kuriai net ir Žanos d’Ark charakteris negal pagelbėt: nier gimnazijoj profsąjungas, nier ir ginklų, kurie leistų eit į kovą už teisybę. Žiūriu į po tvarkingais rūbais ir makiažu paslieptą nuovargį, kuris pakavots ne diel to, ka muokytoja mirk gyvenk nor, jog vaikai muokietų gramatines taisykles, ka žinuotų visas literatūras sroves ir jų bruožus, bet diel tuo, ka jai rūp, ka jie atrastų skaitymą, knygą, kaip jin saka, „jei ne vieną, tai kitą“. Žiūriu ir žinau, ka tik laika klausims, kada ne tik šis, bet ir kiti robuotukai suges, o žmuonės išseks dirbdami tokiom sąlygom. Nepadies nei tūkstantis kardelių, nei šimtai auksinių kaštuonų, metų gale dovanuotų už puikų darbą, nei BMW mašinas, užsakytas vežt muokytojas per paskutinį skambutį. Bijau, kad ir pakelt atlyginimą neužteks. Gal neužtektų net atsiprašyma ir iš paties švietima ministra…
Beata Starodubova, „Sunkiau būt muokytoja ar Žana d’Ark?“, Šauksmas, 2023 nr. 2 (ruduo), p. 29–32.