Jaunosios kūrybos perspektyvos

Kū­ry­bos rin­ki­ny­je „Li­te­ra­tū­ri­nės slink­tys“ kas­met pub­li­kuo­ja­mos pen­kios jau­nų­jų poe­tų, pro­zi­nin­kų ir dra­ma­tur­gų kū­ri­nių kny­ge­lės, ku­rio­se li­te­ra­tū­ra iliust­ruo­ja­ma jau­nų­jų dai­li­nin­kų dar­bais. Rin­ki­nys – jau­nų­jų kū­ry­bos as­pi­ra­ci­jų kon­cent­ra­tas. De­ja, „Slink­čių“ al­ma­nachas gau­na ne­pa­kan­ka­mai dė­me­sio ir svars­ty­mų, ko­kios yra jau­ni­mui ak­tu­a­lios te­mos, prob­le­mos ir kur link ju­da li­te­ra­tū­ra. Žvilgs­nį į 2022 me­tų al­ma­nachą dvi jau­nos li­tu­anis­ti­kos ab­sol­ven­tės Be­ata Ka­zlauskai­tė ir Ine­ta Šuo­py­tė nu­spren­dė per­teik­ti po­kal­bio for­ma­tu. Po­kal­by­je da­li­na­ma­si įspū­džiais apie au­to­rių kū­ry­bą ir ban­do­ma pri­ar­tė­ti prie jau­nų­jų ra­šy­to­jų kū­ry­bos esmės.

ŠUOPYTĖ: Pra­dė­ki­me nuo pir­mo­sios vir­še­ly­je pa­mi­nė­tos pa­var­dės – Pau­liaus Auš­ros. Ma­nau, jo ei­lė­raš­čiuo­se la­bai daug žai­di­mų, žong­li­ra­vi­mo kal­ba ir at­ro­do, kad ana­pus to ne­la­bai ko lie­ka. Pa­si­žiū­rė­jau, jo teks­tai pub­li­kuo­ti „Šiau­rės At­ėnuo­se“ ir „Me­tuo­se“. Keis­ta, iš ten pub­li­kuo­ja­mų teks­tų ti­kiuo­si daugiau.

KAZLAUSKAITĖ: Man ir­gi bu­vo keis­ta, nes jo ly­ri­ka sle­miš­ka (Ven­ta Kup­rys Kau­no sle­me ga­na pa­na­šiai žo­džiais žai­džia). La­biau­siai už­kliu­vo tos pri­temp­tos ir daž­nai pa­si­tai­kan­čios vi­suo­ti­nės tie­sos. Tar­si au­to­rius mąs­tė, jei poe­tai taip ra­šo, va­di­na­si, ir aš taip ga­liu. Kai žmo­gus dar vi­sai jau­nas, gan juo­kin­gai skam­ba: „Ir tik bū­da­mas se­nas /​ su­pra­tau: /​ vi­si už sa­ve, o aš vie­ni­šas“. Nors ly­ri­nis sub­jek­tas ga­li bū­ti at­ri­bo­tas nuo kū­rė­jo, bet šiuo at­ve­ju jau­ti ne­tik­ru­mą ir liau­dies iš­min­ti­mi nekvepia.

ŠUOPYTĖ: Na, jis vy­res­nis už ki­tus jau­nuo­sius au­to­rius (Pau­lius Auš­ra gi­mė 1992 me­tais), tad jo iš­ve­da­mos tie­sos ga­lė­tų bū­ti as­me­niš­kai pa­tir­tos, o ei­lė­raš­ty­je tu­rė­ti „mo­ra­lą“. Skai­tant Auš­ros ei­lė­raš­čius iki ga­lo ne­aiš­ku, ar au­to­rius žong­li­ruo­ja žo­džiais, nes tai pras­mę tu­rin­tis jo raiš­kos bū­das, ar dėl to, kad iš tik­rų­jų ne­mo­ka pa­ra­šy­ti ei­lė­raš­čio be žai­di­mo. Sun­ku už­čiuop­ti ly­ri­nį sub­jek­tą ir ei­lė­raš­tį ra­šan­tį žmo­gų, tar­si bū­tų dangs­to­ma­si. Vis­gi skai­tant ant­rą kar­tą pa­si­ro­dė, kad au­to­rius per žais­mę ban­do įveik­ti pa­sau­lio abe­jin­gu­mą. Ei­lė­raš­čio „aš“ at­si­du­ria vie­nas prieš vi­sus ki­tus, pa­si­ro­do pa­sau­lio ne­tik­ru­mas, mie­go bū­se­na, kai nie­kas ne­at­sa­ko į tai, kaip esi. Ir tik žai­di­mas ža­di­na ir ko­vo­ja su ab­sur­du. Čia vie­nin­te­lis pa­aiš­ki­ni­mas, ku­rį sau at­ra­dau. Šiaip man la­bai pa­ti­ko tie ta­py­bos kū­ri­niai. Pa­gal­vo­jau, gai­la, kad jie ne­at­lie­pia poezijos.

KAZLAUSKAITĖ: Taip, dai­lės kū­ri­niai vi­siš­kai ne­ati­tin­ka Auš­ros teks­to ma­nie­ros. Man la­biau­siai pa­ti­ko ve­mian­tis ban­gi­nis, žiau­riai ge­ras. Grįž­tant prie Auš­ros, kū­rė­jas ne­su­val­do raiš­kos ir vi­sas teks­tas iš­skys­ta. Pa­vyz­džiui, ei­lė­raš­ty­je „Vis­kas bus ge­rai“ au­to­rius ban­do iro­ni­zuo­ti, bet pa­pras­tas ir ba­na­lus žai­di­mas iro­ni­jos ne­su­stip­ri­na. Nors in­ten­ci­jos nu­ma­no­mos, bet ga­lu­ti­nis pro­duk­tas ne­la­bai pa­vy­kęs. Blo­giau­sia, kai ei­lė­raš­čiai pa­ro­do blo­gą sko­nį: „Vy­tas ra­šo“ ir „Su­si­ki­ša ši­k­nos“, ta­čiau au­to­rių bent jau ga­li­ma pa­gir­ti už sa­vi­i­ro­ni­ją. Štai vie­nam ei­lė­raš­ty ra­šo: „ne, ši­tas ne­si­skai­to /​ skai­to­si tik iš kai­rės į de­ši­nę /​ pa­ban­dyk ir tu, pa­ma­ty­si /​ vi­sai leng­va“. Dėl šios ei­lu­tės ne­si­jau­siu blo­gai sa­ky­da­ma, kad tai bu­vo ra­šy­mas dėl rašymo.

ŠUOPYTĖ: Dar Pau­lius Auš­ra ra­šo vis­ką ste­bė­da­mas iš aukš­to ir mes, skai­ty­to­jai, tar­si tu­rė­tu­me pa­ti­kė­ti šiuo au­to­ri­te­tu. De­ja, taip ne­nu­tin­ka. Kai sle­me kaž­kas žai­džia žo­džiais, ga­li tai pa­tei­sin­ti, nes tai – per­for­ma­ty­vio­ji po­e­zi­ja. Kai teks­tas yra iš­spaus­din­tas, no­rė­tų­si, kad jis kur nors ves­tų. Jei no­rė­tum es­te­ti­nės pa­tir­ties, tik­riau­siai paskai­ty­tum ko­kį nors kla­si­ką, ku­rio po­e­zi­ja ri­muo­ta ir vis­kas plaukia.

KAZLAUSKAITĖ: Bū­na, kad su­vei­kia ir pa­pras­tas žai­di­mas žo­džiais. Gal­būt ly­giuo­ta­si į Do­nal­dą Ka­jo­ką. Au­to­rius ar­ba per ma­žai prak­ti­ka­vo­si, kad pa­veik­tų, ar­ba per daug ir ei­lė­raš­čiai ta­po ne­vei­kian­čiais ša­blo­nais. Gal poe­tui kė­liau per di­de­lius lū­kes­čius, nes tu­rint min­ty jo me­tus ti­kė­jau­si at­ras­ti jau su­si­for­ma­vu­sį poe­ti­nį balsą.

KAZLAUSKAITĖ: Apie poe­tą Li­ną Dau­gė­lą ki­lo dau­giau min­čių nei apie ki­tus au­to­rius. Ap­skri­tai dau­gu­ma rink­ti­nės teks­tų at­ro­do ne­iš­baig­ti. Pro­za sa­vai­me pra­šo­si už­bai­gi­mo, nes teks­to il­gis rei­ka­lau­ja ap­mąs­ty­ti kū­ri­nį iš anks­to, ta­čiau poe­tai, re­gis, lei­do sau pa­lik­ti to­kius ei­lė­raš­čius, ko­kie iš­ėjo iš pir­mo kar­to. Štai Dau­gė­la mo­ka su­dė­ti taš­kus ant i. Sma­gu, kai kū­rė­jas ne­ban­do šok­ti aukš­čiau bam­bos, nė­ra pre­ten­zin­gas. Gal ne­bu­vo nie­ko ori­gi­na­laus, bet ar ba­na­lu­mas yra blo­gai, kai tik pra­de­di ra­šy­ti ir dar ne­si iš­si­gry­ni­nęs sa­vo bal­so. Ne­ži­nau. At­ro­do, kad Dau­gė­los kny­gu­tė­je yra ir ban­dy­mų ieš­ko­ti au­ten­ti­kos, ir pa­kar­to­ji­mų. Kar­tais pa­na­šėjo į Ma­čer­nį, bet gal tai jau­nų kū­rė­jų bruožas.

ŠUOPYTĖ: Vie­nas Dau­gė­los rink­ti­nė­je bu­vęs ri­muo­tas ei­lė­raš­tis nu­ste­bi­no ge­rą­ja pras­me, nes ne­si­ti­ki iš jau­no poe­to ban­dy­mų ri­muo­ti. Ir ma­nau, kad tai yra ge­rai. Pra­de­dant ra­šy­ti ge­riau im­ti pa­vyz­dį iš kla­si­kų ir ban­dy­ti ri­muo­ti. Jei ati­tols­ti nuo ri­mo, ge­rai iš­ma­ny­ti, nuo ko nu­tols­ti ir ko­kias tai­syk­les lau­žai. Bend­rai Dau­gė­la ra­šo nuo­šir­džiai, yra gan mąs­lus ir jaut­rus ap­lin­kai. Man pa­ti­ko jo ap­mąs­ty­mų te­mos, nes jis po­le­mi­zuo­ja su sa­vo kul­tū­ri­niu lau­ku, ban­do per­leis­ti jį per sa­ve. Ei­lė­raš­čiuo­se at­si­ran­da kul­tū­ro­je tarps­tan­tis jau­nuo­lis, ku­ris ne­ga­li tik var­to­ti, jis tu­ri sa­vu kai­liu pa­tir­ti ir su­pras­ti, kas yra žmo­giš­ku­mas, am­ži­ny­bė ir ki­tos tie­sos. Tuo au­to­rius ir tik­ras, nes ne­ban­do ko­pi­juo­ti ki­tų po­e­zi­jos for­mos ir tu­ri­nio. Ne vis­kas gau­na­si, bet šia­me eta­pe sun­ku di­de­lį kie­kį teks­tų iš­to­bu­lin­ti iki be­ga­ly­bės. At­ei­ty­je kar­tu su ra­šy­mo pa­tir­ti­mi at­eis ir gry­nes­nės for­mos, bus tols­ta­ma nuo pir­ma­vaiz­džių į ką nors ori­gi­na­les­nio. Dau­gė­la at­ro­do la­bai per­spek­ty­viai ir nu­tei­kia ge­rai. Iš tik­ro la­bai tin­ka Dau­gė­los kū­ry­bą pa­pil­dan­tys dva­sin­gi dai­lės kū­ri­niai, nors tarp au­to­rių di­de­lis am­žiaus skirtumas.

„Ei­lė­raš­čiuo­se at­si­ran­da kul­tū­ro­je tarps­tan­tis jau­nuo­lis, ku­ris ne­ga­li tik var­to­ti, jis tu­ri sa­vu kai­liu pa­tir­ti ir su­pras­ti, kas yra žmo­giš­ku­mas, am­ži­ny­bė ir ki­tos tiesos.“

KAZLAUSKAITĖ: Be nuo­šir­du­mo svar­bu ir tai, kad prie­šin­gai nei dau­gu­mos ki­tų au­to­rių kū­ry­bo­je Dau­gė­los iro­ni­ja nė­ra pa­vir­ši­nė, jis su­ge­ba ne tik peik­ti ir šai­py­tis iš pa­sau­lio. Nors jei­gu jis at­si­sa­ky­tų to dra­ma­tiš­ko tra­giz­mo ar ki­taip jį ro­dy­tų, bū­tų ge­riau. Iš es­mės pri­ta­riu, kad jis per­spek­ty­viau­sias, nors to tik­rai ne­si­ti­kė­jau. At­ro­dė, kad po 2000-ųjų gi­mu­siai kar­tai ra­šy­ti to­kius ei­lė­raš­čius jau ne­be­ak­tu­alu. Ste­bi­na jo nuo­sek­lu­mas ir mo­kė­ji­mas iš­lai­ky­ti sa­vo idė­ją, net jei ne vi­sur ja pa­ti­kė­jau. Sma­gu, kad ži­no kul­tū­ri­nį kon­teks­tą, bet ne vi­sa­da aiš­ku, ar jis pa­de­da kū­ri­niui, ar yra skir­tas pa­ro­dy­ti au­to­riaus in­te­lek­tu­alu­mą. Pa­ste­biu, kad ge­riau­si tie jau­nų­jų au­to­rių ei­lė­raš­čiai, kai ei­na­ma sa­vu keliu.

ŠUOPYTĖ: Tra­giz­mo ir Ma­čer­nio yra, bet tai la­bai na­tū­ra­lus bū­vis. Jau­nys­tė­je dau­ge­lis su­si­ža­vi to­kia po­e­zi­ja, nes ga­li su­si­ta­pa­tin­ti. Vė­liau at­ei­na ki­tos for­mos, dra­ma­tiz­mas iš­lie­ka, ta­čiau jis tam­pa bran­des­nis. Ma­nau, kad Dau­gė­la iš­eis iš to­kio kal­bė­ji­mo. Aš jo me­tų ir­gi vis­ką la­bai dramatizuodavau.

KAZLAUSKAITĖ: Fak­tas. Ge­rai, kad kny­gu­tė­je daug vie­no kū­rė­jo ei­lė­raš­čių. Dau­giau jų per­skai­tęs ga­lų ga­le su­pran­ti, kas yra ge­rai, o ką dar rei­kė­tų to­bu­lin­ti. Dau­gė­los ne­to­bu­lu­mai man tik ga­le išsikristalizavo.

ŠUOPYTĖ: Ta­čiau Dau­gė­los po­e­zi­jos ne­to­bu­lu­mus at­sve­ria jos tik­ru­mas, o Pau­liaus Auš­ros teks­tams la­bai trū­ko sa­vi­i­ro­ni­jos bei kri­tiš­ko žvilgsnio.

ŠUOPYTĖ: Taip, šešeri–aštuoneri me­tai yra di­de­lis at­stu­mas. Nuo Auš­ros iro­ni­jos trū­ku­mo sklan­džiai per­ei­nam prie Kor­ne­li­jos Mi­ka­lauskai­tės kū­ry­bos. Ji la­bai sa­vi­i­ro­niš­ka, o jos ly­ri­nis sub­jek­tas at­vi­ras ir ne­ap­si­me­ti­nė­ja. Tie­sa, kaip ir Dau­gė­los kū­ry­bo­je, in­ter­teks­tai čia ne­su­vei­kia ir žvilgs­nis į juos per­ne­lyg nekrypsta.

KAZLAUSKAITĖ: Gal­būt tie in­ter­teks­tai, pa­vyz­džiui, Tri­s­ta­nas ir Izol­da, at­ei­na iš mo­kyk­los su pa­vir­šu­ti­niš­ku su­vo­ki­mu. Man pa­ti­ko kny­gu­tės pra­džia, tik kaip vi­sa­da įpu­sė­jus dau­giau skai­ty­ti ne­be­si­no­rė­jo. Apart to­kių sle­mą pri­me­nan­čių iš­si­reiš­ki­mų kaip „pa­bu­čiuok ma­ne“, au­to­rės nuo­šir­du­mas įtrau­kus. Ta­čiau šie pa­vyz­džiai ro­do, kad ei­lė­raš­tis skir­tas ne tau ir ne skai­ty­to­jams, o pa­čiai au­to­rei, te­ra­pi­jai, san­ty­kių ref­lek­si­jai. At­si­bos­ta žiū­rė­ti į sa­vo ro­man­ti­nius san­ty­kius narp­lio­jan­tį žmo­gų ir jo ban­dy­mą at­pa­žin­ti šablonus.

Be to, kai kri­tiš­ku­mas per­si­ke­lia į ga­li­nį vir­še­lį, jis tam­pa ne vi­sai sko­nin­gas. Sun­ku rim­tai žiū­rė­ti į kū­rė­ją, sa­ve va­di­nan­čią viš­ta. Ne­da­ry­kit taip. Sun­ku kri­ti­kuo­ti, kai ne tik ly­ri­niam sub­jek­tui skau­da, bet ir pa­ti au­to­rė at­vi­ru teks­tu tai sa­ko. Ne­pa­de­da ir pa­te­ti­ka bei sen­ti­men­ta­lu­mas. Skai­ty­da­ma pas­ku­ti­nius ei­lė­raš­čius ne­be­tu­rė­jau ką žy­mė­tis, er­zi­no ne­mo­ty­vuo­tas ei­lu­čių skaidymas.

ŠUOPYTĖ: Ei­lu­čių iš­dės­ty­mas man per daug nek­liu­vo, bet ei­lė­raš­čių pro­ziš­ku­mą taip pat pa­ste­bė­jau. Tai ga­lė­tų bū­ti ir ne­blo­ga poe­ti­nė pro­za. Be­je, pa­ti­ko, kad ei­lė­raš­čių pa­va­di­ni­mai ro­do vi­en­ti­są ir rink­ti­nė­je iš­lai­ky­tą vi­sos kny­gu­tės idė­ją. Ki­ta ver­tus, aiš­ki rink­ti­nės struk­tū­ra ver­čia gal­vo­ti, kad tai pa­baig­tas ir bend­rą min­tį tu­rin­tis da­ri­nys. Bet iš es­mės taip nėra.

KAZLAUSKAITĖ: Ne­ži­nau, ar ma­ne tai įti­ki­no. Su­pran­tu idė­ją, ma­tau pa­stan­gas, bet pa­va­di­ni­mų dve­jy­biš­ku­mas ei­lė­raš­čiams ne­pa­de­da. Pa­bai­go­je tai pra­dė­jo ner­vin­ti. Mi­ka­lauskai­tės ei­lė­raš­čiai man kė­lė klau­si­mą, ko­dėl ko­mi­si­ja nu­spren­dė pub­li­kuo­ti šias ei­les. Ar jie at­spin­di jau­ni­mo po­mė­gį ra­šy­ti po­e­zi­ją mei­lės te­ma, ar vis­gi ne­bu­vo ge­res­nių pa­si­rin­ki­mų? Ka­dan­gi su­ka­ma­si vie­nos te­mos ra­te, ma­ny­čiau, ši kny­gu­tė silp­niau­sia. Ji tik­rai nė­ra blo­gai pa­ra­šy­ta, ta­čiau ga­na nuo­bo­di: vien tik mei­lė ir sen­ti­men­tai, nė­ra ki­tų posūkių.

ŠUOPYTĖ: Jei esi ki­tos kar­tos at­sto­vas, tik­riau­siai gal­vo­ji, kad Mi­ka­lauskai­tė pa­ro­do ne­ma­žai tap­smo ir bren­di­mo ženk­lų, per­tei­kia sa­vęs pa­ieš­kas, o tai dvi­de­šim­ties me­tų jau­ni­mui tar­si tu­rė­tų bū­ti ak­tu­alu. Ma­tyt, ieš­ko­ta be­si­for­muo­jan­tį bal­są tu­rin­čių žmo­nių ir ma­nau, kad abi jau­čiam jos sa­vi­tu­mą. Klau­si­mas, ar šios ei­lės jau pa­sie­kė pub­li­ka­vi­mo eta­pą ir ar Mi­ka­lauskai­tė kurs kaž­ką at­ei­ty­je, lie­ka ne­at­sa­ky­tas. „Slink­čių“ pro­jek­to va­do­vas Juo­zas Žit­kaus­kas tei­gė, kad rin­ki­nys sėk­min­gas ta­da, kai pub­li­kuo­ti žmo­nės iš­lie­ka li­te­ra­tū­ros lau­ke. Pa­žiū­rė­jus į nau­jau­sių me­tų rin­ki­nius, ma­ty­ti, kad be­veik vi­si au­to­riai din­go kaip į van­de­nį, jų ne­be­ma­ty­ti. Kal­bant apie 2022 me­tų rin­ki­nį, Dau­gė­la, ma­nau, liks, Auš­ra jau pub­li­kuo­ja­si, sun­ku pa­sa­ky­ti, ar Mi­ka­lauskai­tė taip pat liks.

KAZLAUSKAITĖ: Sma­gu paspėlioti.

KAZLAUSKAITĖ: Dra­mą ir ap­sa­ky­mus bu­vo įdo­miau skai­ty­ti, nes jie kė­lė smal­su­mą lau­kiant, kaip au­to­riai su­si­tvar­kys su sa­vo už­duo­ti­mi ir kaip už­baigs kū­ri­nį. Do­mi­ny­ko Ma­tu­lio­nio ap­sa­ky­mo „Slė­py­nės“ pra­džia – daug ža­dan­ti, bet po to nu­ei­ta į lan­kas. Kiek ša­blo­niš­ka te­ma: nie­ko ne­vei­kian­tis pa­aug­lys, nar­ko­ti­kai, leng­va­bū­diš­kai į pa­dė­tį žiū­rin­ti ma­ma. Siu­že­to po­sū­kiams trūks­ta mo­ty­va­ci­jos, pa­vyz­džiui, pa­aug­lio ap­si­lan­ky­mas baž­ny­čio­je. Ap­sa­ky­mas pra­dė­tas ge­rai ir tu­rė­jo po­ten­cia­lo, bet vė­liau nu­vy­lė. Au­to­rius pa­mir­šo, apie ką ra­šė, ir ne­be­ban­dė prie to sugrįžti.

ŠUOPYTĖ: Nu­var­gin­ta po­e­zi­jos gau­sos, lau­kiau šio ap­sa­ky­mo, ta­čiau ten­ka pri­pa­žin­ti, kad jis ma­ne nu­vy­lė. Gal­vo­jau, kad bus plė­to­ja­ma kla­si­ki­nė li­te­ra­tū­ros te­ma – tė­vų ir vai­kų san­ty­kiai. Ta­čiau pa­aiš­kė­jo, kad ji ne­bus plė­to­ja­ma. Net ne­ga­lė­čiau nu­sa­ky­ti, ko­kia yra teks­tą vie­ni­jan­ti te­ma, trūks­ta nuo­sek­lu­mo. Vei­kė­jai epi­zo­diš­ki, ne­aiš­kus jų vaid­muo. Au­to­rius tar­si ra­šo apie pa­pras­tus dar­bo žmo­nes, ta­čiau ne­įti­ki­na – ne­sun­ku pa­ste­bė­ti ra­šan­tį­jį, ku­ris ban­do įsi­jaus­ti į ki­to kai­lį: vaiz­duo­ji ant aso­cia­lu­mo ri­bos ba­lan­suo­jan­čią žmo­gaus ap­lin­ką, bet vie­toj keiks­ma­žo­džių var­to­ji „asi­las“. Ne­įti­ki­na dia­lo­gai, žo­dy­nas ne vi­sai tas. Vie­nin­te­lis įdo­mus da­ly­kas – Die­vas. Man pa­si­ro­dė ne­įp­ras­ta, kad jau­nas žmo­gus vaiz­duo­ja­mas kaip re­li­gin­gas. Ne­po­pu­lia­ru. Bet ap­sa­ky­mo jau­nuo­lis ne­jau­čia jo­kio mo­ra­li­nio ski­li­mo: ką tik bu­vau lan­dy­nė­je, ku­rio­je vien nar­ko­ma­nai, o da­bar lyg nie­kur nie­ko ei­nu į baž­ny­čią. Nė­ra savirefleksijos.

KAZLAUSKAITĖ: Pa­ta­ri­mas ra­šy­to­jams nuo ne­ra­šan­čio­sios: jei­gu jūs ra­šo­te „ne­ži­nau, kas man nu­ti­ko“, skai­ty­to­jas ne­pa­ti­kės. Bu­vo ga­li­ma kon­cen­truo­tis į san­ty­kių su ma­ma plė­to­ji­mą. Au­to­rius sa­vęs ne­klau­sia, ko­dėl aš apie tai ra­šau, ko­dėl šio­je vie­to­je pa­si­ro­do Die­vas, ko­dėl tai su­kre­čian­ti pa­tir­tis. Man la­bai keis­ta, kad teks­tą pub­li­ka­vo. Ne­bent ban­do­ma pri­si­deng­ti tuo, kad chao­se pri­va­lo sly­pė­ti kas nors gi­les­nio, nors iš tik­rų­jų tie­siog ne­aiš­kiai pa­ra­šy­ta. Gaila.

„Pa­ta­ri­mas ra­šy­to­jams nuo ne­ra­šan­čio­sios: jei­gu jūs ra­šo­te „ne­ži­nau, kas man nu­ti­ko“, skai­ty­to­jas nepatikės.“

ŠUOPYTĖ: Ap­sa­ky­me la­bai daug te­mų: Die­vas, prob­le­miš­ki drau­gai, tė­vų san­ty­kiai. Jei bū­tų pa­si­rink­ta vie­na gi­ja, o ne at­ski­ri epi­zo­dai, gal bū­tų iš­ryš­kė­jęs pag­rin­di­nis vei­kė­jas ir vis­kas iš­si­ri­tu­lio­ję į ge­rą kū­ri­nį. De­ja, nie­ko ne­su­ži­no­me nei apie per­so­na­žą, nei apie jo tė­vus. Ban­dy­ta įgy­ven­din­ti daug au­to­riui, ro­dos, sve­ti­mų vaid­me­nų: pro­fe­si­nės mo­kyk­los stu­den­tų, var­to­jan­čių, ti­kin­čių. Dėl to jie at­ro­do dirb­ti­ni, ne­bu­vo vi­di­nio konflikto.

KAZLAUSKAITĖ: Tik da­bar per­skai­čiau, kas ra­šy­ta ano­ta­ci­jo­je: „Esu ka­ta­li­kas. Kiek iš­ei­na. Stengiuosi.“

ŠUOPYTĖ: Pag­rin­di­nis vei­kė­jas at­si­tik­ti­nai už­ei­na į baž­ny­čią ir ban­do pri­si­min­ti mo­ra­lę. Bū­tų ge­ro­kai pa­vei­kiau iš­plė­to­jus šį ban­dy­mą bū­ti kataliku.

KAZLAUSKAITĖ: Ano­ta­ci­ja ban­do pa­aiš­kin­ti ap­sa­ky­mą, bet pats teks­tas tu­rė­tų bū­ti pa­kan­ka­mas. Jei iš tik­rų­jų gy­ve­ni taip, kad va­ka­re – į va­ka­rė­lį, o ry­te – į baž­ny­čią, tai ne­reiš­kia, kad dėl vien dėl šio fak­to pa­ti­kė­si­me teks­to tikrumu.

ŠUOPYTĖ: Pri­ta­riu. Ban­dy­mas iš­lįs­ti iš kom­for­to zo­nos ir pa­ra­šy­ti ką nors nau­jo ne­su­vei­kia. Sa­vi­cen­zū­ra ir švel­nu­mas išlieka.

KAZLAUSKAITĖ: Vi­si šie ap­tar­ti au­to­riai įtrau­kia daug kas­die­ny­bės ir so­cia­li­nių prob­le­mų. Tai ge­rai, bet su­dė­tin­ga tin­ka­mai išpildyti.

ŠUOPYTĖ: Ores­to Ra­zu­mo tra­gi­ko­me­di­ja „Gy­ve­ni­mo te­stas“ int­ri­ga­vo dėl li­te­ra­tū­ros rū­šies. Ra­zu­mas ren­ka­si ki­tą tra­di­ci­nę te­mą – mir­tį ir lai­do­tu­ves. Smal­siai lau­kiau in­ter­pre­ta­ci­jos. Ge­du­lin­gos va­ka­rie­nės me­tu ar­ti­mų­jų pa­šne­ke­sys su­ka­si vi­sai ne apie mi­ru­sį­jį, bet apie se­niai ne­si­ma­čiu­sių žmo­nių kas­die­ny­bę. Jų kal­bos – bui­tiš­kos, pa­rem­tos ša­blo­nais ir ste­reo­ti­pais, ku­riuos iš­gir­si­me kiek­vie­na­me šei­mos ba­liu­je. Ad­vo­ka­tės pa­si­ro­dy­mas veiks­me pa­si­ro­dė įdo­mus po­sū­kis, ka­dan­gi iš jo pa­si­ma­tė au­ten­tiš­ka te­mos in­ter­pre­ta­ci­ja – no­rin­tys gau­ti pa­li­ki­mą tu­ri kon­ku­ruo­ti at­lik­da­mi te­stą, ku­ris pa­ro­dys, kas ge­riau­siai pa­ži­no mi­ru­sį­jį Pet­rą. Dra­mo­je ku­ria­mas ab­sur­das su­vei­kia kaip tra­gi­ko­me­di­ja. Vis­gi man už­kliu­vo pa­bai­ga, nes vei­kė­jai per­ne­lyg grei­tai pa­si­da­vė, o pje­sė tar­si nu­me­ta­ma. Lie­ka ne­aiš­ku, kas iš to, kas to­ji ar­ti­mie­siems ne­pa­žįs­ta­ma se­no­lė, kam lie­ka pa­li­ki­mas. Taip pat ne­aiš­ki žan­ro mo­ty­va­ci­ja ir ar tai įsi­vaiz­duo­ti­na scenoje.

KAZLAUSKAITĖ: Kai ku­rie vei­kė­jai, kaip me­di­nius ba­je­rius skal­dan­tis in­te­li­gen­tas, įterp­ti ne vie­to­je ir ne vi­sai tin­ka šiai dra­mai. Tai, kad ad­vo­ka­tės per­so­na­žas ne­grį­žo, ma­nau, pras­tas pa­si­rin­ki­mas. At­ro­do, šiai dra­mai vi­sai tik­tų kla­si­ki­nis mo­ra­las. Kel­ti fun­da­men­ta­lūs klau­si­mai, pa­vyz­džiui, kas iš tik­rų­jų yra mei­lė ar­ti­mui, ta­čiau, kaip mi­nė­jai, į daug ką ne­at­sa­ky­ta: ko­dėl at­si­ran­da ta mo­te­ris ir ko­dėl jos var­das Ro­žė? Man kir­bė­jo ir tai, koks žmo­gus bu­vo lai­do­ja­mas Pra­nas. Gal­būt ir šiam au­to­riui pa­ki­šo ko­ją ori­gi­na­lu­mo sie­kis ir bai­mė pa­lik­ti ba­na­lią pa­bai­gą. Bet ši­tas kū­ri­nys man la­biau pa­tin­ka nei Matulionio.

ŠUOPYTĖ: Sun­ku bu­vo su­pras­ti per­so­na­žų ry­šį. Apie Pra­ną ži­nių man ne­trū­ko, nes lai­do­tu­vės ne­bū­na apie mi­ru­sį­jį, o la­biau apie gy­vuo­sius. Tik­rai rei­kė­jo ba­na­lios pa­bai­gos, o ne­pa­ra­šy­ta pa­bai­ga ro­do, kad teks­tas bu­vo nu­mes­tas. Bū­tų ga­na se­na­ma­diš­ka, bet pra­smin­ga ne­iš­si­su­ki­nė­ti, ge­rai pa­ra­šy­ti teks­tą, įval­dy­ti jį. Jei no­rė­ta ori­gi­na­lu­mo, tai se­nu­tė ga­lė­jo iš­si­trauk­ti pis­to­le­tą ir vi­sus su­šau­dy­ti. Ne­ti­kė­tos pa­bai­gos vis­gi ne­bu­vo. Man ir­gi at­ro­do, kad ad­vo­ka­tės grį­ži­mas bū­tų į nau­dą. Nu­spė­ja­ma, kad se­nu­tė tu­rė­tų at­sa­ky­ti į vi­sus klau­si­mus, bet kai nie­ko ne­įvy­ko, šis per­so­na­žas ta­po bergždžias.

KAZLAUSKAITĖ: Ka­dan­gi dau­gu­ma dra­mos vei­kė­jų ne­aiš­kūs, no­rė­jau kad bent Pra­nas pil­nai at­si­skleis­tų. Ne­pai­sant to, man vi­sai pa­ti­ko dia­lo­gai ir ap­skri­tai bu­vo gerai.

ŠUOPYTĖ: Tai vie­nas įdo­mes­nių „Slink­ty­se“ pub­li­kuo­tų kū­ri­nių, vien dėl žan­ro. Taip nu­tin­ka, kai nu­si­kan­ki­ni po­e­zi­ja bei ap­sa­ky­mais. Pje­sė at­ro­dė vi­sai neblogai.

KAZLAUSKAITĖ: Ma­no fa­vo­ri­tas vis tiek Dau­gė­los eilėraščiai.

ŠUOPYTĖ: Kal­bant apie bend­rą vaiz­dą, šį­kart tik­rai daug so­cia­li­nių te­mų, tai kar­tos bruožas.

KAZLAUSKAITĖ: Pri­tar­čiau. Be to, vi­suo­se kū­ri­niuo­se bent jau šmės­te­li mir­ties nuo­jau­ta. Stai­ga gy­ve­ni­mą nu­trau­kian­ti mir­tis yra gan ba­na­lus mo­ty­vas. Rink­ti­nės au­to­rių kū­ry­bo­je itin daug iro­ni­jos, bet daž­nai ji pa­vir­šu­ti­niš­ka. Šia­me kū­ry­bos eta­pe sun­ku iš­si­skir­ti ori­gi­na­lu­mu, bet į akis krin­ta ban­dy­mai imi­tuo­ti. Gal tik Dau­gė­los kū­ry­bo­je to ma­žiau ir jis at­vi­res­nis. Mi­ka­lauskai­tė ra­šo la­bai sen­ti­men­ta­lius ei­lė­raš­čius, bet ji sa­vik­ri­tiš­ka. Tai ir­gi at­si­bos­ta, bet bent jau yra nuo­šir­du. Kar­tais at­ro­do, kad sen­ti­men­ta­lu­mas ky­la iš po­rei­kio kur nors pa­dė­ti sa­vo emo­ci­jas, taip ei­na­ma į kū­ry­bą. Kuo­met ryš­kiai ma­to­mi te­ra­pi­jos tiks­lai, da­ro­si sun­ku skaityti.

ŠUOPYTĖ: Lo­giš­ka, kad ra­šant te­ra­pi­nę po­e­zi­ją vie­nas ar po­ra ei­lė­raš­čių pa­vyks­ta. Man at­ro­dė, kad Mi­ka­lauskai­tė ei­lė­raš­čiuo­se per sa­ve ban­do su­pras­ti ki­tą ir tai ge­riau nei iš aukš­to žiū­rin­tis Auš­ra – jo kū­ry­bo­je ryš­ki aš-jūs priešprie­ša. La­biau­siai su­val­dy­ta Dau­gė­los po­e­zi­ja: au­ten­tiš­kas dra­ma­tiz­mas ir vi­sų įma­no­mų jau­nuo­lių iš­gy­ve­ni­mų kon­cent­ra­tas. Man Mi­ka­lauskai­tės kū­ry­ba kliū­va, nes ji pa­tvir­ti­na apie mei­lę ra­šan­čios mer­gi­nos stereotipą.

KAZLAUSKAITĖ: Ne­ge­rai tik to­kią mer­gi­nos po­e­zi­ją įdė­ti, juo­lab kai ji vie­nin­te­lė į al­ma­nachą įtrauk­ta kūrėja.

ŠUOPYTĖ: Ma­nau, per po­kal­bį iš­ryš­kė­jo, kad kon­kur­sui trūks­ta reik­lu­mo. Ge­riau yra pa­sa­ky­ti, kad pa­da­ry­sim ki­to for­ma­to lei­di­nį, ne­gu pub­li­kuo­sim bet ką. Kai ne­už­tik­ri­na­ma pa­kan­ka­ma ko­ky­bė, juos ma­žai kas skai­to, ypač pats jaunimas.

Be­ata Ka­zlauskai­tė ir Ine­ta Šuo­py­tė, „Jau­no­sios kū­ry­bos per­spek­ty­vos“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 30–34.