Kūrybos rinkinyje „Literatūrinės slinktys“ kasmet publikuojamos penkios jaunųjų poetų, prozininkų ir dramaturgų kūrinių knygelės, kuriose literatūra iliustruojama jaunųjų dailininkų darbais. Rinkinys – jaunųjų kūrybos aspiracijų koncentratas. Deja, „Slinkčių“ almanachas gauna nepakankamai dėmesio ir svarstymų, kokios yra jaunimui aktualios temos, problemos ir kur link juda literatūra. Žvilgsnį į 2022 metų almanachą dvi jaunos lituanistikos absolventės Beata Kazlauskaitė ir Ineta Šuopytė nusprendė perteikti pokalbio formatu. Pokalbyje dalinamasi įspūdžiais apie autorių kūrybą ir bandoma priartėti prie jaunųjų rašytojų kūrybos esmės.
ŠUOPYTĖ: Pradėkime nuo pirmosios viršelyje paminėtos pavardės – Pauliaus Aušros. Manau, jo eilėraščiuose labai daug žaidimų, žongliravimo kalba ir atrodo, kad anapus to nelabai ko lieka. Pasižiūrėjau, jo tekstai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“ ir „Metuose“. Keista, iš ten publikuojamų tekstų tikiuosi daugiau.
KAZLAUSKAITĖ: Man irgi buvo keista, nes jo lyrika slemiška (Venta Kuprys Kauno sleme gana panašiai žodžiais žaidžia). Labiausiai užkliuvo tos pritemptos ir dažnai pasitaikančios visuotinės tiesos. Tarsi autorius mąstė, jei poetai taip rašo, vadinasi, ir aš taip galiu. Kai žmogus dar visai jaunas, gan juokingai skamba: „Ir tik būdamas senas / supratau: / visi už save, o aš vienišas“. Nors lyrinis subjektas gali būti atribotas nuo kūrėjo, bet šiuo atveju jauti netikrumą ir liaudies išmintimi nekvepia.
ŠUOPYTĖ: Na, jis vyresnis už kitus jaunuosius autorius (Paulius Aušra gimė 1992 metais), tad jo išvedamos tiesos galėtų būti asmeniškai patirtos, o eilėraštyje turėti „moralą“. Skaitant Aušros eilėraščius iki galo neaišku, ar autorius žongliruoja žodžiais, nes tai prasmę turintis jo raiškos būdas, ar dėl to, kad iš tikrųjų nemoka parašyti eilėraščio be žaidimo. Sunku užčiuopti lyrinį subjektą ir eilėraštį rašantį žmogų, tarsi būtų dangstomasi. Visgi skaitant antrą kartą pasirodė, kad autorius per žaismę bando įveikti pasaulio abejingumą. Eilėraščio „aš“ atsiduria vienas prieš visus kitus, pasirodo pasaulio netikrumas, miego būsena, kai niekas neatsako į tai, kaip esi. Ir tik žaidimas žadina ir kovoja su absurdu. Čia vienintelis paaiškinimas, kurį sau atradau. Šiaip man labai patiko tie tapybos kūriniai. Pagalvojau, gaila, kad jie neatliepia poezijos.
Patiko straipsnis? Paremk mus:
KAZLAUSKAITĖ: Taip, dailės kūriniai visiškai neatitinka Aušros teksto manieros. Man labiausiai patiko vemiantis banginis, žiauriai geras. Grįžtant prie Aušros, kūrėjas nesuvaldo raiškos ir visas tekstas išskysta. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Viskas bus gerai“ autorius bando ironizuoti, bet paprastas ir banalus žaidimas ironijos nesustiprina. Nors intencijos numanomos, bet galutinis produktas nelabai pavykęs. Blogiausia, kai eilėraščiai parodo blogą skonį: „Vytas rašo“ ir „Susikiša šiknos“, tačiau autorių bent jau galima pagirti už saviironiją. Štai vienam eilėrašty rašo: „ne, šitas nesiskaito / skaitosi tik iš kairės į dešinę / pabandyk ir tu, pamatysi / visai lengva“. Dėl šios eilutės nesijausiu blogai sakydama, kad tai buvo rašymas dėl rašymo.
ŠUOPYTĖ: Dar Paulius Aušra rašo viską stebėdamas iš aukšto ir mes, skaitytojai, tarsi turėtume patikėti šiuo autoritetu. Deja, taip nenutinka. Kai sleme kažkas žaidžia žodžiais, gali tai pateisinti, nes tai – performatyvioji poezija. Kai tekstas yra išspausdintas, norėtųsi, kad jis kur nors vestų. Jei norėtum estetinės patirties, tikriausiai paskaitytum kokį nors klasiką, kurio poezija rimuota ir viskas plaukia.
KAZLAUSKAITĖ: Būna, kad suveikia ir paprastas žaidimas žodžiais. Galbūt lygiuotasi į Donaldą Kajoką. Autorius arba per mažai praktikavosi, kad paveiktų, arba per daug ir eilėraščiai tapo neveikiančiais šablonais. Gal poetui kėliau per didelius lūkesčius, nes turint minty jo metus tikėjausi atrasti jau susiformavusį poetinį balsą.
KAZLAUSKAITĖ: Apie poetą Liną Daugėlą kilo daugiau minčių nei apie kitus autorius. Apskritai dauguma rinktinės tekstų atrodo neišbaigti. Proza savaime prašosi užbaigimo, nes teksto ilgis reikalauja apmąstyti kūrinį iš anksto, tačiau poetai, regis, leido sau palikti tokius eilėraščius, kokie išėjo iš pirmo karto. Štai Daugėla moka sudėti taškus ant i. Smagu, kai kūrėjas nebando šokti aukščiau bambos, nėra pretenzingas. Gal nebuvo nieko originalaus, bet ar banalumas yra blogai, kai tik pradedi rašyti ir dar nesi išsigryninęs savo balso. Nežinau. Atrodo, kad Daugėlos knygutėje yra ir bandymų ieškoti autentikos, ir pakartojimų. Kartais panašėjo į Mačernį, bet gal tai jaunų kūrėjų bruožas.
ŠUOPYTĖ: Vienas Daugėlos rinktinėje buvęs rimuotas eilėraštis nustebino gerąja prasme, nes nesitiki iš jauno poeto bandymų rimuoti. Ir manau, kad tai yra gerai. Pradedant rašyti geriau imti pavyzdį iš klasikų ir bandyti rimuoti. Jei atitolsti nuo rimo, gerai išmanyti, nuo ko nutolsti ir kokias taisykles laužai. Bendrai Daugėla rašo nuoširdžiai, yra gan mąslus ir jautrus aplinkai. Man patiko jo apmąstymų temos, nes jis polemizuoja su savo kultūriniu lauku, bando perleisti jį per save. Eilėraščiuose atsiranda kultūroje tarpstantis jaunuolis, kuris negali tik vartoti, jis turi savu kailiu patirti ir suprasti, kas yra žmogiškumas, amžinybė ir kitos tiesos. Tuo autorius ir tikras, nes nebando kopijuoti kitų poezijos formos ir turinio. Ne viskas gaunasi, bet šiame etape sunku didelį kiekį tekstų ištobulinti iki begalybės. Ateityje kartu su rašymo patirtimi ateis ir grynesnės formos, bus tolstama nuo pirmavaizdžių į ką nors originalesnio. Daugėla atrodo labai perspektyviai ir nuteikia gerai. Iš tikro labai tinka Daugėlos kūrybą papildantys dvasingi dailės kūriniai, nors tarp autorių didelis amžiaus skirtumas.
„Eilėraščiuose atsiranda kultūroje tarpstantis jaunuolis, kuris negali tik vartoti, jis turi savu kailiu patirti ir suprasti, kas yra žmogiškumas, amžinybė ir kitos tiesos.“
KAZLAUSKAITĖ: Be nuoširdumo svarbu ir tai, kad priešingai nei daugumos kitų autorių kūryboje Daugėlos ironija nėra paviršinė, jis sugeba ne tik peikti ir šaipytis iš pasaulio. Nors jeigu jis atsisakytų to dramatiško tragizmo ar kitaip jį rodytų, būtų geriau. Iš esmės pritariu, kad jis perspektyviausias, nors to tikrai nesitikėjau. Atrodė, kad po 2000-ųjų gimusiai kartai rašyti tokius eilėraščius jau nebeaktualu. Stebina jo nuoseklumas ir mokėjimas išlaikyti savo idėją, net jei ne visur ja patikėjau. Smagu, kad žino kultūrinį kontekstą, bet ne visada aišku, ar jis padeda kūriniui, ar yra skirtas parodyti autoriaus intelektualumą. Pastebiu, kad geriausi tie jaunųjų autorių eilėraščiai, kai einama savu keliu.
ŠUOPYTĖ: Tragizmo ir Mačernio yra, bet tai labai natūralus būvis. Jaunystėje daugelis susižavi tokia poezija, nes gali susitapatinti. Vėliau ateina kitos formos, dramatizmas išlieka, tačiau jis tampa brandesnis. Manau, kad Daugėla išeis iš tokio kalbėjimo. Aš jo metų irgi viską labai dramatizuodavau.
KAZLAUSKAITĖ: Faktas. Gerai, kad knygutėje daug vieno kūrėjo eilėraščių. Daugiau jų perskaitęs galų gale supranti, kas yra gerai, o ką dar reikėtų tobulinti. Daugėlos netobulumai man tik gale išsikristalizavo.
ŠUOPYTĖ: Tačiau Daugėlos poezijos netobulumus atsveria jos tikrumas, o Pauliaus Aušros tekstams labai trūko saviironijos bei kritiško žvilgsnio.
ŠUOPYTĖ: Taip, šešeri–aštuoneri metai yra didelis atstumas. Nuo Aušros ironijos trūkumo sklandžiai pereinam prie Kornelijos Mikalauskaitės kūrybos. Ji labai saviironiška, o jos lyrinis subjektas atviras ir neapsimetinėja. Tiesa, kaip ir Daugėlos kūryboje, intertekstai čia nesuveikia ir žvilgsnis į juos pernelyg nekrypsta.
KAZLAUSKAITĖ: Galbūt tie intertekstai, pavyzdžiui, Tristanas ir Izolda, ateina iš mokyklos su paviršutinišku suvokimu. Man patiko knygutės pradžia, tik kaip visada įpusėjus daugiau skaityti nebesinorėjo. Apart tokių slemą primenančių išsireiškimų kaip „pabučiuok mane“, autorės nuoširdumas įtraukus. Tačiau šie pavyzdžiai rodo, kad eilėraštis skirtas ne tau ir ne skaitytojams, o pačiai autorei, terapijai, santykių refleksijai. Atsibosta žiūrėti į savo romantinius santykius narpliojantį žmogų ir jo bandymą atpažinti šablonus.
Be to, kai kritiškumas persikelia į galinį viršelį, jis tampa ne visai skoningas. Sunku rimtai žiūrėti į kūrėją, save vadinančią višta. Nedarykit taip. Sunku kritikuoti, kai ne tik lyriniam subjektui skauda, bet ir pati autorė atviru tekstu tai sako. Nepadeda ir patetika bei sentimentalumas. Skaitydama paskutinius eilėraščius nebeturėjau ką žymėtis, erzino nemotyvuotas eilučių skaidymas.
ŠUOPYTĖ: Eilučių išdėstymas man per daug nekliuvo, bet eilėraščių proziškumą taip pat pastebėjau. Tai galėtų būti ir nebloga poetinė proza. Beje, patiko, kad eilėraščių pavadinimai rodo vientisą ir rinktinėje išlaikytą visos knygutės idėją. Kita vertus, aiški rinktinės struktūra verčia galvoti, kad tai pabaigtas ir bendrą mintį turintis darinys. Bet iš esmės taip nėra.
KAZLAUSKAITĖ: Nežinau, ar mane tai įtikino. Suprantu idėją, matau pastangas, bet pavadinimų dvejybiškumas eilėraščiams nepadeda. Pabaigoje tai pradėjo nervinti. Mikalauskaitės eilėraščiai man kėlė klausimą, kodėl komisija nusprendė publikuoti šias eiles. Ar jie atspindi jaunimo pomėgį rašyti poeziją meilės tema, ar visgi nebuvo geresnių pasirinkimų? Kadangi sukamasi vienos temos rate, manyčiau, ši knygutė silpniausia. Ji tikrai nėra blogai parašyta, tačiau gana nuobodi: vien tik meilė ir sentimentai, nėra kitų posūkių.
ŠUOPYTĖ: Jei esi kitos kartos atstovas, tikriausiai galvoji, kad Mikalauskaitė parodo nemažai tapsmo ir brendimo ženklų, perteikia savęs paieškas, o tai dvidešimties metų jaunimui tarsi turėtų būti aktualu. Matyt, ieškota besiformuojantį balsą turinčių žmonių ir manau, kad abi jaučiam jos savitumą. Klausimas, ar šios eilės jau pasiekė publikavimo etapą ir ar Mikalauskaitė kurs kažką ateityje, lieka neatsakytas. „Slinkčių“ projekto vadovas Juozas Žitkauskas teigė, kad rinkinys sėkmingas tada, kai publikuoti žmonės išlieka literatūros lauke. Pažiūrėjus į naujausių metų rinkinius, matyti, kad beveik visi autoriai dingo kaip į vandenį, jų nebematyti. Kalbant apie 2022 metų rinkinį, Daugėla, manau, liks, Aušra jau publikuojasi, sunku pasakyti, ar Mikalauskaitė taip pat liks.
KAZLAUSKAITĖ: Smagu paspėlioti.
KAZLAUSKAITĖ: Dramą ir apsakymus buvo įdomiau skaityti, nes jie kėlė smalsumą laukiant, kaip autoriai susitvarkys su savo užduotimi ir kaip užbaigs kūrinį. Dominyko Matulionio apsakymo „Slėpynės“ pradžia – daug žadanti, bet po to nueita į lankas. Kiek šabloniška tema: nieko neveikiantis paauglys, narkotikai, lengvabūdiškai į padėtį žiūrinti mama. Siužeto posūkiams trūksta motyvacijos, pavyzdžiui, paauglio apsilankymas bažnyčioje. Apsakymas pradėtas gerai ir turėjo potencialo, bet vėliau nuvylė. Autorius pamiršo, apie ką rašė, ir nebebandė prie to sugrįžti.
ŠUOPYTĖ: Nuvarginta poezijos gausos, laukiau šio apsakymo, tačiau tenka pripažinti, kad jis mane nuvylė. Galvojau, kad bus plėtojama klasikinė literatūros tema – tėvų ir vaikų santykiai. Tačiau paaiškėjo, kad ji nebus plėtojama. Net negalėčiau nusakyti, kokia yra tekstą vienijanti tema, trūksta nuoseklumo. Veikėjai epizodiški, neaiškus jų vaidmuo. Autorius tarsi rašo apie paprastus darbo žmones, tačiau neįtikina – nesunku pastebėti rašantįjį, kuris bando įsijausti į kito kailį: vaizduoji ant asocialumo ribos balansuojančią žmogaus aplinką, bet vietoj keiksmažodžių vartoji „asilas“. Neįtikina dialogai, žodynas ne visai tas. Vienintelis įdomus dalykas – Dievas. Man pasirodė neįprasta, kad jaunas žmogus vaizduojamas kaip religingas. Nepopuliaru. Bet apsakymo jaunuolis nejaučia jokio moralinio skilimo: ką tik buvau landynėje, kurioje vien narkomanai, o dabar lyg niekur nieko einu į bažnyčią. Nėra savirefleksijos.
KAZLAUSKAITĖ: Patarimas rašytojams nuo nerašančiosios: jeigu jūs rašote „nežinau, kas man nutiko“, skaitytojas nepatikės. Buvo galima koncentruotis į santykių su mama plėtojimą. Autorius savęs neklausia, kodėl aš apie tai rašau, kodėl šioje vietoje pasirodo Dievas, kodėl tai sukrečianti patirtis. Man labai keista, kad tekstą publikavo. Nebent bandoma prisidengti tuo, kad chaose privalo slypėti kas nors gilesnio, nors iš tikrųjų tiesiog neaiškiai parašyta. Gaila.
„Patarimas rašytojams nuo nerašančiosios: jeigu jūs rašote „nežinau, kas man nutiko“, skaitytojas nepatikės.“
ŠUOPYTĖ: Apsakyme labai daug temų: Dievas, problemiški draugai, tėvų santykiai. Jei būtų pasirinkta viena gija, o ne atskiri epizodai, gal būtų išryškėjęs pagrindinis veikėjas ir viskas išsiritulioję į gerą kūrinį. Deja, nieko nesužinome nei apie personažą, nei apie jo tėvus. Bandyta įgyvendinti daug autoriui, rodos, svetimų vaidmenų: profesinės mokyklos studentų, vartojančių, tikinčių. Dėl to jie atrodo dirbtini, nebuvo vidinio konflikto.
KAZLAUSKAITĖ: Tik dabar perskaičiau, kas rašyta anotacijoje: „Esu katalikas. Kiek išeina. Stengiuosi.“
ŠUOPYTĖ: Pagrindinis veikėjas atsitiktinai užeina į bažnyčią ir bando prisiminti moralę. Būtų gerokai paveikiau išplėtojus šį bandymą būti kataliku.
KAZLAUSKAITĖ: Anotacija bando paaiškinti apsakymą, bet pats tekstas turėtų būti pakankamas. Jei iš tikrųjų gyveni taip, kad vakare – į vakarėlį, o ryte – į bažnyčią, tai nereiškia, kad dėl vien dėl šio fakto patikėsime teksto tikrumu.
ŠUOPYTĖ: Pritariu. Bandymas išlįsti iš komforto zonos ir parašyti ką nors naujo nesuveikia. Savicenzūra ir švelnumas išlieka.
KAZLAUSKAITĖ: Visi šie aptarti autoriai įtraukia daug kasdienybės ir socialinių problemų. Tai gerai, bet sudėtinga tinkamai išpildyti.
ŠUOPYTĖ: Oresto Razumo tragikomedija „Gyvenimo testas“ intrigavo dėl literatūros rūšies. Razumas renkasi kitą tradicinę temą – mirtį ir laidotuves. Smalsiai laukiau interpretacijos. Gedulingos vakarienės metu artimųjų pašnekesys sukasi visai ne apie mirusįjį, bet apie seniai nesimačiusių žmonių kasdienybę. Jų kalbos – buitiškos, paremtos šablonais ir stereotipais, kuriuos išgirsime kiekviename šeimos baliuje. Advokatės pasirodymas veiksme pasirodė įdomus posūkis, kadangi iš jo pasimatė autentiška temos interpretacija – norintys gauti palikimą turi konkuruoti atlikdami testą, kuris parodys, kas geriausiai pažino mirusįjį Petrą. Dramoje kuriamas absurdas suveikia kaip tragikomedija. Visgi man užkliuvo pabaiga, nes veikėjai pernelyg greitai pasidavė, o pjesė tarsi numetama. Lieka neaišku, kas iš to, kas toji artimiesiems nepažįstama senolė, kam lieka palikimas. Taip pat neaiški žanro motyvacija ir ar tai įsivaizduotina scenoje.
KAZLAUSKAITĖ: Kai kurie veikėjai, kaip medinius bajerius skaldantis inteligentas, įterpti ne vietoje ir ne visai tinka šiai dramai. Tai, kad advokatės personažas negrįžo, manau, prastas pasirinkimas. Atrodo, šiai dramai visai tiktų klasikinis moralas. Kelti fundamentalūs klausimai, pavyzdžiui, kas iš tikrųjų yra meilė artimui, tačiau, kaip minėjai, į daug ką neatsakyta: kodėl atsiranda ta moteris ir kodėl jos vardas Rožė? Man kirbėjo ir tai, koks žmogus buvo laidojamas Pranas. Galbūt ir šiam autoriui pakišo koją originalumo siekis ir baimė palikti banalią pabaigą. Bet šitas kūrinys man labiau patinka nei Matulionio.
Prisijunk prie mūsų komandos:
ŠUOPYTĖ: Sunku buvo suprasti personažų ryšį. Apie Praną žinių man netrūko, nes laidotuvės nebūna apie mirusįjį, o labiau apie gyvuosius. Tikrai reikėjo banalios pabaigos, o neparašyta pabaiga rodo, kad tekstas buvo numestas. Būtų gana senamadiška, bet prasminga neišsisukinėti, gerai parašyti tekstą, įvaldyti jį. Jei norėta originalumo, tai senutė galėjo išsitraukti pistoletą ir visus sušaudyti. Netikėtos pabaigos visgi nebuvo. Man irgi atrodo, kad advokatės grįžimas būtų į naudą. Nuspėjama, kad senutė turėtų atsakyti į visus klausimus, bet kai nieko neįvyko, šis personažas tapo bergždžias.
KAZLAUSKAITĖ: Kadangi dauguma dramos veikėjų neaiškūs, norėjau kad bent Pranas pilnai atsiskleistų. Nepaisant to, man visai patiko dialogai ir apskritai buvo gerai.
ŠUOPYTĖ: Tai vienas įdomesnių „Slinktyse“ publikuotų kūrinių, vien dėl žanro. Taip nutinka, kai nusikankini poezija bei apsakymais. Pjesė atrodė visai neblogai.
KAZLAUSKAITĖ: Mano favoritas vis tiek Daugėlos eilėraščiai.
ŠUOPYTĖ: Kalbant apie bendrą vaizdą, šįkart tikrai daug socialinių temų, tai kartos bruožas.
KAZLAUSKAITĖ: Pritarčiau. Be to, visuose kūriniuose bent jau šmėsteli mirties nuojauta. Staiga gyvenimą nutraukianti mirtis yra gan banalus motyvas. Rinktinės autorių kūryboje itin daug ironijos, bet dažnai ji paviršutiniška. Šiame kūrybos etape sunku išsiskirti originalumu, bet į akis krinta bandymai imituoti. Gal tik Daugėlos kūryboje to mažiau ir jis atviresnis. Mikalauskaitė rašo labai sentimentalius eilėraščius, bet ji savikritiška. Tai irgi atsibosta, bet bent jau yra nuoširdu. Kartais atrodo, kad sentimentalumas kyla iš poreikio kur nors padėti savo emocijas, taip einama į kūrybą. Kuomet ryškiai matomi terapijos tikslai, darosi sunku skaityti.
ŠUOPYTĖ: Logiška, kad rašant terapinę poeziją vienas ar pora eilėraščių pavyksta. Man atrodė, kad Mikalauskaitė eilėraščiuose per save bando suprasti kitą ir tai geriau nei iš aukšto žiūrintis Aušra – jo kūryboje ryški aš-jūs priešprieša. Labiausiai suvaldyta Daugėlos poezija: autentiškas dramatizmas ir visų įmanomų jaunuolių išgyvenimų koncentratas. Man Mikalauskaitės kūryba kliūva, nes ji patvirtina apie meilę rašančios merginos stereotipą.
KAZLAUSKAITĖ: Negerai tik tokią merginos poeziją įdėti, juolab kai ji vienintelė į almanachą įtraukta kūrėja.
ŠUOPYTĖ: Manau, per pokalbį išryškėjo, kad konkursui trūksta reiklumo. Geriau yra pasakyti, kad padarysim kito formato leidinį, negu publikuosim bet ką. Kai neužtikrinama pakankama kokybė, juos mažai kas skaito, ypač pats jaunimas.
Beata Kazlauskaitė ir Ineta Šuopytė, „Jaunosios kūrybos perspektyvos“, Šauksmas, 2023 nr. 1 (pavasaris), p. 30–34.