/

Jaunosios kūrybos perspektyvos

Kiekvienais metais išeina jaunųjų rašytojų almanachas „Slinktys“. Deja, jam trūksta reiklumo.

Festivalis „Literatūrinės slinktys“. Organizatorių Facebook paskyros nuotrauka

Kū­ry­bos rin­ki­ny­je „Li­te­ra­tū­ri­nės slink­tys“ kas­met pub­li­kuo­ja­mos pen­kios jau­nų­jų poe­tų, pro­zi­nin­kų ir dra­ma­tur­gų kū­ri­nių kny­ge­lės, ku­rio­se li­te­ra­tū­ra iliust­ruo­ja­ma jau­nų­jų dai­li­nin­kų dar­bais. Rin­ki­nys – jau­nų­jų kū­ry­bos as­pi­ra­ci­jų kon­cent­ra­tas. De­ja, „Slink­čių“ al­ma­nachas gau­na ne­pa­kan­ka­mai dė­me­sio ir svars­ty­mų, ko­kios yra jau­ni­mui ak­tu­a­lios te­mos, prob­le­mos ir kur link ju­da li­te­ra­tū­ra. Žvilgs­nį į 2022 me­tų al­ma­nachą dvi jau­nos li­tu­anis­ti­kos ab­sol­ven­tės Be­ata Ka­zlauskai­tė ir Ine­ta Šuo­py­tė nu­spren­dė per­teik­ti po­kal­bio for­ma­tu. Po­kal­by­je da­li­na­ma­si įspū­džiais apie au­to­rių kū­ry­bą ir ban­do­ma pri­ar­tė­ti prie jau­nų­jų ra­šy­to­jų kū­ry­bos esmės.

ŠUOPYTĖ: Pra­dė­ki­me nuo pir­mo­sios vir­še­ly­je pa­mi­nė­tos pa­var­dės – Pau­liaus Auš­ros. Ma­nau, jo ei­lė­raš­čiuo­se la­bai daug žai­di­mų, žong­li­ra­vi­mo kal­ba ir at­ro­do, kad ana­pus to ne­la­bai ko lie­ka. Pa­si­žiū­rė­jau, jo teks­tai pub­li­kuo­ti „Šiau­rės At­ėnuo­se“ ir „Me­tuo­se“. Keis­ta, iš ten pub­li­kuo­ja­mų teks­tų ti­kiuo­si daugiau.

KAZLAUSKAITĖ: Man ir­gi bu­vo keis­ta, nes jo ly­ri­ka sle­miš­ka (Ven­ta Kup­rys Kau­no sle­me ga­na pa­na­šiai žo­džiais žai­džia). La­biau­siai už­kliu­vo tos pri­temp­tos ir daž­nai pa­si­tai­kan­čios vi­suo­ti­nės tie­sos. Tar­si au­to­rius mąs­tė, jei poe­tai taip ra­šo, va­di­na­si, ir aš taip ga­liu. Kai žmo­gus dar vi­sai jau­nas, gan juo­kin­gai skam­ba: „Ir tik bū­da­mas se­nas /​ su­pra­tau: /​ vi­si už sa­ve, o aš vie­ni­šas“. Nors ly­ri­nis sub­jek­tas ga­li bū­ti at­ri­bo­tas nuo kū­rė­jo, bet šiuo at­ve­ju jau­ti ne­tik­ru­mą ir liau­dies iš­min­ti­mi nekvepia.

ŠUOPYTĖ: Na, jis vy­res­nis už ki­tus jau­nuo­sius au­to­rius (Pau­lius Auš­ra gi­mė 1992 me­tais), tad jo iš­ve­da­mos tie­sos ga­lė­tų bū­ti as­me­niš­kai pa­tir­tos, o ei­lė­raš­ty­je tu­rė­ti „mo­ra­lą“. Skai­tant Auš­ros ei­lė­raš­čius iki ga­lo ne­aiš­ku, ar au­to­rius žong­li­ruo­ja žo­džiais, nes tai pras­mę tu­rin­tis jo raiš­kos bū­das, ar dėl to, kad iš tik­rų­jų ne­mo­ka pa­ra­šy­ti ei­lė­raš­čio be žai­di­mo. Sun­ku už­čiuop­ti ly­ri­nį sub­jek­tą ir ei­lė­raš­tį ra­šan­tį žmo­gų, tar­si bū­tų dangs­to­ma­si. Vis­gi skai­tant ant­rą kar­tą pa­si­ro­dė, kad au­to­rius per žais­mę ban­do įveik­ti pa­sau­lio abe­jin­gu­mą. Ei­lė­raš­čio „aš“ at­si­du­ria vie­nas prieš vi­sus ki­tus, pa­si­ro­do pa­sau­lio ne­tik­ru­mas, mie­go bū­se­na, kai nie­kas ne­at­sa­ko į tai, kaip esi. Ir tik žai­di­mas ža­di­na ir ko­vo­ja su ab­sur­du. Čia vie­nin­te­lis pa­aiš­ki­ni­mas, ku­rį sau at­ra­dau. Šiaip man la­bai pa­ti­ko tie ta­py­bos kū­ri­niai. Pa­gal­vo­jau, gai­la, kad jie ne­at­lie­pia poezijos.

Patiko straipsnis? Paremk mus:

KAZLAUSKAITĖ: Taip, dai­lės kū­ri­niai vi­siš­kai ne­ati­tin­ka Auš­ros teks­to ma­nie­ros. Man la­biau­siai pa­ti­ko ve­mian­tis ban­gi­nis, žiau­riai ge­ras. Grįž­tant prie Auš­ros, kū­rė­jas ne­su­val­do raiš­kos ir vi­sas teks­tas iš­skys­ta. Pa­vyz­džiui, ei­lė­raš­ty­je „Vis­kas bus ge­rai“ au­to­rius ban­do iro­ni­zuo­ti, bet pa­pras­tas ir ba­na­lus žai­di­mas iro­ni­jos ne­su­stip­ri­na. Nors in­ten­ci­jos nu­ma­no­mos, bet ga­lu­ti­nis pro­duk­tas ne­la­bai pa­vy­kęs. Blo­giau­sia, kai ei­lė­raš­čiai pa­ro­do blo­gą sko­nį: „Vy­tas ra­šo“ ir „Su­si­ki­ša ši­k­nos“, ta­čiau au­to­rių bent jau ga­li­ma pa­gir­ti už sa­vi­i­ro­ni­ją. Štai vie­nam ei­lė­raš­ty ra­šo: „ne, ši­tas ne­si­skai­to /​ skai­to­si tik iš kai­rės į de­ši­nę /​ pa­ban­dyk ir tu, pa­ma­ty­si /​ vi­sai leng­va“. Dėl šios ei­lu­tės ne­si­jau­siu blo­gai sa­ky­da­ma, kad tai bu­vo ra­šy­mas dėl rašymo.

ŠUOPYTĖ: Dar Pau­lius Auš­ra ra­šo vis­ką ste­bė­da­mas iš aukš­to ir mes, skai­ty­to­jai, tar­si tu­rė­tu­me pa­ti­kė­ti šiuo au­to­ri­te­tu. De­ja, taip ne­nu­tin­ka. Kai sle­me kaž­kas žai­džia žo­džiais, ga­li tai pa­tei­sin­ti, nes tai – per­for­ma­ty­vio­ji po­e­zi­ja. Kai teks­tas yra iš­spaus­din­tas, no­rė­tų­si, kad jis kur nors ves­tų. Jei no­rė­tum es­te­ti­nės pa­tir­ties, tik­riau­siai paskai­ty­tum ko­kį nors kla­si­ką, ku­rio po­e­zi­ja ri­muo­ta ir vis­kas plaukia.

KAZLAUSKAITĖ: Bū­na, kad su­vei­kia ir pa­pras­tas žai­di­mas žo­džiais. Gal­būt ly­giuo­ta­si į Do­nal­dą Ka­jo­ką. Au­to­rius ar­ba per ma­žai prak­ti­ka­vo­si, kad pa­veik­tų, ar­ba per daug ir ei­lė­raš­čiai ta­po ne­vei­kian­čiais ša­blo­nais. Gal poe­tui kė­liau per di­de­lius lū­kes­čius, nes tu­rint min­ty jo me­tus ti­kė­jau­si at­ras­ti jau su­si­for­ma­vu­sį poe­ti­nį balsą.

KAZLAUSKAITĖ: Apie poe­tą Li­ną Dau­gė­lą ki­lo dau­giau min­čių nei apie ki­tus au­to­rius. Ap­skri­tai dau­gu­ma rink­ti­nės teks­tų at­ro­do ne­iš­baig­ti. Pro­za sa­vai­me pra­šo­si už­bai­gi­mo, nes teks­to il­gis rei­ka­lau­ja ap­mąs­ty­ti kū­ri­nį iš anks­to, ta­čiau poe­tai, re­gis, lei­do sau pa­lik­ti to­kius ei­lė­raš­čius, ko­kie iš­ėjo iš pir­mo kar­to. Štai Dau­gė­la mo­ka su­dė­ti taš­kus ant i. Sma­gu, kai kū­rė­jas ne­ban­do šok­ti aukš­čiau bam­bos, nė­ra pre­ten­zin­gas. Gal ne­bu­vo nie­ko ori­gi­na­laus, bet ar ba­na­lu­mas yra blo­gai, kai tik pra­de­di ra­šy­ti ir dar ne­si iš­si­gry­ni­nęs sa­vo bal­so. Ne­ži­nau. At­ro­do, kad Dau­gė­los kny­gu­tė­je yra ir ban­dy­mų ieš­ko­ti au­ten­ti­kos, ir pa­kar­to­ji­mų. Kar­tais pa­na­šėjo į Ma­čer­nį, bet gal tai jau­nų kū­rė­jų bruožas.

ŠUOPYTĖ: Vie­nas Dau­gė­los rink­ti­nė­je bu­vęs ri­muo­tas ei­lė­raš­tis nu­ste­bi­no ge­rą­ja pras­me, nes ne­si­ti­ki iš jau­no poe­to ban­dy­mų ri­muo­ti. Ir ma­nau, kad tai yra ge­rai. Pra­de­dant ra­šy­ti ge­riau im­ti pa­vyz­dį iš kla­si­kų ir ban­dy­ti ri­muo­ti. Jei ati­tols­ti nuo ri­mo, ge­rai iš­ma­ny­ti, nuo ko nu­tols­ti ir ko­kias tai­syk­les lau­žai. Bend­rai Dau­gė­la ra­šo nuo­šir­džiai, yra gan mąs­lus ir jaut­rus ap­lin­kai. Man pa­ti­ko jo ap­mąs­ty­mų te­mos, nes jis po­le­mi­zuo­ja su sa­vo kul­tū­ri­niu lau­ku, ban­do per­leis­ti jį per sa­ve. Ei­lė­raš­čiuo­se at­si­ran­da kul­tū­ro­je tarps­tan­tis jau­nuo­lis, ku­ris ne­ga­li tik var­to­ti, jis tu­ri sa­vu kai­liu pa­tir­ti ir su­pras­ti, kas yra žmo­giš­ku­mas, am­ži­ny­bė ir ki­tos tie­sos. Tuo au­to­rius ir tik­ras, nes ne­ban­do ko­pi­juo­ti ki­tų po­e­zi­jos for­mos ir tu­ri­nio. Ne vis­kas gau­na­si, bet šia­me eta­pe sun­ku di­de­lį kie­kį teks­tų iš­to­bu­lin­ti iki be­ga­ly­bės. At­ei­ty­je kar­tu su ra­šy­mo pa­tir­ti­mi at­eis ir gry­nes­nės for­mos, bus tols­ta­ma nuo pir­ma­vaiz­džių į ką nors ori­gi­na­les­nio. Dau­gė­la at­ro­do la­bai per­spek­ty­viai ir nu­tei­kia ge­rai. Iš tik­ro la­bai tin­ka Dau­gė­los kū­ry­bą pa­pil­dan­tys dva­sin­gi dai­lės kū­ri­niai, nors tarp au­to­rių di­de­lis am­žiaus skirtumas.

„Ei­lė­raš­čiuo­se at­si­ran­da kul­tū­ro­je tarps­tan­tis jau­nuo­lis, ku­ris ne­ga­li tik var­to­ti, jis tu­ri sa­vu kai­liu pa­tir­ti ir su­pras­ti, kas yra žmo­giš­ku­mas, am­ži­ny­bė ir ki­tos tiesos.“

KAZLAUSKAITĖ: Be nuo­šir­du­mo svar­bu ir tai, kad prie­šin­gai nei dau­gu­mos ki­tų au­to­rių kū­ry­bo­je Dau­gė­los iro­ni­ja nė­ra pa­vir­ši­nė, jis su­ge­ba ne tik peik­ti ir šai­py­tis iš pa­sau­lio. Nors jei­gu jis at­si­sa­ky­tų to dra­ma­tiš­ko tra­giz­mo ar ki­taip jį ro­dy­tų, bū­tų ge­riau. Iš es­mės pri­ta­riu, kad jis per­spek­ty­viau­sias, nors to tik­rai ne­si­ti­kė­jau. At­ro­dė, kad po 2000-ųjų gi­mu­siai kar­tai ra­šy­ti to­kius ei­lė­raš­čius jau ne­be­ak­tu­alu. Ste­bi­na jo nuo­sek­lu­mas ir mo­kė­ji­mas iš­lai­ky­ti sa­vo idė­ją, net jei ne vi­sur ja pa­ti­kė­jau. Sma­gu, kad ži­no kul­tū­ri­nį kon­teks­tą, bet ne vi­sa­da aiš­ku, ar jis pa­de­da kū­ri­niui, ar yra skir­tas pa­ro­dy­ti au­to­riaus in­te­lek­tu­alu­mą. Pa­ste­biu, kad ge­riau­si tie jau­nų­jų au­to­rių ei­lė­raš­čiai, kai ei­na­ma sa­vu keliu.

ŠUOPYTĖ: Tra­giz­mo ir Ma­čer­nio yra, bet tai la­bai na­tū­ra­lus bū­vis. Jau­nys­tė­je dau­ge­lis su­si­ža­vi to­kia po­e­zi­ja, nes ga­li su­si­ta­pa­tin­ti. Vė­liau at­ei­na ki­tos for­mos, dra­ma­tiz­mas iš­lie­ka, ta­čiau jis tam­pa bran­des­nis. Ma­nau, kad Dau­gė­la iš­eis iš to­kio kal­bė­ji­mo. Aš jo me­tų ir­gi vis­ką la­bai dramatizuodavau.

KAZLAUSKAITĖ: Fak­tas. Ge­rai, kad kny­gu­tė­je daug vie­no kū­rė­jo ei­lė­raš­čių. Dau­giau jų per­skai­tęs ga­lų ga­le su­pran­ti, kas yra ge­rai, o ką dar rei­kė­tų to­bu­lin­ti. Dau­gė­los ne­to­bu­lu­mai man tik ga­le išsikristalizavo.

ŠUOPYTĖ: Ta­čiau Dau­gė­los po­e­zi­jos ne­to­bu­lu­mus at­sve­ria jos tik­ru­mas, o Pau­liaus Auš­ros teks­tams la­bai trū­ko sa­vi­i­ro­ni­jos bei kri­tiš­ko žvilgsnio.

ŠUOPYTĖ: Taip, šešeri–aštuoneri me­tai yra di­de­lis at­stu­mas. Nuo Auš­ros iro­ni­jos trū­ku­mo sklan­džiai per­ei­nam prie Kor­ne­li­jos Mi­ka­lauskai­tės kū­ry­bos. Ji la­bai sa­vi­i­ro­niš­ka, o jos ly­ri­nis sub­jek­tas at­vi­ras ir ne­ap­si­me­ti­nė­ja. Tie­sa, kaip ir Dau­gė­los kū­ry­bo­je, in­ter­teks­tai čia ne­su­vei­kia ir žvilgs­nis į juos per­ne­lyg nekrypsta.

KAZLAUSKAITĖ: Gal­būt tie in­ter­teks­tai, pa­vyz­džiui, Tri­s­ta­nas ir Izol­da, at­ei­na iš mo­kyk­los su pa­vir­šu­ti­niš­ku su­vo­ki­mu. Man pa­ti­ko kny­gu­tės pra­džia, tik kaip vi­sa­da įpu­sė­jus dau­giau skai­ty­ti ne­be­si­no­rė­jo. Apart to­kių sle­mą pri­me­nan­čių iš­si­reiš­ki­mų kaip „pa­bu­čiuok ma­ne“, au­to­rės nuo­šir­du­mas įtrau­kus. Ta­čiau šie pa­vyz­džiai ro­do, kad ei­lė­raš­tis skir­tas ne tau ir ne skai­ty­to­jams, o pa­čiai au­to­rei, te­ra­pi­jai, san­ty­kių ref­lek­si­jai. At­si­bos­ta žiū­rė­ti į sa­vo ro­man­ti­nius san­ty­kius narp­lio­jan­tį žmo­gų ir jo ban­dy­mą at­pa­žin­ti šablonus.

Be to, kai kri­tiš­ku­mas per­si­ke­lia į ga­li­nį vir­še­lį, jis tam­pa ne vi­sai sko­nin­gas. Sun­ku rim­tai žiū­rė­ti į kū­rė­ją, sa­ve va­di­nan­čią viš­ta. Ne­da­ry­kit taip. Sun­ku kri­ti­kuo­ti, kai ne tik ly­ri­niam sub­jek­tui skau­da, bet ir pa­ti au­to­rė at­vi­ru teks­tu tai sa­ko. Ne­pa­de­da ir pa­te­ti­ka bei sen­ti­men­ta­lu­mas. Skai­ty­da­ma pas­ku­ti­nius ei­lė­raš­čius ne­be­tu­rė­jau ką žy­mė­tis, er­zi­no ne­mo­ty­vuo­tas ei­lu­čių skaidymas.


  • Populiariosios poezijos fenomenas

    Populiariosios poezijos fenomenas

    Anot fi­lo­lo­gi­jos stu­den­tės, yra es­mi­nis skir­tu­mas tarp po­pu­lia­rios ir po­pu­lia­rio­sios poezijos. 


ŠUOPYTĖ: Ei­lu­čių iš­dės­ty­mas man per daug nek­liu­vo, bet ei­lė­raš­čių pro­ziš­ku­mą taip pat pa­ste­bė­jau. Tai ga­lė­tų bū­ti ir ne­blo­ga poe­ti­nė pro­za. Be­je, pa­ti­ko, kad ei­lė­raš­čių pa­va­di­ni­mai ro­do vi­en­ti­są ir rink­ti­nė­je iš­lai­ky­tą vi­sos kny­gu­tės idė­ją. Ki­ta ver­tus, aiš­ki rink­ti­nės struk­tū­ra ver­čia gal­vo­ti, kad tai pa­baig­tas ir bend­rą min­tį tu­rin­tis da­ri­nys. Bet iš es­mės taip nėra.

KAZLAUSKAITĖ: Ne­ži­nau, ar ma­ne tai įti­ki­no. Su­pran­tu idė­ją, ma­tau pa­stan­gas, bet pa­va­di­ni­mų dve­jy­biš­ku­mas ei­lė­raš­čiams ne­pa­de­da. Pa­bai­go­je tai pra­dė­jo ner­vin­ti. Mi­ka­lauskai­tės ei­lė­raš­čiai man kė­lė klau­si­mą, ko­dėl ko­mi­si­ja nu­spren­dė pub­li­kuo­ti šias ei­les. Ar jie at­spin­di jau­ni­mo po­mė­gį ra­šy­ti po­e­zi­ją mei­lės te­ma, ar vis­gi ne­bu­vo ge­res­nių pa­si­rin­ki­mų? Ka­dan­gi su­ka­ma­si vie­nos te­mos ra­te, ma­ny­čiau, ši kny­gu­tė silp­niau­sia. Ji tik­rai nė­ra blo­gai pa­ra­šy­ta, ta­čiau ga­na nuo­bo­di: vien tik mei­lė ir sen­ti­men­tai, nė­ra ki­tų posūkių.

ŠUOPYTĖ: Jei esi ki­tos kar­tos at­sto­vas, tik­riau­siai gal­vo­ji, kad Mi­ka­lauskai­tė pa­ro­do ne­ma­žai tap­smo ir bren­di­mo ženk­lų, per­tei­kia sa­vęs pa­ieš­kas, o tai dvi­de­šim­ties me­tų jau­ni­mui tar­si tu­rė­tų bū­ti ak­tu­alu. Ma­tyt, ieš­ko­ta be­si­for­muo­jan­tį bal­są tu­rin­čių žmo­nių ir ma­nau, kad abi jau­čiam jos sa­vi­tu­mą. Klau­si­mas, ar šios ei­lės jau pa­sie­kė pub­li­ka­vi­mo eta­pą ir ar Mi­ka­lauskai­tė kurs kaž­ką at­ei­ty­je, lie­ka ne­at­sa­ky­tas. „Slink­čių“ pro­jek­to va­do­vas Juo­zas Žit­kaus­kas tei­gė, kad rin­ki­nys sėk­min­gas ta­da, kai pub­li­kuo­ti žmo­nės iš­lie­ka li­te­ra­tū­ros lau­ke. Pa­žiū­rė­jus į nau­jau­sių me­tų rin­ki­nius, ma­ty­ti, kad be­veik vi­si au­to­riai din­go kaip į van­de­nį, jų ne­be­ma­ty­ti. Kal­bant apie 2022 me­tų rin­ki­nį, Dau­gė­la, ma­nau, liks, Auš­ra jau pub­li­kuo­ja­si, sun­ku pa­sa­ky­ti, ar Mi­ka­lauskai­tė taip pat liks.

KAZLAUSKAITĖ: Sma­gu paspėlioti.

KAZLAUSKAITĖ: Dra­mą ir ap­sa­ky­mus bu­vo įdo­miau skai­ty­ti, nes jie kė­lė smal­su­mą lau­kiant, kaip au­to­riai su­si­tvar­kys su sa­vo už­duo­ti­mi ir kaip už­baigs kū­ri­nį. Do­mi­ny­ko Ma­tu­lio­nio ap­sa­ky­mo „Slė­py­nės“ pra­džia – daug ža­dan­ti, bet po to nu­ei­ta į lan­kas. Kiek ša­blo­niš­ka te­ma: nie­ko ne­vei­kian­tis pa­aug­lys, nar­ko­ti­kai, leng­va­bū­diš­kai į pa­dė­tį žiū­rin­ti ma­ma. Siu­že­to po­sū­kiams trūks­ta mo­ty­va­ci­jos, pa­vyz­džiui, pa­aug­lio ap­si­lan­ky­mas baž­ny­čio­je. Ap­sa­ky­mas pra­dė­tas ge­rai ir tu­rė­jo po­ten­cia­lo, bet vė­liau nu­vy­lė. Au­to­rius pa­mir­šo, apie ką ra­šė, ir ne­be­ban­dė prie to sugrįžti.

ŠUOPYTĖ: Nu­var­gin­ta po­e­zi­jos gau­sos, lau­kiau šio ap­sa­ky­mo, ta­čiau ten­ka pri­pa­žin­ti, kad jis ma­ne nu­vy­lė. Gal­vo­jau, kad bus plė­to­ja­ma kla­si­ki­nė li­te­ra­tū­ros te­ma – tė­vų ir vai­kų san­ty­kiai. Ta­čiau pa­aiš­kė­jo, kad ji ne­bus plė­to­ja­ma. Net ne­ga­lė­čiau nu­sa­ky­ti, ko­kia yra teks­tą vie­ni­jan­ti te­ma, trūks­ta nuo­sek­lu­mo. Vei­kė­jai epi­zo­diš­ki, ne­aiš­kus jų vaid­muo. Au­to­rius tar­si ra­šo apie pa­pras­tus dar­bo žmo­nes, ta­čiau ne­įti­ki­na – ne­sun­ku pa­ste­bė­ti ra­šan­tį­jį, ku­ris ban­do įsi­jaus­ti į ki­to kai­lį: vaiz­duo­ji ant aso­cia­lu­mo ri­bos ba­lan­suo­jan­čią žmo­gaus ap­lin­ką, bet vie­toj keiks­ma­žo­džių var­to­ji „asi­las“. Ne­įti­ki­na dia­lo­gai, žo­dy­nas ne vi­sai tas. Vie­nin­te­lis įdo­mus da­ly­kas – Die­vas. Man pa­si­ro­dė ne­įp­ras­ta, kad jau­nas žmo­gus vaiz­duo­ja­mas kaip re­li­gin­gas. Ne­po­pu­lia­ru. Bet ap­sa­ky­mo jau­nuo­lis ne­jau­čia jo­kio mo­ra­li­nio ski­li­mo: ką tik bu­vau lan­dy­nė­je, ku­rio­je vien nar­ko­ma­nai, o da­bar lyg nie­kur nie­ko ei­nu į baž­ny­čią. Nė­ra savirefleksijos.

KAZLAUSKAITĖ: Pa­ta­ri­mas ra­šy­to­jams nuo ne­ra­šan­čio­sios: jei­gu jūs ra­šo­te „ne­ži­nau, kas man nu­ti­ko“, skai­ty­to­jas ne­pa­ti­kės. Bu­vo ga­li­ma kon­cen­truo­tis į san­ty­kių su ma­ma plė­to­ji­mą. Au­to­rius sa­vęs ne­klau­sia, ko­dėl aš apie tai ra­šau, ko­dėl šio­je vie­to­je pa­si­ro­do Die­vas, ko­dėl tai su­kre­čian­ti pa­tir­tis. Man la­bai keis­ta, kad teks­tą pub­li­ka­vo. Ne­bent ban­do­ma pri­si­deng­ti tuo, kad chao­se pri­va­lo sly­pė­ti kas nors gi­les­nio, nors iš tik­rų­jų tie­siog ne­aiš­kiai pa­ra­šy­ta. Gaila.

„Pa­ta­ri­mas ra­šy­to­jams nuo ne­ra­šan­čio­sios: jei­gu jūs ra­šo­te „ne­ži­nau, kas man nu­ti­ko“, skai­ty­to­jas nepatikės.“

ŠUOPYTĖ: Ap­sa­ky­me la­bai daug te­mų: Die­vas, prob­le­miš­ki drau­gai, tė­vų san­ty­kiai. Jei bū­tų pa­si­rink­ta vie­na gi­ja, o ne at­ski­ri epi­zo­dai, gal bū­tų iš­ryš­kė­jęs pag­rin­di­nis vei­kė­jas ir vis­kas iš­si­ri­tu­lio­ję į ge­rą kū­ri­nį. De­ja, nie­ko ne­su­ži­no­me nei apie per­so­na­žą, nei apie jo tė­vus. Ban­dy­ta įgy­ven­din­ti daug au­to­riui, ro­dos, sve­ti­mų vaid­me­nų: pro­fe­si­nės mo­kyk­los stu­den­tų, var­to­jan­čių, ti­kin­čių. Dėl to jie at­ro­do dirb­ti­ni, ne­bu­vo vi­di­nio konflikto.

KAZLAUSKAITĖ: Tik da­bar per­skai­čiau, kas ra­šy­ta ano­ta­ci­jo­je: „Esu ka­ta­li­kas. Kiek iš­ei­na. Stengiuosi.“

ŠUOPYTĖ: Pag­rin­di­nis vei­kė­jas at­si­tik­ti­nai už­ei­na į baž­ny­čią ir ban­do pri­si­min­ti mo­ra­lę. Bū­tų ge­ro­kai pa­vei­kiau iš­plė­to­jus šį ban­dy­mą bū­ti kataliku.

KAZLAUSKAITĖ: Ano­ta­ci­ja ban­do pa­aiš­kin­ti ap­sa­ky­mą, bet pats teks­tas tu­rė­tų bū­ti pa­kan­ka­mas. Jei iš tik­rų­jų gy­ve­ni taip, kad va­ka­re – į va­ka­rė­lį, o ry­te – į baž­ny­čią, tai ne­reiš­kia, kad dėl vien dėl šio fak­to pa­ti­kė­si­me teks­to tikrumu.

ŠUOPYTĖ: Pri­ta­riu. Ban­dy­mas iš­lįs­ti iš kom­for­to zo­nos ir pa­ra­šy­ti ką nors nau­jo ne­su­vei­kia. Sa­vi­cen­zū­ra ir švel­nu­mas išlieka.

KAZLAUSKAITĖ: Vi­si šie ap­tar­ti au­to­riai įtrau­kia daug kas­die­ny­bės ir so­cia­li­nių prob­le­mų. Tai ge­rai, bet su­dė­tin­ga tin­ka­mai išpildyti.

ŠUOPYTĖ: Ores­to Ra­zu­mo tra­gi­ko­me­di­ja „Gy­ve­ni­mo te­stas“ int­ri­ga­vo dėl li­te­ra­tū­ros rū­šies. Ra­zu­mas ren­ka­si ki­tą tra­di­ci­nę te­mą – mir­tį ir lai­do­tu­ves. Smal­siai lau­kiau in­ter­pre­ta­ci­jos. Ge­du­lin­gos va­ka­rie­nės me­tu ar­ti­mų­jų pa­šne­ke­sys su­ka­si vi­sai ne apie mi­ru­sį­jį, bet apie se­niai ne­si­ma­čiu­sių žmo­nių kas­die­ny­bę. Jų kal­bos – bui­tiš­kos, pa­rem­tos ša­blo­nais ir ste­reo­ti­pais, ku­riuos iš­gir­si­me kiek­vie­na­me šei­mos ba­liu­je. Ad­vo­ka­tės pa­si­ro­dy­mas veiks­me pa­si­ro­dė įdo­mus po­sū­kis, ka­dan­gi iš jo pa­si­ma­tė au­ten­tiš­ka te­mos in­ter­pre­ta­ci­ja – no­rin­tys gau­ti pa­li­ki­mą tu­ri kon­ku­ruo­ti at­lik­da­mi te­stą, ku­ris pa­ro­dys, kas ge­riau­siai pa­ži­no mi­ru­sį­jį Pet­rą. Dra­mo­je ku­ria­mas ab­sur­das su­vei­kia kaip tra­gi­ko­me­di­ja. Vis­gi man už­kliu­vo pa­bai­ga, nes vei­kė­jai per­ne­lyg grei­tai pa­si­da­vė, o pje­sė tar­si nu­me­ta­ma. Lie­ka ne­aiš­ku, kas iš to, kas to­ji ar­ti­mie­siems ne­pa­žįs­ta­ma se­no­lė, kam lie­ka pa­li­ki­mas. Taip pat ne­aiš­ki žan­ro mo­ty­va­ci­ja ir ar tai įsi­vaiz­duo­ti­na scenoje.

KAZLAUSKAITĖ: Kai ku­rie vei­kė­jai, kaip me­di­nius ba­je­rius skal­dan­tis in­te­li­gen­tas, įterp­ti ne vie­to­je ir ne vi­sai tin­ka šiai dra­mai. Tai, kad ad­vo­ka­tės per­so­na­žas ne­grį­žo, ma­nau, pras­tas pa­si­rin­ki­mas. At­ro­do, šiai dra­mai vi­sai tik­tų kla­si­ki­nis mo­ra­las. Kel­ti fun­da­men­ta­lūs klau­si­mai, pa­vyz­džiui, kas iš tik­rų­jų yra mei­lė ar­ti­mui, ta­čiau, kaip mi­nė­jai, į daug ką ne­at­sa­ky­ta: ko­dėl at­si­ran­da ta mo­te­ris ir ko­dėl jos var­das Ro­žė? Man kir­bė­jo ir tai, koks žmo­gus bu­vo lai­do­ja­mas Pra­nas. Gal­būt ir šiam au­to­riui pa­ki­šo ko­ją ori­gi­na­lu­mo sie­kis ir bai­mė pa­lik­ti ba­na­lią pa­bai­gą. Bet ši­tas kū­ri­nys man la­biau pa­tin­ka nei Matulionio.

Prisijunk prie mūsų komandos:

ŠUOPYTĖ: Sun­ku bu­vo su­pras­ti per­so­na­žų ry­šį. Apie Pra­ną ži­nių man ne­trū­ko, nes lai­do­tu­vės ne­bū­na apie mi­ru­sį­jį, o la­biau apie gy­vuo­sius. Tik­rai rei­kė­jo ba­na­lios pa­bai­gos, o ne­pa­ra­šy­ta pa­bai­ga ro­do, kad teks­tas bu­vo nu­mes­tas. Bū­tų ga­na se­na­ma­diš­ka, bet pra­smin­ga ne­iš­si­su­ki­nė­ti, ge­rai pa­ra­šy­ti teks­tą, įval­dy­ti jį. Jei no­rė­ta ori­gi­na­lu­mo, tai se­nu­tė ga­lė­jo iš­si­trauk­ti pis­to­le­tą ir vi­sus su­šau­dy­ti. Ne­ti­kė­tos pa­bai­gos vis­gi ne­bu­vo. Man ir­gi at­ro­do, kad ad­vo­ka­tės grį­ži­mas bū­tų į nau­dą. Nu­spė­ja­ma, kad se­nu­tė tu­rė­tų at­sa­ky­ti į vi­sus klau­si­mus, bet kai nie­ko ne­įvy­ko, šis per­so­na­žas ta­po bergždžias.

KAZLAUSKAITĖ: Ka­dan­gi dau­gu­ma dra­mos vei­kė­jų ne­aiš­kūs, no­rė­jau kad bent Pra­nas pil­nai at­si­skleis­tų. Ne­pai­sant to, man vi­sai pa­ti­ko dia­lo­gai ir ap­skri­tai bu­vo gerai.

ŠUOPYTĖ: Tai vie­nas įdo­mes­nių „Slink­ty­se“ pub­li­kuo­tų kū­ri­nių, vien dėl žan­ro. Taip nu­tin­ka, kai nu­si­kan­ki­ni po­e­zi­ja bei ap­sa­ky­mais. Pje­sė at­ro­dė vi­sai neblogai.

KAZLAUSKAITĖ: Ma­no fa­vo­ri­tas vis tiek Dau­gė­los eilėraščiai.

ŠUOPYTĖ: Kal­bant apie bend­rą vaiz­dą, šį­kart tik­rai daug so­cia­li­nių te­mų, tai kar­tos bruožas.

KAZLAUSKAITĖ: Pri­tar­čiau. Be to, vi­suo­se kū­ri­niuo­se bent jau šmės­te­li mir­ties nuo­jau­ta. Stai­ga gy­ve­ni­mą nu­trau­kian­ti mir­tis yra gan ba­na­lus mo­ty­vas. Rink­ti­nės au­to­rių kū­ry­bo­je itin daug iro­ni­jos, bet daž­nai ji pa­vir­šu­ti­niš­ka. Šia­me kū­ry­bos eta­pe sun­ku iš­si­skir­ti ori­gi­na­lu­mu, bet į akis krin­ta ban­dy­mai imi­tuo­ti. Gal tik Dau­gė­los kū­ry­bo­je to ma­žiau ir jis at­vi­res­nis. Mi­ka­lauskai­tė ra­šo la­bai sen­ti­men­ta­lius ei­lė­raš­čius, bet ji sa­vik­ri­tiš­ka. Tai ir­gi at­si­bos­ta, bet bent jau yra nuo­šir­du. Kar­tais at­ro­do, kad sen­ti­men­ta­lu­mas ky­la iš po­rei­kio kur nors pa­dė­ti sa­vo emo­ci­jas, taip ei­na­ma į kū­ry­bą. Kuo­met ryš­kiai ma­to­mi te­ra­pi­jos tiks­lai, da­ro­si sun­ku skaityti.

ŠUOPYTĖ: Lo­giš­ka, kad ra­šant te­ra­pi­nę po­e­zi­ją vie­nas ar po­ra ei­lė­raš­čių pa­vyks­ta. Man at­ro­dė, kad Mi­ka­lauskai­tė ei­lė­raš­čiuo­se per sa­ve ban­do su­pras­ti ki­tą ir tai ge­riau nei iš aukš­to žiū­rin­tis Auš­ra – jo kū­ry­bo­je ryš­ki aš-jūs priešprie­ša. La­biau­siai su­val­dy­ta Dau­gė­los po­e­zi­ja: au­ten­tiš­kas dra­ma­tiz­mas ir vi­sų įma­no­mų jau­nuo­lių iš­gy­ve­ni­mų kon­cent­ra­tas. Man Mi­ka­lauskai­tės kū­ry­ba kliū­va, nes ji pa­tvir­ti­na apie mei­lę ra­šan­čios mer­gi­nos stereotipą.

KAZLAUSKAITĖ: Ne­ge­rai tik to­kią mer­gi­nos po­e­zi­ją įdė­ti, juo­lab kai ji vie­nin­te­lė į al­ma­nachą įtrauk­ta kūrėja.

ŠUOPYTĖ: Ma­nau, per po­kal­bį iš­ryš­kė­jo, kad kon­kur­sui trūks­ta reik­lu­mo. Ge­riau yra pa­sa­ky­ti, kad pa­da­ry­sim ki­to for­ma­to lei­di­nį, ne­gu pub­li­kuo­sim bet ką. Kai ne­už­tik­ri­na­ma pa­kan­ka­ma ko­ky­bė, juos ma­žai kas skai­to, ypač pats jaunimas.


Be­ata Ka­zlauskai­tė ir Ine­ta Šuo­py­tė, „Jau­no­sios kū­ry­bos per­spek­ty­vos“, Šauks­mas, 2023 nr. 1 (pa­va­sa­ris), p. 30–34.

Taip pat skaityk

Kūryba, palaikanti viltį

Jauna menininkė Urtė Jasenka grafikos parodoje „Atmintis“ viltingus savo paminklus skiria drąsiai kovojantiems ukrainiečiams.

Dingti per 60 sekundžių

Humanitarai esą pasmerkti dirbti ne pagal išsilavinimą. Visgi dauguma dirba savo srityje, o jų sunkios padėties