Populiariosios poezijos fenomenas

Į ran­kas at­si­tik­ti­nai pa­te­ko nu­šiu­ru­si Pau­liaus Šir­vio po­e­zi­jos rink­ti­nė „Ber­žai bal­tie­ji bro­liai“. Už­kliu­vo ant vir­še­lio be­si­pui­kuo­jan­tis už­ra­šas „Po­pu­lia­rio­ji po­e­zi­ja“. Su­pran­ta­ma, Šir­vys bu­vo itin po­pu­lia­rus ir skai­to­mas au­to­rius, bet vis­gi po­pu­lia­rio­sios po­e­zi­jos są­vo­ka at­ro­dė kaip bai­sus ne­su­si­pra­t­i­mas. Po­e­zi­ja tik­rai ga­li bū­ti po­pu­lia­ri. Tai įro­do pra­ei­ties poe­tai, daž­nai va­di­na­mi tau­tos šauk­liais, ra­šę ver­ty­bė­mis dvel­kian­čią, įkve­pian­čią, skam­bią po­e­zi­ją. Jų klau­sy­tis su­si­rink­da­vo mi­nios, kny­gos spaus­din­tos di­de­liais ti­ra­žais, o jų ei­lės skam­ba iki šiol (Mai­ro­nis, Braz­džio­nis, Mar­cin­ke­vi­čius). Ma­no kuk­liu su­pra­t­imu, šių po­pu­lia­rių au­to­rių kū­ry­ba ne­ga­li bū­ti va­di­na­ma po­pu­lia­rią­ja. Ir toks už­ra­šas ant Šir­vio rink­ti­nės lei­di­mo – ne­su­si­pra­t­i­mas. Bet klau­si­mas ne­a­p­lei­do: kas yra po­pu­lia­rio­ji poezija?

Dau­ge­lis šį lai­ką va­di­na poe­ti­nio raš­tin­gu­mo am­žiu­mi. Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad po­e­zi­ją ra­šy­ti ga­li kiek­vie­nas. Anks­čiau net už­kie­tė­ję gra­fo­ma­nai pri­va­lė­jo lai­ky­tis ri­mo tai­syk­lių, iš­ma­ny­ti li­te­ra­tū­ros ka­no­ną, bū­ti su­si­pa­ži­nę su kla­si­kų kū­ry­ba. O ir pla­tin­ti sa­vo gra­fo­ma­niš­ką­ją kū­ry­bą bu­vo daug su­dė­tin­giau. Šis am­žius mus ap­do­va­no­jo ne­įti­kė­ti­na sa­vi­lai­dos kny­gų gau­sa ir, ži­no­ma, ga­li­my­be po­e­zi­ją tal­pin­ti so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, kur pa­sta­ro­ji iš­plin­ta ir ga­li pa­siek­ti įvai­rių so­cia­li­nių sluoks­nių as­me­nis. Li­te­ra­tū­ros kri­ti­kė Vir­gi­ni­ja Ci­ba­rauskė api­brėž­da­ma pa­sta­ruo­ju de­šimt­me­čiu iš­ryš­kė­ju­sius po­e­zi­jos bruo­žus už­si­me­na, kad po­pu­lia­rio­ji po­e­zi­ja ir vir­tu­a­lio­je erd­vė­je tal­pi­na­ma po­e­zi­ja daž­nai sie­ja­mos ar net ta­pa­ti­na­mos. Kri­ti­kai nu­ro­do, kad daž­niau­siai to­kia po­e­zi­ja yra be­ver­tė, ta­čiau jos au­to­riai vis sie­kia, kad jų po­e­zi­ja įgau­tų ir po­pie­ri­nį pa­vi­da­lą „mū­sų kul­tū­ro­je sim­bo­li­zuo­jan­tį pres­ti­žą ir ne­šan­tį pel­ną“. Tad per­ka­miau­sių­jų kny­gų są­ra­šuo­se pui­kuo­ja­si „pop­poe­tai ir jų popfragmentai“.

Yra nuo­mo­nių, kad ge­ras ra­šy­to­jas vi­suo­met gra­fo­ma­nas, ne­ga­lin­tis ne­ra­šy­ti. Bet šį­kart no­rė­tų­si kal­bė­ti apie ki­tus gra­fo­ma­ni­jos as­pek­tus, t. y. kū­ry­bi­nio pro­ce­so im­pul­so si­mu­lia­ci­ją, sa­viapgau­lę, ku­ria nau­do­ja­si kai ku­rie ra­šan­tie­ji. „Mat sa­ko, jog „tik­ras“ me­ni­nin­kas at­pa­žįs­ta sa­vy me­ni­nin­ką. Gra­fo­ma­nas me­ni­nin­ko sa­vy bū­tent ir ne­at­pa­žįs­ta. Me­ni­nin­ką jis si­mu­liuo­ja – taip ap­gau­di­nė­da­mas sa­ve“. Ra­šan­čio­jo pre­ten­zi­ja, bū­ties si­mu­lia­ci­ja, ra­di­ka­liai kont­ras­tuo­ja su po­e­zi­jos es­me – au­ten­tiš­kai liu­dy­ti apie žmo­gaus bu­vi­mą, su­teik­ti ko­ky­biš­ką es­te­ti­nę pa­tir­tį ir nu­tvieks­ti tik­ru­mu. O šian­die­nos po­pu­lia­rio­ji po­e­zi­ja to tik­rai stokoja.

Pir­miau­sia de­rė­tų ap­tar­ti ti­pin­giau­sią po­pu­lia­rio­sios po­e­zi­jos at­sto­vą – Mant­vy­dą Lek­nic­ką. Šis au­to­rius tu­ri pla­čią au­di­to­ri­ją so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, o jo po­e­zi­jos kny­gas drą­siai ga­li­ma va­din­ti be­st­se­le­riais. Ta­čiau pir­ma au­to­riaus kny­ga bu­vo iš­leis­ta jo pa­ties – lei­dyk­los at­si­sa­kė ją leis­ti, teig­da­mos, kad jo po­e­zi­ja at­gy­ve­na, jis pats nie­kam ne­ži­no­mas ir pro­jek­tas bū­siąs ne­sėk­min­gas. Au­to­rius tei­gia, kad jo kny­gos sėk­mė yra sp­jū­vis į vei­dą bohemai:

„O aš bū­tent juos lai­kau vi­siš­ku pop­su, ne­no­rin­čiu [sic] į sa­vo ter­pę įsi­leis­ti šiuo­lai­ki­nių ra­šy­to­jų, nes jų ne­pri­pa­žįs­ta. Tik klau­si­mas, ar juos pa­čius kas ver­ti­na? Pa­sa­ky­ki­te man, koks da­bar­ti­nis lie­tu­vių ra­šy­to­jas tu­ri di­de­lę žo­di­nę ga­lią? Jei­gu pa­klaus­čiau, kas yra jū­sų mėgs­ta­miau­sias šiuo­lai­ki­nis ra­šy­to­jas, ką man at­sa­ky­tu­mė­te? Nieko?“

Au­to­rius sau lei­džia pa­šiep­ti ki­tus ra­šy­to­jus ir pla­čiai kri­ti­kuo­ja Ra­šy­to­jų są­jun­gą, eli­ti­nę li­te­ra­tū­rą ir bo­he­mos au­to­rius. „At­si­mer­ki­te, vi­sas pa­sau­lis tai da­ro, o in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je ama​zon​.com to­kios po­e­zi­jos kny­gos, ku­rias pa­ra­šė so­cia­li­niuo­se tink­luo­se iš­gar­sė­ję ra­šy­to­jai, pa­čios per­ka­miau­sios“, – pro­ti­na kri­ti­kus ir bo­he­mą Lek­nic­kas. Jis ne­ven­gia ir skam­bių fra­zių: „Jei­gu aš – pop­sas, ta­da Leo­nar­do da Vin­ci – ir­gi: juk vi­si ži­no Mo­ną Li­zą ar­ba Quen­ti­ną Ta­ran­ti­no – jo fil­mai yra be­ne pa­tys po­pu­lia­riau­si“. Aki­vaiz­du, kad Lek­nic­kui skir­tis tarp po­pu­lia­raus ir po­pu­lia­rio­jo tu­ri­nio neegzistuoja.

Svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį ne į šią po­le­mi­ką, bet į Lek­nic­ko kū­ry­bos tu­ri­nį. Ci­ba­rauskė tei­gia, kad „[b]analūs M. Lek­nic­ko teks­tai apie mei­lę, jaus­mus pri­me­na epi­g­ra­mas ar at­mi­ni­mo są­siu­vi­niuo­se ra­šo­mus pa­aug­liš­kus ke­tu­rei­lius, ta­čiau jo sėk­mė įkve­pia“. Ir iš tie­sų, šio au­to­riaus Fa­ce­bo­o­ko pa­sky­ra mir­ga nuo­trau­ko­mis po­pie­ri­nių puo­de­lių ar už­ra­šų su itin pri­mi­ty­vio­mis, kar­tais sa­vai­me su­pran­ta­mo­mis fra­zė­mis: „jei ma­nai, /​ kad Tu man – /​ vis­kas, /​ klys­ti. /​ Tu – /​ dau­giau.“, „ir kai ge­rai /​ pa­gal­vo­ji – /​ tų ge­rų die­nų – /​ žy­miai dau­giau, /​ nei blo­gų“, „ma­no mei­lė /​ ypa­tin­ga – /​ vos gi­mus /​ jau tu­rė­jo var­dą“. Šios fra­zės įvel­ka­mos į tai, kas su­pran­ta­ma kaip poe­ti­nė for­ma. Daž­niau­siai fra­zė ske­lia­ma į ke­tu­rias-pen­kias ei­lu­tes, kiek­vie­no­je jų – nuo vie­no iki ke­tu­rių žo­džių. Ei­lu­tės ski­li­mas daž­niau­siai vi­sai ne­mo­ty­vuo­tas, var­giai su­tei­kia ei­lė­raš­čiui są­skam­bių ar pra­smi­nių niu­an­sų. Tie­sa, dėl žo­džių kė­li­mo at­si­ran­da fra­zės, ku­rios su­tei­kia teks­tams ly­riš­ku­mo jaus­mą. Apie vis­ką mąs­to­ma ga­nė­ti­nai pa­vir­šu­ti­niš­kai – teks­tai ne­tu­ri gel­mės. Pag­rin­di­nės te­mos – mei­lė, vie­na­t­vė; pag­rin­di­niai da­ly­viai – Aš, Tu, mes; daž­nai var­to­ja­mi žo­džiai – am­ži­nas, lauk­ti, nie­kad, iš tie­sų, šyp­so­tis, lai­min­ga, ti­kė­ti, pa­sau­lis, ras­ti, ieš­ko­ti, ran­kos, ke­lias. Teks­tai daž­nai pra­de­da­mi to­mis pa­čio­mis struk­tū­ro­mis, ku­rios virs­ta kli­šėmis: „kar­tais…“, „ir kar­tais…“, „ne­bi­jok…“, „ir jei…“, „jei at­vi­rai“. Tai ro­do tam tik­rą lek­si­nį ribotumą.

Vie­na­me in­ter­viu Lek­nic­kas ra­gi­no skai­ty­to­jus pa­bus­ti – už­sie­ny­je yra daug to­kių, ku­rie ra­šo kaip jis. Bet ir Lie­tu­vo­je at­si­ra­do daug ana­lo­giš­kai ra­šan­čių poe­tų. Kiek ki­toks ko­ky­bės pras­me yra Li­nas Ša­po­ka. Šis au­to­rius skel­bia sa­vo po­e­zi­ją so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ir yra iš­lei­dęs tris kny­gas (dvi iš jų – sa­vi­lai­dos, o nau­jau­sią­ją iš­lei­do „Obuo­lys“). Lek­nic­ko pro­fi­lis nu­mar­gin­tas puo­de­lių ir la­pe­lių nuo­trau­ko­mis, o štai Ša­po­ka sa­vo teks­tus ren­ka ma­ši­nė­le ir fo­to­gra­fuo­ja spaus­din­to teks­to vaiz­dą. Ir jo ei­lės vi­sai ki­to­kios. Vi­sų pir­ma – for­ma. Teks­tai skirs­to­mi į pos­me­lius (daž­niau­siai tai trys pos­me­liai), vie­no­je ei­lu­tė­je su­tal­pi­na­ma nuo vie­no iki tri­jų žo­džių. Teks­tai pra­de­da­mi di­džią­ja rai­de, o pa­bai­go­je de­da­mas taš­kas. Bū­tent dėl to ky­la jaus­mas, kad tai tik pro­za įspraus­ta į poe­ti­nę for­mą – „ei­lė­raš­ty­je“ ne­ko­duo­ja­ma poe­ti­nė pa­tir­tis. Ne­ven­gia­ma aki­vaiz­džių tie­sų, vi­suo­me­nės kli­šių: „Tie­są /​ yra /​ leng­va /​ duo­ti /​ bet /​ sun­ku /​ pri­im­ti.“, „Pa­leisk /​ nė­ra /​ pra­s­mės /​ lai­ky­ti /​ to /​ ku­ris /​ ne­no­ri /​ pa­si­lik­ti“, „Ir /​ kaip /​ daž­nai /​ ty­la /​ mes /​ iš­sa­ko­me /​ dau­giau /​ nei /​ su­ge­bė­tu­me /​ pa­sa­ky­ti /​ žo­džiais.“ Au­to­rius reiš­kia pre­ten­zi­ją į fi­lo­so­fi­nę plot­mę, teks­tuo­se gau­su svars­ty­mų apie gy­ve­ni­mą, ti­kė­ji­mą ki­tu, san­ty­kio kū­ri­mą, įsi­klau­sy­mą. Mei­lės te­ma čia nė­ra tiek pos­tu­luo­ja­ma, la­biau ryš­kė­ja kaip sub­ti­li, rei­ka­lau­jan­ti puo­se­lė­ji­mo, abi­pu­sės pa­stan­gos, pa­si­ti­kė­ji­mo. Nors tai – pa­pras­ti teks­tai, sun­kiai va­din­ti­ni po­e­zi­ja, vis­gi jie nė­ra to­kie rė­kian­tys kaip Lek­nic­ko ir tu­ri dau­giau sub­ti­lu­mo. Kai ku­rie jų at­ro­do vi­sai mie­lai: „Žo­džiai /​ ge­lia /​ it /​ bi­tės /​ kai /​ po /​ mū­sų /​ vi­dų /​ kap­sto­si /​ per daug.“, „kva­pai /​ lyg /​ pra­ei­ties /​ sar­gai /​ mums /​ pri­si­mi­ni­mai dvel­kia.“ Ta­čiau iš­lie­ka jaus­mas, kad tai tik poe­ti­nis si­mu­lia­kras. Ša­po­kos po­e­zi­jo­je svar­bus vi­zu­alas. Jau­čia­ma der­mė tarp te­mų ir vi­zu­a­li­za­ci­jos – spaus­din­to teks­to, ku­ris pa­stip­ri­na jo efektą.

VDU dės­ty­to­jas Jus­ti­nas Ki­sie­liaus­kas yra iš­lei­dęs dvi po­e­zi­jos kny­gas ana­lo­giš­kais pa­va­di­ni­mais – „Gy­ve­ni­mas etc.“ ir „Mei­lė etc“. Ki­taip nei aukš­čiau mi­nė­tais at­ve­jais, Ki­sie­liaus­kas nė­ra sa­vi­lai­dos au­to­rius. Jo kny­gas iš­lei­do stam­bi lei­dyk­la „Al­ma litte­ra“. Ki­sie­liaus­kas teks­tus skel­bia so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ir yra ypač ak­ty­vus ins­tag­ra­me. Vė­l­gi, pa­ste­bi­mi šiam po­e­zi­jos ti­pui įpras­ti bruo­žai – glaus­tu­mas (še­šios-aš­tuo­nios ei­lu­tės, kiek­vie­no­je vos žo­dis ar ke­li) ir ma­žo­sios rai­dės. Ta­čiau kai bū­ti­nos pau­zės at­si­ran­da sky­ry­bos žen­klai – taš­kai ir kab­le­liai. Teks­tai pa­tei­kia­mi juo­da­me, bal­ta­me ar­ba rau­do­na­me fo­ne. Pats au­to­rius tei­gia, kad ra­šo apie tai, „ką šia­me grei­čio am­žiu­je pa­mirš­tam, apie tai, ką ne­jus­da­mi iš­gy­ve­nam, bet ne vi­sa­da ap­mąs­tom ir įver­ti­nam, apie tai, kas lei­džia nors ir trum­pam su­sto­ti, įkvėp­ti ir įsi­są­mo­nin­ti vi­sa di­džia esy­be – gy­ve­nu!“. Ir tai jus­ti jo teks­tuo­se. Ke­lia­mi gy­ve­ni­miš­ki klau­si­mai, kar­tais virs­tan­tys di­dak­ti­niais pa­moks­lais apie ry­to­jų, šian­die­ną, gy­ve­ni­mą ir lai­mės pa­ieš­kas („nu­sto­kim /​ pi­ni­gais /​ ma­tuo­ti /​ lai­mę. /​ ma­tuo­kim ją /​ ge­rais dar­bais.“). Au­to­rius mėgs­ta žais­ti kur­da­mas prieš­ta­ras: „žmo­nės /​ it daik­tai /​ ir daik­tai /​ it žmo­nės“, „kiek­vie­nas /​ pra­lai­mė­ji­mas – tru­pu­tį /​ per­ga­lė /​ ir /​ per­ga­lė – tru­pu­tį pra­lai­mė­ji­mas“, „vi­si /​ drau­gai /​ tru­pu­tį prie­šai /​ ir /​ prie­šai /​ tru­pu­tį /​ drau­gai“, „bus /​ leng­va, /​ bet pir­ma /​ bus sun­ku“, „vis­kas /​ kas /​ skrai­di­na /​ ga­li /​ nu­skan­din­ti“. Tai – nu­spė­ja­mi ša­blo­nai, ku­rie skai­tan­čia­jam ne­su­tei­kia au­ten­tiš­ko jaus­mo ir pri­me­na so­fiz­mus. At­si­ran­da alo­giz­mų bei pa­ra­dok­sų: „pa­ti­ko /​ vi­siems. /​ bet ne /​ sau“, „ge­riau­siai /​ pa­slap­tis /​ iš­sau­go tie /​ ku­rie /​ ne­gir­di“, „įklim­pę /​ sa­vo­se tikro­vė­se /​ ne vi­sad tik­ro­se /​ bet vi­sad – mū­sų“. Kar­to­ja­si nu­val­kio­ti, tarp žmo­nių sklan­dan­tys tei­gi­niai: „my­li­me /​ vos kar­tą. /​ ki­tus kar­tus /​ tik /​ ban­dom“, „pri­trau­kia /​ iš­orės /​ įtrau­kia /​ vi­dūs“, „vi­si /​ mes /​ bė­gam /​ į sa­ve /​ ar­ba /​ nuo sa­vęs“. Nors ne­ra­dau konk­re­taus ei­lė­raš­čio, ku­ris bū­tų itin at­lie­pęs ma­no bū­se­ną, vis­gi ma­nau, kad šių teks­tų ko­ky­bė ste­bė­ti­nai ge­ra (bent jau ge­res­nė nei anks­čiau mi­nė­tų) – nau­do­ja­ma pau­zė, nu­ty­lė­ji­mai ir ki­ti tro­pai, sten­gia­ma­si min­tį pa­teik­ti sub­ti­liai. Taip au­to­rius lei­džia skai­ty­to­jui pa­tir­ti bent žiups­nį ma­lo­nu­mo ir dva­si­nio jaus­mo, ku­rį tu­rė­tų teik­ti po­e­zi­ja. Pa­ra­dok­sais at­ve­ria­ma ki­to­kia plot­mė, vis­kas nė­ra tiek ties­mu­ka ir lėkš­ta kiek Lek­nic­ko atveju.

Yra ga­ly­bė ana­lo­giš­kų au­to­rių, va­di­nan­čių sa­ve šiuo­lai­ki­niais so­cia­li­nių tink­lų šeks­py­rais. Tai „Be­ga­ly­bės frag­men­tų“ ko­man­da (To­mas Taš­kaus­kas, To­mas Nor­kai­tis) ma­nan­tys, kad po­e­zi­ja tu­ri bū­ti pri­ei­na­ma ir su­pran­ta­ma vi­siems; Mar­ty­nas Lu­ko­šiū­nas ir jo ra­šo­mos „Nu­g­lu­din­tos min­tys“, vul­ga­rus ir pse­udo­as­me­ny­bę su­kū­ręs Lu­kas Pet­raus­kas. Kas juos sie­ja? Vi­si jie yra vai­ki­nai, for­muo­jan­tys pa­trauk­lų įvaiz­dį, daž­nai ra­šan­tys sen­ti­men­ta­lias nuo­tru­pas su pre­ten­zi­ja į gy­lį, sa­vo­tiš­ką ro­man­ti­ką. Jie ra­šo ma­žo­sio­mis raidė­mis, ne­daug­žo­džiau­ja, ven­gia sky­ry­bos ženk­lų. Au­to­riai su­ku­ria pa­to­gų da­lin­tis vi­zu­a­lą (nuo­trau­ką, ma­šin­raš­čio la­pe­lį, ran­ka už­ra­šy­tą teks­tą, teks­tą ant puo­de­lio ar tie­siog teks­tą vienspal­via­me fo­ne), o kiek­vie­no ei­lė­raš­čio apa­čio­je bū­ti­nai pa­ra­šo sa­vo var­dą, pa­var­dę ar bent ini­cia­lus. Tai pa­pras­tas rin­ko­da­ros žings­nis, už­tik­ri­nan­tis au­di­to­ri­jos plėt­rą. Įdo­mu, kad dau­gu­ma jų dir­ba re­kla­mos ar par­da­vi­mų sri­ty­je. Tai tik įtvir­ti­na ir taip kir­ban­čią min­tį, kad to­kia po­e­zi­ja tė­ra ko­mer­ci­nis mi­ra­žas. Taip pat įdo­mu, kad dau­gu­ma jų (Lek­nic­kas, Pet­raus­kas, Lu­ko­šiū­nas) pa­brė­žia lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jų in­de­lį jų gy­ve­ni­me. Vi­si už­si­me­na, kad la­bai svar­bus yra po­ten­cia­las, ku­ris ka­dai­se bu­vo pa­ste­bė­tas. Taip mis­ti­nės lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos tam­pa jų kū­ry­bos motyvacija.

Me­tas iš­va­doms. Koks po­pu­lia­rio­sios po­e­zi­jos re­cep­tas ir es­mė? Šie au­to­riai re­mia­si fun­da­men­ta­lio­mis tie­so­mis ir sa­vai­me su­pran­ta­mais tei­gi­niais. Daž­nas skai­ty­to­jas (ver­čiau – skai­ty­to­ja) mi­nė­jo, kad ei­lė­raš­čiai pri­mi­na sa­vą­sias min­tis: „skai­tai ir at­ran­di sa­vo min­tis“, „tai, kas daž­nai su­ka­si mū­sų gal­vo­se“, „lyg tai ta­vo pa­čios min­tys“. Ga­li­ma su­pras­ti to­kias re­ak­ci­jas. Di­dis džiaugs­mas, kai kaž­kas tar­si pra­by­la ta­vuo­ju bal­su – per ta­pa­tu­mą at­ran­da­ma pra­s­mė, at­lie­pian­ti ta­vo es­mę. Net jei ta pra­s­mė plū­du­riuo­ja pa­vir­šiu­je. Gal­būt to­kia kū­ry­ba yra skai­to­ma, nes žmo­nės įsi­su­pę į kas­die­ny­bę gei­džia pa­pras­to pri­mi­ni­mo apie mei­lę, kas­die­ny­bę ir gy­ve­ni­mą. Pa­trauk­liai įvilk­to trum­po frag­men­to ant Fa­ce­bo­o­ko sie­nos, ku­ris sub­ti­liai at­ve­ria, ką, ro­dos, ži­no­jai, bet pri­mir­šai tėk­mė­je. Na, o dar­bą baig­ti ke­ti­nu Lek­nic­ko „ei­lė­raš­čiu“:

kol visas pasaulis
ginčijasi,
kas yra poezija,
o kas ne,
dar kartą
parašysiu
Tau
ir apie Tave.

To­kia ta po­pu­lia­rio­ji po­e­zi­ja. Ir toks jos pa­ra­šy­mo re­cep­tas – „Tau /​ ir apie Tave“.