Ko Vakarų ekspertai nesupranta apie Ukrainą

Vakarų užsienio politikos įžymybės Rusijos invaziją į Ukrainą telaiko stalo žaidimu.

Johnas Mearsheimeris diskusijoje, 2019-ieji. Yasino Ozturko, Anadolu Agency, Getty Images nuotrauka

Da­ly­vau­ti ka­re yra tik­ras pra­ga­ras. Ja­me ne­da­ly­vau­jan­tiems ir tu­rin­tiems apie jį nuo­mo­nę – ka­ras yra nu­spė­ja­mas, bet ap­gai­les­ta­vi­mą ke­lian­tis kvie­ti­mas grieb­tis gink­lų. Po va­sa­rio 24-osios Ru­si­jos in­va­zi­jos į Uk­rai­ną iš­au­go ne tik ka­ri­nių veiks­mų ap­im­tis, bet ir nuo­mo­nių apie šį ka­rą ban­ga. Mus, Ry­tų Eu­ro­pos ty­ri­nė­to­jus, er­zi­na ste­bė­ti il­gą ei­lę Va­ka­rų moks­li­nin­kų ir eks­per­tų, tė­viš­kai aiš­ki­nan­čių apie si­tu­aci­ją Uk­rai­no­je ir Ry­tų Eu­ro­po­je: ne­re­tai jie ne­si­klau­so pa­ties re­gio­no nuo­mo­nių, vie­toj is­to­ri­jos sub­jek­to lai­ko jį esant ob­jek­tu ar­ba tei­gia pui­kiai su­pran­tan­tys Ru­si­jos lo­gi­ką ir mo­ty­vus. In­ter­ne­te ry­tų eu­ro­pie­čių ra­te­liai pra­dė­jo var­to­ti nau­ją ter­mi­ną, api­bū­di­nan­tį fe­no­me­ną, kai žmo­nės iš ang­la­kal­bių ša­lių šiam re­gio­nui gar­siai per­ša sa­vo ana­li­ti­nę sche­mą ir po­li­ti­nes nuo­sta­tas: west­splai­ning [„west“ ir „ex­plain“ žo­džių samplai­ka – red. pa­st.]. Ypač ge­rų west­splai­nin­go prob­le­mos pa­vyz­džių pa­tei­kia eks­per­tų aiš­ki­ni­mai, kaip NATO plėt­ra į ry­tus su­kė­lė Ru­si­jos puolimą. 

Ry­tų Eu­ro­pa yra be­pro­tiš­kai su­dė­tin­ga. Ji net ne­tu­ri tiks­laus api­brė­ži­mo: be­si­drie­kian­ti nuo Bal­ti­jos vals­ty­bių že­myn (pri­klau­so­mai nuo ko pa­klau­si) per Len­ki­ją, Bal­ta­ru­si­ją, Slo­va­ki­ją, Če­ki­ją ir Ven­gri­ją, ry­tuo­se ap­rė­pian­ti Mol­do­vą, pie­tuo­se – Ru­mu­ni­ją ir Bul­ga­ri­ją, gal­būt ir ki­tas ša­lis – šis re­gio­nas ne­pa­si­žy­mi glau­du­mu. Jo ne­vie­ni­ja kul­tū­ra, re­li­gi­ja, kal­ba, ra­sė, po­li­ti­ka ar net geo­gra­fi­ja (Graiki­ja ir Suo­mi­ja yra to­liau ry­tuo­se, bet nie­ka­da nė­ra pri­ski­ria­mos šiai ka­te­go­ri­jai, Sa­kar­tve­las yra ati­to­lęs, ta­čiau daž­nai įtrau­kia­mas, o dėl da­bar­ti­nio konf­lik­to min­tis apie Uk­rai­nos na­rys­tę ir jos iš­li­ki­mas ap­skri­tai sto­vi ant kortos). 

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Jei kas nors ir vie­ni­ja šį re­gio­ną, tai is­to­riš­kai ne­pa­lan­ki pa­dė­tis im­pe­ri­jų žai­di­mų aikš­te­lė­je, jo ri­bų bei api­brė­ži­mų po­ky­čiai bė­gant am­žiams, pas­ku­ti­nis jų – po So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties. Ker­ti­nė šio re­gio­no geo­po­li­ti­nė ypa­ty­bė yra tai, jog jis api­brė­žia­mas iš iš­orės. Kaip sa­ko len­kų ling­vis­tas Pio­tras Twar­dzis­zas, „Pa­čio­je Ry­tų Eu­ro­po­je yra ga­nė­ti­nai ma­žai Ry­tų Eu­ro­pos. Ge­ro­kai dau­giau jos yra Va­ka­rų Eu­ro­po­je, ar­ba, pla­čiau, Vakaruose.“ 

Pa­sta­rą­ją sa­vai­tę west­splai­ne­riai per ame­ri­kie­čių te­le­vi­zo­rius ir nuo­mo­nių pus­la­pius skel­bė, kad leis­da­ma Ry­tų Eu­ro­pos ša­lims tap­ti na­rė­mis NATO pri­ve­dė Pu­ti­ną prie į kam­pą įspraus­tiems gy­vū­nams bū­din­go pro­trū­kio. Ši is­to­ri­ja skam­ba dau­giau ma­žiau taip: po So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties NATO pa­ža­dė­jo Ru­si­jai, kad al­jan­sas ne­si­plės. Ne­pai­sant to, 1997-ai­siais NATO iš­si­plė­tė. Ne­pai­sy­da­mas Ru­si­jos ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, 2007-ai­siais al­jan­sas už­de­gė ža­lią švie­są plėt­rai į Sa­kar­tve­lą ir Uk­rai­ną. Ru­si­ja bu­vo pri­vers­ta rea­guo­ti, tai­gi, tais pa­čiais me­tais už­pul­ti ir oku­puo­ti Sa­kar­tve­lą. Pu­ti­nas reaga­vo vėl, kai JAV rem­ti pro­tes­tai nu­ver­tė pro­va­ka­rie­tiš­ko kur­so at­si­sa­kiu­sį Uk­rai­nos pre­zi­den­tą Vik­to­rą Ya­nu­ko­vy­chių – 2014-ai­siais Pu­ti­nas įsi­ver­žė ir oku­pa­vo Don­ba­są bei Kry­mą. O da­bar jis ban­do už­im­ti Uk­rai­ną, kad už­kirs­tų ke­lią Ame­ri­kos įta­kai regione. 

Nė­ra nuo­sta­bu gir­dė­ti šią is­to­ri­ją iš taip va­di­na­mos rea­lis­ti­nės tarp­tau­ti­nių san­ty­kių mo­kyk­los moks­li­nin­kų, in­te­lek­tu­ali­nę bran­dą pa­sie­ku­sių Šal­to­jo ka­ro me­tais. Pa­vyz­džiui, žur­na­le The New Yor­ker Joh­nas Me­ars­hei­me­ris iš Či­ka­gos uni­ver­si­te­to tei­gė, kad NATO plėt­ra bu­vo ver­ti­na­ma kaip mir­ti­nai pa­vo­jin­go at­sa­ko rei­ka­lau­jan­ti grės­mė sau­gu­mui. Tie­sa, Me­ars­hei­me­ris pri­pa­žįs­ta, jog di­džio­sios vals­ty­bės yra plėš­rū­nės, sie­kian­čios, kad jų ma­žes­nio­sios kai­my­nės ne­tu­rė­tų ga­li­my­bės lais­vai pri­im­ti po­li­ti­nius spren­di­mus. Ta­čiau pa­gal to­kią in­ter­pre­ta­ci­ją dėl Ru­si­jos pro­trū­kio sau­gant sa­vo įta­kos sfe­rą lie­ka kal­ta NATO – la­biau­siai dėl JAV in­te­re­sų plės­ti sa­vo įta­kos sfe­rą. Toks po­žiū­ris nė­ra nau­jas: tai ir pa­ties Pu­ti­no po­zi­ci­ja, ku­rią 2007-ai­siais jis iš­dės­tė sa­vo kal­bo­je per Miun­che­no sau­gu­mo konferenciją. 

Šios po­zi­ci­jos tiks­las yra aiš­kus: NATO tu­rė­tų nu­sto­ti pirš­tis to­kioms ša­lims kaip Uk­rai­na, o jei ša­lys kaip Uk­rai­na no­ri iš­lai­ky­ti sa­vo vals­ty­bin­gu­mą, jos tu­rė­tų at­si­sa­ky­ti bet ko­kių as­pi­ra­ci­jų tap­ti NATO ar net Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė­mis. Ki­taip ta­riant, Ry­tų Eu­ro­pos ša­lys tu­rė­tų pri­pa­žin­ti sa­vo ant­ra­ei­lį sta­tu­są tarp ki­tų vals­ty­bių ir su­si­tai­ky­ti su sa­vo geo­po­li­tiš­kai neut­ra­laus bu­fe­rio vaid­me­niu Ame­ri­kos ir Ru­si­jos im­pe­ri­jų lie­ka­nų pakraštyje.

„Pa­čio­je Ry­tų Eu­ro­po­je yra ga­nė­ti­nai ma­žai Ry­tų Eu­ro­pos. Ge­ro­kai dau­giau jos yra Va­ka­rų Eu­ro­po­je, ar­ba, pla­čiau, Vakaruose.“

Pa­starą­sias sa­vai­tes šis ar­gu­men­tas pa­pli­to vi­sa­me po­li­ti­nia­me spekt­re. Dėl jo į tą pa­čią lo­vą su­gu­lė Te­das Ga­le­nas Carpen­te­ris iš li­ber­ta­rų Ca­to ins­ti­tu­to bei įta­kin­gas vo­kie­čių kai­rių­jų in­te­lek­tu­alas Wolf­gan­gas Stre­ec­kas, ku­ris ra­šė, kad „ka­ras dėl Uk­rai­nos“ įsi­plė­skė dėl „be­komp­ro­mi­siš­ko ba­lan­sa­vi­mo ties pa­vo­jin­ga ri­ba ir JAV, ir Ru­si­jos pu­sė­je“. (Ka­ras dėl Uk­rai­nos? Tu­rint gal­vo­je, kad vie­nin­te­liai ko­vo­to­jai mū­šio lau­ke yra Ru­si­jos oku­pan­tai ir Uk­rai­nos gy­nė­jai, prie­lai­da, kad tai JAV ir Ru­si­jos mū­šis dėl įta­kos, yra tie­siog ab­sur­diš­ka.) Ar­gu­men­tas su­vie­ni­jo eko­no­mis­tą Jeff­rey Sach­są, ma­to­mai pa­gi­ju­sį nuo neo­li­be­ra­liz­mo svai­gu­lio, bet ne nuo po­lin­kio ry­tų eu­ro­pie­čiams aiš­kin­ti, ką jiems rei­kė­tų da­ry­ti, bei graikų an­ti­neo­li­be­ra­lių pa­žiū­rų po­li­ti­ką Ya­nį Va­rou­fa­kį. Tuc­ke­ris Carl­so­nas iš Fox News bei pro­g­re­sy­vi eko­no­mis­tė Ma­ria­na Maz­zu­cat­to pri­ly­gi­no si­tu­aci­ją ta­ria­mam at­ve­jui, kai Ki­ni­ja įti­kin­tų Mek­si­ką pri­si­jung­ti prie ame­ri­kie­čiams prie­šiš­ko sau­gu­mo al­jan­so. The Gu­ar­dian po­pu­lis­tas skil­ti­nin­kas Owe­nas Jo­ne­sas tei­gia, jog šio ka­ro bu­vo ga­li­ma iš­veng­ti, jei­gu tik „po Šal­to­jo ka­ro bū­tų bu­vę ban­dy­mų su­da­ry­ti neut­ra­lią bu­fe­ri­nę zo­ną.“ (Šis Twitte­rio pra­ne­ši­mas vė­liau bu­vo iš­trin­tas, o pats Jo­ne­sas at­si­pra­šė, kad ne­at­si­žvel­gė į mi­nė­to­je zo­no­je gy­ve­nan­čių žmo­nių tei­ses ir „pa­si­sa­kė kaip im­pe­ria­lis­tas žai­džian­tis sta­lo žai­di­mą su Eu­ro­pos žmo­nė­mis.“) Ta pa­ti po­teks­tė yra ne­jaut­ria­me Ame­ri­kos de­mo­kra­ti­nių so­cia­lis­tų pa­reiš­ki­me, ku­riuo ra­gi­na­ma už­baig­ti ka­rą, ta­čiau dėl jo įsi­plie­ski­mo kal­ti­na­ma „im­pe­ria­lis­ti­nė ekspancija“. 

Bū­tent kai­rie­ji lin­kę ma­ny­ti, kad kri­ti­kuo­da­mi NATO eks­pan­si­ją jie kom­pen­suo­ja sa­vo ir sa­vo ne­są­ži­nin­gą po­li­ti­ką vyk­dan­čių im­pe­ria­lis­ti­nių vals­ty­bių bend­ra­pi­lie­čių iš­anks­ti­nius nu­si­sta­ty­mus. Jie lin­kę ma­ny­ti, kad su­tel­kę kri­ti­ką į ta­ria­mą Va­ka­rų eks­pan­si­ją jie adekva­čiai pri­pa­žįs­ta šį su­dė­tin­gą pa­li­ki­mą. Ta­čiau iš tik­rų­jų, jie to­liau at­si­sa­ko su­teik­ti ga­li­my­bę ne Va­ka­rų ša­lims ir jų pi­lie­čiams pa­tiems pri­im­ti geo­po­li­ti­nius spren­di­mus ir tik to­liau ei­na im­pe­ria­lis­ti­niais klyst­ke­liais. Pa­ra­dok­sa­lu, bet Ame­ri­kos iš­skir­ti­nu­mo bė­da yra ta, jog me­tan­tys iš­šū­kį jos pag­rin­di­niams prin­ci­pams bei be­rian­tys pa­nie­ką Ame­ri­kos mi­li­ta­riz­mui, daž­nai ga­liau­siai dar kar­tą pa­tvir­ti­na Ame­ri­kos iš­skir­ti­nu­mą, Jung­ti­nes Vals­ti­jas pa­sta­ty­da­mi tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ana­li­zės cent­re. Kaip sa­kė Gre­go­ry Afi­no­ge­no­vas, tai yra „toks pro­vin­cia­liz­mas, ku­rio aki­mis tik Jung­ti­nės Vals­ti­jos bei jos są­jun­gi­nin­kės yra pag­rin­di­niai vei­kė­jai.“ Kal­bė­ti apie Ry­tų Eu­ro­pą ir ry­tų eu­ro­pie­čius ne­si­klau­sant čio­nykš­čių bal­sų ar­ba ne­si­sten­giant su­pras­ti re­gio­no komp­lek­siš­ku­mo yra ko­lo­ni­ji­nė pro­jek­ci­ja. Bū­tent čia ypač iš­kal­bin­gas yra klau­si­mas dėl NATO.

Ži­no­ma, NATO ir Ame­ri­kos už­sie­nio po­li­ti­ka nu­si­pel­nė daug kri­ti­kos, pra­de­dant 1999-ųjų bom­bar­da­vi­mu Ju­go­sla­vi­jo­je. Kaip The New Yor­ker žur­na­le ra­šo Mas­ha Ges­sen, juo re­mian­tis Pu­ti­nas ban­dė pa­tei­sin­ti sa­vo eks­pa­n­cio­niz­mą. Ta­čiau pa­brėž­da­mi tik ne­tei­sin­gus NATO spren­di­mus, kri­ti­kai ne­at­si­žvel­gia į pla­tes­nį klau­si­mą dėl Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių tei­sės pa­čioms pri­im­ti spren­di­mus, kaip ir dėl jų tei­sės pri­si­jung­ti prie ka­ri­nių al­jan­sų. West­splai­ni­ni­mai ne­at­si­žvel­gia į Ry­tų Eu­ro­pos is­to­ri­ją bei ry­tų eu­ro­pie­čių per­spek­ty­vas ir ren­ka­si pra­leis­ti su NATO plėt­ra su­si­ju­sius vie­ti­nius faktus. 

Ne­pai­sant to, kad JAV mi­li­ta­riz­mas ir im­pe­ria­liz­mas nu­si­pel­no kri­ti­kos, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad nei JAV ar NATO nie­ka­da ne­bu­vo eg­zisten­ci­nė grės­mė Ry­tų Eu­ro­pai. Dvi­de­šim­ta­ja­me am­žiu­je le­mia­ma šio re­gio­no ša­lių pa­tir­tis bu­vo tie­sio­gi­nė ir ne­tie­sio­gi­nė so­vie­tų kont­ro­lė. To­kios ša­lys kaip Ven­gri­ja, Če­ko­slo­va­ki­ja ar Len­ki­ja bu­vo ne­pri­klau­so­mos ant po­pie­riaus, bet ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės siek­ti nei sa­vo pa­čių vi­daus, nei už­sie­nio po­li­ti­kos. So­vie­tų Są­jun­ga už­puo­lė Ven­gri­ją ir Če­ko­slo­va­ki­ją, kai jos ban­dė nu­kryp­ti nuo Mask­vos nu­ro­dy­to kur­so. Len­ki­jo­je so­vie­tų pri­mes­ta val­džia bru­ta­liai nu­slo­pi­no pro­tes­tus 1956-ai­siais, du kar­tus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ir kar­tą 1981-ai­siais. Uk­rai­na ne­tu­rė­jo net for­ma­lios ne­pri­klau­so­my­bės, o uk­rai­nie­čiai su­mo­kė­jo aukš­tą kai­ną dėl sa­vo pa­si­prie­ši­ni­mo pri­vers­ti­nei ko­lek­ty­vi­za­ci­jai: per Ho­lo­do­mo­rą, ty­čia su­kel­tą ba­dą Uk­rai­no­je, žu­vo nuo 3 iki 12 mi­li­jo­nų žmo­nių. Ry­tų Eu­ro­pos rei­ka­la­vi­mai dėl NATO ir ES na­rys­tės ky­la iš šios pa­tir­tos is­to­ri­nės prie­spau­dos. To ne­pri­pa­žįs­tan­ti ana­li­zė yra pa­smerk­ta ge­riau­siu at­ve­ju bū­ti ne­pa­kan­ka­ma, o blo­giau­siu – klaidinga.


  • Ukraina iš pirmų lūpų: sirenos, solidarumas ir įkvepiantis Zelenskis

    Ukraina iš pirmų lūpų: sirenos, solidarumas ir įkvepiantis Zelenskis

    Net ka­ro są­ly­go­mis uk­rai­nie­čiai sten­gia­si ne­pa­ni­kuo­ti bei he­ro­jiš­kai ko­vo­ja ir gink­lu, ir kas­die­niais darbais. 


Tai ve­da prie ant­ro punk­to: NATO ne­iš­si­plė­tė į „Ry­tų Eu­ro­pą“. 1999-ai­siais Če­ki­ja, Len­ki­ja ir Ven­gri­ja, o 2004-ai­siais Bal­ti­jos ša­lys bei dau­ge­lis ki­tų ak­ty­viai sie­kė na­rys­tės al­jan­se. Tai nė­ra tik se­man­ti­ka. Dėl anks­čiau pa­mi­nė­tų is­to­ri­nių prie­žas­čių Va­ka­rai bu­vo trokš­ta­ma po­li­ti­nė kryp­tis, aso­ci­juo­ja­ma su kles­tė­ji­mu, de­mo­kra­ti­ja ir laisve – ne­pai­sant li­be­ra­lios ka­pi­ta­lis­ti­nės Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jos trū­ku­mų bei šio mo­de­lio įgy­ven­di­ni­mo Ry­tų Eu­ro­po­je. Pa­ty­rę Ru­si­jos im­pe­ria­liz­mą, dau­gy­bė ry­tų eu­ro­pie­čių lai­kė na­rys­tę NATO bū­du už­tik­rin­ti sa­vo su­ve­re­ni­te­tą. Ki­taip ta­riant, NATO ne­bū­tų „iš­si­plė­tu­si“ į Ry­tų Eu­ro­pą, jei­gu Ry­tų Eu­ro­pos ša­lys ne­bū­tų to no­rė­ju­sios ir ak­ty­viai to siekusios.

Kaip ro­do 2020-ųjų Pew ty­ri­mų cent­ro duo­me­nys, bend­rai Ry­tų Eu­ro­pos na­rės NATO ver­ti­na tei­gia­mai. 53 % če­kų lai­ko­si tei­gia­mos nuo­mo­nės dėl NATO, taip pat 77 % lie­tu­vių. La­biau­siai en­tu­zias­tin­gai NATO pa­lai­ko len­kai, iš ku­rių 88 % pa­lai­ko al­jan­są. 53 % uk­rai­nie­čių NATO ver­ti­na tei­gia­mai, ly­gi­nant su 23 %, ku­rie jį ver­ti­na nei­gia­mai. Ga­li­ma bū­tų teig­ti, kaip tai da­ro kai ku­rie kri­ti­kai iš Ry­tų Eu­ro­pos, kad šis pa­lai­ky­mas yra klai­din­gas, trum­pa­re­giš­kas bei va­ka­ro­fi­liš­kas. Bet taip pat jis yra ne­pa­nei­gia­mas, ir ne­pa­nei­gia­mai ki­lęs iš bai­mės tam, kas da­bar ir vyks­ta Ukrainoje.

Tai yra ypač svar­bu no­rint su­pras­ti da­bar­ti­nį ka­rą. Kad ir kaip vi­lio­ja ana­li­zuo­tį jį kaip NATO ir Ru­si­jos proxy ka­rą, Uk­rai­na yra ak­ty­vi da­ly­vė šia­me is­to­ri­nia­me pro­ce­se. Po So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties, Uk­rai­na ne vie­ną kar­tą ban­dė už­tik­rin­ti ir ap­gin­ti sa­vo va­ka­rie­tiš­ką kryp­tį, įskai­tant 2004 ir 2014-ai­siais, kai abu kar­tus su­si­lau­kė di­džiu­lio pa­si­prie­ši­ni­mo iš Krem­liaus. Nė­ra pra­s­mės neig­ti, kad Va­ka­rai ak­ty­viai į tai ki­šo­si. Ta­čiau Ru­si­ja da­rė tą patį.

Kai ku­rie eks­per­tai ga­li teig­ti, kad nors ši is­to­ri­ja yra tra­giš­ka, ta­čiau ga­liau­siai ji yra ne­reikš­min­ga: įsi­vaiz­duo­ja­mi ar ne – Ru­si­ja tu­ri sa­vo sau­gu­mo in­te­re­sus, į ku­riuos Va­ka­rai tu­rė­jo rim­tai at­si­žvelg­ti. Nors šio pa­aiš­ki­ni­mo pa­pras­tu­mas ga­li vi­lio­ti, jis ne­tu­ri lo­giš­ko pag­rin­do. Jis re­mia­si prie­šin­gu sce­na­ri­ju­mi, ku­ria­me NATO ne­iš­si­plė­čia bei ku­ria­me Ru­si­ja 2008-ai­siais ne­už­puo­la Sa­kar­tve­lo, o 2014 ir 2022-ai­siais ne­už­puo­la Uk­rai­nos. Ta­čiau tuo pat me­tu jis ne­at­si­žvel­gia ir į ki­to­kį ga­li­mą sce­na­ri­jų: NATO plėt­ra ne­įvyks­ta ir Ru­si­ja vis tiek už­puo­la sa­vo kai­my­nes. Lie­ka ne­ži­no­ma, kas bū­tų nutikę.

Pa­gal west­splai­nin­to­jų pa­ra­dig­mą į Ru­si­jos in­te­re­sus rei­kia at­si­žvelg­ti, bet į Ry­tų Eu­ro­pos – ne. Tai vė­l­gi at­spin­di Ru­si­jos po­zi­ci­ją, kad „da­bar­ti­nis Uk­rai­nos re­ži­mas ne­tu­ri jo­kio su­ve­ne­ru­mo,“ ku­ri, ži­no­ma, yra da­lis iš bi­po­li­nio Šal­to­jo ka­ro pa­sau­lio pa­vel­dė­tos pa­ra­dig­mos. Ry­tų Eu­ro­pą ga­li­ma pa­aiš­kin­ti, ta­čiau jos klau­sy­tis neverta. 

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Jei west­splai­nin­to­jai im­tų­si in­te­lek­tu­aliai są­ži­nin­gos NATO, jos plėt­ros ir ka­ro Uk­rai­no­je kri­ti­kos, ati­tin­ka­mai jiems tek­tų kri­ti­kuo­ti Ry­tų Eu­ro­pos po­li­ti­kus ir rin­kė­jus, per­ėmu­sius va­ka­rie­tiš­kas de­mo­kra­ti­jos ir ap­si­spren­di­mo lais­vės idė­jas (nors tik iš da­lies, pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je ir Ven­gri­jo­je). Jie tu­rė­tų pri­pa­žin­ti, kad pa­siū­ly­mai už­baig­ti šį konf­lik­tą – miglo­ti kvie­ti­mai dip­lo­ma­ti­jai, ar net­gi pa­si­prie­ši­ni­mas NATO uk­rai­nie­čiams mū­šio lau­ke šau­kian­tis ak­ty­vaus pa­lai­ky­mo – ga­li­mai žy­mi ame­ri­kie­čių tei­kia­mą pir­me­ny­bę sie­kiams iš­veng­ti konf­lik­to ar­ba prie­šin­tis NATO, o ne uk­rai­nie­čių lūkesčius. 

Re­zul­ta­tas yra toks, kad už­kie­tė­ję rea­lis­tai ma­to pa­sau­lį ne to­kį, koks jis yra, bet to­kį, koks jis at­ro­do jų teo­ri­jo­se ir, dar blo­giau, kad Va­ka­rų in­ter­na­cio­na­liz­mas, ku­ris tei­gia ro­dąs so­li­da­ru­mą en­gia­mie­siems, el­gia­si prie­šin­gai: kvie­čia pa­val­džiuo­sius kal­bė­ti, o po to ne­krei­pia dė­me­sio į jų ka­ri­nės pa­ra­mos ir ap­si­spren­di­mo lais­vės prašymus. 

Ži­no­ma, Ry­tų Eu­ro­pa ne­tu­ri vie­no bal­so ir mes ne­ap­si­me­si­me, kad jį įgar­si­na­me. Mes taip pat ne­siū­lo­me sa­vų re­cep­tų; ge­res­ni už mū­sų pa­siū­ly­mus jau bu­vo įvar­din­ti Uk­rai­nos, Lie­tu­vos bei Len­ki­jos kai­rių­jų. Ta­čiau bet ko­kia da­bar­ti­nio konf­lik­to ana­li­zė tu­ri bū­ti pla­tes­nio po­žiū­rio nei to, ku­ris su­tei­kia bal­są ir ga­lią tik Va­ka­rams ir Ru­si­jai, ir pra­dė­ti klau­sy­tis ry­tų eu­ro­pie­čių, ypač tu­rint gal­vo­je, kad bū­tent jie dar me­tų me­tus ir tu­rės gy­ven­ti su šio ka­ro at­neš­to­mis pasekmėmis.

Jan Smo­leń­s­ki ir Jan Dut­kie­wicz, „What Ame­ri­can Pun­dits Get Wrong About Uk­rai­ne“, The New Rep­ub­lic, 2022 03 04. Iš ang­lų kal­bos ver­tė Kęs­tu­tis Grumodas.

Taip pat skaityk

Į save per svetur

Asmeninė istorija, kaip palikus savąją aplinką galima geriau pažinti save ir savo šalį.

Sunku nupjauti gulinčius javus

Šalies komunistinis režimas jaunimui kelia neišpildomus lūkesčius. Naujo judėjimo pasipriešinimo taktika – radikaliai pasiduoti.