Ko Vakarų ekspertai nesupranta apie Ukrainą

Vakarų užsienio politikos įžymybės Rusijos invaziją į Ukrainą telaiko stalo žaidimu.

Johnas Mearsheimeris diskusijoje, 2019-ieji. Yasino Ozturko, Anadolu Agency, Getty Images nuotrauka

Da­ly­vau­ti ka­re yra tik­ras pra­ga­ras. Ja­me ne­da­ly­vau­jan­tiems ir tu­rin­tiems apie jį nuo­mo­nę – ka­ras yra nu­spė­ja­mas, bet ap­gai­les­ta­vi­mą ke­lian­tis kvie­ti­mas grieb­tis gink­lų. Po va­sa­rio 24-osios Ru­si­jos in­va­zi­jos į Uk­rai­ną iš­au­go ne tik ka­ri­nių veiks­mų ap­im­tis, bet ir nuo­mo­nių apie šį ka­rą ban­ga. Mus, Ry­tų Eu­ro­pos ty­ri­nė­to­jus, er­zi­na ste­bė­ti il­gą ei­lę Va­ka­rų moks­li­nin­kų ir eks­per­tų, tė­viš­kai aiš­ki­nan­čių apie si­tu­aci­ją Uk­rai­no­je ir Ry­tų Eu­ro­po­je: ne­re­tai jie ne­si­klau­so pa­ties re­gio­no nuo­mo­nių, vie­toj is­to­ri­jos sub­jek­to lai­ko jį esant ob­jek­tu ar­ba tei­gia pui­kiai su­pran­tan­tys Ru­si­jos lo­gi­ką ir mo­ty­vus. In­ter­ne­te ry­tų eu­ro­pie­čių ra­te­liai pra­dė­jo var­to­ti nau­ją ter­mi­ną, api­bū­di­nan­tį fe­no­me­ną, kai žmo­nės iš ang­la­kal­bių ša­lių šiam re­gio­nui gar­siai per­ša sa­vo ana­li­ti­nę sche­mą ir po­li­ti­nes nuo­sta­tas: west­splai­ning [„west“ ir „ex­plain“ žo­džių samplai­ka – red. pa­st.]. Ypač ge­rų west­splai­nin­go prob­le­mos pa­vyz­džių pa­tei­kia eks­per­tų aiš­ki­ni­mai, kaip NATO plėt­ra į ry­tus su­kė­lė Ru­si­jos puolimą. 

Ry­tų Eu­ro­pa yra be­pro­tiš­kai su­dė­tin­ga. Ji net ne­tu­ri tiks­laus api­brė­ži­mo: be­si­drie­kian­ti nuo Bal­ti­jos vals­ty­bių že­myn (pri­klau­so­mai nuo ko pa­klau­si) per Len­ki­ją, Bal­ta­ru­si­ją, Slo­va­ki­ją, Če­ki­ją ir Ven­gri­ją, ry­tuo­se ap­rė­pian­ti Mol­do­vą, pie­tuo­se – Ru­mu­ni­ją ir Bul­ga­ri­ją, gal­būt ir ki­tas ša­lis – šis re­gio­nas ne­pa­si­žy­mi glau­du­mu. Jo ne­vie­ni­ja kul­tū­ra, re­li­gi­ja, kal­ba, ra­sė, po­li­ti­ka ar net geo­gra­fi­ja (Graiki­ja ir Suo­mi­ja yra to­liau ry­tuo­se, bet nie­ka­da nė­ra pri­ski­ria­mos šiai ka­te­go­ri­jai, Sa­kar­tve­las yra ati­to­lęs, ta­čiau daž­nai įtrau­kia­mas, o dėl da­bar­ti­nio konf­lik­to min­tis apie Uk­rai­nos na­rys­tę ir jos iš­li­ki­mas ap­skri­tai sto­vi ant kortos). 

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Jei kas nors ir vie­ni­ja šį re­gio­ną, tai is­to­riš­kai ne­pa­lan­ki pa­dė­tis im­pe­ri­jų žai­di­mų aikš­te­lė­je, jo ri­bų bei api­brė­ži­mų po­ky­čiai bė­gant am­žiams, pas­ku­ti­nis jų – po So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties. Ker­ti­nė šio re­gio­no geo­po­li­ti­nė ypa­ty­bė yra tai, jog jis api­brė­žia­mas iš iš­orės. Kaip sa­ko len­kų ling­vis­tas Pio­tras Twar­dzis­zas, „Pa­čio­je Ry­tų Eu­ro­po­je yra ga­nė­ti­nai ma­žai Ry­tų Eu­ro­pos. Ge­ro­kai dau­giau jos yra Va­ka­rų Eu­ro­po­je, ar­ba, pla­čiau, Vakaruose.“ 

Pa­sta­rą­ją sa­vai­tę west­splai­ne­riai per ame­ri­kie­čių te­le­vi­zo­rius ir nuo­mo­nių pus­la­pius skel­bė, kad leis­da­ma Ry­tų Eu­ro­pos ša­lims tap­ti na­rė­mis NATO pri­ve­dė Pu­ti­ną prie į kam­pą įspraus­tiems gy­vū­nams bū­din­go pro­trū­kio. Ši is­to­ri­ja skam­ba dau­giau ma­žiau taip: po So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties NATO pa­ža­dė­jo Ru­si­jai, kad al­jan­sas ne­si­plės. Ne­pai­sant to, 1997-ai­siais NATO iš­si­plė­tė. Ne­pai­sy­da­mas Ru­si­jos ne­pa­si­ten­ki­ni­mo, 2007-ai­siais al­jan­sas už­de­gė ža­lią švie­są plėt­rai į Sa­kar­tve­lą ir Uk­rai­ną. Ru­si­ja bu­vo pri­vers­ta rea­guo­ti, tai­gi, tais pa­čiais me­tais už­pul­ti ir oku­puo­ti Sa­kar­tve­lą. Pu­ti­nas reaga­vo vėl, kai JAV rem­ti pro­tes­tai nu­ver­tė pro­va­ka­rie­tiš­ko kur­so at­si­sa­kiu­sį Uk­rai­nos pre­zi­den­tą Vik­to­rą Ya­nu­ko­vy­chių – 2014-ai­siais Pu­ti­nas įsi­ver­žė ir oku­pa­vo Don­ba­są bei Kry­mą. O da­bar jis ban­do už­im­ti Uk­rai­ną, kad už­kirs­tų ke­lią Ame­ri­kos įta­kai regione. 

Nė­ra nuo­sta­bu gir­dė­ti šią is­to­ri­ją iš taip va­di­na­mos rea­lis­ti­nės tarp­tau­ti­nių san­ty­kių mo­kyk­los moks­li­nin­kų, in­te­lek­tu­ali­nę bran­dą pa­sie­ku­sių Šal­to­jo ka­ro me­tais. Pa­vyz­džiui, žur­na­le The New Yor­ker Joh­nas Me­ars­hei­me­ris iš Či­ka­gos uni­ver­si­te­to tei­gė, kad NATO plėt­ra bu­vo ver­ti­na­ma kaip mir­ti­nai pa­vo­jin­go at­sa­ko rei­ka­lau­jan­ti grės­mė sau­gu­mui. Tie­sa, Me­ars­hei­me­ris pri­pa­žįs­ta, jog di­džio­sios vals­ty­bės yra plėš­rū­nės, sie­kian­čios, kad jų ma­žes­nio­sios kai­my­nės ne­tu­rė­tų ga­li­my­bės lais­vai pri­im­ti po­li­ti­nius spren­di­mus. Ta­čiau pa­gal to­kią in­ter­pre­ta­ci­ją dėl Ru­si­jos pro­trū­kio sau­gant sa­vo įta­kos sfe­rą lie­ka kal­ta NATO – la­biau­siai dėl JAV in­te­re­sų plės­ti sa­vo įta­kos sfe­rą. Toks po­žiū­ris nė­ra nau­jas: tai ir pa­ties Pu­ti­no po­zi­ci­ja, ku­rią 2007-ai­siais jis iš­dės­tė sa­vo kal­bo­je per Miun­che­no sau­gu­mo konferenciją. 

Šios po­zi­ci­jos tiks­las yra aiš­kus: NATO tu­rė­tų nu­sto­ti pirš­tis to­kioms ša­lims kaip Uk­rai­na, o jei ša­lys kaip Uk­rai­na no­ri iš­lai­ky­ti sa­vo vals­ty­bin­gu­mą, jos tu­rė­tų at­si­sa­ky­ti bet ko­kių as­pi­ra­ci­jų tap­ti NATO ar net Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė­mis. Ki­taip ta­riant, Ry­tų Eu­ro­pos ša­lys tu­rė­tų pri­pa­žin­ti sa­vo ant­ra­ei­lį sta­tu­są tarp ki­tų vals­ty­bių ir su­si­tai­ky­ti su sa­vo geo­po­li­tiš­kai neut­ra­laus bu­fe­rio vaid­me­niu Ame­ri­kos ir Ru­si­jos im­pe­ri­jų lie­ka­nų pakraštyje.

„Pa­čio­je Ry­tų Eu­ro­po­je yra ga­nė­ti­nai ma­žai Ry­tų Eu­ro­pos. Ge­ro­kai dau­giau jos yra Va­ka­rų Eu­ro­po­je, ar­ba, pla­čiau, Vakaruose.“

Pa­starą­sias sa­vai­tes šis ar­gu­men­tas pa­pli­to vi­sa­me po­li­ti­nia­me spekt­re. Dėl jo į tą pa­čią lo­vą su­gu­lė Te­das Ga­le­nas Carpen­te­ris iš li­ber­ta­rų Ca­to ins­ti­tu­to bei įta­kin­gas vo­kie­čių kai­rių­jų in­te­lek­tu­alas Wolf­gan­gas Stre­ec­kas, ku­ris ra­šė, kad „ka­ras dėl Uk­rai­nos“ įsi­plė­skė dėl „be­komp­ro­mi­siš­ko ba­lan­sa­vi­mo ties pa­vo­jin­ga ri­ba ir JAV, ir Ru­si­jos pu­sė­je“. (Ka­ras dėl Uk­rai­nos? Tu­rint gal­vo­je, kad vie­nin­te­liai ko­vo­to­jai mū­šio lau­ke yra Ru­si­jos oku­pan­tai ir Uk­rai­nos gy­nė­jai, prie­lai­da, kad tai JAV ir Ru­si­jos mū­šis dėl įta­kos, yra tie­siog ab­sur­diš­ka.) Ar­gu­men­tas su­vie­ni­jo eko­no­mis­tą Jeff­rey Sach­są, ma­to­mai pa­gi­ju­sį nuo neo­li­be­ra­liz­mo svai­gu­lio, bet ne nuo po­lin­kio ry­tų eu­ro­pie­čiams aiš­kin­ti, ką jiems rei­kė­tų da­ry­ti, bei graikų an­ti­neo­li­be­ra­lių pa­žiū­rų po­li­ti­ką Ya­nį Va­rou­fa­kį. Tuc­ke­ris Carl­so­nas iš Fox News bei pro­g­re­sy­vi eko­no­mis­tė Ma­ria­na Maz­zu­cat­to pri­ly­gi­no si­tu­aci­ją ta­ria­mam at­ve­jui, kai Ki­ni­ja įti­kin­tų Mek­si­ką pri­si­jung­ti prie ame­ri­kie­čiams prie­šiš­ko sau­gu­mo al­jan­so. The Gu­ar­dian po­pu­lis­tas skil­ti­nin­kas Owe­nas Jo­ne­sas tei­gia, jog šio ka­ro bu­vo ga­li­ma iš­veng­ti, jei­gu tik „po Šal­to­jo ka­ro bū­tų bu­vę ban­dy­mų su­da­ry­ti neut­ra­lią bu­fe­ri­nę zo­ną.“ (Šis Twitte­rio pra­ne­ši­mas vė­liau bu­vo iš­trin­tas, o pats Jo­ne­sas at­si­pra­šė, kad ne­at­si­žvel­gė į mi­nė­to­je zo­no­je gy­ve­nan­čių žmo­nių tei­ses ir „pa­si­sa­kė kaip im­pe­ria­lis­tas žai­džian­tis sta­lo žai­di­mą su Eu­ro­pos žmo­nė­mis.“) Ta pa­ti po­teks­tė yra ne­jaut­ria­me Ame­ri­kos de­mo­kra­ti­nių so­cia­lis­tų pa­reiš­ki­me, ku­riuo ra­gi­na­ma už­baig­ti ka­rą, ta­čiau dėl jo įsi­plie­ski­mo kal­ti­na­ma „im­pe­ria­lis­ti­nė ekspancija“. 

Bū­tent kai­rie­ji lin­kę ma­ny­ti, kad kri­ti­kuo­da­mi NATO eks­pan­si­ją jie kom­pen­suo­ja sa­vo ir sa­vo ne­są­ži­nin­gą po­li­ti­ką vyk­dan­čių im­pe­ria­lis­ti­nių vals­ty­bių bend­ra­pi­lie­čių iš­anks­ti­nius nu­si­sta­ty­mus. Jie lin­kę ma­ny­ti, kad su­tel­kę kri­ti­ką į ta­ria­mą Va­ka­rų eks­pan­si­ją jie adekva­čiai pri­pa­žįs­ta šį su­dė­tin­gą pa­li­ki­mą. Ta­čiau iš tik­rų­jų, jie to­liau at­si­sa­ko su­teik­ti ga­li­my­bę ne Va­ka­rų ša­lims ir jų pi­lie­čiams pa­tiems pri­im­ti geo­po­li­ti­nius spren­di­mus ir tik to­liau ei­na im­pe­ria­lis­ti­niais klyst­ke­liais. Pa­ra­dok­sa­lu, bet Ame­ri­kos iš­skir­ti­nu­mo bė­da yra ta, jog me­tan­tys iš­šū­kį jos pag­rin­di­niams prin­ci­pams bei be­rian­tys pa­nie­ką Ame­ri­kos mi­li­ta­riz­mui, daž­nai ga­liau­siai dar kar­tą pa­tvir­ti­na Ame­ri­kos iš­skir­ti­nu­mą, Jung­ti­nes Vals­ti­jas pa­sta­ty­da­mi tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ana­li­zės cent­re. Kaip sa­kė Gre­go­ry Afi­no­ge­no­vas, tai yra „toks pro­vin­cia­liz­mas, ku­rio aki­mis tik Jung­ti­nės Vals­ti­jos bei jos są­jun­gi­nin­kės yra pag­rin­di­niai vei­kė­jai.“ Kal­bė­ti apie Ry­tų Eu­ro­pą ir ry­tų eu­ro­pie­čius ne­si­klau­sant čio­nykš­čių bal­sų ar­ba ne­si­sten­giant su­pras­ti re­gio­no komp­lek­siš­ku­mo yra ko­lo­ni­ji­nė pro­jek­ci­ja. Bū­tent čia ypač iš­kal­bin­gas yra klau­si­mas dėl NATO.

Ži­no­ma, NATO ir Ame­ri­kos už­sie­nio po­li­ti­ka nu­si­pel­nė daug kri­ti­kos, pra­de­dant 1999-ųjų bom­bar­da­vi­mu Ju­go­sla­vi­jo­je. Kaip The New Yor­ker žur­na­le ra­šo Mas­ha Ges­sen, juo re­mian­tis Pu­ti­nas ban­dė pa­tei­sin­ti sa­vo eks­pa­n­cio­niz­mą. Ta­čiau pa­brėž­da­mi tik ne­tei­sin­gus NATO spren­di­mus, kri­ti­kai ne­at­si­žvel­gia į pla­tes­nį klau­si­mą dėl Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių tei­sės pa­čioms pri­im­ti spren­di­mus, kaip ir dėl jų tei­sės pri­si­jung­ti prie ka­ri­nių al­jan­sų. West­splai­ni­ni­mai ne­at­si­žvel­gia į Ry­tų Eu­ro­pos is­to­ri­ją bei ry­tų eu­ro­pie­čių per­spek­ty­vas ir ren­ka­si pra­leis­ti su NATO plėt­ra su­si­ju­sius vie­ti­nius faktus. 

Ne­pai­sant to, kad JAV mi­li­ta­riz­mas ir im­pe­ria­liz­mas nu­si­pel­no kri­ti­kos, rei­kia pri­pa­žin­ti, kad nei JAV ar NATO nie­ka­da ne­bu­vo eg­zisten­ci­nė grės­mė Ry­tų Eu­ro­pai. Dvi­de­šim­ta­ja­me am­žiu­je le­mia­ma šio re­gio­no ša­lių pa­tir­tis bu­vo tie­sio­gi­nė ir ne­tie­sio­gi­nė so­vie­tų kont­ro­lė. To­kios ša­lys kaip Ven­gri­ja, Če­ko­slo­va­ki­ja ar Len­ki­ja bu­vo ne­pri­klau­so­mos ant po­pie­riaus, bet ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės siek­ti nei sa­vo pa­čių vi­daus, nei už­sie­nio po­li­ti­kos. So­vie­tų Są­jun­ga už­puo­lė Ven­gri­ją ir Če­ko­slo­va­ki­ją, kai jos ban­dė nu­kryp­ti nuo Mask­vos nu­ro­dy­to kur­so. Len­ki­jo­je so­vie­tų pri­mes­ta val­džia bru­ta­liai nu­slo­pi­no pro­tes­tus 1956-ai­siais, du kar­tus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je ir kar­tą 1981-ai­siais. Uk­rai­na ne­tu­rė­jo net for­ma­lios ne­pri­klau­so­my­bės, o uk­rai­nie­čiai su­mo­kė­jo aukš­tą kai­ną dėl sa­vo pa­si­prie­ši­ni­mo pri­vers­ti­nei ko­lek­ty­vi­za­ci­jai: per Ho­lo­do­mo­rą, ty­čia su­kel­tą ba­dą Uk­rai­no­je, žu­vo nuo 3 iki 12 mi­li­jo­nų žmo­nių. Ry­tų Eu­ro­pos rei­ka­la­vi­mai dėl NATO ir ES na­rys­tės ky­la iš šios pa­tir­tos is­to­ri­nės prie­spau­dos. To ne­pri­pa­žįs­tan­ti ana­li­zė yra pa­smerk­ta ge­riau­siu at­ve­ju bū­ti ne­pa­kan­ka­ma, o blo­giau­siu – klaidinga.


  • Ukraina iš pirmų lūpų: sirenos, solidarumas ir įkvepiantis Zelenskis

    Net ka­ro są­ly­go­mis uk­rai­nie­čiai sten­gia­si ne­pa­ni­kuo­ti bei he­ro­jiš­kai ko­vo­ja ir gink­lu, ir kas­die­niais darbais. 


Tai ve­da prie ant­ro punk­to: NATO ne­iš­si­plė­tė į „Ry­tų Eu­ro­pą“. 1999-ai­siais Če­ki­ja, Len­ki­ja ir Ven­gri­ja, o 2004-ai­siais Bal­ti­jos ša­lys bei dau­ge­lis ki­tų ak­ty­viai sie­kė na­rys­tės al­jan­se. Tai nė­ra tik se­man­ti­ka. Dėl anks­čiau pa­mi­nė­tų is­to­ri­nių prie­žas­čių Va­ka­rai bu­vo trokš­ta­ma po­li­ti­nė kryp­tis, aso­ci­juo­ja­ma su kles­tė­ji­mu, de­mo­kra­ti­ja ir laisve – ne­pai­sant li­be­ra­lios ka­pi­ta­lis­ti­nės Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jos trū­ku­mų bei šio mo­de­lio įgy­ven­di­ni­mo Ry­tų Eu­ro­po­je. Pa­ty­rę Ru­si­jos im­pe­ria­liz­mą, dau­gy­bė ry­tų eu­ro­pie­čių lai­kė na­rys­tę NATO bū­du už­tik­rin­ti sa­vo su­ve­re­ni­te­tą. Ki­taip ta­riant, NATO ne­bū­tų „iš­si­plė­tu­si“ į Ry­tų Eu­ro­pą, jei­gu Ry­tų Eu­ro­pos ša­lys ne­bū­tų to no­rė­ju­sios ir ak­ty­viai to siekusios.

Kaip ro­do 2020-ųjų Pew ty­ri­mų cent­ro duo­me­nys, bend­rai Ry­tų Eu­ro­pos na­rės NATO ver­ti­na tei­gia­mai. 53 % če­kų lai­ko­si tei­gia­mos nuo­mo­nės dėl NATO, taip pat 77 % lie­tu­vių. La­biau­siai en­tu­zias­tin­gai NATO pa­lai­ko len­kai, iš ku­rių 88 % pa­lai­ko al­jan­są. 53 % uk­rai­nie­čių NATO ver­ti­na tei­gia­mai, ly­gi­nant su 23 %, ku­rie jį ver­ti­na nei­gia­mai. Ga­li­ma bū­tų teig­ti, kaip tai da­ro kai ku­rie kri­ti­kai iš Ry­tų Eu­ro­pos, kad šis pa­lai­ky­mas yra klai­din­gas, trum­pa­re­giš­kas bei va­ka­ro­fi­liš­kas. Bet taip pat jis yra ne­pa­nei­gia­mas, ir ne­pa­nei­gia­mai ki­lęs iš bai­mės tam, kas da­bar ir vyks­ta Ukrainoje.

Tai yra ypač svar­bu no­rint su­pras­ti da­bar­ti­nį ka­rą. Kad ir kaip vi­lio­ja ana­li­zuo­tį jį kaip NATO ir Ru­si­jos proxy ka­rą, Uk­rai­na yra ak­ty­vi da­ly­vė šia­me is­to­ri­nia­me pro­ce­se. Po So­vie­tų Są­jun­gos griū­ties, Uk­rai­na ne vie­ną kar­tą ban­dė už­tik­rin­ti ir ap­gin­ti sa­vo va­ka­rie­tiš­ką kryp­tį, įskai­tant 2004 ir 2014-ai­siais, kai abu kar­tus su­si­lau­kė di­džiu­lio pa­si­prie­ši­ni­mo iš Krem­liaus. Nė­ra pra­s­mės neig­ti, kad Va­ka­rai ak­ty­viai į tai ki­šo­si. Ta­čiau Ru­si­ja da­rė tą patį.

Kai ku­rie eks­per­tai ga­li teig­ti, kad nors ši is­to­ri­ja yra tra­giš­ka, ta­čiau ga­liau­siai ji yra ne­reikš­min­ga: įsi­vaiz­duo­ja­mi ar ne – Ru­si­ja tu­ri sa­vo sau­gu­mo in­te­re­sus, į ku­riuos Va­ka­rai tu­rė­jo rim­tai at­si­žvelg­ti. Nors šio pa­aiš­ki­ni­mo pa­pras­tu­mas ga­li vi­lio­ti, jis ne­tu­ri lo­giš­ko pag­rin­do. Jis re­mia­si prie­šin­gu sce­na­ri­ju­mi, ku­ria­me NATO ne­iš­si­plė­čia bei ku­ria­me Ru­si­ja 2008-ai­siais ne­už­puo­la Sa­kar­tve­lo, o 2014 ir 2022-ai­siais ne­už­puo­la Uk­rai­nos. Ta­čiau tuo pat me­tu jis ne­at­si­žvel­gia ir į ki­to­kį ga­li­mą sce­na­ri­jų: NATO plėt­ra ne­įvyks­ta ir Ru­si­ja vis tiek už­puo­la sa­vo kai­my­nes. Lie­ka ne­ži­no­ma, kas bū­tų nutikę.

Pa­gal west­splai­nin­to­jų pa­ra­dig­mą į Ru­si­jos in­te­re­sus rei­kia at­si­žvelg­ti, bet į Ry­tų Eu­ro­pos – ne. Tai vė­l­gi at­spin­di Ru­si­jos po­zi­ci­ją, kad „da­bar­ti­nis Uk­rai­nos re­ži­mas ne­tu­ri jo­kio su­ve­ne­ru­mo,“ ku­ri, ži­no­ma, yra da­lis iš bi­po­li­nio Šal­to­jo ka­ro pa­sau­lio pa­vel­dė­tos pa­ra­dig­mos. Ry­tų Eu­ro­pą ga­li­ma pa­aiš­kin­ti, ta­čiau jos klau­sy­tis neverta. 

Prisijunk prie vienintelės pažangios studentų organizacijos Lietuvoje:

Jei west­splai­nin­to­jai im­tų­si in­te­lek­tu­aliai są­ži­nin­gos NATO, jos plėt­ros ir ka­ro Uk­rai­no­je kri­ti­kos, ati­tin­ka­mai jiems tek­tų kri­ti­kuo­ti Ry­tų Eu­ro­pos po­li­ti­kus ir rin­kė­jus, per­ėmu­sius va­ka­rie­tiš­kas de­mo­kra­ti­jos ir ap­si­spren­di­mo lais­vės idė­jas (nors tik iš da­lies, pa­vyz­džiui, Len­ki­jo­je ir Ven­gri­jo­je). Jie tu­rė­tų pri­pa­žin­ti, kad pa­siū­ly­mai už­baig­ti šį konf­lik­tą – miglo­ti kvie­ti­mai dip­lo­ma­ti­jai, ar net­gi pa­si­prie­ši­ni­mas NATO uk­rai­nie­čiams mū­šio lau­ke šau­kian­tis ak­ty­vaus pa­lai­ky­mo – ga­li­mai žy­mi ame­ri­kie­čių tei­kia­mą pir­me­ny­bę sie­kiams iš­veng­ti konf­lik­to ar­ba prie­šin­tis NATO, o ne uk­rai­nie­čių lūkesčius. 

Re­zul­ta­tas yra toks, kad už­kie­tė­ję rea­lis­tai ma­to pa­sau­lį ne to­kį, koks jis yra, bet to­kį, koks jis at­ro­do jų teo­ri­jo­se ir, dar blo­giau, kad Va­ka­rų in­ter­na­cio­na­liz­mas, ku­ris tei­gia ro­dąs so­li­da­ru­mą en­gia­mie­siems, el­gia­si prie­šin­gai: kvie­čia pa­val­džiuo­sius kal­bė­ti, o po to ne­krei­pia dė­me­sio į jų ka­ri­nės pa­ra­mos ir ap­si­spren­di­mo lais­vės prašymus. 

Ži­no­ma, Ry­tų Eu­ro­pa ne­tu­ri vie­no bal­so ir mes ne­ap­si­me­si­me, kad jį įgar­si­na­me. Mes taip pat ne­siū­lo­me sa­vų re­cep­tų; ge­res­ni už mū­sų pa­siū­ly­mus jau bu­vo įvar­din­ti Uk­rai­nos, Lie­tu­vos bei Len­ki­jos kai­rių­jų. Ta­čiau bet ko­kia da­bar­ti­nio konf­lik­to ana­li­zė tu­ri bū­ti pla­tes­nio po­žiū­rio nei to, ku­ris su­tei­kia bal­są ir ga­lią tik Va­ka­rams ir Ru­si­jai, ir pra­dė­ti klau­sy­tis ry­tų eu­ro­pie­čių, ypač tu­rint gal­vo­je, kad bū­tent jie dar me­tų me­tus ir tu­rės gy­ven­ti su šio ka­ro at­neš­to­mis pasekmėmis.

Jan Smo­leń­s­ki ir Jan Dut­kie­wicz, „What Ame­ri­can Pun­dits Get Wrong About Uk­rai­ne“, The New Rep­ub­lic, 2022 03 04. Iš ang­lų kal­bos ver­tė Kęs­tu­tis Grumodas.

Taip pat skaityk