Ukraina iš pirmų lūpų: sirenos, solidarumas ir įkvepiantis Zelenskis

Net karo sąlygomis ukrainiečiai stengiasi nepanikuoti bei herojiškai kovoja ir ginklu, ir kasdieniais darbais.

Charkovas. Andrėjaus Marijenko, Unian nuotrauka

De­vin­to­ji ka­ro Uk­rai­no­je die­na. Va­ka­ri­nės Uk­rai­nos sie­nos link va­žiuo­ja Vil­niaus uni­ver­si­te­to alum­nės uk­rai­nie­tės Olek­sand­ros Pet­rauskai­tės au­to­mo­bi­lis. Net ir ke­lio­nės me­tu ji ran­da lai­ko pa­si­kal­bė­ti su sa­vo ma­gist­ri­nio dar­bo va­do­ve ir VU Is­to­ri­jos fa­kul­te­to stu­den­tais. Zo­om skam­bu­čio me­tu ša­lia Olek­sand­ros ma­tau jos bend­ra­ke­lei­vius – mie­gan­čią se­se­rį bei gre­ta sė­din­tį šu­nį (ka­tė li­ko na­muo­se). Nors iš Ky­ji­vo prie­mies­čių Olek­sand­ros šei­ma iš­va­žiuo­ja tik da­bar, ji sa­ko, kad uk­rai­nie­čiai bu­vo pa­si­ruo­šę ka­rui dar ge­ro­kai prieš nu­skam­bant pir­ma­jai oro pa­vo­jaus sirenai. 

„Bu­vo­me šo­ki­ruo­ti, ta­čiau ne­pa­ni­ka­vo­me“, – tei­gia ji. „Šei­ma bei drau­gai iš anks­to ruo­šė­si to­kiai in­va­zi­jai, to­dėl jau bu­vo su­si­kro­vę la­ga­mi­nus su do­ku­men­tais bei svar­biau­siais daik­tais. Ma­no ma­ma bei drau­gai pra­ėjo pa­ra­me­di­kų kur­sus, nes jų ga­li pri­trūk­ti ka­rui pra­si­dė­jus. Bu­vo­me šo­ki­ruo­ti, ta­čiau tu­rė­jo­me ir pla­ną A, ir B, ir C.“

Ran­ko­je lai­ko­mas te­le­fo­nas ne­nu­spė­ja­mai ju­da, šo­ki­nė­ja – taip pat kaip ir po­kal­bio ry­šio kokybė.

Patiko straipsnis? Paremk mūsų autorius:

Vie­na iš Ru­si­jos pra­dė­to ka­ro stra­te­gi­jų yra kuo la­biau ap­sun­kin­ti ko­mu­ni­ka­ci­ją tarp uk­rai­nie­čių. Į ša­lį įsi­ver­žę ka­rei­viai ga­di­na elekt­ros bei te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų inf­rastruk­tū­rą, dėl to at­si­ran­da reikš­min­gų in­ter­ne­to truk­džių vi­so­je ša­ly­je. Ti­kė­ta­si su­kel­ti kuo di­des­nę su­iru­tę, ku­rios dė­ka Pu­ti­nas ir jo ka­ro stra­te­gai ga­lė­tų be di­des­nių prob­le­mų už­im­ti Ky­ji­vą, o at­si­kra­tę da­bar­ti­nės val­džios, sos­ti­nė­je įtvir­tin­ti ma­rio­ne­ti­nę pro­ru­siš­ką val­džią. Aki­vaiz­du, kad jų pla­nai vi­siš­kai ne­pa­si­tei­si­no – tam pa­si­prie­ši­no su mil­ži­niš­ku už­si­de­gi­mu bei drą­sa ko­vo­jan­tys Uk­rai­nos žmonės.

Pa­šne­ko­vė tei­gia, jog „ša­ly­je ne­bė­ra ke­lio ženk­lų, itin sun­ku su­si­gau­dy­ti, kur esi“. Uk­rai­nos ke­li­nin­kai už­si­ima ma­si­niu ke­lio ženk­lų iš­mon­ta­vi­mu, vie­toj jų sta­to­mi Pu­ti­ną bei jo ag­re­si­ją pa­šie­pian­tys už­ra­šai, daž­nai ir su Gy­va­čių sa­lo­je iš­tar­ta gar­sią­ja fra­ze. To­kia stra­te­gi­ja, pa­na­šu, yra ga­na veiks­min­ga, mat Ru­si­jos ka­riai dėl tarp­tau­ti­nių sank­ci­jų ne­be­tu­ri pri­ei­gos prie in­ter­ne­to ir ga­li nau­do­tis tik po­pie­ri­niais že­mė­la­piais. Tai tik dar la­biau ap­sun­ki­na pras­tai or­ga­ni­zuo­tą ag­re­so­riaus ka­riuo­me­nės lo­gis­ti­ką – vie­ną svar­biau­sių Pu­ti­no in­va­zi­jos žlu­gi­mo priežasčių.

Neišsenkantis optimizmas

Ne­pai­sant din­gu­sių ke­lio ženk­lų, su­pras­tė­ju­sių ga­li­my­bių ko­mu­ni­kuo­ti ir virš gal­vų skrai­dan­čių nai­kin­tu­vų, uk­rai­nie­čiai sten­gia­si iš­lai­ky­ti svei­ką pro­tą ir bent da­lį nor­ma­laus gy­ve­ni­mo ritmo.

„Va­sa­rio 24-ąją bu­vo ma­no se­sers gim­ta­die­nis, tai­gi nu­spren­dė­me lik­ti na­mie ir pa­žiū­rė­ti, kaip vis­kas at­ro­dys po vie­nos die­nos. Ki­tą die­ną šven­tė­me, ke­pė­me tor­tą. To­kie kas­die­niai da­ly­kai ir kal­bė­ji­ma­sis tar­pu­sa­vy­je pa­de­da nu­kreip­ti mintis.“

Olek­sand­ra Pet­rauskai­tė. M. Šym­ko­vyč, E. Bla­že­vič ir LRT nuotraukos

Nors pa­ti Olek­sand­ra ne­bė­ra stu­den­tė, jos se­suo prieš ka­ro pra­džią dar mo­kė­si mo­kyk­lo­je. Da­bar moks­lai su­stab­dy­ti – vi­si mo­ki­niai iš­ėjo „ato­sto­gau­ti“. Ne­pai­sant to, tė­vai ska­ti­na vai­kus už­si­im­ti ak­ty­via veik­la in­ter­ne­te, pa­vyz­džiui, pa­pil­do­mo­mis ang­lų kal­bos pa­mo­ko­mis. No­rima, kad jie veik­tų „bet ką, kas pa­dė­tų jiems pri­si­min­ti sa­vo se­ną, nor­ma­lų gy­ve­ni­mą… jaus­tis sau­giai bei sta­bi­liai“. Pa­čiai Olek­sand­rai tai pa­da­ry­ti pa­de­da piešimas.

Uk­rai­nie­čiai taip pat at­ran­da ko­lek­ty­vi­nių bū­dų su­si­do­ro­ti su trau­muo­jan­čia ka­ro pa­tir­ti­mi. „Ma­nau, jog hu­mo­ras ir op­ti­miz­mas yra aukš­čiau­sio ly­gio pro­to ap­sau­gos prie­mo­nės“, – tei­gia Olek­sand­ra. „Pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis sklin­dan­tys juo­ke­liai bei me­mai iš­ties pa­de­da žiū­rė­ti į at­ei­tį su viltimi.“

Ne­pai­sant su­dė­tin­gos ka­ri­nės si­tu­aci­jos, bū­tent vil­ties Uk­rai­no­je ne­trūks­ta. Pa­sta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis vie­nas iš ne­abe­jo­ti­nų jos šal­ti­nių yra jos pre­zi­den­tas Vo­lo­dy­my­ras Zelenskis.

„Vi­si mes bu­vo­me šo­ki­ruo­ti ir nu­ste­bę, ge­rą­ja pras­me, – šyp­te­li ji, – tik­rai ne­si­ti­kė­jo­me, kad pre­zi­den­tas liks ša­ly­je. Tai iš­ties yra di­džiu­lė mo­ra­li­nė pa­ra­ma, tai ma­ne įti­ki­na, kad laimėsime“.

Ze­len­skio ryž­tas bei drą­sa pa­de­da su­stip­rin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą Uk­rai­nos ins­ti­tu­ci­jo­mis – bū­tent jas Olek­sand­ra įvar­di­na kaip pag­rin­di­nius pa­ti­ki­mos in­for­ma­ci­jos šal­ti­nius: „In­ter­ne­te se­ku Uk­rai­nos ka­ri­nes pa­jė­gas, pre­zi­den­tą, pa­sie­nio ins­ti­tu­ci­jas“, – tei­gia ji. „Taip pat ir ke­le­tą so­cia­li­nių me­di­jų ka­na­lų Fa­ce­bo­o­ke bei Te­leg­ra­me, bet juo­se in­for­ma­ci­ja ob­jek­ty­vi, du kar­tus pa­tik­ri­na­ma… bet la­biau­siai vals­ty­bi­nes, vie­šas institucijas.“

Iva­no Fran­kivs­ko pa­ra­pi­jo­je ruo­šia­mi kol­dū­nai iš ry­ti­nės ša­lies da­lies pa­si­trau­ku­siems ukrainiečiams.

Ka­ro me­tu Uk­rai­no­je toks pa­si­ti­kė­ji­mas vie­nas ki­tu ste­bin­ti ne­be­tu­rė­tų. „Kiek­vie­nas as­muo pri­si­de­da taip, kaip tik su­ge­ba. Iliust­ra­to­riai – ar vy­rai, ar mo­te­rys – ku­ria iliust­ra­ci­jas ži­nioms, kad žmo­nės pa­si­jus­tų ge­riau. Ver­tė­jai ver­čia, še­fai ga­mi­na, žmo­nės, ku­rie mo­ka siū­ti dra­bu­žius tą ir da­ro. Vi­si yra įsi­trau­kę“, – uk­rai­nie­čių de­monst­ruo­ja­mo so­li­da­ru­mo pa­vyz­džius var­di­ja pašnekovė.

Olek­sand­ra džiau­gia­si, kad toks vie­nas ki­to pa­lai­ky­mas pa­pli­tęs vi­so­je šalyje.

„Ži­nio­se gir­dė­jau, kad ma­ža­me cent­ri­nės Uk­rai­nos Vi­ny­cios mies­te­ly­je mo­te­rys per vie­ną die­ną pa­ga­mi­no 2,5 to­nos kol­dū­nų. Tai ro­do, kaip ei­li­niai žmo­nės, ci­vi­liai, ku­rie ne­ga­li pri­si­dė­ti fi­nan­siš­kai ar pa­im­ti į ran­kas gink­lo,  da­ro tai, ką gali.“

„Net ir pil­nai oku­puo­tuo­se mies­tuo­se yra so­cia­li­nės ko­man­dos, tei­kian­čios mais­tą, vais­tus, me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą ir tą da­ro vi­siš­kai ne­mo­ka­mai. <…> Ačiū tiems žmo­nėms už tai, kad pa­de­da vie­ni kitiems.“

Olek­sand­ra taip pat da­ro tai, ką ga­li. Konf­lik­to pra­džio­je ji ver­tė uk­rai­nie­tiš­kas ži­nias į lie­tu­vių kal­bą, vė­liau per pa­žįs­ta­mus lie­tu­vius su­si­sie­kė su žur­na­lis­tais, ku­rie iš jos ėmė in­ter­viu bei klau­sė­si komentarų.

„Ma­no tė­vas taip pat pri­si­jun­gė prie Uk­rai­nos ka­riuo­me­nės, ta­čiau vi­siš­kai ne­tu­rė­jo amu­ni­ci­jos, tad ban­džiau jos su­ras­ti Vil­niu­je. Vis­kas įvy­ko la­bai grei­tai: ra­dau ir amu­ni­ci­jos, ir me­di­ka­men­tų, o ta­da ga­vau ži­nu­tę iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to, kad pa­ke­tas bu­vo sėk­min­gai per­duo­tas Lvi­vo miestui.“

Konf­lik­to pra­džią pra­lei­du­si mies­te­ly­je ne­to­li Ky­ji­vo, da­bar uk­rai­nie­tė su šei­ma ke­liau­ja Lie­tu­vos link.

„Iki šiol ban­džiau su­jung­ti žmo­nes: vai­ruo­to­jus, tie­kė­jus, or­ga­ni­za­to­rius, ta­čiau da­bar ke­liau­ju į Vil­nių, kur tu­rė­siu ieš­ko­ti nau­jų veik­lų. Čia daug kas sa­va­no­riau­ja, tad žiū­rė­siu, kur trūks­ta ran­kų ir pa­ma­ty­si­me. Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs ne­pa­de­dan­čios sa­vo šei­mai bei drau­gams, tad bu­vo itin sun­ku iš­va­žiuo­ti“, – tei­gia ji.

Ukrainos kontrastai

Va­žiuo­jant nuo Ru­si­jos už­pul­tos ry­tų Uk­rai­nos pu­sės link va­ka­ruo­se esan­čios sie­nos, kraš­to­vaiz­dis kei­čia­si. Pa­klaus­ta apie ma­ty­tus vaiz­dus, po il­gos ty­los Olek­sand­ra at­sa­ko, kad su­bom­bar­duo­ti mies­tai at­ro­do tuš­čiai, be­veik ap­o­ka­lip­tiš­kai. „Va­kar nak­tį va­žiuo­jant pro Luc­ką vi­sa elekt­ra bu­vo iš­jung­ta, kad bū­tų sau­giau –  ta­da ru­sų pi­lo­tai ne­ma­to, kur mes­ti bom­bas. Pa­tir­tis yra vi­siš­kai ki­to­kia, ją sun­ku api­bū­din­ti. Vi­si ke­liai už­blo­kuo­ti, ant jų gu­li daug me­džių, ta­čiau va­ka­rų Uk­rai­no­je si­tu­aci­ja ge­res­nė – ji su­griau­ta ne tiek ir jo­je jau­čiuo­si sau­giau nei cent­ri­nė­je ar ry­tų Ukrainoje.“

Ode­sa ruo­šia­si Ru­si­jos ka­riuo­me­nės puolimui.

Ar­tė­jant ata­kai iš oro, Uk­rai­nos mies­tuo­se pra­de­da kauk­ti pa­vo­jų skel­bian­čios si­re­nos – žen­klas kuo sku­biau ieš­ko­ti prie­globs­čio slėp­tu­vė­se ar bun­ke­riuo­se. Toks sig­na­las ga­li pra­si­dė­ti bet ka­da, o pa­si­slėp­ti ga­li tek­ti itin grei­tai. Nors, pa­sak uk­rai­nie­tės, tam tik­ru die­nos me­tu oro ata­kų pa­vo­jus yra są­ly­gi­nai mažesnis.

„Vie­na ma­no drau­gė na­muo­se ban­dė ga­min­ti mais­tą, kep­ti mė­są, ta­čiau bū­tent ta­da pa­si­gir­do si­re­na. Pa­vo­jui nu­ri­mus ir jai grį­žus na­mo, sig­na­las vėl skam­bė­ti pra­dė­jo vos po 5 mi­nu­čių, tad ji tu­rė­jo dar kar­tą grįž­ti į slėp­tu­vę. Žmo­nės tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šę bet ka­da vis­ką mes­ti ir bėg­ti slėp­tis, bet tą da­ry­ti la­bai grei­tai. Tai komp­li­kuo­ta si­tu­aci­ja, ta­čiau inf­rastruk­tū­ra vei­kia ir su­tei­kia ga­li­my­bę išgyventi.“

Pa­klaus­ta, kiek va­lan­dų Olek­sand­ra mie­ga, ji tik nu­si­juo­kia: „Šian­dien yra ant­ra mū­sų ke­lio­nės die­na. Šią­nakt bu­vo 2 ar 3 [va­lan­dos].“

Ne­pai­sant vi­sų var­gų, pa­vo­jų ir mie­go trū­ku­mo, kaip ir vi­sa Uk­rai­nos vals­ty­bė, mer­gi­na spin­du­liuo­ja vil­ti­mi: „Ne­pa­žįs­tu nei vie­no žmo­gaus sa­vo ra­te, ku­ris yra pe­si­mis­tiš­kai nu­si­tei­kęs ir ma­no, kad ka­rą pralaimėsime.“

Nors itin dras­tiš­kas eko­no­mi­nes sank­ci­jas pa­ty­ru­si Ru­si­ja ne­pa­na­šu, kad pla­nuo­ja at­si­trauk­ti, ka­ro žiau­ru­mų pa­lies­ta Uk­rai­na gal­vą lai­ko iš­kė­lu­si aukš­tai. Ne­pai­sant pra­si­de­dan­čio tre­čio­jo de­ry­bų raun­do tarp Uk­rai­nos ir Ru­si­jos at­sto­vų, ar­ti­miau­siu me­tu šiam ka­rui pa­bai­gos ne­si­ma­to. Ir vis dėl­to, vil­tis vi­sa­da mirš­ta paskutinė.

Taip pat skaityk

Į save per svetur

Asmeninė istorija, kaip palikus savąją aplinką galima geriau pažinti save ir savo šalį.

Sunku nupjauti gulinčius javus

Šalies komunistinis režimas jaunimui kelia neišpildomus lūkesčius. Naujo judėjimo pasipriešinimo taktika – radikaliai pasiduoti.