Ukraina iš pirmų lūpų: sirenos, solidarumas ir įkvepiantis Zelenskis

De­vin­to­ji ka­ro Uk­rai­no­je die­na. Va­ka­ri­nės Uk­rai­nos sie­nos link va­žiuo­ja Vil­niaus uni­ver­si­te­to alum­nės uk­rai­nie­tės Olek­sand­ros Pet­rauskai­tės au­to­mo­bi­lis. Net ir ke­lio­nės me­tu ji ran­da lai­ko pa­si­kal­bė­ti su sa­vo ma­gist­ri­nio dar­bo va­do­ve ir VU Is­to­ri­jos fa­kul­te­to stu­den­tais. Zo­om skam­bu­čio me­tu ša­lia Olek­sand­ros ma­tau jos bend­ra­ke­lei­vius – mie­gan­čią se­se­rį bei gre­ta sė­din­tį šu­nį (ka­tė li­ko na­muo­se). Nors iš Ky­ji­vo prie­mies­čių Olek­sand­ros šei­ma iš­va­žiuo­ja tik da­bar, ji sa­ko, kad uk­rai­nie­čiai bu­vo pa­si­ruo­šę ka­rui dar ge­ro­kai prieš nu­skam­bant pir­ma­jai oro pa­vo­jaus sirenai. 

„Bu­vo­me šo­ki­ruo­ti, ta­čiau ne­pa­ni­ka­vo­me“, – tei­gia ji. „Šei­ma bei drau­gai iš anks­to ruo­šė­si to­kiai in­va­zi­jai, to­dėl jau bu­vo su­si­kro­vę la­ga­mi­nus su do­ku­men­tais bei svar­biau­siais daik­tais. Ma­no ma­ma bei drau­gai pra­ėjo pa­ra­me­di­kų kur­sus, nes jų ga­li pri­trūk­ti ka­rui pra­si­dė­jus. Bu­vo­me šo­ki­ruo­ti, ta­čiau tu­rė­jo­me ir pla­ną A, ir B, ir C.“

Ran­ko­je lai­ko­mas te­le­fo­nas ne­nu­spė­ja­mai ju­da, šo­ki­nė­ja – taip pat kaip ir po­kal­bio ry­šio kokybė.

Vie­na iš Ru­si­jos pra­dė­to ka­ro stra­te­gi­jų yra kuo la­biau ap­sun­kin­ti ko­mu­ni­ka­ci­ją tarp uk­rai­nie­čių. Į ša­lį įsi­ver­žę ka­rei­viai ga­di­na elekt­ros bei te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų inf­rastruk­tū­rą, dėl to at­si­ran­da reikš­min­gų in­ter­ne­to truk­džių vi­so­je ša­ly­je. Ti­kė­ta­si su­kel­ti kuo di­des­nę su­iru­tę, ku­rios dė­ka Pu­ti­nas ir jo ka­ro stra­te­gai ga­lė­tų be di­des­nių prob­le­mų už­im­ti Ky­ji­vą, o at­si­kra­tę da­bar­ti­nės val­džios, sos­ti­nė­je įtvir­tin­ti ma­rio­ne­ti­nę pro­ru­siš­ką val­džią. Aki­vaiz­du, kad jų pla­nai vi­siš­kai ne­pa­si­tei­si­no – tam pa­si­prie­ši­no su mil­ži­niš­ku už­si­de­gi­mu bei drą­sa ko­vo­jan­tys Uk­rai­nos žmonės.

Pa­šne­ko­vė tei­gia, jog „ša­ly­je ne­bė­ra ke­lio ženk­lų, itin sun­ku su­si­gau­dy­ti, kur esi“. Uk­rai­nos ke­li­nin­kai už­si­ima ma­si­niu ke­lio ženk­lų iš­mon­ta­vi­mu, vie­toj jų sta­to­mi Pu­ti­ną bei jo ag­re­si­ją pa­šie­pian­tys už­ra­šai, daž­nai ir su Gy­va­čių sa­lo­je iš­tar­ta gar­sią­ja fra­ze. To­kia stra­te­gi­ja, pa­na­šu, yra ga­na veiks­min­ga, mat Ru­si­jos ka­riai dėl tarp­tau­ti­nių sank­ci­jų ne­be­tu­ri pri­ei­gos prie in­ter­ne­to ir ga­li nau­do­tis tik po­pie­ri­niais že­mė­la­piais. Tai tik dar la­biau ap­sun­ki­na pras­tai or­ga­ni­zuo­tą ag­re­so­riaus ka­riuo­me­nės lo­gis­ti­ką – vie­ną svar­biau­sių Pu­ti­no in­va­zi­jos žlu­gi­mo priežasčių.

Neišsenkantis optimizmas

Ne­pai­sant din­gu­sių ke­lio ženk­lų, su­pras­tė­ju­sių ga­li­my­bių ko­mu­ni­kuo­ti ir virš gal­vų skrai­dan­čių nai­kin­tu­vų, uk­rai­nie­čiai sten­gia­si iš­lai­ky­ti svei­ką pro­tą ir bent da­lį nor­ma­laus gy­ve­ni­mo ritmo.

„Va­sa­rio 24-ąją bu­vo ma­no se­sers gim­ta­die­nis, tai­gi nu­spren­dė­me lik­ti na­mie ir pa­žiū­rė­ti, kaip vis­kas at­ro­dys po vie­nos die­nos. Ki­tą die­ną šven­tė­me, ke­pė­me tor­tą. To­kie kas­die­niai da­ly­kai ir kal­bė­ji­ma­sis tar­pu­sa­vy­je pa­de­da nu­kreip­ti mintis.“

Nors pa­ti Olek­sand­ra ne­bė­ra stu­den­tė, jos se­suo prieš ka­ro pra­džią dar mo­kė­si mo­kyk­lo­je. Da­bar moks­lai su­stab­dy­ti – vi­si mo­ki­niai iš­ėjo „ato­sto­gau­ti“. Ne­pai­sant to, tė­vai ska­ti­na vai­kus už­si­im­ti ak­ty­via veik­la in­ter­ne­te, pa­vyz­džiui, pa­pil­do­mo­mis ang­lų kal­bos pa­mo­ko­mis. No­rima, kad jie veik­tų „bet ką, kas pa­dė­tų jiems pri­si­min­ti sa­vo se­ną, nor­ma­lų gy­ve­ni­mą… jaus­tis sau­giai bei sta­bi­liai“. Pa­čiai Olek­sand­rai tai pa­da­ry­ti pa­de­da piešimas.

Uk­rai­nie­čiai taip pat at­ran­da ko­lek­ty­vi­nių bū­dų su­si­do­ro­ti su trau­muo­jan­čia ka­ro pa­tir­ti­mi. „Ma­nau, jog hu­mo­ras ir op­ti­miz­mas yra aukš­čiau­sio ly­gio pro­to ap­sau­gos prie­mo­nės“, – tei­gia Olek­sand­ra. „Pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis sklin­dan­tys juo­ke­liai bei me­mai iš­ties pa­de­da žiū­rė­ti į at­ei­tį su viltimi.“

Ne­pai­sant su­dė­tin­gos ka­ri­nės si­tu­aci­jos, bū­tent vil­ties Uk­rai­no­je ne­trūks­ta. Pa­sta­ro­sio­mis sa­vai­tė­mis vie­nas iš ne­abe­jo­ti­nų jos šal­ti­nių yra jos pre­zi­den­tas Vo­lo­dy­my­ras Zelenskis.

„Vi­si mes bu­vo­me šo­ki­ruo­ti ir nu­ste­bę, ge­rą­ja pras­me, – šyp­te­li ji, – tik­rai ne­si­ti­kė­jo­me, kad pre­zi­den­tas liks ša­ly­je. Tai iš­ties yra di­džiu­lė mo­ra­li­nė pa­ra­ma, tai ma­ne įti­ki­na, kad laimėsime“.

Ze­len­skio ryž­tas bei drą­sa pa­de­da su­stip­rin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą Uk­rai­nos ins­ti­tu­ci­jo­mis – bū­tent jas Olek­sand­ra įvar­di­na kaip pag­rin­di­nius pa­ti­ki­mos in­for­ma­ci­jos šal­ti­nius: „In­ter­ne­te se­ku Uk­rai­nos ka­ri­nes pa­jė­gas, pre­zi­den­tą, pa­sie­nio ins­ti­tu­ci­jas“, – tei­gia ji. „Taip pat ir ke­le­tą so­cia­li­nių me­di­jų ka­na­lų Fa­ce­bo­o­ke bei Te­leg­ra­me, bet juo­se in­for­ma­ci­ja ob­jek­ty­vi, du kar­tus pa­tik­ri­na­ma… bet la­biau­siai vals­ty­bi­nes, vie­šas institucijas.“

Ka­ro me­tu Uk­rai­no­je toks pa­si­ti­kė­ji­mas vie­nas ki­tu ste­bin­ti ne­be­tu­rė­tų. „Kiek­vie­nas as­muo pri­si­de­da taip, kaip tik su­ge­ba. Iliust­ra­to­riai – ar vy­rai, ar mo­te­rys – ku­ria iliust­ra­ci­jas ži­nioms, kad žmo­nės pa­si­jus­tų ge­riau. Ver­tė­jai ver­čia, še­fai ga­mi­na, žmo­nės, ku­rie mo­ka siū­ti dra­bu­žius tą ir da­ro. Vi­si yra įsi­trau­kę“, – uk­rai­nie­čių de­monst­ruo­ja­mo so­li­da­ru­mo pa­vyz­džius var­di­ja pašnekovė.

Olek­sand­ra džiau­gia­si, kad toks vie­nas ki­to pa­lai­ky­mas pa­pli­tęs vi­so­je šalyje.

„Ži­nio­se gir­dė­jau, kad ma­ža­me cent­ri­nės Uk­rai­nos Vi­ny­cios mies­te­ly­je mo­te­rys per vie­ną die­ną pa­ga­mi­no 2,5 to­nos kol­dū­nų. Tai ro­do, kaip ei­li­niai žmo­nės, ci­vi­liai, ku­rie ne­ga­li pri­si­dė­ti fi­nan­siš­kai ar pa­im­ti į ran­kas gink­lo,  da­ro tai, ką gali.“

„Net ir pil­nai oku­puo­tuo­se mies­tuo­se yra so­cia­li­nės ko­man­dos, tei­kian­čios mais­tą, vais­tus, me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą ir tą da­ro vi­siš­kai ne­mo­ka­mai. <…> Ačiū tiems žmo­nėms už tai, kad pa­de­da vie­ni kitiems.“

Olek­sand­ra taip pat da­ro tai, ką ga­li. Konf­lik­to pra­džio­je ji ver­tė uk­rai­nie­tiš­kas ži­nias į lie­tu­vių kal­bą, vė­liau per pa­žįs­ta­mus lie­tu­vius su­si­sie­kė su žur­na­lis­tais, ku­rie iš jos ėmė in­ter­viu bei klau­sė­si komentarų.

„Ma­no tė­vas taip pat pri­si­jun­gė prie Uk­rai­nos ka­riuo­me­nės, ta­čiau vi­siš­kai ne­tu­rė­jo amu­ni­ci­jos, tad ban­džiau jos su­ras­ti Vil­niu­je. Vis­kas įvy­ko la­bai grei­tai: ra­dau ir amu­ni­ci­jos, ir me­di­ka­men­tų, o ta­da ga­vau ži­nu­tę iš Vil­niaus uni­ver­si­te­to, kad pa­ke­tas bu­vo sėk­min­gai per­duo­tas Lvi­vo miestui.“

Konf­lik­to pra­džią pra­lei­du­si mies­te­ly­je ne­to­li Ky­ji­vo, da­bar uk­rai­nie­tė su šei­ma ke­liau­ja Lie­tu­vos link.

„Iki šiol ban­džiau su­jung­ti žmo­nes: vai­ruo­to­jus, tie­kė­jus, or­ga­ni­za­to­rius, ta­čiau da­bar ke­liau­ju į Vil­nių, kur tu­rė­siu ieš­ko­ti nau­jų veik­lų. Čia daug kas sa­va­no­riau­ja, tad žiū­rė­siu, kur trūks­ta ran­kų ir pa­ma­ty­si­me. Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs ne­pa­de­dan­čios sa­vo šei­mai bei drau­gams, tad bu­vo itin sun­ku iš­va­žiuo­ti“, – tei­gia ji.

Ukrainos kontrastai

Va­žiuo­jant nuo Ru­si­jos už­pul­tos ry­tų Uk­rai­nos pu­sės link va­ka­ruo­se esan­čios sie­nos, kraš­to­vaiz­dis kei­čia­si. Pa­klaus­ta apie ma­ty­tus vaiz­dus, po il­gos ty­los Olek­sand­ra at­sa­ko, kad su­bom­bar­duo­ti mies­tai at­ro­do tuš­čiai, be­veik ap­o­ka­lip­tiš­kai. „Va­kar nak­tį va­žiuo­jant pro Luc­ką vi­sa elekt­ra bu­vo iš­jung­ta, kad bū­tų sau­giau –  ta­da ru­sų pi­lo­tai ne­ma­to, kur mes­ti bom­bas. Pa­tir­tis yra vi­siš­kai ki­to­kia, ją sun­ku api­bū­din­ti. Vi­si ke­liai už­blo­kuo­ti, ant jų gu­li daug me­džių, ta­čiau va­ka­rų Uk­rai­no­je si­tu­aci­ja ge­res­nė – ji su­griau­ta ne tiek ir jo­je jau­čiuo­si sau­giau nei cent­ri­nė­je ar ry­tų Ukrainoje.“

Ar­tė­jant ata­kai iš oro, Uk­rai­nos mies­tuo­se pra­de­da kauk­ti pa­vo­jų skel­bian­čios si­re­nos – žen­klas kuo sku­biau ieš­ko­ti prie­globs­čio slėp­tu­vė­se ar bun­ke­riuo­se. Toks sig­na­las ga­li pra­si­dė­ti bet ka­da, o pa­si­slėp­ti ga­li tek­ti itin grei­tai. Nors, pa­sak uk­rai­nie­tės, tam tik­ru die­nos me­tu oro ata­kų pa­vo­jus yra są­ly­gi­nai mažesnis.

„Vie­na ma­no drau­gė na­muo­se ban­dė ga­min­ti mais­tą, kep­ti mė­są, ta­čiau bū­tent ta­da pa­si­gir­do si­re­na. Pa­vo­jui nu­ri­mus ir jai grį­žus na­mo, sig­na­las vėl skam­bė­ti pra­dė­jo vos po 5 mi­nu­čių, tad ji tu­rė­jo dar kar­tą grįž­ti į slėp­tu­vę. Žmo­nės tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šę bet ka­da vis­ką mes­ti ir bėg­ti slėp­tis, bet tą da­ry­ti la­bai grei­tai. Tai komp­li­kuo­ta si­tu­aci­ja, ta­čiau inf­rastruk­tū­ra vei­kia ir su­tei­kia ga­li­my­bę išgyventi.“

Pa­klaus­ta, kiek va­lan­dų Olek­sand­ra mie­ga, ji tik nu­si­juo­kia: „Šian­dien yra ant­ra mū­sų ke­lio­nės die­na. Šią­nakt bu­vo 2 ar 3 [va­lan­dos].“

Ne­pai­sant vi­sų var­gų, pa­vo­jų ir mie­go trū­ku­mo, kaip ir vi­sa Uk­rai­nos vals­ty­bė, mer­gi­na spin­du­liuo­ja vil­ti­mi: „Ne­pa­žįs­tu nei vie­no žmo­gaus sa­vo ra­te, ku­ris yra pe­si­mis­tiš­kai nu­si­tei­kęs ir ma­no, kad ka­rą pralaimėsime.“

Nors itin dras­tiš­kas eko­no­mi­nes sank­ci­jas pa­ty­ru­si Ru­si­ja ne­pa­na­šu, kad pla­nuo­ja at­si­trauk­ti, ka­ro žiau­ru­mų pa­lies­ta Uk­rai­na gal­vą lai­ko iš­kė­lu­si aukš­tai. Ne­pai­sant pra­si­de­dan­čio tre­čio­jo de­ry­bų raun­do tarp Uk­rai­nos ir Ru­si­jos at­sto­vų, ar­ti­miau­siu me­tu šiam ka­rui pa­bai­gos ne­si­ma­to. Ir vis dėl­to, vil­tis vi­sa­da mirš­ta paskutinė.